1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?

3. Kaip gyvenate kiekvieną savo dieną? Ar kūrybinį darbą lydi socialinio saugumo jausmas, o gal atvirkščiai – baimė ir nerimas dėl ateities?

 
 
alt       Jonas Mikelinskas
 

1. Tūkstantis metų! Tai daug ar mažai? Kai tau pačiam jau kone devyniasdešimt metelių, kurie prašvilpė tarsi per trumpą – tik marga įvykių – sapną, tas tūkstantis atrodo juokingai menkas. O amžinybės požiūriu tiesiog pasigailėtinai menkas. Tik tuomet jis įgyja tikrąjį savo dydį, reikšmę, prasmę ir veidą, kai suskirstomas įvykiais – karais, badais, marais. Gimimais, gyvenimais ir mirtimis. Ir ypač tomis fatališkomis klaidomis, kurių galima buvo išvengti. Galima buvo išvengti ir arkivyskupo Šv. Brunono Bonifaco žūties 1009 m. kovo 9 dieną, ir Lietuvos gimimas mūsų ir pasaulio sąmonėje nebūtų susietas su mirtimi. Be abejo, šis kraupus įvykis turėjo įtakos ir Lietuvos istorijos pradžiai. Juo labiau, kad jis netrukus aplipo ir kitais garsiais, bet vargu ar vien garbę ir šlovę darančiais faktais – tarpusavio kovomis, sąmokslais, nužudymais, išdavystėmis, svetimų žemių užkariavimais... Ir jie, tie įvykiai ir faktai, šiandien iš naujo domina mūsų istorikus. Ypač tuos, kurie, vadovaudamiesi vakarietiška istorijos mokslo metodologija, pasišovę tą istoriją ne tik patikslinti, bet ir perkurti. Todėl, kai kurių piliečių nuostabai, o kai kurių ir džiaugsmui, atsiranda ir tokie istorikų-novatorių iš praeities gelmių ištraukti perlai – „lietuviai niam-niam tauta“, o „Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas šunsnukis“.

Pabrėždami senovės lietuvių agresyvumą, negabumą, tamsumą, žiaurumą, atsilikimą, jie, atrodo, siekia ne tik apvalyti istorijos mokslą nuo romantinių šiukšlių, kiek įrodyti savo mokslingumą bei atkreipti Vakarų ir kaimynų dėmesį.

Kai susiduri su tokiais ir panašiais ne tiek tiesos, kiek naujo žodžio istorijos moksle ieškotojais, su panieka ir įtarumu žvelgiančiais į mūsų praeitį, maga jų garsiai paklausti: „Ponai naujo žodžio istorijos moksle ieškotojai, ar esate kur nors pasaulyje suradę kitą tautą, kuri galėtų jums pasiūlyti Knygnešių ir Vargo mokyklos Epopėją? Epopėją, kuri kruviniausiuose carinės spaudos draudimo gniaužtuose išsaugojo mūsų gimtąjį žodį, Lietuvos dabarties ir ateities garantą. Paklausykite, išgirskite, susimąstykite ir įsisąmoninkite – tauta, kančiose sukūrusi tokią Epopėją, kuri liudija nemarią jos dvasią, yra bene vienintelė po saule.

Tokias ir panašias mintis man žadina Lietuvos nueitas kelias. O į klausimą: „Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?“ galiu drąsiai atsakyti: esu tas, kuris niekada nesigėdijo ir dabar nesigėdija, jog yra lietuvis, kaip gėdijosi ne vienas mūsų seimūnas. Ypač 1992 metais, pralaimėjęs rinkimus į Seimą. Ir ne tik nesigėdiju, kad esu lietuvis, bet ir stengiuosi pagal išgales tai patvirtinti. Ir ne tik žodžiais, bet ir darbais. Įsitikinęs, kad ir mano daug darbo, laiko ir atsidavimo pareikalavusi studija „Teisė likti nesuprastam, arba Mes ir jie, jie ir mes“, publikuota 1996 m. žurnale „Metai“ ir ypač 2004 m. išleista knyga „Kada KODĖL taps TODĖL“, tai įrodo. Beje, čia turiu prisipažinti, jog kartais sunerimstu, kad tasai mano patriotizmas neišsigimtų į šovinizmą. Ypač tada, kai, kažko suirzęs ar net susipykęs pats su savim, kiaušinu Gedimino prospektu ar kuria kita Vilniaus miesto gatve ir mane iš visų pusių apstoja anglicizmai, dygstantys it nuodingi grybai po lietaus. Tada aš linkęs net pateisint bulvarinį dienraštį „Lietuvos rytas“, kuris skrupulingai fiksuoja ne tik rasistinius lietuvių išpuolius, bet ir demaskuoja britų turistus, atvykusius į Vilnių nusišlapinti prie Prezidentūros arba tam pačiam gamtos reikalui panaudojančius Latvijos Laisvės paminklą Rygoje. Iš minėto dienraščio puslapių sužinojęs, kad Rygoje prie Laisvės paminklo buvo policijos sučiupti net devyni sugyvulėję anglai, liežuvis neapsivertė pasmerkti Latvijos krašto apsaugos ministro M. Sieglinio, pratrūkusio žodžiais: „Kiaulės tie anglai. Tiesiog nevalyva, kiauliška tauta.“

Žodžiu, angliškoji demokratija, kur pabrėžiama žmogaus teisė, o pamirštama jo pareiga ir atsakomybė, išlaisvina ne tik žmonių iniciatyvą, bet ir gyvuliškus instinktus.

 

2. Europos kultūroje ir literatūroje kol kas vargu ar esame didesni, garsesni nei pavėlavę Sigmundo Freudo LIBIDO iliustratoriai. Bent jau toks susidaro įspūdis, kai susipažįsti su tais mūsų rašytojų kūriniais, kurie jau pateko į Europos Sąjungos knygų rinkas. Todėl abejotina, ar tų kūrinių meninė vertė gali būti didesnė už geresnius socialistinio realizmo metodu sukurptus opusus, iliustruojančius pagrindinius marksizmo-leninizmo postulatus.

Kita vertus, kažin ar tokia jau didelė garbė būti žinomam Europos kultūroje ir literatūroje, kurias ilgą laiką darkė ir žemino jos žymiausių kūrėjų bei kritikų liaupsės Sovietų Sąjungai ir ypač tironui Stalinui. O ir šiuo metu, kai ten įteisinamas žmogaus išsigimimas ir estetizuojami iškrypėliškumą liudijantys faktai (pvz., gėjų ir lesbiečių judėjimai bei santuokos), ir kai visa tai atsispindi literatūroje tarsi pažangus reiškinys, kai viską lemia nežabota reklama ir nieko bendra su menu neturintys šou, Europos kultūra ne tik nebeatlieka ankstesnio vaidmens, bet ir atsidūrė avantiūristų valdžioje. Nedidelė garbė ten įsitvirtinti.

O galvodami apie dvasinius resursus, leidžiančius būti savimi bei įdomumą patiems sau ir kitiems, turėtume įsisąmoninti, kad pirmiausia būtina stengtis save sudominti. Jei būsime įdomūs sau, sudominsime ir kitus. Kūrėjas, kuris nusigręžia nuo savo šalies būties, jo problemų, ignoruoja savo tautiečius, jų gyvenimo būdą, negali tikėtis ilgalaikės sėkmės. Apie dvasinius resursus būti savimi, atrodo, negali būti rimtos kalbos, kai kone kiekvieną dieną susiduriame su besaikiu lietuvių pataikavimu užsieniui, abejingumu gimtajai kalbai ir kultūrai, kai jaunimas kraustosi iš galvos dėl menkaverčio popso ir visokių eurovizijų. Jeigu taip elgsimės toliau, nesusitupėsime ir turėsime tokią valdžią, kuriai daugiau rūpi užsienio reikalai negu nešvarūs savi marškiniai, mūsų laukia liūdna ateitis.

Dabar, kai Briuselis ir Strasbūras išdidžiai nusisuka nuo amžiais patikrintų ir patvirtintų krikščioniškųjų vertybių, garsiai kalbėti apie didingą Europos dvasią tas pats, kaip pakaruoklio namuose užsiminti apie virvę. Beje, prie tos didingos Europos dvasios laidotuvių lemiamai prisidėjo ir suabsoliutinta pagrindinė liberalizmo nuostata – žmogus turi teisę. Teisę, kurioje it akmuo vandenyje dingsta atsakomybė ir pareiga.

 

3. Kaip gyvenu kiekvieną savo dieną? Gyvenu galvodamas ne tiek apie dabartį ir ateitį, kiek apie praeitį, vis sunkiau keltis rytais iš lovos, kovoti su nieko gera nežadančiomis mintimis bei skepsiu ir pasodinti save prie rašomojo stalo. O ir įsitaisius prie balto popieriaus lapo – kompiuteriu pasinaudoti neleidžia inercija – rašiklį dažnai iš rankų išmuša nenumatyti rūpesčiai, nepadaryti darbai, neatsakyti laiškai. Na, žinoma, komforto nesuteikia ir šuniškai prisitaikantys prie kintančio mentaliteto, bet neprognozuojami sapnai. Šitokioje buitinėje ir mentalinėje atmosferoje ne taip lengva ir paprasta ridenti kasdienybės akmenį į kalną ir nepulti į paniką, kai tas akmuo tau iškrečia eilinę šunybę. Visa laimė ir paguoda, kad galva, ačiū Dievui, dar nestreikuoja, neišeina iš rikiuotės. Net ir tada, kai viename inkste pabunda akmuo ir pareikalauja didesnio dėmesio sau. Ir, ko gero, toji galvelė man tarnauja neblogiau nei prieš dešimtmetį ar dvidešimt metų. Neretai dar pakiša mintį, kad tie pagarsėję nūdienos žodžio ir tulžies meistrai, kuriems neduoda ramiai miegoti ir seksą medžioti agresyvus senių marazmas, Dievo padedami sulauktų mano metų ir savu kailiu įsitikintų, kad ir iš suvaikėjusio senio galima daug ko pasimokyti. Na kad ir taip visiems šiuo metu reikalingos kantrybės eiti savo keliu ir būti savimi, nors ir lieki nesuprastas. O tokia dalia seniams tenka neretai. Neišvengiau ir aš jos. Pagalvojau apie tai ir prisiminiau, kaip prieš kelerius metus padariau bene reikliausią ir teisingausią išvadą: jeigu save laikai geru, ištikimu Lietuvos patriotu, neplanuok savo ateities, nes nežinai, kokią staigmeną ar išdaigą likimas tau iškrės ir visus tavo planus sudarkys ar net privers juos atidėti neribotam laikui. Taip man atsitiko su žydais. Dar pačioje mūsų Atgimimo pradžioje, kai visa Lietuva springo džiaugsmo ašaromis bei laisvės euforija, Wiesenthalio instituto iniciatyva po pasaulį buvo paleista skraidyti „antis“ – „Lietuva žydšaudžių tauta“. Girdžiu arba skaitau ir netikiu nei savo ausimis, nei akimis: tauta, kurioje vokiečių okupacijos metu atsirado šimtai žydų gelbėtojų, nors už tai jiems grėsė mirties bausmė, – žydšaudė. Baisu, klaiku net pagalvoti. Tarsi Lietuva pati būtų tą žydų naikinimą parengusi ir organizavusi. Per pasaulį eina garsas, o mūsų valdžios viršūnėse – tyla. Baili tyla. Kur Sąjūdžio, kur Nepriklausomybės dvasia? Man, kaip to meto liudytojui, ir žinant, kad iš gausaus mano draugų bei pažįstamų būrio neatsirado nė vieno lietuvio, susitepusio žydų krauju, išskyrus vieną kitą kerštu apsikrėtusį prašalaitį, kraupu ir nesuprantama buvo tai girdėti. Bet kraupiausia ir keisčiausia, kad šis absurdiškas kaltinimas niekam neužkliuvo. Nei valdžiai, nei kokiai partijai, nei Bažnyčiai, nei kam nors kitam. Bent viešai. Tiesa, kartais jautresnėje tiesos žodžiui spaudoje tuo klausimu pasirodydavo vienas kitas straipsnis, bet jis būdavo ne tiek poleminis, pagrįstas faktais, blaiviais teiginiais, moksliškomis išvadomis, kiek pasižymintis sovietinei spaudai įprastais „atkirčiais“. Tokie straipsniai „atkirčiai“ negalėjo turėti rimtesnės įtakos bei vertės svarbiai problemai aiškinti bei analizuoti. O norint lietuvių–žydų santykius aiškinti iš esmės, rimtai polemizuoti, moksliškai pagrįsti vieną ar kitą teiginį, savo teisumu įtikinti skaitytoją, būtinas ir rimtas pasirengimas, atitinkamos studijos, reikalaujančios daugelio dienų ir savaičių moksliniam akiračiui plėsti. Kas viso to galėjo imtis? Ryžtis aukoti savo laiką, ramybę, sveikatą, lėšas? Dar ir kokia rizika būti nesuprastam. Juk polemizuoti su Wiesenthalio institutu yra tas pat, kaip polemizuoti su pasauliniu sionizmu. Tad sunku buvo tikėtis, ar kas tuo jautriu, sudėtingu, pavojingu darbu užsiims, ar ryšis per praeities ir dabarties prizmę parodyti, kokie iš tikrųjų buvo mūsų ir šios dinamiškos, talentingos, įtakingos diasporos santykiai. Ir ne tik parodyti, bet ir pabandyti, užuot keikus, anot kinų patarlės, tamsą, uždegti šviesą. Tai buvo sunkus ir rizikingas darbas, tenka tai dar kartą pabrėžti. Juo labiau, kad vokiečių okupacijos metais dėl įvairių priežasčių tų žydšaudžių lietuvių atsirado nemažai. Kai kas net teigia, kad toks darbas, kai šiurpaus holokausto problematika iki kraštutinumo visame pasaulyje užaštrinta, tolygus galvos kišimui į giljotiną. Ir vis dėlto kamikadzė turėjo atsirasti, nes to reikalauja tautos orumas. O jeigu neatsirado ir iki šiol neatsiranda, kas tada? Ogi grėsmė ir likti pasaulio opinijoje bei sąmonėje žydšaudžių tauta, nors ne vienas lietuvis gelbėjo žydus savo gyvybės kaina. Tad ką daryti, kai visi tyli arba tik piktinasi, negrabiai spaudoje atsikerta, valdžios viršūnės kapituliuoja arba bailiai atsiprašinėja? Ir baisiausia, kad tiems kaltinimams galo nesimatė. Net ir tada, kai 1991 m. spalio 31 dieną šviesaus atminimo rašytojas Jokūbas Josadė televizijos laidoje garsiai ir aiškiai leido suprasti, kad čia negali būti vienpusiškumo, būtina ne tik konstatuoti, bet ir aiškinti kiekvieną konkretų atvejį, kaltinimų banga nesumažėjo. Kulminacinį tašką ji pasiekė žinomo istoriko Liudo Truskos straipsnyje „Mano broliai buvo žudikai“. Pasvarstymas daugeliui jau įkyrėjusia „žydų tema“ buvo publikuotas 1996 m. sausio 5 d. dienraštyje „Lietuvos aidas“. Tasai gana lėkštas, vengiantis esmės, stereotipinis L. Truskos straipsnis mane ne tiek papiktino, kiek nuliūdino. Juo labiau, kad jame neradau net užuominų į pagrindinį klausimą: kodėl taip atsitiko? Kodėl iš viso galėjo taip atsitikti? Ir nedavė ramybės klausimas: „Nejaugi tuo nesidomėjo ir 1993 m. spalio 11–16 d. vykusios tarptautinės konferencijos, skirtos Vilniaus geto sunaikinimo 50-mečiui, dalyviai, kurių pranešimais, publikuotais knygoje „Atminties dienos“, ir rėmėsi L. Truska“? Vargais negalais susiradau tą knygą, kuri kažkodėl iš pradžių buvo įslaptinta, ir buvau priverstas padaryti nelinksmą išvadą – deja, taip: problemai aiškinti ten niekas neskyrė rimtesnio dėmesio. Žodžiu, pagrindinė dilema: žydų genocido aiškinimas Lietuvoje vokiečių okupacijos metu liko už borto. KODĖL? Atrodo, vien todėl, kad tai itin keblus, sunkus, sudėtingas, reikalaujantis didelio pasirengimo ir gana pavojingas darbas. Beje, šią nuomonę patvirtina ir prieš mirtį persekioto savo tautiečių rašytojo Jokūbo Josadės atvejis.

Kai susipažinau su šitokia liūdna situacija, teko padaryti ir išvadą: niekas nesiėmė holokausto aiškinti iki šiol, nesiims ir toliau. O tu? Negali? Staiga kažkas paklausė. Juk pasaulis tau prasideda nuo tavo, bet ne nuo kieno nors kito slenksčio. Aš, kuris jau įpusėjęs ant kupros nešti aštuntą kryželį? – bandžiau prieštarauti. Dar turiu užbaigti svarbiausią savo gyvenime darbą – trilogiją „Kur lygūs laukai“. Tą trilogiją, apie kurią viename susitikime su skaitytojais pasakiau, kad jos nepabaigęs negalėsiu ramiai kape gulėti. Tad ko dar? O be to... galva pilna ir kitokių rūpesčių, bėdų, kompleksų, apie kuriuos tikri vyrai kalbasi tik patys su savimi.

Tad kas tau svarbiau, Jonai, ramus miegas kape ar tavo tautos neapginta garbė? Dar dieną kitą nešiau sunkią galvą ant linkstančių kojų, kol apsisprendžiau – atidėjau į šalį visus sau ir kitiems patikėtus planus ir sėdau prie apmąstymais ir faktais persunktos studijos, iš anksto pavadintos „Teisė likti nesuprastam, arba Mes ir jie, jie ir mes“. Ši studija, kurioje ne tik analizuojami lietuvių– žydų santykiai, bet ir daug dėmesio skiriama tautos ir rašytojo Jokūbo Josadės garbei bei orumui ginti, pasirodė žurnale „Metai“ 1996 m. ir iš karto susilaukė didelio susidomėjimo. Pirmasis mane pasveikino gatvėje sutiktas rašytojas Jokūbas Skliutauskas tokiais žodžiais: „Mikelinskai, šedevrą parašei! Visą naktį skaičiau ir atsitraukti negalėjau.“ Vėliau daugelis skaitytojų raštu ir žodžiu lyg susitarę tvirtino, kad tokio rimto, solidaus žodžio, kuris galėtų būti pagrindas tolesniam dialogui su žydais skaudžia jiems ir mums tema, dar nebuvo. Tačiau dar vėliau, ypač pasirodžius žurnalisto Lino Vildžiūno straipsniui „Nuoširdžios pastangos „išsiaiškinti iki galo“, kaip iš gausybės rago pasipylė priešiškos kalbos, daugiausia asmeniški kaltinimai – net antisemitizmu ir rasizmu. Baisiausia ir skaudžiausia buvo tai, kad tų kaltinimų autoriai, jausdami savo nepakankamą pasirengimą su manimi polemizuoti iš esmės sudėtingu, reikalaujančiu apsiskaitymo, klausimu, be ceremonijų darkė, klastojo mano autorinį tekstą, kad įstengtų daryti jiems palankias, o autoriui – priešiškas išvadas. Žinoma, ir aš nelikau skolingas, ištisiems mėnesiams ir metams atmetęs į šalį svarbiausius, netgi suplanuotus darbus, iki ausų pasinėriau į polemiką, nors aiškiai jaučiau šio darbo, kuriame vyrauja išankstinis nusistatymas prieš mane, bergždumą. Tegul, sakiau sau, ir esu mazochistas ar net kamikadzė, bet gyvenu tam, kad ieškočiau teisybės. Ieškočiau tegul ir kaip adatos šieno vežime. Polemizavau, gyniausi, pats puoliau ir rašiau vieną po kito straipsnius, kol viską sudėjau į knygą, pavadintą „Kada KODĖL taps TODĖL?“

Deja, ši knyga, daug darbo, laiko, pastangų bei lėšų iš manęs pareikalavusi, ne tik nesurado vietos mokyklų bibliotekose, bet ir buvo kone nutylėta. Nors anksčiau išėjusi Saliamono Vaintraubo knyga „Subliūškę mitai“, kurioje grubiai ir sąmoningai klastojamas, iškraipomas mano studijos „Teisė likti nesuprastam...“ tekstas bei mintys, kurioje apstu niekuo nepagrįstų kaltinimų, įrašyta į Nacionalinę „Holokausto švietimo Lietuvoje programą“. Šiuo opiu klausimu nusiunčiau pareiškimus Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkui Simonui Alperavičiui, Lietuvos prezidento patarėjui žydų klausimais Juliui Šmulkščiui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinei direktorei Daliai Kuodytei, tačiau nė iš vieno jų jokio atsakymo negavau. Supratęs, kad ir pagal demokratinius principus gyvenančioje valstybėje gali egzistuoti tabu, kakta sienos nebedaužiau. Man pačiam buvo svarbiausia, kad radau savyje jėgų bei laiko ir atlikau pareigą Lietuvai. Beje, tai liudija Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyriaus laiškas, pavadintas „Lyg stiprus vėjo gūsis“, publikuotas 2004 m. lapkričio 18 d. savaitraštyje „Tremtinys“. Laikau garbe ir pareiga paskelbti jį visą.

 

„Didžiai gerbiamas rašytojau p. Jonai Mikelinskai, Jūsų knyga „Kada KODĖL taps TODĖL?“, nušviečianti lietuvių ir žydų santykius, lyg stiprus vėjo gūsis praskaidrino ilgus metus tvyrojusį šešėlį, kritusį ant mūsų tautos. Jūs sugebėjote atskleisti tiesą, kurios niekas iki šio laiko nebuvo įrodęs.

Knyga pasirodė tuo metu, kai Lietuva įsijungė į Europos bendriją. Tai tinkamas laikas nušviesti pasaulio tautoms skaudžią ir sudėtingą lietuvių ir holokausto istorinę dramą.

Mes, buvę Lietuvos politiniai kaliniai, ne vienas esame patyrę žydų „malonę“ sodinant mus į kalėjimus, tremiant į GULAG'o lagerius. Tik Jūs, mūsų tautos rašytojas klasikas, intelektualus žmogus, savo knygose aiškiai, moksliškai pagrindėte tai, ko lig šiol niekas nėra padaręs. Kitaip tariant, pažvelgėte tiesai į akis. Manytume, kad ši Jūsų knyga turėtų būti įtraukta į Švietimo ir mokslo ministerijos sudaromus mokymo planus, kad jaunoji karta teisingai suprastų istorinę tiesą, susiklosčiusią tarp lietuvių ir žydų per daugelį metų.

Mes, buvę Lietuvos politiniai kaliniai, esame Jums labai dėkingi, džiaugiamės, kad Jūs esate, ir linkime dieviškos palaimos gyvenimo ir kūrybos kelyje.

 
                                                                                                                                       LPKS Kauno skyrius“
 

Ir vis dėlto, nepaisant to, kas buvo gera ir bloga dienų ir metų tunelyje, kartais klausiu savęs: na, Jonai, tu savo planą grožinės literatūros srityje sužlugdei. Juk vargu ar baigsi savo kelionę per tą trilogijos „Kur lygūs laukai“ trečiąjį tomą. Ir ne tik dėl to, kad ant savo kupros jau neši aštuoniasdešimt šešis kryželius, bet ir dėl to, jog silpstančia ranka vis sunkiau sulaikai galvotrūkčiais bėgantį laiką. Tad nesigaili? Negaila prarasto laiko? Juo labiau, kad tavo priešai ir nedraugai to tik ir laukė, to tik ir norėjo. Jiems svarbiausia buvo, kad tu per savo naivumą ir patiklumą įsiveltum į bergždžius, nepabaigiamus ginčus ir liktum ne tik nesuprastas, bet ir apkaltintas antisemitizmu, nors ne kartą žodžiu ir raštu įrodei ir patvirtinai, kaip gerbi šitą daug iškentėjusią ir dinamišką žydų tautą. O tam, ką gerbi ir myli, negali nesakyti ir tiesos. Tegul ir abejotinos, tegul ir privilegijuotai tautai.

Ne vienas slapta ir atvirai pasišaipė iš tavo naivaus ir uolaus patriotizmo iš sugebėjimo be laiko ir reikalo susirasti kiekvieno žmogaus laukiančią negandą. Jeigu jau šitaip, nedraugai tegul ir žino, kad pasišaipyti moka ne tik tie, kurie, užuot atlikę pilietinę pareigą, sprunka į krūmus.

Ką dar būtų galima apie sukriošusio, bet dar karingo pensininko gyvenimą pasakyti? Daug ką, tačiau gyvenimas byloja, kad šiuo metu reikalingiausias pasaulyje dalykas yra saiko jausmas. Ypač kai ČIA IR DABAR žmoniją sparčiausiai varo į pražūtį ne kas kitas, o visagalė REKLAMA. Todėl tokioje situacijoje būtina dar ištarti, prisipažinti, kad kiekvieną sekmadienį einu į Šventųjų Jonų arba Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčias. Nešu ten pagal pensininko jėgas kuklią duoklę ir vis tvirčiau įsitikinu, kad šiuo visuotiniu žmonių gyvulinimo metu tik Bažnyčia yra pagrindinis bastionas kovoje su daugiaveidžiu blogiu. Nors pats nesu neabejojantis krikščionis, juo labiau katalikas. Todėl tikrojo savo Dievo, kuris ištirpdytų visas mano abejones, aš vis dar ieškau. Ieškau net ir nebesitikėdamas Jį surasti. Juk pagaliau žmogaus gyvenimą šioje ašarų pakalnėje įprasmina ne tiek suradimas, kiek ieškojimas. Dievo ar paties savęs Jame. Paliauji ieškoti, paliauji ir gyventi.

O apie socialinio saugumo jausmą, kuris lydi ar turėtų lydėti kūrybinį darbą, galiu pasakyti tik tiek, kad ši problema man bent šiuo metu nėra aktuali, nes kas mėnesį gaunu „Sodros“ ir valstybinę pensijas. Žodžiu, dėl „gardaus valgio šaukšto“ sau galvos nekvaršinu.

Baimė ir nerimas mane ėda ne tiek dėl savęs, kiek dėl Lietuvos dabarties ir ateities. Juk ką mes šiandien pasiekėme ir ką turime? Argi ne tokią keistą valstybę, kurioje, jei nori gražiai, patogiai įsikurti ir turtingai, pagarbos bei šlovės apsuptam gyventi, pirmiausia reikia išmokti jai kultūringai, rafinuotai kenkti. Argi ne tokią išvadą padarysi, įsigilinęs, kaip mūsų valdžia sugeba tarnauti Kapitalui ir planingai, sistemingai tolti nuo savo mylimų tautiečių? Faktų daugiau, negu reikia.

Pagaliau argi galima ramiai ir abejingai stebėti, kaip ČIA ir DABAR vis plačiau ir įtakingiau įsigali liūdno atminimo šlėktiška moralė ir savimonė. Tai, beje, liudija ir skubotas prioritetinis Valdovų rūmų atstatymas. Tų rūmų, kuriuose nebuvo vietos gimtajai lietuvių kalbai. Juk šiandien Valdovų rūmai, kone šventvagiškai užgožiantys Arkikatedrą, tarsi bylote byloja: ponai tautiečiai, žiūrėkite, grožėkitės ir žinokite, kad buvo Lietuvoje toks nuostabus, palaimingas metas, kai mes puikiai galėjome išsiversti ir būti laimingi be gimtosios kalbos. Tad kam ji mums dabar, kai sėkmingai įstojome į Europos Sąjungą, kurios visagalė Konstitucija sparčiai išsivaduoja iš... buržuazinių prietarų?

 

Vilnius, 2008 m. gegužė

 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)