Regimantas Tamošaitis. Pirmiausia paminėsiu faktą: „Metų“ redakcija nusipirko skaitmeninį diktofoną – štai ir laiko dvasios apraiška mūsų literatūroje. Nuo šio malonaus motyvo galima pradėti pokalbį apie bendresnius dalykus. Mūsų naująją literatūrą stipriai veikia naujosios technologijos, net pats rašymo būdas. Vietoj rašymo ranka ar rašomąja mašinėle – kompiuteriai, o kai kas įsigudrina tekstus kurpti net mobiliaisiais telefonais. Sakoma, technologinė aplinka – antroji žmogaus prigimtis. Kokios technologijos, toks ir pasaulio matymo būdas, tokia pasaulėjauta, kūrybinė vaizduotė. Visa tai tampa žmogaus gyvenimu, jo stiliumi ir atsispindi kūrinyje.
Taip pat ir nauja ekonominė bei politinė sistema, informacinė visuomenė, atsivėrusios valstybių sienos, migracijos procesai. Mūsų pasaulis visiškai pasikeitė, jis atviresnis, universalus, bet kartu lyg netenka kažkokios kultūrinės substancijos ir stabilumo. Kitokia žmogaus psichologija, – žmogui tenka nuolatos prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų. Asmenybė formuojasi jau ne iš vidaus, bet lyg iš išorės, paklusdama adaptacijos dėsniams. Šiandien asmenybė – tai kietas informacijos kiautas, žinių apvalkalas ir kažkokia amorfinė juslingumo masė ten, kur turėtų būti asmenybės branduolys. Na, apie branduolius kalbėti šioje epochoje būtų naivoka, bent jau metafizine prasme. Bet, pažvelgus iš praktinės pusės, reikia konstatuoti, kad žmonės darosi vis stipresni, kietesni. Grubesnės natūros, – nes kapitalistinėje sistemoje gležni yra nustumiami į šalį. Tai ir kyla toks klausimas: ar šiuolaikinė literatūra rašoma tų gležnųjų paribyje, kaip įgyvendintų poreikių kompensacija vaizduotės sąskaita, ar jau literatūrą perima stipriųjų, prisitaikiusiųjų karta ir, savaime suprantama, teikia jai „kietą“ komercinį formatą. Dar marksistai tvirtino, kad knyga yra intelektualinis produktas, ypatingos kokybės prekė, paklūstanti paklausos–pasiūlos mechanizmams.
Mūsų pokalbio tema man primena mokyklos laikų literatūros pamokas. Anot mokytojo, M. Lermontovo kūrinys „Mūsų laikų herojus“ parodė maištingą, prie aplinkos neprisitaikiusį personažą, kuris pranašavo naujųjų laikų žmogų ir visuomenę. Tada galvojau, kad vieni kūriniai išreiškia laiko dvasią kaip ateities projekciją ir išties yra revoliucingi, o kiti pasižymi stagnacija ir sensta kartu su istorija.
Perėmę tokį romantišką revoliucingą požiūrį, sakytume, kad laiko dvasią išreiškia tokie kūriniai, kurie kritikuoja dabarties visuomenę, jos gyvenimo būdą, vertybes. Tada laiko dvasios ieškotume maištingų autorių kūryboje. Bet ar turime tokių tikrai maištingų autorių? Ir kiek tas maištingumas yra svarbus šiandien, laisvoje visuomenėje? Atrodo, gali rašyti ką tik nori, nieko nenustebinsi ir nieko nepakeisi. Gal tie kovotojai už naujo laiko dvasią aktualūs tik imperijų viešpatavimo laiku ir totalitarinėse visuomenėse? Sužadinę permainas jie tiesiog pamirštami. Apskritai laiko dvasia, pririšta prie politikos, man atrodo, yra pasmerkta užmarščiai.
Nors, kita vertus, Atgimimo laikais iškilo ryški kūrėjų grupė, kuri buvo ypatinga kaip tik savo maištingumu ir iki šiol yra visuomenės pereinamojo laikotarpio reprezentantai. Tai – R. Gavelis, J. Kunčinas, J. Ivanauskaitė. Jie susidorojo su totalitarizmo ideologija ir masinio žmogaus psichologija, tačiau ir patys buvo to laiko reiškiniai. Jų įtūžį bei maištingumą suformavo sovietinio periodo dvasinio gyvenimo ypatybės. Tiksliau, individualistinės dvasingumo paieškos. Šiandien toks rašymas nebeturėtų prasmės, praėjusios kartos personažai neturėtų kuo remtis.
Jei apie literatūros aktualumą svarstytume tokiu požiūriu, grįžtume prie ankstesnių „Metų“ svarstymų – „Rašytojas ir maištas“ – ir nusprūstume į socialinę bei politinę kūrėjo problematiką. Matyt, laiko dvasios tema neturėtų būti siejama su revoliucingumu. Bet kuris menas visuomet yra kritiškas tikrovės atžvilgiu, bet tai nėra jo tikroji esmė. Neigimas yra negatyvas, o menui yra būtinas pozityvus turinys: jis žmogui turi kažką duoti, kažkuo dalytis. Ir kūrėjas, ir skaitytojas dalijasi tuo, kas abiem yra artima, suprantama, reikalinga, – abu jie gyvena tame pačiame laike, toje pačioje visuomenėje. O jeigu šiame komunikacijos procese atveriami ir estetiškai įprasminami gilesni žmogaus gyvenimo klausimai, tada kūrinys tampa svarbus daugeliui įvairių visuomenių skaitytojų, tada jis tarytum pranoksta laiko ribas. Taip meninis kūrinio universalumas vėl naikina laiko dvasios idėją.
Galėtume į problemą pažvelgti ir iš kitos, praktinės, pusės. Gal laiko dvasią mūsų literatūroje atitinka ne maištingieji ir kritiškieji, bet pataikaujantys autoriai? Pasižiūrėkime, kas šiandien labiausiai perkama? Gal laiko dvasią diktuoja skaitytojų masės? O gal vis dėlto – išskirtiniai kūrėjai, „genialioji mažuma“?
Taigi ar laiko dvasią mūsų literatūroje atpažįstame kaip nesusitaikymą, ar – kaip prisitaikymą? Ir kiek laiko dvasia pririšta prie istorinio konteksto? Kas mums svarbu ir nauja šiandien, rytoj gali pasirodyti naivu ir neįdomu. Ar laiko dvasia plaukia kartu su istorija?
Mėgindami apibrėžti, racionalizuoti laiko dvasios sampratą, galėtume kreipti dėmesį į literatūros formas: kokie žanrai dabar yra vyraujantys ir kodėl? Kokie siužetai, pasakojimai, tematika? Beje, ypač svarbu susitelkti ties personažu. Šiuolaikinės dvasios literatūroje iškyla šiuolaikinis žmogus. Kokia jo tapatybė, savimonė, saviraiška visuomenėje? Remiantis subjekto substancija, personažą jau nesunku lyginti su praėjusių periodų personažais ir konstatuoti vienas ar kitas kintančias reikšmes, taip pat ir aptikti konstantas. Kiek dabartinis personažas susijęs su tradicija ir kiek jis naujas, kokiais bruožais naujas? Taigi svarstymų objektą galima struktūrinti ir kalbėjimui suteikti argumentacijos bei racionalumo. Svarbiausia yra požiūrio taškas, ataskaitos sistema, – be šių parametrų bet kokios diskusijos bus sąlygiškos ir subjektyvios.
Jūratė Sprindytė. Glumina sąvokos neapibrėžtumas. Viena jauna kolegė, išgirdusi temą, labai susidomėjo: kas ta dvasia apskritai? koks įdomus turėtų būti pokalbis! Dvasios fenomenas trisdešimtmečių kartai jau atrodo mistika. Išskirčiau du laiko dvasios matmenis: laiko dvasią, kaip vertikalų dydį su vektoriais aukštyn ir gilyn – ši tikroji laiko dvasia sunkiai apibūdinama. Ir yra kitokia laiko dvasios apmąstymų galimybė: tai laiko stilius, laiko apraiškos, laiko veidas, laiko įvaizdis – visi tie dalykai, kurie išsidėstę horizontalioje plokštumoje. Išorinės gyvenimo permainos visuomet būna ryškios ir lengvai apibūdinamos (kaip antai rinkos mechanizmų įsigalėjimas ne tik knygų leidyboje, bet ir kūryboje). Manau, kad laiko dvasia anksčiau, sovietinėje Lietuvoje, buvo lengviau apčiuopiama, nes visuomenė buvo labai homogeniška. Žmonės gyveno bendrais idealais, knygos išeidavo milžiniškais tiražais. Kaip pakiliai visi skaitydavo tautiškai angažuotą Justiną Marcinkevičių ar socialiai kritišką Joną Avyžių. Tą pačią knygą skaitydavo ir medikas, ir mokslininkas, ir studentas – kūrybinė inteligentija ir šiaip platesni visuomenės sluoksniai. Literatūra atliepdavo bendrus žmonių lūkesčius, primindavo žlugusias viltis ar palaikydavo nepasitenkinimą esamu režimu. Dabar esame susiskaidę, egzistuoja atskiros interpretacinės bendruomenės, kurios skaito skirtingas knygas ir beveik nebeturi sąlyčio taškų. Šiandien neįmanoma rasti tokios visiems svarbios knygos, kokia, tarkim, buvo Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“ su jos egzistencialistiniu geluonimi, išreiškianti neoficiozinę ano laiko dvasią. Dabar visus sutelkiančios ir išjudinančios knygos, manau, nebegali būti, nes kiekviena bendruomenės dalis kūrinio aktua-lumą suvoktų kitaip. Ne tik esmę, bet ir išorines laiko dvasios apraiškas suvoktų ir vertintų skirtingai. O giluminį laiko dvasios atvėrimą turbūt geriau pajustume poezijoje.
R. T. Taigi konstatuojame, kad sovietmečio laiko dvasia kur kas aiškesnė, ir pirmiausia ją pajusti leidžia literatūros santykis su konjunktūrine visuomene. Ir tą dvasią išreiškia tiesiog garsiausi autoriai: Just. Marcinkevičius, B. Radzevičius, J. Aputis, R. Granauskas, M. Martinaitis, S. Geda... Čia viskas aišku, ir literatūros dvasia sutampa su nacionalinės literatūros klasika.
J. S. Jie savo kūriniais formavo mūsų literatūros branduolį. Pirmiausia, susijusį su tautinėmis aspiracijomis, antra – su to meto visuomenės kritika. Dvi linkmės, du matmenys. Štai J. Aputis, R. Granauskas aktualizavo baltiškuosius mūsų kultūros klodus, tai atitiko bendrus lūkesčius, konsolidavo mūsų svajones, įsivaizdavimus. O socialiai kritiška „Brežnevo sutemų“ proza taip pat vienijo žmones, tik jau kitu, negatyviuoju, aspektu.
R. T. Literatūros negatyvas ir pozityvas proporcingai papildė vienas kitą. Kritikuojame primestą sistemą, teigiame savo kultūrinę savimonę...
J. S. Labai ryškus buvo ir paskutinis XX a. dešimtmetis. Pasirodė tikrai stiprių kūrinių, kuriuos mūsų bendruomenė atpažindavo kaip svarbius kultūros ženklus. Dabar, regis, neliko to atpažįstamumo poreikio.
Danielius Mušinskas. Mirtis ir laikas yra du fenomenai, kurie nuolat literatūrą veikia ir neduoda ramybės kiekvienam rašytojui.
R. T. Gal vartotojiškoje kultūroje nelieka mirties fenomeno? Jis trukdo džiaugtis gyvenimu, slopina pirkimo aistrą?
D. M. Visgi gyvenimas yra realus. Kai susergi, arba šiaip susikaupi vienatvėje, imi mąstyti: kas yra laikas? Mirtis? Grįždamas prie mūsų temos klausčiau taip: kiek kūrinys formuoja laiko dvasią ir kaip laiko dvasia atsiskleidžia kūrinyje? Manau, yra visokių kūrinių, rodančių ir vieną, ir kitą procesą. Bet kur riba – sunku pasakyti. Kai pradėjau rimčiau domėtis literatūra, buvo išėjusi prancūzų romantiko A. de Musset „Amžiaus sūnaus išpažintis“. Atsimenu, bibliotekoje puoliau prie tos knygos vien dėl jos pavadinimo. Man atrodė, kad čia bus kažkas pasakyta iš esmės, kažkas labai svarbaus. Tačiau tos knygos tuomet „neįkandau“, nepajutau „amžiaus išpažinties“. Ir tik po filologinių studijų aiškiau suvokiau, kodėl tokios knygos kaip J. W. Goethe’s „Jaunojo Verterio kančios“ buvo savojo laiko dvasios kūriniais. Bet suvokiau tai tik kaip racionalią informaciją. Kaip ir L. Sterne’o „Sentimentali kelionė“ ar panašūs kūriniai. Teorijos aiškina, kad laiko dvasia – tai toks dvasinis fenomenas, į kurį patenka visuomenė. Kitos teorijos teigia, kad taip negali būti, kad laiko dvasią suformuoja žmonės, iškilios asmenybės – savo gyvenimu, savo kūriniais. Jie ir sukuria lyg kokią epidemiją, apie kurią pradedama garsiai kalbėti. Matyt, procesas yra abipusis: visuomenėje atsiranda kokių nors reiškinių, ir yra rašytojas, kuris visa tai pagauna, iš-reiškia savo kūryboje. Sukuria tokį herojų, ir per jį išreiškia vadinamąją laiko dvasią. Ši tema gali sugrąžinti ir prie mūsų literatūros istorijos. Man kažkodėl atrodo, kad I. Šeiniaus „Kuprelis“ turi ryškių laiko dvasios bruožų. Jį perskaičius susidaro šviesaus periodo įspūdis. Nors gal tai mano subjektyvi patirtis. Tačiau yra kūrinių, kurie laiko dvasios lyg ir neperteikia, bet yra šiaip geri, meniškai vertingi. Dažniausiai tai gali būti siužetiniai kūriniai, istorijos. Papasakota istorija gali tapti geru romanu. Jame tos laiko dvasios nerastume, bet jis vis tiek gali būti įtaigus, patrauklus – tiesiog kaip žmogaus istorija. Gali būti ir išimčių, tarkim, F. Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ intriguojanti istorija atskleidžia ir to meto visuomenės dvasios būsenas, iškelia idėjas, problemas, vertybes. Šis romanas – anuometinės Rusijos gyvenimo atmosfera. Gal tas gyvenimas buvo visai ne toks, bet kūrinys verčia jį įsivaizduoti kaip tik taip, dostojevskiškai. Dabar norėčiau atsigręžti į mūsų situaciją, juolab kad čia turime ir jaunesnės kartos autorių A. Jakučiūną – jis mums ir pasakys, kaip yra. Aš manau, kad laiko dvasią išreikšti gali tik jaunas autorius, kurio santykis su pasauliu dar netapo konvencionalus ir kanoniškas. Tik toks žmogus gyvenimą gali pagauti netikėtu žvilgsniu, pamatyti gyvai. Jau vėliau menininkas gali rašyti ir dar geriau, bet laiko dvasios jo kūryboje vis mažiau. Štai jauno R. Granausko kūriniuose laiko dvasią pajutau iš kelių jo apsakymų, juose tekstas, atrodė, tiesiog sutapo su tuometėmis nuotaikomis. Turiu omeny kad ir apsakymą „Vidudienio dalgis“. Arba panašus įspūdis – J. Apučio „Horizonte bėga šernai“. Tai – gyva patirtis, ne literatūrinis žinojimas, kaip vertinant „Jaunojo Verterio kančias“. A. Jakučiūno „Tėvynė“, mano nuomone, atspindi šiuolaikinę dvasią, tad tegul jis ir paaiškina apie ją.
Andrius Jakučiūnas. Nežinau, kaip dėl tos „Tėvynės“, norėčiau kiek abstrakčiau pamąstyti apie tą laiko dvasią. Aš irgi sutinku, kad šiais laikais vargiai galima rasti konkretų kūrinį, aiškiai atspindintį laiko dvasią. Išrinkti vieną kurį nors kūrinį ir deklaruoti, kad štai jis autentiškai atspindi kokį nors visuomenės gyvenimo tarpsnį, vargiai įmanoma. Tai reikštų, kad mes vadovaujamės kažkokiais kanonais, kurie yra aiškiai apibrėžti, nekintami ir visiems žinomi, bet juk šis amžius ir ypatingas tuo, kad savanoriškai ir džiugiai atmetė visus privalomus, vienintelius ir tikrus kanonus bei vertybes. Šis amžius netgi mėgaujasi savo idėjiniu beformiškumu. Todėl labai sunku įsivaizduoti kokį nors visuotinį, visiems lygiai svarbų kūrinį kaip mūsų laiko dvasios įsikūnijimą. Galima sutikti su Danieliaus mintimi, kad laiko dvasia autentiškiausia jaunų žmonių kūriniuose, bet taip yra ne tik šiais laikais. Kiekvieną epochą geriausiai atspindėjo joje gyvenę trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai, nes tokio amžiaus žmonių santykis su aplinka jau brandus, bet dar labai „vaikiškai“ autentiškas. Laiko jausmas kartais net nepriklausomas nuo paties kūrinio meninės vertės. Kūriniai tiesiog atspindi savo laiką be išankstinių nuostatų ir vertybinių projekcijų, todėl literatūroje nejučia ir atsiranda tokie pasaulėjautos poslinkiai. Regimantas čia minėjo literatūros reprezentacinę funkciją, bet aš laiko dvasią matau ne vien reprezentaciniuose kūriniuose, – epochos ypatybės pasireiškia visame literatūros procese, net ir periferiniuose ar meniniu požiūriu abejotinos vertės tekstuose. Nereikėtų aplenkti net grafomanų, nors jų kūriniuose epochos ženklai ir labai neryškūs. Ar žmogus rašo vienu, ar kitu stiliumi, ar jis moka kažką pasakyti, ar ne – epocha ant visko uždeda laiko ženklus.
Vytautas Rubavičius. Pagriebti tą laiko dvasią ir ją apčiupinėti – labai sunku. Juolab kad man kol kas neaišku, apie ką mes kalbame? Visi vienas kitam pritariam, bet... Visgi jau lyg ryškėja koordinatės, nuo kurių galima atsispirti. Samprotaudami apie laiko dvasią, kalbame ne apie jos esmę ar bruožus, bet apie praeitį. Matyt, laiko dvasia ir įžiūrima praeityje rašytuose kūriniuose, o tai įžvalgai padeda bendras istorinių aplinkybių žinojimas. Tad jei dabar pasirodytų laiko dvasią išreiškiantis kūrinys, ko gero, jo neatpažintume. Praėjęs laikas, praėjęs gyvenimas, virsdamas kultūros ir literatūros formomis, vienaip ar kitaip išreiškia ir laiko dvasią – žmogaus gyvenamo pasaulio, sakytume, esmę. Tačiau tos kultūros formos kuo puikiausiai gali ir nieko nereikšti, nieko neišreikšti, nors gal – užtemdydamos, nuslėpdamos – kreipti į esminius dalykus. Kaip, pavyzdžiui, socialistinio realizmo klasika. Tik praėjęs laikas mūsų sąmonėje įgauna vienokius ar kitokius kontūrus, kultūrines formas. Tada jau matosi, kas svarbu ir kas yra tarp kitko. Tačiau vertybinio aspekto mums išvengti niekaip nepavyks. Juo labiau, kad ir pats Regimantas kalba ne tiek apie laiko dvasią, kiek apie visuomenės būsenas – apie perėjimą iš vienos visuomenės į kitą. Pirmiausia, iš socializmo – į kapitalistinį pasaulį. Su tuo perėjimu sieja visas minimas rašytojų figūras. Kai į visuomenių perskyrą žvelgiame rimčiau, matome, kad laikas, o su juo ir dvasia neabejotinai pasikeitė, daug kas dabar yra visai kitaip. Pasikeitė visas socialinis, kultūrinis gyvenimas, pasikeitė žmonių psichologija, jų santykiai, nors visur galima įžvelgti ir naujomis sąlygomis atsigaminančių, mutuojančių ir kitaip prisitaikančių sovietinio socialinio gyvenimo pavidalų. Pasikeitė ir rašymo būdai, sumažėjo atsidavimo kūrybai, kūrybos nelygstamos vertės suvokimo, kūrybinio intymumo. Visas tas permainas mes vadiname mūsų socialinio ir dvasinio gyvenimo įvykiais.
D. M. Jeigu jau taip viską užfiksavai, tuos visus pasikeitimus, ar gali nurodyti kokius konkrečius kūrinius?
V. R. Iki kūrinių išvardijimo mums dar tolimas kelias... Norėdami temą sukonkretinti, turėtume ją sieti su kokiomis nors socialinėmis patirtimis ir kultūrinio gyvenimo įvykiais. Abu visuomenės gyvenimo aspektai labai susiję, nes kultūra yra būdas apmąstyti socialinės tikrovės reiškinius, kurie šiaip jau sunkiai pagaunami, suteikti jiems vieną ar kitą vertybinę perspektyvą. Derėtų kelti klausimą: gyvenome socializmo laikais, tačiau ar esama tą socializmą atspindėjusių, kitaip tariant, mūsų socialistinio gyvenimo dvasią išreiškusių kūrinių? Ar kas nors išreiškė socializmo dvasią ir kaip mes tą dvasią apskritai suprantame? O gal tik norime nuo jos pabėgti, iškeldami priešinimąsi jai? Mes stengiamės išsisukti nuo tokio klausimo, bandome slėptis kalbėdami apie modernistinius autorius, kurie priešinosi socializmui, jį kritikavo. Žinoma, kad jie priešinosi, tačiau kam? R. Gavelis tą klausimą labai aiškiai kėlė ir juo grindė savo „Vilniaus pokerį“. Betgi jei jau prisimename socializmą, tai juk buvo įvairios visuomenės grupės, kurios apie buvusį laiką pasakotų ir jį vertintų labai skirtingai. Ar į socialistinio laiko dvasios turinį įterpiama komjaunuolio nuoširdi ideologinė ištikimybė bei pasiryžimas vykti į plėšinius, kurti socializmą ir savo naują gyvenimą?
D. M. Aišku, kad neįeina.
V. R. O kodėl ne? Juk buvo daugybė žmonių, kurie taip gyveno, veržėsi į plėšinius. Kodėl viso to nevadiname laiko dvasios išraiška?
J. S. Na, buvo žmonių, kurie tikėjo tomis idėjomis.
V. R. Juk daugelis, baigę aukštuosius mokslus, po paskyrimo vykdavo į kaimus dirbti, tarnauti liaudžiai ir tėvynei.
J. S. Lietuvoje tokių buvo mažiau, bet Sovietų sąjungos mastu – be abejo.
D. M. Galiu pasakyti, kad tai nėra to meto laiko dvasia, nes tų dalykų nėra tuometėje geriausioje literatūroje. Juk oficiozinės ir propagandinės literatūros čia nelaikysime reprezentacine. Jau tada suvokiau ypatingus psichologinius to laikotarpio požymius, tarkim, mano ranka niekaip nekildavo novelėje rašyti žodžio komjaunuolis – nors tu ką! Tiesiog automatiškai sustingdavo.
R. T. Man tie žodžiai – komjaunuolis ir komunistas – visada buvo tikri keiksmažodžiai. Ir grožinė knyga su tokiais žodžiais, be abejo, buvo lyg kūrybos išniekinimas.
V. R. Gal tai buvo literatų klaida, jų ribotumas, kad nesugebėjo įsijungti į laiko procesus? Tačiau kaip tada vertinti E. Mieželaičio: „aš – komunistas, aš – žmogus“? Tame kosminės apimties kliedesy taip pat galėtume įžvelgti laiko dvasios atšvaitų.
J. S. Padorūs rašytojai labai vengė tokių sąvokų. Tada, kaip ir dabar, buvo tarsi dvi laiko dvasios: konjunktūrinė, kuriai tarnavo oficioziniai rašytojai, ir autentiškoji, giluminė.
D. M. Tai todėl ir susirinkome išsiaiškinti, ar oficiozinės literatūros varoma propaganda taip pat yra laiko dvasia, ar priešingai – tikroji laiko dvasia kovoja su ideologine propaganda?
V. R. Vėl grįšiu prie sąvokos keblumo. Paminėsiu du pavyzdžius iš sovietinės rusų literatūros. A. Platonovas, vienas iškiliausių XX a. pasaulio autorių. Jo kūryboje esama laiko dvasios ar ne? Ką jis rašė?
D. M. Ką norėjo, tą ir rašė.
V. R. Jis rašė apie naują socialistinį žmogų, ir tą naują žmogų su visa laiko dvasia išsakė tokia kalba, kurioje susiliejo rusiškasis mesianizmas, socializmo utopijos kaitinamas negailestingas pasauliui psichinis ugningas klejojimas ir ideologinė biurokratinė naujakalbė. Labai daug pasakyta jo kūryboje ir apie naują žmogų, ir apie epochos laiko dvasios kliedesį. Kitas pavyzdys – M. Bulgakovas. Taip pat daug visko aprėpęs. Prisimindamas jau minėtą F. Dostojevskį, taip pat A. Platonovą ir M. Bulgakovą teigčiau, kad didiesiems rašytojams, kurių kūryboje mes įžvelgiame laiko dvasios apraiškų, yra svarbūs esminiai klausimai: žmogaus laisvė, žmogaus santykis su Dievu ir valdžia. Šie klausimai apmąstomi visuomenės gyvenimo terpėje, pakylant iki santykių su Dievu ar šventybe. Tas temas mąstyti gali daugelis, bet kad jie pagautų žmogų per kalbą, per kūrybą – duota nedaugeliui. Tų nedaugelio kūriniuose šios temos ir išlieka visiems laikams. Kaip kad F. Kafkos kūriniuose.
D. M. Tai – kalbos ir kūrybos fenomenai, kaip ir mūsų B. Radzevičius.
V. R. Taip, ir B. Radzevičius. Tos klausiamosios egzistencinės galios jo kūryboje kaip tik ir buvo daugiausia. Bet paminėsiu ir kitą rašytoją, kuris, mano galva, yra tokio pat kalibro, – S. T. Kondrotą. Neseniai vėl perskaičiau „Žalčio žvilgsnį“ – įstabus kūrinys, kuris tarsi išeina iš laiko dvasios ribų, bet tuo išėjimu ir yra reikšmingas. Epochinis judesys. Išėjimas, išsilaužimas yra radikalesnis, nei koks modernistinis maištavimas to meto aplinkoje. Tad kūrybos santykiai su laiko dvasia gali būti įvairūs, labai įvairiai apžvelgiami ir apibrėžiami. Epochinis rašytojas suima į savo kūrinį daug daugiau, nei pats gali suvokti, nes jį veda kalbos ir lemties jėga. Gal ir žanro lemties. Dar daugiau atsakomybės tenka kalbai, kaip rašymo būdui, rašytojo vaizduotei, kuri sugeba apimti ir įprasminti daug laikui būdingų reiškinių. Ir konkretus laikas tokiam rašytojui nėra toks jau svarbus, nes jis visada aprėpia kur kas daugiau, nei leidžia jo tiesioginės patirtys. Vaizduotė gali aprėpti įvairiausius istorinius tarpsnius, įžvelgti įvairių laiko „dvasių“ apraiškas.
D. M. Na, čia kabinami giluminiai kūrybos klausimai, bet mes šiek tiek buvome apriboję pokalbio temą... Sovietinę epochą vertinti dabar lengviau, nes tai jau praeitis. Šiandien aiškiai matome, kad buvo oficiozinė, propagandinė literatūra, skleidusi ideologiją, kuri tikrosios laiko dvasios neišreiškė. Tarkim, Alfonso Bieliausko herojus buvo komunistas, kito rašytojo – koks nors komjaunuolis. Bet ar šios figūros tikros, ar jos gyvybingos? Ir buvo tikras menas, su tikru gyvenimu ir tikrais žmonėmis.
V. R. Bet buvo ir M. Sluckis, kurio „Adomo obuolys“ – reikšmingas kūrinys, jame taip pat esama komunistų... Tai nepaprastai tamsus sovietmečio modernistinės prozos kūrinys...
D. M. M. Sluckis galėjo užkabinti tikrų dalykų, bet kadangi buvo pasidavęs ideologijai, tai nėra giluminės ano laiko dvasios liudytojas.
R. T. Vadinasi, ideologija – visada melaginga? Niekada netampa menine tikrove?
D. M. Bet reikėjo visokių rašytojų. Ir dar tebereikia. Girdėjau vieną lietuvį iš mūsų išeivijos kalbant, kad jam anuos konjunktūrinius kūrinius skaityti daug įdomiau: juose bent jau galima aiškiai pamatyti, kaip ten veikė visokie partorgai, partkomai ir visi kiti valdžios mechanizmai. Jam įdomu buvo skaityti A. Bieliausko, J. Avyžiaus kai kuriuos kūrinius – viskas juose matosi. Iš dabartinių kūrinių tas išeivis negauna jokios informacijos – kaip čia dabar mes gyvename, kokia mūsų gyvenimo tvarka, kokie tikrieji rūpesčiai. Kas ten vyksta Seimo komitetuose, ministerijose, savivaldybėse – viso to literatūroje dabar tiesiog nėra.
R. T. Nes tai, matyt, jau nebe valdžios literatūra. Mes nebeturime oficiozinės literatūros. Net gaila...
D. M. Tai jau būtų kito pokalbio tema. Be to, dabar visa tai kažkiek atidengiama kasdienėje žurnalistikoje.
V. R. Dar vieną dalyką noriu pažymėti. Mes čia nenustatysime, kas ką renkasi: tai pati laiko dvasia pasirenka vieną ar kitą kūrėją, apsireiškia vienokiu ar kitokiu kūriniu. O jei žmogus rinksis distanciją ar bandys kaip nors išreikšti laiko dvasią – tokia užduotis vargiai pavyks. Tai susiję su lemtim, su dar kažkuo, kas nepasirenkama.
R. T. Vadinasi, F. Nietzsche’s sąvokomis, likimas pildosi per žmogų. Arba neišsipildo. Skamba fatališkai, bet gražiai. Norisi sutikti.
D. M. Laiko dvasia, mano nuomone, susijusi ir su menininko tragizmu. Nes be tragiškos biografijos tos laiko dvasios nepagausi. Tai paliudija kad ir to paties B. Radzevičiaus likimas, ir minėtieji rusų autoriai.
V. R. Bet apie M. Proustą nepasakysi, kad jis buvo tragiškos pasaulėjautos...
R. T. Tiesiog jo laiko dvasia nebuvo tragiška. Su kuo sutapsi, tą ir pranašausi...
V. R. Nepasakysi, kad ir M. Cervanteso pasaulėjauta buvo tragiška.
R. T. Autoriaus likimas – tragiškas, o jo kūrinio... Bent jau tikro džiaugsmo nėra, tik jo ilgesys. Idealizmo tragizmas...
D. M. Na, visa tai jau sena klasika...
V. R. Mano galva, tokie klasikos kūriniai visada šiuolaikiniai.
D. M. Bet mes čia susirinkome, kad permestume tiltą į dabartį, kad mūsų samprotavimai nebūtų visiškai abstraktūs. Į XXI a. jau šiek tiek įbridome ir atėjo laikas kažką pasakyti apie šią epochą. Gal aš ko nors nesuprantu, bet kiek skaitau naujų knygų – jose nejaučiu paveikiai, galingai išreikštos laiko dvasios. Jūratė jau bandė pasakyti, kad visuomenė dabar tokia susiskaidžiusi, viską aprėpiančio kūrinio negali būti. Bet aš savo ruožtu nenoriu sutikti, kad dabar negali atsirasti koks nors naujas B. Radzevičius, kuris savo tragiška biografija, gal ir nelabai tragiška, sakykim, erlickiška, ims ir pasakys ką nors tokio, išvilks į dienos šviesą gelminius visuomenės dalykus. Jei ne šį, kitą dešimtmetį tikrai turėtų tai įvykti.
J. S. Svarstydama, kaip ir kuo pasikeitė mūsų literatūra, sutinku su Vytauto mintim, kad joje įvykęs lūžis tikrai yra milžiniškas. Su valstybinės santvarkos pasikeitimu ir sienų griuvimu mus užplūdo begalė naujų reiškinių, estetinių normų, gyvenimo būdo ir stiliaus inovacijų. Pastaruoju dešimtmečiu smarkiai išsiplėtojusios informacinės technologijos lėmė nevaldomą viso to plūsmą. Bėda ta, kad po neseniai išgyventų traumų ir permainų lietuvių sąmonėje susilpnėjo tautos mentaliteto imunitetas. Mes pasidarėme labai imlūs visoms amžiaus ligoms. Pas mus ateina ir įsišaknija viskas, kas tik gali ateiti, bet koks šlamštas iš viso pasaulio. Argi lietuvis konservatyvus? Jis imlus, jam stinga orumo, nes dešimtmečius dvasinis gyvenimas buvo laužomas, deformuojamas. Mes neturime stipraus savo kultūrinės tradicijos užnugario, o ir turimo nebranginame. Sulaužyta ir paprotinė sistema. Todėl ir esame tiesiog neatsparūs.
D. M. Aš esu net per daug atsparus, neperskaitau nė vieno „meilės romano“, nors tu ką. Net prancūzo F. Beigbederio, kuris prieš kelerius metus blaškėsi po Vilnių, neįveikiu...
J. S. Aš ir nesakau, kad neatsparus yra Mušinskas ar Jakučiūnas... Mes kaip tik atsparūs, nes vienaip ar kitaip esame kultūrinės tradicijos nešėjai.
D. M. Turi omenyje naujosios kartos literatūrą? Ji stokoja imuniteto?
J. S. Ne, aš kalbu apie mūsų žmogų apskritai, apie visus lietuvius, ne apie kultūrinius sluoksnius ar kūrėjų grupes. Bandau atsigręžti į skaitytoją – koks jis? Kuriantis žmogus daugmaž sugeba atsirinkti, o skaitantis? Pasaulis smarkiai keičiasi, tik retas lietuvių rašytojas geba tai apmąstyti. G. Beresnevičiaus naujoje esė knygoje „Ne apie tai mano dūzgelė“ yra taikli pastaba – anksčiau jauno vartotojo poreikius formavo Karlsonas, dabar – fantasy žanro kičas „Haris Poteris“. Anot G. B. įžvalgos, iš anksto formuojamas „kitoks klientas“. Karlsono propeleriukas atstovavo vidaus degimo variklio erai, o Poteris – kompiuterinei. Viena iš esminių pastarojo dešimtmečio naujovių yra įsigalintis nomadinis mentalitetas. Atsiranda kitoks lietuvis, jo kitokia pasaulėjauta, o individo pasaulėjauta kaip tik neblogai atspindi laiko dvasią. Lietuvis dabar mobilus, „tranzitinis“, keičia gyvenimo vietą, stiprėja bastūno, benamystės jausena. Gal tai ir bėglys, kuris skuodžia lyg pats nuo savęs: vienas – į svaigalus ir lovą, kitas – į greitą verslą, trečias – į Airiją ir pan. Atsirado nemažai naujosios emigracinės bangos tekstų, nors emigracine banga ją netikslu vadinti. Juk visi tie žmonės panorėję gali grįžti. Ar jie tikrai yra emigrantai, ar bėgliai, ar klajūnai, ekonominiai migrantai, turistai? Kas yra tas keliaujantis žmogus? Konstatuojame nepaprastai padidėjusį žmonių judrumą. Didelis lūžis, turint omenyje agrarinę sėslių žmonių šalį. Yra daug reiškinių literatūroje, kurie liudija šias permainas. Tai ir moterų literatūros šuoras. Moterys rašo kažkur pagastroliuoti išvykusios, svetur nutekėjusios, žurnalistines užduotis užsienyje vykdydamos. Tai – didelės sklaidos populiarioji literatūra, – ar imtume pavyzdžiu kokią Z. Čepę Anglijoje, ar J. Survilaitę Šveicarijoje, ar I. Pukelytę Prancūzijoje, ar E. Černiauskaitę Italijoje. Yra ir kitokių nomadiškumo apraiškų, susijusių su rimtais pasaulėvaizdžio pokyčiais (Van Vėjus – P. Normantas). Visą šią klajonių kampaniją ryškiai pradėjo J. Ivanauskaitė, retransliuodama Rytų kultūrą savo tekstuose. Neprisirišimas prie vietos šiandien tampa gyvenimo norma. Visi kažkur bėga, dažniausiai ieškodami naujų įspūdžių ir geresnio gyvenimo. Lietuvoje atseit vargana, šlapia ir drėgna. E. Černiauskaitė romane „Visos Italijos dulkės“ aiškina, koks čia pas mus, Lietuvoje, blogas oras, koks blogas maistas ir kaip jai nuostabu po Italijos saule turtingo verslininko glėby. Ryškėja nuotykių ir komfortabilaus gyvenimo troškimas, kuris deklaruojamas naujųjų lietuvių bei lietuvaičių knygose.
D. M. Ji parašė tokią knygą? Černiauskaitė?
V. R. Ir dar yra viena panaši kelionių rašytoja – Karolina Kunčinaitė.
R. T. Karolina – J. Kunčino dukra, tekstilininkė. Puikiai aprašė piligrimiškų kelionių į Indiją įspūdžius. Dar jai priklauso subjektyvių patirčių poetinis srautas apie Paryžių.
J. S. Ką tik pasirodė M. Areimos debiutinė knyga „Nostalgija“ apie juodadarbių gyvenimą Anglijoje: dokumentinė proza, visiškai reportažinis tekstas, nuobodokas, bet simptomiškas. Jis liudija naujosios kartos lietuvių kelius pasaulyje, jų troškimus, veiklas, įsitikinimus.
R. T. Lietuviškai rašoma, bet jau nelietuviška literatūra. Pažįstami žmonės, bet jau lyg kultūriškai susvetimėję. Manau, kad knygų rašymas jiems kyla iš poreikio kažkaip išsaugoti tapatybę, išlaikyti komunikacinius ryšius. Juk galėtų pramokę rašyti angliškai, bet tada jau pajustų savo totalinį nereikšmingumą pasaulyje. Juk užsidirbti išvažiuoja, ne literatūrą kurti. Ir kas jų vargus ar pasitenkinimus įvertins, jei ne namiškiai, kam dar jie gali būti svarbūs? Sakau, jie rašo lietuviškai, bet tai jau nėra lietuvių literatūra, tai tiesiog laiškai draugams ir giminėms. Bet kartais tokie tekstai pasiekia kultūrinės refleksijos lygmenį. Kaip antai – mano studijų draugo T. Rekio eseistiniai apmąstymai apie krikščioniškos kultūros lemtį kapitalistinėje civilizacijoje. Išeivio patirtys tampa gyvo filosofavimo pretekstu.
J. S. Benamystės būsena – esminė tokios literatūros ypatybė. Gyvenimo reiškiniais joje prabėgama paviršiumi, patirtys tik fiksuojamos. Esu įsidėmėjusi įdomius T. Rekio tekstus. Yra ir viena knyga – D. Staponkutės „Lietumi prieš saulę“, kurioje intelektualios esė žanru bandoma šias žmogaus pasaulyje būsenas reflektuoti esmingiau. Samprotaujama apie dvikalbystės ambivalentiškumą, apie migruojančio subjekto tapatybę, apie keliakalbę motiną ir jos vaikų dramą. Pasakotoja – vertėja, balansuojanti tarp Šiaurės ir Pietų kultūros pasaulių („esu kultūrologinių erdvių klajoklė“). D. Staponkutė samprotauja apie rimtus dalykus: vietos poveikį žmogui, salos fenomeną, lietuvio depresiją. „Lietumi prieš saulę“ – simboliškas pavadinimas: Kipras reprezentuoja saulę, lietus – Lietuvą. Kita pažymėtina tema literatūroje – nemeilė, nejautra, neprisirišimas, susvetimėjimas – tie dalykai darosi ryškūs daugelio rašytojų tekstuose. Visuomenės susvetimėjimą ir benamystę papildo nemylimų, pamestų vaikų problema (B. Vilimaitė, V. Juknaitė, L. S. Černiauskaitė). Prisimenu Andriaus „Tėvynės“ epizodą, kur veikėjas nori, kad jam kas nors tiesiog užvožtų – taip stinga žmogiško ryšio. Tas motyvas svarbus ir V. Juknaitės knygoje „Tariamas iš tamsos“. Jos kalbinamiems vaikams tereikia meilės ir dėmesio. Tai, aišku, labai elementaru, bet normalių santykių stoka, matyt, jau yra pasiekusi tam tikrą ribą. Iškyla ir likvidumo problema. Ši sociologo Z. Baumano knygos „Likvidi meilė“ sąvoka atrodo labai simptomiška, nusakanti netvarumą, labilumą, tai, kas gali būti lengvai pašalinta, išsižadėta, ištremta. Šiandien viskas labai greit kinta, dingsta. Tai didelis kontrastas tradicijai – sėslumas, pastovumas, įsišaknijimas...
Parengė Regimantas Tamošaitis
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 3 (kovas)