Accessibility Tools

 

altalt      Rimantas Juodvalkis. Žūklonių kaimo lobiai. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2007. – 317 p.

 

Rimanto Juodvalkio romano „Žūklonių kaimo lobiai“ veiksmas vyksta realioje erdvėje – tarp Zarasų ir Utenos, netoli Salako miestelio, – ir tariamame Žūklonių kaime, prie gražaus Pelėkio ežero, bei Vajasiškio dvare. Vaizduojamas XIX šimtmetis, pabrėžiamas anticarinių 1831 ir 1863 metų sukilimų dalyvių sąmonėjimas, lygiagrečiai pasakojama apie dvaro savininkų, jų parankinių žiaurumą, priešiškumą tautiniams interesams.

 

Romanas pagal tripticho principą padalytas į tris dalis. Ir pirmoji – „Motas“, ir antroji „Jorūnė“ vienodos apimties – po 80 p. Trečioji – dvigubai didesnė už abi pirmąsias. Tokia kompozicija leidžia manyti, kad prieš akis turime trijų dalių kūrinį, nors nesuklystume tarę, jog tai į vieną knygą sudėti trys labai susiję, bet savarankiški literatūros darbai. Pirma dalis baigiama pagrindinio veikėjo tremtimi į Sibirą. Antrosios svarbiausias personažas Juza, slėpdamasis nuo žandarų, išskuba į Vilnių. Paskutinėje trilogijos dalyje ieškoti savo vyro Moto Sibiran iškanka ir Jorūnė. Visose dalyse vaizduojamos dramos ir tragiški likimai turi logiškas ir emocionaliai paveikias pabaigas. Tiesa, paskutinė tripticho dalis baigiama intriguojančiu epizodu: gelbėti motinos nuo gresiančių pavojų į Sibirą panūsta vykti ir sūnus (p. 318 ), tačiau tesėjo jis savo pažadą ar ne – lieka autoriaus paslaptis. Beje, anotaciniame viršelio tekste prasitariama, kad pasakojimą apie šeimos istoriją galima tęsti „iki pat Apokalipsės“.

 

Autorius neįninka į detalesnius buities ar etnografinius aprašymus, nesistengia individualizuoti veikėjų, nesirūpina ieškoti estetiškai paveikesnių literatūrinių priemonių. Jam svarbiau skubėti pranešti, kas, kur įvyko, bet ne analizuoti ir vaizduoti, kodėl ir kaip tatai atsitiko. Romano stilistika šiek tiek primena kino filmą „Tadas Blinda“: žvengia žirgai, pykšt pokšt – pasišaudoma, pacypinami lupėjų rykštėmis čaižomi žmogeliai. Knygoje tiek daug nuotykių, raizgių kolizijų, paradoksiškų situacijų, kad pasakotojas vos spėja vytis įvykius ir pagaliau pats pasidaro daugiašakio siužeto įkaitu: dėl šalutinių epizodų bei siužetinių atsišakojimų gausos veiksmo eiga dažnai sulėtėja, pradeda trūkinėti.

 

Vienas pagrindinių knygos veikėjų pamestinukas Motas, neturintis nei pavardės, nei jokių žinių apie tėvus, ilgai ir nesėkmingai blaškosi ieškodamas savo kilmės liudijimų. Jis – beteisis, dėl to patiria daug skriaudų. Ypač jį persekiojo prievaizdas Kaža, kuris manė, kad Motas yra pono vaikas, tad galįs jam sutrukdyti užvaldyti dvarą. Prievaizdo prašymu kazokai rimbais sukapoja Motą. Pasipiktinimas ponų savivale bei keršto troškimas jį pastūmi sukilti. Autorius vaizduoja šį personažą kaip „milžiniškos jėgos“ didvyrį ir kartais nusikalsta logikai: „Motas net nesuvokė, kada kardas pervėrė jam ranką. Ranka labai kraujavo, ir jis atsirėmė nugara į medį . Kojos nebelaikė. Praradęs sąmonę susmuko“ (p. 51), tačiau vėliau, kiek aptvarkęs kairės rankos žaizdą, ateina į arklides. Čia sutinka prievaizdą, „kaip liūtas jį puola“ ir baisiausiai primuša (p. 52).

 

Tėvo valią, drąsą, meilę tėvynei, jos gamtai paveldi ir sūnus Juza. Be to, jis anksti suvokė besąs apdovanotas išskirtiniais gabumais. Balio Vilnelio mokyklėlėje išmokęs skaityti, rašyti, skaičiuoti, šiek tiek susipažinęs su geografijos bei istorijos pradmenimis, jis atkakliai mokosi lenkų, rusų bei prancūzų kalbų, nepaliauja piešęs. Daugailių klebonas ragina Juzą vykti į kunigų seminariją, bet ši profesija jo netraukia. Jis išvyksta mokytis į Vilnių, čia suartėja su sukilėlių vadais ir atlieka ne vieną rizikingą užduotį.

 

Žeklonių kaimo žmonių gyvenimuose, lemtingose situacijose svarbų vaidmenį atliko dvasininkai, autoriaus vaizduojami kaip sąžiningi ir tolerantiški. Antai Salako klebonas, paisydamas bažnytinių kanonų, nepakrikštijo Juzo, nes Jorūnė ir Motas nebuvo susituokę. Po dešimties metų, gavęs vyskupo leidimą, pats klebonas tarsi atsiprašydamas atvažiavo į Jorūnės namus ir pranešė, kada galėsiąs suteikti sakramentą. Negana to, klebonas atskleidžia tiesą apie Moto nekaltumą dėl pono nužudymo (p. 89). Dvasininkų humaniškumas gražiai išryškintas per Vajasiškio klebono (vėliau tapusio prelatu) Markausko ir Moto santykius, jo tėvišką globą (p. 12–13).

 

Blogiau autoriui sekasi naudoti religinius simbolius ir vaizdinius, kurie tekste atrodo lyg atsitiktinai pabarstyti. Pavyzdžiui, pirmosios dalies pabaigoje Jorūnei „gal sekundę Motas virto Kristumi, nešančiu kryžių“ (p. 81); vėliau Jorūnė, „tarsi Švenčiausioji Panelė Marija su kūdikėliu ant rankų, artėjo prie Žūklonių kaimo“ (p. 82). O personažas Juza netgi patarinėja pačiam Kristui, ką tas turėtų daryti: „Kristau, aš savo naštą jau nusimečiau. Mesk ir tu tą kryžių“ (p. 247). Kitą kartą bara Nukryžiuotąjį: „Nepaklausei manęs. Dar pernai vasarą prie upės liepiau tau mesti tą kryžių. Nepaklausei manęs ir atsidūrei savo paskutinėje stotelėje“ (p. 274– 275).

 

Pagrindinis romano trūkumas yra intrigos stygius. Kryptį pasakojimui būtų galėjusios suteikti pavadinime minimų lobių paslaptys, tačiau jos atskleidžiamos be dramatiškesnių kolizijų. Iš pribuvėjos Grasilijos, parodžiusios Moto gimtos trobelės pamatus, sužinome, kad po kampiniu akmeniu yra pakasti jam skirti pinigai – pirmasis lobis (p. 41). Kito lobio savininku tapo Moto sūnus Juza, kuriam savo turtą testamentu perdavė jį išgelbėjęs žvejys Simonas. Gautos vertybės įmūrijamos slapto kambarėlio sienoje. „Grįšim kada nors su pergale, – samprotavo Juza, – tada ir nuspręsim, ką daryti su šiuo antruoju Žūklonių lobiu“ (p. 300).

 

Tarsi norėdamas paįvairinti knygos stilistiką, labiau sudominti, o gal ir pralinksminti skaitytoją, autorius prie pagrindinio siužeto prikabina keletą gerokai išplėtotų pasakojimų, kurie dar daugiau trikdo veiksmo įtampą, silpnina bręstančių konfliktų psichologinę motyvaciją. Tai epizodas, kai Motas gelbsti ežere skęstantįjį, o vėliau rengiamą rykštėmis išplakti Jonį (p. 18–21): incidentas prie žydo Uimanuelo karčemos (p. 36–37), arklių vogimas iš kazokų panosės (p. 44–46), legenda apie kaimo kalvėje gaminamą patranką (p. 58–69), sentimentali Jorūnės ir rusų karininko meilė (p. 110, 111) ir pan. 

 

Kiekvienos knygos dalies savotiškas moto skelbia: „pagimdė Motą“, „pagimdė Jorūnę“, „Motas ir Jorūnė pagimdė Juzą“. Nepaisant to, kad kiekvienas personažas jau yra gimęs ir ankstesniuose skyriuose pradėjęs vykdyti autoriaus valią, jie čia minimi, kad atkreiptume dėmesį į jų kilmę – Motas ir Jorūnė nesantuokiniai vaikai, o Juzos tėvai yra žinomi.

 

Šiaip ar taip, bet demografinė situacija romane „liūdnoka“. Pagimdomi tik trys veikėjai, tačiau numarinama, nužudoma, palaidojama – kelios dešimtys. Pirmąją bevardę auką pamatome dar knygos pradžioje – miršta Moto motina (p. 7), vėliau nunuodijama pono Žalniežos žmona Magdalena (p. 37), užmušamas lupėjas Knyva (p. 43), miršta pribuvėja Grasilija (p. 50), kovose su kazokais žūva Jorūnės tėvas (p. 51), primušamas, paskui ir pakariamas prievaizdas Kaža (p. 53) ir t. t. Jeigu dar prisimintume sukilimų kovose galvas padėjusiuosius, tai pamatytume, jog iš tikrųjų visas romanas lavonais nuklotas.

 

Daugelis mirusiųjų laidojami pagarbiai, tačiau kai kuriais atvejais personažų elgesys nesuprantamas. Motas neieško savo motinos kapo, neskuba prie jo pasimelsti, nesujaudina jo ir tikro tėvo Žalniežos mirtis. Keistokai elgiasi ir jo jau mokslų paragavęs, kultūros pauostęs sūnus Juza. Grįždamas iš Vilniaus, jis buvusiam Napoleono armijos pulkininkui parnešė uniforminį švarką, be kurio Žakui gėda grįžti į Prancūziją. Sužinojęs, kad tragiškai žuvo geriausias jo draugas, nenubraukė ašaros, o pasišovė atiduoti Žakui paskutinę pagarbą – atkasė numirėlį ir aprengė jį karišku drabužiu (p. 308–309).  

 

Dar „įspūdingesni“ romane yra aprašyti meilės vaizdeliai. Pavyzdžiui, dvaro virėja Angelė, naktį sulaukusi savo mylimojo, dvaro arklininko prancūzo Žako, „nusimetė drabužius, užpūtė žvakę ir droviu balsu pasakė: „Gerai, Žokeli. Tik francūziškai...“ (p. 101). Arba: „Grafienė Marfa Petrovna buvo kniūpsčiai išriesta ant prievaizdo rašomojo stalo, sijonas užverstas iki pečių. Eiduko nuogas užpakalis bolavo žvakių šviesoje, o nuo kaktos lašėjo prakaitas“ (p. 127).

 

Kartais autorius pamiršta kai kuriuos anksčiau minėtus epizodus. Tarkim, kai Jorūnė pagimdė Juzą ir visi džiaugėsi, vienas „už šešių varstų, sužinojęs neišnešioto kūdikio gimimą, piktdžiugiškai trynė rankas“ (p. 127). Taip ir lieka neaišku, kas buvo tas pirmasis džiūgautojas. Arba – epizodas, vaizduojantis, kaip ežere, nuo žmonių atokioje vietoje, pasislėpę maudėsi Kotryna ir Juza: „Ir vis dėlto juos stebėjo keturios smalsios pusbernių piemenukų akys“ (p. 311). Na ir kas? Juk intriga tuo ir baigiasi. Net keliuose puslapiuose pasakotojas nedorėlį kaimo skundiką vadina Tadu (p. 90, 115, 117, 153), bet nuo 237 p. jis jau – Antaniokas. Kitur rašoma: „Žakas liko stovėti“, tačiau toliau skaitome – „Žakas griebė laikrodį ir pakilo eiti“ (p. 96). Kaip jis galėjo pakilti, jei nebuvo atsisėdęs?

 

Sunku suvokti, ar autorius juokauja, ar nėra matęs, kaip pančiojami arkliai, kai perskaitome tokį sakinį: „Stvėręs už karčių du darbinius arklius ir nutempė į ganyklą, supančiojo pirmagalines kojas“ (p. 15). Nedaro romanui garbės ir tokie pasakymai: „dirbo prie bažnyčios“ (p. 22); „kitas stalas bus vakare“ (p. 243); „Vilniuje mirė apie 30 000 žmonių, neįskaitant žydų ir kitų konfesijų miestelėnų“ (p. 241); „peršama žmogžudystė“ (p. 66); „tam atvarytu arkliu“ (p. 96), „tam skirtą voką“ (p. 239), „išmušė iš vėžių“ (p. 243). Reikėjo vengti ir tokių žodelių kaip aršinas, varstas, jeknos, šiobanka; užuot kartojus, nusprendė, apsisprendė, žlegtelėjo, persikėlė, pasimetė, primetė ir pan., vertėjo paieškoti sinonimų.

 

Pabaigoje norisi pasidžiaugti, kad autoriui pasisekė suraityti išradingą siužetą ir parašyti įdomią knygą. Tačiau verta prisiminti ir tai, kad romanai meno reiškiniais tampa tik tada, kai jie sukuriami...

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)