Stase Lygutaite-Buceviciene
 
 
1
 
Pavasarį

Ar birželio pradžioj

Laikas pakvimpa jazminais.

 
Rudenį –
Pūvančiais lapais.
 
O žiemą –

Spindi ir žiburiuoja

Mėnesienoj ant sniego

Žaižaruoja
Ir niekam
Nieko pikta nedaro,
 
Nes laikas
Yra nekaltas.
 
2
 
Vilniaus kovarnis

Visą lapkričio vakarą

Tupėjo kaštono viršūnėj

Ir prisimerkęs žiūrėjo

Į viską,
Kas dedas pasauly.
Juokai visa tai.

Ironiškai nusišypsojęs

Kovarnis užusnūdo.
 
Ir kovarnio laikas
Sustojo
 
3
 
Avys – pievoje.
Pamaryje – tinklai.
Mariose – žuvys.
 
Šulinyje – vanduo.

Ant stalo – kavos puodelis.

Krosnyje –

Pelenais užberta ugnis.

 
O aukštybėse

Ar žemės juodos gelmėse

Tūno laikas.
 
Tūno ir krečia

Nekaltų nekalčiausias eibes

Avims ir žuvims
Ir man,
Geriančiai kavą
Ir nenujaučiančiai
Nieko.
 
4
 
Prakaulios,

Senatvės paženklintos

Rankos.
 
Kaip greitai
Išbyra smėlis
Iš suskirdusių
Senės delnų.
 
Kaip greitai
Jazmino šakelė
Nuvysta,
Vos senės ranka
Ją nusilaužia.

Viskas puiku ir teisinga, –

Pats sau
Pasako laikas.
 
5
 
Trumpai valandėlei
Sustojau
Prie tavo
Vaikystės namų.
 

Tik trumpai valandėlei.

Nejudėjau

Atsirėmus į beržo kamieną.

 
Bet lapkričio mėnuo
Ryškiai apšvietė

Kiekvieną mano sekundę.

 
6
 
Vidurnaktį
Laikas apsimeta
Begaline tyla:

Nesukrebžda kaip pelė,

Užuolaidas
Plaiksto be garso.
 
Apsimeta tamsuma,
Kurioje neišvysi

Ateities nei praeities,

Nei rytojaus dienos.

 
Apsimeta kvaileliu,
Kuris nieko nežino
Ir nesupranta.
 
7
 
Žvėrelis,

Išlindęs iš savo urvo,

Nustėręs žiūrėjo
Į tolį,

Lyg būtų išvydęs ribą,

Skiriančią šį
Ir aną pasaulį.
Aš nemačiau
Tos ribos.

Tik rinkau čiobrelius

Ilgų vakarų
Arbatai.
 
Ir klausiaus,
Kaip šnarėdamas
Bėga upelis

Apsiniaukusią vasaros dieną,

Kaip sušlama medyje
Vėjas.
 
O laiko šnaresio
Niekur neišgirdau.
 
8
 
Laikas nieko
Sau nepasilieka.
 

Viską gražiai išdalija

Ugniai,
Kuri užges,
Vandeniui,
Kuris išdžius.
 
Ir man,

Prie kurios, nesuprasi,

Iš pasalų artėja
Ar ramiausiai
Nutolsta.
 
9
 
Laikas davė man
Dieną ir naktį,

Medžius ir paukščius,

Vėją ir saulę.
 
Ir akmenį
Po kaklu.
Ir sparnus,
Kad pakilčiau
Į meilės aukštybes,
Kur džiaugsmas

Perpus su beprotybe.

 
Argi pakilsiu?
Laiko nereikia

Be reikalo klausinėti.

Jis iš karto
Praranda žadą.
 
10
 
Toli toli,

Pačioj pasaulio pradžioj,

Sena

Mano vaikystės virtuvė:

Platus ąžuolinis stalas,

Žibalinė lempelė,
Prie krosnies –

Sunkūs variniai puodai,

Iš jų kylantis garas.

 
Svogūnų vainikas

Netoli švento paveikslo.

 

Mokykliniai sąsiuviniai

Su algebros uždaviniais.

Kampuose –
Įprastinių daiktų
Tylūs šešėliai.
 

Laikas pasigriebė juos,

Nudangino kažkur.
O dabar
Ir pats nebežino,
Kur jie.
 
11
 
Laikas buvo lengvas
Kaip vasaros rūkas

Virš rytmečio pievos.

 
Lengvas
Kaip vėjo nešamas

Rudenio lapas sudžiūvęs.

 

Bet iškart pasunkėjo,

Užgulė kaip našta,
Kai laukiau

Niekada nebegalinčių

Grįžti.
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)