Mano rankose – Stasio Tomonio atsiminimų knyga „Gyvenimo vingiais“. Knygos viršelyje lyg pro laiko užmaršties rūką ryškėja jo veido bruožai ir, regis, aiškiai pamatau mūsų Bibliografijos skyriaus sielą, gerąjį vedėją. Šis žmogus nepamirštamas. Laikas neišdildys jo šviesaus atminimo. Jis gyvas savo paliktuose darbuose ir mūsų, jį pažinojusių, su juo dirbusių bei bendravusių, atmintyje.

Savo gyvenimo laikotarpį S. Tomonis taip apibūdina: „Visa praslinko XX amžiuje. Neramiausiame visos žmonijos raidos amžiuje. Nė viename kitame amžiuje nežuvo tiek žmonių ir nebuvo tiek kančių. Bet buvo ir daug vilčių, veržimosi, siekių.“

Mūsų vedėjas dažnai laisvalaikio valandėlėmis pasakodavo savo gyvenimo (vaikystės, jaunystės, gimnazijos, studijų laikų bei pokario metų) įvairius nutikimus. Žinoma, nutylėdamas pagal to meto ideologiją „neleistinus išsišokimus“. Mes, S. Tomonio bendradarbės, klausydavome jo pasakojimų ir dažnai ragindavome, kad rašytų atsiminimus, sakydavome – negalima leisti, kad visa tai dingtų užmarštyje. Vėliau sužinojome iš jo žento Algimanto Jakimavičiaus pratarmės knygai „Gyvenimo vingiais“, kad rašyti atsiminimus ypač skatino artimieji. Nudžiugome, kai per S. Tomonio 80 metų jubiliejų Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje parengtoje parodoje išvydome jo atsiminimų rankraštį. Pavėluotai, bet atsiminimai šviesą išvydo daugelio žmonių rūpesčio ir užsispyrimo dėka.

Knygą sudaro dvi dalys: pirmoji – laikotarpis iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos (autorius jį vadina „aktyvuoju“) ir antroji – sovietinė okupacija iki šeštojo dešimtmečio pradžios („pasyvusis“ laikotarpis).

Pirmoje dalyje autorius pateikia išsamių žinių apie savo tėvų genealogiją. Tėvas Benediktas Tomaševičius, kilęs iš žemaičių bajorų, iškilus inžinierius, tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje buvo susisiekimo ministras. Motina Kristina Daugirdaitė kilusi iš senos Vytauto Didžiojo laikų kunigaikščių Daugirdų giminės, kurios palikuonys XX a. pradžioje įsikūrė Paliepių dvare. Tai buvo inteligentiška moteris, mokėjusi kelias kalbas, pabuvojusi užsienyje, didelė Lietuvos patriotė. 1941 m. tėvai buvo ištremti į tolimąją šiaurę ir abu iš ten negrįžo. Tėvo gyvybė užgeso Rešiotų lageryje, o motina mirė Tit Ario saloje „…klausydamasi Lietuvos himno ir bučiuodama lietuviškos žemės maišelį, kurį turėjo pasikabinusi ant krūtinės“, – rašo sūnus.

Toliau prieš akis iškyla nerūpestinga vaikystė, pirmieji mokslo metai „Aušros“ gimnazijoje. Šiuos metus temdo nelemta liga. Pasakojama, kad tėveliai daug ko atsisako (tėvelis atskiro buto Kaune, pereina į nuomojamus kambarius, mama išsikelia į Paliepius), kad sutaupytų lėšų sūnaus gydymui Šveicarijoje. Šie dveji metai, praleisti ligoninėje, kupini ilgesio savo kraštui, namiškiams, bet prisimenami nuotaikingai: ir ligoniukai sugeba paišdykauti, prasimanyti ir ne visai nekaltų žaidimų. Grįžęs iš Šveicarijos, mokslą tęsia Jėzuitų gimnazijoje, kur pasižymi gabumu bei stropumu – jo brandos atestate iš 17 dalykų tik trys ketvertai. Baigęs gimnaziją, studijuoja teisę Vytauto Didžiojo universitete. Šis gyvenimo laikotarpis ypač įdomus, kūrybingas. Prisimenami žymūs profesoriai: universiteto rektorius M. Riomeris, V. Biržiška, V. Jurgutis, K. Šalkauskis ir kt., rašoma apie „Jūros“ studentų korporacijos veiklą – jis buvo vienas iš pagrindinių steigėjų, – kurso draugus. Svarbiausias įvykis – susipažįsta su būsima žmona Jone Sutkevičiūte.

Priešpaskutiniame kurse parašytas konkursinis darbas „Teisės pagrindas – visuomenė“ laimi tuometę prof. P. Leono premiją. Baigus universitetą S. Tomonis paliekamas dirbti jaunesniuoju asistentu Baudžiamosios teisės katedroje, kurios vedėjas prof. V. Jurgutis sovietmečiu ilgai dirbo Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Labai gražiai ir įdomiai rašoma apie romantiškas, nuotaikingas keliones su draugais baidarėmis prie Baltijos jūros, vėliau į dar lenkų okupuotą Vilnių.

Sovietinės (1940–1941) ir vokiečių okupacijos (1941–1944) metais įsitraukia į pogrindinę veiklą. Dalyvauja Lietuvos aktyvistų fronte, vėliau – Lietuvos laisvės kovotojų sąjungoje, parengia įstatus. Artinantis frontui būta galimybės pasitraukti į Vakarus, bet S. Tomonis liko Lietuvoje. Jis rašo: „Bet aš niekaip nenorėjau palikti Lietuvos, buvau tvirtai įsitikinęs, kad sunkiausiu Tėvynei metu būtina būti kartu su visa tauta.“

Antra knygos dalis – antroji sovietinė okupacija. Autorius tą laikotarpį vadina „pasyviuoju“. S. Tomonis jau nedalyvauja politiniame gyvenime. Jis nutaria gyventi pasyviai, bet vykdyti laisvės kovotojų programos minimumą: ugdyti savo šeimos patriotines nuotaikas, nors ir sunkiomis aplinkybėmis būti lietuviu, stengtis truputėlį prisidėti prie lietuviškos kultūros kėlimo. Tokio pasiryžimo laikosi visą gyvenimą.

Šis gyvenimo laikotarpis tai nuolatinio sekimo, netikrumo dėl rytdienos, materialinių nepriteklių: nepaprastai sunkiomis sąlygomis teko išlaikyti šeimą. Guodė ir palaikė tai, kad sunkiausiais gyvenimo momentais pagrindinis ramstis buvo žmona Jonutė. Kurį laiką dirbo varganai apmokamą darbą įvairiose ūkinėse kontorose sąskaitininku, buhalteriu. Gyvenimas pasikeičia, kai 1945 m. gauna vertėjo darbo Grožinės literatūros leidykloje. Verčia iš anglų ir rusų kalbų. Išverčia J. Swifto „Lemuelio Guliverio, iš pradžių chirurgo, o paskui kelių laivų kapitono kelionės į įvairias tolimas pasaulio šalis“ (1947), D. Defoe „Robinzonas Kruzas“ (1949), kurios išėjo dar 2 leidimai (1991, 2005), W. M. Thackeray’aus „Tuštybės mugė“ (1952, t. 2, 1957, antras leidimas „Pasaulinės literatūros serijoje“ – 1990). Iš rusų kalbos išverčia V. Korolenkos, A. Kuprino kūrinių.

Leidykloje teko dirbti vos porą metų. Dėl politinių aplinkybių reikėjo pasitraukti. 1948 m. S. Tomonis pradeda dirbti Centrinėje valstybinėje bibliotekoje (vėliau – Valstybinė respublikinė, nuo 1986 – Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka) bibliografu Bibliografijos skyriuje, kuriam vadovavo V. Steponaitis. 1953 m. S. Tomonis paskiriamas Bibliografijos skyriaus vedėju.

Vilniaus universiteto absolventų, įsigijusių bibliotekininko-bibliografo specialybę ir paskirtų į Respublikinę biblioteką, beveik visų svajonė – dirbti Bibliografijos skyriuje. Pirma, tai vienas iš įdomiausių bibliotekos darbų, ir antra, galbūt tai svarbiausia, kad šiam skyriui vadovavo S. Tomonis. Jis iš visos širdies stengėsi savo patirtį bei žinias perteikti mums, mažiau žinantiems. S. Tomonis, dirbdamas Respublikinėje bibliotekoje, buvo pagrindinis iniciatorius ir organizatorius bibliografų seminarų, simpoziumų, respublikinių ir net sąjunginių konferencijų, daugelio metodinių bei teorinių pranešimų, straipsnių, taip pat rekomendacinės ir informacinės bibliografijos leidinių redaktorius, recenzentas ir autorius.

Praėjusio šimtmečio septintąjį dešimtmetį pradėtas rengti žymiausias mokslo pagalbinės bibliografijos leidinys „Lietuvių rašytojų bibliografinis žodynas“. S. Tomonis šį darbą organizuoja su nepaprasta energija ir užsidegimu: eina pas tuo metu labai įtakingus asmenis – rašytoją A. Venclovą, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorių K. Korsaką, dėl būsimo žodyno leidimo sąlygų tariasi su „Vagos“ leidyklos direktorium J. Čekiu. Kaip literatūros, kalbotyros ir meno sektoriaus vadovę visur kartu vesdavosi ir mane. Jis visus tų įstaigų vadovus sugeba įtikinti žodyno reikalingumu. Visi pritaria ir sveikina šią puikią iniciatyvą, bet ir įspėja, kad tai sunkus, didelis ir atsakingas darbas. Nedvejodamas S. Tomonis sukuria žodyno parengėjų būrį. Bibliografijos skyriaus bibliografai (S. Tomonis, P. Mikelinskaitė, P. Grybauskienė, T. Gustienė, L. Povilaitienė, P. Vitkauskienė, vėliau prisideda ir P. Dabulevičienė) sudaro autorių branduolį. Žodyno bendradarbiais tampa ir kai kurie Knygų rūmų, Vilniaus universiteto bibliotekos ir Mokslinės informacijos katedros, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos darbuotojai. S. Tomonis organizuoja solidžią redakcinę komisiją (K. Ambrasas, A. Bieliauskas, J. Bielinis, P. Bražėnas, K. Doveika, K. Korsakas (pirmininkas), pats S. Tomonis parašo žodyno prospektą, instrukciją, rengia vardyną. Numatoma išleisti tris žodyno tomus. Mus konsultuoja literatūrologai K. Doveika, V. Galinis, V. Kubilius, biografijas redaguoja „Lietuviškosios enciklopedijos“, vėliau – Mokslų akademijos bibliotekos darbuotojas A. Mikalauskas. Ne kartą ir man su S. Tomoniu žodyno reikalais tenka lankytis pas komisijos narius Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Lietuvos rašytojų sąjungoje, Kultūros ministerijoje, „Vagos“ leidykloje. Daug nervų kainuoja derybos su Ryšių su tautiečiais užsienyje komiteto pirmininku V. Kazakevičium dėl emigrantų kūrybos bei literatūros apie juos pateikimo.

1979 m. išeina „Lietuvių rašytojų žodyno“ pirmasis tomas. Antrąjį „Vagos“ leidyklai įteikiame 1987 m. Tais pačiais metais įvyksta Redakcinės komisijos posėdis. Parengti tomai įvertinami labai teigiamai. Toliau rengiame trečią tomą, kurio jau nemažai padaryta, jį reikia redaguoti, tačiau „perestrojkos“ (kartu ir Atgimimo) sąlygomis susidaro palankios galimybės žodyną papildyti: rašytojų, ypač emigrantų kūrybą ir literatūrą pateikti plačiau, objektyviau, istoriškiau. Džiaugiamės, kad S. Tomonis, nors jau ne Bibliografijos skyriaus vedėjas, dirba kartu su mumis. Jo entuziazmas mus įkvepia nusiminimo momentais. Optimistiškai nuteikia tai, kad Nacionalinės bibliotekos vadovybė ir Kultūros ministerija mums žada konkrečią pagalbą. Juk prieš akis dar didelis darbas, nes vietoj numatytų trijų tomų susidarys penki. Įtemptai rengdami trečiąjį, laukiame pasirodant antro tomo. Tačiau pastarojo redagavimas ir leidimas vis vilkinamas. Pagaliau labai kruopštus leidyklos redaktorius V. Rakauskas mums talkininkaujant tomą suredaguoja, bet leidinys neišeina. Tik gerokai vėliau, jau Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, sužinome, kad Kultūros ministerijos skirtos lėšos buvo panaudotos kitam leidiniui. Toliau – dar skaudžiau. Žodyno parengimui belaukiant konkrečios pagalbos, į pensiją išvaromos P. Mikelinskaitė ir L. Povilaitienė, netrukus net pats jo sumanytojas ir iniciatorius – S. Tomonis, o žodyno rengimas nutraukiamas. Tai buvo netikėtas ir labai skaudus smūgis S. Tomoniui.

Kito skaudaus „patvarkymo“ – Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus išskaidymo – ačiū Dievui, jam jau neteko patirti. Į Respublikinę biblioteką atėjęs 1948 m., S. Tomonis kurį laiką dirbo Lituanistinių spaudinių sektoriaus vedėju. Kaip tik jis davė pradžią Lituanistikos skyriui: parengė jo struktūrą, pradėjo komplektuoti knygų, periodikos fondą, kaupti kartotekas. Jo iniciatyva ir kitų skyrių darbuotojai po darbo aprašinėjo tarpukario Nepriklausomos Lietuvos lituanistinę spaudą. Vėliau, įsteigus Lituanistikos skyrių, jo darbuotojai sukomplektavo didžiausią Lietuvoje (per pusę milijono egz.) lietuviškų, Lietuvoje išleistų ir lituanistinių leidinių fondą, sukaupė unikalias asmenvardžių, vietovardžių kartotekas, sudarė abėcėlinį bei sisteminį katalogus. Tai buvo moksliniais pagrindais suformuotas visas lituanistinės bibliografinės informacijos kompleksas.

S. Tomonis atsiminimuose gana dažnai vartoja žodį „nepaprastas“. Jis niekam nebuvo abejingas – nei įvykiui, nei reiškiniui, nei gamtai. Ryškiai prisimenu paskutinį susitikimą su mūsų mylimuoju vedėju. Mes, kelios Bibliografijos skyriaus darbuotojos, lankėme jį jau sunkiai sergantį dukters Giedrės bute. Jis domėjosi, kas naujo Nacionalinėje bibliotekoje, klausė, kaip mums sekasi. Kai užeidavo skausmo priepuolis, veidą paženklindavo kančia. Jis trumpam nutildavo, bet, praėjus priepuoliui, vėl kalbėdavo, net juokaudavo…

S. Tomonis buvo neeilinių gabumų, didelės erudicijos, žaibiškos orientacijos, nepaprastai darbštus ir kūrybingas žmogus, mokėjo daug kalbų (anglų, lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių), laisvoje Lietuvoje galėjo būti puikus diplomatas, žymus politikas ar, kaip kitados jo tėvas, ministras. Okupuotoje Lietuvoje jis dirbo iš pirmo žvilgsnio kuklų, bet labai prasmingą darbą. Pats S. Tomonis savo darbą labai kukliai apibūdina: „Neturėdamas kito pasirinkimo, stengiausi kiek galėdamas nuoširdžiai dirbti lietuviškai kultūrai – ypač bibliografijai, ugdyti bibliografinės-informacinės kultūros įgūdžius visose Kultūros ministerijos bibliotekose.“ Gyvenimo saulėlydyje džiaugėsi, kad pavyko įnešti nors mažą krislelį į lietuvių kultūrą.