Henrikas Algis Čigriejus. Eilėraščiai

 

Nuvažiuojantis traukinys ar tik vėjas?

Vėjas liks visada su manim, o tų nuvažiuojančių man ir                                                                                            negaila,

Taip sakau net per garsiai: negaila, mat ko nors gailėtis

O kaštonai jau žiebia savąsias žvakes – pažiūrėk į kaštoną,

Šiandien jis skaisčiai dar žalias, o kai nusileis ten šarka,

Medis tasai dar gražesnis atrodys.

Et – viskas taip nauja ir viskas taip sena.

Ir sena, ir nauja – kai kas iškeliauja,

Kai kas parkeliauja. Šypt šypt – ir paabejoki:

Nuvažiuojančių ar parvažiuojančių tas traukinys,

Per debesis traukiu namo. Bet ne basas,

Batus man pataisė nebrangininkas žydas,

Be to, praeinu ašen pro aludėlę. Prisėdęs

Debesys jau išsilieję, jau dryksta,

Verčiasi kamuoliais. O spalvoti spalvoti!

Kur aš tokius mačiau? Ė, vaikystėj,

Kai lojo šuniukai, bobelės giedojo – –

Buvo jau įpusėjęs ruduo, ir geltoni raudoni

Buvo tik lapai – ne paukštė, ne varna,

Ne, kur jau jai! O buvo žmogus, pasidėjęs

Saugoja, kad neįsisiautėtų kirviai,

Baltieji ten debesys virš rugiapjūčių,

Tas šiaudines žarijas (bet karščiausias!)

Tai tikrai ne kitur! Tau kitur ir nereikia,

(Na, kiek įšilus), ramiai taip, be baimės:

Va tenai tas labai nelaimingas vaikelis – medelis,

Dreba visas, nors didelio vėjo nėra; gal reikėtų

Bent man jį paguost? Kokį žodį ar ką?

Ne, ant jojo šakų tai tikrai nesileisiu –

Per didelis drimba ašai, todėl tik šalia pastovėsiu,

Giminaitis iš tolimo tolimo užsienio,

Pilnas dangus laivų, o bures baltąsias

Kregždės dar siuva ir siuva, ir siuva.

Ir dar kiekvienas po mirties kilpą,

Su lauksargiais – tais geradėjais –

Būtum kaip ta ten šarkelė, ir tu sugebėtum

Kokios rudenio tuopos, pasišaipytum

Pamosavo toksai futuristas gražia kepure –

Kur tu jį beatšauksi, žmogeliau žmogau,

Stovim tokie pašiauštais gan plaukais

Vėjuotam parudeny, tolumoj šunys pjaujas,

Pjaujas ir bobos jau kiek pagyvenę, ir (po galais)

Gali žvilgčiot į jį net Martynas apkeltas – –

Dar, žiūrėki, parskris ir koks paukštis smalsus

Apie ką jie dainavo, ašai neprisimenu,

Nors gražios melodijos buvo, nes vėjas gal buvo pritilęs,

O aš kiek paėmęs; beržai žiburiavo

Vieni maudės jūroj, kiti piniguos. Ar po šlovę voliojos

It po šiltą maklynę, betgi svarbiausia:

Virš visų – kuo gražiausios dainos.

Mano galva jau šiek tiek pagadinta,