1. Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?
2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?
3. Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas. Ar šis reiškinys mums dar aktualus?
Marcelijus Martinaitis
Į šiuos klausimus bandysiu atsakyti jų nenumeruodamas, nes jie man yra vienas su kitu labai sulipę. Kita vertus, visokie masiniai renginiai bei reginiai nuo seno, gal nuo sovietmečio, nelabai mane vilioja, jiems artėjant stengdavausi dingti iš miesto. Matyt, taip padarysiu ir šiais metais. Ar tai nėra paveldėta iš vadinamosios sovietmečio gigantomanijos, įpročio tais renginiais valdyti minias, į jas varu varyti, o dabar gundyti smagiom pramogom?
Be jokio saiko pradėjome švęsti, minėti, puotauti. Labai jau užšventėm. Štai šiais metais, kaip niekad, bus daugybė visokių akcijų, atrakcijų, susibūrimų, šventimų, festivalių. Apie tai, kas bus, už milijonines sumas skambinama visoje Europoje, laukiama į Lietuvą plūstančių kviestinių svečių ir turistų minių. Tik nežinia, kiek jų sulauksime, nes ir kitose šalyse striuka su eurais ar doleriais?
Šių metų kultūrinių reginių labai nepeikčiau, jeigu minėtume tik tą Lietuvos vardo tūkstantmetį ir gal dar vieną kitą. O kur Dainų šventė, Valdovų rūmų atidarymas, Europos kultūros sostinės akcijos, fejerverkai, eitynės? Viskas vyks tuo metu, kada savo dantis šiepia nežinia iš kur ir kaip atsiradusi paslaptinga panelė krizė, kuri viską mums gadina, trikdo mūsų regyklos – Seimo darbą, dejuojama, kad trukdys tinkamai ir prabangiai pašvęsti, jai besišvaistant su dalgiu po puikiai vešėjusias, pinigais tręšiamas lankas. Šie metai bus nerūpestingo pinigų švaistymo atgarsis.
Kad visko būtų daugiau ir kad savo palapines ten galėtų išskleisti komercija, tie renginiai buvo sumanyti tarsi atskirai, be regimų jungčių, be susikalbėjimo, nors tai galėtų gražiai sutapti, susitelkti kaip įsidėmėtina visų metų šventė. Tokie renginiai dažniausiai gamina tik „žvaigždes“, per juos ar jų metu pasirodo daug iš viso to besimaitinančių diletantų ir beveik nieko, kas kyla iš savos kultūros, iš to, ką gali sukurti, parodyti mūsų meno kūrėjai, atlikėjai. Beje, nežinau, kas iš mano pažįstamų profesionalų kaip nors yra susiję su tais renginiais, ar atvykę svečiai tikrai pajus, jog jie yra ne kokioje nežinomoje šalyje, o Lietuvoje?
VEKS sumanė už nemažus pinigus užpirkti, įsivežti, išreklamuoti tai, kas jokio ryšio neturi su mūsų pačių sugebėjimais, kultūros išgalėmis, todėl tam ir kuriama speciali infrastruktūra, ignoruojant beveik viską, ką mes patys, mūsų kūrėjų bendruomenės, menininkai galime sukurti ir parodyti. Tokių mūsų paslaugų jau lyg ir nereikia, nes tai, kas vadinama kultūra, perima verslas, pramogos, kartais iš korumpuotų ar net kriminalinių padugnių naujai iškilęs „elitas“, diktuojantis savo madas ir skonį.
Tiesiog glumina toks viešai rodomas nepasitikėjimas savais kultūros ir meno kūrėjais, todėl ir atsiranda absurdiški gugenheimų projektai, milijoniniai Fluksus kolekcijų pirkiniai, idėjos, kilusios vieno ar kito įtakingo asmens galvoje, ignoruojant kūrybines bendruomenes. Jie tai gali, nes savo rankose turi valdžią ir žmonių pinigus! Todėl ir turime labiausiai kultūriškai nejautrų valdančiųjų elitą.
Kai nemaži pinigai paleidžiami skirtingais nesusisiekiančiais kanalais kai kam geriau, lengviau gali tais pinigais naudotis visokios įstaigos ir įstaigėlės, komisijos, tarybos ar šiaip apsukrūs vertelgos. Tai grynai šiuolaikinės lietuviškos istorijos. Kiek jau prirašyta ir prišnekėta apie VEKS, apie tai, kaip dėl kažko ten susipešė kelios moteriškės, kaip ieškoma ir vis nerandama, kur ir kam leidžiami milijonai, beveik nieko nežinome, ką ta komisija yra sumanius. Naujametis fejerverkas buvo reklamuojamas kaip ypatingas įvykis, nes jis būsiąs matomas net iš kosmoso gal tik tiems keliems aplink žemę erdvėlaiviu skrendantiems kosmonautams. Ir kas iš to? O patys vilniečiai tik iš tolo matė, kaip per keliolika minučių danguje sudega du milijonai, lyg, sakykime, viena nemaža biblioteka. Kieno kišenėse atsiduria kultūrai skirti pinigai?
Dar girdėjau apie kažkokius ten vamzdžius prie Mindaugo tilto, matau tokius po miestą išstatinėtus septynis sulipusius žalsvai geltonus lyg ir dramblio spermatozoidus, ant kurių užrašyta KULTŪRA. Iš tolo nieko ten nematai, reikia arti prieiti, kad suprastum, kas ten parašyta, kad paaiškintum tuo susidomėjusiam praeiviui.
Keista, bet aš daugiau žinau, kas ir kaip vyks Lince, kuris taip pat paskelbtas Europos kultūros sostine. Kažkaip negražiai pradėjome švęsti, minėti, gerbti savo šalies kultūrą, įtarinėti. Suprantu, ne apie tai manęs klausiate.
Kur kas būtų svarbiau kalbėti apie tai, ką palieka panašūs grandioziniai renginiai, kas tokia proga sukuriama, kaip jie suteikia tvarumo tiek praeičiai, tiek dabarčiai, kokia jų išliekamoji vertė, kas po tų, galima sakyti, komercinių turgų lieka. Ar tai galima padaryti be įžymių savų meno ir kūrybos profesionalų, vien tik vadinamųjų vadybininkų išmanymu?
Daug kas daroma tam savo šalies „imidžui“, t. y. kažkam, kas mus pamatytų net iš kosmoso, kad patvirtintų susigalvotą pasitapšnojimą sau per petį, jog esame „drąsi šalis“. Po to dažnai nėra ką pasakyti ar prisiminti, lieka tik daug šiukšlių ir išgertų butelių, susidaužiusių mašinų, abejotinų įslaptintų sąskaitų. Iš anksto negaliu teigti, jog ta Europos kultūros sostinė po visko taip ir atrodys. Bet kažkaip nesugebama oriai ir gražiai dirbti kokį nors gražų darbą.
Rimčiau galvočiau apie Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimą, ne pirmus metus veikiančią programą, kuri paliks ryškesnį pėdsaką mūsų kultūroje. Pirmiausia turiu mintyse su tūkstantmečio vardu leidžiamas knygas, iš kurių susidarytų nemaža biblioteka. Tai „komerciškai nepaklausūs“ veikalai: skelbiami istoriniai šaltiniai, tyrinėjimai, monografijos, tekstai, kai kurie net pačių tyrinėtojų dar neperskaityti ir kurie bus skaitomi daug metų, ne taip kaip vienadieniai skaitalai.
Štai čia ir yra tos istorinio kelio atodangos. Toliau kalbinama istorija, kuri beveik nekalbėjo lietuviškai, buvo nepasiekiama mūsų sąmonei. Tai stiprina nusimanymą, kad Lietuva buvo valstybė. Istoriniai šaltiniai į ją skatina pažvelgti kitaip. Juk savo praeitį įpratom vaizduoti beveik vien kaip okupacijų, pralaimėjimų, visokių skriaudų istoriją, pralaimėjimuose ieškodami didvyrių, o laimėjimuose išdavikų.
Štai kodėl, pasitaikius progai ir pasirodžius šiokiems tokiems pinigams, svarbu iš naujo pereiti visą savo šalies istorinį kelią, kuriame dar tiek daug atsišakojimų, šunkelių, nugriautų tiltų, sankasų. Tokią progą iš naujo pažvelgti į savo tūkstantmečio istoriją vis dėlto suteikia šis Lietuvos vardo paminėjimas.
Klausėt apie mano lietuviškumą. Tikrai esu lietuvis, nes kiekvieną rytą pabudus nereikia galvoti, jog, ačiū Dievui, juo dar vis esu, kad niekas manęs neperdirbo, kad dėl to niekam, jokiai partijai ar valdžiai neprivalau dėkoti. Negalvoju apie tai nei rašydamas, nei skaitydamas, nei Paryžiuje dairydamasis iš Eifelio bokšto, nei žvelgdamas į Temzės vandenis. Vadinasi, esu laisvas, gimęs lietuviu ir visur galintis juo būti visai pagal Jurgį Zauerveiną.
Niekam tai nė motais, išskyrus keletą totalitarinių valstybių, į kurias atvykus dar įdėmiai tikrinami dokumentai, nuotraukos. Prieš dvidešimt ar trisdešimt metų, išvykus į kokią Vakarų šalį, būdavom tenykščių apžiūrimi, stebimi, kaip mes atrodome, kaip kalbame, kaip valgome, kaip laikome šakutę ar peilį. Kas tu toks: sovietas ar lietuvis, lyg būtum eksponatas. O jeigu lietuvis, tai kas jis? Gal KGB slapukas? Dabar niekas ten neklausia, kas tu toks.
Beveik jau išnyko poreikis visur ir visada viešai identifikuoti save su kuo nors: tauta, partija, bendruomene, kalba, kultūra. Tai privaloma veikiant represiniams bei totalitariniams režimams, kad ir kokios spalvos jie būtų. Tokie režimai paprastai žmogui suteikia tam tikrą embleminį apibrėžimą, kuris neatitinka nei jo kultūrinės, nei tautinės ar asmenybinės savimonės, todėl asmuo visokiais būdais provokuojamas stiprinti savo kilmės vaizdinį, jį ginti arba slapstyti, ruoštis jį legalizuoti, įteisinti, apginti kartais net ginklu. Lietuviškumas tada reiškė gynybą, siekiant išsaugoti dar ir savo asmenybę, individualų santykį su kultūra, jos paveldu, kalba, šventėmis, religija.
Štai ir šiandien bandome atpažinti čečėnus, kurdus, tibetiečius, pažymėtus tam tikrais represiniais įdagais. Su jais pradedame solidarizuotis kaip lietuviai, taip pat patyrę tautinę priespaudą.
Praėjusią vasarą Anglijoje Ledburo poezijos festivalyje susipažinau su ten dalyvaujančių Sirijos poetų grupe. Jie papasakojo, jog režimui neįtinkantys poetai ten kastruojami. Dabar dažnai pagalvoju, kas galėjo nutikti mano pažįstamam sirų poetui, kai jis grįžo į savo šalį, ar nebus iškastruotas dėl to, ką mums papasakojo. Jis paženklintas, panašiai kaip anksčiau mes, išleisti į Vakarus. Mus taip pat kastruodavo, tik atimdami galimybę reikštis, kūrybiškai „veistis“. Vakaruose mūsų pažįstami vengdavo klausimų, kalbų, kurios galėtų mums pakenkti sugrįžus.
Juk lietuvis, lietuvybė, lietuviškumas buvo tam tikras pasipriešinimas režimui, net būdas suaktualinti savo asmenybę. Dabar gali neretai išgirsti, jog XIX a. ar sovietmečiu labiau buvome lietuviai nei dabar. Juk dokumentuose net rusiškai būdavau įrašomas „litovec“.
O tai reiškė skirtybę, tam tikrą persekiojimo įdagą, sakykim, kariuomenėje aš dažnai būdavau pavadinamas fašistu, banditu. Nežinojau, kaip apginti savo lietuviškumą toje brutalioje saldofonų aplinkoje. Kartais laikant rankoje užtaisytą automatą kildavo toks pasiutęs noras vieną kitą „palaistyti“ iš to ginklo. Žinoma, to nepadariau ir negalėčiau padaryti. Tas litovec visoj imperijoj buvo negeras, nes reikėjo kiek galima greičiau pasidaryti „tarybiniu žmogumi“.
Prisiminkime, kaip lietuvio figūra buvo mums patiems diegiama. Tai lietuvis su klumpėmis, šiaudine skrybėle, palaidais, juosta surištais marškiniais, tačiau labai siekiantis tapti tikruoju tarybiniu žmogumi, kuriam padės tautos sesės, o ypač didžioji motina Rusija: pavalgydins, aprengs savo drabužiu. Tas ikonografinis klumpėtas lietuvis, tarkime, dainų šventėse turėjo nešti raudonas vėliavas, vadų portretus ir už viską dėkoti, net ir už tai, kad dar gali avėti tom klumpėm.
Dabar neturiu dėl mano lietuviškumo man uždėtų persekiojimo, keršto, nuolatinės baimės, nevisavertiškumo, neapykantos pavalkų. Negalvoju apie automatą, o daugiau apie rašymą, eilėraščius. Dabar esu laisvas lietuvis, kuriam nereikia įrodinėti, kas jis yra ir kam priklauso. Aš galiu daryti, ką sugebu, ir niekas manęs dėl to neištrems, neareštuos, nepasmerks, neišvarys iš Lietuvos, jeigu aš pats dėl ko nors neišsivarysiu. Mane saugo, įsipareigoja, reikalui esant privalo apginti Lietuvos valstybė, kuriai esu patikėjęs savo lietuviškumo teisę. Dėl to man reikėjo savos valstybės.
Esame gana normalūs toje Europoje, tiksliau – vis labiau normalėjame. Nelieka mūsų veiduose sovietinio grimo, pagal kurį mus ten atpažindavo. Tas pirmasis atpažinimo etapas jau yra pasibaigęs, nei Berlyne, nei Londone, nei Paryžiuje niekuo nesiskiriame – nei savo išvaizda, nei tokiu išgąsdinto, lyg iš kalėjimo paleisto, sovieto žvilgsniu.
Tačiau savo viduje dar vis esame dėl ko nors netikri. Ar esame tie, kuo mus laiko, kaip atrodome? Dar vis jaučiamės gerokai išderinti, mus kamuoja tapatybės mįslė, kurią norime įminti pasitelkdami „pasaulį“, „Europą“, LDK, net egzotiškas religijas, kultūras, imituodami iš svetur parsivežtą popsą. Laukiame, kad kas nors pasakytų, kas mes esame. Arba traukiamės į save, kad nesugadintų mūsų romantinio įsivaizdavimo, mūsų ikonografinio lietuvio įvaizdžio su klumpėmis, šiaudine skrybėle valgantį cepelinus, kemšantį vėdarus, daugiau dainuojantį, o ne kalbantį.
Vienaip ar kitaip jau esame toje „Europos kultūroje ir literatūroje“, ne vien politikoje. Sakykime, dar niekad nebuvo taip verčiami mūsų kūriniai į kitas pasaulio kalbas, nebuvo tokio literatūrinio bendravimo, koks yra dabar. Tiesa, nėra to lemiamo žingsnio į pačias Europos intelekto viršūnes, kad vienas kitas autorius atsidurtų prestižiniame, dažnai minimų rašytojų sąraše. Kažkaip mažoka, ar ne? Vis nesukuriam kokio nors pasaulinio skaitalo ar skandalo, nors ir stengiamės.
Tas domėjimasis vienu kitu autoriumi dažniausiai yra trumpalaikis ar net komercinis, paviešintas mugėse, per privačias pažintis ir pan. Bet svarbiausia – jau esame žinomi. Pirmiausia turėtume būti įdomūs patys sau, tada ir kitiems būsime įdomūs. Kažkodėl vis nemokame įdomiai skaityti savų kūrinių.
Europos dvasia dar nėra išsisėmusi. Joje visko yra, tik reikia mokėti pasirinkti, nesivežti iš ten visokių atliekų. Juk štai per nepilnus du dešimtmečius pasidairę po kitas šalis gerokai atkutome.
O konformizmas, kad ir kaip jį vadintume, visada bus aktualus, tiktai jis keičia savo spalvas, vaizdinius, pavidalus. Ypač jis svarbus mums, dar vis neatsigaunantiems po priverstinio prisitaikymo gyventi labiausiai nelaisvoje valstybėje. Tie konformistiniai įgūdžiai tokie gajūs, kad ir šiandien vis reiškiasi kaip prašapusios sistemos palikimas. Vis aiškinamės ir aiškinsimės, kas jis toks yra. Ir aš čia neką paaiškinsiu.
Šiaip prisitaikymas yra natūralus ir net būtinas, pradedant amebomis, vabalais, grybais, augalais, laukiniais ir naminiais gyvūnais ir baigiant žmogumi, taip pat ir rašytojais, neišskiriant nė manęs. Gamtoje didžiausi konformistai yra uodai, blakės, žvirbliai, pelės, katinai, kultūroje – šiuolaikinės „žvaigždės“, bėgiojantys iš partijos į partiją politikai.
Taip veikia bene gyvybingiausias biologinio bei socialinio išlikimo dėsnis tiek gamtoje, tiek žmonių bendruomenėse. Prisitaikoma kalėjime, kasdieninėje buityje, šeimoje, buvo prisitaikyta gyventi sovietinėje sistemoje. Kitas dalykas: ar buvo susitaikyta?
Štai čia ir yra ta skiriamoji riba tarp konformizmo ir sugebėjimo išlikti tam tikromis nepalankiomis sąlygomis, pagaliau susitaikant su sistema, kada jau kaip savi priimami jos įvaizdžiai, ženklai, toleruojamos bei šlovinamos represinės priemonės, tikintis visokeriopos naudos ir pan. Sovietmečiu buvo susitaikoma ir kultūroje, mene, literatūroje, skatinant susigyvenimą su ja, neišeinant iš tam tikrų nustatytų ribų. Buvo leidžiama „gerinti“ sistemą, į ją įmontuoti tariamą žmogiškumą, gerumą, nuoširdumą, lyg ir priimtinus, tačiau prisitaikymui ir susitaikymui palankius dalykus, nekeičiant jos represinių pamatų.
Konformizmas yra vienas parankiausių būdų valdyti, todėl išrandama labai daug būdų, kaip tai daryti. Buvęs režimas ypač siaurino bet kokio pasirinkimo galimybes. Beveik viską reikėdavo gauti, kartais net muilo, cukraus, jau nekalbant apie galimybę išleisti knygelę. Tas vadinamasis deficitas būdavo dirbtinai sudaromas, kad žmogus net buityje visą laiką būtų nuo ko nors priklausomas. Aukščiausia prisitaikymo forma buvo nomenklatūrinis kolaboravimas, kurio šiandien taip kratosi ne vienas buvęs to meto veikėjas, besisprausdamas į Seimą ar naujas partijas. Ar vėl nenaudojami tie patys įgyti įgūdžiai prisitaikyti prie naujo valdančiojo elito?
Gana sunku atskirti vieną nuo kito tris dalykus; prisitaikymą, susitaikymą ir kolaboravimą. Pastarasis yra jau aktyvus konformizmas, atvirai remiantis represines režimo struktūras. Čia jau kita kalba. Tikriausiai dabar nei kultūroje, nei mene nėra tokio represinio kolaboravimo, reiškiasi tik pataikaujantieji vienai ar kitai partijai, politinei krypčiai, prisitaikantieji prie vyraujančių, sėkmę lemiančių autoritetų ar tiesiog prie apsukrių manipuliatorių, reklamos, žiniasklaidos standartų.
Čia nematau didelės tragedijos. Koks trečdalis gyventojų visada ir prie visko prisitaiko. Kitas dalykas – ar mes turime iškilių asmenybių, ar tokius žmones pastebime, ar juos laikome autoritetais vienoje ar kitoje srityje? Įsigalėjo toks ironiškas žvilgsnis net ir į tai, dėl ko turėtume tik džiaugtis. Reikėtų kalbėti apie daugumą užvaldžiusį keistą kompleksą, kurį būtų galima pavadinti antikonformizu, kai visokiais būdais demonstruojamas savarankiškumas, kad kas nors nepagalvotų apie norą su kuo nors susitapatinti, laikyti autoritetu, jau kartais kratomasi net tautinės tapatybės.
Visa tai kyla iš kažkokios keistos negalios, nepasitikėjimo savo jėgomis, valios stokos, lyg ir nebūtina kokia nors vieša laikysena. Tas infantilizmas neretai demonstruojamas kaip ypatinga būsena be jokių projekcijų į kultūrą, visuomenę. Išrastas toks apsauginis šarvas beveik prieš viską – vadinamoji šventa ir neliečiama saviraiška, kuri visiškai užgožia atsakingo asmens sampratą.
Įsigalėjusi komercializuota spauda, leidybinis biznis gerokai iš mūsų sąmonės ištrynė bei užgožė misijinį rašto, spausdinto žodžio vaidmenį, prisitaikoma prie ėmusio dominuoti vulgaraus, kriminalizuoto skonio.
Čia turiu mintyse rašymą kaip ypatingą veikimą, kuris pasidaro aktualus, kai ištinka įvairios krizės. Šiais metais laukiame finansinės krizės, prie kurios daug kas neprisitaikys, sako, kad nerašys, eis į statybas, plauti indų. Tai irgi neblogai, jeigu rašymas buvo tik tam tikrų užsakymų vykdymas, galvojant apie atlygį.
Ar kas nors galvojo apie atlygį rašydamas į Sąjūdžio spaudą?
Kartais sunkmečiai ir katastrofos nuvalo žodį, kuris tampa svarbiausia vertybe. Niekam nelinkiu to, ką čia sakau. Bet žymiausia klasika sukurta sunkiais laikais, kada rašto žodis buvo menkai arba visai neatlyginamas, nebent kalėjimu, ir laisvas nuo prisitaikymo.