balbieri2       Ruduo gamina savo formas ir dažus, retsykiais daužo lietaus žodžius į laukų akmenis, kurių jau niekas nebesurenka ir nebeperskaito šioj Šiaurės Lietuvos provincijoje; vėjas eina per laukus, sodus ir giraites lyg samurajus, kardu kapodamas lapų, vaisių, daržovių formas, paliekančias prieš žiemą niaurėjantį peizažą, kuris darosi kažkiek panašus į tuštumos sodą; apie jį kartais pasvajoju arba pasvajodavau netgi dūmų kamuoliuose bohemos tavernose.

       Žinau, kad nesukursiu tikro tuštumos sodo, kur būtų „daug vietos minčiai ir vaizdui“, dvasios emanacijai į begalybę; bet to sodo dalelių ir dalelyčių yra visose provincijose, taip pat ir mano gimtojoje, kurioje jau ne vieni metai reziduoju paniręs į įvairius kūrybiškus ir nekūrybiškus, tiesiog gyvenimiškus procesus, atsitolinęs nuo kultūrinio – boheminio šurmulio, be kurio anksčiau neįsivaizdavau gyvenimo.

       Matyt, yra laikas siausti ir laikas kurti, yra laikas tik gyventi ir mąstyti, yra laikas vertinti ir įvertinti, laikas atsitolinti ir regėti visa ko reliatyvumą, ironiškai pasižiūrint tiek į savo ego, tiek į provincijų ar centrų „esmę“, su siaubu matant, kad toji esmė tiek gyvenimiška, tiek filosofine prasme kažkaip prabėga pro mus, lieka nesuvokiama, neįkultūrinama, nepagaunama, arba kartais ji tėra... niekas, niekis... praeinamumas. Kaip kokia Algimanto Mackaus upė, prie kurios „visi valkatos prastovi“, kai nori būti tokiais paprastais dalykais kaip „žemė“ ar „srovė“ – dviem iš keturių senojo graikiško kosmoso elementais, kuriais, beje, visi ir tampame...


       Provincija? Paprašytas šį bei tą parašyti apie ją (dabar ten esu), staiga suvokiu, kad iki šiol nežinau atsakymo, kas tai yra. Turiu prisipažinti, ne kartą galvojau apie tekstus, kuriuose išreikščiau savo požiūrį į „provincijos“ sąvoką. Nors galbūt niekada šia tema nerašysiu ar manysiu, kad to daryt neverta.

       Kalbu ne apie geografiją ar konkrečioj vietoj gyvenantį žmogų, kuris beveik neregėjo platesnio pasaulio – tik per TV. Bet baisios provincijos rasi ir miestuose, politikų ir kultūros elito gretose – kartais tiesiog pašiurpsti nuo giluminio provincialumo, vos vos pridengto socialinės tuštybės ritualais ir trapia išsilavinimo skraistele, įgytais titulais ar postais.

       Egzistuoja, – ypač posocialistinėse šalyse, – viena baisesnių, juodesnių provincijų, tikroji geografinė ir intelektualinė periferija, kur „amžinai nuskriaustas“ neišmanymas geria „vodkę“ su kvailyste, siauražiūris mano viską išmanąs apie politiką ir kultūrą, apie teisybę ir neteisybę, o ten, kur šio giliaminčio nėra, kokiame nors „centre“, vagia ir kenkia visi, kurie prišliaužia prie kažkokio metafizinio lovio... Nors kiekviename rajone formuojasi, arba jau beveik susiformavo, savas elitas, kuris neretai yra karikatūriškesnis už „centrų“ ir remiasi tais pačiais principais – pinigais ir valdžia. Daro įtaką visuomenei, panaudodamas verslo ir politikos (vietos ar regionų valdžios ryšiai) svertus. To elito dalis atėjo iš „raudonųjų“ veikėjų gretų, bet oficialiose biografijose sunku rasti žinių apie buvusią priklausomybę komunistų partijai ar bendradarbiavimą su KGB. Nors šie dalykai neretai „plika akimi“ matosi „ant veido“ ar elgsenoj bei mąstysenoj, informacija apie tai slepiama. Anų laikų raudonieji jau atliko savo vaidmenį turto paskirstymo scenose; ilgainiui ta problema išnyks suvisam, nes išeis, išmirs žmonės, kurių vieša ar slapta įtaka daug kur daug ką nulėmė, nors viskas galėjo būti kitaip, bet jau yra taip, kaip yra, o ateitį slėgs ši dabartis.

       Juokinga ir liūdna – provincija yra daug kartų sumažintas, suplonintas, suminiatiūrintas tiek Lietuvos, tiek pasaulio centrų ir centriukų modelis. Turiu galvoje ne pačią erdvę, sielą – gamtovaizdį, bet socialinius ir visuomeninius dalykus, ypač „standartinius“ mažų miestelių – rajonų centrų – bendruomeninius darinius. Tai primena situaciją, kai, tyrinėdami visuomenės prigimtį, pasirenkame pirmykštes tauteles bei gentis – ir, neskaitę C. Lévi-Strausso, pradedame suprasti, ne tokios jau kvailos ir menkos jos buvo, jei klojo pamatus protingai civilizacijai, nors šiuo protingumu abejojo ir abejoja ne vienas žinomas mąstytojas ar apskritai nekvailas žmogus – ir iš centro, ir iš provincijos... Kad ir kaip būtų, visi centrai kūrėsi provincijose – jos iki šiol maitina centrus ne tik žemės ūkio produkcija ar pigia darbo jėga, bet pirmiausia – talentais. Nors dabar Lietuva maitina talentais nebe savo, o platesnio ir geresnio pasaulio centrus ir centriukus, ir prieš šitą vėją vargu ar papūsi, nes mokslo bei kūrybos lyderiai mūsų šalyje dažnai nelaikomi elitu. Žiniasklaida sėkmingai visuomenei perša jo surogatinę formą – verslo ir popso atstovus arba pinigus ir blogą skonį.

 

       Mane stebina, kiek daug provincijoje visokių kultūros ir popso renginių; vis kas nors atvažiuoja, koncertuoja, nors kultūros ar kūrybos, turinčios išliekamosios vertės, dažniausiai ir su žiburiu nerasi. Vietinę kultūros nišą užima geri ar ne visai geri žmonės, kurie kažką amžinai rašo, buriasi į klubus, grupes ir pan., skaito vieni kitiems ir giminėms savo kūrinius, rengia keisčiausias parodas, leidžia knygas, o vietos žurnalistai giria vienodai – ar tai būtų iš toliau atkeliavę profesionalo kūriniai, ar kokio mėgėjo pirmąsyk surengta naivi parodėlė. Jokių lygmenų, jokio konteksto...

       Deja, provincija dar neišmoko kritikuoti savo kultūros ir vietinių mėgėjiško lygio kūrėjų, nes jiems normali kritika – asmeninis įžeidimas, „šventos karvės“ – saviraiškos – viešas nužudymas. Rajono menininkai, prirakinti prie savo „kiemo“, dvejopai žiūri į pripažintus centro korifėjus – neretai tas pats asmuo atvykėlius pagarbiai liaupsina viešai ar apskritai nedrįsta nieko pasakyt. Tačiau nekenčia, vadina prasisiekėliais ir karjeristais, mano, kad jie iškilo tik dėl to, jog laiku emigravo į kokį nors centrą. Provincijoj dažnai manoma, kad dėl visų bėdų ir nepriteklių, o neretai ir dėl platesnio pripažinimo stokos, kaltas koks nors „centras“, savaime aišku, – Vilnius. Kažkiek tiesos čia yra, bet, atidžiau pažvelgus, ar daug kūrėjų, vertų rimtesnio rėmimo ir pripažinimo, rasi periferijoje? Juk „centre“ gausu provincijos atstovų, kurie čia įsitvirtino ir diktuoja madas. Įdomu būtų paanalizuoti kūrybinių sąjungų menininkų gimimo vietas – kiek procentų gimė šalies „centruose“, kiek – periferijoje?

       Provincijoj labai rimta lygmenų problema. Žmogus, ką nors mėgėjiškai sukurpęs – tekstą, fotografiją, paveikslą, išdrožęs niekuo neišsiskiriančią medinę „liaudišką“ skulptūrėlę, – vietos spaudoje iškart įvardijamas kaip „rašytojas, „dailininkas“, „fotomenininkas“, „skulptorius“... Pusė bėdos, jei kalbama apie kuriantį pensininką. Blogiau, kai panašiai vertinami kūrybos kontekstų nejaučiantys diletantai ar labai jauni žmonės – jiems sugadinamas gyvenimas. Šių mėgėjų gretose yra ir gabių, bet jų talentai, pasak Marcelijaus Martinaičio, taip ir liko „neišvystyti“ dėl įvairiausių priežasčių, o dažniausiai todėl, kad žmogus laiku neemigravo iš provincijos. Pernelyg glaudžiai, gal dėl banalaus išgyvenimo, susiejo save su tais, kurie jį supo it liūnas ir gramzdino į neskoningą, nekonkurencingą, provincialų kontekstą – man gaila tų, talentą pražudžiusių, žmonių ir nesvarbu, kad jiems „padėjo“ aplinka bei suvokimo stoka, jog bet kurio kūrėjo kelias yra savotiškas dao; jis pasiglemžia visą žmogaus gyvenimą; kelias į tobulėjimą yra kasdienė savišvieta, nuolatinis mokymasis, kuris niekada nesibaigia.

       Kita rimta provincijos kultūrinio gyvenimo bėda – beveik visuose Lietuvos rajonuose nėra žmonių, sugebančių profesionaliai, analitiškai ir objektyviai rašyti į regioninę spaudą apie kūrybą, pateikdami ją plačiame kultūros kontekste. Iš kur atsiras tokių žmonių, jei visoje Lietuvoje jų yra labai mažai.

       Ne mažiau žiauri lygmenų praraja yra ir tarp provincijos menininkų, besivadinančių menininkais ar kitų taip tituluojamų. Per menkas ir Lietuvos bei pasaulio meno suvokimas; paprastai jis baigiasi klasikinio modernizmo epochos pradžioje, o įvairus ir kūrybiškas, turintis išliekamosios vertės, ir postmoderniai tuščias šiuolaikinis menas provincijos beveik nepasiekia, nors akis kompiuterių monitoriuose, TV ekranuose ar spaudoje retsykiais šį bei tą pastebi.

       Apskritai kultūros sklaida periferijoje yra problematiška – ypač vizualinių menų, nes rašytiniai leidiniai knygynus pasiekia dažniau nei bibliotekas, o teatrai kartais atvažiuoja ir yra gausiai lankomi, net nustembi – iš kur čia tiek teatro mylėtojų.

 

       Provincijoje yra daug provincijų ir jos ganėtinai skirtingos ar net prieštaraujančios viena kitai. Kaip ir periferijos suvokimas, matymas, jos vertė ar tuštybė priklauso nuo mūsų pačių požiūrio, jo gylio ar paviršutiniškumo.

       Tie, kurie gimė ir užaugo provincijoje, išsaugo ją lyg asmeninį mitą, pasaulio pradžios erdvę, kuri tvaska visomis spalvomis, kaip savotiškas, anot Rimanto Šavelio, „visaip žydintis pasaulis“... Tai ne tiek socialinis ir geografinis reiškinys, o dvasinė erdvė, savotiška sąmonės provincijos žemė, kuri primena seną, netoli rojaus ošusį sodą, tolimą nuo realybės, kuri, globaliai žvelgiant, išoriškai dažnai skurdi.

       Provincijoje yra ir tikroji provincija: išvardijamų ir neišvardijamų dalykų aibė – pirmiausia, aišku, gamta, kraštovaizdis, jo sudėtinės dalys – erdvė, gyvija ir žolija, vandenys (lietaus, upių, ežerų, „banaliausių“ balų); erdvė ir laisvė žvilgsniui ir minčiai, galimybė atsiriboti, pasislėpti nuo įkyrių žmonių; budistinė tyla ir ramybė; archetipiškumo ir tolimos praeities pojūtis; žemės ir žmogaus kaip vieno kūno pajauta ne tik banaliuoju lietuvišku agrariniu požiūriu, bet ir kosminiu ar ekologiškai globaliu; daugybė kitų nuostabių smulkių dalykų, kurie jaudina taip pat, kaip, tarkim, kultūros šedevrai. Gamtos įvairovė įtaigiai veikia mūsų kūnus ir dvasias tik Lietuvos ar pasaulio provincijose. Čia mes galime bandyti nepamiršti pirmykštės pasaulio kalbos, tiek daug pasakiusios apie civilizaciją (gana negatyviai) dar tada, kai nebuvo parašytas nė vienas rašmuo...

       Provincijos supratimui man labai artimi (ir iškalbingi) airių rašytojo Johno O'Donohue universalūs žodžiai: „Kraštovaizdis – tai ne tik materija, ne tik gamta, jis skleidžia švytėjimą. Kraštovaizdis mistiškas. Kiekvienas laukas turi skirtingą pavadinimą, kiekvienoje vietoje yra atsitikę kas nors skirtinga. Kraštovaizdyje slypi tyli atmintis, būties pasakojimas, joje niekas niekada nepražuvo, nebuvo užmiršta. <...> Kraštovaizdis nėra vien išorė, jis skverbiasi į sielą. Žmogaus būtis yra persmelkta kraštovaizdžio.“

       Štai ir šį rudenį, „reziduodamas“ savo gimtojoje provincijoje – ne miestelyje, o sodybėlėje, vienkiemyje, kur „formuojasi“ mano kūrybinė dirbtuvėlė ir kur aš, savo nuostabai, praleidžiu vis daugiau laiko toli nuo „centrų“, klausausi tos rudens kalbos, žaviuosi visomis jo gražiomis ir negražiomis formomis; kartais pagalvoju apie kitus pažįstamus menininkus, kurie laikinai ar jau negrįžtamai, tačiau, savo noru ieškodami laisvos erdvės kūnui, dvasiai ir kūrybai, yra išsibarstę periferijoje, bet jau susvetimėję šių dienų provincijos bendruomenėms, nenorintys su jomis sutapti ar negalintys pritapti. Manau, ateityje visame pasaulyje daugės tokių menininkų, kurie nuolat ar laikinai, sezoniškai gyvens periferijoje.

       Taip, kartais provincijoje nėra su kuo pasikalbėti apie pasaulį ar kūrybą. Kaip buvai įpratęs...

       Bet tai, aišku, ne provincijos problema.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)