tekstai.lt

Karolis Baublys. Originalumas iškreiptos sąmonės kaina (Elžbieta Latėnaitė. Apsichė, 2009)
latenaite_apsiche
latenaite_apsiche
       Elžbieta Latėnaitė.Apsichė. – Vilnius: Tyto alba, 2009. – 181 p.

 

       Prieštaringa jaunos aktorės Elžbietos Latėnaitės pirmoji knyga „Apsichė“ pradeda naują seriją, pavadintą paprastu, bet sykiu gana patraukliu pavadinimu „Nauji vardai“. Anotacija intriguoja: „Pradedama leisti serija „Nauji vardai“ pristato literatūros pasaulyje debiutuojančius netradicinius autorius. Žanras čia mažai svarbu, publikuojami eksperimentiniai kūriniai. Serijos tikslas – praplėsti literatūrinės raiškos ir požiūrių lauką.“ Tačiau ar visuomet eksperimentinį tekstą galima vadinti literatūra?

 

       E. Latėnaitė eksperimentuoja ir idėjomis, ir kalba, ir teksto struktūra. Tokia kūrėjos laikysena rodo nenorą susitaikyti (ar prisitaikyti) su tuo, kas literatūroje yra savaime suprantama. Kyla klausimas, ar autorė maištauja prieš tradicinius teksto meniškumo kriterijus, ar tiesiog nesuvokia, kokie tie kriterijai yra (ar turėtų būti). E. Latėnaitės teksto skaitymas primena brovimąsi pro tankiai sužėlusius brūzgynus: sakinys klampus, kupinas netikėtų niuansų ir detalių, pasižymintis žodžių pertekliumi. Viena vertus, po kiekvienos pastraipos knygą norisi mesti į šalį, kita vertus, yra kažkas, ką sunku tiksliai įvardyti, (savita pasaulėjauta? kitoniškumas?), kas verčia skaitytoją irtis į priekį.

 

       Kiekvieno rašytojo (tebūnie ir pradedančiojo) unikalumas pirmiausia atsiskleidžia per kalbą, per tai, kaip kuriantysis ją valdo (jei apskritai valdo). Juk kalbos kitoniškumą nulemia pasaulėžiūros savitumas. „Žodžių žaidynės. Žodžių gimnastika. Žodžių raketos“ (p. 18), – E. Latėnaitės romano citata, puikiai atskleidžianti šios knygos specifiką, jos „kitoniškumą“. Tikrai nenorėčiau tituluoti autorę jaunosios kartos filosofe, tačiau svarstant jos kūrybą išties lengva prisitraukti pačius įvairiausius filosofinius kontekstus. Vienas iš artimiausių – austrų filosofo Ludwigo Wittgensteino idėjos apie kalbą. L. Wittgensteinas teigė, jog kalbos ribos žymi pasaulio ribas, jis suvokė kalbą kaip pasaulio vaizdą: mes pažįstame pasaulį tik todėl, kad kalba savo ypatybėmis, logine struktūra bei forma atspindi, atvaizduoja pasaulio struktūrą. Tad kokį pasaulį kuria E. Latėnaitės romano kalba?

 

       Kalbą romano „Apsichė“ pasakotoja suvokia kaip ribą, kurią įveikus galima kurti savo pasaulį. Žaidimais su kalba, pirmiausia – naujadarų (jokumas, akmenybė) kūrimu, siekiama išsiveržti iš kalbos kalėjimo, praplėsti jos, o sykiu – ir pasaulio ribas. Viena vertus, E. Latėnaitės kalba talpi, sodri, kita vertus, gausu mažai ką reiškiančio (ar apskritai beprasmio) žodžių pertekliaus; ties kiekviena nauja pastraipa skaitytojas priverstas stabtelėti, permąstyti tai, kas jau pasakyta, tačiau ir po permąstymų dažnai lieka suglumęs. Kuo labiau skaitytojas gilinasi, tuo didesnis atrodo prasmės stygius. Pakartotinis mėginimas suvokti komplikuotą teksto audinį pateikia priešingą rezultatą, nei norėtųsi: originalumas virsta manieringumu, prasmė – beprasmybe.

 

       Skaitant E. Latėnaitės knygą, natūraliai kyla klausimas, kiek joje naujumo, kiek ji kitokia, kitoniška. Apsichės – pagrindinės veikėjos – kitoniškumą, kitokį žvilgsnį į pasaulį atskleidžia epizodas, kai „sėdėdama ant savo namų slenksčio su pilkšvo lino chalatu skraidant šlapiems apyrudiems lapams, į prie durų augantį krūmokšnį Apsichė pažvelgė taip, kaip niekada jo nematė – iš apačios“ (p. 66; kursyvas – K. B.). Nuo to laiko Apsichė stengiasi į kiekvieną reiškinį taip ir žvelgti – iš apačios. Neįprastas požiūris atskleidžia sąmonei tuos būties aspektus, kurie slepiasi nuo įprasto, kasdienio žvilgsnio. Tačiau ar kitoniškumas tekste nevirsta chaoso, liguistumo, iškreiptos sąmonės ženklu?

 

       Užuomina apie liguistą sąmonę pateikiama jau romano pradžioje: „Aš gulsiuosi į ligoninę, mano smegenys išsigims, todėl dabar dar savęs nematau“ (p. 9). Nuorodos į liguistą sąmonę kartojasi: „Apsichė labai norėjo nueiti pas psichiatrą (pas kuo geresnį savo amato meistrą), kad įsitikintų, ar jis atras joje vadinamųjų negalavimų, ar pasiklys tarp ligų sąvokų ir naivių „sveiko“ – ‚liguisto‘ kategorijų“ (p. 18). Vėlesniame fragmente Apsichė apibūdinama kaip trokštanti „proto išsigimimo“ (p. 44). Romane nemažai liguistą sąmonę išduodančių epizodų. Pavyzdžiui, Apsichė šypsosi skaitydama laikraščio straipsnį apie tėvą, kuris, laikydamas dukterį slapčia uždarytą namo rūsyje, su ja ne kartą santykiavo ir susilaukė keturių nesveikų vaikų.

 

       Knygoje itin daug temų, jų atšakų, tačiau jas visas susieja nuolat pabrėžiami vaikystės kompleksai. Kompleksuota pagrindinės veikėjos sąmonė nuolat patiria stiprų vienatvės, atskirumo jausmą. Vaikystėje Apsichė nesugebėdavo rasti kontakto su aplinkiniais, „[b]erniukai, o vėliau ir vyrai Apsichę nuo pat vaikystės apeidavo didžiuliais lankais“ (p. 16); komplikuotas ryšys ir su tėvais („Net iškilus būtinybei jai nesisekdavo atrasti bendrumo su savo gimdytojais“, p. 14). Romanas iškelia vienatvės kaip dvasinio neįgalumo sampratą: nuolat trūkinėja Apsichės ryšiai su kitu, o sykiu – su realybe. Iš čia kyla kitos romano problemos: realybės ir vaizduotės santykio problema; meilė menui.

 

       Meilė menui iškyla kaip dvasinės kompensacijos būtinybė, kaip pelnytas atlygis už vaikystėje patirtą nevisavertiškumo jausmą:

 

       Iš vaikystės išlikusios nuoskaudos, jog nemokėjo bendrauti su vaikais taip, kad jiems tikrai patiktų, kad pelnytų jų pagarbą ar bent paviršutinišką susižavėjimą, kaip iš stingdančio vėjo pustomos laukymės trobelėn ji puolė į karštą meno glėbį, kuris maitinasi tuo, ko joje buvo su kaupu ir kas kitiems vaikams nerūpėjo, – talentais. Įvyko abipusis sandėris. Savo gabumais praturtindama pamiltąją meno šaką, ji gavo tai, ko labiausiai troško: patikti ir nebūti atstumta (p. 12).

 

       Meno temos kontekste pateikiama viena pagrindinių romano sąvokų – jokumas:

 

       Talentingiausių žmonių kailis tuščiaviduris <...>. Tokį tuščiavidurį kailį Apsichė vadino jokumu. Neva „joks“ yra visa apimantis, tačiau į nieką iki galo nelinkęs. Toks nespecialus giluminis įsiklausymas, savo tūriu užimantis didžiąją dalį žmogaus esybės, beveik nepaliekantis vietos kokiems nors prigimtiniams polinkiams. Kitaip sakant, pats įgimtas akių buvimas bent iš dalies nublanksta prieš tų akių žvelgimo jėgą: interpretacijos neatsekamo autentiškumo, vėrimo kiaurai, – jėgą keisti žvilgsniu (p. 13).

 

       Vienas iš Apsichės tikslų – pažinti, suvokti, įsisąmoninti savąjį jokumą. Savęs pažinimo pastanga, kai veikėja mezga dialogą pati su savimi, šią knygą daro panašią į savotišką psichoanalizės seansą, kurio metu veikėja stengiasi susikalbėti ne tik su pasauliu, bet pirmiausia – su savimi, stengiasi išsiaiškinti, kas ji yra, kur ji yra, kodėl ji apskritai yra?

 

       E. Latėnaitės romanas plėtoja įvairias dialogo formas, įvairias jo atmainas. Dialogiškumas – vienas esminių romano „Apsichė“ bruožų. Pasakotoja, sunkiai rasdama kontaktą su aplinka, ieško kontakto su skaitytoju: „Nesinervinkite iš anksto, vienas kitam prieštaraujančių žodžių čia dar atrasite ne vieną. <...> Pamatysi, dar dešimtam skyriui neprasidėjus būsi mane už tai pamilęs, žmogau. Jei dar nemyli“ (p. 10). Dialogo galimybė iškyla kaip viena svarbiausių verčių – kaip viltis. Pirmoje romano dalyje pasakojimas virsta atviru interviu – tai Apsichės išsipasakojimas turgaus prekiautojai Sakei, kuri iš tiesų pasirodo esanti kitas tos pačios Apsichės veidas, kitas jos „Aš“. Kadaise Sakė, kaip ir Apsichė, buvo aktorė, ją nuolat supo menininkai, kaip ir Apsichė ji buvo susikūrusi idealaus vyro – Vadeivos – viziją, tačiau šis realybėje taip ir nepasirodo. Kaip ir Apsichė, Sakė suvokia save kaip liguistos sąmonės natūrą: panorėjusi parsiduoti, Sakė parašo laišką vienos agentūros administracijai, teigdama esą nori pabūti vienkartine prostitute. Ją kalbinančiai Apsichei Sakė priduria: „Tiesa, tik neparašiau tai agentūrai, kad neturiu jokio realaus pasisekimo tarp vyrų, kad manęs jie bijo, lyg būčiau nesveika. Žinai, dabar pagalvojau: o gal aš netyčia iš tikro nesveika?..“ (p. 41).

 

       Meniniu požiūriu romanas labai netolygus: šalia neskoningų, manieringų frazių bei detalių yra ir originalių, išradingų metaforų, pvz., skysto akmens. Knygoje pernelyg daug spontaniškų, nemotyvuotų sprendimų, pradedant romano dedikacija „visų erų Lietuvos karaliui Mindaugui“. Stipriausios „Apsichės“ vietos pasižymi konkrečiais vaizdais, konkrečiomis situacijomis, kai atsisakoma pseudointelektualių svarstymų ir išvengiama žodžių pertekliaus. Pavyzdžiui, epizodas, kai Apsichė, įsidarbinusi prostitute, viešbutyje susitinka su pirmuoju klientu. Išradinga detalė – įsėdusi į taksi, Apsichė apstulbina vairuotoją, kad tokią akimirką, prieš pat susitikdama su klientu, klausosi ne „house“ stiliaus muzikos, mėgstamos jos kolegių, bet... Luciano Pavarotti „Il Canto“.

 

       Skaitytojo, besidominčio jaunosios kartos kūryba, E. Latėnaitės knyga neturėtų pernelyg stebinti. Eksperimentai su kalba, jos ribų plėtimas – viena esminių jaunosios kartos literatų gvildenamų problemų: Tomo S. Butkaus „Generuotos kalbos mutacija“ (2003); Jurgitos Butkytės „Voratinkliais apsigobusios“ (2005); Gyčio Norvilo „Akmen-skeltės“ (2002) – knygos, kuriose išskirtinis dėmesys kreipiamas į kalbinių naujovių paieškas. Pavyzdžiui, G. Norvilo tekstuose žodžiai išsiskiria savita futuristine vartosena; J. Butkytės poezijoje kalba – tai voratinklis, kuriame susipainioja lyrinis subjektas. Verta prisiminti ir kiek vyresnės poetės Neringos Abrutytės knygas, garsėjusias kalbos akrobatika.

 

       Iš vyresnės kartos autorių E. Latėnaitei būtų artimas tragiško likimo poetas Antanas Kalanavičius, pasižymėjęs ir savita pasaulėjauta, ir savita poetine kalba. A. Kalanavičius garsėjo kaip atsiskyrėlis, gyvenęs miškų apsuptame vienkiemyje. Jo poezijos lyrinis „aš“ patiria įvairius (pra)regėjimus, gyvena savo pasaulyje, jausdamas mistišką gamtos gaivalų artumą. Tokia pat atsiskyrėliška ir Apsichė, egzistuojanti susikurtame keistame pasaulyje.

 

       E. Latėnaitės romaną su poetų tekstais lyginu neatsitiktinai: jos proza labai arti poetinės kalbos; antroje ir trečioje romano dalyse proza virsta poezija. Tačiau keletą jaunos autorės teksto fragmentų vadinti poezija – pernelyg drąsus žingsnis. Iš tiesų E. Latėnaitės teksto fragmentus laikyti poezija galima nebent formaliai: iš trijų verlibru parašytų tekstų cituoti nėra ko... Pagyrimo nusipelno nebent netikėtas akrostichas, užšifruotas viename iš tų tekstų.

 

       Kalbėdamas apie šiandieninės lietuvių literatūros kontekstą, negaliu nepaminėti ir to fakto, kad E. Latėnaitė papildo literatūrą kuriančių teatro žmonių gretas. Verta prisiminti Alvydą Šlepiką, Birutę Mar.

 

       Romano „Apsichė“ pasakojimo technika dar ypatinga tuo, kad pasakotoja apie save kalba trečiuoju asmeniu: aš – tai Ji. Ši pasakojimo technika primintų Franzą Kafką, sukūrusį savitą kriptografinę sistemą, pagal kurią veikėjas atpažįstamas kaip autoriaus prototipas. Su šiuo rašytoju E. Latėnaitės prozą suartina ir metamorfozės idėja – virtimas akmenybe.

 

       Bandymas sujungti ar, kaip rašo E. Latėnaitė, sukergti opozicijas primintų Oscarui Wilde‘ui būdingą paradokso poetiką. Tačiau visgi E. Latėnaitės poetika iškyla iškreiptos sąmonės veidrodyje – kaip dvasinės ligos, liguistos sąmonės signalas.

 

       Kaip jau minėjau, romanas pasižymi temų, probleminių ašių gausa; knygai būdingas principinis neužbaigtumas: visi klausimai paliekami be atsakymų. Tai atskleidžia romano tikslą – ieškoti atsakymų į tuos klausimus, kurie atsakymų neturi, patenkinti „esmių besotystę“, pažinti savo „sielos katedrą“. Sudėtinga raiška E. Latėnaitė kalba apie paprastą dalyką – žmogiško artumo, tikrųjų namų troškimą. Apsi- chė mėgina susivokti esminėse etinėse kategorijose: kas yra grožis? kas yra kilnumas? ką reiškia būti žmogumi?

 

       Penkios E. Latėnaitės novelės (jų žanro apibūdinimas – atskira problema) – tai savotiškos romano temų ir problemų variacijos. Ypač tai pasakytina apie noveles „Fidlerio amžinas rytas“ ir „Neišpildomas lieptas“. Pastarosios pagrindinę veikėją – keistą būtybę, neturinčią „nei kojų, nei akių, nei užmojų, nei pašaukimų“ – pasakotoja įvardija kaip neišpildomąją. Šios veikėjos keistumas, kitoniškumas suartina ją su romano Apsiche:

 

       Dar vieną detalę slėpė neišpildomoji. Na, nei slėpė, nei neslėpė, veikiau žinojo ją esant ir bijodavo, kad dėl to gali sulaukti visokių varginančių atgarsių ir nereikalingo dėmesio. Verdama duris, ji nuolatos likdavo su rankena delne. Ir visai neturėjo reikšmės, ar durys senos ar naujos, tvirtos ar suklerusios, ar neišpildomoji jas verdavo ramiai, ar paskubomis plėšdavo. Nesvarbu tai, kas kitu atveju turėtų daugiausia reikšmės – ar neišpildomoji duris verdavo į save, ar nuo savęs. Pravėrusi duris, rankeną ji pasiimdavo. Tuomet paskubomis padėdavo šalimais prie durų ir dingdavo. Pati prie to jau buvo pratusi, tik su aplinkinių keliamu nuostabos klegesiu tekdavo susitaikyti kaskart iš naujo (p. 164–165).

 

       Novelė „Fidlerio amžinas rytas“ pasižymi, viena vertus, netikėtais minčių rakursais, originaliomis detalėmis, kita vertus, keistu liguistumo ir melancholiškos poezijos deriniu. Novelėje „Viršukalnė“, kaip ir romane, iškyla salos vaizdinys, tačiau romane šis vaizdinys fragmentiškas, o novelėje sala tampa vienu iš pagrindinių reikšmės šaltinių, atsiranda netikėtų mitologinių reikšmių. Pavyzdžiui, ironijos gimimas iš dviejų laužų – ašarų ir kaitros. „Arklys“ – viena silpniausių novelių: neapgalvota nei teksto struktūra, nei juo labiau idėjinis lygmuo. Taip ir lieka neaišku, ką šiuo tekstu norėta pasakyti. „Neregio novelė, nulemianti ir apibendrinanti mano mirtį“ – viena įdomiausių, ypač vykę dialogai, taiklios detalės, tačiau jos apimtis kiek didoka: neišlaikomas nei veiksmo ritmas, nei vidinė logika, nei juo labiau skaitytojo dėmesys; silpniausia šio teksto vieta – pabaiga.

 

       Kiekviena knyga numato savo skaitytoją. Aišku, kad komercinių ambicijų turinti leidykla „Tyto alba“ iš E. Latėnaitės debiuto tikrai nepraturtės: didelius meninius kriterijus keliančiam literatūros profesionalui jaunos aktorės proza pasirodys pernelyg manieringa ar net liguista, o populiariosios literatūros gerbėjai jau po pirmosios pastraipos liks suglumę. Galbūt kai ką ji patrauks skoningu dailininkės Marijos Jure sukurtu viršeliu. E. Latėnaitės proza sudomintų nebent jaunąją rašančiųjų kartą, kuri nori žūtbūt nustebinti itin specifine, bet nebūtinai meniška raiška, taip pat savo vietos nerandančius, pakrikusius, prie ribinių situacijų artėjančius (liguistus?) žmones. Deja (ar laimei?), tokių nėra daug.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)