tekstai.lt

Jonas Balčius. Quo vadis? Etika, demokratija bei sistemų teorija
Jonas_Balcius
Jonas_Balcius
       Neseniai pasirodžiusią buvusio Lietuvos užsienių reikalų ministro, dabar VU profesoriaus, Povilo Gylio knygą „Kai nežinai, kur eini, ten ir patenki“ (1) laikyčiau vienu akstinų, kuris paskatino parašyti šį straipsnį. Pirmiausia todėl, kad labai vykusiai – paradoksaliai – suformuluotas veikalo pavadinimas nepalieka abejingo net ir to skaitytojo, kuris nedidelę knygelę galbūt tik pavartė.

       Nesu ekonomistas ir negaliu nagrinėti specialių ekonomikos problemų. Nesu ir kvalifikuotas politologas, kad vadinamuoju ex professo lygiu kelčiau, analizuočiau ar kvestionuočiau šios knygos autoriaus analizuojamas politines problemas. Esu tik filosofas, tačiau žinau, jog per daugiau kaip pustrečio tūkstantmečio filosofija, kaip viena seniausių žmonijos praktikuojamų intelektualinės veiklos rūšių, visada kėlė ir vis dar tebekelia dvi pamatines, kiekvieno mūsų, šiame pasaulyje permanentiškai egzistuojančių žmogiškųjų būtybių, gyvenimo esmės ir prasmės problemas: kas yra pasaulis, t. y. visa ši mus supanti tikrovė, ir kas yra žmogus.

       Absoliučiai teisingai ir nenuneigiamai atsakyti nė į vieną suformuluotą problemą filosofams, deja, taip ir nepavyko, o turimų filosofinių koncepcijų bei sistemų įvairovė sudaro visos žmonijos turimos ir vis dar kuriamos, nuolat papildomos mūsų kultūros intelektualinį vertybinį pagrindą.

       Knygos pavadinimą galima kiek perfrazuoti: nežinantis kur einąs, niekada nesužinos, kur yra nuėjęs. Autoriaus pateikiama problemos analizė rodo, kad jis ne tik žino, kur esame nuėję, bet ir pateikia tam tikrų argumentų bei rekomendacijų, kaip ir kur turėtume eiti.

       Žmonijos istorijoje yra pavyzdžių, kurie rodo, kad – kaip pasakytų egzistencialistai – esama tokių ribinių situacijų, kurios šį nežinojimą ne tiktai pateisina, bet jį įprasmina ir pagrindžia. Vieną pateikė Sokratas, gyvenimiškąją ir intelektualinę savo veiklą apibrėžęs garsiausiu filosofijos istorijoje žinomu konceptu – žinau, kad nieko nežinau, o kitą – Kristus, savo kankintojams prašęs Dievo malonės, nes jie nežino, ką daro. Kaip žinoma, abu jie mirė kankinio mirtimi.

       Pateikiamame straipsnyje keliamos ir bandomos spręsti problemos, kurios mūsų lietuviškoje publicistikoje apskritai nebuvo gvildenamos – bent jau autoriui nepavyko jų aptikti. Todėl skaitytojai turi teisę paklausti, ką straipsnio paantraštėje įvardyti trys tikrovės fenomenai – etika, demokratija ir sistemų teorija – turi bendra? Juk tai visiškai skirtingi ir bent jau iš pirmo žvilgsnio niekaip tarpusavyje nesusiję tikrovės reiškiniai!

       Jei skaitytojas nori sužinoti atsakymą, turi straipsnį perskaityti. Tausodamas jūsų laiką pasakysiu, kad žmogus kaip būtybė, t. y. kaip realiai, konkrečiu momentu egzistuojantis individas, visada yra susijęs su dviem mūsų socialinės tikrovės, įvardijamos dar ir kaip socialinis laikas, dimensijomis: praeitimi ir dabartimi. Iš jų kas valandą, kas akimirką permanentiškai klostosi tai, ką mes visada suvokiame ir apibrėžiame ateities sąvoka ir samprata.

       Kas yra etika ir demokratija, daugelis – bent jau apytikriai – žino, tad šios sąvokos didesnio sąmyšio skaitytojų vaizduotėje neturėtų sukelti. Beveik dvidešimtmetį geriau ar blogiau Lietuvoje funkcionuojanti politinių demokratinių institucijų triada – įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir jų laikymąsi kontroliuojanti valdžia – per savo propagandos priemones sugebėjo krašto gyventojus įtikinti ir įtvirtinti nuostatą, jog tai ir yra demokratija.

       Panašiai susiformavo nuomonė, kas yra etika. Diena iš dienos, metai iš metų Lietuvos pilietis girdi, kad tas ar kitas valdininkas, aukštas valstybės pareigūnas ,,pasielgė neetiškai“. Žmogus įprato manyti, jog etika – tokia valdžios galių ir galimybių sistema, kuriai nusižengus, ar ją pažeidus, niekas nešalina iš pareigų, neatima valdžios teikiamų privilegijų (įvairiausių priedų, lengvatų ir t. t.). Apskritai tai rutiniška, pasikartojanti procedūra, vargu ar nusipelnanti kokio nors išskirtinio dėmesio.

       Na, o kaip apibrėžiama ir įvardijama sistemų teorija? Atsivertę Tarptautinių žodžių žodyną pamatysime, jog ši sudėtinė sąvoka turi ir sinoniminį terminą – sinergetiką. Tai yra mokslas, tiriantis negyvosios ir gyvosios gamtos procesus, jų, kaip sistemų, savitvarką. Paklusdama šiems procesams, gamta funkcionuoja kaip begalinė visuma, t. y. kaip minėtų sistemų daugiaaspekčių tarpusavio sąveikų aibė.

       Gamtos reiškinių bei procesų lygmenyje ši definicija didesnių nesutarimų ar nesusipratimų tarp pačių mokslininkų paprastai nesukelia, nes jie seniai suprato, jog ir visata, ir Saulės sistema, ir mūsų planetos gyvoji bei negyvoji gamta, yra nepaprastai sudėtinga sistemų aibė, kurią ne tiktai galima, bet ir būtina tirti, nagrinėti bei nustatyti jų tarpusavio priklausomybę.

       Žmonių visuomenė paklūsta tiems patiems sinergetikos dėsniams, tačiau bendruomenės procesų atsiradimas ir konstatavimas yra žymiai sudėtingesnis ir komplikuotesnis, nei fizinių bei biologinių mūsų gyvenamo pasaulio reiškinių. Nes ir atskiras individas, ir visa žmonija visada buvo ir tebėra ne vien tam tikrų faktų ar reiškinių, bet ir vertybių, vertybinių orientacijų (pavyzdžiui, dorovinių normų sistema) visuma.

       Minėtas apibrėžimas praplečia etikos supratimą. Žurnalistams įprastas komentaras, kad ,,ponas X pasielgė neetiškai“, iš tikrųjų reiškia, jog minėtas asmuo pasielgė nedorai ar negarbingai. Tačiau etika kaip mokslas nėra konkrečius poelgius – dorus arba nedorus – empiriškai registruojanti sistema, o dorovingų ir garbingų poelgių būtinumo visuomenėje teorinis pagrindimas, kuris gali būti labai įvairus. Todėl egzistuoja ir Sokrato, ir Aristotelio, ir I. Kanto, ir kitų mąstytojų etikos, kuriose keliamos, nagrinėjamos teoriškai, t. y. motyvuotai, konceptualiai pagrindžiamos dorovinės normos, jų būtinumas bei visuotinumas.

       Dabar pamėginkime į vieną loginę grandinę įjungti etiką, demokratiją ir sistemų teoriją. Etiką, kaip konkretaus etoso – bendruomenės, tautos, valstybės, visuomenės – istoriškai ir socialiai susiformavusių dorovinio elgesio normų visumą; demokratiją, kaip to paties etoso prisiimtų naudojamų politinės savivaldos formų visumą (gr. de-mos – liaudis, tauta; kratia – valdžia); o sistemų teoriją, kaip visuomeninio individo modus vivendi.

       Deja, net labai aukštą dorovingumo, pilietiškumo ir demokratiškumo lygį pasiekusios visuomenės turi trūkumų, nes netobulas yra žmogus.

       Siekdami aiškumo, sugrįžkime prie sistemų teorijos gamtamokslinių pagrindų ir panagrinėkime, kaip šiose sistemose egzistuoja, reiškiasi bei funkcionuoja įvairūs reiškiniai.

       Elementariausias pavyzdys: visiems gerai žinoma, kad vanduo yra skystis. Tačiau toks jis yra tik esant tam tikroms fizinėms charakteristikoms – temperatūrai laikantis nuo 0 iki 100° C. Garuoti vanduo pradeda žymiai anksčiau, tačiau 100° C yra riba, kuri apibrėžia skysčio virtimą dujomis. Jeigu aplinkos temperatūra nors keliomis laipsnio dalimis žemesnė už 0° C, vanduo transformuosis į ledą, o jeigu pasieks kelių tūkstančių laipsnių temperatūrą – į plazmą. Matome, kad visi keturi šios cheminės medžiagos būviai yra glaudžiai susiję ir priklauso nuo temperatūros. Atitinkamai transformuojasi ir šios medžiagos atominė bei molekulinė struktūra.

       Gyvojoje gamtoje analogišką pavyzdį (sistemų teorijos rėmuose) galima pateikti suvokiant ir apibūdinant daugialąsčius organizmus. Gyvojo organizmo ląstelių visumą nesunku prilyginti biosistemai, kurios funkcionavimo pagrindas – labai konkretus, sistemiškai organizuotas ir šią sistemą atitinkantis veiklos modelis. Tačiau žinome, kad bet kokiame daugialąsčiame organizme atsiradusi kancerogeninė ląstelė pradeda nekontroliuojamai daugintis ir per tam tikrą laiką šį organizmą kaip darnią sistemą negailestingai sugriauna ir sunaikina.

       Pateikti pavyzdžiai rodo, kad bet kuri – ir neorganinė, ir organinė – sistema yra funkcionali tik tam tikrose ribose. Peržengusi energetinę arba struktūrinę savo veiksmingumo ribą – ar dėl nuolat kylančios temperatūros, ar dėl genetinių sutrikimų – konkrečios sistemos išnyksta arba transformuojasi į kitokias – kietas, skystas, dujines, konstruktyvias, destruktyvias ir t. t.

       Todėl sistemų teorija visas ir gamtoje, ir visuomenėje egzistuojančias sistemas apibrėžia kaip funkcionalias ir nefunkcionalias, t. y. konstruktyvias ir destruktyvias tiek jų atsiradimo, susiformavimo, tiek egzistavimo ir funkcionavimo, tiek ir jų sunykimo bei suirimo atvejais.

       Kaip jau minėjome, socialinės sistemos, priešingai nei fizikinės ir biologinės, funkcionuojančios struktūriniu energetiniu pagrindu, yra visiškai kitokio – vertybinio – pobūdžio modeliai, veikiami jas sudarančių sąmoningų subjektų vertybinių orientacijų – etinių, estetinių normų bei idealų, taip pat įvairiausių pramanų ar prietarų. Nes žmogus sugeba ne tik vartoti, bet ir kurti – materialinę bei dvasinę kultūrą, kalbą ir t. t. Prielaidos – ypatingos bendruomeninės sąlygos nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Tačiau ir šios sistemos (socialinės) paklūsta pamatiniams sistemų teorijos reikalavimams ir gali būti nagrinėjamos ir socialinio politinio, ir vertybinio jų funkcionalumo bei pagrįstumo aspektu.

       Visas pasaulio tautas sistemų teorijos požiūriu galima skirstyti į dvi pamatines kategorijas: socialines sistemas kuriančias, tobulinančias ir jas neigiančias bei griaunančias.

       Prie pirmųjų priskirčiau senovės graikus, Atėnų mieste valstybėje sukūrusius ir – bent jau kuriam laikui – įtvirtinusius pirmąją pasaulio istorijoje tiesioginę demokratiją.

       Naują demokratijos formą – atstovaujamą – sukūrė anglosaksai, taip pat pamatines struktūrines jos institucijas. Ši demokratija funkcionuoja iki šiol. Būtina paminėti, kad abi šios tautos pagal savo gyvenimo būdą yra jūrinės, t. y. tokios, kurių gerovę stipriai lėmė (ir lemia) prekyba. Vadinasi, tai dominuojančios rinkos ekonomikos tautos.

       Be abejo, demokratija yra vienas svarbiausių ją praktikuojančios tautos pasiekimų. Ji byloja apie politinę, teisinę ir dorovinę brandą, nes – tai optimaliausia politinė ir socialinė kiekvienos visuomenės situacija, leidžianti bendruomenei maksimalizuoti visas žmogaus ir piliečio teises bei pareigas jų vienovėje, priartindama jį prie kultūros kūrimo ir jos vartojimo.

       Ankstesnės tezės reikšmę galima pailiustruoti keliais pavyzdžiais.

       Uždarytas į kalėjimą ir laukdamas jam teismo skirtos nuodų taurės, Sokratas su savo draugais, be kitų klausimų, aptarinėjo ir Atėnų miesto valstybės politinės, socialinės sąrangos problemas: ,,Sokratai, turime gerų įrodymų, jog mes ir valstybė tau patikome. Juk tu nebūtum gyvenęs šitam mieste mieliau už visus kitus atėniečius, jei jis nebūtų tau labai patikęs; net į jokią šventę nebuvai nė sykio iškeliavęs iš mūsų miesto <...> neėmė tavęs noras pažinti svetimas šalis ir svetimus įstatymus, užteko tau mūsų krašto ir mūsų miesto. Tad aišku, kad tau labiau kaip kitiems atėniečiams patiko šita valstybė ir mes, jos įstatymai. Juk kam galėtų patikti valstybė be įstatymų! <...> kas įstatymus verčia niekais, tas, matyt, gali ištvirkinti jaunuomenę ir neišmanančius žmones“ (2).

       Žinoma, kad Sokratas nebuvo didelis demokratijos šalininkas. Tačiau, kai trisdešimties tironų valdoma valstybė pasmerkė jį mirti dėl išgalvotų priežasčių (ieškodama atpirkimo ožio po Spartai pralaimėto karo), filosofas pakluso nuosprendžiui (šiuo atveju įstatymui), nes sutiko, kad valdžia be įstatymų, tai valdžia be žmogaus teisių, vadinasi, ir be dorovės. Tokia valdžia visada atras būdų ir priemonių ne tik jaunimui, bet ir visai tautai tvirkinti. Tai savotiškai patvirtina garsioji Stalino replika, kad ne tauta, o valdžia turi teisę tvirkinti tautą (rus. – narod ne imejet pravo razvraščiat’ vlast’; vlast’ imejet pravo razvraščiat’ narod!). Įvertindama pastarojo „nuopelnus“, rusų poetė A. Achmatova atsiminimuose rašė, kad, lyginant su Stalinu, Čingischanas ir Hitleris tėra paprasčiausi galvažudžiai.

       Suprantamos mąstytojų pastangos įvertinti ilgaamžę pasaulio tautų valdymo praktiką ir surasti būdus bei priemones negerovėms pašalinti, kurias mes vis dar suvokiame kaip dorovines, socialines, politines, ekonomines. Tačiau nei Platonas, nei Aristotelis, nei šv. Augustinas, nei juo labiau K. Marxas, kaip ir kiti mokslo vyrai, nieko geresnio už demokratiją nesurado: visi jų pasiūlytieji projektai arba apskritai nebuvo įgyvendinti, arba subrandino liūdnus ,,vaisius“. Aišku, ir anglosaksiško pavyzdžio atstovaujamoji demokratija nėra ideali. Bet, anot W. Churchilio, nors demokratija yra viena prasčiausių visuomenės politinio valdymo formų, tačiau visos kitos santvarkos – dar prastesnės! Kol kas tenka susitaikyti su situacija, jog demokratijos srityje išrasti (sugalvoti) ką nors visiškai nauja artimiausiu metu žmonijai vargu ar pavyks.

       Visiems, atkakliai ieškantiems naujesnių ir efektyvesnių visuomenės valdymo modelių, turėtų būti iškalbinga JAV prezidento J. Carterio patarėjo Z. K. Brzezińskio išvada, kad, remiantis apytikriais, minimaliais skaičiavimais, vadinamųjų netradicinių – pavyzdžiui, marksistinių ,,demokratinių“ – socialinių struktūrų diegimas žmonijai jau kainavo 170 milijonų gyvybių (3).

       Apibūdindama demokratiją, kaip ,,vieną prasčiausių santvarkų“, anglų premjeras tikriausiai turėjo galvoje ne šią santvarką, o doroviniu ir socialiniu atžvilgiu išskirtinai ydingą, egoistišką žmogaus prigimtį. ,,XX a. paskutiniojo trečdalio mokslas leidžia mums tvirtai apibūdinti žmogų kaip gyvūnų pasaulio primatų būrio atstovą. Žmonėms, kaip ir kitiems primatams – o kartu ir visiems kitiems gyvūnams bei augalams, – nuolat kyla begalė keblumų, kaip prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų šioje žemėje. <...>

       Tai, ką mes vadiname politine ir visuomenine sandara – papročiai, susiklosčiusi praktika ir veiklos būdai, įvairaus tvirtumo saitais susiejantys žmones į grupes, – ko gero, yra svarbiausia žmogaus prisitaikymo prie aplinkos – tiek išorinės, tiek vidinės – forma. Antropologijos ir gyvūnų elgsenos tyrinėtojai vis aiškiau atskleidžia, kad žmogui – labiau nei kitiems primatams, – kaip ir daugeliui kitų gyvūnų rūšių, visuomeninis gyvenimas ir organizacija yra pagrindinis biologinio išlikimo laidas“ (4).

       Troškimas valdyti, kaip ir gyvenimas gaujoje, arba praide, nėra vien homo sapiens išradimas. Į žmonių pasaulį jis atėjo iš gyvosios gamtos. Nes gimtosios planetos biosfera per visą 4,5 milijardo metų egzistavimo laikotarpį taip ir nesurado kitų būdų įsitvirtinti šiame ,,geriausiame iš apskritai įmanomų Dievo sukurtųjų pasaulių“ (G. W. Leibnizas), išskyrus C. Darwino įvardytą struggle for life, t. y. kovą už būvį, už išlikimą. Taip gyvoji gamta ir egzistuoja, visą laiką įnirtingai kovodama už teritoriją, maistą, poilsį, giminės pratęsimą ir t. t. Pavyzdžiui, dominuojantis liūtų praido patinas vadovauja ir viešpatauja, kol yra pajėgus savo titulą apginti ir įtvirtinti grubia fizine jėga – trejus ketverius metus. Per tą laiką jis turi suspėti ne tiktai susiporuoti su visomis savo praido patelėmis ir perduoti bei įtvirtinti savo genetinius privalumus tolimesnėje šios liūtų rūšies evoliucijoje, bet ir fiziškai apginti jauniklius nuo tykančių juos sudraskyti kitų konkuruojančių liūtų, kurie taip pat pretenduoja „nuversti“ lyderį.

       dominuojantis liūtas, atlikdamas savo priedermę, beveik visada rizikuoja baisiais kūno sužalojimais arba gyvybe, tačiau pasisavina ir didžiausią, t. y. daugiausia kalorijų turinčią, praido patelių sumedžioto grobio dalį, taip pat naudojasi ir kitomis privilegijomis.

       Visuomenėje panašios problemos sprendžiamos kitaip – daug painiau bei sudėtingiau. Nes visiems iš gyvosios gamtos paveldėtiems biologiniams poreikiams bei instinktams realizuoti bei patenkinti žmonija yra sukūrusi ir nuolat tobulina tai, ką įvardijome kaip vertybines orientacijas – ir socialines, ir dorovines. Būtent biologinių instinktų diktuojamų ir jų reguliuojamų poreikių virsmas doroviniais, socialiniais ir politiniais homo sapiens interesais ir padaro žmogų ypatingos rūšies individu, kuris turi ne tiktai faktines, bet ir vertybines orientacijas visos jį supančios tikrovės atžvilgiu. Ši vertybių sistema funkcionuoja kaip kažkokiu laipsniu išbaigtas darinys. Žmonijos istorija ir yra visuma pastangų bei faktiškų liudijimų, rodančių, kaip sunkiai, kiek kraujo pareikalavo šio uždavinio įgyvendinimas. Deja, visuomenė taip ir nesurado absoliutaus, tobulo varianto, optimalaus būdo, kaip pasiekti, kad humanistinė žmogaus prigimties esmė galutinai įveiktų ir nugalėtų instinktyviąją, arba biologinę, jo prigimtį.

       Paaiškėjo, kad nei tironija, nei monarchija, nei teokratija, nei aristokratija, nei apskritai kokia nors diktatūra, įskaitant ir totalitarinę, negali įgyvendinti šio tikslo ir pažangiausių pasaulio tautų bei visuomenių buvo atmestos kaip istorinės atgyvenos.

       Tik visuotine rinkimų teise grindžiamas valdžios egzistavimas, jos išskaidymas į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir konstitucinę, išsaugant privačios nuosavybės, žodžio, spaudos, pažiūrų, įsitikinimų ir demonstracijų laisvę, ir įstatymų viršenybės bei visų piliečių lygybės šių įstatymų atžvilgiu principas yra kriterijai, nustatantys demokratinės visuomenės politinės savivaldos bei saviraiškos formas, kurios ir pagrindžia net minimalias dorovines, socialines, politines ir kultūrines kiekvieno tos šalies piliečio egzistavimo prielaidas.

       Demokratija yra vienintelė politinė visuomenės valdymo forma, suteikianti ne formalų, o faktinį dorovinį turinį visoms su šia sąvoka susijusioms vertybėms, kadangi tik demokratinėje visuomenėje vergas, baudžiauninkas ar politinis valdinys reabilituoja savo žmogiškąją prigimtį – tampa visaverčiu šios visuomenės piliečiu. Demokratinėje santvarkoje niekas už mus ar – tuo labiau – prieš mūsų valią negali, pavyzdžiui, nuspręsti, kas mes esame: marksistai, ateistai ar įsprausti, kaip tai darė totalitarinės santvarkos ideologai, į ,,tarybinių žmonių“ rėmus.

       Mums aktualu, kaip ši santvarka funkcionuoja (ar apskritai galima) vadinamojoje ,,posovietinėje erdvėje“, kuri atsirado po totalitarizmo žlugimo Rytų Europoje. Šiame regione įsigalėjusią demokratijos atmainą Vakarų politologai vadina posovietine.

       Kuo ši demokratija skiriasi nuo Vakarų kraštų klasikinės demokratijos?

       Tenka pripažinti, kad serijinė naujų santvarkų gamyba visų į ją sudėtų lūkesčių nepateisino. Rytų Europos demokratija vis labiau primena tą pačią, visiems iki gyvo kaulo įgrisusią, ankstesnę nomenklatūrinę tų kraštų valdymo praktiką, grindžiamą begalinėmis biurokratų ir naujųjų plutokratų, tituluojamų oligarchais, privilegijomis bei savivale, o buvusiose tarybinėse Vidurinės Azijos respublikose – ir naujųjų posovietinių monarchijų bei despotijų formavimąsi.

       Tiesa, nė vienoje šių šalių apie komunizmo teorijos ir praktikos atgaivinimą nebekalbama, tačiau jų valdymo praktika, įvardijama kaip nomenklatūrinė oligarchokratija, išliko ta pati. Taigi šioje postkomunistinėje erdvėje nesusikūrė ir, matyt, dar ilgai nesusiformuos vakarietiško pavyzdžio demokratijos.

       Tikslinga priminti, kad jau demokratijos kūdikystėje Atėnų miesto valstybės piliečiai labiausiai baiminosi tironijos (vieno žmogaus valdžios), ochlokratijos (minios valdžios) ir oligarchijos (korumpuotų turtuolių valdžios) įsigalėjimo, pagrįstai būgštaudami, jog tai pačios nemaloniausios, silpnos ar nebrandžios demokratijos pagimdytos politinės visuomenės valdymo formos.

       Neigiantiems istorinio likimo gebėjimą ar norą grubiai juokauti ar netgi tyčiotis iš žmonių pastangų susikurti pažangią demokratinę visuomenę priminsiu, kad vadinamojoje posovietinėje erdvėje kaip tik taip ir atsitiko. Ir tai ne pavieniai faktai – iliuzijos žlugo šalyse, nusidriekusiose nuo jau minėtų buvusių tarybinių Vidurinės Azijos respublikų iki vakarinių Baltarusijos sienų. Keisčiausia yra tai, kad visose šiose valstybėse yra ir balsavimu išrinkti prezidentai, ir parlamentai, ir nepriklausomi teismai, o demokratijos nėra. Vadinasi, ne išvardytos institucijos, t. y. jų buvimas ar nebuvimas, yra demokratijos garantai ir pamatai, o šių tautų istorinė patirtis, jų socialinis bei dorovinis mentalitetas, noras ir gebėjimas būti laisvais ir nepriklausomais.

 

       Baltijos respublikos (ir Lietuva) kiek skiriasi nuo kitų posovietinių politinių struktūrų. Mūsų šalis ir jos kaimynės nėra euroazijinės despotijos, užsimaskavusios pseudodemokratinėmis politinėmis administracinėmis institucijomis. Bet tai ir ne klasikinės demokratinės Vakarų šalys. Demagogiška būtų neigti, kad Lietuvoje nėra vienvaldiškai kraštą tvarkančios korumpuotos biurokratijos, glaudžiai susijusios su šešėline ekonomika.

       Atrodytų, mūsų demokratijos ligas nesunku išgydyti – tereikia priimti griežtus įstatymus ir jų laikytis, negailestingai šalinti visus politinio gyvenimo praktikoje pasireiškiančias negeroves bei trūkumus. Ir viskas bus gerai. Priminsiu, kad sovietmečiu oficiali politinė propaganda taip pat kalbėdavo apie ,,vis dar pasitaikančias“ šviesaus socialistinio gyvenimo negeroves ir trūkumus. Panašiai po Atgimimo elgėsi ir elgiasi dauguma mūsų politikos veikėjų. Tą pačią retoriką vartoja ir politinių partijų dalis – imtinai iki dabar valdžioje esančios, Tautos prisikėlimo partijos. Ne išimtis ir mūsų prezidentai.

       Taigi demokratija – tai pirmiausia kiekvienos konkrečios tautos, valstybės ir visuomenės istorija. Ten, kur jos niekada nebuvo, akimirksniu ir neatsiras, nes tautos ir visuomenės istorijos, taip pat jų dorovinio mentaliteto, staiga sukurti tiesiog neįmanoma – reikia išgyventi ir įsigyventi. Ir daryti tai tenka ištisus šimtmečius ar netgi tūkstantmečius. Todėl ir posovietinėje erdvėje gyvenančių tautų politinės struktūros yra labai toli nuo Vakarų standartų – šios šalys per visą ilgaamžę savo istoriją niekada nebuvo demokratinės. Kas turi iliuzijų dėl tarpukario Lietuvos demokratiškumo, gali pažiūrėti Vilniaus teatruose rodomą P. Vaičiūno komediją „Patriotai“.

       Nieko nuostabaus, kad posovietinėse Vidurinės Azijos respublikose nuosekliai įsigalėjo arba autoritarinė, arba azijinė despotija. Šalyse, kurios yra arčiau Vakarų Europos, – autokratinė prezidentinė diktatūra (Rusija ir Baltarusija). Posovietinėse Baltijos respublikose – nevienodu mastu oligarchizuota, korumpuota pseudodemokratija.

       Politinėje ir socialinėje Vakarų Europos tautų istorijoje išskirtinę reikšmę turėjo ir tebeturi ilgaamžė privačios nuosavybės tradicija, siekianti senovės Graikijos miestus valstybes bei Romos respublikos laikus, rinkos ekonomika, viduramžių bažnytinė ir pasaulietinė teisė ir, žinoma, protestantizmas. Pastarasis, priešingai nei katalikybė, kuri teigė, kad ,,greičiau jau kupranugaris išlįs pro adatos skylutę, negu turtuolis pateks į dangaus karalystę“, įtvirtino principą, jog doru, sąžiningu darbu, išradingumu bei iniciatyvumu užgyventas turtas patinkąs Dievui. Protestantizmas daug prisidėjo formuodamas ir kitas naujųjų laikų europiečio dorovines ypatybes bei vertybes: tikėjimą (solo fide) ir bendruomeniškumą (geri darbai, labdara). M. Lutherio sekėjai bei šalininkai suformulavo svarbiausius teorinius postulatus ir padėjo pagrindą būsimajam kapitalizmui – ir rinkos ekonomikai, ir parlamentarizmui, nes kasdieniame gyvenime antgamtinė tikėjimo sielos išganymu doktrina pasireiškė ne tik kaip begalinis pamaldumas ir dorybingumas, bet ir nuolatinis rūpinimasis visais be išimties savo bendruomenės nariais. Ši naujoji darbo ir tikėjimo sąjunga tapo protestantiškąja revoliucija, nulėmusia stulbinamus laimėjimus ne tiktai ekonomikoje, bet ir kitose visuomeninio gyvenimo srityse.

       Žinomas žydų tautybės dabartinis rusų literatūrologas, eseistas ir politologas Michailas Velleris, garsėjantis ir nacionalšovinistinėmis pažiūromis bei ideologija – tuo artimas V. Žirinovskiui – knygoje ,, Россия и рецепты“ (5) pabrėžia euroazijinį rusų tautos charakterį bei gyvenimo būdą – visiškai skirtingą nuo demokratiškų Vakarų Europos nacijų. Jis įrodinėja, kad vakarietiška demokratija Rusijoje ne tik negalima, bet ir absoliučiai žalinga. ,,Mums reikalinga absoliučiai kitokia pažiūrų sistema, ji nesutampa su dabartinėmis vakariečių pažiūromis ir negali būti jų nei palaikoma, nei sveikinama. Bet ji visiškai sutampa su praėjusiais amžiais viešpatavusia vakariečių pažiūrų sistema – kai buvo kuriama europietiškoji civilizacija“ (6). M. Velleris savo knygoje apeliuoja į dabartinę Rusijos valdžią, reikalaudamas ,,ryžtingai nusispjauti į šiuolaikinį vakarietiškąjį politkorektiškumą“ ir nekreipti jokio dėmesio į vakariečius, kurie, be abejo, nepritars svarbiausiam Rusijos siekiui – ,,susigrąžinti“ caro ir sovietų imperijos valdytas žemes. Europiečiai gali pasipriešinti šiam siekiui, rašytojo nuomone, tik vienu būdu – sukelti kuo didesnį ,,triukšmą“ savo demokratinėje spaudoje. Tačiau į tai dabartiniai Rusijos lyderiai neturi kreipti nė menkiausio dėmesio, nes ,,susigrąžinti“ šimtmečiais Rusijos imperijos valdytas žemes, kurias nusikalstamai iššvaistė demokratai, – būtina. O pradėti reikia nuo tų, kurie patys to pageidauja – pavyzdžiui, nuo Abchazijos ir Pietų Osetijos. Gruzijos–Rusijos karas ir įgyvendino šiuos norus.

       Negalima nekreipti dėmesio į rusų nacionalšovinisto raginimus Rusijos valdžiai. Traktuodamas demokratijas kaip ,,senatvinio marazmo“ graužiamas politines socialines Vakarų visuomenes, sugebančias išreikšti susirūpinimą nebent gėjų, lesbijiečių, transvestitų, nusikaltėlių ir kitų iškrypėlių ,,teisėmis“, o ne jauniems ir energingiems etnosams istoriškai būtinu ,,teritorijų plėtimu“, M. Velleris ypač bjaurisi doroviniu šių persenusių etnosų marazmu – nuolatiniu rūpinimusi nusikaltėliais, ignoruojant nukentėjusiųjų teises. Todėl recidyvistai, sadistai, seksualiniai iškrypėliai ne sušaudomi, o laikomi ištaigingiausiuose kalėjimuose – išlaikomi nužudytų žmonių šeimos narių lėšomis. Rašytojas tikisi, kad dabartinė Rusija iki tokio ,,nužmogėjimo“ ir ,,sumarazmėjimo“ dar nepriėjo ir neprieis, jei valdžia padarys tai, ką jis rekomenduoja savo knygoje. Kitaip tariant, dar neišnykusiu pranašumu rusai privalo pasinaudoti, kol jų šalis nepateko į Vakarų civilizaciją apėmusį demografinį sąstingį, patologišką sotumą ir nerūpestingumą, kurie ,,sunaikina“ tautas – jokiems karo žygiams jų jau neįmanoma ,,išjudinti“. Tai rodo ir Romos imperijos istorija, ir kiti pavyzdžiai. Jei Rusija dar dvidešimt metų praleis tuščiai – nemėgins susigrąžinti teritorijų, ji niekada jų nebeatgaus.

       Galėtume į tai nekreipti dėmesio, jeigu iš savo istorijos nežinotume, kokį ,,ryžtingumą“ Rusijos imperijos kėslų ir žygių atžvilgiu yra pademonstravusios demokratinės Vakarų šalys.

       Tačiau M. Velleris yra įdomesnis ir patrauklesnis ne ekspansionistinėmis iliuzijomis bei prognozėmis, bet sistemų teorijos metodologija pagrįsta prielaida, kad Rusija yra genetiškai nepajėgi įsigyventi ir įgyvendinti jai visiškai svetimo (todėl ir nepriimtino) vakarietiško gyvenimo būdo (demokratijos) standartų.

       Vakarai ignoruoja faktą, kad Rusija visada buvo ir tebėra milžiniška teritorinė ir politinė aglomeracija, ji per visą savo istoriją kėlė ir įgyvendino ne tradiciškai europietiškus – demokratijos, laisvės, lygybės, visuomenės socialinės gerovės – idealus, o imperinius ekspansinius siekius, diegė euroazijinį gyvenimo būdą bei papročius.

       Apie autokratijos, o gal net totalitarizmo ,,sugrįžimą“ į politinę ir socialinę šiuolaikinės Rusijos gyvenimo praktiką savo knygoje ,, Позты и цари“ kalba ir demokratė Valerija Novodvorskaja, siedama tai su dviejų pradų – normanišku ir bizantišku bei mongolišku istoriniu paveldu. Jos nuomone, ir Rusijos, ir kitų pasaulio tautų nelaime bei tragiškuoju likimu visada buvęs pastarasis7.

       M. Velleris, priešingai, į pirmą planą iškelia ne istorinį ir socialinį Rusijos likimą, kuris leistų ugdyti bei puoselėti demokratinį Rusijos pasirinkimą pagal sistemų teorijos postulatus. Jo nuomone, ruso euroazijietiškumą nulemia prigimtinis šios tautos nenoras ir nesugebėjimas gyventi ir dirbti taip, kaip Vakarų europiečiai. Pamatinės M. Vellerio visoms tautoms taikomos sistemų teorijos sąvokos įvardijamos kaip системоопределяющие ir системоотрицающие (sistemą formuojantys ir sistemą neigiantys) veiksniai. Jis teigia, kad rusų etnosas iš prigimties yra nesuinteresuotas nei demokratija, nei jos plėtote: visa, ko jis siekia per visą savo istoriją – imperiškumas (akivaizdi analogija su Romos imperija).

       M. Velleris tvirtina, kad rusų etnoso istorinio, politinio, socialinio ir dorovinio savaimingumo, išskirtinumo pagrindą sudaro prigimtinis sugebėjimas organizuoti, kurti ir išlaikyti imperiją, bet – nieko daugiau. Demokratija šiai tautai primena nuodą – yra visiškai svetima ir nepriimtina. Todėl nėra prasmės jos diegti, tikėtis, kad kada nors rusų žemėje įsitvirtins, nes tai prieštarauja ne tik šios tautos dvasiai, jos mentalitetui, bet ir nuolat kuriamai, palaikomai nacionalinei idėjai8.

       Todėl, nepaisydama Vakarų pastangų, per karus, socialines suirutes ir revoliucijas Rusija kaip imperija ne tik visada atsigaudavo ir atsikurdavo, bet dar labiau sustiprėdavo bei išsiplėsdavo.

       Jeigu M. Vellerio teorija yra teisinga, negalime nepaminėti G. V. F. Hegelio sukurtos filosofinės koncepcijos apie tariamai pasaulyje nuo seno egzistuojančias dvejopo pobūdžio – istorines ir neistorines – tautas.

       Pastarųjų kategorijai G. V. F. Hegelis priskyrė ir slavus, vadinasi, ir rusus, nes tai, jo nuomone, tautos, neįstengiančios evoliucionuoti. Jas aplenkia vadinamoji pasaulinė dvasia. Šios mintys savaip atkartoja dar nuo XVI a. Vasilijaus III laikų Rusijoje puoselėjamą vienuolio Spiridono Savos sukurtą ir plačiai išpopuliarintą panslavizmo ideologiją bei praktiką. ,,S. Savos paleista legenda – tarp maskvėnų veikiai išplitusi ir atgulusi jų valstybės oficialiosios istorinės doktrinos pamatuosna – teoriškai įteisino Vasilijaus III ir jo įpėdinių ekspansiją į vakarus <...> 1566 m. zemskiniame susirinkime buvo visiškai pritarta Maskvos valdovo siekiui tęsti karą su Lietuva ir ,,prijungti visą Pabaltijį“ (9).

       Tačiau sugrįžkime prie Lietuvos problemų. Laikydamiesi sistemų teorijos pamatinių prielaidų bei postulatų, pažvelkime, ką apie Lietuvos praeitį, dabartį ir ateitį gali pasakyti šis gamtos, o netolimoje ateityje, matyt, ir visuomenės mokslas. Kritiškai įvertinę ikiistorinę baltų senovę, jų gyvenimo būdą, papročius, pasaulėžiūrą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos Respublikos istorinę patirtį bei likimą, negalime nepastebėti nuostabą keliančio fakto, kad lietuviai (kaip ir latviai) neturi to, kuo taip didžiuojasi įvairiausio plauko rusų nacionalistai ir šovinistai, – imperinio instinkto. Tenka pripažinti, kad mūsų protėvių dorovė, gyvenimo būdas, papročiai nulėmė lietuvių kaip etoso, tautos ir valstybės nesugebėjimą išlaikyti ne tik iš priešvalstybinių laikų paveldėtos, tūkstantmečiais baltų gyventos teritorijos, siekusios Okos ir Kamos aukštupį (Rytuose), Vyslos žemupį (vakaruose) bei Kijevą pietuose (10), bet ir panašiu teritoriniu pagrindu susikūrusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Kad ši daugiau kaip pusantro milijono kvadratinių kilometrų teritorija keletą tūkstantmečių iš tikrųjų buvo baltų oikumena, netiesiogiai patvirtina ir vienas žymiausių Rusijos kalbininkų baltistų V. Toporovas, davęs interviu latvių laikraščiui „Diena“ apie Volgos upės vardo etimologiją. Jis teigia, kad dabartinis upės vardas kildinamas iš baltų Ilga transformacijos į Vilga ir galiausiai – į Volgą.

       Teritorija laipsniškai mažėjo beveik po kiekvieno LDK karo su Maskvos valstybe, kol Lietuva visiškai išnyko iš Europos žemėlapio, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila sudarė personalinę vedybų sutartį su Lenkijos karalaite Jadvyga.

       Pažangūs ir giliamintiški dabartinai mūsų istorikai (įsitikinę, kad jiems tinka šie epitetai) nuolat žiniasklaidoj tvirtina, kad 1569 m. unija išgelbėjo Lietuvą ne tik nuo pavergimo ir nutautinimo, kaip tai atsitiko prūsams, latviams, estams, bet ir sudarė sąlygas europeizuotis pagal visus tuometinės feodalinės Europos politinius bei ekonominius standartus.

       Atsakydamas į analogiškus teiginius, skambėjusius ir tarpukario Lietuvos spaudoje, filosofas S. Šalkauskis rašė: ,,Iš esmės sąjunga su Lenkija Lietuvai buvo pragaištinga. Tegul čia mūsų neapgauna Lenkijai arba Lietuvai galėjęs iškilti poreikis vienytis kovai su teutonų riteriais; tokios sąjungos būtinybė nei teoriškai, nei praktiškai nepateisina vienos valstybės inkorporavimo į kitą, nes tos sąjungos tikslas buvo išsaugoti kiekvienos valstybės nepriklausomybę. <...> Tikras dalykas, kad Jogailos politika, pragaištinga valstybei ir tautai, nebūtų buvusi primesta lietuviams, jei nebūtų teikusi didžiulės naudos lenkams. Krėvos sutartis lenkams buvo dovana, nepateisinama jokiu dosnumu: ji ne tik kad be galo išplėtė ir sustiprino jų valstybę, bet ir atvėrė naujas perspektyvas jų politinei ir moralinei plėtrai į Rytus“ (11).

       Istorikė V. Daugirdaitė-Sruogienė uniją vertina dar kategoriškiau: ,,Kunigaikštį Vytautą ir Jogailą privertė taikytis ne tiktai kryžiuočių pavojus, bet ir svarbūs lenkų pasiūlymai. Pačioje Lenkijoje tuomet siautė netvarka ir neramumai. Karalių giminei išmirus, sostas atiteko jaunai, vos keliolikos metų amžiaus vengrų karalaitei Jadvygai, kuri buvo sužadėta su vienu vokiečių kunigaikščiu. Tačiau lenkai bijojo: jeigu jų karalienė ištekėtų už vokiečio, vokiečiai galėtų pavergti visą jų valstybę. Lenkai nutarė paieškoti Jadvygai vyro Lietuvoje, nes ji tuomet buvo galingiausia Lenkijos kaimynė. <...>

       Lenkų karaliaus vainikas Lietuvai brangiai kaštavo. 1385 m. rugpjūčio 14 d. lietuviai Krėvos pilyje po ilgų derybų ir ginčų pažadėjo lenkams: visas Lietuvos ir Rusijos žemes prijungti prie Lenkijos, Lietuvą apkrikštyti; atgauti Lenkijai žemes, kurias kiti kaimynai nuo jos buvo atplėšę; grąžinti lenkams visus jų belaisvius; sumokėti pirmajam Jadvygos sužadėtiniui didelius pinigus – atlyginti jam, kad Jadvyga netesėjo žodžio. Tokiomis aplinkybėmis įvyko pirmasis Lietuvos susijungimas su Lenkija. Tik vėliau paaiškėjo, kad toji sąjunga buvo naudinga ne Lietuvai, bet vien Lenkijai“ (12).

       Žvelgiant į uniją iš laiko perspektyvos, tenka apgailestauti, kad tuo metu lietuviai tebebuvo pagonys, todėl nežinojo posakio, jog kvailį ir bažnyčioj muša. Ši taisyklė tinka visur ir visada. Ne tik krikščioniškai Europai, bet ir visam pasauliui. Tai yra žmonijos istorijos ne vien intelektualinis, bet ir dorovinis pagrindas.

       Negalima pamiršti dar vienos – komiškos ar tragiškos – unijos sąlygos. Krėvos sutarties sudarymo metu lietuvių kunigaikščiai pademonstravo Europai (ir Lenkijai) ne tiktai visišką politinį neišprusimą, bet ir teisinį analfabetizmą bei lengvabūdiškumą: viduramžių Vakarų Europa iš Romos imperijos paveldėjo plačiai naudotą patriarchalinę romėnų teisę, kuri šeimos nuosavybės santykius, pavyzdžiui, vedybų sandėrius, įvardija kaip pater familias. Tai reiškia, kad šeimos nuosavybė visada yra tos šeimos vyro – tėvo, sūnaus, vyriausio brolio – nuosavybė. Paternalizmas viduramžių Europoje taikomas ir užkuriui – iš jo nereikalaudavo kraičio. Todėl Jogaila, atėjęs į Lenkijos karaliaus dvarą kaip užkurys, neprivalėjo atsinešti kraičio, kelis kartus teritoriškai už anuometinę Lenkiją didesnės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Tačiau jis tai padarė, kęsdamas begalinius lenkų ponų pažeminimus, paklojo savo valdomą valstybę Jadvygai po kojų, o ši prieš Europą „sublizgėjo“ kaip turtingiausia feodalinės Europos nuotaka.

       Kokias savybes pademonstravo lietuviai dar tais senais laikais? Manau, kad kvailumą, lengvabūdiškumą, savanaudiškumą (bajoriškų privilegijų siekis). Ši triada, būdinga beveik visiems mūsų vadams bei politiniams lyderiams, kišo koją per visą Lietuvos istoriją ir atliko nelemtą vaidmenį Lietuvos politiniam likimui. Ne išimtis ir liūdnai pagarsėjusi Abiejų tautų bajorų respublika (Rzeczpospolita), kuri atvedė mus prie 1795 m. katastrofos.

       Sistemų teorija leidžia anksčiau išvardytas savybes priskirti lietuvio kaip etnotipo charakteriui, kuris atliko destruktyvų vaidmenį ir vėlesniais Lietuvos istorijos tarpsniais.

       1940 m. Lietuvos kariuomenė (priešingai nei beveik tiek pat gyventojų turinti Suomija) nė karto neiššovė, net simboliškai nepasipriešino klastingoms sovietų užmačioms, nuolankiai nulenkė galvą prieš atėjūnus. Kai prisimeni kariuomenės vado V. Vitkausko išdavystę, nenorom kyla asociacijos su Jogailos ir Jadvygos vedybų sandėriu. Beje, okupantai neužmiršo kolaboranto. Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje detaliai išvardyta, kokiomis malonėmis jį apipylė: ,,1940.VI parėmė Lietuvoje prasidėjusią socialistinę revoliuciją. 1940.VI–VII Liaudies vyriausybės krašto apsaugos ministras. Kaip Liaudies seimo įgaliotosios komisijos narys dalyvavo TSRS AT VII nepaprastojoje sesijoje (ta komisija įteikė TSRS Aukšč. Tarybai seimo rezoliuciją – prašymą priimti LTSR į TSRS). 1940.VII Lietuvos liaudies kariuomenės, 1940.VIII–1941.VI Raud. armijos 29 teritorinio korpuso vadas; generolas leitenantas (1940). 1942–45 dėstė Maskvos karo akademijoje. 1946–50 – Kauno un-te. 1950–54 Kauno politechn. in-to kar. katedros viršininkas. 1941–54 TSRS AT, 1955–63 LTSR AT deputatas“ (13).

       Todėl turbūt nereikia stebėtis, kad dabartiniai mūsų sąjungininkai bei partneriai iš atitinkamų ES ir NATO institucijų kartais paklausia: o jūs, lietuviai, ar savo Tėvynę ginsite?

       Nors nėra nė menkiausios galimybės nugalėti ar bent kiek reikšmingiau pasipriešinti daug galingesnės valstybės invazijai, kariuomenė privalo tai daryti. Ne dėl militarinio, ekonominio ar dar kokio nors tikslingumo, o dėl barbariškai okupuojamos tautos išlikimo, jos dorovinio, vertybinio suinteresuotumo ginti savo nepriklausomybę ir laisvę.

       Vertinant pastarąją šalies okupaciją istoriniu ir sistemų teorijos požiūriu, galima teigti, kad 1918–1940 m. Lietuvos Respublika (kaip ir aptartoji Abiejų tautų respublika) nebuvo visavertis politinis teritorinis darinys. Tokią išvadą leidžia daryti ne pats okupacijos faktas, bet žinojimas – kaip, kokiu būdu tai buvo atlikta. Negi prieškario Lietuvos kariuomenė buvo kuriama, ginkluojama, apmokoma tuštinant ir taip skurdoką šalies biudžetą, tik krašto politikų ar generolų įsivaizduojamam konfliktui su latviais išvengti?

       1990–2009 m. nepriklausomybės laikotarpis taip pat jau turi savąjį Kaino ženklą. Tai – tuoj po antrosios mūsų nepriklausomybės paskelbimo prasidėjęs ,,sklypų skraidymas“, administracinis iš tėvų ir protėvių paveldėtos žemės (ją 1940 m. nusavino okupantai) perkėlinėjimas. Pavyzdžiui, jeigu jūsų tėvai, seneliai ar kiti giminaičiai Pabradėje tarpukariu turėjo nors 60 arų sklypą, o jūs sumanėte jį ,,persikelti“ prie Vilniaus, Kauno, Palangos ar į kitas garsias Lietuvos kurortines vietoves – Nidą bei Juodkrantę, įstatymai leidžia tai padaryti. O jeigu esate ar buvote reikšminga politinė figūra, galite – kas gali paneigti tokią tikimybę – sklypą net pasididinti?

       Pagal tradicinę, tūkstantmečiais Europoje galiojančią nekilnojamosios nuosavybės sampratą turėtumėt parduoti Pabradėje paveldėtą sklypą už pinigų sumą, kurią sutinka mokėti pirkėjas. O tada galite įsigyti jums patikusią žemės valdą. Per šias operacijas susidursite su paklausos ir pasiūlos santykio, arba visada realaus kainų skirtumo, problema. Nes tokio pat dydžio sklypo kaina Pabradėje ir kurortinėje vietovėje bus skirtingos. Ir šį skirtumą nulemia ne politinės administracinės to ar kito asmens privilegijos, bet pinigai.

       Tačiau privalomuosius marksizmo–leninizmo kursus sovietmečiu lankę mūsų tautinio atgimimo vadai pasirodė esą ne iš kelmo spirti – sugebėjo, remdamiesi ne tiek teorija, kiek naujai sukurta ,,praktika“, „apžaisti“ privatinę nuosavybę. Ir padarė tai savo labui, pažeisdami atkurtosios Lietuvos konstitucijoje jau įtvirtintą nuosavybės šventumo, neliečiamumo principą. Šis simbolinis posovietinės nomenklatūros ženklas parodė, kad pasikeitė tiktai ideologija, o pamatinis bet kokios ideologinės prigimties totalitarizmo kaip politinės ir administracinės valdininkijos viešpatavimo visuomenėje imperatyvas išliko nepakitęs, kad ta pati yra valdymo norma – jo genomas, struktūrinė matrica, garantuojanti lygesnių už lygius egzistavimą. G. Orvello suformuluotas principas Lietuvoje toliau sėkmingai – kaip vėžinė ląstelė – dauginasi ir plėtojasi. Tiesa, nuolat ideologiškai mutuoja, nekisdamas struktūriškai. Manau, jau turime teisę Lietuvos valdininkiją įvardyti kaip tautinę nomenklatūrą. Jos viešpatavimas yra pražūtingas mūsų kraštui.

       Todėl ir po dvidešimties metų (nuo Atgimimo pradžios) mūsų visuomenę tebekamuoja įvairios bėdos. Totalinė visų atsikūrusios valstybės administracinių struktūrų resovietizacija bei replikacija pasireiškė kiekybiškai ir kokybiškai nekontroliuojama valdymo institucijų biurokratizacija, kuri nulėmė iki šiol neišgydytų negalavimų – dorovinių, politinių, socialinių, struktūrinių – atsiradimą. Niekaip neužbaigiamos reformos ir darbai, tiesiogiai susiję su mūsų egzistavimu ir išlikimu: socialinio teisingumo, sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo, nuosavybės grąžinimo, sveikatos apsaugos, pensijų, gimstamumo skatinimo (jo ignoravimas priartino latentinę demografinę katastrofą). Priežastis banali: atsidūrusi valdžioje tautinė (kaip ir buvusi sovietinė) nomenklatūra užmiršta pareigą valstybei, užimamas postas – tik galimybė prabangiai, patogiai ir sočiai gyventi. Drįsčiau teigti, kad ši situacija užprogramuota mūsų (kaip ir rusų) kraujyje. Bent jau nuo šešiolikto amžiaus, t. y. nuo M. Lietuvio raštiškai ir istoriškai paliudytų Abiejų tautų respublikos garantuotų auksinių bajorų laisvių ir privilegijų. Tai slopina visuomenės savarankiškumą, iniciatyvumą, pilietiškumą bei kūrybinį polėkį.

       Viena negatyvių biurokratizacijos pasekmių – mūsų tautiečių emigracija, įgavusi katastrofiškus mastus (buvusio Klaipėdos un-to rektoriaus prof. S. Vaitiekūno nuomone, nuo šešių šimtų tūkstančių iki milijono). Beje, šis statistinis rodiklis apibūdina ir pačią santvarką – jos demokratiškumą, ekonominį, socialinį, kultūrinį gyvybingumą, perspektyvumą ir t. t. Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro projektų vadybininkė Ieva Būdvytytė teigia, kad „į Lietuvą emigrantai negrįžta dėl valdžios politikos, kurią atidžiai stebi. Ji neskatina žmonių grįžti, priešingai – skatina išvykti. Dalis tikrai lieka užsienyje dėl didesnių pašalpų ir kitų socialinių garantijų, kiti ten tikisi greitesnio ekonomikos atsigavimo. Iš tiesų Lietuvoje taip sukilus kainoms iš bedarbio pašalpos pragyventi neįmanoma, o kitose šalyse – galima. Manau, nemažai emigravusių lietuvių yra nusivylę valdžios požiūriu į paprastą pilietį“ (14).

       Štai kaip Lietuvos demografinę padėtį apibūdina savaitraštis „Atgimimas“: ,,Lenkijoje 2008-aisiais, palyginti su 2007-aisiais, gyventojų 20 tūkst. padaugėjo. Lietuvoje, galima būtų liūdnai pridėti ,,kaip visada“, 16 tūkst. sumažėjo“ (15).

       Generolas J. Kronkaitis, dalyvaudamas Baltijos televizijos organizuotuose debatuose naujojo Lietuvos prezidento rinkimų proga, pabrėžė, kad žmogus gali labai daug iškęsti, tačiau sunkiausiai pakeliama yra socialinė ir dorovinė neteisybė, kai, tarkime, ekonominės krizės metu visa visuomenė raginama ,,susiveržti diržus“, nors tuo pat metu Seimo funkcionieriai už vadinamuosius ,,kanceliarinėms išlaidoms skirtus pinigus“ sugeba nusipirkti bangiausius automobilius.

       Gal todėl visada nejaukiai pasijuntu, išgirdęs, kad lietuviai yra tikri europiečiai: ir katalikai, ir gyvena geografiniame Europos centre. Taip pat nesunku pagrįsti, kad esame marsiečiai, nes tautos, etnoso europietiškumą lemia ne religija ar gyvenamoji geografinė padėtis, bet gebėjimas tvarkytis pagal Vakarų standartus. Mes per visą savo istoriją niekada neįstengėme nei būti, nei išlikti europiečiais.

       Deja, Lietuvai iškovojus sovietmečiu taip ilgai ir aistringai trokštamą politinę nepriklausomybę, mums gresia skaudžiausias ir tragiškiausias išbandymas per tūkstantmetę istoriją – galutinis ir visiškas tautiečių išsivaikščiojimas po kitas pasaulio šalis. Bet kurgi tada bus Lietuva?

 

       _______________________

 

       1 Žr.: Gylys P. Kai nežinai, kur eini, ten ir patenki. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009.

       2 Platonas. Dialogai. Vilnius: Vaga, 1968. – P. 140–142.

       3 Brzeziński Z. Nebevaldomas pasaulis. – Vilnius: Tvermė, 1998. – P. 17.

       4 Sabine G. H., Thorson T. L. Politinių teorijų istorija. – Vilnius: Pradai, ALK, 1995. – P. 27.

       5 Žr. plačiau: Вeллeр M. Россия и рецепты, 2007.

       6 Ten pat. – P. 325.

       7 Žr. plačiau: Новодворская В. Поэты и цари. – Mосквa: изд. Aст, 2009.

       8 Вeллeр M. Россия и рецепты. – P. 278–310.

       9 Kuolys D. Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas / barokas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992. – P. 53–54.

       10 Plačiau apie tai: Lietuvių etnogenezė. – Vilnius: Mokslas, 1987. – P. 50.

       11 Šalkauskis S. Dviejų pasaulių perskyroje. Sintetinis esė apie Lietuvos tautinės globalizacijos problemą. – Raštai. – T 4. – Vilnius: Mintis, 1995. – P. 93–94.

       12 Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos istorija. – Vilnius: Vyturys, 1990. – P. 81.

       13 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1984. – T. 12. – P. 322.

       14 Planai – išvykti ir negrįžti // Lietuvos žinios. – 2009. – Birželio 4. – P. 10.

       15 Lietuva ir Lenkija statistikos veidrodyje // Atgimimas. – 2009. – Birželio 5–11. – P. 6.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)