Arnas Ališauskas       1. Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?

       2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo“ kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomenei? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?

       3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mechanizmą, kuris leidžia mums išbūti, išgyventi?

 

       1. Pasikeitimus, žinoma, pajutau, tik nežinau, ar jie kaip nors sietini su naujojo amžiaus atėjimu. Na, persirito amžius ir persirito – ir kas? W. Shakespeare’as teigė: „Žodžiai, žodžiai, žodžiai“, taip pat galima pasakyti: „Skaičiai, skaičiai, skaičiai.“ Kaip atsitiktinai kišenėje nusėdę centai.

       Su nepriklausomybe šiek tiek rimčiau, bet turiu omenyje ne sukaktį, o veikiau seisminį reiškinį. Tik nežinau, ką priskirti nepriklausomybei, o ką – tiesiog laiko slinkčiai. Ar S. Geda, A. Marčėnas, D. Kajokas būtų parašę savo knygas, jei nepriklausomybės nebūtų? Kokios tos knygos būtų? Meno pasaulis – tikras, nefasadinis, nors formaliai ir buvo laikomas sovietinės politinės sistemos dalimi, realiai, bent jau vertybiniame lygmenyje, gyveno labai autonomiškai. Tą patį galima pasakyti ir apie dabartinę politinę tikrovę. Atsiprašau, jei ką įžeisiu, bet dabartinis Lietuvos menas tęsia pats save, o ne Kovo 11-osios Aktą. Tačiau tęsia be cenzūros, be dalies privalomų nesąmonių – ir tai yra iš tos naujosios „laiko dvasios“. Jeigu iš mūsų bibliotekų reikėtų išimti knygas, grąžintas į Lietuvą iš svetur arba naujai išleistas per du laisvės dešimtmečius, bibliotekų vertė smarkiai kristų – tai irgi iš tos „laiko dvasios“. Ir man tai – vertingiausia, ką gavau iš nepriklausomybės. Aišku, kartu ir teisę užmiršti visokius debilus iš karinių komisariatų ir išmėžti iš smegenų visus tuos „ustavus“. Aišku, kartu su laisve trankytis po pasaulį – tam, kad vieną dieną sau pasakyčiau: viskas, Dievas mane jau įtikino pasaulio grožiu, niekur daugiau nevažiuosiu. Reali pasirinkimo laisvė, važiuoti ar nevažiuoti pamatyti Koliziejų ir Pompėją „gyvai“, skaityti ar neskaityti F. Celine’o knygą, žiūrėti ar nežiūrėti P. Pazolinio filmą – man ir yra tikroji nepriklausomybė. Plius galimybė susitvarkyti buitį ir negyventi kaip sovietiniam beždžionyne – visi, „viduriuojantys“ sovietine nostalgija, greitai pamiršo „raudonojo spalio“ batus, Vilkaviškio gamybos džinsus, paskyras automobiliams ir vėmalais prasmirdusias čeburekines. Bet čia šiaip, išsprūdo...        

       Nerimą kelia kitas dalykas: sparčiai aižėja visuomenė ir nelieka žmonių bendrumu ir bendravimu pagrįstų institucijų. Visi veikia po vieną arba interesais grįstomis kastomis, o natūralios bendruomenės – šeima, mokykla, namo ar miestelio bendrija, pagaliau valstybė – beviltiškai suskaldytos ir fragmentuotos. Nežinau, ar čia natūralios psichologinės atrūgos po priverstinio bendro gyvenimo sovietiniam barake, ar iš ten pat atsineštas lygiavos ilgesys ir neturėjimas kur dėtis toms viltims nepasiteisinus, ar konkurencijos permetimas į visas gyvenimo sritis, nors jos vieta – tik ekonomikoje... Aš ne masių psichologas ir giliųjų priežasčių nežinau, bet kol taip yra, drįstu sakyti žiaurius žodžius: žudėsi, žudosi, žudysis. 

       Beje, yra dar vienas dalykas, kurio negaliu pakęsti – legalizuoto vidutinybės kulto. Kažkada mačiau televizijos laidą, kurioje dalyvavo legendinis rusų žurnalistas Vitalijus Korotičius, buvęs „Ogonioko“ redaktorius, ką tik grįžęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur skaitė paskaitas būsimiems žurnalistams. Paklaustas, kas jam Amerikoje labiausiai nepatiko, jis atsakė: pasipūtėliškas smulkianiekšiškumas (rusiškai tai buvo pavadinta „žlobstvo“), pakeltas į aukštą lygį. Tai va – man labai bjauru, kad proletariatas šiandien ginkluotas ne kastuvu ir kūju, bet internetu, televizija ir savo nuomone. Buka, primityvia ir kartu tvirta kaip gelžbetonis, kuria remiantis restoraniniai bliovimai pateikiami kaip muzika, pigi rašliava – kaip literatūra, pigūs serialai – kaip kinas. Mūsų visuomenė kaip beždžionės – ne analizuoja, o mėgdžioja, šiuo konkrečiu atveju – turbūt amerikiečius, masinę kultūrą sutapatindami su kultūra apskritai, tik štai kas įdomu: mėgdžiodami kiekvieno teisę į tiražuojamą kvailumą, mes kažkodėl nemėgdžiojame visuotinės amerikietiškos pagarbos įstatymui ir, kad ir kaip naiviai skambėtų, – patriotizmo.         

       Literatūroje, kaip jau minėjau, matau senų gerų dalykų tąsą, nuoseklumą, tik noriu labai aiškiai pasakyti, kad tai joks sovietizmo nuopelnas. S. Geda ar M. Martinaitis savo talentus gavo iš Dievo, o ne iš sovietų valdžios. Apie lietuvių modernistų mokyklą poezijoje, tapyboje, muzikoje, apie lietuviškąją fotografiją daug prišnekėta ir nenoriu ta tema kartotis. Tiesiog matau, kad bent jau poezija tęsiasi, turim žiauriai geros eseistikos – duokdie taip ir toliau. 

       Apskritai klausimas toks platus ir daugiasluoksnis, kad neįmanomas objektyvus atsakymas. Tarkim, man svarbiausias amžių pervartos įvykis buvo Nepriklausomybės atkūrimas ir apgynimas, niujorkiečiui – bokštų dvynių susprogdinimo tragedija, kitai pasaulio daliai apskritai ir kokiam paaugliukui konkrečiai to laiko stebuklas – interneto atsiradimas. Ir visi teisūs. 

 

       2. Tai nesupratau – „Metai“ dabartinį rašytoją laiko sutramdytu ar išlaisvintu? Režisierius M. Formanas sakė, kad yra tik du žmogaus gyvenimo variantai: gyvenimas džiunglėse, arba gyvenimas zoologijos sode. Ir menininkui abu vienodai žiaurūs. Aš manau, kad tai – gerokai susiaurintas, labai schematiškas pasaulio vaizdas, juolab netinkamas apibrėžti savijautai menininko, kuris vienodai nesutramdomas nei zooparke, nei džiunglėse.

       Manau, menas, talentas – tokia substancija, kurią jeigu kas ir tramdo, tai tikrai ne politinės ar visuomeninės jėgos. Jeigu tautoje yra kūrybinių galių, jos vis tiek pasireikš – ne per vieną žmogų, tai per kitą. Pažiūrėkit, kaip stengėsi sovietai naikinti, mankurtizuoti, nutautinti, nukultūrinti. Visuomeniniame lygmenyje jiems tai iš dalies pavyko, bet menas gyveno, gyvena ir gyvens. Ir todėl dabartinė literatūra yra gyvybinga. O dėl paveikumo... Žmonėms, kuriems literatūros reikia, ji paveiki. Žmonėms, kuriems to nereikia – nepaveiki, čia kaip žmogui, norinčiam išlošti loterijoje, bet nenusipirkusiam bilieto. Ir tai yra teisinga, tai mokestis už demokratiją, o demokratija bei kompromisai – ne iš kūrybos ir meno pasaulio. Demokratija yra milijonams, poezija – vienetams. Išskyrus atvejus, kai poezija turi telkti bendruomenę ir iš esmės tampa himnu ar mišiomis, bet tai būdinga išsigimusioms visuomenėms, kokia ir buvo sovietija. Tokioje aplinkoje ir poetų, ir visų normalių žmonių misija bendra – nusikratyti svetimkūnio, grįžti į laisvę. Ji – natūrali būsena, kurioje, aišku, interesai skiriasi, ir vienam, skaitančiam poeziją, turi tekti dešimt tūkstančių, skaitančių „Stilių“. Aš niekada nepatikėsiu, kad Lietuvoje yra penkiolika tūkstančių žmonių, perskaičiusių Aristotelį, nors buvo išleistas ir parduotas būtent toks jo „Rinktinių raštų“ tiražas. O jeigu aš klystu, jeigu tos knygos vis dėlto perskaitytos, tai kur tie žmonės ir kodėl apie Aristotelį kalba profesorius A. Šliogeris plius dar keliasdešimt žmonių? Ir jokios bėdos, kad masės neskaito Aristotelio, bėda ta, kad Aristotelis ir poezija, „Stilius“ ir E. Malūkas turi vienodas vertybines teises. Kaip ir vienodas teises viešajame gyvenime turi filosofijos profesorius ir suvirintojas. Gerbiu visas profesijas, bet už darbus savo srityje – todėl visuomenė turi vadovautis istorikų ir psichologų, išsilavinusių ir išmintingų žmonių, bet ne agresyvių kiaulių augintojų rekomendacijomis.

       Rašytojas gali daryti didelę įtaką visuomenei, prabildamas jos kalba – laikraštine, televizine. Netalentingų, bet laikančių save rašytojais, visų reikalų komentatorių, neišlendančių iš interneto skilčių, man negaila. Bet tokiais darbais save deginusių ir sudeginusių – šviesaus atminimo Jurgio Kunčino, Ričardo Gavelio, Gintaro Beresnevičiaus – labai gaila. Esu tikras, kad visuomenės dalis, neskaičiusi jų knygų, neskaitė ir jų straipsnių spaudoje ar internete. Per sudėtinga, per problemiška, galvot reikia, „neužveža“ iš karto. Kita bėda – valstybės institucijose prisidauginusios žiurkės suėda didžiąją neišleistų knygų, nepastatytų spektaklių dalį, ir talentingi žmonės buvo ir yra verčiami gaminti greitą sintetinį maistą laikraščiui.   

       Viliuosi, kad ateity literatūra bus, bet labiau diferencijuota. kad bus prisiminta žodžio „bestseleris“ etimologija. Labai gerai suprantu grafomanų norą būti pripažintais rašytojais – nors vėlgi tai ne tik literatūros problema, pavyzdžiui, politikoje irgi matyti daugybė nestabilios ar bent jau žiauriai jautrios psichinės konstitucijos veikėjų. Taigi visiems tokiems labai nuoširdžiai palinkėčiau pasiieškoti kitos terpės savo psichologiniams kompleksams spręsti. Pavyzdžiui, dabar labai madingas dekupažas.   

 

       3. Pradėsiu nuo dviejų prieštaravimų: pirma – visi laikai vienodi; ir antra – niekas manęs nestebina. Tiksliau, stebina, bet visai ne visuomenės gyvenimas ir ne globaliniai pokyčiai. Stebina, kai mamos sodintas graikiškas riešutmedis, dešimt metų pratylėjęs, vieną rudenį apsipila riešutais. Stebina, kai Vilniaus centre į obelį atskrenda žaliųjų meletų pora. Stebina, kai mano katinas, niekada nerodęs didelės draugystės ir meilumo, per atostogas išvažiavus iš namų, savaitę guli ant kilimo apsikabinęs mano šlepetes. Stebina talentingų žmonių talentingos knygos, muzika, filmai – žodžiu, visa Dievo ir žmonių kūryba.

       Stebina ir kito pobūdžio dalykai. Stebina, kaip iškrypėliai ir narkomanai tampa politikais, o aktorius, išsityčiojęs iš Popiežiaus fizinės negalios (pabrėžiu – ne iš kokių nors politinių pareiškimų, bet žmogaus fizinės negalios), tampa kultūros ministru. Stebina tokie žmonės, apie kuriuos a. a. kino kritikas Saulius Macaitis sakydavo: „Jis kaip Michalkovas: kine – genijus, gyvenime – paskutinis kurva.“ Matau daugybę tokių k..., laikas būtų priprasti, žinau, kad žmonės ėjo, eina ir eis šia kryptimi, bet stebiuosi matydamas, kokius atstumus jie nueina. 

       O visi tie globalizmai, laikraštiena, visos tos sensacijos... Nieko nauja, nes visa tai jau buvo – Šventajame Rašte, mituose, pasaulio istorijoje, ir – ne kartą. Viskas, kas mums darosi dabar, – tik senų temų naujos variacijos. Ar nebuvo lietuvių kovų dėl laisvės, nebuvo krizių ir depresijų? Nebuvo idiotų ir avantiūristų valdžioje? Nebuvo tautų kraustymosi? Mano bėda ne ta, kad visa tai egzistuoja, bet ta, kad visi tie globalizmai, politikavimai ir kitoks mėšlas įsisiurbia į smegenis kaip erkės, neįmanoma atsiriboti. O žmogui, turinčiam pretenzijų į kūrybą, nuo to atsiriboti būtina. Gyvybiškai. Kas šiandien žinotų F. Kafką, jei jis būtų buvęs aktyvus visuomenininkas ir savo jėgas skyręs byrančiai Austrijos-Vengrijos imperijai saugoti arba ginti – dievažin, kokios buvo jo politinės ir visuomeninės pažiūros. Turbūt čia atsakiau ir apie savigynos mechanizmą.

       Prieš kelis mėnesius su M. Martinaičiu svečiavomės Balbieriškio kultūros namuose ir susitikome su labai šiltais ir išmintingais žmonėmis. Viena moteris išsakė tokį lyg ir priekaištą, lyg ir pageidavimą – kad rašytojai, poetai, plunksną ir liežuvį valdantys žmonės kažkaip patartų, ką jiems, kaimo mokytojams ir panašiems į tokius, daryti, nes visi sutrikę. Spontaniškai atsakiau: ieškoti klasėje suprantančių akių ir kalbėtis. Tą atsakymą pakartočiau ir šiandien. Žinoti, kad tokių akių, tokių žmonių esama klasėje, šeimoje ar toje pačioje valstybėje – vienas iš galingiausių savigynos mechanizmų. Ir nusispjauti, kad tai prieštarauja nemažai daliai to, ką parašiau anksčiau.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.4 (balandis)