Rimantas Černiauskas. Vlado Braziūno nuotrauka       Esi pusiau dzūkas, pusiau žemaitis. Kaip suvoki šių komponentų žaismą savyje? Gal tai prasiveržia ir į tavo tekstus?

 

       Tikrai mano tėvai kilę iš priešingų Lietuvos vietų. Tėvas – dzūkas nuo Leipalingio Lazdijų rajone, o mamos visos genties šaknys Švėkšnoje, senam žemaičių miestelyje. Aš pats gimiau Dauguose netoli Alytaus, čia formavosi mano charakteris ir tarmė, vėliau likimo vingiai nuvedė į Onuškį, Pivašiūnus ir tik ketvirtą klasę pradėjau lankyti Švėkšnoje, kur laimingai baigiau vidurinę. Taigi, dzūkų tarmę pamiršau, o žemaičių taip ir nepramokau, nes aplinkiniai šaipydavosi, jei bandydavau žemaičiuoti. Nors dzūkiškas tarimas, regis, bus išsilaikęs, nes, kai mokytojavau Klaipėdos 14 vidurinėje mokykloje, mokiniai mane pravardžiuodavo „dzūkeliu“.

       Gaila, kad neužsitarnavau jokios ryškesnės tarmės. Tarmiškumas labai gražiai papuošia literatūrinį tekstą. Tarkim, R. Granausko ar J. Apučio jokiu būdu nesumaišysi su V. Krėve ar R. Kasparavičium. Ir ne tik dėl savotiškų tarmiškų žodelių „musėt“, „kaži“, „ja – ja“, bet ir dėl pasakojimo tempo, kūrinio kompozicijos. Žemaičiai lėtesni, labiau nuoseklūs, palengva vynioja siužetą, nesimėto į šonus dėl gražesnės detalės. Jeigu tikras žemaitis imasi gramdyti puodą, tai išvalys jį iki galo, o dzūkai gaivalingesni, jie tikri detalių meistrai, jų stilius šokinėjantis, sproginėjantis, dainingas, didesnių gabalų ar temų jie vargu ar galėtų imtis, nes tuojau nukryptų į šoną, imtų pasakoti apie tai, kas neesminga, bet tuo momentu jiems atrodo gražiau. Tipiškas tokių tekstų pavyzdys būtų S. Gedos eseistika.

       Manau, aš likau daugiau dzūkas negu žemaitis: rašau apie K. Donelaitį jau dvidešimt metų ir vis negaliu užbaigti, susigundęs kokia netikėtai į galvą šovusia tema.

 

       Priklausai grupei rašytojų – Ričardas Gavelis, Vytautas Rubavičius, Vytautas martinkus ir kt., kurie į literatūrą patraukė baigę tiksliuosius mokslus. Kadangi žinome, jog viskas susiję (visuotinis sąryšio dėsnis), logika sufleruoja – įgytas išsilavinimas vienaip ar kitaip paveikė ir Tavo kūrybą. Gal galėtum „išskleisti“ šią įtaką?

 

       Vilniaus universitete mokiausi vienuose rūmuose su R. Gaveliu. Jis – fiziką, o aš – matematiką. Jau tada jis buvo garsus, publikavęs noveles „Nemune“, „Jaunimo gretose“. Aš tuo laiku nerašiau, gal tik eilėraščius panoms į albumus. Kartu su juo vieną vasarą sėdėjom karinėje stovykloje prie Rygos, bet nebendravome, kiekvienas sukosi savo draugų rate. Su Ričardu artimiau susipažinau gerokai vėliau, kai po vieno vakaro Klaipėdoje jis nakvojo mano namuose. Gėrė tik stiprią kavą, kalbėjo vien apie ekonomiką ir laisvą rinką, tuos dalykus jis dėstė liūdnai pagarsėjusio Stašaičio verslo akademijoje. Nelabai ką supratau, bet klausyti buvo įdomu. Jis šaipėsi iš mūsų ekonomikos asų, kurie net nesidomi šiuolaikinės ekonomikos teorijomis.

       Logika pranašesnė už emocijas, protas už sentimentalumą, juk tai, kas jausminga, traukia ašarą, gildo širdį, dažnai būna kvaila.

       Tiek R. Gavelis, tiek V. Martinkus ar R. Klimas mūsų literatūros kritikų pagrįstai priskiriami nedidelei lietuvių intelektualiosios prozos kūrėjų grupei. Tai srovei poezijoje atstovautų K. Platelis, V. Rubavičius, G. Patackas, R. Daugirdas... Iš pirmo žvilgsnio jie rašo sausą, informatyvią, paramstytą kultūros ir mokslo terminais, frazėm, formulėm prozą, kurioje „jokio Sarbievijaus kiemo kvapo“, kaip pasakytų a. a. literatūros kritikė Elena Bukelienė.

       R. Gavelis buvo gal nuosekliausias tos srovės atstovas, konstruodavęs savo romanus tarsi optimalaus valdymo uždavinį, kur svarbiau pats veikimo procesas, judėjimo tikslas, o ne herojų charakteriai ar socialinė jų aplinka.

       Matematikoje taip pat labai svarbu gražiai ir kuo trumpesniu būdu išspręsti uždavinį. Tikra matematika kažkuo primena poeziją, tik reikalauja dar didesnės vaizduotės ir specifinio žinių bagažo. Gražiai išspręstas uždavinys yra tarsi tobulas eilėraštis.

       Gal todėl ir mano proza labiau lakoniška, be ypatingų literatūrinių puošmenų. Gal kartais ji kiek per sausa – V. Sventickas mano noveles apie K. Donelaitį yra pavadinęs „metraščiais“. Būdingiausias tokios prozos pavyzdys yra novelių ciklas (galėčiau vadinti apysakaite) – „Gustas“ („Nemuno” leidykla, 1997). Ji gerokai skiriasi nuo ankstesnės knygos „Gusto istorijos“. Labiau koncentruota ir apmąstyta. Gaila, kad literatūros kritikų liko beveik nepastebėta.

 

       Literatūrinę karjerą pradėjai rašydamas eilėraščius. Turbūt tai pastebėjo ir kritikai. Štai Jūratė Sprindytė, apibūdindama Tavo stilistiką, nerašo, kad R. Černiausko prozai būdingi paradoksas bei groteskas, bet – „paradokso ir grotesko poetika“ (akcentuoju paskutinį žodį). Lakoniškumas būdingas ir Tavo kūryboje vyraujančiam smulkiajam žanrui. Net vienintelis romanas („Samdomo žudiko išpažintis“) sudarytas iš novelių. Kaip pavyksta balansuoti tarp skirtingų žanrų? Ar negalėtum paaiškinti (pasitelkęs savianalizę), kodėl tikrovę dažniausiai preparuoji naudodamas grotesko ir paradokso skalpelius?

 

        „Paradokso ir grotesko poetika“? Iš tikrųjų gal tai labiau sinonimas žodžiui „stilistika“? Poetizmai, ypač rimuotos vietos, prozos tekstui tik trukdo. Nebent pakartojimai, kurių apstu užkeikimuose, užkalbėjimuose, Šventajam rašte?

        „Pakirsta kaip žolė ir sudžiūvusi mano širdis, aš jau pamiršau valgyti savo duoną, dėl mano garsaus vaitojimo prilipo mano kaulai prie mano kūno, likau panašus į dykrų varną, pasidariau kaip apuokas griuvėsiuose...“

       Tokias Šventojo rašto vietas aš mielai naudoju ir savo tekstuose, rašydamas, tarkim, apie Kristijoną Donelaitį.

       Bet su poezija visa tai neturi nieko bendra. Eilėraščių, galima sakyti, neberašau, kartais kokius pastebėjimus sau į stalčių ar palinkėjimus draugams gimimo dienos proga.

       Stiliaus lakoniškumas greičiausiai atėjo iš matematikos, o iš prigimties – noras laužyti, skaidyti vaizdą į smulkesnius gabalėlius ar fragmentus... Juk materija niekada nėra vienalytė, ji sudaryta iš molekulių, kurios sudėtos iš atomų, šie sudaryti iš pozitronų, neutronų ir t. t. Galima kalbėti apie lietų, pamačius ar pajutus pirmą lietaus lašelį ant savo plikės. O kitas nori matyti vandens krioklius pro savo langą.

       O aš visada lieku tarp mažų dalelyčių ir laiko tarpsnių. Kartais jie susidėlioja į didesnį paveikslą, kurį pavadinu apysaka ar net romanu, bet dažniausiai pasirašo kažkas panašaus į novelę ar apsakymą. Neskiriu šių žanrų.

       Pastaruoju metu rašau visai trumpus tekstus, sugalvojimus, pastebėjimus apie paukščius ir poetus Lietuvoje. Juk turime Strazdą, Genį, Dagilį, Lazdynų Pelėdą... Ir daugybę kitų dvikojų su plunksnomis ar be jų.

       O tikrovė jau seniai man atrodo absurdiška, ypač tai buvo ryšku tarybiniais laikais, jau nekalbant apie Stalino ar Chruščiovo eksperimentus su žmonėmis ir istorija. Dar pamenu, kaip aštuntoje klasėje tėvas, kuris tuo metu mokykloje dėstė mums „visuomenės mokslą“, aiškino, kad per dvidešimt penkerius metus mes pastatysime komunizmą ir kiekvienas gyvens pagal poreikius. Poreikių tuo laiku mes daug neturėjome.

       Visi tie laikai ir metai, kai žvelgi į juos iš patogaus atstumo, atrodo groteskiški, tačiau tada reikėjo juos išgyventi. Buvo net kuriama išgyvenimo terminija. Tokio žodelio kaip „blatas“ dabartinis jaunimas nežino, o tada be „blato“ negaudavai net tualetinio popieriaus, nekalbant jau apie geresnę knygą. Valstybėje, kuri užsimojo pastatyti komunizmą.

       Deja, panašaus absurdo ir cirko elementų nepriklausomoje Lietuvoje vėl daugėja... Tik nebereikia slapstytis po grotesko stilistika, gali varyti ką nori ir kaip nori, kad tik atsirastų, kas skaitys tavo kūrinius. Bet čia jau kita problema, kad knygų ir jas kurpiančių aiškiai daugiau, nei skaitančių Marijos žemėje.

 

       Gal aš klystu, bet įžiūriu tam tikrų sąsajų tarp Tavo Gusto ir Petro Dirgėlos Milkaus bei Danieliaus Mušinsko Munkaus. Pastarieji du rašytojai – žemaičiai. Žinant, kad Tu kaip kūrėjas subrendai Žemaitijoje (Švėkšna), gal galima kalbėti apie tam tikro regioninio archetipo užfiksavimą? Paneik arba patvirtindamas išvystyk šią prielaidą.

 

       Tikrai nemanau, kad toks archetipas Žemaitijoje gyvuoja. Gal tai naivaus regėjimo kampas, noras stebėtis tau duotu pasauliu, patikrinti tarsi jau seniai žinomas tiesas. Ypač tai atrodė reikšminga brandaus socializmo laikais. Pameni anekdotą, kaip pasaulyje buvo renkamas geriausias mokslinis traktatas apie dramblius. Mūsuose atsirado: „TSRS – dramblių tėvynė“, „Drambliai komunizmo statybose“ ir t. t. Todėl nieko keista, kad Gustas užsinori įsitikinti asmeniškai, ar tikrai mūsų Žemė yra apvali. O jeigu neapvali, tai valstybė meluoja, tuomet iš tikrųjų yra dangus ir pragaras.

       Man pačiam labai didelį įspūdį padarė M. Martinaičio Kukučio baladės. Galbūt tada sugalvojau tą patį padaryti ir prozoje, nežinau, dabar neatsimenu. O pirmąją Gusto istoriją („Gusto prietaisas“) parašiau važiuodamas autobusu į Švėkšną, kai pamačiau du vyrukus, kurie bėgiais stūmė prietaisą metalo patvarumui tikrinti. Tada pagalvojau – jie taip įsigilinę į savo darbą, kad net nepastebėtų atlekiančio traukinio. Susikūriau tą istoriją galvoje ir parlėkęs namo, net nepasisveikinęs su namiškiais, išsyk užsirašiau. Vėliau galvoje gimė gana originali idėja, beveik matematinis uždavinys, kurio sąlyga – miestelis, kur visi gyventojai neturi vardų, tik pavardę – Gustas. Uždavinys – surasti jiems vardus, nes vardas ne Dievo duotas, žmogus privalo jį užsitarnauti.

       Tokį uždavinį ir sprendžiau savo knygose „Gusto istorijos“ ir „Gustas“.

       Bet tai tik formalus pasiaiškinimas, o iš tikro kiekvienas rašytojas rašo apie save ir savo aplinką, laiką, socialinę santvarką. Nuo savo laiko nepasislėpsi net giliausioje katakomboje. Manau, kad antroji Gustų laida „Gustas“ yra tipiškas politinis groteskas, dažnai kiek per sausas ir per daug politizuotas, nes rašydamas visą laiką jutau brandaus socializmo teorijos spaudimą. Nors kai kurias noveles parašiau jau pertvarkos metais...

       Apie Petro ir Danieliaus kūrybą nieko negaliu pasakyti, bet bendrumo herojų charakteriuose išties galima pamatyti. Manau, jie turi savus, gal dar įdomesnius paaiškinimus. O gal tikrai egzistuoja ir žemaitiškas archetipas?

 

       Kryptelsiu kiek į šoną. Esi Ievos Simonaitytės ir Maksimo Gorkio literatūrinių premijų laureatas. Na, pirmoji mūsų skaitytojui daugmaž suvokiama, bet antroji skamba kiek mįslingai. Gal praskleisk paslapties šydą.

 

       1987 metais maskvoje leidykla „Molodaja gvardija“ išleido mano apsakymų rinkinį „Voinstvennyj charakter“. Knygos redaktorė Galina Kalašnikova (beje, redagavusi ir M. Šolochovą) pasiūlė rinkinį sąjunginiam M. Gorkio literatūriniam konkursui ir jis laimėjo antrojo laipsnio diplomą. (Buvo skiriama viena pirma, dvi antros ir trys trečios vietos). Pasiimti prizo skridau į Maskvą, tą renginį transliavo centrinė televizija, bet tada jau buvo 1988-ieji ir Lietuva gyveno visai kitomis nuotaikomis ir mintimis. Šiuo savo laimėjimu nebuvo kam pasigirti. Bet rezonansą Gorkio vardas sukelia. Ypač valstybėse, kurios su rusais neturėjo bendrų reikalų – skandinavų šalyse, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, JAV... Įsitikinau tuo bendraudamas su užsienio šalių kolegomis.

 

       Apibūdindami kai kuriuos tavo kūrinius kritikai vartoja sąvoką „koliažas“. O tai asocijuojasi su daile. Apibrėžk savo santykį su ja, galimą įtaką stilistinei raidai.

 

        „Liūdesingas sielos koliažas“ – taip vadinosi kritikės Sigitos Bartkutės recenzija apie mano romaną „Samdomo žudiko išpažintis“. Bet ta knyga su daile  neturi nieko bendra. Tai paprastas psichologinis novelių romanas apie jauną žurnalistą, kuris, šauniai pradėjęs savo kūrybinę veiklą (išleido apsakymų knygą), pamažu vis labiau klimpsta į korupciją, kol ima vos ne atvirai parsidavinėti. Man būdavo juokingai pikta, kai tą knygą pamatydavau knygynų detektyvų skyriuje.

       O dėl dailės įtakos mano kūrybai? Greičiausiai ji neturėjo didelės įtakos, nors, rašydamas pirmąją apsakymų knygelę, aš naudojausi kai kuriais realistiniais paveikslais, kad galėčiau aiškiau ir tiksliau aprašyti aplinką, kurioje rutuliojasi kūrinio siužetas. Suprantu, kad turėčiau kalbėti apie romano kompoziciją, kaip jis sudurstytas iš atskirų novelių, ne visada susietų tarpusavyje, ir tai primena koliažo stilistiką, bet tada aš meluočiau – specialiai nieko nekomponavau, sudėliojau noveles taip, kaip išėjo, neturėdamas jokio išankstinio plano. Gal kai kam tai primena koliažą?

       Šiaip jau dailės mano gyvenime per akis – lankau parodų atidarymus, dalyvauju diskusijose dailės klausimais, esu net pristatęs poetės ir dailininkės Daivos Molytės-Lukauskienės tapybos parodą Nidoje ir Palangoje, taip pat tapytojo Lino Jankaus kūrybos albumą Klaipėdos parodų rūmuose.

       Kol kas Klaipėda dar netapo megapoliu, menininkai – rašytojai, dailininkai, muzikantai, aktoriai – čia bendrauja vieni su kitais, neužsidarydami savo cechuose ir savų problemų rate. Rašytojai lankosi dailės parodose, dailininkai ateina į literatūros vakarus.

 

       Nežinau, ar čia paviršutiniška duoklė dabarčiai, ar nesugebėjimas atsiplėšti nuo madingo trafareto, bet kritikų dalis Tavo kūrybą (ypač romaną) vertina kaip postmodernistinę. Aš nesugebėjau to įžvelgti. Apibrėžk savo postmodernizmo sampratą.

 

       Aš taip pat savo kūryboje jokio postmodernizmo neįžvelgiu, tiesiog vieną ar kitą rašymo manierą padiktuoja pati tema ir mano prigimtis – kalbėti ir rašyti kuo paprasčiau ir aiškiau. Manau, kad pagrindinis rašytojo darbas yra rašyti ir stengtis tai daryti kuo geriau. Pagauti, užčiuopti nelauktą, netikėtą temą, susikurti savitą stilistiką, padaryti kažką, ko iki tavęs dar niekas nėra atlikęs. O kurti terminus, kad pasvertum rašytojo darbą, jau literatūros kritiko pareiga. Bijau, kad tiksliai – kas yra postmodernizmas – jie patys negalėtų atsakyti, kiekvienas jį mato savaip. O aš pats, rašydamas kokį nors tekstą, tikrai negalvoju – va dabar sukursiu groteską, moderną ar postmoderną.

       O jei reikėtų paaiškinti postmodernizmo sampratą, tikrai pasinaudočiau dailės terminologija. Man postmodernizmas – tai koliažas literatūroje, arba instaliacija, kai kūrinyje bandoma įkomponuoti įvairių laikų ir epochų, atitinkamai ir stilistinių manierų, gabalus, citatas iš kitų kūrinių, savo kūrybos perdirbinius ir panašiai. Kam viso to reikia? Pavyzdžiui, parodyti, kad visais laikais dėjosi panašūs dalykai, žmogaus prigimtis nekinta nuo Homero laikų.

 

       Man vienas patraukliausių Tavo kūrybos bruožų – „balansavimas ant šventvagystės ribos“. Manau, kad lietuvių literatūros dalis dar neišbrido iš davatkiškų vystyklų, dažnai maskuojamų scholastinėm tiesom. Kaip traktuoji „šventumo“ epitetą sau, literatūrai, kūrybai? Ko čia daugiau – spekuliacijos ar noro prijaukinti chaosą?

 

       Sunkus klausimas. Nori žinoti, kas man yra tabu? Šiuo atžvilgiu aš tikrai neprilygstu R. Gaveliui ar J. Ivanauskaitei, kurios knyga „Ragana ir lietus“ vienu metu buvo net draudžiama, nes atvirai prabilo apie Jėzaus meilės ryšius su Marija Magdaliete. Taip toli aš nedrįsčiau lįsti. Manyje vis dar sėdi nedidelis cenzorius, kuris verčia gerbti artimą savo su visais jo dievais. Mano cenzorius neleistų man šaipytis ne tik iš Jėzaus, bet ir pranašo Mahometo, Alacho ar žydų Dievo Jahvės. Aš gerbiu žmogaus pasirinkimą tikėti vieną ar kitą Dievą, sakralumas man yra sakralumas, bet jokių šventų karvių aš nepripažįstu politikoje, mene ar literatūroje. Žinoma, yra labai gerų rašytojų, kuriuos aš skaitau ir gerbiu, bet jie man nėra šventieji. Pasišaipyti galima iš kiekvieno, nėra žmogaus be ydų. Štai V. Hugo, kurio romanų herojai švaistė milijonus, gyvenime buvo šykštuolis ir suskaičiuodavo kiekvieną su, duodamą savo tarnaitei.

       Ypač juokingi, verti pašaipos susireikšminę ar kitų sureikšminti asmenys: kokie Seimo nariai, valstybės tarnautojai ar ministeriai. Beveik apie tokius rašė ir H. Balzacas „Žmogiškojoje komedijoje“ ir N. Gogolis „Revizoriuje“, ir M. Bulgakovas „Meistre ir Margaritoje“, ir V. Sirijos Gira, ir V. Petkevičius, nors jo „Durnių laivas“ man nepatiko. Čia labiausiai susireikšminęs buvo pats knygos autorius, visa galva protingesnis ir doresnis už knygos herojus.

       Žinau, kad ir man būdinga stebėti kitų ydas ir šaipytis. Žinau, kad kartais perlenkiu lazdą ir žmogus, save atpažinęs mano knygose, supyksta ar labai dėl to išgyvena. Žinau, kad galėčiau į tai nekreipti dėmesio – literatūra nėra tikrasis gyvenimo atspindys, ji gyvena pagal savo pačios vidinius dėsnius, bet vis daugiau tokių kūrinių atsigula poilsio į mano rašomojo stalo stalčius.

 

       Reikšminga Tavo kūrybos dalis – knygos, skirtos vaikams. Kas pastūmėjo į tą pusę? Kaip koreguoji (tegu ir pasąmoningai) savo tekstus, rašydamas vaikams. Kuo šis žanras Tau ypatingas, kokių naujų savybių reikalauja?

 

       Rašyti vaikams pradėjau beveik vienu metu kaip ir suaugusiems. Mano trečia knyga buvo apsakymų rinkinys vaikams „Senelės išdaigos“ (1984). Po to išleidau dar tris realistinių apsakymų knygeles ir netikėtai ėmiausi rašyti pasakas. Nors iš tikrųjų tai visai realūs nutikimai, kurie gali atsitikti gamtoje.

       Postūmis į tą pusę buvo mano dukros Skirmantės dar vaiko ranka parašyta ir J. Marcinkaus leidykloje išleista knygelė „Mano pasakaitės“. Pamačiau, kad vaikams galima rašyti trumpai, daug nesigilinant į psichologines detales – kaip, kodėl ir iš kur atsirado vienas ar kitas pasakos personažas, o iš karto kurti intrigą, susodinti juos nosis prieš nosį ir pradėti dialogą arba ginčą, kuris protingesnis, kuris stipresnis, gražesnis, linksmesnis ir pan. Dar netikėtesnė buvo į galvą šovusi mintis parašyti ne tik apie vaikus, bet ir apie visus kitus gyvius, reiškinius – sliekus (apie juos taip mažai parašyta), vanagus, pelėdas, debesis ir kitus, kurie kartu su vaikais eina į mokyklą, žaidžia, mokosi, įsimyli. Taip gimė trumpų pasakėlių ciklas „Pasakaitės vaikams, vanagams ir sliekams“, kurį 2003 m. su dailininko R. Oranto iliustracijomis išleido Rašytojų sąjungos leidykla. Paskui su tais pačiais herojais pasirodė dar dvi pasakų knygos – „Slieko pasaka“ (Versus aureus, 2006) ir „Vaikai ir vaiduokliai“ (Versus aureus, 2009). Abiejų knygų iliustracijos jaunos dailininkės iš Klaipėdos – Godos Jackutės. Ji paskatino užbaigti ir „Slieko pasaką“, kuri 2007 m. man visai netikėtai vaikų buvo išrinkta skaitomiausia metų knyga. Tai buvo didesnis įvertinimas už I. Simonaitytės ar M. Gorkio premijas. Juk knygą rinko patys vaikai, siųsdami ne telefono žinutes, o savo piešinius knygos tema. Turiu juos iki šiol savo bibliotekoje kaime.

       O kaip reikia rašyti vaikams ir kuo tas rašymas skiriasi nuo suaugėlių? Visų pirma – tai aiškus ir lengvas stilius. Ilgų ir painių sakinių vaikai nemėgsta, dar labiau jie nepakenčia ilgo ir nuobodaus išvedžiojimo ar pasakojimo. Kodėl jaunieji skaitytojai taip mėgsta V. Račicką, pagal skaitomumo reitingus visą laiką pirmaujantį tarp lietuvių rašytojų – dėl lengvo pasakojimo ir svarbiausia – sąmojaus. Nedidelė juoko dozė vaikų kūryboje tiesiog būtina.

 

       Labai paplitę svarstymai, kad poetai „miršta“ (kūrybiškai) anksti, o prozininkus patirtis tik turtina. Tad kokiais kūriniais rengiesi nudžiuginti skaitytojus artimiausiais metais?

 

       Visa tai mitas. Kad poetai nemiršta, įrodei tu pats savo naujausia rinktine. O prisiminkime A. Žukauską, S. Gedą, kuris vis dar rašė iki mirties. Gyvenimo patirtis – savaime suprantama – praturtina tiek poetą, tiek prozininką. Manoma, kad tikroji prozininko branda prasideda nuo penkiasdešimties metų. Tačiau žmogų „turtina“ ir ligos, sulėtėja jo smegenų veikla, jį vis labiau ima kamuoti tinginystė, kuri man taip pat ne svetima. Taigi, planuoti ką nors vis sunkiau ir sunkiau. O šiaip...

       Vieną kartą noriu galutinai užbaigti romaną apie K. Donelaitį. Tačiau tam reikia nemažai laisvo laiko, pasislėpti nuo draugų, pagundų ir rimtai viską apgalvoti.

       Be to, esu pradėjęs realistinių apsakymų rinkinį vaikams, taip pat groteskų ir parodijų knygą apie mūsų literatūros (daugiau uostamiesčio) gyvenimą ir bėdas. Tą knygą įsivaizduoju su daugybe šmaikščių iliustracijų, kurios galėtų būti visai kita, savarankiška tema negu tekstas. Ir, žinoma, laukiu netikėtų minčių naujai pasakų knygai. O gal ir kelioms išsyk?

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)