Andrej Platonov       Andrejus Platonovas (tikroji pavardė – Klimentovas), literatūros genijus, gyveno ir kūrė pačiu juodžiausiu, baisiausiu ir tragiškiausiu Rusijos istorijos laikotarpiu. Gimė 1899 m. Voronežo priemiestyje proletaro šeimoje. mirė 1951 m. Maskvoje, „proletarų“ valdžios sunaikintas. Tarnavo pasiuntinuku, pagalbiniu darbininku, dirbo ketaus liejimo ceche, garvežio mašinisto padėjėju, girnų meistru, garvežių remontininku, elektrotechniku, melioratoriumi, elektrifikatoriumi, inžinieriumi konstruktoriumi, žurnalistu… O gyvenimo pabaigoje – sklinda legenda – kiemsargiu ir scenos darbininku. Rašė publicistikos ir kritikos straipsnius, apybraižas, kino scenarijus, pjeses, apsakymus, noveles, apysakas, romanus, eilėraščius, pasakas. Buvo mąstytojas, filosofas kultūrologas, melioracijos teoretikas, utopistas futurologas, išradėjas.

       Kaimo varguomenės kroniką „Į naudą“ rašė 1930 metais per patį milijonų stipriausių ūkininkų „išbuožinimo“, t. y. jų fizinio ir ekonominio sunaikinimo įkarštį, per kitų valstiečių varymo į kolchozus – bolševikinę baudžiavą – vajų. Rašė vieninteliam, pasak autoriaus, skaitytojui – „drg. Stalinui“. O tas perskaitęs užrašė ant kūrinio: „Niekšas!“.

       A. Platonovo stilius nepakartojamas ir todėl – tobulas. Jo kalba tokia savotiška, mąstymas toks originalus, jog šokiruoja grožinės literatūros gerbėjus ir atveda skaitytojus prie „savižudybės“, prie klausimo, ar „po Platonovo“ verta ką nors kita skaityti?

                                                                                                                        Vertėjas

 

Varguomenės kronika

 

 

       1930 metų kovą kažkoks dvasios vargeta, iškamuotas rūpesčių dėl visuotinės tikrovės, Maskvos Kazanės stotyje sėdo į tolimojo reiso traukinį ir išvyko šalin iš vyriausiojo vadovaujančio miesto.

       Kas buvo šis ką tik išvažiavęs žmogus (1), kuris ateityje taps herojiškų, graudžių ir liūdnų įvykių liudytojas? Jis neturėjo nepaprastos, dydžio ir stiprumo požiūriu, širdies ir skvarbaus, gilaus proto, gebančio pradrėksti virpančią reiškinių plėvelę, kad užgrobtų jų esmę.

       Keleivis pats numanė, kad yra padarytas iš veršiškos menko sunerimusio vyro materijos, kilęs iš kapitalizmo, ir dėl to teisingo numanymo neturėjo nei egoizmo, nei savigarbos. Jis panėšėjo į laukų vorą, iš kurio atimta individuali, plėšri dvasia, kai šis senovinis gyvis skrieja per erdvę nešamas vien vėjo, o ne gyvenimo valios. Ir vis dėlto šio žmogaus gyvenime buvo laiko tarpsnių, kai jam nei iš šio, nei iš to sutvaksėdavo širdis ir jis su ašaromis akyse nuoširdžiai ir silpnadvasiškai stodavo ginti partijos (2) ir revoliucijos atkampiausiuose respublikos kaimuose, kur dar gyvavo ir netiesiogiai ėdė varguomenę buožė (3).

       Šis klajūnas po kolchozų žemes turėjo vieną vertingą bruožą, dėl kurio jo akis mes išsirinkome stebėti, būtent: jis galėjo klysti, bet nemokėjo pameluoti ir į visą gigantišką socialistinės revoliucijos aplinkybę žiūrėjo taip rūpestingai ir tyrai, kad visą gyvenimą nerado žodžių, kuriais išaiškintų nuosavam protui, kas yra komunizmas. Bet nauda socializmui iš to buvo ne didžiulė, o menkutė, kadangi tokio žmogaus esmę, apytikriai kalbant, sudarė cukraus tirpalas šlapime, nors tikrasis proletarinis žmogus turi turėti savo sudėtyje sieros rūgšties, kad galėtų išdeginti visą kapitalistinę bjaurastį, apsėdusią žemę.

       Jeigu ateityje keleivį mes įvardijame kaip save patį („aš“), tai – dėl kalbos trumpumo, o ne iš pripažinimo, kad bevalės įžvalgos yra svarbiau už jėgų įtempimą ir kovą. Priešingai, mūsų laikais būsimasis įžvelgėjas – tai mažų mažiausiai pusniekšis, nes nėra tiesioginis komunizmo kūrimo reikalo dalyvis. Ir toliau – mūsų laikais negalima būti tikru įžvelgėju, matančiu daiktų esmę, esant darbo ir proletariato rikiuotės nuošalėje, nes vertingos įžvalgos gali kilti tik iš jausmo, kad socializmo pastatymo darbas yra gyvybiškas.

       Taigi, šis žmogus važiavo į atokias juodžemio lygumas, kur prie atvirų vandens telkinių, prapučiamos vėjų, stovi mažaturčių beturčių šiaudmolinės trobos.

       Kelionė vagone pasikeitė. Anksčiau pro langą buvo galima stebėti tik krašto dykriškumą, tik padrikus retus kaimus, išsidėsčiusius taip baikščiai ir laikinai, tarsi jie būtų našlaičiai svetimoje žemėje ir pasirengę bet kada išnykti. Kadaise tai tebuvo tik postoviai klajojančios liaudies, netikinčios savo vietine ateitimi, laukiančios, kada jai palieps trenktis toliau, kur dar blogiau.

       Dabar gi geležinkelio šonuose statėsi įvairūs punktai, įmonės, kontoros, bokštai, Jaroslavlio ir Amo (4) automobiliai uoliai vežiojo medžiagas po pragaištingą pasiligojusią žemę. Žmonės stovėjo ant plytų mūrinių~ ir rūpestingai stengėsi dirbti, jau visiems laikams įsisavindami šias dykas, nuostolingas platybes.

       Nerimastingas besistatančios respublikos veidas, švytintis naujomis plonlentėmis vakaro saulėje, daugelį šimtų kilometrų išliko toks pat. Visur buvo galima matyti geležinius ir plytinius kaimo visuomeninio ūkio įrenginius arba ištisus naudingų gamyklų korpusus.

       – Kiek žolės visiems laikams pradings, – pasakė vienas savanoriškai gyvenantis seniokas, važiavęs pakeliui su manimi, – kiek naudmenų prapuls po plytų svoriu!

       – Gerokai, – atsakė jam kitas žmogus, tipišku tamboviškio veidu, galbūt buvusios Ščacko apskrities gyventojas. Jis irgi atidžiai stebėjo pro lango stiklą kiekvieną statybą ir šnabždėjo kažką su niekšo šypsena, įsimesdamas retkarčiais į burną visokių trupinių iš savo maisto produktų maišo. Šis seno, uždaro pasaulio gyventojas tikriausiai nepripažino mokslinio socializmo, jis mieliau įmestų penkiakapeikį į aukų šventyklos statybai rinkėjo skardinę ir vietoj radijo visą gyvenimą klausytųsi varpų skambinimo. Jis tikėjo, jei spręsime iš nesudrumstos laimės jo veide, kad senieji pasaulio daiktai sunaikins revoliuciją, – todėl jis žiūrėjo ne tik į statomą respubliką, bet ir į griovas, į galingas molio atodangas, į pravažiuojamus pavargėlius, į augančius medžius, į vėją danguje – į visą negyvą tuščią gamtos kinkinį, kadangi šito reiškinio yra pernelyg daug ir jis esą negali būti revoliucijos sunaikintas, kad ir kaip ji stengtųsi. Senoji slūgsanti medžiaga vis vien, girdi, nuslėgs aitrų sovietinį srautą savo krūviu ir dūlėsiais. Turėdamas tokį dvasinį numatymą, tamboviškis žmogus dar šio to pavalgė ir iš vidinio taikaus jausmų sambūvio atsiduso tarsi būsimasis teisuolis.

       – Būdavo, važiuoja ratai su pienu, – tarė pakeleivis seniokas, – visas vežimas girgžda, pats šeimininkas eina pėsčias, o ratuose jo boba gūžtą susisukus. O dabar tik šaltą inventorių permetinėja!

       – Traktoriai karšti, o gyvenimas drungnas, – pasakė žmogus tamboviškio veidu.

       – Iš čia ir liūdesys, – iškart sutiko seniokas.

       – Neliūdėkite, – patarė iš viršaus nepažįstamas žmogus, gulėjęs ten ant plikų lentų. – Liūdesį palikite mums.

       – Na, kaip nori, man tai kas! – išsigando seniokas.

       – Tai ir aš irgi nieko nesakiau, – užbėgo už akių Tambovo gyventojas.

       – Imk pieną, – pasakė žmogus iš viršaus ir nuleido raudonarmietišką gertuvę šio gėrimo. – Gerk ir neinkšk.

       – Kad mes sotūs, valgyk pats, dėl Dievo, – atsisakė seniokas.

       – Gerk, tau sako, kol nenulipau! Aš juk girdėjau, tu pieno ilgėjais.

       Seniokas iš baimės pagėrė pienuko ir perdavė gertuvę tamboviškiui – tas taip pat atsigėrė.

       Netrukus nuo viršutinės lentynos nusliuogė pats pieno šeimininkas; jis vilkėjo padėvėta raudonarmiečio apranga, atitekusia jam po demobilizacijos, ir turėjo jauną švelnų veidą, bet jau išvargintą protavimo ir veikimo. Jis atsisėdo ant suolo krašto ir užsirūkė.

       – Žmonės kalba, kad tabako greit pritrūks, – dėstė seniokas. – Simaška (5) nebeleido daugiau piktos sėklos auginti, kad proletariatas kvėpuotų sveiku oru.

       – Še – rūkyk! – kišo buvęs raudonarmietis seniui papirosą.

       – Aš, drauge, nepraktikuoju.

       – Rūkyk, tau sakoma!

       Seniokas iš paslaugumo užsirūkė, nenorėdamas turėti nemalonumų iš sutikto žmogaus. Raudonarmietis užkalbino mane.

       – Su jais važiuoji?

       – Ne, aš vienas.

       – O pats kas būsi?

       – Elektrotechnikas.

       – Tai sveikas, – apsidžiaugė raudonarmietis ir ištiesė man savo ranką.

       Aš jam buvau vertingas kadras, ir pats taip pat apsidžiaugiau, kad esu reikalingas žmogus.

       – O tu ryte neiššoktum su manimi? Tu būtum mūsų kolchoze branginamas: pas mus ten saulė nedega.

       – Iššoksiu, – atsakiau aš.

       – Palauk, o kurgi tu tada važiuoji?

       – Kad man nėra kur važiuoti, – kur manęs prireiks, ten ir išlipsiu iš vagono.

       – Tai gerai, tai mums naudinga. O tai visi, supranti, užsiėmę! Ir dar juokiasi, niekšai, kai pasakai, jog virš mūsų kolchozo saulė nedega! O tu ko nesijuoki?

       – O galbūt mes užžiebsim jūsų saulę? Ten pamatysim – verkti mums ar juoktis.

       – Na, jeigu tu taip kalbi, tad užžiebsim! – džiaugsmingai sušuko mano naujasis draugas. – Nori, aš subėgiosiu virinto vandens? Dabar bus Riazanė.

       – Mes kartu eisime.

       – Tu etiketę nešiotum ant kepurės, kad elektrotechnikas. O tai aš pagalvojau – tu buožių pakalikas: tavo išvaizda netikusi.

       Rytą nedidelėje stotyje mes su juo išlipome. Stoties viduje buvo vargana keleivių salė, vien dėl jos išvaizdos, dėl nuobodulio ir visuotinio skurdo bet kuriam žmogui sugesdavo viduriai. Ant sienų kabojo puošnūs plakatai, vaizduojantys garlaivius, lėktuvus ir greituosius traukinius, plakatai kvietė į tolimas laimingas keliones ir vaizdavo svajingas, įmitusias moteris, besigėrinčias melsvais Volgos vandenimis, taip pat vešlia pakrančių augmenija.

       Šioje keleivių salėje buvo vienintelis žmogus, kramsnojantis duoną iš krepšio.

       – Sėdi? – paklausė jo stoties budėtojas, grįždamas nuo išlydėto traukinio. – Kada gi tu pasijudinsi? Jau trečia savaitė, kaip atvažiavai.

       – Aš tau trukdau, ar ką? – atsakė šis sėslusis keleivis. – Ko tau bereikia? Grindis aš tau iššluoju, langus nušluostau; anądien tu užsnūdai, o aš depešą priėmiau ir išėjau, be kepurės pastovėjau, kol traukinys pralėkė. Aš gyvenu pas tave normaliai.

       Budėtojas daugiau nebeskaudino pagyvenusio žmogaus.

       – Na gyvenk toliau. Aš tik bijaus, prabūsi tu čia dar kokius keturis mėnesius, o paskui pareikalausi etato.

       – Atatas man nereikalingas, – atsisakė keleivis. – Su dokumentais veikiau prapulsi, o be popierėlio aš visada gausiu patį lengviausią straipsnį (6), nes apie mane nieko nežinoma.

       Mano palydovas, demobilizuotasis raudonarmietis draugas Kondrovas, stabtelėjo dėl tokio pokalbio.

       – Turėk galvoje, – pasakė jis budėtojui, – tu dirbi kaip šunsnukis; dabar tu man irgi rūpėsi.

       Iškart po to mes išėjome į važiuojamą laukų kelią. mus apsupo nuoga pavasario gamta, priešindamasi vėju į veidą, bet mums tai buvo nesunku.

       Kelias valandas pasidarbavę kojomis, mes sustojome prie triumfo lanko pavidalo kaimo vartų, ant kurių buvo užrašyta: „Ž.-ū. kolektyvas „Gera pradžia“. Pats kolchozas buvo išsidėstęs didžiulės raguvos šlaite, jos apačioje tekėjo upelis, plušantis ištisus metus. Kolchozo trobos buvo įprastos kaimui, visa turtinė įranga buvo senoviška ir pažįstama, tik žmonės man pasirodė neaiškūs. Jie vaikščiojo daugiskaita po visas kaimo vietas, čiupinėjo įvairius daiktus, prisukinėjo plūgų veržles, dalykiškai ginčijosi ir rimtai mąstė. Bendras visų kolchozo gyventojų jausmas buvo nerimas ir susirūpinimas, tad kolchozininkai savo nerimą prieš sėjos pradžią stengėsi sumažinti uoliu pasiruošimu. Reikalo labui kiekvienas manė kitą esant kvailesnį ir todėl visų plūgų veržles tikrino tik nuosavomis rankomis. Aš girdėjau trumpus pokalbius.

       – Ar apžiūrėjai sėjamųjų stipinus?

       – Apžiūrėjau.

       – Na ir kaip?

       – Kurie klibėjo, tuos pataisiau.

       – Pataisei? Žinau, kaip tu taisai! Iš pat ryto užsivilko marškinius bajaną ir vaikštinėja! Va pats nueisiu – iš naujo pataisysiu.

       Tas, kuris vilkėjo marškinius bajaną (su keturiasdešimčia sagų, primenančių armonikos mygtukus), nepaprieštaravo, o tik atsidūsėjo, nes niekaip negalėjo įtikti kolchozo nariams.

       – Vaska, nubėgtum arklių pažiūrėti!

       – O ko juos veizėti? Aš veizėjau: stovi, avižas žiaunoja jau kuri diena, netgi lašiniais apėjo.

       – O tu vis dėlto nubėk jų aplankyti!

       – Ko čia bėgioti, nuplikęs žmogau? Ko be reikalo kolchozines kojas atmušinėti?

       – Tai štai: pamatysi jų nuotaiką, parbėgsi – pasakysi.

       – Tai godus velnias, – užsigavo jaunyvos išvaizdos Vaska. – Juk aš visą samdinio dalią pas buožes išragavau, bet taip niekados nebuvau gainiojamas.

       – Keistuolis: pas buožes buvo priplėšta, o pas mus kruvinu prakaitu uždirbta.

       Galų gale Vaska nuėjo žiūrėti bendruomeninių arklių nuotaikos.

       – Piliečiai, – pasakė su kibiru alyvos priėjęs žmogus; iš šio kibiro jis tepliojo visas geležines judamas ir nejudamas kolchozo detales, bijodamas, kad jos žus nuo rūdžių ir trinties. – Piliečiai, vakar dieną Serioga vėl neužgesintas nuorūkas mėtė kur pakliuvo. Pranešu tai, o dar kils gaisras!

       – Paistai niekus, tepėjau, – paprieštaravo čia pat buvęs stambaus sudėjimo Serioga, – aš jas užspjaudydavau.

       – Užspjaudydavai, bet pro šalį, – ginčijosi tepėjas, – o ugnis sausa krito.

       – Na gerai, pakaks zirzti, – atlėgo Serioga. – Tu pats vaikščioji, alyvą ant žemės lašini, o juk ji už bendras lėšas nupirkta.

       – Piliečiai, jis įžūliai ir kaip buožė meluoja. Tegu suranda kur nors bent vieną lašą. Ko jis mane kankina!

       – Gana jums, – pasakė Kondrovas, – nešunburniaukite bendrų rūpesčių. Tu, Serioga, rūkyk kukliau, o tu – lašinti lašink, – kolchozui lašas ne bėda, bet va tepk – kur reikia, o ne kur sausa. Kodėl gi tu vežėčių ratlankius tepi?

       – Rūdžių bijau, drauge Kondrovai, – atsakė tepėjas. – Perskaičiau, kad rūdys – tai lėta ugnis, o draugas Kuibyševas (7) per radiją kalbėjo – pas mus geležies badas; aš ir šykštauju jos.

       – Būk nuovokus iki galo, – paaiškino tepėjui Kondrovas, – alyva išgaunama irgi geležinėmis mašinomis. O jeigu tu be reikalo ją eikvoji, tai mašinos Baku bergždžiai veikia.

       – Negi?! – išsigando tepėjas ir iš nustebimo atsisėdo ant savo kibiro: jis galvojo, kad alyva – tai tiesiog tirštas skystis.

       – Petia, – pasakė vyrukui nuplikęs mužikėlis, tas, kuris nusiuntė Vaską pas arklius. – Eik, dėl Dievo garbės, apibėk visas trobas – tegul bobos krosniakaiščius užstumia, o tai šiluma išsisklaidys.

       – Bet dabar nešalta, – pranešė Serioga.

       – Vis tiek: tegul bobos pratinasi tausoti sudeginamą gerą, joms šis mokslas pravers žiemą.

       Petia patylomis nubėgo pas bobas paliepti dėl krosniakaiščių.

       – Klausyk, dėde Semionai! Kodėl tu vakar šieną iš mano kumelės atėmei, o savo išromytam arkliui pakišai? Žiūrėk tik, nevykęs kipšas koks, – matyt, kolchozas tavyje neišsitenka!

       Dėdė Semionas stovėjo susidrumstusiu veidu.

       – Pripratau prie išromytojo, – pasakė jis, – ilgainiui ateinu – jis šnopuoja į mane ir akimis mirksi, o visur norma – gyvulio nėra kuo palepinti, štai ir padėjau tavojo šieno.`

       – O tu dabar prie žmogaus pratinkis, tada tave visi išromytieji gerbs!..

       – Stengsiuosi priprasti, – liūdnai pažadėjo dėdė Semionas.

       – Ar nenuėjus stogelio šuliniui daryti? – stovėjęs be darbo, tarė Serioga.

       – Eik, brangusis, eik. Nuo mažumės su gyvūniukais vandenį geriame. Gal esant geram vandeniui mažiau imsime valgyti.

       Paėjėjęs su Kondrovu į kolchozo gilumą, aš pastebėjau, kad į dešinę nuo kaimo, neužsėtoje šlaito viršūnėje, stovi naujas medinis gaisrinės bokštas kokių dešimties dvylikos metrų. Bokšto viršuje blizgėjo skardinis įrenginys, buvęs, jei spręsime iš formos, reflektoriumi; be to, jis buvo pastatytas taip, kad turėjo visiškai nukreipti nežinomo šviesos šaltinio spindulius į kolchozo pusę.

       – Štai mūsų saulė, kuri nešviečia, – pasakė man Kondrovas, parodęs į bokštą. – Valgyti ar nori?

       – Noriu. O ar jūs turite atsargų?

       – Pakaks. Praėjusiais metais ruduo buvo bolševikiškas – visa užderėjo.

       Užvalgę įvairių gėrybių pakeliui buvusioje troboje, kurioje kabojo elektros lemputė, mes nuėjome su Kondrovu ne į bokštą, o link upelio. Ties upeliu, prie namų darbo užtvankos, buvo ąžuolinis sandėlis su tvirtu tekančio vandens sukamu malūno ratu; akivaizdu, užtvanka tarnavo vandens atsargoms kaupti.

       – Krintančio vandens sukamas ratas būtų našesnis! – tariau.

       – Nagi, tu tik pasakyk, kaip reikia daryti, o mes jau darysim, – atsakė man Kondrovas.

       Man pasidarė liūdna ir neramu šalia tokio žmogaus: juk jis už mažiausią žinojimą atiduos bet ką; o kita vertus, jį bet kokia kenkėjiška bjaurybė gali lengvai apgauti ir pražudyti, iš anksto įrodžiusi, kad yra perkandusi algebrą ir mechaniką.

       Kondrovas atsklendė sandėlį. Jokio malūno sandėlyje nebuvo, ten stovėjo nedidelė dinamo mašina, ir daugiau nieko. Ant vandens rato veleno buvo medinis skriemulys, nuo kurio diržas perduodavo jėgą dinamo mašinai. Apžiūra parodė, jog vandens ratas buvo pajėgus per dinamo mašiną duoti pakankamą galingumą, kad kolchoze degtų dvidešimt tūkstančių ekonomiškų elektros žvakių, arba keturiasdešimt tūkstančių tų pačių žvakių pusvatėmis lempomis. Perdirbus tekančio vandens sukamą ratą į varomą krintančio vandens, viso įrenginio galingumą galima padidinti mažiausiai trečdaliu; dinamo mašina buvo apskaičiuota keturiasdešimčiai arklio jėgų ir galėjo pakelti didelį apkrovimą.

       – O mūsų saulė, supranti, nešviečia! – liūdnai prakalbo man Kondrovas. – Ji užgeso.

       Nuo sandėlio laidai ėjo blindėmis, pinučiais, trobų sienomis ir, atsišakoję į gretimą kolchozą, leidosi link saulės. Mes taip pat nuėjome prie saulės. Laidai visur buvo ganėtinai tvarkingi, pačioje saulėje aš taip pat negalėjau pastebėti ko nors ydingo. Ypač man kėlė pasitenkinimą skardinis reflektorius: jo atspindimieji paviršiai buvo taip pamatuotai išgaubti, kad visą šviesos jėgą tiksliai siuntė į kolchozą ir jo daržininkystės naudmenas, nieko nepraleisdami pro viršų ar benaudžius šonus. Šviesos šaltinį sudarė medinis diskas, prie kurio buvo pritvirtinta šimtas šimtažvakių pusvačių lempų, taigi bendras saulės šviesos galingumas siekė dešimt tūkstančių žvakių. Kondrovas kalbėjo, jog šito vis dėlto maža – kuo greičiau reiktų pridurti bent keturiasdešimt tūkstančių žvakių šviesos; aišku, nepaprastai praverstų prožektorius, bet jo neįmanoma įsigyti.

       – Dabar aš einu paleisiu ratą ir dinamą, ir tu pamatysi, kad mūsų saulė nešviečia! – susikrimtęs pasakė man Kondrovas.

       Jis nuėjo ir paleido – ir saulė išties nesušvito. Aš stovėjau ant bokšto suglumęs. Srovė pagrindiniuose laiduose buvo, kolchozininkai susirinko palei bokštą ir aptarinėjo iki manęs atsklindantį klausimą.

       – visa mūsų valdžia mokslinė, o saulė nešviečia!

       – Kenkimas (8), ko gero!

       – Kiek statėme, galvojome – pas mus nebebus darganų, puokštės išsiskleis, o ji stovi šalta!

       – Tai nelaimė! Kai tik atsikeli, pamatai, jog ji nešviečia, tai ir susikremti visas nuo galvos žemynlink!

       – Štai mūsų seniai buvo nustoję tikėti Dievą, bet kai saulė nesušvito, jie vėl pradėjo žegnotis.

       Senelis Pavlikas pažadėjo likviduoti Dievą kaip tikėjimą, jeigu šviesa sutviks ant bokšto. Jis tada pažadėjo įtikėti elektrą kaip Dievą.

       – O ar švietė ši saulė nors kartą? – paklausiau aš liaudies.

       – Švietė beveik kad pusvalandį! – pasakė liaudis ir atsakinėjo toliau, ginčydamasi pati su savimi.

       – Daugiau švietė: nesapaliok!

       – Mažiau – aš ir apsidžiaugti nesuspėjau!

       – Kaipgi mažiau, jeigu man ašaros nuo skaistumo ėmė bėgti?!

       – Jos tau ir nuo lempelės prie šventojo paveikslo bėga.

       – Skaisčiai švietė? – paklausiau aš.

       – Prašmatniai! – sušuko kai kurie.

       – Pas mus, atrodė, radosi mokslinė šviesa, bet gaila, kad išsibaigė, – pasakė pažįstamas man tepėjas.

       – O ar jums reikalinga elektrinė saulė? – pasidomėjau aš.

       – Mums ji naudinga; tu persiskaityk formuluotes ties savimi.

       Aš apsižvalgiau ir pamačiau ranka rašytą raštą, vinimis prikaltą prie specialios lentos. Štai šito rašto turinys:

        „Elektrosaulės veikimo kolchoze „Gera pradžia“ nuostatai:

       1. Saulė organizuojama siekiant padengti to paties pavadinimo dangaus šviesulio tamsų ūkanotą deficitą.

       2. Kolchozinė saulė užtikrina šviesą virš kolchozo nuo šešių valandų ryto iki šešių valandų vakaro kiekvieną dieną ir kiaurus metus. Esant patvariai gamtos šviesai, kolchozinė saulė išjungiama, jos nesant, vėl įjungiama.

       3. Kolchozinės saulės tikslas yra duoti šviesos kolchozininkų gyvenimui, darbui ir kultūrinei veiklai, naudingiems gyvūnams ir daržams, pasiekiamiems šviesos spindulių.

       4. Artimiausiu metu paprastą stiklą saulėje reikia pakeisti moksliniu, ultravioletiniu, kuris išvysto apšviestų žmonių sveikatą ir įdegimą. Pasirūpinti draugui Kondrovui.

       5. Kolchozinė elektrosaulė tuo pat metu yra kultūrinė jėga, kadangi kai kurie vyresni mūsų kolchozo nariai ir įvairūs kolchozų ir kaimų tikinčiųjų likučiai raštiškai pasižadėjo – nustoti laikytis religijos, jei būsianti vietinė saulė. Elektrosaulė taip pat turi tą nuostabią reikšmę, kad nuolatos žemėje palaiko šviesią dieną ir neleidžia susitvenkti nuotaikų dvejonėms, neišmanymui, abejonėms, liūdesiui, ilgesiui ir kitiems prietarams ir traukia kiekvieną vargingąjį bei vidutinioką pažinti bet kurios šviesos jėgos žemėje kilmę.

       6. Mūsų elektrosaulė turi įrodyti miestams, kad sovietinis kaimas trokšta juos draugiškai pasivyti ir pralenkti technikoje, moksle ir kultūroje ir išaiškinti, kad ir miestuose būtina įrengti rajonines visuomenines saules, idant technika mūsų šalyje visur šviestų ir griaudėtų.

       7. Tegyvuoja kasdieninė saulė sovietinėje žemėje!“

       Visa tai buvo visiškai teisingai ir gerai, ir aš apsidžiaugiau šia tikra naujo gyvenimo statyba. Tiesa, šiame reiškinyje buvo kažkas graudaus ir juokingo, bet tai buvo graudi vaikystės, lenkiančios tave, nebranda, o ne dvesianti žlugimo ironija. Jeigu nebūtų susidėjusios tokios aplinkybės, mes gi niekada nesukurtume žmonijos ir nepajaustume žmogiškumo, nes mums juokingas naujasis žmogus, kaip robinzonas beždžionei; mums atrodo naivi jo veikla ir mes slapčia norime, kad jis nepaliktų mūsų vienų mirti ir sugrįžtų pas mus. Bet jis nebesugrįš, ir kiekvienas dvasios vargeta, kurio vienintelis turtas – abejonė, žus praeities – išmarų šalyje.

 

       Kondrovas sugrįžo.

       – Tu veikiausiai važiavai į Maskvą ultravioletinių lempų? – paklausiau jo.

       – Jųjų, – atsakė jis, – pasakė, kad dar neparduodama, vis dar rengiamasi jas gaminti, krapštosi kažko!

       – Kur tu buvai, kai saulė ėmė šviesti ir užgeso?

       – Čiagi, prie saulės.

       – Karšta buvo greta disko?

       – Baisiai!

       Aš užėjau už disko ir ėmiau tikrinti visą instaliaciją, bet tikrinti jos nebuvo ko: visa laidų izoliacija susmilko, įvyko trumpasis jungimas, o įvadiniai saugikliai, žinoma, perdegė. Visą šią įrangą, pasirodo, darė kalvis iš kito kaimo, pasikliaudamas vien savo nuovoka.

       Bendru mano ir Kondrovo sprendimu padarėme išsamią saulės nešvietimo analizę, o paskui pranešėme savo nuomonę netoli mūsų dalyvavusiems kolchozo nariams. Mūsų nuomonė buvo tokia: saulė užgeso dėl didžiulio šviesos karščio, kuris sugadino laidus, vadinasi, reikia rečiau išdėstyti lempas ant disko.

       – Nereikia! – atmetė vidutiniokas iš užpakalio. – Jūs nesuprantate. Jūs pastatykite ant skardos kokius nors indus su vandeniu, vanduo ataušins karštį, o mūsų skrandžiams pravers virintas vanduo.

       Žodžiai vidutinioko, stovėjusio užpakalyje, buvo protingi ir tiko reikalui; pritaisius prie reflektoriaus aušinimo kamerą, skarda vėsins laidus, be to, kas valandą galima gauti kibirą virinto vandens.

       – Na kaip? – paklausė manęs Kondrovas visuotinio susimąstymo tyloje.

       – Taip bus teisinga, – atsakiau aš.

       – Sukimo–kūlimo brigadą prašau prieiti prie manęs! – garsiai ištarė Kondrovas.

       Ši brigada buvo pati atkakliausia atlikdama bet kurį sunkų, skubų ir mažai ištirtą darbą. Tik vakar ji užbaigė sėklinių grūdų visišką išvalymą ir, išmiegojusi dvidešimt valandų, dabar palaipsniui suėjo prie Kondrovo.

       Ties saulės bokštu mes surengėme gamybinį pasitarimą, kuriame išsiaiškinome visas detales ir medžiagas saulės racionalizavimui, taip pat, kokiu būdu užslenkstės ratą perdirbti iš sukamo tekančio į sukamą krintančio vandens.

       Paskui man davė laisvę, ir aš susidomėjau vietine klasių kova. Dėl šito nuėjau į trobą skaityklą, žinodamas, kad kultūrinė revoliucija pas mus dažniausiai eina išbuožintomis (9) vietomis. Taip ir buvo: troba skaitykla užėmė senovinio, ilgamečio buožės Semiono Vereščiagino namą, iki likviduojant jis keturiasdešimt metų pavieniui ir pasiturinčiai šeimininkavo Perepalno vienkiemyje (laukdamas, kol pasivadins kolchozu „Gera pradžia“, kaimas vadinosi Perepalnu). Vereščiaginas ir į jį panašus jo kaimynas Revuškinas gyveno ne tiek iš savo triūso, kiek iš savotiškos išminties.

       Nuo pat sovietų valdžios pradžios Vereščiaginas prenumeravo keturis laikraščius ir skaitė juose visus įstatymus ir nutarimus, siekdamas pralįsti tarp jų į kokią nors silpną ir naudingą vietą. Ir taip ilgai ir tvirtai, užsislėpęs ir gudraudamas, egzistavo Semionas Vereščiaginas. Betgi jį glumino pastaruoju metu gyvulių pigumas, o Vereščiaginas nuo seno nežymiai uždarbiavo supirkdamas ir perparduodamas svetimus gyvulius. Ilgai ieškojo Vereščiaginas kokių nors įstatymų šiuo klausimu, bet laikraščiai bylojo tik kažin kokius neapibrėžtumus. Tada Vereščiaginas nusprendė išnaudoti ir pačius neapibrėžtumus. Jo protas prisiminė, kad jo arklys turguje dabar kainuoja trisdešimt rublių, o apdraustas yra visu šimtu septyniolika. O čia dar kolchozas tuoj tuoj užgrius, ir tada arklys taps niekuo, nei gyvulys, nei reikmuo. Ištisomis ilgomis dienomis sėdėjo Vereščiaginas ant suolo ir liūdnai mąstė, gudraudamas viena geltona akimi.

        „Svarbiausia, kad valstybė nesuuostų, – sumetė jis. – Rodos, aš niekur neskaičiau, kad arklių nebūtų galima kamuoti: vadinasi – galima. Kad tik Osoaviachimas (10) neįsikištų: bet ne, jo reikalas – aeroplanai!“

       Ir Vereščiaginas sąmoningai nustojo duoti maisto arkliui. Jis pririšo jį virvėmis mirtinai prie gardo ir davė tik vandens, kad gyvulys nerėktų ir nepritrauktų budrios kaimynų klausos.

       Taip praėjo savaitė. Arklys sunyko ir tarytum sužmogėjo. O kai pas jį ateidavo Vereščiaginas, tai jis netgi praverdavo burną, tarsi norėdamas ištarti jį kamavusį žodį.

       Ir dar praėjo savaitė ar dešimtadienis. Vereščiaginas, kad arklys greičiau baigtųsi, nustojo jam duoti ir vandens. Gyvūnas nukorė galvą ir be perstojo iš širdgėlos gargė.

       – Nusibaik, – įsakinėjo arkliui Vereščiaginas. – O tai sovietų valdžia nuovoki. Dar, žiūrėk, ir tave prisimins.

       O arklys gyveno ir gyveno, tarytum jame būtų buvęs kažkoks idėjinis atsparumas.

       Dvidešimtą dieną, kai arkliui jau užsimerkė akys, bet širdis dar plakė, Vereščiaginas apkabino savo arklį per kaklą ir, praslinkus valandai, pasmaugė jį (11). Arklys po dviejų valandų sustingo.

       Vereščiaginas patylomis nusišypsojo iš nugalėtos valstybės ir nuėjo į trobą – pailsėti nuo nervų jaudulio.

       Po dešimties dienų, vos tik kaimo sovietas išdavė jam pažymą, kad arklys nugaišo iškamuotas skrandžio, jis išvyko atsiimti draudimo už kritusį gyvulį.

       Už gautus šimtą rublių Vereščiaginas nupirko turguje tris arklius ir, kaip susipratęs pilietis, apdraudė šį skaičių apskrities Gosstracho (12) kontoroje.

       Pralaukęs mėnesį ir neišgirdęs, kad valstybė jį aprėktų, Vereščiaginas nustojo maitinti ir naujuosius tris arklius. Po mėnesio jis jau turės du šimtus rublių gryno pelno, o gal ir dar, ir taip toliau – iki begalinio pertekliaus.

       Priveržęs virvėmis arklius prie gardų, Vereščiaginas ėmė laukti jų mirties ir savo pelno.

       Betgi Vereščiagino kiemsargis šuva taip pat neturėjo nuostolių – jis ėmė plėšti gabalus iš pusiau negyvų arklių pasturgalių taip, jog arkliai bandė trypti iš skausmo, ir tampė mėsos gabalus po svetimus kiemus, kad paslėptų. Šunį valstiečiai pastebėjo ir greitai visos sudėties kaimo sovietas su Kondrovu priešakyje atėjo pas Vereščiaginą, kad aptiktų pas jį jautienos sandėlį. Kaimo sovietas jokio sandėlio nesurado, o naktį į Vereščiaginų kiemą subėgo visa ruja svetimų šunų ir sutūpę tie kieminiai gyvuliai ėmė stūgauti.

       Kitą dieną vargingasis valstietis, kairysis Vereščiagino kaimynas, perlipo pinučius ir pamatė tris šunų suplėšytus mirštančius arklius.

       Vereščiaginas taip pat nemiegojo, o galvojo. Jis jau iš ryto nuėjo pasiimti pažymos apie tris kritusius savo arklius, kuriuos jis pirko, girdi, vien tam, kad atiduotų besiorganizuojančiai arklių kolonai (13), bet išėjo pagal Dievo valią. Kondrovas pažiūrėjo į Vereščiaginą ir pasakė:

       – Nepavyks, Vereščiaginai, tavoji priemonė, mes iš šunų sužinojome apie visą tavo gyvenimo būdą. Eik kol kas į kamarą, o mes posėdžiausime dėl tavo likimo: šiandien atėjo laikraštis „Biednota“ (14), ten parašyta apie tave ir apie visus tokius asmenis.

       – Paštas pas mus dirba prastai, drauge pirmininke, – pasakė Vereščiaginas. – Aš juk galvojau, kad dabar mašinos plis, o arklys – kenkėjiška būtybė, todėl ir negydžiau tokio atsilikusio galvijo.

       – Aha, tu protingiau už visą valstybę galvojai, – tada tarė Kondrovas. – Bet nieko, tau dabar puikiai pritaikomas naujas įstatymas dėl gyvulių išsaugojimo (15).

       – Tegul pritaikomas, – gudragalviškai sutiko Vereščiaginas. – Užtat aš stojau už visišką industrializaciją (16), o arklys yra gyvulys – oportunas! (17)

       – Būtent! – tuokart sušuko Kondrovas. – Oportunas visada rėkia už, kai nuo jo dubenėlį su kopūstiene atitraukia! Eik į kamarą ir lauk mūsų nutarimo, kol mano nervai laiko, visos žmonijos prieše!

       Po mėnesio ar dviejų Vereščiaginą ir analogišką Revuškiną jų buvusieji samdiniai – Serioga, tepėjas ir kiti – nuvarė pėsčius į rajoną ir paliko ten amžiams (18).

       Nė vienas vidutiniokas, išbuožinant Perepalne, nebuvo nuskriaustas, – priešingai, vidutiniokas Jevsejevas, kuriam buvo prisakyta kuo tiksliau surašyti kiekvieną buožių ūkio smulkmę, kad jos būtų įtrauktos į kolchozines pajamas, pats nuskriaudė sovietų valdžią. Ir būtent, kai Jevsejevas Revuškino namuose išvydo ponių bobų kažkokių vertingų daiktų krūvą, tai Jevsejevui iš džiugaus godulio dvejinosi akyse ir jis atliekamą pusę pasiėmė sau, jo nuomone, tik atkartojusią daiktus, – taigi iš moteriško inventoriaus nieko nebeliko, o valstybė buvo nuskurdinta šimtu ar dviem šimtais rublių.

       Tokį pavienį reiškinį vėliau rajone apibūdino kaip atlenkimą, o Jevsejevas išgarsėjo kaip atlenkėjas – priešingai perlenkėjui. Čia aš naudojuosi proga paskelbti tikrąją padėtį: perlenkimai kolektyvizuojant nebuvo visuotinis reiškinys, buvo vietų, laisvų nuo svaiginamų klaidų, ir ten partijos linija nenutrūkdavo ir nedarė klaidoms lanksto. Bet, deja, tokių vietų buvo ne per daugiausia. Kurgi tokio nesutrinkamo generalinės linijos įgyvendinimo priežastis? (19)

       Mano nuomone, savarankiškai mąstančioje Kondrovo galvoje. Daugelio rajono direktyvų jis tiesiog nevykdė.

       – Tai rašė pagyrūnas, – sakė jis, skaitydamas ypač spaudžiančias direktyvas, kaip antai, „įvykdyti per dešimtadienį“ ir pan. – Jis geidžia išgarsėti, kaip koks autorius, aš, girdi, pirmasis popierinį socializmą pastačiau, niekšas toks!

       Kitas direktyvas, priešingai, Kondrovas vykdė griežtai kruopščiai.

       – O štai čia ritminga ir revoliuciška! – pranešdavo jis apie dalykišką popierių. – Kiekvienas žodis grukši smegenyse, skaitai – ir tarytum šviežią vandenį geri: tik draugas Stalinas gali šitaip pranešti! Tikriausiai rajono kipšai tiesiog nusirašė šitą direktyvą nuo centro, o tą, kurią aš išmečiau, patys sugalvojo, kad su protu susipyktų!

       Veikė Kondrovas be jokios baimės ir nesidairydamas, nepaisydamas iš rajono nuolat jam grūmojančio piršto:

       – Žiūrėk, Kondrovai, nestabdyk besiveržiančios į ateitį varguomenės, – užbrėžk tempą visu istorijos greičiu, netikėli nelaimingas!

       Bet Kondrovas žinojo, kad tempą reikia išvystyti su vargdienių klase, o ne vien tik užėjus šišui; rajono gi žmonės savąjį vienasmenį šišą laikė visuotiniu užsidegimu ir rovė tiek toli į priekį, jog seniai prapuolė iš mažaturtės valstietijos akių už laukų horizonto.

       Vis dėlto Kondrovas atliko jam nepritinkantį dalyką: Stalino straipsnio apie apsvaigimą (20) gavimo dieną pas Kondrovą su einamaisiais reikalais užvažiavo predrikas (21). Kondrovas tą valandą sėdėjo ant šulinio rentinio ir nesitvėrė iš tikro džiaugsmo, nežinodamas, ką jam pirmiausia daryti – pulti į sniegą ar iškart stvertis saulės statymo, – bet reikėjo būtinai ir nedelsiant atvėsti nuo savo išsipildžiusios laimės.

       – Ko tu erzėji? – paklausė jo nesusigaudantis predrikas. – Padaryk man suvestinukę…

       Ir čia Kondrovas apsivyniojo kumštį „Pravda“ (22) ir atliko juo smūgį į predriko ausį.

       Iki pat dangaus saulės nusileidimo aš išbuvau kolchoze ir, nusižiūrėjęs visa, kas verta jame, išėjau iš jo lauk. Kolchozinė saulė dar nebuvo užbaigta, bet aš tikėjausi ją pamatyti nakties tamsoje iš kokio nors pakelės medžio.

       Nuėjęs daugiau kaip dešimt varstų, aptikau tinkamą medį ir įsilipau į jį laukti. Pusė rajono buvo mano stebima tą beprasidedančią pavasario naktį. Tolimuose kolchozuose degė šviesos. Buvo girdimas kažkur dirbantis trijeris ir iš visur aidėjo pažįstami kaip varpų gausmas, sergintys balsai šunų, dirbančių komunizmui taip pat atsidavusiai, kaip ir buožių kapitalizmui. Aš radau vietą, kur buvo išsidėsčiusi „Gera pradžia“, bet ten degė tik dvi šviesos ir iš ten neatsklido šunų lojimas.

       Aš praleidau daug laiko, įsitaisęs ant šoninės medžio šakos, ir vis žiūrėjau į aplinkinius palaipsniui ščiūvančius tolius. Daugybė bejausmių žvaigždžių švietė iš dangaus į žemės tamsą, kurioje nepaliaujamai dirbo žmonės, kad ilgainiui susimąstytų ir apie svetimų planetų likimą, todėl dangaus žvaigždei kolchozas labiau priimtinas negu pavienininkų kaimas. Išvargęs, aš nelauktai užsnūdau ir taip išbuvau nežinia kiek laiko, kol nenukritau iš išgąsčio, bet neužsimušiau. Nežinomas žmogus atsitraukė nuo medžio, atlaisvindamas vietos mano kritimui, – nuo šio žmogaus balso aš ir atsibudau viršuje.

       Įsileidęs su žmogumi į kalbas, nuėjau įkandin jo keliu, vedančiu tolyn nuo „Geros pradžios“. Retkarčiais atsisukdavau atgal, tikėdamasis kolchozinės saulės šviesos, bet viskas veltui. Žmogus man pasakė, kad jis kovotojas su nesvarbiausiąja grėsme ir per apskritį eina komandiruotas.

       – Lik sveikas, Kondrovai! – paskutinį kartą atsisukau į „Gerą pradžią“.

       Mes dažnai prasilenkdavome su kokiais nors pavieniais ir grupiniais žmonėmis, – regis, kolchozų laikais ir tuščias laukas turi savąjį gyventojų tankumą.

       – O kuri grėsmė nesvarbiausia? – paklausiau to, su kuriuo ėjau. – Tu gal geriau su svarbiausiąja kovotum?

       – Nesvarbiausioji palaiko svarbiausiąją, – atsakė man kelionės draugas. – Be to, aš silpnos širdies, ir man priskyrė kairuoliškumą, kaip pagalbinį dešiniųjų veikimo barą! Svarbiausioji grėsmė – ta tai gerai: ten pagyvenę garbės biurokratai, ten įvairūs akcininkai liberalai – tuos reikia galutinai pribaigti, – ir dėl saviprusos bus naudinga: kas ten žino, galbūt dešinieji jau paskutiniai klaidadariai, paskutinės nugalabytos buožių sielos!

       Oi, kaip gaila, kad mano širdis silpna, o tai man svarbiausiąją būtų davę: oi, na ir būčiau pagyvenęs šiais triuškinimų laikais! Tai bent malonu ir naudinga parmušti ir dešiniuosius, ir kairiuosius, kad čionykštei buožijai nebeliktų nei sielos, nei smegenų!

       Aš apžiūrėjau kalbantį žmogų. Jis dar nebuvo senų metų, tačiau veidas ir kūnas veikiausiai išsieikvojo apskrities diskusijose, tiek jo liemuo panėšėjo į nukamuotą padarą.

       Jis kvėpavo netolygiai ir retai, visą laiką užsimiršdavo vidinėse mintyse ir vargu ar pakankamai valgė maisto.

       Perkopdami per horizontą, iš blausios šviesos palei žemę mes supratome, kad už mūsų patekėjo mėnulis. Mes atsigręžėme.

       Tolumos rūke aš pamačiau silpną apskritą šviesulį, vis dėlto įveikusį vientisą tamsą.

       – Tai saulę užžiebė kolchoze! – pasakiau aš.

       – Taip, galimas daiktas, – abejingai pritarė kovotojas su nesvarbiausiąja grėsme. – Mėnulio – kaip saulės pasekėjo – pernelyg nereikšminga šviesa. Ir pasekėju reikia sugebėti būti.

       Nakvojome mes su juo apleistoje lūšnelėje, kurią pamatėme vieškelio nuošalėje.

       – Kokį nors punktą čia įrengus, – pasakė man ryto aušroje kelio draugas. – Ko gi stovi ši trobelė tuščia, kai pamatinį auksinį milijardą, mūsų ideologiją, ne kiekvienas turi sieloje!

       – Tai tiesa, – pasakiau aš, – pasaulyje daug dvasios vargetų.

       Pirmąją dienos pusę mes ėjome toliau. Kai kur po šlapius laukus jau visuotinai vaikščiojo kolchozai ir čiupinėjo rankomis žemę, nustatinėdami jos pavasarinę brandą.

       Paskui priėjome Ponizovkos (23) kaimą, iš tikro įsikūrusį žemumoje. Tai paaiškinama tuo, jog aukštesnėse dirvose trūksta vandens arba sunku jį išgauti.

       Apskritai kolchozų ir sovchozų aprūpinimas vandeniu turi tapti vienu svarbiausiu mūsų penkmečio uždaviniu, kadangi, kaip pastebėjau, žemės apdirbimo ir įsisavinimo laipsnis yra atvirkščiai proporcingas (24) aprūpinimui vandeniu.

       Vadinasi, kad vandenskyrinių aukštumų žemės, paprastai pačios geriausios kokybės, pačios struktūriškiausios sudėties, blogiau apdirbamos ir tokie laukai yra blogiau prižiūrimi.

       Tai ir suprantama, nes vandenskyros yra toli nuo ūkinės bazės, visada prigludusios prie natūralių atvirų vandens telkinių arba paviršinių gruntinių vandenų.

       Aš mačiau grūdiniuose rajonuose ne mažiau kaip šimtą didžiulių kaimų, ir visi jie troškulio suvaryti į žemumas – upelių slėnius, raguvas ir kitas reljefo įdubas.

       Na, o pačios derlingiausios, aukštumų žemės, – tolimos ir negyvenamos.

       Dėl to mūsų ūkis kasmet patiria milžiniškus, tikriausiai kelių šimtų milijonų rublių, nuostolius, nes iš vandenskyrinių dirvų derlius negaunamas.

       Kaip išspręsti šią užduotį? Kolchozus reikėtų įkurdinti, o sovchozų gyvenvietes steigti tiesiog vandenskyrose, kur dirvožemis derlingiausias. O vandenį tiekti jiems reikia iš gilių vamzdinių šulinių. Papildomai ryškiai pagerėtų sanitarinė būklė kaime. Ta užkrėsta atvirų vandens telkinių pliurė, kuria malšina troškulį daugelis kaimiškųjų SSRS rajonų, kaip vandens aprūpinimo šaltinis, tada prarastų savo reikšmę. O vamzdinių šulinių artezinis gilumos vanduo sveikesnis, skanesnis ir švaresnis už chloruotą vandentiekio.

       Dabar, kai eini atokiomis SSRS vietomis, regi tarytum tuščią, neapgyvendintą šalį. Taip yra todėl, kad visos gyvenvietės pasislėpė žemumų tarpekliuose; kitaip sakant – hidrologinės sąlygos nulėmė mūsų žemių apgyvendinimo pobūdį. Na, o samprotaujant šiek tiek nuodugniau, galima sakyti, kad feodaliniai kapitalistiniai gamybiniai santykiai laikė kaimus prie upių ir pelkių, visiškai ar dalinai apleisdami pačius derlingiausius sausslėnius. Iš čia aišku, jog socializmas daugeliui mūsų pietinių, pietrytinių ir centrinių juodžemio rajonų, be kitų savo elementų, turi apsireikšti upių takoskyrose ir vandens pavidalu.

       Štai kodėl kaimas, mūsų užeitas, vadinosi Ponizovka – vardu, kuris tinka ir tūkstančiams kitų kaimų.

       Kovotojas su nesvarbiausiąja grėsme nuėjo tiesiai į kaimo sovietą. Ir čia aš buvau liudytojas veiksmų jo įgudusio proto, gebėjusio bet kokią biurokratinę painiavą paversti suprantamu tiesos paprastumu.

       – Ko gi jūs nieko mums nepranešėte? – paklausė manojo kelio draugo kaimo sovieto sekretorius. – Mes būtume tarantasą nusiuntę jūsų pasitikti!

       – Nenurodinėk! – atsakė kovotojas. – Arklius tausok sėjai, o ne man.

       Ant sovieto sienų kabojo daugybė schemų ir plakatų, tarp jų vienas stambus planas, iš karto atkreipęs kovotojo su grėsme akylą protą. Planas vaizdavo patvirtintus terminus ir kovos kampanijų pavadinimus: rūšiavimo, žemės ribų nustatymo, aiškinamoji, žemės dirbimo susidėjus organizavimo, bandomosios sėjos, pasiruošimo patikrinimo, sėjos, kontrolės, ravėjimo, derliaus nuėmimo, derliaus apskaitos, grūdų paruošų, taros – transporto ir valgymo.

       Didžiai suglumęs, kovotojas atsisėdo priešais pagyvenusį, šiek tiek suniurusį pirmininką. Jam buvo įdomu, kodėl kaimo sovietas rūpinasi ir tuo, kad žmonės valgytų duoną, – negi jie patys jos neįkanda ar yra tiek atsilikę, kad atsisakytų nuo šiuolaikinio maisto!

       – O kas juos žino? – atsakė pirmininkas. – Gal užpyks dėl ko nors arba buožių paklausys ir perstos valgę! O mes negalime leisti gyventojams nusilpti!

       Sekretorius savo ruožtu pateikė papildomą argumentą dėl būtinumo surengti griežtą valgymo kampaniją.

       – Taip manant, – pasakė sekretorius, – tada ir ravėjimo kampanija nereikalinga: juk anksčiau pačios bobos eidavo ravėti sorų, tai kodėl gi mes jas dabar mobilizuojame?

       – Todėl, jaunasis žmogau, kad jūs tik įsakote tikėti, jog apibendrintas ūkis geriau už individualų, o kodėl geriau – neparodote, – atsakė mano kelio draugas.

       – Įrodinėti mums nėra laiko, socializmas nelaukia! – paprieštaravo sekretorius.

       – Na, žinoma, – užbaigė kovotojas. – Jūs nieko nenorite statyti ir pasistatyti, jums norisi kuo greičiau kaip nors įsitaisyti ir gultis pogulio su laime… Štai ji – kairioji skubanti jaunystė! – jau į mane kreipėsi komandiruotasis.

       Pirmininko nuotaika buvo kitokia. Jis niūriai numatė, jog toliau gyventi bus dar blogiau. Pagal jį išėjo, kad žmones teks administracine tvarka maitinti šaukštais, žadinti rytais ir įkalbinėti pragyventi artimiausią dieną. Sekretorius su juo nuolatos ginčijosi ir laikė jį dešiniuoju bailiu, pats tuo pat metu įnirtingai ir direktyviai gindamas grupę varguolių aktyvistų, neduodamas jiems nei suvokti, nei pajausti, pirmyn, bėgte marš per kolchozą į komuną.

       Praėjus kuriam laikui, draugą iš apskrities smarkiai prajuokino tokia aiški aplinkybė, kad kairysis ir dešinysis sėdi tame pačiame kambaryje ir visą laiką tarytum kildina vienas kitą iš tos pačios buožiškos pragarmės.

       – Valgymo kampanija buvo tas valas, su kuriuo aš iškart pagavau ir kairuolį karosą, ir dešiniąją lydeką, – paaiškino man pakeleivis iš apskrities. – Teks man šiame kaime dar pasėdėti ir kai kam iš šių masių dresuotojų padaryti popą.

       – Bet tu per daug susitaikėliškai su jais kalbi, – pasakiau aš. – Kuo čia dėta jaunystė, švelnumas, kai kairysis vairuoja į katastrofą? Nepriekaištingai vanok ir dešiniuosius, ir kairiuosius!

       – Tikra tiesa, – mąsliai sutiko kovotojas. – Atsitiks kokie sunkumai, kairysis juk bėgs pas dešinįjį – bijau, pasakys, dėdule! O tas dėdulė suriaumos bosu ir sužlugdys viską pasaulyje, buožių kūmas!

       Apskrities žmogus dar šiek tiek pagalvojo besibaigiančios stepių dienos tyloje.

       – Teisingai, teisingai: kairiųjų – diskantas, dešiniųjų – bosas, o tikrųjų revoliucionierių – baritonas, garsas genijaus ir tiksliai dirbančio motoro.

       Ir čia kovotojas su nesvarbiausiąja grėsme paliko mane, o aš patraukiau iš Ponizovkos toliau savo maršrutu, nepaisydamas vakaro meto.

       Eiti man teko neilgai; du nepažįstami inžinieriai važiavo automobilyje su šoferiu ir apsiėmė mane nuvežti iki artimiausios vietos. Kokį pusvalandį mes važiavome ramiai, paskui motore kažkas kietai ir tankiai pradėjo daužytis, tarsi į cilindrų kameras būtų pakliuvus metalinė spurdanti būtybė. Konusas (25), stabdys – ir šoferis išlipo žiūrėti gedimo. Atsukę veržles, mes bendromis pastangomis pabandėme pakelti cilindrų bloką, bet jėgų mums rados mažiau, nei buvo svorio, o entuziazmo trūko. Praeinantis žmogus stabtelėjo ir nusprendė:

       – Jūs menkai pajėgūs ir imatės ne taip. Geriau eikite į Samodelnų vienkiemius – nuo čia bus kokie du varstai, net mažiau. Pasikvieskite iš ten Grišą – jis vienas jūsų mašiną atgaivins. Kitaip jūs nusikamuosite: jūs ne tie žmonės.

       Mes patylėjome praeivio akivaizdoje iš pagarbos sau, bet paskui suvokėme, kad be to Grigorijaus iš kaimelio ir be arklių mes neišsiversime, ir jau temo.

       Aš nuėjau į kaimelį. Įklonyje buvo keturi suodini kiemai, iš kiekvieno kamino sklido kažkokie naftos dūmai, ir visur šioje gyvenvietėje dundėjo kūjai. Kaimelis buvo panašus ne į kaimą, o į grupę pakelės kalvių; patys namai, kai priėjau arčiau, buvo visai ne gyvenamieji, o dirbtuvės, ir ten degė darbo su metalu ugnis. Matėsi, šitą industriją supo apleisti laukai, jog kaimelio gyventojai nei arė, nei sėjo, o užsiėmė geležies apdirbimu kažin kokioj nuolatinėj mašinų meistrystėj. Staiga veržli oro banga trenkė man į akis karštu smėliu, pakeltu nuo dirvos, ir įkandin šito pasigirdo patrankos trenksmas. Iš netikėto išgąsčio aš prisėdau ant varnalėšos ir šiek tiek luktelėjau. Nuogas žmogus, suodinas ir įdegęs – ne saulėje, o nuo ugnies, – išėjo iš trobos dirbtuvės ir pakėlė už manęs didžiulį medinį kamštį.

       Šis žmogus buvo mums prisireikęs Grigorijus. Jis ką tik išbandė geležinio vamzdžio tvirtumą, iššaudamas iš jo medinį kamštį: geležinis vamzdis, pripiltas vandens, gulėjo žaizdre ir veikė kaip garo katilas – slėgė, kol išmušė kamštį iš angos.

       Grigorijus nuėjo su manimi ir pasielgė labai paprastai: išrankiojo iš dviejų cilindrų subyrėjusių įdėklų pavidalo vidurius, o kitais dviem cilindrais paleido motorą.

       – Važiuoti galima, – pasakė mums Grigorijus. – Tiktai dviem tuštiesiems cilindrams dabar pilvą skauda – ten dujos ir tepalas gainiojami protas neišneša kaip.

       Mes nuvažiavome į jo kaimelį. tas kaimelis gyvuoja jau du šimtus metų ir visuomet jame buvo ne daugiau kaip keturi kiemai. Senove virtusioje praeityje kaimelis buvo važinėjančių prekiautojų vežimų, arbų ir valdininkų ekipažų remonto dirbtuvės, o dabar kaimelyje apsigyveno buvę partizanai ir demobilizavęsi raudonarmiečiai, kilę iš šachtininkų, maskviškių gatvės batsiuvių ir kaimo laikrodininkų, kadaise dariusių, nesant užsakymų, merginoms karolius.

       – Jūs esate važiavęs automobiliu? – paklausė Grigorijaus vienas iš tikrųjų keleivių inžinierių.

       – Kas man jį davė?! – su klausiama nuoskauda ištarė Grigorijus, vairavęs mašiną.

       – O kaipgi jūs taip neblogai važiuojate?

       – O aš gi važiuoju ir galvoju, – paaiškino Grigorijus. – Mašina gi pati sako, kas jai simpatiška, o aš jos klausaus ir prisitaikau.

       Šiame kaimelyje nakvojome, nes Grigorijus pažadėjo padaryti įdėklus iš metalo, kuris niekada nesulūš ir nesutrupės.

       Nakvynės atsigulėme į šiaudus ties daržine, kurioje buvo laikoma anglis ir brokuota produkcija. Vos tik nugrimzdome į sapno gryname ore vėsą, kaipmat mus prižadino aplodismentų audra ir ilgos ovacijos. Aplinkui nieko neegzistavo, išskyrus ramią ir tuščią stepę, o viename kaimelio pastate griaudėjo masių susižavėjimas ir aiškiai trinksėjo atdaro lango stiklas. Aš atsikėliau sudirgęs dėl sugadinto sapno, bet apimtas smalsavimo laimės.

       – Trūksta nieko neišreiškiančių šūksnių! – pasibaigusių ovacijų tyloje išgirdau Grigorijaus samprotavimą. – Žmonės visada dirba iškart – ir delnais, ir riksmo balsu! Kitaip nebūna. Kai džiugu, tai visos organizmo dalys ima transliuoti.

       Aš nesupratau ir įėjau į dirbtuvės vidų. Ant patalpos grindų stovėjo staklės, panašios į tas, kurios galanda peilius ir visokius ašmenis, bet su ypatinga didoka dėže ir įvairiomis smulkiomis detalėmis. Staklių paleidimo pavara buvo aiškiai kojinė. Visas šitas aplodismentų automatas (26) lauko amatininkų buvo pagamintas Petropavlovsko dramos būreliui, kuriam vienos pjesės metu už scenos buvo reikalingos sveikinančios masės.

       Čia atėjo kitas amatininkas – Pavelas, pravarde Pryncypas; jis atsinešė rankoje blizgančio metalo gabalą.

       – Kas tai? – paklausiau aš Grigorijaus.

       – Tai mes detektorius iš jo pjaustome.

       – Ir daug jums užsako?

       – Tūkstančius. Mūsų kaimai muziką dievina, o priemiesčiai dar labiau. Aš galvoju, kad toliau į stepę radijas ir nenueina: pas mus apskrityje antenų tankiau nei medžių, visos bangos čia nusėda.

       Paskui amatininkai sėdo vakarieniauti; jų buvo septyni žmonės, ir visi šiek tiek panašūs vienas į kitą. Stalas stovėjo po aprūkusio vienintelio medžio lapija – kiemo gale; virš stalo, pakabintas ant medžio, degė ketinis sietynas iš dešimties penkiažvakių elektros lempučių, o patį elektros maitinimą lempoms tiekė akumuliatorius iš palėpės. Apetitui pakelti indelyje ant stalo buvo skardinės lauko gėlės ir dvi plieninės graviūros, vaizduojančios meilę.

       Po sočios vakarienės, numatytos galingiems stepės amatininkų stuomenims, įvyko laikraščių skaitymas balsu. Skaitė Grigorijus, o kiti rimtai klausėsi ir atsiliepdavo nuoširdžiais jausmais.

       – „Mūsų pasienio apsaugos sulaikytas lenkų šnipas Zlučkovskis!“ – skaitė Grigorijus.

       – Nagan! – nusprendė klausytojai apie šitą šnipą.

       – „Baku atidaryta nauja tepalų gamykla.“

       – Mašinai būtini riebalai. Tai svarbiausia reikmė, – pritarė šitam dalykui amatininkai, prijausdami mašinoms.

       – „Gostorgo (27) Kamčiatkos kailinių žvėrelių medžiojimo ekspedicija siunčia sveikinimus Sovietų Sąjungos proletariatui.“

       Ir atsakydami į sveikinimus visi klausytojai tyliai nulenkė galvas.

       – „Netoli Ašchabado buvo juntamas nestiprus žemės drebėjimas. Ismidijės kaime sugriautas vienas namas.“

       – Be reikalo: žmonės dirba, o svetima jėga lenda.

       Tai buvo labai rimti žmonės. Matėsi, jog jie ne išklauso įvykius, bet jaučia juos, ne stebi, o tyrinėja, ir, lengvai besidarbuojant protui, ilsisi jų sunkūs kūnai.

       Po vakarienės Grigorijus ėmėsi automobilio motoro įdėklų gaminimo. Pagal jo sistemą įdėklai turi išeiti tvirtesni, nei buvo, mat ruošėsi juos daryti ne iš vientiso bronzos gabalo, o iš gabaliukų.

       – Ar tu matei namų iš vientiso akmens? – paklausė manęs Grigorijus.

       – Ne, – pranešiau teisybę.

       – Dėl to jie ir stovi po šimtą metų, dėl to ir atlaiko audras, karštį, lietų ir drebinimus! Aš tau įdėklus suvirinsiu iš kruopelių ir gabaliukų, kaip plytinį namą. Galėsi smarkiai važiuoti. Mitrijau, trupink man bronzą į smulkmę.

       Dmitrijus ėmė kapoti bronzos gabalą.

       – Nereikia, – susiprato Grigorijus. – Bronza atsieina valstybei lėšų ir organizacijos. Kapok man ją iš senų įdėklų.

       Taip ir buvo pasielgta.

       Dar Grigorijus nesuspėjo suvirinti ir suformuoti įdėklų, kaip iš stepės nakties prie dirbtuvės pasirodė paslaptingas, susirūpinęs raitelis. Tai buvo Grigorijaus draugas – komjaunuolis iš tolimo sodžiaus.

       – Griša, pas mus dievas įžengia, popas, bobos jam jau angelą choru gieda, ant jo galvos šviesa dega!.. Jok su manimi ant arklio pasturgalio!

       – Užvesk mašiną, – pasakė man Grigorijus. – Žadink šoferį!

       Šoferį aš pažadinau, o inžinieriai dėl nuovargio važiuoti nepanorėjo.

       Po minutės mes iškūrėme iš kaimelio varomi dviejų cilindrų – kovoti su dievo pasirodymu sodžiuje, o paskui mus skubėjo komjaunuolis ant žirgo.

       Mes atvažiavome anksčiau už dievą: jis dar nepriėjo iki sodžiaus, o lėtai slinko horizontu, apsuptas pagyvenusios liaudies, ir virš jo galvos išties švietė balzganos šviesos nimbas. Mes paskubinome variklį ir su cilindrų permušimais pasiekėme dievą ir juo tikinčiuosius.

       Senis ėjo žeme, apsivilkęs pakuliniu, basas ir iškilmingas. Barzda, giedros akys ir pagyvenusio veido dvasios ramybė atitiko tam tikrus dievo tėvo požymius. Aplinkui susitaršiusius galvos plaukus švietė lygi šviesa. Pamatęs automobilį, dievas tėvas paleido iš rankų juodauodegį balandį, reiškusį šventąją dvasią; balandis tarsi nenorėjo skristi nuo maitintojo, bet Grigorijus kaukiamai pasignalizavo – ir paukštis nėrė šonu tolyn.

       Už tai iš minios mes gavome akmeniu, sudaužiusiu dešinio žibinto stiklą.

       Tada Grigorijus atsistojo ant vairuotojo sėdynės:

       – Ponai seniai ir senės! (Pietiniuose sodžiuose mėgsta šį pagarbų atgyvenusį kreipinį.) Viešpats pavargo nuo liaudies nuodėmių svorio ir pėsčio žygio per žemės paviršių. Mes čia atvažiavome su mašina, kad priverstume velnią patarnauti viešpačiui… Dieve, sėsk!

       – Mielai, balandėli! – sutiko iš arti mus stebėjęs dievas tėvas.

       Jis buvo pasodintas ant užpakalinės keleivių sėdynės, ir šalia jo atsisėdo Grigorijus, o šoferis nuvairavo mašiną tokiu greičiu, kad seniai ir senės spėtų bėgte iš paskos.

       Naktis tęsėsi virš mūsų; gili žvaigždėta gamta egzistavo aplinkui mus, nepajusdama vietinio žmogiško įvykio. Sodžiuje pastebėjo prisiartinimą to, kuris antrą kartą apsireiškė žmonijai, ir sargas suskambino pagrindiniu varpu ir mažaisiais antrintojais, skelbdamas velykines mišias.

       Šoferio šoninis veidrodis visą laiką atspindėjo užpakaly sėdėjusio dievo šviesą, ir staiga ji užgeso; aš negalėjau atsisukti, kadangi, šoferiui nurodžius, pumpavau orą į benzino baką, bet veidrodis vėl sutvisko dievišku švytėjimu, ir aš nurimau.

       Prie įėjimo į šventovę kniūbsčias gulėjo popas, taip pat sukniubę buvo visi tie, kurie ir anksčiau buvo Dievo rankose. Šone stovėjo grupė komjaunuolių, traktorininkų ir jaunų sodiečių, jie narsiai šypsojosi pasaulio pabaigos išvakarėse. Vienas valstietis, jau brandaus amžiaus, apimtas abejonių priėjo prie manęs:

       – Arba, drauge, tiesa – Dievas kažkur buvo, o dabar apsireiškė, kai nebereikalingas.

       Aš neperįtikinėjau jo žodžiais, kadangi dievas tėvas faktiškai beveik buvo. Čia dieviška šviesa vėl užgeso. Popas pakėlė akis.

       – Kurgi šviesa, viešpatie, kurią regėjau laiko mirksnyje?

       – Tuoj, – atsakė dievas. Bet šviesa virš jo galvos negimė.

       – Leisk, aš uždegsiu! – pasiūlė Grigorijus. – Tu krapštysiesi – pareigas prarasi.

       Jis atsmaukė dievui pakulinę kaip sijoną, pagrabaliojo jam ant krūtinės, ir šviesa sušvito.

       – Tavo gnybtai ant baterijos atsileidę, – tyliai pranešė dievui Grigorijus.

       – Žinau! – sutikdamas atsakė viešpats. – Ten reikėtų varžtukų ir veržlikių, o kur jų stepėje rasi.

       Aplankę šventovę, mes nuvežėme dievą į trobą skaityklą. To pageidavo Grigorijus, o dievas sutiko. Grigorijus turėjo sumanymą: šiame pasiturinčiame sodžiuje beveik niekas netikėjo į radiją, laikė jį gramofonu, – Grigorijus vežė dievą kaip techninį įrodymą. Troboje skaitykloje liaudies susirinko užtektinai, tuo labiau kad dalyvavo dievas.

       Garsiakalbiui gi nusilpo akumuliatorius, ir apie tai žinojo Grigorijus, o dievui ant krūtinės kabojo naujų elementų baterija. Grigorijus pastatė dievą netoli garsiakalbio ir sujungė jį laidais su aparatu. Radijas, gavęs papildomo maitinimo, suskambėjo aiškiu bosu, bet užtat šviesa aplink dievo galvą užgeso.

       – Ar dabar jūs tikite radiją? – Grigorijus paklausė susirinkimo per orkestro ruošimosi Maskvoje pertrauką.

       – Tikime, – atsakė susirinkimas. – Tikime Viešpatį ir triukšmingą mašiną.

       – O kuo jūs netikite? – tyrė Grigorijus.

       – Gramofonu dabar netikime, – pranešė susirinkimas.

       – Čia dabar tau! – susierzino Grigorijus. – O jeigu mes dabar gramofoną paleisime, tada patikėsite?

       – Paklausysime. Klausysimės, o tikėti palūkėsime.

       – O jeigu dievą aš dabar iš jūsų atimsiu?

       Susirinkimas ir dėl to nelabai nustebo.

       – Na ką gi, – už visus atsakė beturtis valstietis Jevsejus, centrinių laikraščių skaitytojas. – Vietoj vieno Dievo apie mus dešimt bedievių tūpčios. Kuo silpniau, Griš, tiki, tuo daugiau tau dėmesio ir pajamų.

       Vidurnaktį atėjo laikas skirstytis. Bet iškilo bėda: niekas nekvietė dievo į savo trobą vakarienės ir nakvynės. Sodiečiai reikalavo, kad kaimo sovietas sudarytų kiemų eilę dievui išlaikyti, o neorganizuotai turėti dievą nepanoro.

       – Tai nors tu jį paimk, Stepanai, – pasakė kaimynui Jevsejus. – Tavo nauja troba tuščia, kaip nors išsiteksi.

       – Ką tu? – įsižeidė Stepanas. – Aš užvakar rąstus tiltui pagal savanorišką apsimokestinimą (28) vežiau.

       Dievas jau užsinorėjo valgyti ir sužvarbo nuo gaivios nakties, prasiskverbusios pro trobos skaityklos langus.

       Pagaliau jo pasigailėjo komjaunuolis, kuris atjojo mūsų į kaimelį, ir pakvietė jį į savo trobą, kur viena gyvavo varguolė jo motina.

       Grigorijus įširdo ant tokios religijos ir išsivežė dievą į kaimelį kaip senį. Ten dievas pavalgė, išsimiegojo ir ryte liko dirbti antraeiliu kalviu. Jis pasirodė esąs Astrachanės elektrinės kūrikas lakstūnas, patraukęs į kelionę dievo tėvo pavidalu, kad skelbtų šventą kolektyvinį gyvenimą ir susirastų sau garbingą laimę kolchoze.

       – Jeigu aš tave dar kartą pagausiu – įkrėsiu! – pažadėjo Grigorijus. – Gyvenk čia ir darbuokis gamyboje. Skelbk kūju, o ne burna.

       Patenkintas dievas pasiliko: vis dėlto jame gyveno kūriko ir proletaro dvasia, gyveno ir galvojo; buožė ar kitoks buržujus nesugebėtų tapti dievu – jis, nemokša, neišmano elektrotechnikos.

       Turint tokius techninius gabumus, kokiais buvo apdovanotas Grigorijus Michailovičius Skrynko, sėdėti kaimelyje ir šaudyti iš vamzdžio mediniais kamščiais – neverta ir valstybei žala. Rytą aš apie tai pasakiau Grigorijui. Jis išklausė ir parodė man apskrities popierius, kuriais jis buvo skiriamas mašinų traktorių stoties su šešiasdešimčia sunkiųjų traktorių direktoriumi; pradine tos stoties baze buvo numatytas kaip tik šis mechanikos kaimelis, kur dabar gyveno Grigorijus. Mašinos ir įrengimai į MTS (29) turėjo atkeliauti per vieną dvi savaites.

       Tai buvo nuostabu. Geresnio mašinų vado ir draugo nei Grigorijus Michailovičius šioje vietovėje surasti buvo neįmanoma. Be to, tik staigios Grigorijaus Michailovičiaus mirties atveju MTS sėjos planas galėtų būti neįvykdytas, o jam gyvam esant šis planas tikriausiai bus viršytas šimtu procentų, nes traktoriai jam niekada nesustos ir jis privers mašiną dirbti netgi su vienu cilindru, kad tik būtų išgelbėta pavasario minutė.

       – O aš nepatenkintas, – kitąkart kalbantis pasakė man Grigorijus Skrynko. – Štai prastumsiu čia generalinę liniją, parodysiu visiems vidutiniokams, kas per daiktas kolchozas tikrovėje, kas per daiktas pavasaris už traktoriaus vairo, o paskui išvažiuosiu mokytis, – daugiau negaliu pakęsti!

       – Ko jūs negalite pakęsti?

       – Atsilikimo. Kam mums reikalingi traktoriai su kažkokiom dvylika, dvidešimčia arba šešiasdešimčia galių. Tai kapitalistinės silpnagalės markės! Mums tinka dviejų šimtų galių mašinos, kad riedėtų šešiais plačiais ratais, kad jose ne aeroplanas plerptų, o alsuotų ramus naftos dyzelis arba dujų generatorius. Štai kas yra sovietinis traktorius, o ne Fordo degiklis (30)!

       – Tai, regis, teisinga. Bet kaip šito pasiekti?

       – Pats tapsiu traukos jėgų profesoriumi, štai ir pasieksiu.

       Tikriausiai taip ir atsitiks, jog po trijų keturių ar penkerių metų pas mus ims nykti „Fordzono“ draskytuvai (31) ir pasirodys galingi profesoriaus G. M. Skrynko konstrukcijos dviejų šimtų galių artojai.

       – Kas toliau bus mano kelyje? – paklausiau aš Grigorijaus.

       – Kolchozas „Be buožių“, – pasakė Grigorijus. – Ten pirmininkas mano pusbrolis, Senka Kučiumas, pasakyk jam, kad tu buvai pas mane. O dar toliau tau bus 2-oji Otradnojė, ten taip pat pažįsta mane, ir tu perduok kam nors linkėjimus!

       Aš patraukiau į tą nurodytą kolchozą, bet dėl nakties tamsos nespėjau pasiekti paskyrimo vietos ir pasirodžiau ten naujos dienos rytą.

       Prie įėjimo į kolchozą kabojo iškaba su šio apibendrintos žemės ūkio pavadinimu, o po iškaba – einamųjų metų darbų planas, pavaizduotas skardoje, ir klasinė kolchozo sudėtis:

        „48 beturčiai, 11 samdinių, 73 vidutiniokai, 2 mokytojai, 1 kita moteris su našlaičiais vaikais.“

       Kolchozas „Be buožių“ egzistuoja nuo 1929 metų rugpjūčio, be to, 1928 metais ūkininkaudami pavieniui, dabartiniai kolchozo dalyviai žiemkenčiais iš viso apsėjo tik 182 hektarus, o kolchozas žiemkenčių pasėjo 232 hektarus, vasarojaus plotus kolchozas numatė padidinti pusantro karto, palyginti su tuo, ką užsėjo dabartiniai nariai, būdami pavienininkais. Dėl kokios konkrečios jėgos įvyko darbo našumo padidėjimas sudėtiniame vargdienių vidutiniokų ūkyje?

       Šito nežinodamas, aš nuėjau pas Semioną Kučiumą, kad paklausčiau. Semionas, pravarde Kučiumas, mane nustebino rūškanu veidu ir žvarbiu balsu, sklindančiu iš jo nuolat gedinčios širdies gilumos.

       – Aš negaliu tau atsakyti, – tarė jis man, – todėl kad mums nekyla toks klausimas, mums tai savaime suprantama.

       – Jūs turite tikriausiai traktorių, ar jums MTS dirbo?

       – Nėra dar nei traktoriaus, nei MTS.

       – O kas gi yra?

       – Ko tavyje nėra: mumyse nėra klausimų.

       – O kodėl gi valstiečiai daugiau sėti ėmė?

       – O kamgi jie kolchozą organizavo – stambiastiebėms piktžolėms, ar ką?

       – Tu apeini mano klausimus, – aš gero linkėdamas klausiu.

       – Neapeinu, – pranešė Kučiumas. – Manai, kad visas mūsų reikalas turi užsibaigti taip: susirinko žmonės į krūvą su vienu planu ir noru, ėmė dirbti ir netikėtai nieko jiems neišėjo. Tai juk siaubinga ir taip būti negali! Taip galvoja beprotis, arba kupinas neapykantos.

       – Ir aš taip retkarčiais pagalvoju.

       – Suprantama: tavyje nėra kolchozinio jausmo ir klasinio poreikio, ne visi suspėja paskui revoliuciją. Kas turi jausmą ar bent mūsišką klasinį pojūtį, tas turės ir proto, o be jausmo – lieka vien klausimai ir pyktis.

       Aš nusiminiau. Tai buvo apytikrė tiesa. Likau kolchoze kelias dienas, vis dėlto ne per daugiausia pasitikėdamas Semionu Kučiumu. Daugiau Kučiumas su manimi nė karto nebekalbėjo, kadangi visiškai neištardavo žodžio be reikalo, nors dėl savotiško nuolatinio dalykinio liūdesio žmogus buvo mandagus ir ramus. Toliau aš buvau tik kai kurių įvykių liudytojas.

       Apie ketvirtį šio kaimo gyventojų buvo kolchoze. Kitų valstiečių sielos visą laiką kankinosi: sustoti jiems ar dar palaukti. Dirbo Kučiumas nesuvokiamai, aš daugiau niekada neregėjau tokio kolchozinio organizatoriaus.

       Kartą prie jo prieina keturi varguoliai – visi su vienodais pareiškimais: imk juos ir užrašyk į kolchozą. Šie varguoliai buvo visiems žinomi, bet kokybės požiūriu – ne ypač uolūs žmonės, nes jau seniai praradę viltį surasti kelią į lengvesnį gyvenimą. Tas jų neuolumas, matyt, ir įpykino Kučiumą, nes kelias varguomenės gyvenimui buvo jau atviras.

       – Dar ko! – šiurkščiai nedraugiškai pasakė jiems Kučiumas. – Jūs pasiutote, ar ką? Jūs manote, kolchoze jums bus lengva?

       – Tai gal, Semionai Jefimyčiau, ir lengviau, – atsakė beturčiai.

       – Tai žmonės jums pritauzijo, – rūsčiai išaiškino Kučiumas. – Kolchoze juk darbas, rūpestis, pareigos, disciplina, – kur jūs lendate?

       – O kaipgi mums pasielgti, Semionai Jefimyčiau?

       – Tai būkite savo kiemuose, negi norit vargo patirti!

       Beturčiai pasitraukdavo nuo Kučiumo paskendę mintyse; kai kurie pašnibždomis manė, kad Kučiumas – slaptas buožių pakalikas.

       Vidutiniokai rašytis į kolchozą paprastai ateidavo pavieniui. Popierių jie paduodavo tylėdami ir su raukšle kaktoje, įsiėdusia į jų galvas dar nuo žiemos.

       – Rašyk ir mus, Semionai Jefimyčiau, aš žmogus ne akmeninis.

       – O koks gi tu? – klausdavo Kučiumas.

       – Aš graudus. Aš gi matau, kaip jūs gyvenate, o aš niekaip negyvenu, – gyvenu nejudamai, lyg amžinas koks!

       – Pavargti pas mus užsinorėjai, – liūdnai nustebęs kelia klausimą Kučiumas. – Nori kitą raukšlę užgyventi ant kaktos?

       – Ogi net jeigu ir taip, Semionai Jefimyčiau!

       – Net jeigu ir taip? Ne, tu jau grįžk atgal – mums kankinių nereikia. Pasikankink geriau savoj sodyboj – atsikankinsi, tada ateisi.

       Aš nusprendžiau, jog Kučiumas tyčia nepriimdavo pavienininkų, siekdamas izoliuoti kolchozą ir iškelti jį į gerovės aukštumas. Bet dauguma pavienių valstiečių jautė ką kita: jie didžiai gerbė Kučiumą.

       – Iš pradžių mes taip pat galvojome, kad jis girtas ar paikas, bet paskui suvokėme, kad jis tikras, – aiškino man daugkart nepriimtas į kolchozą beturtis Astapovas.

       Pasirodo, ir praėjusiais metais Kučiumas kolchozą kūrė labai nenoriai, atidėliodamas ir vilkindamas, ir šitais varginimais baisiausiai audrino varguolių, jau nusprendusių eiti į kolchozą, jausmus. Tokiais nesuprantamais veiksmais Kučiumas paskatino netgi ne varguomenės srautą į kolchozą, bet visišką spūstį, kamšatį prie jo durų, kadangi sugebėjo suorganizuoti kažin kokį didelį kolchozo paslaptingumą ir įteigė masėms netinkamumo būti jo nariais jausmą. Bet tuo pat metu Kučiumas negudravo, nesidėjo politiku. Jis niekada nežadėjo nieko gero iš anksto, nedalijo jokių įsipareigojimų bei garantijų dėl šviesaus gyvenimo ir pirmasis iš visų man žinomų kolchozinių aktyvistų turėjo drąsos rūsčiai pasakyti kolchozininkams, kad jų iš pat pradžių laukia vargas dėl nesėkmių, neišmanymo, netvarkos ir skurdo; be to, šis skurdas bus dar kartesnis, nei jis būva viename kieme, ir jį nugalėti taip pat bus sunkiau, negu vienišam ūkininkui, bet užtat kai kolchozas sustiprės, skurdas taps nebeįmanomas ir negrįžtamas. Šios minties vis dėlto neišsakydavo, o tik išmąstydavo ją patylomis, – kalbėjo jis ką kita.

       – Bet galbūt paskui mums bus gerai? – droviai jo klausdavo pirmieji kolchozininkai.

       – Nežinau, – nuoširdžiai atsakydavo Kučiumas, – tai priklauso nuo jūsų, o ne nuo manęs. Padėsiu jums, buožių į kolchozą neįleisiu, bet pramisti ir siekti geresnio jūs turite patys. Jūs tik negalvokite, kad tik sovietų valdžiai būtinas jūsų kolchozas – sovietų valdžia ir be duonos gyva, – kolchozas reikalingas jums, bet ne jai.

       – Nejaugi?! – gąsdinosi pirmieji kolchozininkai. – O mes girdėjome, kad kolchozai sovietų valdžiai prie širdies!

       – Na ir kas, kad prie širdies! Sovietų valdžios širdis mat vargšų – vadinasi, išeitų, kas jums gerai, tas ir jai į naudą.

       Taip vos vos, spaudžiant keliems beturčiams, buvo suręstas kolchozas „Be buožių“.

       Ir iš tikrųjų Semionas Kučiumas nieko neapgavo – sunku buvo kolchozininkams pirmomis neramiomis organizavimosi dienomis. O Semionas vaikščiojo tarp visų tomis sunkmečio dienomis ir kalbėjo:

       – Na, kurį išrašyti lauk? – Bet niekas nepanorėjo išsirašyti.

       Tik daug vėliau, jau žiemą, vienas žmogus, besigiriantis tuo, kad jis – oficialus samdinys, išsirašė iš kolchozo.

       – Negaliu, – sako jis, – sriubą duoda be tirščių, dirbk nuo aušros lig sutemos, viską atminti liepia, geriau jau aš iš samdinio privilegijų imsiu gyventi.

       – Mauk, – atsakė jam Kučiumas. – Juk buožės ne vien bolševikus iš mūsiškių darė, bet dar ir amžinus vergus, tokius kaip tu. Mauk velniop!

       Po rudens sėjos Kučiumas betgi priėmė į kolchozą, rodos, dešimt kiemų ir tik po rimtų pokalbių. Aš parašiau „priėmė“, bet tai nereiškia, kad Kučiumas visus kolchozo reikalus sprendė vienas, priešingai, jis atsisakinėjo nuo visų reikalų, išskyrus paprastą darbą, kaip antai arimas. Bet patys kolchozininkai taip paisė Kučiumo, kad nieko nedarė be jo žodžio. Jei jis tylėjo, tada kolektyvistai jautė jo nuotaikas ir pagal jo nuotaikas patys priimdavo sprendimus. Po grūdų rūšiavimo ir pasiruošimo sėjai Kučiumas priėmė dar penkis kiemus. Tokiais priėmimo būdais Kučiumas taip nuteikė visus kaimo pavienius, kad didžioji dauguma pavienininkų jau buvo užgulusi kolchozo vartus. Bet Kučiumas priėmimo nevykdė be kolchozo parodomųjų faktų, be pasiekimo tokių darbo pavyzdžių, kurie yra aiškus ir paprastas bendruomeninio darbo ūkio naudingumo įrodymas. Todėl jis ir priėmė dešimt kiemų tiktai po rudens sėjos, įvykdytos, kalbama, taip, jog pavienininkai stoviniavo kolchozinių laukų pakraščiuose ir verkė, tarytum būtų regėję kažką graudaus.

       _________________________________

       (1) 1930 m. A. Platonovas daug keliavo po Rusijos kaimus.

       (2) sąjunginė Komunistų partija (bolševikų), nuo 1952 m. – Sovietų Sąjungos komunistų partija. 1917 m. smurto keliu įvykdė perversmą; aprašomuoju metu jai jau vienvaldžiavo Stalinas.

       (3) Sovietinis primestinis turtingesnio ūkininko įvardijimas. Dar susigalvoję kitą pseudoterminą „buožių pakalikas“ ir išsikėlę tikslą „likviduoti buožes kaip klasę“, bolševikai galėjo susidoroti su bet kuriuo jiems neįtikusiu šimtamilijoninės valstiečių masės nariu.

       (4) Maskvos automobilių bendrovė, įkurta 1916 m.; 1924 m. pagamino pirmuosius automobilius Sovietų Sąjungoje.

       (5) Nikolajus Semaška (1874–1949) – bolševikų sovietinio režimo veikėjas, socialinės higienos specialistas; aprašomuoju metu – „sveikatos apsaugos liaudies komisaras“.

       (6) Be vietos, be žemės, be darbo, be kaltės kalti dešimtys ir šimtai tūkstančių SSRS valstiečių, gelbėdamiesi nuo bado ir trėmimų, traukė į miestus, užguldami geležinkelių stotis. Vienas jų – stoties „gyventojas“ – čia naiviai samprotauja apie lengvesnę bausmę dėl dokumentų neturėjimo, nei už pragyventą gyvenimą. A. Platonovas šiame epizode bolševiko Kondrovo lūpomis stoja „gyventojo“, o ne „budėtojo“ pusėn, taip priversdamas personažą „nusidėti“ bolševikų „partijos“ vykdomai kaimiečių ujimo ir naikinimo „politikai“.

       (7) Valerianas Kuibyševas (1885–1935) – stambi bolševikų figūra; aprašomuoju metu – pagrindinis Sovietų Sąjungos „industrializatorius“.

       (8) Tuo metu, kaip, beje, anksčiau ir vėliau, buvo kurstoma bei vykdoma visuotinė isteriška sovietų valdžios „kenkėjų“ paieškos ir „demaskavimo“ įvairiose ūkinio ir viešojo gyvenimo sferose politika.

       (9) 1929–1933 m. sovietų valdžia „išbuožino“ apie 4 milijonus valstiečių šeimų, t. y. apie 20 milijonų žmonių. Dešimtys tūkstančių buvo sušaudyta, šimtai tūkstančių uždaryta į kalėjimus, apie 13 milijonų, atėmus viską, nutremta į Šiaurę, Sibirą ir kitas gyvenimui netinkamas pavojingas vietas, apie 6–7 milijonai „išsibuožino“ patys, t. y. metę viską, bėgo į miestus.

       (10) Gynybos, aviacinės ir cheminės statybos rėmimo draugija.

       (11) Patys didžiausi, baisiausi ir pavojingiausi naujųjų laikų žmonijos istorijoje nusikaltėliai Leninas ir Stalinas, įkvėpti marksistinės politinės doktrinos, ryžosi Sovietų Sąjungoje sunaikinti prasigyvenusius valstiečius, vadinamąją „buožių klasę“. Ekonominio ir finansinio jų likvidavimo idėją ir praktiką lydėjo „teorinis“ bei moralinis teroras. Antai Leninas vienos publikacijos dešimtyje eilučių vadinamuosius „buožes“, t. y. darbščiausius, šviesiausius kaimo žmones, sugebėjo apdrabstyti tokiais neapykantą ir susidorojimą kurstančiais epitetais: „žvėriškiausi, šiurkščiausi, baisiausi išnaudotojai“, „kraugeriai“, „vorai“, „siurbėlės“, „vampyrai“. Lieka neaišku, ar Platonovas, šitaip sutirštindamas vaizduojamojo epizodo spalvas, norėjo parodyti aprašomos situacijos absurdiškumą, nerealumą, ar, „paaukodamas“ Vereščiaginą, tikėjosi kūrinį, kaip visumą, padaryti priimtiną bolševikinės ideologijos „strategui“, ar tiesiog įtikėjo „buožių kaip klasės likvidavimo“ būtinumu ir nurašė juos į istorijos šiukšlyną.

       (12) Vyriausioji valstybinio draudimo valdyba.

       (13) „Arklių kolona“, arba „arklių brigada“ – tai „sąvokos“, paimtos iš partinių funkcionierių ir sovietinių biurokratų sparčiai formuojamos ir kolchozų poreikiams pritaikomos naujakalbės.

       (14) sąjunginės Komunistų partijos (bolševikų) Centro Komiteto dienraštis valstiečiams, tokiu pavadinimu (lietuviškai – „Varguomenė“) leistas Maskvoje 1918–1931 m.

       (15) 1930–1933 m. dėl sovietų valdžios vykdytos pavienininkų ūkių prievartinės kolektyvizacijos arklių skaičius sumažėjo dvigubai, t. y. 17 milijonų galvų. Tikėtina, kad didesnė jų dalis krito iš bado ar dėl ligų, kiti buvo suvalgyti.

       (16) Personažo lūpose tuo metu intensyviai vykdomo „perėjimo prie socialistinio šalies industrializavimo“ atgarsiai. Industrializacija vyko valstietijos nuskurdinimo, stipriausių ūkininkų fizinio ir ekonominio sunaikinimo sąskaita.

       (17) Stalinistai daugelį savo bendrų, kurie nukrypdavo nuo „plieninės“ generalinės linijos, išvadindavo oportunistais. Matyt, ne veltui jie gyrėsi, kad „leninizmas gimė, išaugo ir sustiprėjo negailestingoje kovoje su visokio plauko oportunistais“. Į šnekamąją liaudies kalbą šis žodis, regis, irgi pateko, perimdamas savotišką neigiamą atspalvį.

       (18) Tokių kaip Vereščiaginas ir Revuškinas, t. y. „paliktų amžiams“ Tolimosios Šiaurės, Sibiro, Uralo, Kazachstano platybėse, buvo legionai. Per „išbuožinimą“ ar dėl „išbuožinimo“ buvo nužudyta ar mirė 7,5 milijono valstiečių ir jų vaikų. Dar 7 milijonai mirė užsmaugti stalinistinių bolševikų suorganizuoto (tyčia sukelto) bado rankos.

       (19) Šioje, kaip ir kai kuriose kitose, „Vargdienių kronikos“ vietose autorius antrina 1930 m. pavasarį pasirodžiusiose Stalino publikacijose „Apsvaigimas nuo laimėjimų“ ir „Atsakymas draugams kolektyvinių ūkių valstiečiams“ išsakytus teiginius bei išsireiškimus. Tokio stalinistinės „mokslinės politinės minties“ sąvokos kaip „perlenkimas“, „iškraipymas“, „nukrypimas“, „apsvaigimas“ ir kitos kūrinyje įgauna ypatingą platonovišką stilistinį prieskonį, neatitikusį socialistinio realizmo skonio kanonų.

       (20) Čia turimas galvoje jau minėtas Stalino „veikalas“ „Apsvaigimas nuo laimėjimų“. Jame „ištisinės“, t. y. visuotinės ir visiškos kolektyvizacijos iniciatorius ir prievaizdas veidmainiškai akina „draugus vietose“ nepersistengti varant valstiečius nuo žemės į kolchozus.

       (21) Rajono vykdomojo komiteto pirmininkas.

       (22) Svarbiausias bolševikinės periodinės spaudos „organas“, oficiozas. Dezinformacijos, melo, visokiausios neapykantos kurstymo flagmanas politinės socialinės propagandos istorijoje. Eina nuo 1912 m. Lietuviškas atitikmuo – „Tiesa“ (1917–1991).

       (23) Vietovardis, kilęs iš žodžio „ķčēčķą“ („žemuma, slėnuma, loma“).

       (24) Turėtų būti „tiesiogiai proporcingas“.

       (25) Konusinė sankaba.

       (26) Tai itin rizikingas ir baisiai pavojingas A. Platonovo fragmentas. Čia jis tyčiojasi iš vidutinio, aukšto, aukščiausio ir pačio aukščiausio rango „partejcų“, kurie, norėdami įtikti uzurpatoriui, iš ekstazės ar iš baimės (buvo bijomasi net pirmiems nustoti ploti, nes tai galėjo užfiksuoti budri čekisto akis) įsiterpdavo į Stalino kalbas ištisais aplodismentų „koncertais“. Pavyzdžiui, ataskaitinis Stalino pranešimas XVII „partijos“ suvažiavime (1934 m.) „apie VKP(b) CK darbą“ buvo pertraukiamas tokiomis susižavėjimo ir pritarimo rūšimis: „Aplodismentai“ (11 kartų), „Aplodismentų audra“ (6 kartus), „Audringi aplodismentai“ (6 kartus), „Ilgai trunkantys aplodismentai“ (7 kartus), „Audringi, ilgai trunkantys aplodismentai“ (2 kartus), „Audringi, ilgai nenutilstantys aplodismentai“ (1 kartas), šūksmai „Teisingai!“ (6 kartus). Kalbos pabaiga buvo sutikta šitokia bakchanalija: „Audringi, ilgai trunkantys visos salės (pabandytų kas neploti!) aplodismentai. Suvažiavimas sukelia draugui Stalinui ovacijas. Giedamas „Internacionalas“. Po „Internacionalo“ ovacijos atsinaujina su nauja jėga. Šūksmai: „Ura Stalinui!“, „Tegyvuoja Stalinas!“, „Tegyvuoja partijos CK!“. Bet labiausiai, aišku, ši naivuoliška A. Platonovo pašaipa turėjo žeisti patį Staliną, tikrąjį plojimų ir ovacijų „automato“ užsakovą. Natūralu, kad skaitomą „Į naudą“ tekstą gensekas išmargino plūdimosi retorika, o perskaitęs padarė ir „organizacines išvadas“.

       (27) Valstybinė eksporto ir importo prekybos kontora.

       (28) Ko tik neišsigalvodavo sovietų valdžia ir jos aktyvas: ir „savanorišką“ apsimokestinimą, ir „savanorišką“ žemės bei nuosavybės išsižadėjimą, ir „savanoriškus“ obligacijų (vietoje duonos) pirkimus, ir „savanoriškas“ 7 darbo dienas per savaitę, ir „savanoriškus lenktyniavimus“, ir visokias kitokias „priverstinai savanoriškas“ „iniciatyvas“, „judėjimus“ bei „entuziazmus“.

       (29) Mašinų traktorių stotis.

       (30) Šitaip pavadinami įžymaus išradėjo ir pramonininko Henrio Fordo firmos sukonstruoti vidaus degimo variklio varomi traktoriai.

       (31) Čia paniekinamai atsiliepiama apie amerikiečių firmos „Ford Motor Company“ sukurtą, tuo metu pasaulyje labiausiai paplitusį traktorių „Fordson“, kurio kopiją „Fordzon-Putilovec“ 1924–1933 m. masiškai gamino Leningrado gamykla „Krasnyj Putilovec“. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje–ketvirtojo pradžioje tai buvo populiariausias Sovietų Sąjungoje traktorius. „Fordson“ markės traktoriai nebuvo galingi – teturėjo 20 arklio galių, tačiau pasižymėjo puikiomis eksploatacinėmis savybėmis, buvo pigūs, ekonomiški, lengvi, manevringi, jais buvo galima dirbti įvairius žemės ir ūkio darbus. Jie buvo skirti vidutinio dydžio fermerių (pavienininkų) ūkiams. Suprantama, sukolchozintai žemei apdirbti jie jau buvo per menki bei per „lengvi“, todėl turėjo pasitraukti.

 

       Iš rusų k. vertė Pranas Vasiliauskas


        (Skaityti toliau)


       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 11 (lapkritis)