tekstai.lt

Gaila tuščio (pražudyto) gyvenimo. Poetas Vytautas P. Bložė atsako į Romo Daugirdo klausimus

Vytautas Bložė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Vytautas Bložė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
        Esate vienas produktyviausių (o gal ir pats pats…) Lietuvos poetų. Jei internetas nemeluoja, išleidote šešiolika originalių poezijos knygų ir devynias – vertimų. Jūs tarsi paneigiate daugelio įkyriai kartojamą mitą, kad poetas kūrybiškai numiršta sulaukęs trisdešimties. Bet vis dėlto ir laikas koreguoja kūrybos raidą. Kokius pastebite jo „įsikišimus“ į savo poetinę dirbtuvę? Ar tai Jūsų draugas, ar priešas? kaip sekasi suvaldyti laiko poveikį, „įkinkyti“, kai sprendžiate konkrečius kūrybos uždavinius?

 

       Nors ištisus dešimtmečius buvau (ir tebesu?) „tarnyboms“ nepageidautinas nei leisti (spausdinti), nei pavardę minėti, juo labiau – propaguoti, – šiokių tokių tomelių susidaro apie dvidešimt. Tiesa, kai kuriuos mano vertimus tik „abipusiu susitarimu“ galima vadinti vertimais, nes jie – tam tikra autorinė maskuotė (dangstanti savąjį aš).

       Tekdavo slėptis ir po žinomom pavardėm. „Kas prašė?!“, „Kas leido?!“, „Kokia jurisdikcija?!“ Prašė, leido, įstatymiškai įteisino:

       Laikas. Cenzūra. Socialiai determinuoti tikslai.

       Ar šiaip, ar taip – tebesu apmeluotas, lieku apšmeižtas. Nes:

       to vertas ir esu.

       O jei turėsime omenyje įvairiausias transkripcijas – leidinėlių mažų mažiausiai koks šimtas susidarytų. „Lieka tau (stalčiuje), kas ir įvairiems „draugams“, ir bendražygiams netiko...“

       Tebesikrapštinėju. Trūksta maštabų. Aukščiausia „praba“ tebelaikau tautosakiškumą, „mitologokratiją“.

       Toks atsidūsėjimas (kad ir ne į taktą).

 

       Tarp pirmojo poezijos rinkinio („Septyni šienpjoviai“), kurį kritikai įvertino kaip posūkį į avangardizmą, ir ankstyvųjų eilėraščių, po trisdešimt trejų metų sudėtų į rinkinį „Sename dvarely“ – ryškus skirtumas. Kas lėmė šiuos pokyčius? Ir apskritai – kodėl pradėjote „gadinti“ popierių?

 

       Mano „Sename dvarely“ – tai tarsi naujų laikų, naujo tipo „Sename dvare“, Šatrijos Raganos, kurią paauglystėje labai mėgau (kaip ir visa tėvų šeima). Keista, kad to meto kritika (kai knyga išėjo) šios „analogijos“ nepastebėjo (ką aš vėliau kai kam „pasufleravau“).

       Atsiprašau už preciziką.

       Dar vaikas pusėtinai deklamavau. Ėmė knietėti: kam man sakyt (tai reiškė – deklamuot) svetimas eilutes? Gal galėčiau ir pats parašyti? (kaip kad dabar, jei skaitote). Taip ir gimė made in Baisogala, Kėdainiai, Grinkiškis, Šeduva ir taip toliau, ir taip arčiau. Už pirmuosius eiliavimus gavau velnių nuo draugų ir mokytojų: iš kur nusirašei? Sakiau: iš putpeliuko. Ašaros – pirmasis honoraras. Ir nebe pirma, ne paskutinė – neteisybė.

 

       Didžioji gyvenimo dalis prabėgo po penkiakampe sovietų žvaigžde. Puikiai žinome, kiek gabių žmonių pražudė raudona šios žvaigždės šviesa. Bet ne viskas taip vienareikšmiška. Bendraudamas su Vakarų poetais, pajutau kiek užslėptą pavydą dėl nesumeluoto mūsų autorių kūrybos dramatizmo ir tragizmo. Kita vertus, išorinis spaudimas provokavo vulgarios, sociologizuotos poezijos atsiradimą – tegu ir su „anti“ ženklu.

       Papasakokite savo bendravimo su kultūros funkcionieriais istoriją. Galimus kūrybos praradimus ar – atradimus.

 

       Patirti (paragauti) teko šilto ir šalto. Ir viešo, ir slapto. Irgi arešto (ir ne vieno). Ir tardymų. Ir prožektorių į užmiegotas akis (pažadintam ir nuvestam pas tardytoją, dažniausiai „tarnybų“ viršininką). Teko ir ryte šaligatvius šluoti (su ginkluota „apsauga“). Ir snukelio talžymo. Ir tai tik 15-os arba vos perkopus į 18-us. Tačiau ir tarp tardytojų, ir tarp – stribų – sargybinių buvo gerų ir net rūpestingų žmonių. Visi antpečiuoti ukrainiečiai, su kuriais teko susidurti, o ir funkcionieriai žydai (tiesa, pasitaikė viena nemaloni išimtis) buvo net geranoriški man, net tėviški: tardė „kietai“, o žiūrėjo į tave kaip į jaunuolį, patekusį nelaimėn (gal provokacijon). Ir mačiau, kad tarsi džiaugiasi, jog neišduodu kito, tikrojo kaltininko (kaip dabar pradedu suprasti: gal provokatoriaus?). Ir kad „nesiverbuoju“, jog kai ką, kas jiems žinoma, nutyliu (nepaisant visos grėsmės: kaltės prisiuvimo). Blogiausi (visose komplikacijose) man buvo lietuviai (bailiai, prisiplakėliai, toli gražu ne vad. „idėjinio sukirpimo“... greičiau priešingybės). Retas iš tokių ir dabartinėse vėjavartose ištiesia pagalbos ranką.

       Su kultūros funkcionieriais itin bendrauti neteko. Turbūt nulėmė mano gana „ydinga“ soc. kilmė (buvau garbingos laikysenos tėvų vaikas). Jokie tėvo nusikaltimai nepasitvirtino (byla buvo peržiūrėta – kaip retenybė – Brežnevo laikais). Tėvas reabilituotas šešiolika metų po jo mirties (žuvo 1953 m. Taišeto lageriuose). Pasitvirtino tik karo tribunolo, vad. „troikos“, tada neįrodytas partizanų gydymas ir jų aprūpinimas vaistais ir tvarsliava (kaip mane, purtydamas už atlapų, terorizavo persimetėlis stribas: tavo tėvas turėjo visą vaistų sandėlį ir aprūpino jais keturių apskričių banditus). Ir tikrai: suėmus tėvą, buvo rastas slaptas „vaistų sandėlis“.

       Iš kultūros funkcionierių gražia šviesa man tebešvyti Jurgio Tornau vardas (be jo palaikymo gal būčiau ir žuvęs). Kiti funkcionieriai nebuvo tokie drąsūs: prisibijojo „tokiam“ padėti. Nebijojo padėti, tiesą sakant, ir tokie veikėjai kaip Justas Paleckis (ypač), A. Venclova, A. Churginas. O ir kompozitorius V. Paltanavičius bei poetas K. Kubilinskas (pas abu dėl sudėtingų aplinkybių tekdavo ir nakvynėn įsiprašyti, būti priimtam su vaišėmis).

       Šviesi asmenybė buvo funkcionierius (buvęs raudonųjų partizanų vadovybės narys) Feliksas Bieliauskas. Drąsiai yra mane rėmę T. Tilvytis, E. Mieželaitis, net V. Valsiūnienė. O iš (tada) jaunesniųjų – Just. Marcinkevičius, A. Baltakis, A. Maldonis (ypač). Tikras brolis (moralinės paramos atžvilgiu) man buvo P. Širvys. Niekad blogo nepatyriau (tik gera) iš V. Petkevičiaus, K. Maruko. Draugiškas buvo M. Sluckis. Daug kam padėjo ir J. Baltušis (nors manęs nemėgo). Ir net V. Mozūriūnas bei V. Reimeris. Taktiškas ir žmogiškas buvo K. Korsakas (tomis sąlygomis atlikęs didelį lietuvybės bei kultūros išsaugojimo triūsą). Beveik visi jie buvo ir apibarami, ir net... gal kai kuriems taikyta ir KGB formulė: „pomoč’ umieriet’“ („padėti numirti“), t. y. nepastebimas tylus – „dėl visa ko“ – nugalabinimas? Kai kas net iš funkcionierių, manding, tai patyrė...

       Šiuo požiūriu nepamirštamas man V. Giedra. Nepamirštami „pašnekovai“ prie šio bei to – P. Gaulė, B. Mackevičius.

       Bet buvo ir tokių, kurie skundė, melavo, demonstravo neapykantą (kilmei? laikysenai? mano tėvo „darbams“?). Neduokdie tokį gatvėj sutikti. Tekdavo remontuoti atlapus ar net akinius.

       Natūralu, kad dabar esu bandomas traktuoti kaip anų metų „raudonskūris“ (tai matėsi iš po atplėštų atlapų). Nors nei į komjaunimą, nei į partiją net negalėjau būti priimtas, netapau nei „nusipe(l)nėjusiu kultūros veikėju“, nei tuo labiau „liaudies“ (pajacu? juokdariu?). Išlikau nepremijuotas. Tuo labiau – neordinuotas. Neturėjau teisės į tada visų veltui gaunamą butą). Nebuvau nė karto išleistas į jokį užsienį (net į vad. soc. lagerio). Tiesa, vos neužmiršau: neturėjau teisės (po to, kai buvau „išėstas“ iš leidyklos) nors kokią tarnybėlę (kultūros sferoje) gauti, nebent eiti (kaip po eilinio „anti“ išsišokimo – P. Gaulė) dirbti batsiuviu fabrikan. Tad man juokinga, kad tuomet klestėję, gaudavę (iš tokių kaip mano tėvai) atimtos žemės – sodui, būstui, vilai, pelnę ir postus, ir laipsnius (ir raudonas knygeles) – dabar skuba vardyti skriaudas, cenzūras, rezistencijas prieš okupantus... Gal ir taip. Kerštas turėtų būti visiems svetimas jausmas, pragaištingas. Juk ir tie, kurie šmeižė, melavo, rovė „tokiems“ atlapus... Deja, patys (gal su atitink. pagalba?) išmirė... Gaila, tačiau išmirė ir tie, kurie buvo – perlai, kurie drįso atrodyt donkichotais, elgtis (tais laikais!) riteriškai. Baisu – nieko tikresnio, apčiuopiamesnio, rodos, ir nelieka, lieka rašinėtojai (nu-, per-). Tad anie, anų laikų – kad ir „funkcionieriai“ – ar nebuvo didesni pasišventėliai?

       Daug kam (ne man vienam) padėdavo, gelbėdavo „teta“ Eugenija Tautkaitė (Karolio Požėlos žmona, Juro motina). Be galo malonus buvo Vincas Mickevičius (Kapsuko sūnus), tetos Genės seserėnas bei augintinis (Stalinui 1938 m. sušaudžius kominterno darbuotoją Maskvoje – tolimą mano giminaitę Eleną Domicelę Tautkaitę, kurios net matyti man nebuvo tekę! Abi Tautkaitės – mano motinos pusseserės, vaikystės žaidimų draugės).

       Bet kildavo ir štai kokių dviprasmybių: jei prašysi dorų žmonių pagalbos, pagalvok, ar nepakenksi tavo galimam geradariui? O panašiai ir atsitikdavo. Niekas nenorėjo tikėti tuo, kol pats nesusilaukdavo spec. „pagalbos“.

       Blogiausia, kad man visą laiką tekdavo prasimanyti „nelengvo“ pinigo (reikėjo gudrauti, išmokti meluoti, gyventi kita biografija). Net trim Sibiro adresais (tiesa, kartais net keturiais, t. y. dar ir pirmosios žmonos tėvui...) tekdavo siųsti perlaidas, siuntinius, kurių (ypač perlaidų), kartais ir negaudavo... O ir po visų Sibirų – teko grįžusiems padėti... Aišku – pinigais. Tiesa, ir perlaidas, ir siuntinius reikėjo siųsti ne savo vardu, tad ir „išieškoti“, adresatui viso to negavus, buvo beviltiška.

 

       Jūs turbūt vienintelis žinomas lietuvių poetas, tiek daug tekstų sukūręs dainoms. Kai kas teigia, kad intymus flirtas su popsu stipriai nusmukdė Gintaro Patacko kūrybinį potencialą. Kaip Jums pavyko išbalansuoti, praplaukti nesusižeidus tarp Scilės ir Charibdės?

 

       Buvo ir šioj sferoj nelengva. Visi (iš abiejų pusių) meldė, pradedant bendraautoriais-kompozitoriais ir baigiant dainų atlikėjais (net iš „anapus kūdros“): rašyk banalybes, nereikia „ezoterikos“, per daug to tavo „modernizmo“. Apsieik be užslėpto „kepurės nukėlimo“ prieš Dievą, Tėvynę, dorovę. Juk tai ne tas žanras! o ir ne tie laikai. Ir pan., ir t. t. Oficialios dainų įvertinimo ir įsigijimo komisijos irgi vaitojo, kad nebus kuo gintis (nuo aukštesnių institucijų): trūksta būtinų (tradicinių) soc. štampų, tavo tekstų turinys gali būti ir vienaip, ir kitaip suprantamas, esą „daina neskambėsianti“, t. y. net „įsigyta“ – po valdiško (iš aukščiau) skambučio – dings iš repertuaro. O tada jų visų geidautų banalybių „saldumynai“ – seniai pamiršti, „nebevartojami“, tariamų autorių „slapyvardžiais“ dažnai atliekami (per klaidą?) anie mano „sunkieji“ tekstai, ištvėrę visas negandas... Niekas net dabar man už juos grašių nepriskaičiuoja... O daugeliui tokių tekstų pripažintas net (tariamų) „liaudies dainų“ statusas... Galėtų bent į krizinį valstybės iždą tie atskaičiuojami procentėliai riedėti... Ačiū už progą suvaitoti.

 

       Iš daugelio Jūsų stilistikos apibūdinimų norėčiau ištraukti vieną – „kūrybai būdinga tautinė savimonė“. Aišku, kiekvienas lietuviškai rašantis poetas negali visai ignoruoti šios savimonės – bent formaliu požiūriu. Bet manau, kad, rašydami apie Jus, kritikai turėjo omeny kai ką daugiau. Paaiškinkite, kaip Jūsų kūryboje „žaidžia“ tautinė savimonė, kokios pagrindinės racionalios nuostatos ją „maitina“?

 

       Visa tai dvelkteli komplimentu. Ačiū už jį. Bet atsilapoti nelabai gal derėtų, kad nedvelkteltų savigyra (ar kažkas panašaus). O ir laiko (visa šūsnis dešimtmečių) bus prabėgę, galgi ir „varstoto paslaptys“ pamirštos. Tiesą sakant, jokia konceptualesne savimone ne itin vadovaudavausi: rašiau, kaip „Dievas davė“, kaip atrodydavo man įmanomiau, gražiau, padoriau... Tiesiog dar vaikystėje tėvų namuose sekėsi užtikti knygų... lietuvių klasikos, kuria žavėjausi. Tai buvo Maironis, Kudirka, Vaičaitis, kiek sunkesnis man buvo Baranauskas. Bet vis tiek beveik viską mokėjau mintinai. Ir dainos (pagal jų tekstus) vos ne kasdien namuose skambėdavo: tai tarnaitė lygindama skalbinius niūniuodavo, tai „grumėdavo“ bosas tėvo, kuris pats sau pritardamas mandolina ar gitara. Visa tai nusėdo vaiko širdy – visam gyvenimui.

 

       Daugelio šiuolaikinių poetų kūryboje pastebima Rytų kultūros įtaka. Tačiau drįstu teigti, kad tai dažniausiai tik egzotiškas prieskonis. Jūs nuėjote daug toliau – „užkabinote“ gilesnius pasaulėjautos ir pasaulėžiūros klodus. Kas nulėmė posūkį į Rytų filosofiją, kokią ji darė įtaką Jūsų kūrybai?

 

       Dar iš vaikystės prisimenu, kad tėvas, kurio netekau paauglystėje, gerokai domėjosi Indija, jos istorija ir tuometine situacija. Spaudoje ką nors radęs apie ją, apie Indiją, mums prie pietų stalo pasakodavo ir komentuodavo. Jau nuo vaikystės (tėvo dėka) žinojau, kas yra Mahatma Gandhi arba Rabindranatas Tagorė (šio nobelisto knygų namuose netrūko, tad buvome skaitę šį tą). Pietų stalo apžvalgos dažnai sukdavosi ir apie Vydūną. Juo labiau, kad pastarasis „induistas ir lituanistas“ buvo atvykęs net į mano gimtąjį miestelį (gal iš Kauno, kur, rodos, viešėdavo, paskaitaudavo), susitikti su gerbėjais. Aišku, ir aš dalyvavau (su tėvais), būdamas gal kokių trejų ketverių metukų: būsimasis vydūnininkas! Prisimenu tik iškilmingą vakarienę Baisogalos „priestotyje“ (pas mūsų gimines). Gal tai buvo po kokio saviveiklos spektaklio? Gal net iš Vydūno kūrybos? Ir čia – gal pats atsimenu, o gal vėliau (ir ne sykį) girdėjau, kaip tėvai savo svečiams pasakoja „anekdotą“ apie savo mažąjį „vegetarą“ (Vydūno pasekėją)? Žodžiu, per vakarienę-puotą, į kurią buvo atsivesta ir vaikų, visi noriai gardžiavosi visokiais šokoladiniais ir aguoniniais „tortais“ (juo labiau vaikai), o aš demonstratyviai atsisakinėjau man siūlomų gardumynų, sakydamas, kad valgysiu tik riešutus, kaip „dėdė Vydūnas“. Žodžiu, siekiau (prašiau) riešutėlių (apylinkių miškuose lazdynų buvo apstu, o ir svečias iš anksto buvo įspėjęs, kad valgys tik riešutus; gal ir aš apie tai buvau nugirdęs). Ir čia lepūnėlis, tėvų mylimas „pagrandukas“, kuriam mažai kas ko atsakydavo, buvo nustebintas, kai „dėdė Vydūnas“ (riešutėliai buvo vazoje jo „dispozicijoje“) pusiau rimtai, pusiau juokais nepasiūlė man jų, turbūt ragindamas nepraleisti progos ir ragauti visko, ko prigaminta. (O buvo, rodos, apstu ir medžioklės laimikių, ir gardžių pyragų, ir saldumynų.) Nes esą viso to kasdien nebus ant stalo. Žiūrėk, kad ryt nesigailėtum. O riešutėlių (ir tai buvo tikra tiesa) kasdien (rodos, taip sakė), mamytės paprašęs, tikrai gausi. Tarsi būtų žinojęs, kad tėvai nelepino savo vaikų saldumynais, ypač krautuviniais, užtai kasvakar visa šeima traiškė riešutus (atneštus tėvui, vaistininkui, dovanų, o ir mūsų pačių visa šeima miškų iškylose prisirinktus). Aišku, taip pat laižėm kasvakar savo sodo bitelių medų, graužėm apyrūgščius obuolius. Žodžiu, ne itin sėkminga buvo mano pirmoji „vydūniška“ vegetarystė. Tuo ir baigėsi ankstyvas mano Rytų kultūros „egzoteriškas prieskonis“.

       Šiam pasauly visko būna: anksti patyriau sunkų insultą (spontaninį kraujoplūdį į smegenis). Galėjo ir visai liūdnai baigtis. Ilgai ir lėtai (su gausiais praradimais) taisiausi. Tai buvo jau Druskininkų reabilitacija. Ten, gal kiek ir vėliau, kai, likęs invalidu, įsikūriau Druskininkuose visam laikui, – iš kolegų rašytojų (per jų rankas) mane pasiekdavo ir „savilaidinė“ budistinė lektūra. O vegetaru būt (bent keletą reabilitacijos mėnesių) man patarė pats Karolis Dineika.

       Žodžiu, jau septynerius metus būdamas abstinentas (ir nerūkalius), dar tapau ir vegetaras (Sibiruose žuvęs tėvas, kaip sakiau, irgi beveik vegetaras buvo ir – visą gyvenimą! – blaivininkas).

       Orientalistika man tarsi tiltas į mūsų civilizacijos pradžią. Vedos – svarbios daugeliui lietuvių. Kaip kad ir visi kiti – senieji metraščiai, atskleidžiantys Lietuvos (dar jos proistorės) senovę. Vakarai seniai man neprilygsta Rytams (tiek teosofiškai, tiek etikos bei sociologijos požiūriu). Vakarai – ilgus tūkstantmečius – mokėsi iš Rytų. Kol „subrendo“. Tada pamiršo juos. Kratosi (įsivyraujanti sekuliarizacija!) net krikščionybės... Kuri buvo (galėtų ir būti) tiltas į ikiantikinę senovę (į Rytus). Vakarai neišvengiamai žlugs, jeigu jų „žmogaus teisės“ ir toliau kryps į pramogų bei malonumų troškimą ir persisotinimą.

       Tikėjimas, mūsų, katalikų, netgi protestantų, netgi ortodoksų ar judėjų (ypač man gražu – žydų ortodoksai), netgi „importinių“ budistų, hinduistų – kad ir kaip žiūrėtum, geriau už sekuliarųjį hedonizmą, už iškrypėliškų aistrų tenkinimo bedugnę. Nes ji – Vakarų civilizacijos žūtis.

       Ir katalikams, ir vad. sektoms (jų pamaldų apeigoms) esu parašęs giesmių tekstų. Džiugu, kad jos (anonimiškos) tebeskamba. Kad tampa tiesiog maldų „klasika“. O kadangi anonimiška, vadinasi, folklorinė... Tai „prabą“ tik aukština.

 

Prieštaringai vertinamas Eduardo Mieželaičio vaidmuo lietuvių literatūroje. Kokia Jūsų nuomonė apie šį novatorių?

 

       E. Mieželaičio poezija (tam tikra jos dalis) atvėrė tada mums, jauniems pretendentams, neregėtas erdves. Iki jo, iki E. M., ne tik lietuvių, bet ir visų kitų tautų, netgi didžiųjų, šviesuomenė buvo beprarandanti universaliąją (visumos) savimonę, t. y. žmogiškojo ir kosmiškojo elemento vienybę. Proza ją kažkokia apimtim dar gal ir tęsė (šventraštinę esmių esmę), kartais ją net išpuoselėdama. O poezija vis labiau egocentriškėjo, kameriškėjo (gerąja šio žodžio prasme), arba „modernėjo“: ir su agitpropo (tribūnų) klišėmis (standartais), ir pan. (Kakta į sieną ne geriau, negu žirniai į ją.)

       Mano radimosi (brendimo) laikais visose katedrose buvo sutartinai teoretizuojama, kad poezija (kaip žanras) nebeatitinka pasaulio atnaujinimo scenarijaus. Kad ji mirusi (kaip Nietzsche’s Dievas). Proza. Tik ji sugeba (ir dabar?) privilioti skaitytoją. Net dramaturgija (po kinematografijos šedevrų) merdėjo.

       Vienas kitas keistuolis turėjo imtis ir valyti ankančių homerų-petrarkų akių. Ir čia drąsos ir rizikos žingsnį žengė mūsų E. Mieželaitis. Jis atsisakė bardo (arba grotuotos atsiskyrėlio celės) saldžiųjų, jausmingųjų rypavimų. Dar studentas (dirbdamas leidykloj ir E. M. kartais redagavau) esu kalbėjęs su „kylančiu Miežiu“ šia tema. Ir pirmtaku, ir kelrodžiu jis ragino (ir mus, t. y. jaunuosius) rinktis Waltą Whitmaną. Kitokių verlibrų niekas nebuvom tada pažinę. E. M. buvo skaitęs (rusiškai) šio poeto „Žolės lapus“, ragino ir palaikė lietuvišką (vertėjas – polagerinis A. Miškinis) šios knygos išleidimą. Tada labai graži atrodė vitmeniškai patetiška industrinės imperijos tema...

       Buvo atmetamas rimas, ritminė bei strofinė sinchronika. Tai, kas nuo amžių laikoma pagrindiniu poezijos bruožu: kalbėjimas progiesmiu.

       Standartizuotai (garsiškai) perkimšta erdvė staiga tapo tuštoka, lyg ir be poezijos ženklų. Reikėjo juos, naujus, dar ir išrasti (perimti kad ir iš kafkiškos prozos?), pripildyti nejaukią erdvę. Ji liko šalta ir nužmoginta (pliuralistiniu požiūriu). „Miežis“, atrodo, tada dar (kaip derėtų) nepažinojo nei Rilke’s, nei Kafkos, nei Traklio... Autoironijos, psichikos užkaborių įprasminimo imtis neleido ir partinis (laimės nelaimės) bilietas (raudonoji knygelė). O ir žiauroka ideologinių bosų – paties „Miežio“ adresu – kritika. E. M. nerašė ateičiai, t. y. į stalčius. Jis nesimėgavo „fobijomis“, „autokrucifiksacijomis“, arba mįslingomis polifonijomis. Miežis stokojo laisvalaikio (ką jau kalbėt apie poetinį dykaduoniavimą). Stigo jėgų, išprusimo, folkloro studijų. Stigo darbų rezultatų aukojimo Didžiajam Visų Įkvėpimų Šaltiniui.

       Dirbo jis daug. Bet buvo (visoj imperijoj) vienišas. Vėlavo apsiskaitymas. Poilsiui (dedramatizavimui) griebdavosi daugiadienių dionisijų. Trūko jam ir poliglotystės (ypač tai būtina pradininkui, išradėjui, mažos tautelės didžiavyriui). Ne visai įminė M. K. Čiurlionio (pasaulinio genijaus) mįslės. Trūko visiems mums lyginamosios menotyros. Jos atšvaitų poezijos kūriniuose.

       Tad jam ir teko grįžti į tai, nuo ko buvo išsilaisvinta: į pseudoklasiką.

       M. K. Č. tebuvo imituojamas – visų viso to stokojusiųjų, pradedant Salomėja N. ir baigiant šių pretenzijų autorium. Reikėjo sulaukti V. Landsbergio, jo analizių, analogijų akistatų, jo čiurlioniados, praplėtusios trumparegių ir siaurapėdžių akis.

 

       Mitai, folkloras – reikšmingi Jūsų kūrybos dėmenys. Tačiau santykis su jais – nevienareikšmis. Vis dėlto įdomus jų egzistavimo faktas Jūsų kūryboj. Kaip interpretuojate šias sąvokas, kodėl įtraukėte į savo poezijos orbitą?

 

       Dar papildyčiau klausimą: šventraščiai, t. y. Biblija, Vedos (šastrai), Konfucijus ir t. t. Taigi pirmų pirmiausia – šventraščiai, mitai, folkloras man yra Aukštybių balsas (pradžioj iš lūpų į lūpas, vėliau ir užrašytas, kad ir ne iki galo). Mistinė (kosminė) Absoliučioji Tiesa. Ją (ir Teisingumą) reprezentuojantys įvykiai, poelgiai, motyvai, pasekmės. Manding, Tiesos liudijimas – esmingiausia meno (kartu ir literatūros, poezijos) žymė. Falšas, apgaulė, plagiatas, kopija – mene beprasmiai, net nepriimtini dalykai, turintys (mažų mažiausiai) trauktis į nuošalę ir kaip nelaistomas gėlynas – nykti.

       Tai suprantama nuo amžių amžinųjų. Ir taip elgiamasi. Tačiau, deja, rezultatai (dėl vis naujų priežasčių ir aplinkybių) neypatingi, gal net atvirkštiniai.

       Kartais blogis (klaidos), laikomas gėriu (tiesa), klesti, dumia akis – ir tautoms, ir individams (menininkams). Esame linkę į tai žiūrėti kiek atlaidžiau: vis tiek laikui atėjus Tiesa nugalės... Blogis per lėtai traukiasi ir iš meno klaidų. Nes kontekste trūksta dieviškosios kibirkšties. Mene (baisu!) tarpsta ir auga (kaip sakiau) ir šėtoniškoji – melo – sėkla.

       Gal ir tai – reikalinga? Kaip išmėginimas, pasitikrinimas?

       Imu vis atviriau kalbėti apie antgamtinių galių reiškimąsi per mūsų kūrybą. Tai – nuo amžių amžinųjų (dievai ir deivės, mūzos).

       Laikas viską patikrina. Kas reikalingiausia – išsaugo. Iš lūpų į lūpas (folkloras). Dievybių „padiktuotoji“, minimum jų įkvėptoji kūryba. Pirmiausia – šventraščiai ir tautosaka. Pastaroji (įvairių tautų, juolab lietuvių) mane ypač žavi. Ir nuo pat vaikystės. Pasakų, mitų, giesmių herojai, siužetai, simboliai, mįslės, moralė – nesąmoningai susilydė su mano (kad ir pirmutinėmis) rašliavonėmis. Jų dvasia, principai, pavidalai, akcentai nejučiom kontroliavo mano mąstymą, ypač taisymus, perrašinėjimus. Dustelsiu tiesiai šviesiai: ir pavyzdys, ir įkvėpėjas, ir cenzorius (giluminiu požiūriu) man buvo folkloras (jo herojai, logika, elgesio pavyzdžiai).

       Norom nenorom, su folkloru asocijuojasi man ir Homeras. Moksleivis grodavau per Kauno radiofoną (V. Reimeris, jo tuometinis vadovas, gal dar atsimena?). Esu daug dirbęs ir prie natų – tiek nusirašinėdamas, tiek transponuodamas į kitas tonacijas, tiek instrumentuodamas; rašydamas tekstus natoms: kurdamas, versdamas iš kitų kalbų (vėliau išverčiau ne vieną operą ir operetę). Nuo pat vaikystės kūriau dainas.

       Taipgi „aktoriavau“ įvairiuose saviveiklos spektaklėliuose. Pirmąsyk bene dvejų trejų metukų. Kur ir mama vaidino, o tėvas režisavo.

       Žinojau, kad viršūnių viršūnė yra folkloras, nes jį kontroliuoja ir formuoja Laikas, t. y. viena iš Absoliuto raiškų.

       Dievas – skirtingai pažįstamas ir išpažįstamas – yra tas pats. Tautos, bendruomenės, individualybės stengiasi būti verti Aukštybių dėmesio ir paramos, o nesėkmėj ar nelaimėj – pagalbos ir atjautos. Viso to reikia ir Dievui. Ne tik žmogui.

       Tačiau pastarasis turi teisę rinktis: išpažinti (praktikuoti) kokį ryšio su Aukštybėmis būdą ar likti sekuliariam. Dorai besielgiantis ateistas (nepamirškim to!) ir Dievui, ir visuomenei yra reikalingesnis už tūlą nuolat klumpantį, puolantį, išduodantį tikintįjį. Ai ai ai! Kalbu kaip iš „ateizmo katedros“. Juk ir pats kadaise, kurį laiką, buvau mažai arba visai netikintis.

       Čia lyg ir ne visai į temą. Pripiršau man rūpimą (mūsų tautai aktualų?) klausimą. Nes: gal ir tikim, bet kultūrinėj bei visuomeninėj veikloj dėvim pigoką ateisto kaukę.

 

       Kaip sekasi adaptuotis prie dabartinės situacijos? Ką patartumėte kitiems – asmeninio ir socialinio laiko įkaitams?

 

       Reikia išmokti būti vienam. Tai sunku. Bet religijos ir kultūros istorija liudija, kad atsiskyrėliai, vienišiai paprastai būdavo ir daugiau dievoti, ir giliau moralūs. Man turbūt tas ne itin sekasi. Jeigu sektųsi, – nejausčiau tokių dvasinių ir fizinių kančių. Bet gal darau nors pažangą? Lieku gyvųjų pusėje, nors daugelis mano vienmečių ir jaunesnių už mane – seniai (ir ką tik) palieka ir palieka netobulą šį pasaulį. Jei būčiau tvirtesnis (juolab dvasiškai), skausmų tokių nekentėčiau. Bet (folkloras): nėr to blogo, kad neišeitų į gera.

       Iš kančių – kūryba. Kuri gydo. Ir autorių, ir meno vartotoją. Žinoma (irgi folkloras): lazda turi du galus.

 

       Norėčiau užbaigti mūsų pokalbį pozityviu akordu. Kai kalbėjome telefonu dėl būsimo interviu, minėjote kelias knygas, kurios yra pakeliui į viešumą. Gal papasakokite skaitytojams apie jas išsamiau ir – apie žmones, kurie Jums padeda realizuoti kūrybinius planus.

 

       Matai, mielas Romai, kai pats paskambinai dėl mūsų dekalogo (dešimties redakcijos klausimų man), aš tiek ir taip „užsiardęs“ kalbėjau Tau į tą „ragelį“ (išsiilgęs kantrios ir toleruojančios ausies, neprimenančios man, kiek verta viena minutė to kerdžiaus trimito), kad dabar, kai tenka kažką panašaus „triūbyti“ ant nebylaus silpnaregiško popieriaus, kažkaip dingsta iniciatyva. Na bet, šiaip ar taip, gal ne visi žino, ką nesyk esu postringavęs, tad vėl priminsiu ir pasauliui, ir Tau: 1972 m. rudenį, vos vos ištvėręs pusmirtinį insultą, 1973 m. pradžioj gaivaliojausi Druskininkų „Lietuvoj“ ir kurortmiesčio ligoninės reabilitacijoj. Visi mane gydę ir globoję autoritetai buvo tragikomedijos, t. y. ligos autoriui itin palankūs ir rūpestingi (Č. Grizickas, D. Rimdeikienė, Aleksandravičių šeima, Valavičiai, K. Dineika ir kt.).

       Mano džiaugsmui, kaip tik tuo metu „Lietuvos“ sanatorijoj viešėjo buvęs mano klasiokas (iš „Aušros“ „būdos“ laikų), tuometinė Maskvos garsenybė – Vytautas Žalakevičius, filmo „Niekas nenorėjo mirti“ režisierius. Jis ir supažindino mane su „Herkaus Manto“ „susukėju“ – talentinguoju Marium Giedriu. Be to, ir dvivietėj palatoj turėjau nuostabų kompanioną – dail. Jeronimą (Čyplį?). O dar ten pat greta reabilitavosi po širdies smūgio architektas A. Laurušas, mano bičiulio komp. V. Laurušo brolis, įdomus, drąsus ir originalus žmogus. Jis daug laiko skirdavo mudviejų pasivaikščiojimams, kultūros principų problemoms, diskusijoms. Tų pasivaikščiojimų tamsiais žiemos vakarais po užpustytą mišką (mūsų pačių prasimintais takeliais) dalis vėliau (ar tuoj pat) atsidurdavo mano „lyriniame dienoraštyje“ kaip klaidžiojimai „su panele“ (širdies dama – kad būtų įdomiau kreiglioti ir gal kada – skaityti). Nors ir aplankančių (net iš Vilniaus) gerbėjų nestigo. Atvykdavo ir vargšė (mano atstumiama ir atbaidoma) Nijolė M., vėliau tapusi amžinąja mano med. seserimi, sanitare, sekretore, ūkvede etc.

       Gaila tik (iki šiol tebemaudžia širdį): eiliakalys – ištvėrė, o talentingasis kompanionas architektas – ne.

       Jau prasitariau, kad vos ne kasdien užrašinėjau savo „lyrinius įvykius“. Gimė gausi skubraščių (juodraščių) „epopėja“ (ar net dvi). Nes dvi žiemas pagret (po 4 mėnesius, t. y. 2+2 mėn., nes po pirmųjų dviejų tekdavo „išsirašyt“ iš vad. „gulėjimo kombinato“, tada „pablogėti“ ir geradarių dėka vėl gultis ir „kurortauti“ dar tiek (skaityti, rašyti, vaikštinėti, svečiuotis ir vakarieniauti pas, tarkim, Valavičius, Aleksandravičius).

       Po insulto (uždraudus mano „Preliudus“, kurių tiražas jau buvo išspausdintas, net vienas kitas anonsas žiniasklaidoje paskelbtas, o centrinio knygyno vitrinoje Vilniuje jau puikavosi ir „signalinis“ egzempliorius, – po viso to „panaikinimo“ patyriau ir minėtąjį kraujoplūdį makaulėje... Dešimtmečiui buvau išbrauktas iš literatūrinės apyvartos. Bet todėl tapau vos ne „tautos didvyriu“. Ne krintančia, o „kylančia žvaigžde“ (ir ne tik „šiapus kūdros“).

       Visi, kas manęs nemėgo, kaltino, šalinosi, staiga ėmė vertinti, net pamilo (aišku, ne tiek minėti romansų personažai, kiek personažės).

       Viskas baigėsi II invalidumo grupe ir „nedarbingumu“. Be to, dirbk nedirbęs, vis tiek nespausdins: nesuprantama makalynė, nieko bendra su soc. realizmo principais.

       O tų „makalynių ir marmalynių“ prikreigliota – devynios galybės, nors karves šerk. „Riebumo“ irgi netrūko.

       Ir štai prieš trejus ketverius metus aptikau čia minimus rankraščius. Po 33 metų.

       Tiesa, kartais, prisimenu, kvailai marmaliuota buvo dar ir todėl, kad (galimų slaptų kratų metu) pikta akis nieko bloga neįtartų ir neišvogtų (man paprastai greitai pamirštant, kas, kada ir kur buvo rašyta). Nors šis rankraštis (atviras ir apmaudokas) kirbėjo kažkur pasąmonėje: ko gero, vienintelis be kompromisų (beveik) sukreigliotas.

       Žodžiu, prieš trejus ketverius metus ėmiausi vieno iš painiausių (paikiausių) savo rankraščių rengimo spaudai. Žiauriai trumpinau (kartais vėl grąžindamas, kas išbraukta). Bene tris „gabaliukus“ visai iš naujo sukurpiau (rodo datos). Po dešimt dvidešimt kartų iš naujo perrašinėjau. Ne vieną „dalykėlį“ visai panaikinau. Dėl dramaturgijos „chronologiškumą“ (dienoraštiškumą) apgrioviau. Visos „kompo“ komandos jau mane barte barė, kad reiktų baigt, kad viskas jau gana gerai. Gal kam ir gerai, man – ne ir ne.

       Ir štai galop nedidelė knygelė: „aš ir kt. dykaduoniai“ (toks pavad.). Aš – savaime aišku. Tačiau kodėl „ir kt.“? Toks kažkaip „tada“ man buvo prikergiamas lyg ir slapyvardis. Spaudoje, kronikoje: kas ir kur dalyvavo. Visos garsenybės (pavardės) išvardijamos (taipgi afišose), na o mano – lyg ir nevalia minėti. Taigi buvo priduriama „ir kt.“. Dėl to kai kas net juokdavosi: matai(?) ir Bložė dalyvavo. Kartais taip būdavo „gudraujama“ ir kritikos straipsniuose. O kodėl „dykaduoniai“? Ogi dėl to, kad nonkonformistinis ar – dar baisiau – rašymas savilaidai buvo vadinamas „veltėdžiavimu“. Būsimas nobelistas Josifas Brodskis už tai „pasodinamas“ ar ne septyneriems metams?..

       Buvau kaip niekad „užsivedęs“.

       Nieko nieko, teko vyniotis atgal.

       Negana to, V. V. Landsbergis apsiėmė sudaryti ir išleisti (savo leidyklėlėje) mano eilėraščių istorine tematika rinkinėlį. Jis, V. V. L., vienas man artimesnių „pasekėjų“. Kiti – kažkaip vengia, tolsta, šalinasi.

       Nijolė M. buvo mano Angelas Sargas, Viešpaties Dievo man skirtas. Patekom į tas pačias pinkles: sveikatų ir santvarkų. Jau minėjau jos kompetencijas (išvardijau).

       Jinai ir prikėlė iš „nedarbingumo“ (II gr.). Per ilgą kirbinę metų. Stebuklų stebuklas. Begalinis pasiaukojimas. Rankraščių, knygų, žodynų, žinių kaupimas. Šimtakartiniai (pusaklio eiliakalio) sapalionių perrašinėjimai („tobulinant“). Ir taip toliau, ir taip arčiau.

       O po jos mirties – greit bus aštuoneri metai – didžiulė, plati ir gili duobė, dykuma.

       Gerai, kad randasi viena kita užvadėlė – Skaistė K., Rita M., Liudvika S. Dykaduoniavimų – „per kančias į garbę“ – kalendorėliai.

       Gaila tuščio (pražudyto) gyvenimo.

       Bet toks visų mūsų likimas. Pasaulio likimas. Ar ištversim?

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 2 (vasaris)