tekstai.lt

Tėvynės varpai. Laiškai iš provincijos

       Silpnesnių nervų žmogui patarčiau nežiūrėti televizijos žinių, nes jose nuolat matome akmeninį premjero veidą, kuris, atrodo, tuoj paskelbs, kad prasidėjo... trečiasis pasaulinis karas. Kai sutikau tautodailininką aukštaitį Alfonsą Sereiką, šis prisipažino: „Negana to, kad mano žmona serga, tai dar striošija tos žinios. Nors pasiusk...“ Aš pasiūliau išgerti pagerintos kavos, kad nervai atlėgtų, o kai jos paragavome, tai ir liežuviai suminkštėjo.

       Galbūt jautrus poetas Alis Balbierius neturi su kuo pasikalbėti (nebent su paukščiais) gyvendamas provincijoje, bet šių eilučių autorius džiaugiasi, jog dienas leidžia sename pamario mieste Kretingoje, kur veikia net penki vienuolynai.

       Deja, provinciją aplenkė Lietuvos tūkstantmečio minėjimas, nes didelis renginių „katilas“ virė sostinėje. Bet šito, aišku, reikėjo tikėtis. Juk sostinės orakulams labiausiai rūpi kosmopolitinio ir itin brangaus Gugenheimo muziejaus statyba, bet ne etninė kultūra ir jos išsaugojimas globalizacijos skersvėjuose. O progai pasitaikius, visada galima pasišaipyti iš naivių provincialų, kurie neva yra dundukai, nes visiškai neišmano rafinuotos miestelėnų kultūros.

       Nėra ko stebėtis, kad dėl įvairių priežasčių nemenką mūsų kultūros dalį užvaldė „chaltūra“, masinės kultūros „žiedeliai“. Tai, be abejo, labai naudinga šios „kultūros“ platintojams, o žalias jaunimėlis tą „popsą“ labai mėgsta. Todėl džiaugiamės, kai bent jaunimo dalis pastebi paprastos dainos nepaprastą grožį. Tokio dvasingo jaunimo, kurį globoja broliai pranciškonai, yra Kretingoje. Ir jie ne tik dainuoja, vyksta į piligrimines keliones, bet kai kurie leidžia ir poezijos knygas. Turiu omenyje Pranciškonų gimnazijos auklėtinius. O kai J. Pabrėžos gimnazijoje dirbo puiki lietuvių literatūros mokytoja Daina Balčienė, jos literatai parengdavo kiekvienais metais originalų literatūros almanachą „Strėlė“.

       Kaip tik tokioje dvasingoje provincijos aplinkoje gimsta būsimieji menininkai, nes čia dar neišlepęs ir besidomintis jaunimas turi aukštų siekių. Tačiau kam visa tai rūpi? Rūpi vien tėvams ir mokytojams. Sakykime, poetei Elenai Karnauskaitei pasisekė, kad jos mokytoja buvo poetė Bronė Liniauskienė, gyvenanti Kretingoje.

       Tačiau kas metai vis labiau tuštėja provincija, nes iš jos emigruoja ne tik jaunimas, bet ir brandaus amžiaus žmonės. Jau tapo įprasta, kad Kretingos Rotušės aikštėje stovi pilkas autobusiukas, ant kurio užrašyta „Kretinga–Anglija–Airija“. Prieš dvidešimt metų tokio vaizdo nebūtum net susapnavęs. Tačiau ar vieną dieną neatsitiks taip, kad atsikvošėję pamatysime aplinkui slankiojančius tiktai paliegusius pensininkus, o visi kiti – nežinia kur.

       Jeigu mūsų valdžia galvoja, kad mažai tautai tokia didelė emigracija nepavojinga, tai jie visiškai nesuvokia, ką reiškia ginti nacionalinius interesus. O jeigu ir suvokia, tai nesugeba nieko dora padaryti. Toks reiškinys vadinasi „impotencija“.

       Kretinga iš tiesų turi dvasingumo aurą, čia prieš kelerius metus veikė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto filialas – Šv. Antano institutas, kuriam vadovavo a. a. monsinjoras Petras Puzaras ir hab. dr. Alfonsas Motuzas. Šičia kitokia provincija, joje gimė žmonės, kurie atliko ryškų vaidmenį Lietuvos kultūroje ir istorijoje. Todėl negaliu nepaminėti vyskupo Motiejaus Valančiaus, gimusio Nasrėnuose, ir Simono Daukanto, kuris mokėsi Kretingos mokykloje. O kai mūsų mieste prasidėjo pirmieji Sąjūdžio susirinkimai, lietuvių literatūros mokytoja Aldona Kruševičiūtė didžiuodamasi ištarė, kad minėtos asmenybės gelbėjo visą tautą. Ir tai – ne tuščia retorika. Tačiau ar šiuo metu yra asmenybių, kurios išgelbėtų šalį nuo totalinio nusivylimo ir ekonominio nuosmukio negąsdindamos žmonių?

 

II

 

       Tik ilgai gyvendamas toje pačioje vietoje gali pamatyti, kaip keičiasi aplinka, kartos ir to laikotarpio mados. Todėl, kai reikėjo 1973 metais išvažiuoti iš Vilniaus, kuriame praleidau vaikystės atostogas ir jaunystės dalį, labai nesikrimtau, nors buvo nelengva palikti draugus ir jaukius senamiesčio kiemelius. Dabar, kai sėdžiu „Špitolės“ arbatinėje ir žiūriu pro jos langą į XVII amžiaus pranciškonų vienuolyną, kartais nejučiomis pasivaidena Vilniaus senamiesčio fragmentai.

       Talentingas tapytojas Andrius Miežis irgi nesiskundžia, kad paliko gimtajį Vilnių ir su gražia žemaite bibliotekininke Lolita atvyko į Kretingą, kuri neseniai atšventė 400 metų savivaldos jubiliejų. Jis dalyvauja įvairiose parodose bei pleneruose, o Klaipėdoje turi savo talento gerbėjų. A. Miežis prieš dešimtmetį inicijavo Kretingos dailininkų klubo „Pinx“ atsiradimą. Jų parodą matė ir vilniečiai „Arkos“ galerijoje, o atidaryme dalyvavo mūsų rajono meras Valerijonas Kubilius. 2005 m. vasarą tarptautiniame meno festivalyje Saremos saloje (Estija) Lietuvai atstovavo žinomas fotomenininkas Rimantas Dichavičius ir kretingiškė Dailininkų sąjungos narė bei Dailės akademijos dėstytoja grafikė Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė. Ji 2009 m. organizavo tarptautinę kaligrafijos parodą Klaipėdos parodų rūmuose. Tūlas pilietis burbtelės: „Čia nieko įdomaus. Čia yra faktologija.“ Be abejo, tačiau ne kiekvienas žino, kad iš Kretingos kilo kino kritikė Živilė Pipinytė, čia mokėsi Nacionalinės premijos laureatė dainininkė Regina Maciūtė, o kretingiškiai gerai prisimena matematiką profesorių Vytautą Liutiką, išeivijos literatūrologą Rimvydą Šilbajorį, Kretingos rajono Garbės pilietį, diplomatą Antaną Vinkų, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininką poetą Joną Liniauską ir daugelį kitų.

 

       Manau, mūsų jaunimą prasmingai ugdo nauja Kretingos meno mokykla, jos auklėtiniai gerai vertinami muzikos festivaliuose užsienyje.

       Aišku, provincijos kultūroje, dominuoja mėgėjiška kūryba ir meninė saviveikla. Tačiau kas gali būti gražiau už dainuojantį, grojantį ar šokantį žmogų? Juk iš tokių mėgėjų rato, žiūrėk, išauga ryškios asmenybės, vertos knygų apie jas. Turiu omenyje Kretingos rajono garbės piliečius, tautodailininkus skulptorius Anicetą Puškorių ir Adolfą Viluckį. Pastarasis gruodžio mėnesį sulaukė 70-mečio, o jo didžiulė personalinė paroda, eksponuota Kretingos muziejaus keturiose salėse, nustebino svečius bei visus apsilankiusius.

 

III

 

       Penktadienio vakaras provincijoje, tačiau šį kartą žmonių veiduose nėra įprasto susirūpinimo. Tik pensininkų veidai stabiliai vienodi, nes jų gyvenimas įspraustas tarp keturių sienų: jie neplanuoja išvykų, nes tam reikia pinigų, jie nelaukia ir svečių... Nebent gimimo dienos proga aplankytų artimieji, jeigu jie ne užsienyje. Dabar senukai gauna „kūdesnes“ pensijas, todėl mažiau nusiperka kruopų, o kai ateis šventės, suks galvas, ką padovanoti anūkams. Bet valdžios vyrams tai nerūpi, nes prabangos blizgesys taip apakina, kad mažai ką mato – tik dailių moterų papuošalus.

       Vis dėlto penktadienio vakarą vyrauja hedonistinės nuotaikos. Parduotuvėse sukinėjasi daugiau žmonių, o miesto centre, mažose kavinėse, sėdi ir šnekučiuojasi įvairi publika. Kviečia kultūros centras, kurio naujosios scenos galėtų pavydėti bet kuris didmiesčio teatras... Kretingiškiai mėgsta spektaklius, ypač – komedijas, tačiau O. Koršunovo spektaklį žiūrėtų tik dailininkas A. Miežis su žmona ir dar keletas jaunų žmonių, melomanų. Jų snobais nepavadinsi, nes domisi viskuo, kas originalu. Tie patys žmonės yra ir Kretingos Egidijaus Radžiaus teatro gerbėjai. Kai kurie jų vaidina šiame teatre arba „Atžalyno“ jaunimo teatre, kurį įkūrė ir daug metų sėkmingai vadovauja režisierius Algimantas Verbutas.

       Provincija turi savo ypatingą laiką, kuris panašus į lėtai sklendžiančias pirmąsias žiemos snaiges. Jos krinta ant senų, visko mačiusių medžių, ant J. Pabrėžos bronzinio paminklo, kurį sukūrė žymus pamario skulptorius Algirdas Bosas. Ant rausvo granito skulptūros Jonui Karoliui Chodkevičiui Rotušės aikštėje (skulptorius Adomas Skiesgelas). Leidžiasi ant nebaigtos statyti viešosios bibliotekos, kurios statyba turbūt pasibaigs tik po dešimtmečio, nes tai – ne restoranas ar dešrelių fabrikėlis. Nenorom susidaro įspūdis, kad kai kas mūsų kultūrą „matuoja“ kiaulės uodega...

       Bet žmogaus gyvenimas nepaprastai panašus į trumputę snaigės egzistenciją. Todėl, jeigu tie, nuo kurių priklauso svarbūs sprendimai, apie tai giliau susimąstytų, gal į daug ką žiūrėtų kitaip – ir į provincijos kultūrą, jos puoselėjimą. O kol kas yra taip: Lietuvos kultūros centras – sostinėje, o apie jokią mūsų kultūros decentralizaciją net negalvojama.

 

       Algis Kuklys

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 3 (kovas)