tekstai.lt

„Metų“ anketa. Požiūriai. Jurgis Gimberis

Jurgis Gimberis
Jurgis Gimberis
       1. Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?

       2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo“ kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomenei? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?

       3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mechanizmą, kuris leidžia mums išbūti, išgyventi?

 

       1. Druskininkuose, prie sanatorijos „Draugystė“, yra simpatiška Sauliaus Širvinsko skulptūra – keli lauko rieduliai, sujungti vamzdžiu. Žiūri, grožiesi, kraipai galvą, bandai susigaudyti, ką jauti, kas tave džiugina, kas tau kelia nerimą ar net baugina. Tik tada, kai perskaitai pavadinimą „Septyni“, pradedi tuos riedulius skaičiuoti. Teisingai – septyni.

       Kol nepaklausėte, ar nepajutau naujo laiko dvasios, gyvenau kaip papuolė. Dabar susirūpinau. Ėmiau skaičiuoti šarlatanizmo ir šamanizmo atvejus literatūroje, kultūroje ir šiaip gyvenime – ko gero, arba, ko blogo, jų daug. Mėgstu aforizmus. Manau, viena iš naujų laikų dvasių, sklandančių tarp mūsų, vadinasi „Projektas“.

       Džiugina tai, kad per tuos beveik dvidešimt metų neliko namuose svetimos armijos ir tiesioginės priklausomybės imperijos centrui. Tai kodėl neramu ir baugu? Kozma Prutkovas yra pasakęs: „Sprigtelk kumelei į nosį, ji mostels uodega.“ Į detales nesileisiu, nes tai būtų ilga ir nuobodu, tiesiog pasakysiu, kad mūsų „kumelės“, kuri turėtų traukti visą šalį, nosis ir uodega visiškai viena nuo kitos nepriklausomos. Tai supratus, gal ne tiek neramu ir baugu, o šiaip – jautiesi lyg būtum televizijos žiūrovas…

 

       2. Pataikėt paklaust – kaip sykis tos mintys mane ir kamuoja. Jau kuris laikas sprendžiu mįslę, kodėl vieni rašo, o kiti skaito. Dar keisčiau – tie, kurie rašo, dažnai dar ir skaito, o tie, kurie skaito, vis dažniau bando rašyti. Trumpai kalbant, priėjau išvados, kad visa tai panašu į staugimą prieš mėnulį. Tai toks ir poveikis. Bet kaifo ir gyvybės šiuose veiksmuose nepaneigsi.

       Gėda prisipažinti, bet teks. Labai gerbiu Marcelijų Martinaitį, tačiau ką reiškia „sutramdytas rašytojas“, sužinoti pražiopsojau. Rūpesčiai, rūpesčiai, rūpesčiai... Gal tas rašytojas priklauso nuo Kultūros ministerijos? Gal nuo „ataskaitų“, kurias reikia rašyti atsiskaitant už savo „projektus“? Juk buvo laikai, kai artistus šunimis pjudydavo. Nieko čia nauja. Žodžiu, užjaučiu. Gal rašytojas priklauso nuo kalbos inžinierių? Vėlgi užjaučiu. Gal nuo visuomenės, kuriai turėtų daryti įtaką? Užjaučiu, užjaučiu, užjaučiu. Dar dėl tos įtakos visuomenei... Kaip žinoma, lazda turi du galus. Nelabai čia tas priežodis tinka, bet, šiek tiek pasukus galvą, galima pritaikyti.

       Gal vis dėlto per smarkiai pasakyta „ko lauktumėt iš mūsų literatūros ateityje?“ Bet tiek to. Na gal kada nors atsiras toks galingas kūrinys kaip „Dievų miškas“. Tik štai ta visuomenė...

 

       3. Žinot, kai išgirstu arba kur nors pamatau „laikas negailestingas“, susinervinu kaip beždžionė. Galėčiau pakartoti kažkokį Prancūzijos karalių: laikas – tai aš. Neva jis pasakęs, valstybė – tai aš... Karalius gali sau leisti. O aš tik: laikas – tai aš. Tik tiek...

       Taip, stebina pokyčiai, naujos technologijos, kosmetologijos bei popsologijos pasiekimai, ir aš tuose procesuose jaučiuosi it krintantis lapas. Ar ne nuostabus trijų žodžių eilėraštis? „It krintantis lapas“... Todėl bandau juokauti.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.4 (balandis)