tekstai.lt

Jurij Andruchovyč. Širdžialapė taukė

Jurijus Andruchovičius. Nuotrauka iš puslapio http://ru.wikipedia.org/wiki/%C0%ED%E4%F0%F3%F5%EE%E2%E8%F7_%DE.
Jurijus Andruchovičius. Nuotrauka iš puslapio http://ru.wikipedia.org/wiki/%C0%ED%E4%F0%F3%F5%EE%E2%E8%F7_%DE.
       Šiuo metu bene plačiausiai pasaulyje žinomas viduriniosios kartos ukrainiečių rašytojas Jurijus Andruchovyčius gimė 1960 m. Stanislave (dabar – Ivanofrankivskas). Baigė studijas Lvovo I. Fiodorovo poligrafijos institute. 1990–1991 m. studijavo Maskvos M. Gorkio literatūros institute. 1994 m. apgynė mokslų kandidato disertaciją iš tarpukario Lvovo poeto Bohdano Ihorio Antonyčiaus kūrybos. 1985 m. kartu su poetais Oleksandru Irvanecu ir Viktoru Neboraku įkūrė legendinę poetinio vyksmo grupę „Bu-Ba-Bu“ („Burleska – Balaganas – Bufonada“). Išleido keturis poezijos ir vieną apsakymų rinkinį, penkis romanus, tris eseistikos knygas. Romanas „Dvylika ratilų“ išverstas į lietuvių kalbą (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008). Vertė į ukrainiečių kalbą W. Shakespeare’o „Hamletą“, taip pat – T. Konvickio, R. M. Rilke’s, B. Pasternako, O. Mandelštamo kūrybos, sudarė amerikiečių bytnikų poezijos antologiją. Alfredo Töpferio fondo Herderio premijos (Hamburgas, 2001), Osnabriuko miesto Specialiosios E. M. Remarque‘o taikos premijos (2005) laureatas. Romanas „Dvylika ratilų“ 2006 m. apdovanotas Leipcigo knygų mugės premija kaip „kūrinys, prisidedantis prie Europos tautų tarpusavio supratimo“, ir Vidurio Europos literatūros premija „Angelus“ (Vroclavas). J. Andruchovyčiaus kūrybos leista Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje, Kanadoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Suomijoje ir Vengrijoje.

       Žurnale spausdinama esė, skirta sudėtingam ir tragiškam Užkarpatės likimui.

 

 

                                                 Jurgenui Kreftneriui ir Sašai Gliadelovui – su padėka

 

1

 

       Jei egzistuoja kokia nors mano mėgstama kelionės kryptis, tai štai ji – iš Stanislavo į pietus ir dar šiek tiek į vakarus.

       2005 m. rugpjūčio 29 d. vėl iškeliavau šiuo Keliu Į Kalnus. Tai – toks kelias, palei kurį galbūt jau veikiai mokėsiu atmintinai ne tik kaimų ir miestelių sąrašą, bet ir pažinsiu kiekvieną medį, trobą ar – labiau tikėtina – kiekvieną pakelės užeigą. Vis dėlto nenustoju dairytis pro langą, nuo pat Nadvirnos, kur išdygsta dar neaukšti pirmieji kalnai.

       Šio autobuso galutinė stotelė – Mukačevas, vidutinis greitis – 30–40 km. per valandą, summa summarum devynių valandų kelionė, iš kurių man lemta patirti tik pirmąsias šešias, nes Tiačive išlipsiu. Ten manęs ateis pasitikti J. ir S. Toliau važiuosiu su jais nežinoma kryptimi. Tiesą sakant, tik man nežinoma kryptimi. Juodu viską žino. Jei būčiau romantinis autorius ar herojus (galiausiai tai – viena ir tas pat), man būtų suspaudę širdį. Tačiau ją ir taip spaudžia – vien nuo pačių pavadinimų punktyrų, nuo prisiminimų sąskambio su kraštovaizdžiais: Nadvirna – Deliatynas – Dora – Jaremčė – Mykulyčynas – Tatarivas – Jablunycia – Jablunycios perėja... Op!

       Toliau – siena. Galicijos karalystės ir Vengrijos karalystės. Arba, tarkime, ponų Lenkijos ir buržuazinės Čekoslovakijos. Arba Reicho ir Vengrijos. Arba Priekarpatės ir Užkarpatės. Jei žiūrėsime iš šiaurės rytų – pavyzdžiui, nuo Kijevo – visa, kas toliau, yra už Karpatų. Ir Budapeštas, ir Viena, ir Venecija, ir Šengeno zona – viskas už Karpatų.

       Tačiau iš tiesų Karpatai kaip tik čia tampa patys savimi – pasirodo besą kalnai. Be to, kraštovaizdis bemaž iš karto pasidaro pietietiškas. Vos peržengi šią nematomą administracinę teritorinę dviejų regionų ribą ir še tau: vietoje Galicijos ūkanų – Maramurešo saulė, vietoje neperregimos pilkumos virš galvos – dangus, vietoje drėgmės – šiluma, o už miškų, ant šlaitų ir keterų pamažu skleidžiasi didžioji permaina: spygliuočiai medžiai virsta lapuočiais. Vis daugiau klevų, jovarų, drebulių, bukų, riešutmedžių. Vis daugiau pietų, vis daugiau riešutmedžių kvapo. Jie prasideda jau nuo Rachovo, kuriame stovime jau pusvalandį. Autobuso keleivių etninė sudėtis irgi pasikeitė 99 procentais (vienintelis nekintamas procentas – tai aš). Dabar jie visi kalba Užkarpatės rusinų, romų ir rumunų intonacijomis, kalba ne šiaip sau, bet telefonu, nes Užkarpatėje dabar visi turi mobiliuosius – net senos skarotos kaimietės su krepšeliais siunčia SMS žinutes nežinoma rašyba, lotyniška abėcėle. Lotyniškai?

       Toliau – dar tiesiau į pietus kartu su Tisa, per ją, per Kostylivką į Dilovą (pasienietis vis dėlto nutarė patikrinti mano pasą – būtų keista, jei tas auskaras mano lūpoje būtų praslydęs nepastebėtas!) – locus perennis, nuolatinė, tiksliau, amžina vieta, o vėliau – jau tik į vakarus, nes Tisa irgi staiga pasuka į vakarus, o priešingoje jos pusėje, atrodo, Rumunija, ir ten jau negalima. Šis Rumunijos artumas matyti iš vietovardžių, kurie mano ausiai skamba beveik dakiškai ar frankiškai (Buštyna, Teresva), o netrukus ir iš dvikalbių lentelių pagal Europos chartijas. Įvažiuojant į Solotvyną, lentelė jau trikalbė: prie ukrainietiško pavadinimo „Солотвино“ ir rumuniško „Slatina“ prisideda vengriškas „Aknaszlatina“. Man dar trūksta slovakiško „Kostel Solotvonski“. Ir kalnų: jie ima žemėti. Kalnai žemėja, o aš važiuoju toliau – palaukit, kaipgi taip?! Aš turėjau atsidurti kalnuose, o čia – vien druska ir pelkės! Niekas manęs nebeguodžia – net pakelės rūmai, siaubingai neskoningos kupinos didžiulės keliaaukštės šventovės su kolonadomis, arkomis, bokštais, karnizais ir kitomis panašiomis „grožybėmis“. Vėliau sužinau, kad tokius namus statosi tik rumunai (vėl tas artumas!) ir kad jie iš tiesų ten negyvena, jie pasilieka gyventi savo itin kukliuose senuose būstuose. Jų rūmai ne šiai brutaliai tikrovei, jie neliečiami, lyg svaja, statomi lyg mauzoliejai – ne gyventi.

       Tiačivas, į kurį atvykstu mažiau kaip po valandos, įsikūręs prie pat sienos. Iš jo kitame Tisos krante matyti Sigetu Marmacijėjis. Čia manęs lauks J. ir S. Iš čia jie išsiveš mane ten, kur Geografijos Galas.

 

2

 

       Jie iš tiesų laukė manęs ištuštėjusioje, apšnerkštoje autobusų stotyje – tik juodu ir rusiškas visureigis „Niva“. J. sėdo prie vairo, o aš paklausiau, kiek dar ilgai turėsime dulkėti. Paaiškėjo, kad dvi valandas. iš nuostabos net švilptelėjau. Man atrodė, kad čia tiesiog nebėra kur taip ilgai važiuoti. Tačiau aš neapskaičiavau, kad judėjimo kryptis staiga gali pasikeisti. Dabar mes pajudėjome tiesiai į šiaurę – atsispyrėme nuo prieškario Lenkijos sienos (kuo toliau nuo Rumunijos?), tai yra Priekarpatės Galicijos link. Juk ką tik iš ten atvažiavau, mėginau susivokti aš. J. atsakė, kad mes važiuosime per Dubovą ir Ust Čorną. Prisiminiau, kad Šyrokyj Luhe gyvena Vidurio Europos poetas Petro Midianka, kurį pažįstu jau dvidešimt metų. Jis labai egzotiškas kūrėjas: apsimesdamas, kad rašo tarmiškai, išties sukūrė savo kalbą ar mažų mažiausiai prikūrė daug naujų žodžių: fyres, prymoš, farmametlyky, dyžmo. Tačiau mano pastaba nieko nepakeitė ir posūkį į Šyrokyj Luhą mes pravažiavome.

       Manęs negalėjo nedžiuginti, kad kalnai vėl ėmė augti. Mūsų kelionės ir jų kilimo kryptis sutapo. Tai žadino viltį.

       Dubove išgėrėme po paskutinį kavos puodelį ir nuvažiavome per gamyklos liekanas: pramonės griaučiai, cechų barakai, neaiškiais stiebais užžėlusi teritorija. J. pasakojo, kad sovietų laikais čia buvo gaminamos malūnsparnių dalys. S. pridūrė, kad miestelis tik iš to ir gyveno. Iš ko pragyvena dabar, nežinia. Veikiausiai visai nepragyvena. Man pasirodė, kad mergaitės prie kavinės durų užkalbino mus čekiškai. Jei būčiau turtingas čekas, nusipirkčiau šią mirusią kalnuose gamyklą. Arba nusipirkčiau šias mergaites – tikriausiai to jos ir tikėjosi.

       Prie įvažiavimo į Ust Čorną buvo parašyta Königsfeld. Viskas per čionykščius miškus, paaiškino S. Čia augo gražiausias visoje karalystėje ir imperijoje techninis miškas. Bukai ir eglės, patikslino J. Aštuoniolikto amžiaus aštuntąjį dešimtmetį Marija Teresė apgyvendino čia vokiečius, vietinių dar vadinamus švabais, nors jie lyg ir kilę iš Tirolio – šiaip ar taip, ne protestantus, o katalikus. Jie ir įkūrė tą Kenigsfeldą, o šiek tiek aukščiau – Doiče Mokrą, tai yra Vokiečių Mokrą, nes yra dar Rusinų Mokra. Tačiau prie Rusinų Mokros niekas nekišo nagų, o Vokiečių Mokrą sovietai pervadino Komsomolsku, kad ir vėl ištrintų nepageidaujamus atminties fragmentus.

 

3

 

       Tai buvo tikra misija, dar vienas Drang nach Osten variantas. siekta išmokyti čionykštes slavų ir čigonų gentis būti Marijos Teresės pavaldiniais. Bet visų svarbiausia buvo miškas – jo paruošimas, perdirbimas, ir pats miškų ūkis – tai yra miškų atkūrimas. Tačiau šimtą metų miško buvo tiek daug, kad jis buvo tik kertamas. Pirmieji šių apylinkių vokiečiai buvo ištisomis šeimomis atkeldinti medkirčiai. Jie turėjo išmokyti čionykščius slunkius dar kelių alpinių verslų – ganomosios gyvulininkystės, jodinėjimo ir sūrio gamybos. Pirmas ir trečias darbas geriau ar blogiau pavyko.

       Man atrodo, kad tai tikriausiai buvo bausmė už ką nors. Vokiečiai turėjo išpirkti kokią nors kaltę monarchijai, todėl buvo išvaryti į šį mažytį Vidurio Europos Sibirą – kartu su visais jų elfais ir troliais. Vokiečiai išlipo iš vežimų, pasispjaudė rankas ir nuėjo kirsti miško – jei tik francai, jozefai, hansai ir kristijanai apskritai spjaudosi rankas prieš imdamiesi sunkaus darbo. Išliko jų bažnyčia ir keli pajuodavę namai. Iš tiesų šių žmonių nebėra, nors S. pasakojo prieš metus vienoje proskynoje sutikęs brigadą, kurioje dirbo paskutinis švabas – žinoma, jis niekuo nesiskyrė nuo mūsiškių, su tokiu pat šalmu, visi drabužiai padėvėti ir tarybiniai, bet mokėjo kalbėti kadainykšte kalba – J. patvirtino, kad austriškai.

       Tikriausiai jis irgi mokėjo jodinėti, bet niekas jo neprašė.

 

4

 

       Vietovė, į kurią mes tą dieną važiavome per Ust Čorną (arba Kenigsfeldą), vadinasi Lopuchovas. Tačiau taip buvo ne visada – tik nuo 1947 m. Keisdami geografinius pavadinimus, sovietai demonstravo ryžtą pakeisti viską pasaulyje. Iš pradžių pakeisime pavadinimus, o paskui ir vidinę esmę – taip viską reikėtų suprasti. Bent jau aš visa tai suvokiu kaip tik taip. Aišku, kodėl Vokiečių Mokrą jie pervadino Komsomolsku. Tačiau kaip atsirado sumanymas Brusturus pervadinti Lopuchovu? Juk tikrasis Lopuchovo pavadinimas – Brusturai.

       Rumuniškai brustur – širdžialapė taukė (Symphytum cordatum), daugiametis agurklinių šeimos žolinis augalas. Tai visai ne tas pat kaip brustureArctium lappa L, t. y. didžioji varnalėša, dvimetis astrinių šeimos žolinis augalas. Žmonės, 1947 m. nusprendę Brusturus pervadinti Lopuchovu, veikiausiai nepastebėjo šio skirtumo ir nesiėmė aiškintis, ką iš tiesų reiškia kaimo pavadinimas – brustur ar brusture, taukė ar varnalėša. Jie manė, kad bet koks žolinis augalas dideliais lapais yra varnalėša, ir išvertė rumunišką kaimo pavadinimą į savo tarybinę kalbą, nė kiek neabejodami, kad tai tiksliai padarė. Beje, čionykštis upelis ir dabar vadinamas Brusturianka, ne Lopušanka. Keista, kad šie žmonės apskritai nekeitė upių pavadinimų. Jų pasikėsinimas į tikrovę buvo nenuoseklus.

       Kitas dalykas, kad rusiškas žodis „лопуx“ turi ir perkeltinę reikšmę – kvailys, vėpla, prastuolis, tas, kurį lengva apmauti. Žmogus, kuriam šovė į galvą Brusturus pervadinti Lopuchovu, negalėjo nežinoti šios konotacijos. Veikiausiai net pasinaudojo ja – tai buvo jo pokštas.

       1947 m. juokai šioje pasaulio dalyje buvo itin žiaurūs. Svarbus buvo pavadinimo ir esmės, reikšmės ir paskirties žaismas. Gyventi Lopuchove – tai būti amžinu nevykėliu, ne visai išsivysčiusiu klipata, silpnapročiu. Raudonieji komisarai dar 1939 m. atsinešė į Karpatus tvirtą valdišką įsitikinimą, kad čionykščiai gyventojai siaubingai atsilikę: beveik neskaitę Stalino raštų, dėvėjo ne fabriko darbininkų kostiumus, o tradicinius naminius apdarus, tikėjo burtininkais ir vaikščiojo į cerkvę. Su šiais „lopūchais“ reikėjo ką nors daryti: jų ideologinis atsilikimas buvo gydomas, pavyzdžiui, tuos atsilikėlius jie suiminėjo ir masiškai trėmė į Sibirą.

       Taigi Užkarpatė! Ji iki pat karo pabaigos pasiliko už pataisos ir kovos su atsilikimu sferos ribų. Užkarpatė – sudėtingas regionas: pirmiausia todėl, kad šis daugiausia kalnuotos žemės lopinėlis, pasižymintis savitu, palankiu narcizams auginti mikroklimatu, yra tikras Vidurio Rytų Europos koncentratas, kur visi jos painumo požymiai išryškėjo pačiu gryniausiu pavidalu. Tai – ir nuolatinis buvimas tarp, ir po padu svetimos sistemos, kieno nors tolimo valdžioje, vien engiamiems, išnaudojamiems, nieko už tai negaunant, nes niekam tavęs negaila. Valdžia kur nors ten, už kalnų – Budapešte, Vienoje, Prahoje, Maskvoje ar Kijeve, o tu lieki čia akis į akį su kalnais ir neišbrendamais keliais, visada – nesvarbu, kur įsikūrė valdžia, Vienoje ar Maskvoje, gyveni rytinėje ar vakarinėje periferijoje – pasmerktas jaustis atitrūkęs nuo centro ir niekam nereikalingas. Turi tik šiuos kalnus, už kurių gyvena svetimieji – tie, kurie tavęs nesupranta.

       Todėl užkarpatiečiai nenuoširdūs. Jie laikomi dar nenuoširdesniais už savo Galicijos kaimynus, o pastarųjų nenuoširdumas visoje Ukrainoje laikomas nenuoširdumo etalonu. Užkarpačių priešiškumas svetimiesiems ar bent jau nepasitikėjimas jais formavosi ištisus šimtmečius, o tai, kad tokiame mažyčiame ir dar sudėtingo reljefo žemės lopinėlyje gyvavo tiek daug kultūrų (huculų, boikų, lemkų, vengrų, rumunų, romų, žydų, čekų, slovakų, vokiečių, turkų – jei kalbėsime vien apie sinchroninę dimensiją, nes yra dar ir diachroninė su keltais, romėnais, ostgotais ir dakais), anaiptol nereiškia, kad šios kultūros sugyveno taikiai. Tai patvirtina ir nesuskaičiuojama daugybė griuvėsių.

       Vieną kartą (atrodo, jau užvažiavę ant keteros) mudu su S. balsiai svarstėme, kuri ankstesnė valdžia šiam kraštui buvo palankiausia: viduramžių vengrų, turkų, rumunų, austrų, Austrijos-Vengrijos? Aš spėjau, kad vis dėlto sovietų, nes ji sulygino visus per privalomą valstybinį švietimą, o S. teigė, kad Čekoslovakijos, nes ji rūpinosi krantų tvirtinimu, kelių tiesimu ir kova su potvyniais. Jei Hitleris kartu su Miuncheno partneriais dėl taikos nebūtų sunaikinęs tuomečio Čekoslovakijos valstybingumo, viskas čia atrodytų kitaip: dambos, vandens telkiniai, pylimais sutvirtintos upių vagos. Brusturų požiūriu S. visiškai teisus. Čionykštis žurnalistas rašo: „Prieš septynerius metus potvynis vėl pasmerkė kaimą vargui ir suirutei, nušlavė nuo žemės paviršiaus 28 namus ir dar 70-yje pasidarė neįmanoma gyventi. Vanduo nuplovė derlingą daržų žemės sluoksnį ir paliko vien akmenis.“ Ir kiek toliau: „Šis kaimas garsėja ir didžiausiu Užkarpatėje gimstamumu. Jame gyvena 37 moterys, pagimdžiusios ir išauginusios po dešimt ir daugiau vaikų, o šeši ar septyni vaikai šeimoje yra visiškai įprastas dalykas. Iš viso kaime gyvena daugiau kaip 400 šeimų.“

 

5

 

       Štai į kokią vietą mes tą dieną įvažiavome su S. ir J. didvyriška rusiška „Niva“.

       Beje, sakyti „įvažiavome“ – tai gerokai viską pagražinti. Iš tikrųjų mes įšliaužėme, įropojome, įdardėjome. Tai, ką Brusturai vadina keliu, iš tiesų yra tik akmenuotas ir pelkėtas, daugybėje vietų išdaužytas ir suskilęs kliūčių ruožas. Atrodo, nuo paskutinio didžiojo 2001 m. potvynio čia niekas nieko neberemontavo. Reikalas buvo išspręstas gaivalo naudai: kam statyti tai, kas anksčiau ar vėliau vis tiek bus sugriauta? Taigi važiavome ne didesniu kaip dvylikos kilometrų per valandą greičiu, o kaimas pasirodė esąs be galo ilgas. Prie įvažiavimo stovėjo trijų metrų aukščio skardinis medkirtys – su visais įrankiais ir šalmu ant galvos. (Netrukus paaiškėjo, kad nė vienas iš jų nevaikšto taip apsirengęs – skardinis medkirtys buvo nuo tikrovės nutolęs etalonas. Visai įmanoma, kad pastatytas dar senais gerais sovietų laikais. Tiesa, benzininis pjūklas ant peties vis dėlto panašesnis į Husquarna, negu į seną sovietinę Družbą.)

       Nuo šio medkirčio etalono iki tos vietos, kur turėjome gyventi, šliaužėme ne mažiau kaip tris ketvirčius valandos, šokčiodami „Nivos“ sėdynėse tarsi kinų dievukai. Ką gi tuo metu regėjo mūsų akys?

       Pirmiausia jos matė laužą, niekam nebereikalingos geležies krūvas, sutrūnijusius medžių kamienus, akmenis, sulūžusius medinius tiltus. Didžiuliai medžio drožlių pylimai nesutramdomai liepsnojo – dūmai sklido visur. Anksčiau šios atliekos irgi būdavo panaudojamos gamybai, o dabar jos tiesiog deginamos, paaiškino S. drožlių pylimai stūksojo prie kiekvieno cecho – per pastarąjį dešimtmetį Brusturuose įsikūrė gal dešimt mažų miškininkystės firmų ir viena ar dvi didesnės – tokie vietos reikšmės rykliai, pagal ankstyvojo kapitalizmo džiunglių įstatymus labiausiai trokštantys suryti visą konkurentų mailių.

       Dešinėje tekėjo Brusturiankos upelis – nepaprastai tyras jo vanduo ir vaizdingi uolėti krantai. Na gerai, žodis „vaizdingi“ šiek tiek perdėtas: visas jų vaizdingumas ėjo perniek dėl pakrantėse suverstų šiukšlių kalnų. Tai šen, tai ten akį patraukdavo ištisos plastmasinės instaliacijos – milijonai lietaus ir šaltinių iš kalnų, miškų, takų, pievų suneštų ir tiesiog bet kur po kojomis numestų kokakolos, mineralinio vandens, alaus butelių – stichiškai (tarsi Venecijos bienalei) sukomponuotų, blizgančių saulėje sidabru, kartu tūkstančiai naudotų polietileno paketų, aplankų, skudurų ir pergalingų kadainykštės visumos nuolaužų.

       Palei upelį driekėsi trobos su daržais – daugiausia skurdžios, bet pasitaikė ir gana padorių, ir – gerokai apgriuvusių. Palikti likimo valiai apšiurę, skylėti vagonėliai ir kiti mašinų griaučiai priminė tuos laikus, kai čia veikė siaurabėgis geležinkelis. apskritai viskas ką nors priminė, tačiau pirmiausia – griaunamąją potvynio galią.

       Dideli potvyniai Brusturuose buvo du. 1998 m. prezidentas Kučma, vilkėdamas karine slepiamąja apranga, išlipo iš sraigtasparnio priešais televizijos kameras ir pažadėjo padarysiąs viską, kas įmanoma. 2001 m. jam rūpėjo nebe tai. Nuo dviejų potvynių nukentėję gyventojai ką nors gaudavo iš valstybės – kompensacijas, statybinių medžiagų, daugeliui buvo siūloma persikelti į žymiai saugesnes žemumose vietas. Beveik visi, susivilioję raginimais, parsikraustė atgal.

       Nežinau, kodėl jie taip pasielgė, bet nujaučiu: kalta širdžialapė taukė, Symphytum cordatum. Pagal gydomųjų augalų katalogą ji – idealus vaistas lūžusiems kaulams suaugti.

 

6

 

       Dar tą pačią pavakarę išėjome į kalnus, kad pamatytume šiek tiek daugiau. Čia aš supratau, kad iš tiesų patekome į vieną gražiausių pasaulio kampelių. Pakanka tik truputį virš jo pakilti. Tikriausiai visa tai dėl ypatingo paskutinių vasaros dienų skaidrumo. Ir dar dėl kvapų (įvairiausių žolių, molio, vandens, uogų, kadagių). Mes lipome į kalną, bridome per pievas, brovėmės per miško brūzgynus, kartkartėmis išeidavome į apleistas proskynas, kuriose suversti gulėjo jau sutrūniję medžių kamienai ir krūvos nukapotų šakų. Visa tai priminė didžiulių priešistorinių žuvų nuograužas.

       Mus išpylė prakaitas, vos vilkome kojas. Tiesą sakant, aiškino J., tam tikrame plote baigę kirsti mišką, medkirčiai turėjo išvalyti šią vietą ir pasodinti naują mišką. Tačiau dabar niekas tuo nebesirūpina. Kalnų šlaitai nuolat plinka. Žmonės tik kerta mišką – žinoma, ten, kur jis lengviausiai pasiekiamas, nebūtinai tą mišką, kuris jau suaugo ir yra tinkamas kirsti. Jie ir patys teigia, kad sovietų laikais už tokius dalykus būtų negailestingai baudžiami, nes prie sovietų buvo tvarka, pridūrė S. Iš tikrųjų tvarkos nebuvo, bet žmonės bijojo, padarėme išvadą mes. Dabar viskas priklauso tik nuo Josypo Josypovyčiaus, vienu balsu teigė J. ir S. Kas jis, po galais, toks, tas Josypas Josypovyčius, paklausiau aš. Josypas Josypovyčius – čionykštis patriarchas, šešėlinė kaimo galva, bosas, kadainykštis SSRS medkirčių sporto čempionas – tokį išgirdau atsakymą. (Nuo dabar jis kas dieną ir kas valandą vis išnirs iš J. ir S. istorijų, tas Josypas Josypovyčius, tėvas ir dvasia.)

       Dar pirmąjį vakarą mes praėjome kelias apgriuvusias senas trobas, etnografinius griaučius, kuriuos supo sulaukėjusių sodų likučiai. Kada jos apleistos – prieš penkerius, penkiasdešimt, penkis šimtus metų? Kodėl buvo apleistos? Nuo tylos paskaudo ausis. Garsi poetė rašė: „Kalnų vietovė – laiko pašaras.“ Man atrodo, dabar žinau, ką ji norėjo pasakyti.

 

7

 

       Per šias kalnų keteras ir šlaitus vengrai Antrojo pasaulinio karo metais tiesė gynybinę Arpado liniją – užtvaras, spygliuotą vielą, minų laukus, bunkerius, kulkosvaidžių lizdus. Sunkūs žemės darbai (žinoma, pasitelkiant čionykštę darbo jėgą) vyko mažiausiai keletą ilgų mėnesių. Vengrai nesitikėjo, kad raudonieji prasiverš visai iš kitos pusės – upės slėniu – ir nušluos priešus per kelias valandas. Nežinia, kaip dirbo vengrų žvalgyba. Užtat raudonųjų žvalgyba veikė be priekaištų. Visa kita buvo įprastas pėstijos darbas.

       Tačiau prieš tai vengrai sudegino kaimą. Jie išvarė visus brusturėnus iš trobų ir liepė nešdintis kur akys veda. Brusturai degė kelias dienas ir naktis. Kalbama, kad nesudegė tik cerkvė ir tai buvo suvokiama kaip savaime suprantamas stebuklas. Paskui, kai sovietai galutinai įsitvirtino visoje apylinkėje, brusturėnai nusileido iš aplinkinių kalnų ir miškų. Kad ir kaip būtų, reikėjo gyventi toliau – net šiuo beviltišku laikotarpiu.

 

8

 

       Kartą vėliau aš balsiai pagalvojau, kad šis kraštovaizdis po mūšio veikiausiai liudija kokį nors prakeiksmą ar užburtą ratą. Jei viskas priklausytų nuo manęs, tučtuojau uždrausčiau jiems kirsti šį rojaus mišką ir pasirūpinčiau trimis dalykais: sutvirtinčiau krantus, nutiesčiau dujotiekį ir gerą kelią. Argi tai (investicijos! investicijos!) nesukurtų čionykščiams gyventojams naujų darbo vietų ir geresnių atlyginimų? Neįžengiamumas pakerta dvasią, jis sukuria iliuziją, kad gyveni tolimiausiame užkampyje, už normalaus pasaulio ribų, neįžengiamumas – tai laiko pašaras ir blogio šaknis. Pastatyti palei krantus tvirtas dambas iš betono, statybinių blokų, šlifuoto andezito, prisodinti ant jų amžinai žaliuojančių vijoklių ir gėlių, nutiesti įprastą plentą, pasitelkus visas būtinas kalnų vietovėse gudrybes, atvesti iš Rusinų Mokros dujas, kad vargšas miškas nebūtų ryjamas bent jau kūrenimui.

       Kūriau utopiją, mažų mažiausiai tokią Rytų Europos Šveicariją. Galiausiai nė nepajutau atsidūręs ties pat filosofijos riba: ar šis pasaulis leidžiasi mūsų keičiamas? Ar mes turime teisę jį keisti?

       Europos (ar Vakarų Europos) žmogus įpratęs į abu klausimus atsakinėti stereotipiškai. Kaip tik todėl Šveicarija taip ir netapo Užkarpate. O gal atvirkščiai?

 

9

 

       J. ir S. papasakojo man labai pamokomą prieš kelerius metus nutikusią istoriją, kurią jie ne tik regėjo savo akimis, bet ir patys joje dalyvavo. Tą dieną mes išsiruošėme eiti ant Svydovcų keteros ir ketinome iš ten pamatyti pusę pasaulio. Ta pusė pasaulio buvo Karpatai.

       Taigi, pasakojo J. ir S., susėdę žolėje ir ištiesę pavargusias kojas, prieš kelerius metus čia atvyko vienos didžiulės austrų miškininkystės firmos atstovai. J. pats austras ir žino, ką sako, vadindamas firmą didžiule. Jie pasisiūlė brusturėnams penkiasdešimčiai metų išnuomoti jų mišką. Kitaip tariant, penkiasdešimčiai metų austrai būtų tapę vieninteliais čionykščių miškų valdytojais. Jie žadėjo dirbti visus darbus itin civilizuotai ir nepriekaištingai ekologijos požiūriu, o kartu neįtikėtinai pagerinti ir darbo produktyvumą, ir gamybos kultūrą, ir padidinti medkirčių algas. Jei kas nežino, tikino austrų viešųjų ryšių vadybininkas (subtropinis įdegis, briolinu sutepti plaukai), mūsų miško pramonė pažangiausia pasaulyje.

       Nebuvo visai aišku, ar tai gerai, ar blogai. J. pasirodė įtartina, kad austrų projekte nenumatyta nieko, išskyrus medienos paruošimą. Kitaip tariant, čia, Brusturuose, miškas turėjo būti tik kertamas. Visus kitus perdirbimo procesus planuota vykdyti kitur. Be to, žymiai pažangesnė už čionykštę technologija reiškė, kad sumažėtų darbo vietų – austrų firmoje turėjo užtekti vieno darbininko ten, kur dabar dirba keturi. Todėl galima buvo daryti išvadą, kad trys liks be darbo. Projekte neparašyta nė žodžio, kaip išvengti šios katastrofos. Nė žodžio apie kelią, mokyklą, dujas, tiltus, krantus, dambas. Buvo visiškai akivaizdu, kad „lopūchai“ austrams visai nerūpi, juos domina tik miškas, kaip kuo daugiau jo iškirsti ir išvežti. Tipiškas plėšikų verslas su žaliavos priedėliu.

       Senam lapinui Josypui Josypovyčiui (taip, taip, tam pačiam bosui ir donui) austrų pasiūlymas taip pat intuityviai nepatiko – net ne todėl, kad jam kilo grėsmė prarasti savo ir visos plačiai išsišakojusios šeimos verslą. Veikiau jis apskritai nepasitikėjo Vakarais – pirmiausia todėl, kad yra užkarpatietis. Šis nepasitikėjimas susiklostė istoriškai, jam jau septyni šimtai, jei ne tūkstantis metų. Josypas Josypovyčius – pats sau Europos Centras.

       J. ėmėsi organizuoti pilietinį pasipriešinimą. tada jis pirmą kartą pasikvietė S. į Brusturus, ketindamas surengti plačią diskusiją, taip pat ir priešininko teritorijoje – Austrijoje. Vienas akcijos renginių – S. nuotraukų paroda. Supranti, aiškino man S., galbūt šie žmonės iš tikro kerta mišką, nepaisydami taisyklių ir normų, nesuprasdami, kad už tai juos neišvengiamai nubaus pati gamta – na kad ir per tuos potvynius. Tačiau atimti iš brusturų mišką – tai atimti viską. Jie tiesiog išmirs nuo bado ir girtavimo. Kol kas bent jau gyvena, gimdo vaikus, leidžia juos į mokyklą, po kiekvieno potvynio vis iš naujo atsistoja ant kojų ir niekur iš čia nevažiuoja. Brusturams šis miškas – ne vien miškas. Tai – toks sūris, kuriame jie gyvena ir jį valgo. Nors jų vietoje aš vis dėlto palikčiau tą mišką ramybėje ir imčiau gaminti sūrį. Arba versčiausi žaliuoju turizmu.

       Austrų istorija baigėsi jų atsitraukimu. Galbūt per garsus kilo triukšmas, o superfirmos planai iš tiesų nebuvo itin švarūs. Galbūt „nesuveikė“ kas kita: tarkime, koks nors korumpuotas Kijevo valdininkas pareikalavo nepateisinamo, astronominio „atkato“. Kad ir kaip ten būtų, viskas liko po senovei: šlaitai stichiškai pliko, naktimis slaptose proskynose ūžė benzininiai pjūklai, upelių vagos ir krantai skendėjo šiukšlėse. Nenurimstantis Lopuchovas.

 

10

 

       Trečia diena ypatinga: pakliuvome į cechą Plajskoje ir ten mus priėmė Josypas Josypovyčius (toliau tekste – Jo-Jo). Aplinkui degė drožlių krūvos, mes brovėmės per karštį ir dūmus. Radome jį kabinete, apsivertusį popieriais. Šiandien trisdešimt pirmoji, paskutinė mėnesio diena, algų mokėjimo metas. Jo-Jo iš pažiūros gerokai per penkiasdešimt, neaukšto ūgio, stambus, gudraus veido, dideliu pilvu, jam tinsta kojos, vaikšto su lazdele. Jis liepė mums išvirti kavos (pirštu parodė į tirpios kavos stiklainį) ir nurodė J. papjaustyti duonos, lašinių ir pomidorų. Pastatė ant stalo pirmą degtinės butelį (iš viso jų bus du). Atsisakyti jokiu būdu negalėjome, tačiau mes ir neketinome.

       Ar tiesa, kad daugiausia miško čia buvo iškertama Stalino laikais, šeštojo dešimtmečio pradžioje? – pradėjau aš. Netiesa, nukirto Jo-Jo. Tiesiog tuo metu čia buvo per daug subrendusio miško. Kai miškui sueina 80–90 metų, jį reikia kirsti. Stalinas nekaltas, kad miškas subrendo. Stalinas apskritai nekaltas, panižo pajuokauti man, nes jau buvome išgėrę po antrą taurelę. O kodėl jūs kertate tiesiog pakrantėse? – paklausė J. Juk tai draudžia įstatymas. Įstatymą sugalvojo kvailiai, nė nenutuokiantys apie mišką ir kalnus, burbėjo Jo-Jo. Vienų krantų nuolydis būna 45 laipsniai, o kitų – 30. Nebūna dviejų vienodų nuolydžių, viską reikia daryti atitinkamai, protingai. Iškertate mišką, o paskui skundžiatės potvyniais, primenu po trečios. Tačiau Jo-Jo nė už ką nesutinka, kad tai sukelia potvynius. Nekertamas miškas silpsta ir miršta, vėl aiškina jis. Iš tiesų čia dar per mažai kertama. O potvyniai kyla todėl, kad per daug lyja ir upeliai išsilieja per krantus. 1998 m. lijo tris savaites be atvangos, dieną ir naktį – štai jums ir potvynis. J. palaikė jį ir priminė, kad ir šveicarų ekspertai tai patvirtina. Vis dar neaišku, ką jie patvirtina – ar tai, kad per mažai iškertama?

       Jo-Jo niekaip nesupranta, ko mes čia ieškome. Eitumėt pagrybauti, siūlo jis. Boso kabinete ištisas sandėlis šviežių, ką tik surinktų grybų – dešimtys kilogramų. Tačiau net jų kvapas nenustelbia sunkaus Jo-Jo skleidžiamo kvapo. Galbūt tai – per pusę šimtmečio ant kūno kaupęsis prakaitas. Man šiandien reikia atsiskaityti, Jo-Jo linktelėjo į suliniuotus popieriaus lakštus. Aš paklausiau, kiek firmoje dirba žmonių. Pasirodo, beveik šimtas, iš jų medkirčių – tik trys brigados po septynis. Visi kiti – perdirbimo cechuose. Jo-Jo manymu, tai – geras ženklas: medkirčių dalis mažėja, vyrauja apdirbimas. Einama teisingu keliu.

       Geriame antrą butelį. Jo-Jo pasakoja, kaip jaunystėje grojo akordeonu – polkas, fokstrotus ir Bostono valsą. Nežinia koks buožės sūnelis priskreto prie jo, kad grotų „kolomyjką“, bet Jo-Jo su broliais sulaužė jam visus šonkaulius. Mes juokiamės, nes su bosu reikia būti atsargiems. Galiausiai tai jis šeimininkas, o ne mes. Jo-Jo turi teisę laikyti čia viską savo rankose: jo medkirčiai uždirba po pusantro tūkstančio per mėnesį. Tris šimtus „baksų“? Visai nemažai kaip Lopuchove, švilpteliu aš. Mes pasieksime, kad vėl atgims Brusturai, nukerta Jo-Jo. Jokio Lopuchovo čia nebus. Už tai reikia išgerti, pritariu aš.

       Jam tinsta kojos ir Jo-Jo apsimeta dūstąs nuo kūno pertekliaus. Ištuštinome antrą butelį, galime padėkoti ir eiti lauk.

       Šlubčiodamas jis išlydi mus laukan. Eitumėt pagrybauti ar pauogauti, atsisveikindamas pasiūlo, tarsi jam būtų labai svarbu. Tuomet Jo-Jo nors suprastų, ko mums reikia.

 

11

 

       Aš neužsirašinėjau ir mano atmintis pernelyg išranki, kad galėčiau visiškai tvirtai ja pasitikėti. Vis dėlto joje visiems laikams pasiliko kai kas, ko aš jau nebepajėgsiu pamiršti. Pavyzdžiui, tos uogos, lydėjusios mus kalnuose, tarsi gelbėjimo tarnybos patruliai: iš pradžių mėlynės, paskui, kelias valandas leidžiantis žemyn traktorių keliu, – avietės, vis labiau sunokusios, galiausiai nė nebepajėgėme nuo jų atsitraukti ir nebegrįžome į kaimą su šviesa.

       Niekada nepamiršiu nei tų uogų, nei visų tų kvapų, kurių mišinys įtikina, kad taip kvepia rojuje.

       Nebepajėgsiu pamiršti nei kvapų, nei kaitros, kuri galbūt ir sukūrė tuos kvapus. Nepamiršiu ir to, kaip keliaudami atgal, kol nusileidome į kaimą, mes galiausiai visi nutilome ir nė vienas nebepratarėme nė žodžio.

       Aš nebeužmiršiu to be galo ilgo leidimosi per Jablunycios kaimelį, per visus jo pakraštyje gulėjusius akmenis. Kaip tik tada ir paaiškėjo, kad Brusturai turi ir šią nusidriekusią ataugą, iš tikrųjų dar vieną kaimą, ir kad jį praeitum, turi žingsniuoti taip pat ilgai, kaip per visą Vieną, jei sumanytum pėsčiomis nueiti iš dešimto rajono į aštuonioliktą.

       Aš nepamiršiu nė vieno iš daugybės kryžių: kiekvienas bylojo apie akistatą su kalnų pievos tuštuma ir tyla. Ant kiekvieno jų buvo užrašyta 1848 m. data ir kiekvienas jų turėjo tapti laisvės kryžiumi, o pasirodė besąs tuštumos kryžius.

       Jau nebepamiršiu to neregio – seno, lankstaus, akrobatiško, kaip jis ilgutėliais delnais laikė naują verpstę iš grynos baltos medienos.

       Nepamiršiu kavinės-baro jau užgesintomis šviesomis, su lošimo automatais – šio „lopūchų“ Las Vegaso.

       Ir arklių Legionų perėjoje, apsimetančių, kad mes jų visai nedominame.

       Jau nebepamiršiu tų pamėkliškų sunkvežimių išmaltuose keliuose per kalnų pievas, šaižiais signalais šaukiančių į laisvę paleistus uogautojus.

       Žinoma, aš nebepamiršiu nė vieno iš tų dviejų butelių, išgertų su Jo-Jo, jaučiant jo kvapą.

       Tikrai nepamiršiu žvaigždėto dangaus virš Brusturų – jis taip ir gundo kokį grafomaną parašyti, tarkime, „tokios žvaigždėtos naktys būna tik Karpatuose“.

       Niekada nepamiršiu miestietiškai akiniuotos kelerių metų mergaitės – sėdėdama ant tvoros ji laukė, kol mes priartėsime, ir į mano klausimą atsakė: „Jana.“

       Svarbiausia – tie širdžialapių taukių prie upelio brūzgynai, kuriuos vis dėlto atradome paskutinę dieną – tikras gyvas taukių guolis.

       Tačiau labiausiai įsidėmėjome rugsėjo pirmosios rytą, kai pasirodė, kad Brusturuose kaip niekur kitur pasaulyje gausu vaikų. Jie traukė iš visų kaimo galų, iš visų įmanomų kiemų ir gatvelių, vaikams prasidėjo mokslo metai ir jų puokštės buvo didesnės už juos pačius.

 

12

 

       Kitą vasarą į Brusturus ketina atvykti šveicarų savanoriai. Jie rinks šiukšles nuo upės krantų ir iš vagos, plastmasinius butelius nuo šlaitų ir išvalys dešimtis užterštų šaltinių. Tikiuosi, kad neprasidės potvynis ir svečiams bus kur atvykti.

 

       2005

 

       Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys

 

       Versta iš:

       Юрій Андрухович. Диявол ховаеться в сирі. Критика. Київ, 2006

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 2 (vasaris–kovas)