tekstai.lt

Nora Īkstena. Besa. Dvidešimto amžiaus meilės istorija

Nora Īkstena. Hario Bekerio nuotrauka iš http://www.literature.lv/lv/dbase/autors.php?id=37
Nora Īkstena. Hario Bekerio nuotrauka iš http://www.literature.lv/lv/dbase/autors.php?id=37
       Pabaiga. Pradžia 2011 m., Nr. 2–3

 

 

       Besai širdies neskauda. Jai priklauso tai, kas nepriklauso niekam kitam. Ji turėjo taip mažai, tik trupinėlį, taip žemai ji buvo, ir staiga – ji turi viską.

       Kažkur gyvena prašalaitis, kuris ją myli, kaip niekas nemylėjo ir nemylės? Ar jis apsigyveno mylimoje Anos krūtinėje, sėdėdamas savo kambaryje, žiūrėdamas švieselėn namo lange priešpriešiais ir kaligrafiškai rašė – „šir-dies balsas, širdies balsas...“? Kodėl jis paliko mamą? Ir kodėl nesulaikė sunkios vyro rankos?

       Besa klausia, bet širdies jai neskauda. Jos širdis – kaip erškėtėlių obuoliukas. Pripildyta.

       Šiandien kaimynė sutiko pažiūrėti vaikus. Besa visai dienai išeis pelkėn. Ji turi savo svajonių ir jas įgyvendins. Iš uogų galima gerai užsidirbti.

       Miške ji jaučiasi geriausiai. Galėtų čia gyventi, jei ne vaikai ir jų poreikiai. Viename jūrinio miško pakrašty plyti pelkė. Nei pernelyg pavojinga, nei per klampi. Kojos kemsuos grimzta švelniai ir liūliuojamai. Spanguolių prisėta lyg iš Dievo saujos. Besa suranda raudonesnį plotelį ir pradeda rinkti. Ji nuo vaikystės turi savo ritualą. Surinkus pirmąją uogų saują, mama sakydavo – į kokią pelkę įbrisi, tokias uogas ir valgysi. Paskui rinkte renki.

       Mama niekada nerinko bruknių parduoti, tik savo malonumui ir vienintelei uogienei, kurią ji virdavo žiemai. Didžiajame puode kunkuliuodavo tamsiai raudonas ežeriukas, mama stovėdavo šalia: rankoje didelis medinis šaukštas, kuriuo vis maišydavo, kitoje – knyga, burnoje – cigaretė. Besa visada stebėdavo vis ilgėjantį ir ilgėjantį pelenų stulpelį. Tuoj tuoj bus ta akimirka – stulpelis suirs ir pelenai nukris. Jeigu įkris puodan, mama nenoriai atsiplėš nuo knygos, pasižiūrės į jį, pasakys – „nekas“, ir su putomis, makaluodama šaukštu, išgriebs pelenus.

       Nė viena uogienė nebuvo išvirta be pelenų.

       Besa uogauja galvos nepakeldama. Didžioji kraitė greitai pilnėja. Ačiū Dievui, čia nedaug gailių. Nuo jų gali apsvaigti galva.

       Kai Besa laukėsi pirmojo vaikelio, jie gyveno tarsi rojuje. Jie buvo gyvi niekuo, turbūt vien glamonėmis. Per pertraukas kūrė planus perstatyti senąją trobą. Čia buvo viskas – upė, miškas, senasis obelynas. Jie dirbsią nuo aušros ligi sutemų ir turėsią visko.

       Sykį jis Besos paklausė, kodėl visos virtuvės lubų lentelės nušveistos baltai, o viena liko suodina. Besa atsakė, kad mama dažnai virtuvėje rūkydavo, lubos pamažu nusisuodino. Po mamos mirties Besa lubas nušveitė švariai, bet vieną paliko – mamos atminimui.

       Jis pasakė – mums reikia naujų lubų, tačiau tą lentukę paliksime.

       Pririnkusi daugiau nei pusę kraitės, Besa palypėjo ant samanoto kauburio ir šiek tiek pailsėjo. Ją lengvai paglostė prašalaitis ir tyliai užkalbino.

 

       Visų gražiausi – apdilę (ir rudeniniai) lapeliai...

       Tris kartus Tu buvai tokia pasakiška, kad neapsakysi. Turbūt aš kažkuo persismelkiau, taip beprotiškai mylėti neįmanoma. Aš tarsi skilau, nuo ko? Nuo medaus. Aš buvau stiklainis. O Tavęs buvo vis daugiau, vis daugiau. Tu atėjai paprastai, kaip dera. Aš kaliau labai painius laiptelius kopti į stiklo kalną. O jo visai nebuvo. Iškrikęs ir cypiantis. Kaip laikrodis.

       Jau nebijau, kad Tu mane suprasi neteisingai. Ar per Tave juokiuosi, ar verkiu, ar Tavęs meldžiu – tai netiesa! Aš paprasčiausiai esu. Pasklidęs ir susigūžęs kaip jausmo pradžia ir pabaiga. Man pakanka savęs. Man Tavęs nereikia, pagaliau vienas!

       Taip baisiai gali pritrūkti tik Tavęs. Tavo erotika maudžianti, ji persmelkia. Kaip naktis. O naktis yra smeigtukas. Pavyzdžiui, raštams, kuriuos surinko žvaigždės. Ar dar netiki, kad esi įsmigusi?

       Džiaugiuosi, kad sveikas protas ima nugalėti nesveikąjį. Žinau, kad Tu esi toli kaip nebūtis. Ir netgi ją pasiskubinau nuskriausti! Atleisk. Jaučiu, kad imu rausti. Kad medžiai tuoj bus žali. Ir koks nors paprastas strazdas nepaspruks nuo manęs. Visur po ašarą. Šuniui ant uodegos, žvaigždei ant kepurės. Nesijuok. Šuniui ant uodegos, tai reiškia, neverta verkti. Ir nesvarbu, ar ji ten yra.

       Ašara.

       Dėl žvaigždžių visiškai kitaip. Tačiau irgi neverta.

       Tegaila kaip žagarų kaugei. Kaip banalybei.

       Lipsiu medin Tavęs dairytis. Ir dirbinsiu narvelį tavo sielužei, mielą inkilėlį lyg paukščiams pavasarį.

 

       Besa pareina namo, dviem sunkiais uogų krežiais nešina.

       Dzvonkis ir Totukas pasitinka ją džiugiai lodami, laukė jau prie upelio. Uogas stengėsi rinkti be šapų, bet vis dėlto reikės peržiūrėti.

       Vaikai irgi džiaugiasi ir siaučia. Jie lipa ant aukšto, ant grindų patiesia seną staltiesę ir išberia uogas. Kokie nuostabūs šio raudono klojinio raštai. Jei imsi po uogelę, niekas lyg ir nepasikeis. Kaip kvapnu, kaip lygiai nuausta, kaip švelniai priglunda prie rankos.

       Besa ima po saujelę, rūpestingai išrenka samanėles, spygliukus, lapelius, nupučia švarias uogas ir beria kibiran. Mama irgi visada nupūsdavo. Perrinkti uogas jai patikdavo. Tai ją ramindavo.

       Besai laukiantis antrojo vaikelio, jie jau buvo išvaryti iš rojaus. Nesėkmės sekė viena po kitos. Kasdienybė juos užspeitė kampan. Duona kasdieninė likdavo neuždirbta, vis dažniau jis grįždavo nuliūdęs, prisigėręs, kartą buvo dingęs kelioms dienoms. Parėjo išvargęs, kitąsyk sudaužytas.

       Rojaus nebebuvo, o pragaras dar neatsivėręs. Proto prablaivėjimo akimirkomis jis Besai sakydavo esąs paskutinis mėšlas, negalįs išmaitinti žmonos ir vaikų. Besa jį ramindavo, sakydavo, kad ateis geresni laikai ir jiems visko pakaks. Ji vertėsi kaip tik galėdama, kaip išmanydama. Uogavo, rišo šluoteles, ėjo per namus padėti. Plėšėsi į visas keturias puses. Kaimynė, tokia pati vargo sesuo, padėjo prižiūrėti vaikus. Besa ėjo kniubdama, ji tikėjo – tai tik laikinai, laikinai. Vakarais prie krosnies krisdavo nuo kojų. Šiltas valgis laukdavo krosnyje. Jis nepareidavo arba parėjęs užmigdavo ant dubens valgydamas.

       Pirmasis garsas, perrinktas uogas beriant kibiran, nuaidi aukšte. Vėliau, kai kibiras jau pasipildo, jo negirdėti. Besa nori dar šį vakarą į kaimą, ten ji turi pirkėjų.

       Pūst, saujelė, pūst, saujelė, pūst, saujelė...

       Ar Ana kada nors atsakė laiškų rašytojui? Dangun ar pragaran jis ją traukė?

 

       Mieloji!

       Niekada per visą savo gyvenimą nesu veržęsis pakerėti kokios moters. Jausmai gimsta patys, nepastebimai užvaldo mintis ir širdį – verčia kentėti, mylėti. Ir šimtą kartų geriau kentėti, nei visai nieko nejausti. Neabejoju, kad po savo atsisakymu ir ramia laisva šypsena Tu slepi kažką nuoširdaus, galią atkakliai ieškoti, tvirtą ištikimos, pastovios meilės siekį. Tavyje dar snaudžia moteris, kaip rožės pumpure išsiskleisiąs žiedas ir užburiančio žiedo kvapas. Dar nesuvokdama savo snaudžiančio grožio, svajoji lyg apžavėta pasakų karalaitė, kurią vieną dieną narsus jaunuolis išlaisvina ir parsiveda į savus namus. Aš galbūt negalėjau pažadinti svajų karalaitės, galbūt neradau Tavo sieloje atgarsio. Tu man išnyksti kaip žvaigždė debesyse. Aninia, ateis laikas ir suvirpės Tavo jauna, jausminga širdis, svajosi ir Tu atmerktom akim, skęsdama artėjančios laimės viltyse. Koks saldus jos svaigulys, pradžioje vos pastebimas, vėliau einąs vis stipryn. Kaip gražios, mylimos dainos motyvas plūsta be žodžių, kaip gintaro skaidrumo vandenėlis pavasarį kietam ledo sluoksniui šiltuose saulės spinduliuose atitirpus. Sielos džiugesys iš lūpų srūva karštu kvėpavimu, ir tik maža dalelytė, tik paskiri gabalėliai šokio jūroje, laiminga širdis – lyg paukščio čiulbesys naktį, – svajonių šakos viršūnėje. Taip, Aninia, žmogus – paikas padaras. Ir jis kartais sapnuoja atmerktom akim. Gal sykį gyvenime ir Tu jausi, ir tada išties suprasi svajotojų jausmus... O vėliau – jau gal niekada, kaip ir pats svajotojas galbūt nebesupranta ankstesnės svajos? Kodėl siela viena negali pakelti džiaugsmo ir bėdos – kodėl jai reikia draugo, kuriam viską galėtų patikėti? Kurgi mano draugas? Gal jį įžeidžiau, tą tyriausiąją, mylimiausiąją širdį. Skaudu, jei taip būtų. Nugrimzdau į savus prisiminimus. Taip nejučia atgyja, kad dar kartą išgyvenu tai, ką jaučiau. Matau tavo švelnų, gražų veidą, Tavo liūdnas akis, kuriomis kalba žmogaus gelmių paslaptis. Dabar, savo laimės kelio jausmuose stovėdamas, meldžiu Tavęs, jei ne dabar, tai vėliau – ar man atleisi? Neturėsiu nė vienut vienos ramios, laimingos akimirkos, jei nežinosiu, kad Tu man atleidai. Aš dėl visko kaltas. Bet viso to sąmoningai nenorėjau. Negaliu sakyti, kad esu kaip vaikas, kad nežinau, kas pikta, kas gera. Bet mane apima tokia užgaida, toks noras, tada viskas susijaukia.

       Man tiek daug minčių, tiek žodžių, jausmų ir skausmo, kad negaliu ir nemoku pasakyti, galvoti, painioju išvadas. Viena težinau aiškiai: noriu Tave matyti, girdėti Tavo balsą – nors vieną akimirksnį. Šalin visas tradicijas, visus samprotavimus apie meilės nedėkingumą. Meluoja sakantieji, kad vien jėgą reikia išlaisvinti, visa su ja laimima ir prarandama. Ar aš Tavęs, Ana, nenuskriaudžiau, kai praėjusiame vakarėlyje šokių rateliui Tave išsirinkau. Tu taip nenorėjai eiti, taip priešinaisi, kad aš gailėjausi nepagalvojęs, bet ir nusileisti negalėjau, prašau man dovanoti, daugiau prieš Tavo valią nieko nedarysiu. Mieloji, kodėl Tu bėgi nuo manęs! Kodėl man neleidi priglausti savo galvos Tau prie krūtinės ir sergančiai sielai ieškoti ten ramybės bei poilsio. Tu manai, kad šitaip būsi laimingesnė ir geresnė? Aninia, aš manau kitaip. Aš daug galvojau apie tai. Tavo svetimumas, Tavo atsisakymas mane trikdo. Bet akimirkos gražios, kai jaučiu tave arti, kai galima su Tavimi šnekėtis, tada širdyje jaučiu ramybę ir džiaugsmą, tada darbai nebesunkūs, naktis neilga. Ar nori atsisakyti tokių akimirkų, Ana? Neperpranti manęs. Mokykimės užgniaužti savyje tai, kas mus gali padaryti žemesnius už save. Bet meilės negalima atsisakyti, Ana. Kad ta siela, kurią mokiausi mylėti, būtų man išdidi ir priešiška! Niekada! Nauji rytai teaušta mūsų meilei ir mūsų darbui. Aš neįsivaizduoju gyvenimo be tavo meilės. Aš, ieškantis tik grožio bei žinąs, koks jis, negaliu atsisakyti – tai mano prakeikimas. Man reikia sielos, kuri mane šildytų savo baltųjų sparnų glėbyje, kuri būtų tik su manimi, ji – prie manęs, o aš – prie jos. Ana, aš pavargau. Neužsklęski nuo manęs savo sielos. Aš neprašau tavęs. Ne, to nenoriu. Tu žinai, kad esu išdidus žmogus, gyvenąs savo svajonių pasaulyje.

       Bet nesugriauk mano svajų pasaulio. Toks aš esu – ir vis dėlto ar galėtumei, jei reikėtų, dėl manęs savęs išsižadėti? Tačiau iš Tavęs nereikalauju nieko, visiškai nieko. Daryk kaip pati nori ir jei tau tai atrodo juokinga, prašau, juokis – tai manęs nebežeis.

       Atleisk, jei gali.

       Širdingai bučiuoju J. S.

 

       Pūst, saujelė, pūst, saujelė, pūst, saujelė. Didysis darbas tuoj bus baigtas. Ligi sutemstant jie dar spės į kaimą.

 

       Kai tuščiais kibirais jie grįžta atgal, dangus pilnas žvaigždžių. Vaikai gavo brangiųjų traškučių. Tuščiame, vienišame kelyje linksmai šlamina pakelius ir popierius. Kartkartėmis sustoja, užverčia galvas ir žiūri į žvaigždėtą dangų. Viens, du, trys – nuodėmės apvalytos, esi išganytas. Viens, du, trys, tyloje Besa girdi prašalaičio balsą.

 

       Pilnatis nuščiuvusi, esu šventės erzelynėje, mano aptriušusioje sieloje blyksteli jausmai ir baltas šviesos angeliukas įsminga į kūną. Viešpaties vakaro valanda. Viešpaties rudaplaukė blondinė cituoja Evangeliją: širdis – tai mėsa, aš nekalbu apie širdį, šią akimirką aš neturiu širdies, esu be širdies, širdies, širdies... Kišenėje randu duonos trupinių, ant palangės tupi zylutės. Įdėmiai įsiklausau, taip, esu čia buvęs, tada tris kartus pabeldžiu į langines ir laukiu. Lėtai veriasi durų plyšelis, ir mano akys užduoda klausimą, kuris nereikalauja atsakymo, tik patvirtinimo. „Taip, pone, ji išėjusi.“ Linkteliu, tai buvo lygiai prieš trejus metus per Kalėdas. Mėnuo sidabrine lazdele čiupinėjo savo mylimosios sėdmenis ir kosėjo kaip griova – jos glėbys buvo per didelis net lietui. Nežinojau, kad tai gražu, bet jutau. Nuo tada man nebeaišku, ką aš mintyse užkalbinu – tave, Viešpatį ar save, tačiau aš įsisąmoninau, jog sunkiausia būti pasiekiamam. Taip, kartais trokštu paėjėti atokiau, užkaičiu vandenį, ir tuomet užsiliepsnoja horizontas. Tu esi čia pat. Ryškiai tarsi apgaubta žvakės liepsna. Ir aš imu suktis aplink savo ašį, žvilgsniu žemėje nubrėžiu erdvės apskritimą, tai – įsiaudrinimo šauksmas.

       Kalba nieko nepasako iš anksto, viską nuolatos reikia sugalvoti iš naujo: tavo atėjimą, tavo išėjimą, Viešpaties atėjimą, Viešpaties išėjimą, savo atėjimą ir savo išėjimą. Nuogas lyg patirtis klaidžioju po apsnigtus javų laukus, išsigandęs kaip žvėris, pamatęs savo atspindį megažvaigždėje, niekingoje tarsi smiltelė. Aš tavęs neieškočiau, jei nebūčiau radęs. Prisimenu, kaip tą kartą peržengiau slenkstį ir praėjau pro tavo duris taip, lyg tavęs tenai nebūtų. Užlipęs į antrą aukštą prisiminiau, jog tavęs iš tiesų tenai nėra. Ne tavęs, ne tavęs, ne tavęs. Tokiomis akimirkomis man atrodo, jog dangus nulenkia galvą ir žemė į ją įsirėžia. Tikriausiai sąžinė nujaučia, kad yra kažkas, ko neįmanoma matyti. Galbūt tik per Kalėdas, bent daugelis taip mano. Bet ir tuomet turėsi patyliukais įsibrauti vienatvėn ir šiek tiek jai pritarti.

 

       Viens, du, trys – ir tave išganys. Taip skaičiuojant kelionė nepastebimai baigėsi. Jie jau girdi džiaugsmingai lojant Dzvonkį ir Totuką.

 

       Nuo tada, kai Besa ėmė gauti prašalaičio laiškus, ji jaučiasi tarsi apsaugota. Jai kilo daug klausimų, nėra atsakymų, bet ji – apsaugota.

       Augalota pašto viršininkė Besai vis primena, kad jiems namuose praverstų vyriška ranka. Kas buvo – tas buvo, o vyro reikia. Kaipgi be vyriškio? Savo vyrelį viršininkė gali pasikišti po pažastimi. Jei kartais jis sumanytų sprukti, už pakarpos parsivilktų.

       Iš tikrųjų visos paštininkės yra „vyrės“. Jos dirba, pūkšdamos traukia ir stumia kiekvieną dieną per gyvenimą, o vyriškius turi. Viskas kaip turi būti. Taigi Besai irgi reikėtų.

       Besa iškenčia kelias rytines valandas pašte. Tada ji jau laisva nuo pamokslų. Viena su savo ratais ir pašto krepšiais. Niekas nežino, kad ji ne viena. Ji turi jį, o jis turi ją.

 

       Sekmadienis, spalio pradžia, saulė. Skausmingai giedras dangus. Tu esi manyje ir dar kažkur kitur, nepastebima, toli. Ir čia pat, viduje. Tai keista. Tave jaučiu stipriau, nei galiu pamatyti, apčiuopti. Kažkas trečias Tave užburia, man rašant kiekvieną raidę, kaskart šaukšteliu išmaišant karčius arbatos tirščius. Cukraus neturiu. Jau seniai.

       Šiandien – virpantis priešpiečio metas. Laikas, vidinis, kai darbai nesiseka, nes kiekvienas nervas, kiekviena ląstelė atsitrenkia į Tave. Ir viskas virpa, šnara, lengvai dreba, verčia kas akimirką save pagauti, kad jau gerą laiką aklai dyrau į tolį arba į priešingą sieną. Šį mirksnį visa gyvenimo prasmė slypi Tavyje, joks darbas neatrodo tiek svarbus, kad jo imčiausi. Tik suvokimas, kad ši būsena – tarsi nuleisti rankas, kad mano darbas reikalingas Tau, mane verčia susiimti. Labai daug ką norisi įrodyti – ir sau, ir visam pasauliui, kuris šią akimirką susiliejęs į Tavo atvaizdą.

       Ruzgani priešais stovinčių namų stogai tai patvirtina. Jie mane sveikina savo atvertais delnais, sugeriančiais amžinybės spindulius. Neišpuik, nesuglebk ir iš mūsų meilės imki visa, ką paimt gali, – nes tai aukštieji, dieviškieji virpesiai, kuriantys tą visą gėrį, kuris mums duodamas gimstant kaip pagrindinė energija, iš tiesų ji turėtų vesti visą gyvenimą. Deja, ne visada taip būna (taip būna vis rečiau), nes esama ir kitų energijų – menkesnių, bet gausingų ir siaubiančių.

       Aš tiesiog norėjau pasakyti, kad yra sekmadienis, ruduo – ir esi Tu.

 

       Laiškas, iškilęs šį rytą iš baltosios žynių upės prie Besos, pirmą sykį jai pasirodė kaip žmogaus rankos parašytas. Jis ilgėjosi jos. Kaip mylimasis ilgisi mylimosios. Tarsi juos skirtų neregima, neįveikiama upė. Tarsi jie būtų išsiskyrę prieš susitikdami.

 

       Šis laiškas prasideda iš pačios begalybės. Čia niekas nelieka drauge – nei žodžiai, nei žvaigždės. Aš esu sudraskytas į gabalus, po nervą, galiu tik kęsti, stebėtis ir eit iš proto. Esu nepaprastai suspaustas. Iš tikrųjų manęs jau nėra, tiktai kelias, kelias, kelias. Meilė. Ir vėl iš pradžios. Niekas nepadeda. Sapnai. Didžiuliai ir nuostabūs sapnai, kai protas išsijungia.

       Praėjusią naktį: mes ilgai lėkėme susiėmę už rankų plačiu keliu, mes žinojome, kur lekiame, nes mes ten buvome mano ankstesniame sapne, jame net naktį: nepaprastai šviesiai žydintis krūmų sąžalynas, vien tik žiedai, mirgantis: mes ten lėkėme labai stipriai vienas kitą laikydami už rankų, lengvai lyg paukščiai, kaip sapne gi, lekiam. Ir tada pabudau, ir dangus apsunko nuo minčių, jaučiau jas spaudžiant galvą, skausmas – fizinis.

       Meilės fizinis kūnas suluošinamas, aš lyg pro miglą girdėjau, kad mane nori kažkur įgrūsti, o aš klykiau, jog tai, kas yra sieloje, tai niekur negali pasprukti, nieko negali apgauti, tai lieka ir verkia, kad ir Mėnulyje, verkia dėl dingusio kūno ir galimybės susiliesti pirštų galiukais. Ar Tu žinai, kaip siela ilgisi pirštų galiukų? Tegul pasaulis šneka ką nori, kairioji širdies dalis – tamsi, tenai mūsų niekas nematys.

 

       Ar Besa pas jį nueitų, jei priešpriešiais degtų švieselė jo namo lange, kaip ji degė pas Anos mylimąjį? Kai vaikai jau ramiai miegotų, ar ji apsigobtų antklode, patyliukais išsmuktų ir nubėgtų? Ar jis ten būtų, lauktų?

 

       Vieną vakarą, su kaimyne gerdama arbatą, Besa paklausė, ar kas neprisimena Anos, kuri kažkada gal gyveno šiuose namuose.

       Mama nieko apie tai nebuvo pasakojusi. Ir šie namai joms nebuvo gimtieji. Kaip tais laikais kaime pasitaikydavo, paprasčiausiai apsigyveno apleistame name. Šį tą sutvarkė, aplopė ir gyveno.

       Mama buvo įstrigusi savame gyvenime. Atrodė – nieko nebuvo nei prieš ją, nei po jos. Tik Besa – kaip akivaizdus, bet neįtikėtinas faktas.

       Kartą, Besai parėjus iš mokyklos, troba buvo šalta, nekūrenta. Žiemos speige mergaitė jau buvo labai sušalusi. Visą kelią šokinėjo, kad kojų pirštuose atsikratytų nepakenčiamo durstymo.

       Mama gulėjo apsiklosčiusi antklodėmis, ore tvyrojo įprastinis šnapso smarsas.

       Besa atidarė krosnies dureles, pridėjo laikraščio gniužuliukų, skalelių, sąšlavų, ant viršaus – sausų pagalių. Akimirka, ir ugnis įsidegė. Kai pagaliai jau liepsnojo, ji išgirdo duslų garsą, o vėliau – krebždesį ir gailų kniaukimą kažkur už sienos. Jergau, Dievulėli, kur rainiukas? Išsigandusi Besa išlėkė laukan, šaukė. Parbėgusi atgal, ji vėl išgirdo neaiškų, gailų kniaukimą kažkur už sienos, tarp koridoriaus ir virtuvės. Rainiukas bus įlindęs krosnin sušilti, Besa degino jį gyvą.

       Nubėgo prie mamos. Kėlė ir purtė ją kaip išprotėjusi. Šaukėsi pagalbos. Šalta troba motinai išblaivė galvą. Ji pašoko, plėšė iš krosnies degančius pagalius, pylė ant jų vandenį. Po to įdėmiai klausėsi, kol nustatė, kokioje vietoje kačiukas galėtų būti. Kirvuku pralupo sieną ir iš dūmtraukio ištraukė baisiai apsvilusį, bet dar gyvą rainiuką.

       Tą naktį visi trys miegojo apsikloję visomis antklodėmis, kiek tik jų buvo namie. Mama, rainiukas ir Besa. Mamyte, aš tave myliu, užmigdama pasakė mergaitė.

       Kaimynė pažadėjo sužinoti apie Aną. Kodėl Besa tuo domisi? Nieko ypatinga, ji tik girdėjusi apie tokią, kuri čia gal kažkada gyvenusi.

       Tikriausiai meilės reikalai jai sekėsi, mąsliai patikino kaimynė.

 

       Tyliai sveikinu!

       Nematau Tavęs jau dvi ilgas dienas – ar tai mano kaltė? O gal Tavo atsakymas rodo, kad Tu nepageidauji su manimi susitikti? Ar Tu, mieloji, nesuvokei mano paskutinio laiško prasmės? Mylimoji, paklausk savo širdies ir ji Tau atsakys – taip. Negaliu taip su tavimi, širdele, išsiskirti, nepasakęs paskutinio sudie savo meilei ir Tau, kuri man taip brangi. Kiekvienas prisiminimas saugomas širdyje, kiekvienas žvilgsnis tarsi sapnas, iš kurio niekada nesinorėtų pabusti. Kaip švelniai skamba Tavo balsas, lengvučiai, glostantys, ilgesingi garsai panašūs į slegiančią pašnibždomis dainuojamą dainą. Bet aš nebegaliu juoktis ir išdaigauti. Sunki mano širdis, tokia sunki, tokia sunki. Ramybės, ramybės man reikia. Kodėl susipažinau su Tavimi – su tavo grožiu, kurio niekada nepamiršiu. Pasitraukti iš gyvenimo triukšmo. Bet kol su Tavimi nepakalbėjau, Tavęs nepamačiau, visko nepraradau – man baisu, aš drebu, jausdamas vienatvės alsavimą... vienatvė mane vis labiau smaugia savo šaltais lediniais pirštais ir tuomet pražūtis mane šaukia juodon bedugnėn.

       Bet aš gi noriu gyventi, dar net negyvenau. Dar noriu, kaip ir anksčiau, pažvelgti į šalto liūdesio kupinas akis. Noriu darsyk Tavo mažas, drebančias rankeles suspausti savosiose. Ir bučiuoti Tau kaktą. Pasakyti Tau paskutinius žodžius – „Tave mylėjau“.

       Atleiski, jei galbūt tave esu užpykdęs.

       Širdingai bučiuoju. J. 1924 m. kovo 7 d.

 

       Jei uogauti seksis taip gerai kaip šį rudenį, kitų metų pavasarį Besa gal iš tiesų nusipirks automobilį. Jie būtinai važiuos prie jūros. Dažnai, kai tik turės laisvo laiko tarpelį ir kiek tik išgalės susimokėti už benziną.

       Dargi visa ilga žiema priešaky. Besa pašte paliko skelbimuką, kad ieško kokio papildomo darbo. Tvarkyti namus, lyginti, gaminti. Žmonės praturtėję, gali sau leisti patys viso to nebedaryti.

       Pašto viršininkė kraipo galvą. Besa persiplėš pusiau su visais tais darbais. Juk dar jauna, pati galėtų šį tą iš gyvenimo gauti. Iš gyvenimo? Besai atrodo, kad jai gyvenimo netrūksta. Gyvenimas. Jis lekia per ją šuoliais, o ji dėkingai ir baimingai jį priima tokį, koks jis yra.

       Besa žino, kiek daug jai priklauso. Nors iš šono taip neatrodo. Ji buvo giliai nugrimzdusi gyvenimo upėn, tačiau krante pasirodė prašalaitis. Jis ištiesė jai ranką.

 

       Dievas težino, kur nukeliaus šios eilutės, mieloji Besa. Išėjau parūkyti. Mėnuo atrodė kaip vargonai, gal dėl to, kad ką tik klausiausi gregorianų.

       Laikas prikaltas prie drabužių. Taip, išėjau parūkyti, nejaučiau liūdesio. Liūdesys pajunta mane, kaip išbadėjęs pusiaunaktis pajunta žvaigždes, ir tuomet giliai alsuoja į šnerves. Žinau, kad aplinkui žalia, kad vasarvidis.

       Tikrovė: pakeliu galvą: voras ėda musę, galbūt myluoja, negali suprasti nei apsiprasti, ir žvilgsnis nenukrypsta. Kažkur tolumoje – keletas sapnų. Dabar žinau, kas yra sapnai: mažas atlygis už būdravimo liūdesį arba džiaugsmus. Žodžiu, priešingybė. Takšt, takšt. Tai buvo lietus, turbūt reikėtų paėjėti toliau, taip. Ji sėdi senojoje vietoje, ji nepažįsta miesto ir šypsosi: tą eglę perskėlė žaibas. Man tuomet buvo vos keleri metai, bet aš jau supratau – jei nenori praleisti saulėtekio, kelkis anksti. Su pirmąja strėle, bent jau su smeigtuku širdyje. Bet eik, eik, ir prasmė bus akmuo, vanduo, pušis, ir tavo eilėraštis, jei nesudegs, nebus niekas. Bėk arčiau, dar arčiau. Dar arčiau, su puse širdies dar nepakanka.

       Tegul Miestas juokiasi, tačiau skruzdėlyne yra baltų kiaušinėlių. O paties skruzdėlyno nebėra. Ir matai, kaip skruzdėlės skraidžioja ir vėliau būriuojasi valtyje ant žurnalo viršelio. Bet valtis stovi tvirtai, tik vėjas čiūčiuodamas sūpuoja. Ieškai, kur likai, ir sklaidai visus puslapius, žolę, debesų raukšleles. Šiandien tokie taisyklingi debesys, blogai, klausyk, Jėzaus plaukai buvo žili ar rudi? Kenčia oras, kenčia pėdos, kuriomis vaikščioja meilė. Bet argi už lango nėra kambario ir vonelės, kur buriant liejamas ištirpintas alavas. Kenčia tyliai. Reikia kentėti, cit!

       Tegul. Tegul nekenčia ta viešnia. Ei, onele, mare, besa. Tai ne tu, o paukščiai, galintys pakilt į orą tik tada, kai apmiršta lyg pašauktas senas žodis. Bet gali būt ir naujas: viešpatie, viešpatie, tikiu, tikiu. Bet galbūt pirmiausia ne tau, o tau. Amžinybė stovi eilėje po mūsų, pabučiuok ją į kaktą, kai kilsi, mano viešpatie, pabučiuok ją į kaktą, kai kilsi vietoj manęs.

       Nė vieno žmogaus gyvenime nesutinki šiaip. Kaip sakoma – Mokytojas ateis, kai bus laikas. Tai tikrai ne prietarai. Visiems žmonėms duota nuojauta – kas yra kas ir ką daryti, bet gyvenimas susideda iš tokios neįsivaizduojamos daugybės mūsų pačių sugalvotų normų ir sąvokų, kad mes lengvai pasiklystame ir pasiduodame rutinai, ir tik koks nors ypatingas, dievo siųstas įvykis gali atverti akis.

       Dažnai žmogus grynai pats pasirenka gudravimo kelią, skundžiasi dėl gyvenimo tragikos, kančių bei kitų negandų, dėl kurių reikėtų kaltinti tik jo paties silpną atmintį ir apgailėtiną norą. Kai kurie labai greitai pamiršta geruosius sumanymus ir net ištisus atradimus. Galbūt kas nors visą gyvenimą nugyvena nieko panašaus nepatirdamas, nors tuo abejoju.

       Taip, sutikęs Tave, aš vėl po truputį ėmiau šį tą suprasti, atrasti, savyje nugalėti. Man atrodo, tik nesijuok, aš tapau žymiai tyresnis. Dabar Tu lauki – su lengva ironija, – kad aš tuojau pat prabilsiu apie meilę. Taip, šios šviesos niekas negali užstoti. Gyvenu su Tavimi širdyje, su ta šviesa, ir nesvarbu, ką galvočiau, viskas galiausiai veda pas Tave.

 

       Kad jos su Besa nenumirtų badu, kad Besa turėtų drabužių mokyklai, galėtų nusipirkti sąsiuvinių, rašiklių, mama dirbo visokius darbus. Geriausiai sekdavosi, kai mama turtingiesiems kolūkiečiams eidavo padėti skiepyti rožių. Rusijoje buvo išleistas įsakymas – pasodinti rožę prie kiekvieno namo. Stropieji latviai užsidirbdavo įgyvendindami romantiškus, ambicingus rusų planus. Vienąsyk mama skiepijo visą naktį, ji turėjo ypatingą peiliuką su kuprele. Dirbdama ji neturėjo sau lygių. Gavusi pirmuosius didelius pinigus, mama nusivežė Besą į miestą. Jų maršrutas prasidėjo nuo knygų antikvariato. Besa gal kelias valandas išsėdėjo ant mediena apkaltų radiatorių. Mama kapstėsi lentynose ir dėžėse, šnekėjosi su malonia mažyte pardavėja, kuri Besai priminė geraširdę nykštukų mamytę. Besa žinojo, kad mamai knygų niekada nebus per daug. Namie jų buvo visuose kampuose – tarp sąšlavų, butelių ir prakąstų obuolių. Tarp kaktusų vazonų, su kuriais mamą siejo kažkas ypatinga. Vienas jų kartą per du metus sužysdavo mažomis žvaigždutėmis – žiedai buvo tarsi odiniai – ryškiai geltoni su violetinėm dėmelėm.

       Nusipirkusios knygų, jos patraukė į turgų. Ten mama vaidino ponią. Pietiečiai lankstėsi jai. Ji pirko visa, kas brangiausia – kvapnias geltonas kriaušes, perregimus persimonus, graikinius riešutus ir net valgomuosius kaštonus.

       Ilgasis virtuvės stalas – nukrautas knygomis ir kvapniaisiais vaisiais.

       Ką mama veikdavo pertekliaus valandomis? Gėrimą ji pamiršdavo. Besą ji palikdavo prie kvepiančiais vaisiais apkrauto stalo, užsidarydavo duris, įsirausdavo lovon, užsiversdavo knygomis, užsirūkydavo, pasiimdavo storą nudriskusią užrašų knygelę, pieštuką, jei skaitant kas nors ateitų į galvą.

       Kai mintis ateidavo, smulkiomis raidėmis užrašydavo.

 

       Kaltė – ne kaltė, kas tai gali išspręsti? Vienos tautos kultūros lydinio ypatumuose būtų kvaila ieškoti postulatų, kuriuos išpuoselėjo stichiškas kokių nors atskirų individų noras. Nes miršta ne žmonės, miršta tautos. Ir, apsukus šią sentenciją atvirkščiai, atsivers elementarus kultūros išlikimo menas. Dėl jo iš tiesų vertėtų dirbti. Ir tikrai – dar kartą persukta prasme.

 

       Sunku prisileisti žinomus dalykus. Tačiau saulės impulsų kintamumas skatina priminti, – ir sau pačiai, – jog paprastas ir savaime suprantamas inteligentiškumas, kuris nėra laimimas kariaujant, niekada neatima noro jį vis išlaikyti diskusijų objektu. Jei išsilavinusį žmogų siutina bendraminčių pasikeitimas nuomonėmis – tai juo būdingiau, juo mažesnę erdvę užima tauta, – tuomet man nejučiomis reikėtų susimąstyti apie kokios nors mirštančios rūšies perversiškas arba evoliucijos atžvilgiu antrines ambicijas kovoti su paskutiniu baobabu, tai yra ąžuolu.

       Taip, kas mes esame – tu ir aš? Porinis ar neporinis skaičius? Gimstamumas ar mirštamumas? Niekam ne paslaptis, kad, sumažėjus kultūros, kaip taikytojos, vaidmeniui, sumažėjus ambivalentiškos raidos galimybei – tai, žinoma, nukrypimas nuo intelektualiosios minties slinkties, – į pirmąjį planą iškyla paskutinis kvėpavimas, šį kartą naivus nukrypimas į bet kokią gamtos mokslų sritį, kad tautos labui išsaugotų kažkokį abstraktų tu ir aš.

 

       Dalykišką baimę būti latviu įmanoma nustebinti Piro Reiso saulėtu Antarktidos žemėlapiu. Neišmatuojamas skirtumas tarp įtvirtinančiųjų bei propaguojančiųjų kultūrą ir šios kultūros kūrėjų. Siauros kinų akys nepaaštrina regos. Kadangi niekas savo veidmainingose tarpusavio kovose nesuvokia, kad jis miršta pirmasis – aš žūvu ir visi kiti taip pat. O kas yra tas „aš“? Aš? Maros medžio goljardai? Ar tiesiog paprastas mažos tautos ultimatyvus užsidegimas būti? Be baimės.

 

       Seniai pamiršau, dėl ko iškirtau varnui akį. Nepoetiškumas žavi kiekvieną, kurio kiekybinė sudėtis yra daugiskaita – nebylus polinkis savo mirties nelyginti su objektyviais kriterijais.

       Netaisyti galima tik nieką.

 

       Dažniausiai ir įvairiausiose situacijose mane erzino, tai yra baisiai liūdino plebėjiškas ir paranojiškas kultūrininkų ambicingumas dėl erškėčiuoto žmogaus kultūrinės raidos kelio, kai jie tam tikromis akimirkomis, kalbėdami apie kokį nors konkretų klausimą, iškelia natūralius (būdingus) ir pamatuotai aukštus reikalavimus, tačiau visiškai nuneigia arba žiūri su niekinančiu, pranašišku skeptiškumu į kokio kito individo tokius pat aukštus reikalavimus – individo, kuris egzistuoja konkrečią akimirką ar kalba apie kitą konkretų klausimą.

 

       Šitokia nuostata yra anaiptol ne praeities paveldo reliktas, o kultūros žūties vaizdas, kuriame matomas ežeras ir keletas įžymių skenduolių, – tauta, – visiškai instinktyviai, tačiau apgailėtinai gaudo paskutinį oro gurkšnį ir net nepastebi, kaip praryja kokią brolio arba sesers dar kvėpuojančią akį ar širdį – detalės, žinoma, organų krūsnis: jie šitaip atsakytų, jei žinotų, ką daro.

 

       Šiuos sakinius reikėtų priskirti anaiptol ne „kultūros suvokimo nešėjos vaidmeniui“, kuris visuomet žmogui, kaip vienai iš kultūros egzistencinių dalių, liks antrinis, o naivių asmeninių atsiminimų pykčio bangai.

 

       Prie kvapniais vaisiais nukrauto stalo Besa išgyvendavo vaikiškos laimės pojūtį, kad blogis dingęs nuo žemės paviršiaus. Vis dėlto tik akimirkai jis būdavo išvarytas už pastogės kampo. Čia pat, čia pat jis tvyrodavo visą laiką, gyveno, stiebėsi iš patvorių.

       Nuo tada, kai Besa, sunkios vyro rankos sudaužyta, be sąmonės parkrito prie krosnies, blogis iš jų namų dingo. Vaikai dar buvo maži, Besa dar nesuprato, kiek daug jie vėliau prisimins.

       Dabar namas kvėpavo visai kitaip. Tik kartais, galbūt iš nuovargio, Besai staiga pasirodydavo, kad ji mato mamą knygų prikrautoje lovoje arba savo vyrą – nulūžusį prie virtuvės stalo. Daiktai jos neslėgė ir negąsdino. Mamos užsienio kalbomis parašytų knygų ji visiškai nesuprato. Ir nepykdavo, jei vaikai kokią iš jų suplėšydavo popieriniams laiveliams. Kaktusus iš uolumo ji perlaistė – vienas jų sunyko, o žvaigždutės jau kuris laikas nepražysdavo. Tiktai vyro drabužius ji sudegino. Spintoje jie kažkaip pernelyg gyvai priminė buvusį rojų ir pragarą.

       Dabar čia Besos ir jos vaikų namai. Ir vakarais čia visuomet kvepia ramunėlių arbata.

       Tišku tešku, tėvas, jūsų, čia pat nutrenkė mamą.

       Besa dar netiki, kad blogio nebėra. Dar kiekviena jos ir vaikų ramiai nugyventa akimirka – tarsi netikėta dievo dovana. Galbūt palengvėliais, tik palengvėliais ji prie to pripras, tačiau visada jaus nužemintą pagarbą. Ir, jei prašalaitis kada nors pasibels į duris, Besa nebijos ir atidarys.

 

       Rami giesmė. Sveika, mano vėjingoji saule. Širdis – tai akligatvis, užmauna angelo pirštines prieš saulėtekį ir sutvarko mergaitei plaukus. Vakar man perpylė kraują, šiandien rytas, ir raktikauliu atveriu antikinių Aonidžių širdis. Žinau, kad esu miręs. Taip aiškiai mano balsas dar niekada neskambėjo. Žinau, kad ir Tu žinai. Šią žinią Tau atnešė ta pati žuvėdra, į kurią mes žiūrėjome naktį – truputį šiurpi buvo ši žuvėdra, parko žibintų šviesoje ji atrodė juoda balta, ir mes ėmėme svarstyti, ar lygiai taip pat neatrodo angelai.

       Šokių ratelių akmenys šventajame piliakalnyje. Širdis – tai veidrodžio skeveldra kaktoje iki saulei patekant. Galbūt ir Tu esi mirusi, galbūt – kartu su manimi. Kranto linija – šaltas, viliojantis žvilgsnis. Prilaikyk plaukus, toluma, kad nekristų ant kaktos mano ilgesiui. Kad matyčiau, man nebereikia atsimerkti, aš matau ir taip. Ir tą baltąjį burlaivį, kuris dabar sumažėjęs kaip gyvenimo arba meilės branduolys ir neišdildomas laikosi kažkur jūros viduryje. Ar čia ne sakmių ir pasakų pasaulis apie miltų malėjus ir žalčius auksinėmis auselėmis, pasaulis, kuriame – tik laimingos pabaigos, nes tikrovė juk baigėsi ir prasidėjo amžinasis davimo ir atidavimo rytas?

       Pabučiuok man sparnelį, – šnabžda ji, prie veido priglaudusi baltagalvės ramunės žiedą ir kas mirksnis jį pakeisdama karčia pienės saule. – Ir tada aš nuskrisiu laisva, o mano šešėlyje malš Tavo žaizdos.

       Aš prietaringa lyg rožė, šnabžda ji. Aš kas rytą atmerkiu vokus ir man atrodo, jog bangos ritasi čionai. Tai paprastos bangos ir gražios kaip arklių nugaros, – ji paima į delną kažkokį po ranka pasitaikiusį žvirgžduką. Jei būtų gyvas mano brolis, jis mane nuvežtų iki tų plyšaujančių varlių, kurias kartą girdėjau, idant vienąsyk pamatyčiau, kur jas išveža. O jeigu jas tik veža ir veža, tačiau niekur taip ir nenuveža?

       Kartais matau, kaip jos plaukai vos juntamai banguoja ant pagalvės užvalkalo, o iš akies kampučio skruostu nurieda nežinia iš kur išsiveržusi ašara, ji vėl šnabžda – Viešpatie, aš prietaringa lyg rožė – aš kas rytą atmerkiu vokus.

       Nerami vakaro sutema savo akimirkas smogia į vandens užlietus sielos laukus. Nuskalausiu saulėlydžio dulkes nuo tavo lapų, kuždėjo kukmedžiui jis. Tau visada priklausys gražiausieji mano žodžiai. Mėnulio balandžiai tavo šakose išverks savo liūdesį ir jis kaip gintariniai varvekliai tave puoš per kiekvienas Kalėdas. Aplink tave dainuos ir šoks marga maldininkų minia iš visų pasaulio kraštų, arti, arti ant skardžio krašto, prie apelsinmedžių guoto. Tu įleidai šaknis vienišoje vietoje.

       Jis atsikėlė. Jam norėjosi kam nors paprieštarauti, tačiau nieko nebuvo. Ant dulkėtos palangės jis pastebėjo paukščių pėdsakus ir, priėjęs arčiau, perskaitė: Ne aš leidau kraujui padaryti šį lanką iki patekant saulei.

       Esu šalia, iš trijų pušų nevilties akto ištraukiau užlaužtą šviesos šiaudelį. Neprašauk dabar pro šalį, viešpatie.

 

       Tišku tešku. Saldžių sapnų, ramių blusų. Vaikai tuoj užmigs. Besa lipa ant aukšto ir galvoja apie Aną. Kaimynė dar nesakė, ar pavyko ką nors sužinoti. Kol kas Besa tik įsivaizduoja.

       Anos staklės pastatytos didžiajame ūkio kambaryje prie lango. Vakar brolis jai išskobė naują medinę šaudyklę. Nusvidino, nubeicavo. Ana paprašė, kad jis išpjaustytų jos inicialus A. K., metus ir datą – 1925 m. spalio 5 d. Ji, baigusi gimnaziją, pavasarį eis konfirmacijos. Tačiau iki tol Rygoje jai dar reikia baigti žemės ūkio mokyklos kursą. Jie nėra turtingi, bet Anos motina mano, jog dukteriai reikia geros šeimininkės išsimokslinimo. Pienininkystė, paukštininkystė, virimas, kepimas, produktų saugojimas, konservavimas, baltinių, drabužių mažiems vaikams siuvimas, lopymas, namų tvarkymas. Už kursus reikia mokėti 48 latus, bet galima išsimokėti trimis kartais. Dar turi nuomotis kambariuką Marijos gatvėje ir pasirūpinti išsilaikymu. Motina mano, kad tai gera investicija. Ji savo dukterį paruoš puikia šeimininke puikiam šeimininkui.

       Kiekvieną laisvą mirksnį Ana sėdi prie savo staklių. Kasdien besimainantis vaizdas už lango jai pasako, kokios spalvos, kokie raštai austini. Motina tik trauko pečius, iš kur visa tai Anai imas.

 

       1926 m. sausio 13 d.

       Širdingai sveikinu, Ancyte!

       Jau tamsu, vėlus vakaras Tau rašant šias eilutes – kupinas nerimo ir gedulingo ilgesio. Toks lėtas kaip atstūmimas gedulas, ir į mane dvelkia užmiršta, miela šypsena – jau kelios sunkios, neramios dienos nugrimzdo į amžinybės jūrą, kai Tu, širdele, išvažiavai maloniai šypsodamasi. Liko vien skausmingai mieli atsiminimai apie kažkada dviese praleistas laimės akimirkas... Ar žinai, kas mane slegia? Laukiau iš Tavęs, mieloji, kokios nors žinios, kaip nuvažiavai ir kaip jautiesi – ar tebekosti? Man praėjo ilgi vienatvės metai, kai jau galvojau savo šaltą širdį niekada nebesušilsiant, o Tu – kaip dangaus dovana su savo tyra, nekalta siela... taigi taip ilgai man reikėjo laukti savo laimės! Tą retą žiedą, kurio daugybę kartų taip trokšdamas ieškojau, dabar man likimas savo noru paskyrė. Koks gražus, mieloji, bus gyvenimas. Mane užlieja laimė apie Tave galvojant, – o vis dėlto širdis tokia sunki, apie Tave nieko nežinant, širdele... Ilgesys ir nerimas, kaip akmenėlis tyliai ežeran mestas, vėl ima sūpuoti vandens ratilus, vėl banguoja šie ratilai, platėja ir atsimuša vienas į kitą prie gyvenimo kranto. Ir juose keletas mielų atsiminimų kaip baltosios lelijos snaudžia. Vakarais likęs laisvas jaučiu, kad vis dėlto esu toks vienišas. Be Tavęs, man niekas nėra toks artimas, mieloji, su kuo galėčiau visiškai atvirai, neapsimesdamas, iš visos širdies išsišnekėti, kuriam galėčiau viską patikėti. Praėjo šventės – šios kasmetinės ramybės ir džiaugsmo šventės. Laimingai džiaugsmingai drauge palydėtos šventinės dienos – visi linki vieno – ramybės!.. Kad nebūtų skausmo ir ašarų, o Betliejaus žvaigždės ryškusis ramybės spindulys kad sužioruotų kiekvienoje širdyje. Ar gyvenimas pateisina sudėtas viltis, išsakytus linkėjimus? Vėl ima pūsti šaltieji likimo ir nerimo vėjai, svaido kaip pageltusį rudeninį medžio lapą. Nėra ramybės, nėra vietos, kur vakarais tarsi paukštelis užsiliūliuotum sapnų ir dvasių karalystėje, kai į baugią tamsą gobiasi rūpesčių kupina dienos tėkmė. Nėra mylimos, veržliai plakančios širdies, kuria pasitikėtum, prie kurios priglaustum galvą, išsiraudotum kaip vaikas ir palengvintum suskaudusią širdį. Mes visi savo likimą nešame savo krūtinėje. Amžinoji galia kiekvienam suteikia dovanų įvairovę, siekių ir jausmų, ji džiaugsme ir varge. Jei kiekvienas mokosi įsiklausyti į savo širdies balsą, kiekvienas randa teisingąjį, tikrąjį kelią. Dabar, kai į savo praeitį žvelgiu lyg į atvertą knygą ir svarstydamas jos turinį šen ten stabteliu, aš vis galvoju, kaip savo ketinimų tikslą padaryti Tau priimtiną – kad Tavo skaisčiosios akys niekada neliūdėtų ir visada skambėtų skaidrus sidabrinis juokas. Ir prie tavęs, širdele, artinsis blogis bei pagunda su dailiu kostiumu, saldžiais žodžiais lūpose... ak, kad aš galėčiau tave įspėti ir apsaugoti! Ai, jaunyste! Klaidos, nuostabios, nepamatuotos viltys, lengvai besitelkiančios jaunose galvose. Likimas moka baisiai atkeršyti kiekvienam, kuris niekina jo vergovės pančius ir atsuka jam nugarą. Griūva auksiniai vaizduotės tiltai, o laurų vainikai sunkiai spaudžia, su ašaromis ir atodūsiais einant sunkųjį gyvenimo kelią. Tik iš tiesų ištikima meilė – vien tik ji mus veda savo auksiniais tiltais ir mes pasiekiame visa, kas miela ir gražu.

       Atleisk, širdele, kad laišką rašau taip skubėdamas. Dabar malame linus, pastarosiomis dienomis laisvo laiko mažai. Nežinau, ar Augustas Tau parašė? O Tavo artimųjų gyvenimas – kaip paprastai, tik mes dėl Tavęs susirūpinę, nes nežinome, kaip Tau sekasi – ar esi sveika? Dabar baisiai šalti orai ir Tu, širdele, šiltai apsirenk į pamokas eidama. Trijų karalių vakarą Eglyčių ponas surengė atsisveikinimo pokylį, bet buvo tik Drauduviečiai ir Bunduliai – taigi nieko ypatinga, kas Tave domintų. Mūsų Olga net kelias karštas ašarėles išliejo atsisveikindama su Janiu. Kitą sekmadienį lauksime iš tavęs laiško, Tu gi rašysi ne man, o namiškiams, tai ir aš sužinosiu apie tave, Ancyte. Rytoj, ketvirtadienį, važiuosiu į Pliavinias, tad išsiųsiu laišką. Greitai bus pusiaunaktis – turiu baigti.

       Likis su meiliais linkėjimais, bučiuoju J. S.

       P. S. Būčiau Tau labai dėkingas, jei man parašytum kokią eilutę.

 

       Amžinoji galia. Besai atrodo, kad pragaras prasidėjo tuomet, kai ji laukėsi trečiojo vaikelio. Ji gyveno pusbadžiu. Atvažiuodavo našlaičių globos įstaigos darbuotojos, su pranašumu ir gailesčiu žvelgdavo į Besą. Ar tai ji proto neturinti? Didelis mokslas – vaikų prisigimdyti. O kas augins – valstybė? Besai jų žodžiai buvo kaip skausmingi rimbo kirčiai. Niekam savo vaikų ji neatiduos. Tik dabar, tik akimirksniui viskas apsivertė aukštyn kojom. Ji buvo leisgyvė. Nuo darbų, nuo pervargimo, nuo nesibaigiančių skandalų, nuo baimės dėl savo vaikų, nuo blogio, kuris įsikūnijo į jos vyrą. Padėkite, sau tyliai sako ji, prašau, padėkite. Aš jums šimteriopai atsilyginsiu. Bet ji negali to ištarti garsiai. Sėdi prie stalo priešais našlaičių globos įstaigos darbuotojas, tyli, ašaros rieda per skruostus. Verkimu čia nieko nepadėsi. Jei neišeina susitvarkyti, vaikus reikia atiduoti į vaikų namus. Ar tai jiems badu mirti? Ne, taip nėra, vaikai pavalgę. Na, gerai, bet argi čia gyvenimas? Ir kaipgi vyrui visada užtenka šnapsui? Jis namie negeria. Na, taip, sąmokslininkiškai susižvalgo, tai jau bus radęs kitą lizdelį.

       Besai prieš akis žemė su dangumi maišosi. Argi kas nors negali padėti tai sustabdyti?

       Atsiminus, prieblandoje ant aukšto Besai svaigteli galva. Tyliai, kad nepažadintų vaikų, ji lipa žemyn. Atidaro laukujes duris, išeina į priemenėlę. Švelniai vėsi tamsa ją nuramina. Ar tai tik jos įkvėptas oras, pamažu nurimstąs? Ar tamsoje irgi kažkas kvėpuoja?

 

       Čia nėra žemės. Kalnai – tai dangus, akmenys, medžiai (jeigu tai medžiai). Namų bei namukų stogai žemės ir akmenų spalvos – tas pats dangus. Čia nėra nieko, ką aš turiu. Kartais net atrodo, kad nėra ir praeities. Ogi ir nėra. Nuėjau į daržą, nuskyniau pipirmėtės lapelį ir sutryniau tarp pirštų – tas kvapas yra. Ir tai vienintelis tikras kvapas. Negaliu galvoti, nes čia nėra žemės. Viską suvokiu taip pat. Todėl net sunku pasisveikinti su praeiviais. Kodėl aš negalėčiau būti lyg vėjas ir su visais sveikintis nepaliaujamai. Nepaliaujamai – vos tik kas nors iškiša galvą pro langą. Arba iš savo urvo. Ir vis dėlto turėsiu galvoti ir maksimaliai – per prievartą – priartinti savąjį „aš“ prie visą žmoniją vienijančių problemų. Tiksliau – ne vienijančių, o griaunančių. Ir tada visos tautos bei kraštai tampa nuvalkiotai vienodi. Tuomet žemė po kojomis atbunka.

       Angelo sparnus savo skalbinių kubile plaunanti moteris.

       Tiesiai virš mėšlo krūvos augantis stotingas kiparisas.

       Normalūs, paprasti vaizdai, į kuriuos niekas neatkreipia dėmesio. Net banalu pateikti šitokias priešpriešas. Tačiau tai ne priešpriešos, tai apgailėtini padariniai. Tikras kiparisas, tiesą sakant, auga iš akmens, tai yra – iš dangaus. Taškas.

 

       Kitą vakarą atlėkė kaimynė. Ji apvaikščiojo visus kaimo seniukus. Taip, tokia Ana iš tikrųjų buvo šių namų šeimininkė. Ačiū dievui, sako kaimynė, kad neatsirado jos giminaičių. Kurgi tada Besa dėtųsi? Į plyną lauką?

       Ana buvo gležna ir svajinga. Audė neišpasakytai gražius užtiesalus. Ji raudojo, norėjo palikti namus, bet motina neleido. Kaimynas ūkininkas ilgai paskui ją lakstė, laiškus rašė.

       Iš karto po vestuvių, paklodes ir staltieses velėdama, Ana peršalo, vos nenumirė. Ilgai gulėjo ant patalo, jaunasis vyras negalėjo sulaukti jos pasveikstant, tuo tarpu malšino troškulį su samdine.

       Pakilusi iš ligos patalo Ana buvo tarsi visai kita. Lyg be širdies likusi. Šalta ir rūsti. Dirbo nuo ryto lig vakaro.

       Vyras neva retai patirdavęs jos artumą. Vakarais ji užsidarydavo savo kamarėlėje ir ausdavo.

       Tada gimė sūnus. Sūnų ji beprotiškai mylėjusi. Bet jis neva nenorėjęs ūkininkauti. Po karo nusibastė kažkur į miestą. Vieną dieną pėsčias grįžo atgal, pas motiną. Jį lyg ir autobusas kelyje partrenkė, tačiau kaip mirties priežastis buvo pripažintas badas.

       Ana visiškai užsidarė. Retkarčiais pasirodydavo kieme, nueidavo ligi kelio galo, tarsi kažko laukdama.

 

       Mieloji Ancyte!

       Gyvenimas man atrodo kaip niūrus sapnas, kol Tavęs, brangiausioji, nėra namie. Jaučiuosi taip, tarsi sulig Tavo išvažiavimu paskutinį kartą būčiau iš tiesų gyvenęs – Tavo mielas atvaizdas su mielosiomis, liūdnosiomis akimis rodosi man priešais. Matau Tavo mielą veidą, jis man žada nusiraminimą ir viltį, girdžiu tavo balsą, kuris kužda – palauk, ak, palauk dar mažumėlį ir aš vėl ateisiu. Betgi be Tavęs, širdele, turiu priprasti apsiramint su draugija, kur nematau Tavo mielųjų akių. Jeigu anksčiau kažką vadinau meile, tai tebuvo nepatenkintas ilgesys idealo, kurį laikiau giliai širdyje. Esama stipresnės už mirtį meilės ir iš jos neįmanoma pabusti. Ne, neįmanoma! Aš tai jaučiu, aš tai žinau! Ir jei Tu nuo manęs nusigręžtum, jei Tu mane atstumtum, man nebūtų įžeistas išdidumas, paminta savimeilė – jausčiau tik meilę. Iki šiol tik žinojau, kad galiu mylėti, bet kaip stipriai aš mylėti galiu – sužinojau iš Tavęs. Ir dėl to ramiai galiu kalbėti apie tą laiką, kai Tavęs nepažinojau, nes tas gyvenimas tebuvo sapnas ir visa, ką aš galvojau ir jaučiau, – neprotinga. Dabar tai žinau, dabar, kai Tavo meilės spinduliai lyg saldus gėlių kvapas man pripildė širdį. Mylėti myliu tik Tave, Ancyt, ir sielos akimis matau rožinę ateitį – vilčių karalystę, kupiną ramybės, meilės ir saulės šviesos. Tavo kilni širdis, Tavo siela skamba grožiu, todėl tas, kurį Tu laikai vertą savo meilės, turi ir mylėti Tave visa širdimi ir visa siela. Ji kaip liauna, jauna apynių vija stiebiasi į saulę bei šviesą. Tu dar stovi ant pirmųjų gyvenimo scenos laiptelių. Gyvenimas dar už uždangos. Tu gali juoktis savo sidabriniu juoku, Tu dar gali džiaugtis iš širdies, tu dar nė suprasti nesupranti, kas yra pavydas, įtarumo jausmas Tau dar svetimas. Tavo gyvenimo vaizdiniai dar ramūs, vis dėlto virš jų šviesiųjų spalvų snaudžia lyg ir liūdesys, gedulas, lyg ir neišsipildžiusios viltys, ilgesys. Tu, mieloji, dar esi graži ir gaivi kaip aušra – mėgaukis, ragauk gėrimą iš rožinės gyvenimo taurės, skubėk iš linksmybės į linksmybę kaip lengvutė plaštakė nuo žiedo prie žiedo, ir vis dėlto širdies gilumoje Tave graužia nerimas, auksinė dabartis atrodo pilka ir bespalvė, bet ko laukti iš nuostabiai gražios, spalvingos ateities, kad ji duotų visa, apie ką svajoja ir ko ilgisi širdis. Galbūt ant tavo ramybės kupinos scenos užlips koks vyras, apžavėsiąs Tave savo grožiu, tarsi lengvas pavasario dvelksmas glostysiąs savo meilumu, ir kurio jausmai Tavo laimės išsiilgusioje širdyje ras atgarsį. Tuomet mane suprasi, gal nutarsi, kad būsiu nereikalingas Tavo pasakiškame pasaulyje, kur gėlės žydėdamos kvepia ir lakštingalos suokia. Tada būsi išpylusi tyrą vandenį, tikėdamasi gauti dar tyresnio... Gali užklupti šalna, pagrobti nuostabų gėlių kvapą ir žiedus, lakštingalos gali nuščiūti ir pilka niūri skraistė uždengti žydintį pavasarį... O mano gyvenimas tuomet bus baisiai niūrus, kur mieli atvaizdai kaip praeities šešėliai uždengtais veidais skries pro šalį...

       Atleisk, kad taip rašau, bet aš nieko, be Tavęs, neturiu, širdele, ir „ne kiekvienam tai pasakojama“, kas darosi širdyje ir dėl ko ji kenčia vienatvės akimirkomis. Matau, kad Tavo švelnios, liūdnos akys manęs tarytum klauste klausia, matau, jog tau iš lūpų veržiasi klausimas. Kas Tau? Ar vėl įtarumas – „tai turi atmesti“. Tu, brangute, tylioji protingom akim! Ak, koks laimingas tas žmogus, kuris, kaip Tu, visada išlieka toks pat, visada išlieka savimi! Laimingas, kuris, kaip Tu, randa ramybę pats savyje, kur viskas aiškiai bei ryškiai atsispindi tarsi giliame, tyliame ežere. Tačiau aš esu kitoks, mano širdis – lyg šėlstanti jūra, ir gyvenimo paveikslai ten dreba, irsta ir maišosi, gąsdina mane kaip vaiduokliai. Ten kyla mintys, nuo kurių man pačiam darosi baisu, ten veši neapsakomai brangios laimės ilgesys, ilgesys, apie kurį Tau, širdele, taip dažnai pasakojau ir rašiau, taip dažnai gailu ir ilgesinga, lyg neviltis aidu atsiliepia mano širdyje...

       Namuose nieko nauja. Visi taviškiai sveiki drūti. Rytoj, Ancyte, lauksime Tavo laiško, norime žinoti, kaip tau sekasi. Nebuvo nė vieno pokylio ir, kaip girdėti, ir nebus – naujieji šauktiniai aptingo. Taigi gyvenimas lyg vienuolyne – ramu tylu. Pastarosiomis dienomis pustė ir siautė pūga – tad nebuvo galima niekur išeiti ar nuvažiuoti, todėl ir užtrukau išsiųsti laišką. Rytoj, tai yra sekmadienį, Vietalvoje bus naujųjų šauktinių pokylis, bet mudu su Augustu liksime namie, nesinori važiuoti. Tačiau ketinu nuvažiuoti į Rygą, tada susitiksime. Atleisk, širdele, jei kas nors ne taip, suprask mane, Tavęs taip laukiantį. Iki pasimatymo, meiliai bučiuoju J. S. 1926 m. vasario 13 d.

 

       Besa palydėjo kaimynę ligi kelio galo. Vakarais darosi vis šalčiau, greitai prasidės šalnos. Poryt reikėtų dar kokius tris kartus suspėti pelkėje prisibrukniauti.

       Nors ir vėsoka, oras švelnus. Kelio gale Besa akimis palydi tamsoje išnykstančią kaimynę. Jai nėra ko čia užsibūti, vaikus galima palikti vienus tik minutėlę. Jie dar maži, visąlaik kas nors šauna galvon.

       Jai nėra ko čia užsibūti. Vis dėlto, visai kaip Ana, Besa mirksnį pastovi galukelėj ir žvelgia į tamsą. Gal ateis prašalaitis? Išalkęs, išvargęs.

 

       Ant vienos kojos rasoje stovi pelėda ir pranašauja laimę. Nieko gi nėra, tiktai krušos grūdas kaip skausmas tirpsta ir tirpsta, ir virš žagarinės lūšnelės virsta karščiu, joje vienišas medžiotojas kailiais dengia ilgesį. Graži kaip senas miestas prie manęs prisiglaudžia vynuoginė sraigė. Tarp dviejų horizontų jausmais nuslysta drėgmė.

       Ateik palietęs mano pianiną, kol dar nesu parėjęs, kol man dar liūdna, kol naktis skrenda man prošal it ramybė, tikrovės nuotoliai per dideli, geriau ateik prie mano pianino, jis bus tau pakeliui, link mėnesienos.

       Šį laišką reikėtų skaityti tokiais kaip šis taikiais vakarais. Kai širdis primena beržą, kuriame nutilęs vėjas, ir širdis myli pati savaime, tarsi nebūtų nei žemės, nei debesų, gal vien tik Tavo pėdos, baltai sublyksinčios mano sąmonėje tarsi lėlio giesmė. Kai atskrenda baikštus įkvėpimo paukštis, palikęs savo lizdą Tavo ausies kriauklėje. Kas ten buvo? A, jūra pakilo ant pirštų galiukų ir akimirksnį man leido pamatyti tą didžiausią slaptybę – jūrą iš nugaros. O gal jūra tik norėjo žvilgtelėti pro paplūdimio pušis?

       Koks gražus kaip senas miestas mane užkloja nuovargis, o angelai – jie žaidžia kačiukus ir veidais limpa prie tingios sodo paklotės. Viskas užsimiršta, kažkas praskrenda pro mane it ramybė ar visiška neviltis, ir draugas prie savo kapo uždega žvakę. Matai, aš esu prisėdęs ir oranžerijoje, kur stovi mano dramblio kaulo stalas, šalta. Ir palšas dangus – tai mano išvykimas pas tave.

 

       Ant aukšto mažajame ryšulėlyje Besai likęs tik vienas neskaitytas laiškas. Besa stebisi, kad taip paprastai per vieną trumpą vakarinį pokalbį įmanoma papasakoti vieno žmogaus gyvenimą. Gerai, jei kaimynė pas ją pabuvo valandėlę. Dar jos gėrė arbatą, kalbėjosi apie vaikus, apie galimus papildomus darbus, kad įgyvendintų savo svajones. Kiek Anai liko laiko? Galbūt dešimt penkiolika minučių.

       Besa kažką nujaučia apie gyvenimo tęstinumą. Kiekvienas vaikas pailgino jai gyvenimą.

       Ji paspartino žingsnį, atliko įprastinius vakaro ritualus. Praustis, sulaukti miegelio. Malkos spragsi krosnyje, kambariuose ramybė. Pusvalandis amžinosios galios ant aukšto.

 

       Meiliai sveikinu, Aninia!

       Kaip dabar viskas pasikeitę! Praėjo tik dvi savaitės, kai Tavęs nėra. Nebežėri ugnis Tavo lange, viskas tuščia, niūru, padūkęs vėjas gainioja sniegą, sulygina taip pamiltus, anksčiau išvaikščiotus kelelius. Liūdesys įsibrovė sielon, praėjusios dienos kaip aidas, skamba širdyje lyg gražus akordas, kurį norėtųsi vis girdėti ir išgyventi... Tačiau gyvenimas neklausia, kuriai širdžiai reikia ramybės. Gal praeities laimė ir meilė sugrįš! Taip, seniai jau tai buvo... Tu, širdele, galbūt apie tai nebegalvoji. Jaučiu, kaip žėri ašara po blakstienom. Ar atsimeni, kaip aš atėjau pas Tave pavargęs ir susijaudinęs? Man reikėjo poilsio ir ramybės. Gailestingai ramindama, ant karštos kaktos uždėjai švelnią ranką. Tuomet pirmą kartą pažvelgiau Tau į sielą. Neieškojau jos gelmės bei paslėptų jausmų. Tu žinai, aš myliu Tavo skaisčias akis ir skaidrų juoką. Bet Tu nežinojai, kokia Tavo siela tais kartais graži ir tyra. Gelmės nebuvo – ne... Bet virš skaidraus krištolinio šaltinio vandens, pusiau prasiskleidusių žiedų kvepėdamos sviro ilgesio rožės... Tokios svajingos, tokios tylios jos buvo, ir iš sidabrinių stygų, dvelksmo paliestų, sklido lengvas bežodis liūdesys... Taip, tokią Tavo sielą aš myliu. Visada aš jos ieškojau ir norėjau ją apsaugoti nuo pasaulio. Aš klaidžiojau, paklysdavau ir ieškojau. Mieloji, nepamiršk manęs, nesugriauk mūsų ateities vilčių ir laimės rūmų. Tarsi tolimas garsas sklinda iš lūkesčių kupinos širdies, jis vilioja bei šaukia, ir skamba lyg prasklendžianti melodija, neturinti nei pradžios, nei pabaigos, ir dėl to ji tokia miela bei skausmingai graži... Ši giesmė skamba tyliomis ramiomis valandomis, kai visas pasaulis nuo garuojančios žemės apsvaigęs ir miega. Tai laiminga, šventa amžinybės giesmė. Todėl ir mane kartais apima didžiulis ilgesys – būti ten, kur Tu, mieloji. Tačiau aš moku laukti ir dabar šventės man bus dvigubai didesnės.

       Bijau, ar nesi susirgusi? Ar Tavo mylimų, gražių akių žvilgsnis negrimzta į liūdesį ir skausmą? Mane kankina sulaikytos ašaros, gaila man Tavęs, širdele. Galbūt, skaitydama šias eilutes, Tu juoksiesi, bet, mylimoji, šios eilutės pilnos ašarų, krentančių kaip sunki migla. Laukiau aš, laukė taviškiai iš Tavęs laiško, tačiau nieko nesulaukėme. Tavo mamytei net ašaros sužibo akyse – gilūs, sunkūs atodūsiai, šalia sunkių darbo rūpesčių dar sunkesni – rūpesčiai dėl Tavęs. Argi neturėjai nė trupučio laiko parašyti kelių eilučių saviškiams? Motinos širdis turbūt labiausiai nujaučia vaikus. Mes visi temanėme, kad Tu, širdele, susirgai. Tačiau nė vienas to neištarėme, stengėmės ramintis, kad laiškas tikriausiai bus nuklydęs. Man atrodo taip neįtikėtina, kad Tu be priežasties būtum pamiršusi saviškius. Jei pyksti ant manęs, prašau, būk atvira kaip kitais kartais. O gal per šį trumpą laiko tarpelį susvetimėjome? Ar tai reiškia, kad savo praeitį nusipurtei nuo pečių, atsiminimus palaidojai visiems laikams? Savo gyvenimą nori pakreipti labiau pagal savo supratimą ir skonį. Gal – kad dažnai Tau buvau trukdis? Tuomet aš sau neleisiu trukdyti ir nors įsidrąsinčiau, suvokimas, jog esu kliūtis savo mylimiausiojo žmogaus laimei, man būtų nepakeliamas kaip mirtis. Ir jau tada dėl manęs nusikalstum savo širdžiai, kuri Tau niekada to nedovanotų. Tu jauna, graži – turi mylėti, gyventi kaip liepia ir trokšta širdis. Vietoj to, kas sena ir sugurę, Tau reikia rasti, kas jauna ir geriau, gražiau bei tauriau. Ir aš žiūrėsiu į visa tai iš tolo, tavo mielasis paveikslas, kaip kupinas grožio bei ramybės prisiminimas, man bus paskutinė skausmų žvaigždė. Tamsa aplink mane pamažu ima tirštėti, suriša mano sielą tarsi nesutraukomais liūdesio tinklais. Betgi tyčiomis tau nedariau nieko pikta – ir nuo savo likimo negali pabėgti. Ir dėl ko visa tai? Dėl tavęs, tik dėl tavęs, kurios ateinant laukiau ne savaitėmis ir dienomis, o sulig savo širdies dūžiais.

       Gal visa tai tik mano mintyse, bet aš negaliu kitaip, man viską reikia Tau, širdele, išsakyti. Argi aš būsiu toks nelaimingas, kad turėsiu netekti sielos ramybės, nuotakėlės – vilčių ir laimės ateities. Negailestingasis gyvenimas negali pagrobti pačių gražiausiųjų žiedelių...

       Kartą jau rašiau Tau, nežinau, ar esi gavusi? Jei laiške buvo kas negera – labai prašau, atleisk. Tavęs labai lauksiu ateinantį sekmadienį, bet, panašu, kad Tavęs nebus. Vasarį bus Ūkininkų savaitė, todėl galvoju nuvažiuoti į Rygą. Prašau, jei gali, pasiteirauk, kiek dienų truks? Ir kada jus iš tikrųjų paleis.

       Būk gailestinga, neversk ilgai laukti – aš moku laukti, bet kaip tai sunku. Iki pasimatymo, bučiuoju J. S.

       1926 m. vasario 20 d.

 

       Kai ant skirstomojo stalo pasrūva baltoji laiškų upė, Besa akimis ieško pažįstamo paprasto, visų paprasčiausio iš vokų, kokius galima nusipirkti bet kuriame pašto skyriuje.

       Besa randa jį, įkiša švarko kišenėn, mechaniškai skirsto likusiuosius.

       Pašto krepšiai šiandien tokie sunkūs. Į kalną tenka stumtis. Besa pasuka prie senosios estrados. Čia nieko nėra. Tik pamažu baigią sugriūti suaižėjusios suoliukų eilės ir nedidukė scena.

       Besa atremia dviratį su pašto krepšiais į scenos kraštą. Atsisėda ant pavirtusios suflerio būdelės, išsitraukia iš kišenės prašalaičio laišką ir skaito.

 

       Sveika, saule, sveika, pilnatie, jau kurią naktį iš eilės. Aš susimušęs ranką, bet niekam nelaikau neapykantos, aš atsisakau ir mėginti ką nors išsiaiškinti, aš tik labai atsargiai brėžiu linijas, nes man skauda ranką. Žinau, kad ji to nenorėjo, bet vis viena laukiu Kalėdų, ką nors paliksiu po eglute, galbūt keletą žodžių: labas vakaras, dar vienos, ir tikrai bus truputį liūdna ir kvaila taip sėdėti vienam, ir jai galbūt taip pat bus liūdna, ir tat bus antra tiek kvailiau, nesgi ji nebus viena kaip šis keliolika kartų bukesnis žemės rutulys, kuris nieko kito nemoka kaip tik suktis, ir visą laiką į vieną pusę, tarsi nebūtų jokių užtemimų ir žemės drebėjimų, tarsi visiškai mūsų nebūtų.

       Tai tiek neįsivaizduojama, žengiu kažkokį uždraustą žingsnį, ten, viduje, viskas kitaip vyksta. Aš vėl nupiešiu kokią Tavo blakstieną arba kokį čiaudalą. Ir, aišku, nesuprantu, iš ko aš gyvenu, dar mažiau suprantu, iš ko gyvena kiti. Glostau kokį balso tembrą, iškalu iš šešėlio kokį šnabždesį, kuris yra sustingęs jos geidimas, ir tada einu vonion, nes saulė man pažadėjo susitikimą, nes pilnatis.

       Ir vėl tikiu, jog didžiavimasis išmiręs ir aš esu amžinasis driežas, tačiau šiltakraujis. Tada skambinu jai mūsų intymiuoju telefonu, tai labai rimti pokalbiai tarsi du laužai, tarsi duodantys ženklus kitiems indėnams, o iš tiesų jie labai liūdnai spragsi, šnekėdamiesi įkvėptai, užgniauždami dangui kvapą. Ei, medi, ei, šiekšte, – aš degu, tu degi, o kaip vadinama ta žemė tarp mūsų, ar tai rytinės šlepetės, ar sutrikimas, aš nespėju, turiu pusantros minutės apsiauti kojas, apsirengti striukę, sušukti, bet niekas nuo to nebus sotus, ir aš judu dar ryžtingiau.

       Sykį praėjau pro Tavo duris, lyg Tavęs ten nebūtų. Užlipęs į antrą aukštą prisiminiau, jog Tavęs ten iš tiesų nėra. Bet aš turėjau eiti pro Tavo duris kiekvieną dieną ir kaskart mane kankino sąžinė, kad praėjau pro jas taip, tarsi tavęs ten nebūtų. Nors antrame aukšte visada suprasdavau, jog Tavęs ten iš tikrųjų nėra.

       Štai tokie rytai, kiaušiniai ir riebalai, ai, matai, man rodo, koks nuostabus pasnigęs rytas, žėri, galima tik nujausti, kad tai labai kandu. Dievinu tai, kas mane sudegina.

       Ak, eglute, ak, eglute, taika namuose ir danguje, ir tame kumštyje, susigniaužusiame lyg širdis būtų lyg liežuvis man surūdijęs lyg zuikučiai niekaip kitaip nemokėtų kaip tik klūpomis. Žodžiu, sudėk lūpas vamzdeliu ir panaudok visus ū raidės privalumus. Mane taip išmokė kaukas, jis sakė, šitaip niekas niekada nesužinos, jog tu kauki, visi manys, kad tu ūkauji, ir pasakose juk taip paprastai daro visi geri žmonės, tie, kurie ieško.

       Aš Tave myliu priekinėmis letenėlėmis. Tavo pūkelis tarsi šilta šarma, tarsi ką tik iškritęs viršutinis sniego sluoksnis, ar esi tai mačiusi, ten reikia žemai žemai prisilenkti ir jokiu būdu negalima pajusti, jog veidas jau sniege ir gali nušalti, taip gražiai atrodė, kad pernelyg arti norėjosi.

       Pasaulis pasvirtų į širdies pusę, jei mes būtume kartu. O tai yra prieštaravimas civilizacijos raidos planams.

 

       Dar akimirką Besa ramiai pasėdi. Tačiau laiko nedaug. Juk jie visi taip laukia paštininkės žinių. Juo greičiau ji nudirbs kasdienį darbą, juo daugiau laiko liks kitiems darbams. Iki pavasario liko visai nedaug.

 

       Tu esi tiek gera, tiek bloga. Aš iš viso esu. Man reikėjo tylėti. Ir tuomet pro tylą Tu įeitumei į mane. Meilė – tai sena Tarpupio valstybė, viena visuma – Tarpupis, kuris iš tikrųjų, kaip Tu žinai, ribojamas Tigro (viena visuma) ir Eufrato (viena visuma). Tarp Tigro ir Eufrato – dykuma, ten gyveno protingieji šumerai – vienas pirmųjų Dievo laiptelių žemyn. Bet galiausiai šios abi upės vėl suteka į vieną visumą – į Raudonąją jūrą.

       Nors Tu ir tylėtum, Tavo ir mano meilės upė kada nors vis viena sutekės į vieną jūrą. Gal srūsime labai toli vienas nuo kito – kaip Tigras ir Eufratas, – nenujausdami, kokią aukštą sau per vidurį jie sukūrė kultūrą. Galutinis rezultatas – tai Dievo meilė. Apie galutinį rezultatą niekas nesužinojo, kol pasirodė archeologai, svetimplanečiai.

       Tigras ir Eufratas buvo labai paslaptingos upės, niekas nežinojo tikrųjų jų santykių. Jie mokėjo saugoti paslaptį ir nesidrovėjo vienas kito. Jie mokėjo meluoti, kai reikia, kai reikia – pasakoti tiesą. Nes ir per jų vidurį gyveno tai smalsieji akadai, tai mįslingieji šumerai ir dar visokie prietaringi semitai. Aš tebegalvoju, kad mes galėjome ramiai pastovėti – ir įtekėti į Raudonąją jūrą.

       Judas pasikorė, ir tai simboliškiausioji savižudybė pasaulio istorijoje – nes išdavė meilę.

       Ar supranti, ką tai reiškia – gauni, bet neprisilieti?

       Žinai, stengiuosi visa tai rašyti, nes galiu pasakyti: vakar Tave labai mylėjau, tačiau nesu tikras, kad rytoj nepakartosiu to paties sakinio: žinai, vakar...

       Mes atsikinkome vienas nuo kito, iš tikrųjų nereikėjo nieko, kad mes atsikinkytume nuo meilės.

       Kaip toli esu nuėjęs, man taip patinka ugnis gerklėje, prakaitas ant kaktos, kelios dienos su Tavimi, be saulės, be lietaus, taip toli nūnai esu, kaip patinka vakarinių guobų išgąstis naktį, leisk man su visais kalbėti apie viena ir užspausk man akis.

       Reikia baigti su dangumi ir tik po to galima griebtis dienos darbų. Tačiau, jei tavo priešininkas, tiksliau – metusysis iššūkį, yra dangus, tada gali įsivaizduoti, kokios didelės tikimybės man viską baigti.

       Tesupranta tai Tavo širdis. Mes visi skirtingi. Aš nemoku priklausyti tiek, kiek dera. Aš priklausau visas nuo saulės iki mėnulio, ir atvirkščiai. Nuo tavo viršutinio akies vokelio iki apatinio, aš kandu į minkštimą ir glamonėju šiurkščiu liežuviu, aš galiu neapkęsti, nugalėti, prarasti, atsisakyti, vis atleisti ir atleisti. Aš niekada neinu atbuline eiga, tačiau sugrįžtu, nes meilė – uždaras ratas.

 

       Tiesiog neįtikėtina, kaip ilgai laikosi ta erškėčių šaka. Dar viena diena jų namuose ritasi vakarop. Jei iš ryto bus apsiniaukę ir pilka, erškėčių šaka ją pradžiugins. Besa tai žino.

 

       Iš latvių k. vertė Edmundas Mažonas

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 4 (balandis)