tekstai.lt

Apie knygų puotą ir dvasios nuovargį. 2010-ųjų knygos. Donata Mitaitė

iliustracija BJ
iliustracija BJ
       1. Lietuvoje knygų daugėja, skaitytojų mažėja. Taip pat mažėja ir kritikų pajėgos, skaitančioji visuomenė vis labiau pasigenda orientyrų. Ką reiškia tokia disproporcija? Saviraiškos laisvę, kūrybinę drąsą, galimybes naujiems talentams ar tiesiog literatūros devalvaciją ir jos nuosmukį?

       2. Vis reikšmingesnė darosi emigracijos literatūra, iš svetur į Lietuvą sugrįžtančios mūsų žmonių patirtys, atspindinčios ne tik kitas kultūras, bet ir „užsienio veidrodyje“ reflektuojančios lietuviškąją tapatybę. Kokia šios literatūros reikšmė ir ateitis?

       3. Kurie autoriai nustebino ir kurie galbūt nuvylė? Kokia šiandien yra kūrėjų kartų demografinė situacija? Kiek jums reikšmingi „senieji“ vardai ir kiek – „naujieji“?

       4. Šių klausimų sudarytojas pastebėjo leidyklų tendenciją perleisti senas knygas (pirmiausia užsienio, bet ir lietuvių autorių) ir tuo džiaugsmingai naudojosi, Vilniaus knygų mugėje prisipirkdamas senos geros grožinės literatūros. Gal tai sentimentalus atsilikimas nuo laiko dvasios, o gal grįžimas prie to, kas tikra?

 

       1–4. Galbūt skaitytojų iš tiesų mažėja, tačiau yra ir kita problema – knygos dažnai jų tiesiog nepasiekia. Net savo perpus išmirusiame gimtajame kaime pažįstu bent keletą žmonių (o pažįstu jau anaiptol nebe visus ten gyvenančius), kurie skaito. Deja, kaimo biblioteka uždaryta jau trejetas dešimtmečių, o ta, kuri už penkių kilometrų miestelyje, naujų knygų dėl krizės seniai nebegauna. Be to, neturint automobilio ją pasiekti ypač senesniam žmogui nėra taip paprasta. Knygynas – vienas visam rajonui; pernai jame pasiteiravau Marcelijaus Martinaičio „Mes gyvenome“ ir Juditos Vaičiūnaitės „Mabre viešbučio“. Atsakė, kad neturi, nes gauna anaiptol ne visas knygas, bet užsakys, jei iš tikrųjų pirksiu. Paaiškinau, kad užklydau pas juos atsitiktinai, bet tų knygų vis tiek siūlau užsakyti, nes tai – memuarinė proza, pirkėjų ir skaitytojų tikrai atsiras. Pažiūrėjo kaip į trenktą. Toks šio pilietinio aktyvumo proveržio rezultatas. Iš tiesų – o kam vargintis ir siūlyti pirkėjams M. Martinaitį ar J. Vaičiūnaitę, užteks jiems ir Areimos ar de Strozzi... Šiuo metu, deja, dauguma kaimų ir nedidelių miestelių žmonių yra palikti su televizorium, „Vakaro žiniomis“ (tai geriausiu atveju, blogiausiu – visai be spaudos) ir buteliu. Apmaudu, bet tebegalioja nuo Ostapo Benderio laikų žinoma tiesa: skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas.

       Be abejo, orientyrų knygų jūroje trūksta. Nemėgstu pirštu rodyti į kitus, kurie atseit kalti, bet vis dėlto, pakeiksnodama ir apsileidusią save, ir kolegas, turiu pripažinti, kad situacija iš esmės nepasikeis, kol nepasikeis finansinė kultūrinių leidinių padėtis, kol rimčiau kultūros ir konkrečiai literatūros gyvenimu nesusidomės dienraščiai ir kita žiniasklaida. Galima, bet nerealu tikėtis nuolat, rimtai ir atsakingai literatūros gyvenimą analizuojančių rašinių, kai už tą darbą mokami grašiai. Be abejo, žmonės gali šį bei tą padaryti iš įkvėpimo ir idealizmo, bet dar reikia ir užsidirbti pragyvenimui. O rimti rašiniai apie literatūrą atima daug laiko... Tačiau, kaip mėgsta sakyti mano tiesioginė viršininkė Solveiga Daugirdaitė, „esama ir gerų naujienų“. Verstinės prozos išleidžiama turbūt kur kas daugiau nei originaliosios, todėl džiaugiuosi suradusi patikimą pagalbininkę, padedančią orientuotis toje knygų gausybėje, ir kitiems siūlau: atsižvelkite į Dalios Zabielaitės rekomendacijas. Blogiau dėl verstinės poezijos, jos labai mažai, rimtų, neanotacinių recenzijų (gal pražiūrėjau?) nesu skaičiusi, o būtų įdomu sužinoti, ko vertas, tarkim, lietuviškasis Fernando Pessoa. Pati šiek tiek apie vertimo kokybę susigaudai tik tada, kai išleidžiama dvikalbė knyga (kaip E. Dickinson) ir kai bent šiek tiek moki tą kalbą, iš kurios versta. Suprantu, kad leisti poeziją, o tuo labiau verstinę – gryni nuostoliai leidyklai, bet vis tiek noriu priminti vieno iš geriausių praėjusio šimtmečio poezijos vertėjų Vlado Šimkaus teiginį: „Gražu ir garbinga, kada mūsų poezija verčiama į kitas kalbas. Bet literatūros gyvybingumą, pažinimo troškulį ir potencijas rodo ne „eksportas“, o „importas“. Geriausių kūrinių vertimai iš svetur, įnešdami gaivaus oro, veikia mūsų pačių literatūrinį gyvenimą, neleidžia jam užsistovėti“ (Vladas Šimkus, „Kukli, bet įnoringa mūza“, „Pergalė“, 1979, Nr. 8, p. 153).

       Šių metų pradžioje visai kitaip, nei paprastai man atsitinka, labai gerai žinojau, kokias 2010 m. išleistas lietuvių autorių knygas laikau geriausiomis: tai Juozo Apučio „Bėgiai išnyksta rūke“ ir Tomo Venclovos „Visi eilėraščiai“. Deja, nė viena iš jų nėra visiškai nauja. J. Aputis prieš mirtį taisė ir redagavo savo sovietmečiu leistas apysakas, o T. Venclova surinko jau spausdintus eilėraščius ir pluoštą naujų, sudėjo juos į vieną knygą, parašė komentarus. Tiek J. Apučio proza, tiek T. Venclovos poezija reikalauja susikaupimo, nes kalba apie esminius ir žmogui, ir pasauliui dalykus. Šiandieninių mūsų knygų (ir originalių, ir verstinių) fone, deja, tenka pabrėžti dar ir tai, kad šių rašytojų lietuvių kalba tobula. Rašytojui kalbos, kūrinio struktūros jausmas, tikrovės pažinimas tebėra ir turbūt pasiliks privalomas, jokia gera idėja tų dalykų neatstos. Taip išėjo, kad šiais metais perskaičiau ar tik perverčiau gana daug knygų, kurių autoriai tarsi bando įrodyti, kad parašyti romaną gali bet kas. Žinom, kad Holivude yra toks „Auksinės avietės“ apdovanojimas, kurį gauna blogiausios metų kino juostos. Kokį nors aukščiausios prabos „Auksinį agrastą“ įteikčiau Rokui Flickui už romaną „Šiaurės Sachara“, Jolantai Sereikaitei – už „Atspindžių aikštę“. Gal ne tokio rūgštaus, bet vis dėlto tik „Agrasto“ tevertas ir Liudviko Gadeikio verslo romanas „Juodojo kelio istorijos“. Burbėjau skaitydama Aldonos Ruseckaitės „Marios vandens“: kaip įkyriai moralizuojama, kokia dirbtinė kompozicija ir neįtikimai optimistinė pabaiga. Tačiau po šio romano perskaičiau dar daug kitų. Išvada: ne, negaus A. Ruseckaitė mano „Auksinio agrasto“, nenusipelnė... Liūdna, kad Alvydo Valentos debiutiniame romane „Pradžios užkalbėjimai“ pati geriausia yra pirmoji dalis, subtiliai atskleidžianti, kaip beveik visai nematantis vaikas pažįsta pasaulį. Deja, kitos dvi romano dalys – viena už kitą blogesnės. Gal teisus Kęstutis Nastopka, kuris, paklaustas apie lietuvių romano nesėkmes, atsako: „Tai rodo visuomenės silpnumą, nes romanui reikia socialinio sąmoningumo, angažuotumo. <...> Dabar rašyti gali kas ką nori, bet nėra tradicijos, nėra socialinio mąstymo, atėjo postmodernistiniai žaidimai, bet romano nėra. Neužsiauginome raumenų“ („Blykčiojanti semiotika: tarp metodo ir pasaulio“. Su profesoriumi Kęstučiu Nastopka kalbasi Loreta Mačianskaitė ir Dalia Satkauskytė, „Colloquia“, 2010, Nr. 25, p. 178). Šiaip ar taip, praėjusių metų romanai neįkvepia. Išimtis viena – poetiškas, elegiškas ir kompaktiškas Valdo Papievio „Eiti“. Be kita ko, jis rodo, kad gyvenimas kitoje šalyje rašytojui gali būti labai vaisingas. Keisti savo mąstymą reikėtų ir skaitytojams: net šiame romane kai kas išskaitė pasakojimą apie liūdną emigranto dalią (tokia klišė: juk negali atseit lietuvis ne Lietuvoje nesijausti svetimas ir nesiilgėti tėvynės). O apie tai romane iš viso nekalbama, jei ir esama liūdesio, tai jis egzistencinis, toks pat ir Lietuvoje, ir Provanse, ir kitur, kur žmogus sugeba jį pajusti. V. Papievis, atsiimdamas LLTI premiją, gražiai suformulavo: „Ir Paryžiuj gyvendamas aš nesijaučiu ne Lietuvoj. Ji visada su manim, manyje. Kaip gali išeit iš savęs, iš savo prigimties, iš savo kalbos?“ Toks natūraliai priimantis kitą šalį požiūris nėra naujas ar unikalus šiandieninėje lietuvių literatūroje. Jau keletas dešimtmečių savas pasaulyje jaučiasi T. Venclova, į poeziją įsileidžiantis kitų šalių realijas, jų istorijos ir kultūros faktus. Dendis, sibaritas, keliautojas Rolandas Rastauskas vienodai kibiu žvilgsniu varsto ir Lietuvos, ir bet kurios kitos šalies, kurioje atsiduria, kasdienį gyvenimą, kultūrą, politiką.

       Manau, kad susidūrimas su kita kalba, kita kultūra, pagaliau kitokiomis problemomis literatūrai visokeriopai naudingas. be abejo, tokios literatūros daugės. Kolegos visai neblogai įvertino ir debiutantės Gabijos Grušaitės romaną „Neišsipildymas“. Mano nuomonė apie jį kur kas skeptiškesnė: pasauliui, kuriame tik geriama, vemiama ir dulkinamasi, pavaizduoti vargu ar vertėjo sugadinti tiek puslapių. Man infantilus, kokios nors raidos nepatiriantis ir tarsi be jokios distancijos matomas pagrindinės veikėjos paveikslas greit įgriso. Na, dar pasakoma, koks sumautas Paryžius, bjaurus pajūris ir iš viso viskas bjauru, o toli likusioje Lietuvoje – tik baisus nacionalizmas ir segregacija. Pripažinkim, nacionalizmo apraiškų pasitaiko, bet kurgi tie segregaciją liudijantys užrašai „Tik baltiesiems“ arba „Tik lietuviams“?.. Rasti vietą svečioje šalyje, neprarasdama to, ką atsinešė iš tėvynės, bando debiutinio, nelygaus ir trūkinėjančio Aušros Matulevičiūtės novelių romano „Ilgesio kojos“ herojė.

       Keistai nuteikia ir grėsmingas knygų storis. Lengvai galiu išvardyti bent kelias įvairių žanrų knygas, kurios, net dviem trečdaliais suplonėjusios, būtų nuo to tik išlošusios. Tokios yra, tarkim, Jolitos Skablauskaitės „Sado sindromas“, Leonardo Gutausko „Urbo kalnas“, Petro Panavo „Įkvėpimo auka“, Petro Bražėno „Amžininkai ir bendraamžiai“. Buvo ką „išravėti“ ir mano ką tik girtoje R. Rastausko knygoje. Netyčia pagalvoji: ar tai redaktoriai jau nieko nebesiūlo trumpinti, ar rašytojai kiekvieną savo sakinį laiko genialiu ir tokių pasiūlymų neklauso... Kalbos taupumu ir tikslumu išsiskiria Alfonso Andriuškevičiaus „Vėlyvieji tekstai“, ir knygoje spausdinama poezija, ir proza.

       Labai gerai, jog knygos perleidžiamos; klasikos – ir užsienio, ir lietuvių – visada turėtų būti knygynuose. Man vis kyla ir dar vienas senamadiškas klausimas: ar iš tiesų po kelerių metų bus įdomios tos iš laikraščių skilčių sudėtos knygos, kurių šiandien išleidžiama vis daugiau. Gal bus visaip, bet bijau, kad čia ryškėja ir antroji būti profesionaliu rašytoju pusė: nė dienos be eilutės, nė savaitės be skilties, nė metų be knygos. Ar kam svarbu gilintis į detales, rinkti medžiagą ar tiesiog susikaupti prie didesnio darbo…

       Ne rašytojo biologinis amžius lemia knygų kokybę ir turbūt nebūna taip, kad kiekviena nauja parašytoji būtinai būtų geresnė už prieš tai išleistą. Knygos suvokimą daug lemia kontekstas, skaitytojo būsena. Neimsiu teigti, kad Kornelijaus Platelio eilėraščių rinkinys „Karstiniai reiškiniai“ – iš tiesų geriausia poeto knyga, bet man šiuo metu labai reikėjo tokios racionalesnės, nei dauguma kitų autorių, struktūruotos poezijos. Truputėlį pavargau nuo maldelių, užkalbėjimų, net jei įspūdingai jie ištariami, nuo siurrealistiškai išklaipytų vaizdų. Savo jaunu grožiu ir netobulumu (čia aš apie knygą, ne apie autorių) įsiminė Antano Šimkaus „Sezonas baigtas“. Visai kitaip nei anksčiau skaitydavau Algimanto Baltakio eilėraščius, perskaičiau jo poezijos rinktinę „Antakalnio vigilijos“, pati stebėdamasi, kaip šie iš kasdienybės – banalios, gražios, skaudžios – atsirandantys eilėraščiai kitaip skamba pasikeitusiame bendrajame poezijos fone. Man patiko A. Baltakio „Ars poetica“ nuostatos: „Niekada nesakysiu / pamokslo nuo kalno: / ir tinkamo kalno nėra, / ir sakytojas menkas, / ir klausytojų maža, / o ir tie laiko neturi, skuba.“ Vyresnio amžiaus žmonės – taip pat ir poetai – dažnai turi daug pretenzijų besikeičiančiam gyvenimui, o A. Baltakis nesipyksta su tikrove.

 

       Parengė Regimantas Tamošaitis

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 4 (balandis)