tekstai.lt

Julius Keleras. Eilėraščiai

 

Julius Keleras. „Metų“ archyvo nuotrauka
Julius Keleras. „Metų“ archyvo nuotrauka







tada mano pirštai

 

suaižėjęs, nusitrynęs, užmirštas kelias:

kurgi ta perėja į kitus pasaulius

 

kurgi siaura, jau nematoma įlanka,

pirštų pusiasalis, kur tilpom tik dviese

 

gal liko kvėpavimo skiautė, bent viena,

nors kreivai sudygsniuota, nors ir juodais rėmeliais

 

gal liko nukritęs kur tavo žingsnis, trečdalis

tavo šešėlio, ranka klausiamai ant kelio

 

gal liko kur bučinio drėgnis, suknelės tavo dirželis,

krūtis, išsigandus sargo prožektoriaus (tai buvo tik mėnuo, kvailute)

 

gal liko kur nors balta kojinaitė tavo,

kurią kaip Viešpaties kūną glaudė tada mano pirštai



iš atminties

 

kada nors parsivesiu tave į miestą, kur vis tebedūžta

mus menantys veidrodžiai, kur griuvėsiuos

dar ilsis išsklaidyti, tušti patalai

 

kur vėtrungės jau nebegirgžda, bet prie sienos

ausį priglaudus išgirstum – aprūdijęs ventiliatorius

užrakintam kažkieno kambary vis dar nenoriai sukas

 

kur kažkas, susirangęs ant sofos, susisupęs į apklotą,

dar tebežiūri „Limonadinį Džo“ ir juokias, vieną po kito

čiulpdamas barbarisus, tai ne tu, tu grakščiau suriesdavai kojas

 

kur ant palangės, anapus užuolaidų, snaudžia fikusas,

apsnigtas nuvargusiom dulkėm, stebinčiom plazdenamą

tiulio nuometą, vaizdą už upės, pravertas balkono duris

 

kur nėra, nebebus manęs, netgi stovinčio čia, paauglystėje,

prie atviro lango, bet aš to taip ir nesužinosiu, tikėdamas,

jog tai tu vis dar palieti kaktą, kai karščiuoju

 

kada nors parsivesiu tave iš atminties į miestą,

kaip iš prieglaudos kartais pasiima vaiką,

o jis, žiūrėk, ir prigyja



skirtinguos puslapiuos

 

skausmo enciklopedijoj mes labai vieniši:

niekas neras mūsų pėdsakų ties jokia,

netgi atversta, raide, ties jokiu juodu atverstu

skaičiumi palaiminimui niekas nelaukia

 

ties palange, kur niekad nesubrendo jokia,

net mažiausia, sėkla, ties durimis, kurios

niekad taip ir neatsivėrė, ties aprūdijusiu vaikišku

vežimėliu, kur niekad negulėjo tavo išmaitintas kūdikis,

 

be to, nesu tikras, kad mes tikrai pažįstami:

iš abejonės balse, iš to, kaip užsisegi paskutinę palto sagą,

kaip bučiuoji atsisveikindama, kaip ištrauki savo ranką

ir į ją, kaip apsvaigus parašiutininkė, nusileidžia snaigė,

 

nesu tikras, kad esam toj pačioj enciklopedijoj,

tam pačiam puslapy, tam pačiam tome, tam pačiam

kambary, toj pačioj scenoj, nekalbant apie krėslus,

kurie kažkada lietėsi drėkstančiais ranktūriais

 

nesu tikras, kad tai tu atrakini mano duris, palieti kaktą,

kad tai tu naktį atriši mano valtį, norėdama patekt

į mano miegą, kur plazdančios burės užstoja tau veidą,

ir vėl, kaip visad: atsiduriam skirtinguos puslapiuos



matyti neužsimerkus

 

reikia išmokti žiūrėti tyloj

į degtukų dėžutę,

kuri neturi sparnų, todėl

niekaip negali pakilti

 

su bundančiais mudviejų pirštais

ir kristi tolyn, kur nėra nedegios

ateities, ten, kur tik spindi

užmigusi moteris ir užsimerkęs

apžiojęs krūtį jos vaikas,

 

nė vienas nežino, kaip reikia žiūrėti

į laužą, į liepsną, į mažą, dar neužaugusį

kūną degtukų dėžutės, ant kurios

dar nieko nėra įskaitomai parašyta



vasaros pabaiga

 

boružė, žiūrinti į ugnį,

ramiai, nemirksėdama

atlaiko raudoną, skaistų,

vėjuotą jos žvilgsnį

 

jai jau metas žengti

ant ešafoto, o ji vis dar žvelgia

į liepsną – tarytum paskutinę

akimirką pagaliau įskaitytų apokrifą

 

tarytum beprotiškai geistų akimirkai

tapti mažyte ugnies moterim,

kuri moka sekmadieniais, miegant visiems,

ant nugaros plaukti nuoga per lietų

 

kuri moka kalbėti maldas tiems,

kurių nebėra, kurie liko tik spinduliu,

susigėrusiu į jau nebesvetimas

ašaras

 

tarytum norėtų ta moteris

atsisveikindama pasisupti tamsoj,

užmiršus visai tarpdury

lūkuriuojančią seserį giljotiną



tik dėl to

 

1

 

įsimylėjusi vyšnia

gali netekti proto,

todėl kažkam ten reikės budėti,

kol pagaliau pražys

 

kol varnėnai pritūps

tarpšakiuos, ieškodami

nuotykio, ieškodami

raudonai nušvitusių kupolų tavo

 

ieškodami vingiuoto liemens

vertikalės, kurią nematomas

gūsis bandys parsigriaut

ant sustingusios žemės

 

ieškodami pastėrusių tavo šaknų,

skirdusių įšalui gulant gilyn:

ten, kur tamsiuos kambariuos

judviejų niekas negali sutikti

 

ten, kur tavo raudoni žiedai

pagaliau nebus vieniši, o pernykščiai

kauliukai sudygs ir sunku bus

atskirti, kieno pirmasis ten žiedas

 

ten, kur jis tave palytės kaip kadais

nugalėtą pasaulį, kuriame tiktai tu

ir tik jis, vyšnia raudona, Ieva, gatvėj

pagimdžius hiacintą, tarp atšalusios nuorūkų saujos

 

jei suprastum, ką padarei, ką atvėrei,

kokią ietį metei nepažinusiems

meilės, nepažinusiems sielvarto įsčių,

jei suprastum, bausmė būtų žymiai didesnė

 

2

 

tik dėl to ten įjungiam elektros pjūklą,

pjaustyt neklusniems, tave apkabinantiems

pirštams, tik dėl to, mieloji,

mūsų budeliai niekad negali užmigti

 

tik dėl to mūsų kirviai ten myli tave

tamsoj, myli prieblandoj,

myli netemstant,

mieloji, ten

 

myli valtyse, kurios kelia

per tirpstančius ežerus,

kruvinom bėga per ižą,

ten nešdami tavo žiedus

 

seserie vyšnia, tik dėl to

mes apkalam tave erškėčių pastoliais,

tik dėl to sukaustom grandinėm

ir sušeriam tavo kaulus šunims

 

tik dėl to odą tavo mes sukūrenam,

tavo žiedus išdžiaustom pavėjui,

kol tu vėl įstengsi pražysti

niekam nebesuskaičiuojamą kartą



ničnieko apie mane

 

prisistatau pilių ir visose

noriu gyventi, gyvent iškart

visose – be menkiausio pasigailėjimo –

kaip rimbas per skubinamo žirgo nugarą

 

be baimės kaip vasarą žaidžiančios parke

burnoj čiulpinukas, be nuoskaudos – kaip tavo

„taip“, be kartėlio – kaip „ne“ – nusviestas

kaip pajaco kaukė paskutiniam veiksme ant ramentų

 

prisistačiau pilių, bet aušra nepakito:

tebebuvo viena, vienintelė, jokių kitų, o lova rytais

vis dar girgždėjo kaip didelis prisukamas žaislas,

kurio kažkada negavau dovanų ir turbūt nebegausiu

 

vis dar čiulbėjo rytais kaip neišmiegojus lakštingala,

o vieniši, suglamžyti, beveik svetimi mano rūbai ant taburetės,

nekalbant jau apie po stalu tebestovintį virdulį,

kaip ir anksčiau, nepasiekė žvilgtelt nė pro vienos pilies langą

 

taip ir gyvenau tame kambary, ilgai gyvenau be tavęs

su vienišais savo rūbais, savo svajonėm kada nors pristatyti pilių,

o pilys irgi gyveno, tik kitą, man nežinomą, nepažįstamą, savą gyvenimą,

ničnieko nenujausdamos apie mane



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)