tekstai.lt

Požiūriai. Žilvinas Andriušis

 

Žilvinas Andriušis. Žiemos žodžių nuotrauka
Žilvinas Andriušis. Žiemos žodžių nuotrauka

       1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

       2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?

       3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

       4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?

 

       1. Aš esu dar pusiau sovietinis žmogus ir labai gerai prisimenu „perestrojkos“ aušroje atsiradusį latvio J. Podniekso filmą panašiu pavadinimu ,,Vai viegli but jaunam“. Taigi pirminės asociacijos su šita žodžių kombinacija apie sunkumą būti jaunam kyla kaip tik iš šito filmo. Skiriasi tik minties konstruktas, vieni sako – ar sunku, kiti – ar lengva būt jaunam. Bet esmė nuo to, matyt, nekinta. Deja, J. Myrdalio neskaičiau. Apskritai manau, kad būti yra sunku. Jaunas ar senas – visa tai nesvarbu. O jaunimo bandymas deklaruoti save ir savo kitoniškumą yra puikiai parodytas tame filme. Rekomenduoju pažiūrėt, jei kas nematėt. Beveik niekas nuo to laiko nepasikeitė, gal tik įgavo maišto dėl maišto atspalvį. O gal netgi ir blogiau, tipišką psichoanalitinį dažą, kai neapykanta sau sublimuojama į neapykantą kitiems. Greičiausiai tai pagrindinė dabartinės mūsų visuomenės problema. Bet ne visas jaunimas, kaip žinome, maištauja. O ir maištininkai dažniausiai pasiduoda ir pasidaro panašūs į savo tėvus. Net dar konservatyvesni. Tačiau jeigu atvirai, be jokių išsidirbinėjimų, jaunystė man – tai gera erekcija, gera kraujo apytaka ir geras apetitas. Ir nieko daugiau. Nes nieko daugiau nereikia, visa kita negali tapti bendrybe, nes kūryboje amžius neturi reikšmės, o štai erekcijai turi, ir tai yra svarbiausia, todėl gera būti jaunam. Ir lengva. Tegyvuoja visų stipriausia erekcija per amžių amžius!

 

       2. Pats kvailiausias suicidinis dekadansas yra šis šūkis, nes, mano nuomone, gyvybė svarbiau už laiką. Nors ką gali žinot... Kita šios ištaros iškelta problema – specifinis psichologinis žmonių tipažas ir tam tikras per visus istorinius laikotarpius gyvavęs toks mąstymo būdas. Jį sugalvojo ne bitnikai, ne hipiai, tuo labiau – ne pankrokeriai. Panašių minčių nemažai surastumėm ir XIX–XX a. Vienoje, Berlyne, Londone, Paryžiuje ar žymiai toliau – iki pat antikos... Bitnikai tik taikliai suformulavo mintį, jau šimtmečius krebždėjusią įvairiausiose galvose. Sukūrė įtaigią iškabą. Civilizacijos didėjimas, miestų augimas, laisvų menininkų, neturinčių globėjų, atsiradimas ir pagimdė tai. Tą slegiantį gyvenimo beprasmybės pojūtį ir akistatą su visatos tuštuma, su kuria turi kovoti pats vienas. Nors gal tai paprasčiausia depresijos forma ir nieko daugiau. Bet jei tai būtų depresija, tuomet XX a. ir jo chemijos pramonė tą lengvai įveiktų. Kaip žinome, neįveikė. deja, šis jausmas niekur nedingo, šiais laikais jis net sustiprėjo. Bet į kažkokias masines psichozes pakartotinai dar neišvirto. Man toks šūkis daugiau asocijuojasi su smagiu laiko praleidimu. Ir didelėm pagiriom kitą rytą, kai labai jau nesinori mirti jaunam. Matyt, didžiausi jaunystės vartotojai ir buvo visi tie garsieji (ir nelabai) ekscentrikai, kurie taip daug privartojo ir taip „užkalė“ organizmą, kad nieko kito neliko – tik „užsilenkti“.

       Žinoma, man labai gaila tokių nuostabių sielų, kaip T. Buckley, J. Hendrixas, I. Curtis ar J. Morrisonas, už kuriuos aš, kaip keista, esu jau vyresnis. Ir kartais pagalvoji, ką jie būtų darę dabar. Juk nesėdėtų rankų sudėję. Visada labiausiai skaudi nepabaigtų ir neišsipildžiusių fantazijų galimybė. Kita problema, kaip taikliai pažymėjo K. Cobainas, tokia: ,,Kenčiu daugiau, nei galiu ištverti.“ Ir štai čia atsiranda tikra egzistencijos dilema – būti ar nebūti. Aš manau, kad ar tiesioginė, ar lėta, ilgai save marinant svaigalais, savižudybė yra vis tiek savižudybė. Bet ji nėra vienintelė filosofijos problema, kaip teigė A. Camus. Tai yra poeto, vardu Hamletas, problema.

       Ir iš tikrųjų ji jokia dilema – tik paprasčiausiai sunki psichinė būsena. Prancūzai, būdami cirko kultūros atstovais, nuolatos viską nusirašo nuo anglų, vokiečių, senovės graikų ir pritaiko prie savo paryžietiško mentaliteee... Visada bohemos erdvėje yra labai daug melancholiško asmenybės tipažo, o konkrečiau – melancholiškos tulžies, kuri yra apnuodijus menininko organizmą; žmogaus-kūrėjo, nuolat balansuojančio tarp nenoro gyventi ir noro mirti. Ir štai kas keisčiausia, M. Masonas buvo arčiausiai tiesos, teigdamas, kad kai nori mirti, turi tikslą, o kai nenori gyventi – lieka tik vidinė tuštuma. Matyt, menininkui galimi tik tokie du keliai. dvi dvipoliarės būties formos. Arba nenorėti gyventi, arba norėti mirti. Eroso ten nėra. Yra tik Tanatas. Bet gal apseisim be Froido... Kaip su šiais instinktais kaunasi ne roko, o literatūros kūrėjai? Nežinau. Kiekvienas, matyt, savarankiškai. Ir nors dažnas turi šitą problemą, bet garsiai nesako, vaidinas normalų... Jei neturi – toks jis ir menininkas. Apsišaukėlis... O kalbėdamas apie rutiną ir vartojimą pastebiu paradoksą. Kuo daugiau vartoji, tuo mažiau rutinos. Aš esu meno vartotojas ir rutinos problemos mano gyvenime nėra. Pasakyčiau dar daugiau – aš norėčiau tapti tik meno vartotoju, tada galutinai išspręsčiau savo pasąmoninius prieštaravimus, nes vaidindamas kūrėją apgaudinėju ir save, ir kitus, vis labiau suprasdamas, kad toks nesu.

 

       3. Esu literatūroje kokie dešimt metų. Atsiradau netikėtai ir netikėtai toliau būnu nebūdamas. Kaip naras. Nelabai randu sau vietos. Nelabai ir ieškau. Nes gerai ir taip. Gaunu viską, ką ir kiti, pereinu ar perėjau visus tuos pažinimo tarpsnius ir tik viena neaišku – ar būdamas literatūroje nebūni gyvenime, ar būdamas gyvenime nebūni literatūroje. Į visą šitą dirbtinę hierarchiją man, tiesą sakant, nusispjaut. Labai didelė tų rašytojų dalis, kuri vadinama klasikais, yra ne klasikai, o paprasčiausia seniena. Labai daug literatūros yra beviltiškai pasenusios. Manau, kad mūsų literatūros istoriją reikia nedelsiant perrašyti. Kas tai padarys – neaišku. Iš lietuvių literatūros instituto, kaip iš ožio pieno – nieko, matyt, padoraus nesulauksim. visos tokios snaudžiančios valstybinės įstaigos turi miegančios gražuolės statusą. Gaila, bet ten dirba visai ne gražuolės... Mums reikia savojo Cz. Miłoszo, kuris, nespaudžiamas konjunktūros, kompleksų ir išlaikydamas distanciją, galėtų imtis šio darbo. Galėtų tuo užsiimt Amerikos lietuviai su T. Venclova priešaky. Nes su mūsų postsovietine publika prasidėti tikrai neverta. O išlikusi hierarchija yra iki kaulų smegenų tuščia ir niekinė, nes tai hierarchija, atsiradusi iš okupuotos sąmonės literatūros. Ji susiformavo dar sovietmečiu ir iki šiol neišsisklaidė.

     Dauguma sovietinės literatūros yra visiška makulatūra, nes buvo parašyta žmonių, neturėjusių laisvo pasirinkimo. Ir kuo toliau, tuo labiau ji man nepatinka. Aš labiausiai vertinu Amerikoje sukurtus lietuvių poetų ir prozininkų kūrinius. Manau, nuo jų ir reikėtų pradėti lietuvių literatūros pradžią. Nuo amerikietiško postmodernizmo. Su nedideliais nukrypimais į praeitį ir ateitį. Nes dėl netobulos mūsų istorijos ir perdėtai užspaustos pasąmoniniais kompleksais sąmonės vertėtų atsisakyti linijinio literatūros istorijos supratimo. Mūsų literatūra vystėsi lyg sraigė, tai judėdama, tai vėl susitraukdama. Todėl laiko tiesė neturi šiai literatūrai jokios reikšmės. Be to, net ir dabar neaišku, kas yra lietuvių, o kas yra Lietuvos literatūra. Taip pat reikia konkrečiai nubrėžti ribą tarp to, kur jau yra literatūra, o kur – tik literatūros bandymai. Ir pats svarbiausias dalykas, ką mes turim padaryt artimiausiu metu, – tai reformuoti pačią kalbos struktūrą, kadangi visos mūsų lietuviškos civilizacijos problemos yra dėl nelaisvos, per lėtai besivystančios kalbos. Reikia pagaliau išlaisvinti kalbą nuo XIX–XX a. dogmų ir prisiderinti prie europietiškų tendencijų. Keitimosi kriterijus turi būti ne praeitis, bet ateitis.

       Pribrendo laikas prisiminti A. J. Greimo straipsnį ,,Lietuvių kalbos senumas ir jaunatvė“. Jis ten labai aiškiai nubrėžė kalbų vystymosi gaires, pvz.: „Imant tiktai ribotą indoeuropiečių kalbų grupę, atrodo, viena iš ryškesnių tendencijų yra sintetinės kalbos struktūros pakeitimas analitine. Vakarų Europos kalbų evoliucija iš sintetinės į analitinę rodo jei ne pažangos kelią, tai bent šio tipo civilizacijos vystymosi kryptį. Charakteringiausiu pavyzdžiu čia bus turbūt romanų kalbos. Atsiskyrusios nuo lotynų kalbos, jos per trumpą laiką visiškai pamiršo daiktavardinę fleksiją, pakeisdamos ją gryna analitine prielinksnių – santykius reiškiančių įnagių – sistema; per keletą amžių visiškai žlugo be galo paini ir darni sistema, pakeista, remiantis pagalbiniais veiksmažodžiais BŪTI ir TURĖTI...“ ir t. t. Toliau necituosiu, nes nėra vietos visam tekstui ir tik geri kalbininkai galėtų įvertinti A. J. Greimo idėją. Mane jis įtikino. Tad kodėl nepabandžius susėsti prie apskrito stalo ir nepadiskutuoti, kaip atrodytų taip reformuota mūsų kalba ir ar verta ją reformuoti... Bet intuicija kužda, kad dėl didelės anglų kalbos įtakos gyvenimui mūsų kalba savaime linksta į tą pusę, tik mes jai nepadedame. Kas ryšis šiai didingai reformai? Iš sintetinės kalbos – į analitinę! Štai kur būtų revoliucija! Jei pavyktų tai padaryt (pabudinti kalbą iš letargo), mes daug greičiau progresuotume ir psichologiškai, ir ekonomiškai. Gal net pasikeistų mąstymo būdas. Būdas senovės lietuvių ir žemaičių. O nuo to gal ir smegenys pagerėtų. Nes dabar lėtai vegetuojam, nežinodami, ką daryti. Padarom bent tai...

 

       4. Kaip jau minėjau, laikausi seno kalambūro: ,,Pabučiuokit man į š... aš tarybinis žmogus.“

       Žmogaus siela nesikeičia, keičiasi tik technologijos, darydamos įtaką tai pačiai sielai.

       Ir truputį lyriškiau, kad nebūčiau toks brutalus ir vulgarus, pacituosiu žinomo poeto patetišką ištarą apie kartų problemas: ,,Ką gi – kartos keičiasi. Diktofonas šlama ir užsikerta. Pašnekovams rūpi lygiai tas, kas ir man kadaise: ar kančia ir gailestis turi prasmę ir ar menas tvers, jei nebus taisyklių.“ Problemos, kaip matome, tos pačios, taip bent atrodo garbiam poetui, tačiau visada išliks priešprieša tarp tradicinių vertybių ir noro jas keisti. Deja, mes gyvename ne kūrėjų amžiuje ir ne maištininkų amžiuje. Mes gyvename didžėjų amžiuje. DJ šešėlyje... Ir šitas palengvinto kūrybinio mąstymo modelis apraizgęs visas kasdienio gyvenimo sritis. Paprastai sakant, didžėjus nei muzikantas, nei kompozitorius. Jis – tarpininkas. Vagiantis iš kitų geriausius gabalus, miksuojantis ir darantis pigią mišrainę. Jokio originalumo. Vien tik citatų kompiliacija. Lengvai ir greitai. Lengva yra iš kitų imti ir paskui rėkti, kokie tapome konkurencingi. Oho... Bet esame tik didžėjai, nemokantys nei gerai groti, nei kurti muzikos, jau nekalbant apie kompozicijos amatą.

       Išeitis viena ir seniai nurodyta: mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis...

       Žinoma, dabar labai populiaru ieškoti kartų skirtingumo požymių, tai labai gerai. Vis įdomiau gyventi. Jų tikrai yra. Manau, aš priklausau tai kartai, kurios pagrindiniai svaigalai yra spirituoti gėrimai, arba alus, be to, dar gerai moku rusų kalbą. Šie du požymiai galėtų turėti kokių nors apčiuopiamų prerogatyvų prieš kitus. Kiti gi jau gerai „Špykina“ angliškai ir jų svaigalai be alkoholio yra žolė bei kiti narkotikai. Bet kažkokių labai konkrečių skirtumų kalbinio stiliaus lygmeny atrasti nelengva, nors tas sugalvojimas tekstuose.lt grupuoti literatūrines kartas pagal gimimo metus ir įvardyti jas, kaip trijų 555 ar trijų 777 kartą, vertas pagarbos. Tačiau, nors gerb. numerologas D. Gintalas ir stengiasi, remdamasis savo erekcijos jėga, visus sustumti į lentynėles, vis vien bendrybių, būdingų tai ar kitai kartai, sunkiai teatranda. Bet bandymas yra. Ačiū bent už tai. Linkime toliau jaunatviško maksimalizmo, geros erek... Tik kur dėt visą XIX amžių? O XXI?.. Kai mes atėjom į savarankišką gyvenimą, Lietuvos pyragas jau buvo pasidalytas. Gavom trupinius, o kiti net jų neuostė. Ir taip norėtųsi lyg tame naujame Holivudo filme ,,Šalutinis efektas“ sudaryti sutartį su kokiu biesu, gauti tabletę, kūrybinį narkotiką, nerealių galių galimybę, motyvacijos cunamį, prarasti baimes ir uždarumą, išsivaduoti iš nevilties, vienatvės, skurdo ir melancholijos; sužinoti, ką iš tikrųjų turi daryti gyvenime ir tik per keturias dienas parašyti romaną! Bet kur rasti tą, kuris pardavinėja įkvėpimo šaltinį? Nes, deja, kūryba – sunkus, ilgas ir varginantis procesas, jokiais pinigais neišmatuojamas darbas, dažniausiai neatnešantis norimų rezultatų. O problema visada ir visais laikais kiekvienam žmogui (rašytojui ar nerašytojui) liks viena ir esminė – kaip rasti savo vietą gyvenime. Visa kita – tik iliuzijos.



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)