Eglė Sakalauskaitė. Sauliaus Baranausko nuotrauka

       1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

       2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?

       3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

       4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?

 

       1. Ar gali kiekvienas raidos etapas nuo naujagimystės iki ilgaamžystės būti lengvas, sunkus? Nežinau. Gal jis tiesiog... unikalus? Kai buvau vaikas, man nuolat sakydavo, kokia esu laiminga, kiek mažai turiu rūpesčių. Nesvarbu, kad kiemas tuomet atrodė kaip mūšio laukas – ten žaisdavome Rožių karus, kartais jame dingdavo dėdės su saldainiais nuviliotas vaikas, kad pietų miegas buvo didžiausia dienos bausmė, kad, kaimo upėje nuslydusi nuo pripučiamo rato, porą metų mikčiojau. Paauglystėje neišgyvenau psichologų aprašytų maišto, savęs ieškojimo etapų, ji man praplaukė kaip ramus sapnas be didelių audrų ir klystkelių: skaičiau Jane Austen, grojau S. Rachmaninovą, mėgau visur vaikščioti viena. Dabar išgyvenu laikotarpį, kuris antropologų yra vadinamas „jaunas suaugęs“. Rodos, po truputį gyvenimas tampa racionalesnis, mano veiksmai pasverti, įvertintas rizikos ir naudos santykis. Prasmės ieškojimas – toks kasdienis, kad net nebeskausmingas. Galbūt net mažuose dalykuose sugebu įžvelgti kažką daugiau, nei iki šiol. O šalia, pasauliui plečiantis, atsiveria beribis nežinojimas, didžiulės galimybės, kasdien siurbiu į save žinias, patirtį, jausmus. Rodos, tik žinojimas padaro saugią.

       Būti jaunam man yra nuolatinis patirties ir saugumo ieškojimas. Ir palaimingas pietų miegas, grįžus po dienos darbų...

 

       2. Mano kartos žmonės yra kur kas vartotojiškesni, nei buvo mūsų tėvai. Jauno žmogaus maištas prieš vyresnę kartą – matyt, toks jo kelio į pasaulį, saviaktualizacijos, savirealizacijos būdas. Tačiau negalime teigti, kad esame geresni už savo tėvus. Veikiau tik pratęsiame perpetuum mobile – amžinąjį variklį, tą kuriančią ir griaunančią gyvybės jėgą, kurios nepalaužia, nesumenkina bėgantis laikas.

       Tikriausiai keistai nuskambės teiginys, kad mano gyvenimas... neturi rutinos. Tai yra su ja dar nesu susidūrusi. Studijos, darbas, kūryba yra tokie kintantys, kad, kol spėju apsiprasti su vienais, juos jau keičia kiti. Pavyzdžiui, darbovietę pastaraisiais metais keičiau gal dešimt kartų: esu rezidentė, tad pagal programą teko dirbti įvairiuose skyriuose ir ligoninėse, be to, padedu gydytojams atlikti mokslinius tyrimus. Šiais metais rengiamas leidimui mano antras romanas – turiu nemažai padirbėti su redaktoriumi. Esu atsakinga už esė skaitymus LR „Mažosios studijos“ laidelėse, dainuoju senovinės muzikos ansamblyje. Kadangi veiklos yra daug, rašymas dažnai būna naktinis, spontaniškas, kūryba – nesusigulėjusi, tačiau ir „neišprievartauta“: rašau tuomet, kai negaliu nerašyti. Kartais bijau, kad visa tai gali vesti prie diletantizmo, grafomanijos. Visada jaučiau, kad filologijos ar filosofijos studentas gali geriau rašyti nei aš, savamokslė. Bet, kaip jau minėjau – nuolatinė pasaulio kaita, optimistiškas noras maksimaliai daug išmokti, patirti, suprasti gal ir yra ta nesibaigianti gyvybės, kūrybos pulsacija?..

 

       3. Sudėtinga kalbėti apie neigiamus dalykus lietuvių literatūroje, nes dažniausiai, turėdama nedaug laiko, stengiuosi skaityti tai, kas leista rimtesnių, ne „popsinių“ leidyklų, kas laiko patikrinta, kritikų „pataršyta“, draugų rekomenduota... Pastebiu, kad rašytojai, kurie kasmet publikuoja savo romanus, kartojasi problematikos, idėjų srity, o jaunųjų rašytojų pirmieji kūriniai kartais būna nebrandūs, „prisvilę“ (čia, žinoma, rizikuoju užsitraukti nemalonę ir ant savo galvos), o kur dar rašantieji, leidžiantys mėgėjiškus atsiminimus, jaunystės laikų eilėraščius, ir dar savo lėšomis... Tačiau, nors ir gajos grafomanijos Lietuvoje tradicijos, turime nemažai šiuolaikinių kūrėjų, kurie niekuo nenusileidžia geriausiems Europos rašytojams. Tai V. Juknaitė, S. Parulskis, H. Kunčius, nuostabiai debiutavusi K. Sabaliauskaitė, A. Šliogeris, L. Donskis ir daugelis kitų. Tai savitos, įdomios asmenybės, jų kūryboje užmegzta tai, kam lemta išlikti. Visada galima surasti idėjų, su kuriomis nenorėčiau sutikti, tačiau tai, kad rašytojas gali sukelti skaitytojo protestą, leisti susimąstyti, suklusti, rodo kūrinio vertę.

 

       4. Negalėčiau teigti, kad pasaulyje, kuriame gyvenu, jaučiu didelių skaudulių ar susiduriu su neįveikiamomis problemomis. Tačiau dabar, matyt, svarbiausia yra ekonominė padėtis – dėl jos netekau daug savo draugų, jie išvyko dirbti ir gyventi svetur, – mano ateitis taip pat miglota ir nenuspėjama. Kita problema, gan skaudi konkrečiai rašantiesiems – skirtingai nei kitose ES šalyse, Lietuvoje rašytojui beveik neįmanoma išgyventi vien iš kūrybos, o laiką ir jėgas atiduodant dar ir kitam darbui, nukenčia rašinių kokybė, blaškomasi tarp pašaukimo ir pareigos išmaitinti šeimą ir t. t. Jauniesiems kūrėjams dar egzistuoja vyresnieji, autoritetai, leidyklų politika, rinkos sąlygos – visas fabrikas, kurį, pasirodo, reikia suprasti, gerbti bei... mokėti apeiti, stengtis, kad nuo to nenukentėtų rašymas, kad neišsitrintų pirminė idėja, kūrinio unikalumas. Nors ir sunku, tačiau tai grūdina: kiekviena problema, kiekvienas iššūkis rodo gyvybingumą ir kūrybiškumą, kuris yra mūsų perpetuum mobile ne tik rašyme, bet ir kasdienio gyvenimo darbuose.



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.7 (liepa)