tekstai.lt

Jaroslavas Melnikas. Žmonijos ašaros

 

Jaroslavas Melnikas. Nuotrauka iš J. Melniko albumo
Jaroslavas Melnikas. Nuotrauka iš J. Melniko albumo






       Apysaka

 

 

 

Varenikovas pravirko birželio 28 dieną šeštą valandą ryto – taip ligi šiol ir neaišku kodėl. Sako, jis kažką susapnavo. Turbūt ir jums taip yra nutikę: pabundate apsipylę ašaromis, kažkas širdį graudinančio, gilaus prisisapnavo. Ir štai jis, nubudęs, pajuto, kad jo skruostais ritasi ašaros. O šalia gulėjusi Varenikova, išvydusi verkiantį vyrą, nemaloniai nustebo (vyras – o verkia! Reta kokiai moteriai tai patiktų) ir paklausė: „Tai ko čia dabar raudi iš labo ryto?“ Varenikovas, nesiliaudamas verkti ir kūkčioti, atsakė: „Nežinau, Liuse. Pats nežinau.“ Varenikova smerkiamai atsiduso ir pakėlė savo šimtą dešimt kilogramų sveriantį kūną nuo lovos. Nuėjo vienmarškinė į virtuvę kaisti kavos.

Varenikova manė, kad kol išvirs kavą, vienišas likęs Varenikovas vienatvėje nusiramins ir bus kaip visada. Bet ji apsiriko. Varenikovas ne tik nenurimo, bet pradėjo raudoti. Išgirdusi raudą, Varenikova apstulbo, o kai sugrįžo į miegamąjį, pamatė vyrą, besiraičiojantį po lovą ir plėšiantį nuo savęs pižamą. „Tau isterija, ar ką?“ – nežinodama, ką tokiais atvejais reikia sakyti, paklausė Varenikova. Bet Varenikovas nereagavo, tik plėšė nuo savęs pižamą ir raudojo, raudojo, raudojo. „Na, čia jau visiška velniava!“ – patraukė ji pečiais ir vėl sugrįžo į virtuvę, nes nežinojo, ką jai toliau daryti. O ką jūs būtumėt dariusios, pamačiusios raudantį ir besiraičiojantį ant lovos vyriškį? Va jei būtumėt vyras, o raudotų moteris, tai tuomet vaidmuo būtų aiškus: prieitumėte prie moters, apkabintumėte, paglostytumėte pečius. O čia išeina, kad jūs, moteris, turite prieiti prie vyro ir glostyti jam pečius? Nosį šluostyti? Tai kokia jūs tada moteris? Jau esate vyras!

Trumpai tariant, Varenikova toliau virė kavą virtuvėje, o Varenikovas – girdėjosi per visą butą – vis raudojo. Ir iš kur žmogui tiek ašarų? Nagi neims jis raudoti valandų valandas. Visos ašaros, ačiū Dievui, baigiasi, net jei raudotų pats didžiausias verksnys. Šia mintimi ir kliovėsi Varenikova, pripratusi į viską gyvenime (ji buvo vyriausioji buhalterė) žiūrėti filosofiškai.

Tačiau praėjo ir dešimt, ir dvidešimt minučių, o Varenikovas tebeverkė. Tiesa, kai ji vėl užėjo į miegamąjį, jis jau nebesiraičiojo po lovą ir pižamos neplėšė, o tiesiog sėdėjo, atsirėmęs į lovos nugarėlę ir, užsidengęs rankomis veidą, kūkčiodamas verkė. Kaip didelis vaikas. „Na, tai jau net nebejuokinga!“ – tarpduryje pasakė Varenikova. Bet Varenikovas vėl nesureagavo. „Tai ką – man į greitąją skambinti? Kad tau raminamųjų suleistų?“ Ir į tai Varenikovas nesureagavo. Varenikova iš tikrųjų nusigando. Tai jau visiškai į nieką nebepanašu: juk jai po pusvalandžio reikia eiti į darbą, o Varenikovui po valandos – jis dar nesiskutęs, net į tualetą nebuvo nuėjęs. „Na, kaip nori – žliumbk, jei tau tai malonu. Aš pavėluosiu į darbą.“ Ir vėl išėjo į virtuvę. Ten ant stalo stovėjo beveik atvėsusi kava.

Po pusvalandžio Varenikovai einant iš namų, vyras dar verkė: visa jo pižama buvo šlapia, tarsi jis būtų pakliuvęs į liūtį. Net ant paklodės šalia matėsi didelė šlapia dėmė. Nieko daugiau nesakiusi, Varenikova trinktelėjo durimis. Nusiramins vienas ir vakare, kai juodu susitiks, vėl bus normalus.

 

Žinoma, Varenikova buvo truputį priblokšta (o jūs nebūtumėt?). Bet tikrą siaubą ji patyrė, kai vakare sugrįžo namo: ji aptiko teberaudantį Varenikovą! Visa lova buvo šlapia, o ant grindų palei lovą telkšojo didelė bala. Pirmą akimirką Varenikova dar griebėsi šiaudo. Galbūt jis tiesiog apsišlapino. Jei žmogui depresija (o ji buvo įsitikinus, kad vyrą apėmė depresija – juk jis nenuėjo į darbą!), tai jis nevisiškai valdo savo kūną, vadinasi, galėjo ir apsišlapinti. Priėjusi prie lovos, Varenikova pasilenkė, kyštelėjo pirštą į balutę ir aplaižė pirštą. O kaip jūs būtumėt nustatę, kas vyrui nutiko? Deja, šlapimo nebuvo nė pėdsako – nei kvapo, nei skonio. Užtat nekilo abejonių, kad bala palei lovą – ašaros. Pati jaunystėje daug verkė, kai įsimylėjo vieną tipą, kuris jos nepastebėjo (deja, tai buvo ne Varenikovas, už Varenikovo ji ištekėjo keršydama tam tipui), kai ašaros tekėdavo veidu į burną, kutendavo viršutinę lūpą, skatindamos nusilaižyti liežuviu. Taigi Varenikova puikiausiai įsiminė ašarų skonį ir kvapą (ar jūs žinojote, kad ašaros kvepia?).

Kurį laiką ji stovėjo apimta siaubo, nežinodama, ką tokioje situacijoje daryti – o jūs ar būtumėt žinoję? „Na, kas gi tau nutiko? Ar gali netylėti?!“ Jos – netikėtas jai pačiai – riksmas privertė Varenikovą kiek atsipeikėti. Jis pasuko į ją galvą ir, tebeverkdamas, mėšlungiškai traukdamas orą, atsakė: „Nežinau. Negaliu sustoti.“ – „Na kiekgi galima verkti? Tai juk nenormalu.“ – „Žinau, – tebeverkdamas, dengdamasis veidą rankomis pasakė jis. – Nieko negaliu padaryti.“ – „Paskambinsiu į greitąją.“ – „Mane įgrūs į beprotnamį, nenoriu.“ Varenikova pagalvojo, kad tie prietrankos baltais chalatais iš tiesų gali jį įgrūsti į beprotnamį – o paskui vaikščiok su vilko bilietu, aiškinkis, ką veikei beprotnamyje.

Varenikova nusprendė laukti. Kadangi negalėjo miegoti greta raudančio vyro, atsiprašiusi nuėjo miegoti į svetainę. Rytas už vakarą protingesnis. gal rytą viskas stos į savo vietas?

 

Nestojo. Rytą, nuleidusi kojas nuo sofos, ji suriko. Visur buvo šlapia! Visas butas buvo užlietas! Ačiū Dievui, tai pirmas aukštas – galima užlieti tik kaimynų rūsius. Varenikovas, vis ta pačia poza, atsirėmęs nugara į lovos nugarėlę ir užsidengęs rankomis akis, raudojo stipriai krūpčiodamas. Varenikova šįkart nieko nepasakė (o ką dar galėjo sakyti?), grįžo į svetainę. Atsisėdo ant sofos ir įjungė televizorių, kad nusiramintų. Pataikė įsijungti kažkokias žinias, kurių nė neklausė. Norėjo perjungti kitą kanalą, bet staiga išgirdo: „Gaunami vis nauji ir nauji pranešimai apie šį reiškinį. Jau penktieji gimdymo namai raportavo, kad naujagimiai nebeverkia. Guli ramučiai ir dairosi. Gydytojai nežino, kaip paaiškinti šį fenomeną.“ Varenikovai akys ant kaktos išsprogo: čia dabar kas? Ji netikėjo mistika – bet toks sutapimas?

Mintys ėmė suktis galvoje – viena kvailesnė už kitą. Pavyzdžiui, kad kūdikių ašaras išverkia jos vyras, Varenikovas. Tai bent nesąmonė – kas tik žmogui nešauna į galvą.

 

Nesirengiame išsamiai pasakoti, ką ir kaip išgyveno Varenikova kiekvieną kitą mielą dieną. Tik pabrėšime, kad po kurio laiko ji pakrovė – kitaip nepasakysi – Varenikovą ant savo mersedeso galinės sėdynės ir nusivežė į vasarnamį, trisdešimt kilometrų už miesto. Visą prieš tai buvusią naktį ji nemiegojo, grūmėsi su potvyniu bute. Ašarų srovė iš Varenikovo akių sustiprėjo, tad ji siaubingai pavargo lakstydama su kibiru bei skuduru ir gelbėdama kaimynų rūsius. O kadangi ji, kaip buhalterė, buvo praktiška ir sveikai mąstanti moteris, todėl, kad ir kokia absurdiška ar net komiška situacija susiklostė (tiesa, jai nekilo noras juoktis), nusprendė, kad bet kuriuo atveju reikia išvežti Varenikovą iš tų namų, į gamtą. Pagaliau, jei verksmas nesiliaus, galima jį pasodinti ant kelmelio miške ir tegul rauda kiek širdis geidžia. Miško neužtvindys.

Pasakyta – padaryta. Jau po dviejų valandų Varenikovas – tiesa, spėjęs užlieti mašinos saloną – sėdėjo ant kelmelio kalvos viršūnėje ir raudojo graudžiau nei pirma, stipriai purtydamasis. Ir jau visai į nieką nereagavo. „Sėdėk čia ir niekur neik! – įsakė jam Varenikova. – Aš tau po valandos atnešiu valgyti. Mobilųjį dedu tau į kišenę.“ Jai pasirodė, – ar tik taip norėjosi, – kad vyras linktelėjo galvą.

 

Atvykusi į vasarnamį – o jis stovėjo prie pat miško, – ji krito į seną minkštą krėslą, kuris sugirgždėjo paskleisdamas dulkių debesį, ir įsijungė televizorių. Reikia pabrėžti, kad nuo tos dienos, kai Varenikovas pradėjo verkti, praėjo beveik dvi savaitės. Juk tai buvo, jei pamenate, birželio 28, o dabar elektroniniame kinų gamybos kalendoriuje ant palangės švietė liepos 11 ir per tas dienas daug kas nutiko šalyje bei pasaulyje. Palaipsniui kilo tikras triukšmas – ne tik kūdikiai gimdymo namuose liovėsi verkę: liovėsi verkę seniai, moterys, na ir tie reti vyriškiai, kuriuos galime priskirti „ašaringiesiems“. Trumpai tariant, visi silpnos nervų sistemos asmenys. Bet ir eiliniai žmonės, spaudžiami sielvarto, visokiausių nelaimių, primuštos žmo-nos... Tačiau jei prisimintume Šventojo Rašto žodžius apie verksmą, apie kūdikio ašaras, apie kančią, kurios negalima atskirti nuo ašarų, tai čia iškilo ne tik nervų sistemos problema.

Ir štai kaip tik tokią laidą, kurioje kalbėjo įvairūs filosofai ir dvasininkai, pataikė įsijungti Varenikova. „Dievo sūnus atėjo į šį pasaulį, kad prisiimtų visų kenčiančiųjų ašaras, – studijoje kalbėjo kažkoks garbus ilgabarzdis vienuolyno vyresnysis. – Ir mes šitą įvykį vertiname kaip stebuklą, tik dar kartą paliudijantį, kad mūsų gyvenime yra aukščiausia jėga. Kodėl ūmai liovėsi verkę kūdikiai? Kūdikio lūpomis byloja tiesa, pasakė Išganytojas.“ Varenikovos akys dar kartą išvirto iš orbitų – o jums nebūtų išvirtusios? Staiga susijungė jos smegenų laideliai: „Dievo sūnus atėjo į šį pasaulį, kad prisiimtų visų kenčiančiųjų ašaras.“ Tai kaip čia dabar išeina – kad Varenikovas prisiėmė visas kenčiančiųjų ašaras? Tai jų, ar ką, ašaras jis išverkia nepaliaudamas jau trečia savaitė?

Bet patikėti, kad Varenikovas – Dievo sūnus, Varenikova negalėjo. Na, ir tokia prielaida būtų atrodžiusi kaip šventvagystė! Žinoma, visokių stebuklų būna – ir Dievas gali į ką tik nori persikūnyti. Bet kad Viešpats įsikūnytų į plinkantį Varenikovą, kurį ji pažinojo kaip nuluptą, – to jau būtų per daug. Ar jis, Dievas, mažai turi vienuolių? Archijerėjų? Pilvotas Varenikovas, aistringai maukiantis alų, atrodė labai netinkamas variantas. O jei prisimintume, kad jis kai kada dar ir masturbuojasi tualete (kvailelis, mano, kad ji apie tai nenutuokia)? Ne, Varenikovas niekaip negalėjo būti Dievo pasiųstas, kad „prisiimtų visas pasaulio ašaras“, kaip sakė tas vienuolyno vyresnysis televizijos studijoje.

Kita vertus, Varenikovai glostė savimeilę tai, kad kaip tik jos vyrui teko tokia misija: nors, suprantama, geriau jis tiesiog vaikščiotų į savo laboratoriją ir liktų paprastas eilinis mokslinis bendradarbis, nevykėlis, kaip kad ji manė. O dabar suk galvą, ką daryti, kai nemokamų atostogų teko sau ir vyrui (pati skambino į darbovietę, pripasakojo nebūtų dalykų) pasiimti. Bet jei jau taip nutiko... Juk jei tik ji paskambintų aukščiausiajam archijerėjui ar kaip jį ten, Varenikovas iškart taptų garsenybe. Ką ten garsenybe – šventuoju! Kai šventa ikona kartą per metus pravirksta ir tai visi triukšmą kelia, o čia gyvas žmogus, vienintelis žemėje, kuris dar verkia – ir verkia visų nusidėjėlių ašaromis! Na, jį gi pasodins svarbiausioje šventovėje, matomiausioje vietoje, ir liaudis plūs jam kojų bučiuoti! Kaip naujajam Išganytojui. O ką? Iš viso to galima oho kokius pinigus pasidaryti. Galima būtų ir butą pasikeisti. Ką ten pasikeisti! Namą galima nusipirkti, tikrą, o ne tokį kaip šita lūšna, kurioje ji dabar sėdi.

 

Varenikova nuėjo į virtuvę gaminti pietų. po valandos nunešusi Varenikovui pavalgyti, ji aiktelėjo. paliko jį ant kelmelio kalvos viršūnėje, tačiau dabar prie jo buvo neįmanoma prieiti: Varenikovas sėdėjo ežero viduryje – ežero iš žmonių ašarų viduryje! O kaip jį kitaip pavadinsi, kai iš abiejų akių upeliais ašaros tekėjo į ežerą. Jei anksčiau Varenikovui ašaros tekėjo kaip visiems žmonėms, tik nesiliaudamos, tai dabar jos tryško fontanais. Kaip klounams, kurie verkia dirbtiniais fontanais. Reginys, reikia pripažinti, siaubingas. Varenikova tiesiog nustėro – o jūs nebūtumėt nustėrę? Tokių dalykų ir siaubo filmuose nepamatysi. O blogiausia, kad procesas akivaizdžiai paūmėjo, nes anksčiau fontanų nebuvo. Ar vis prisidėdavo naujų žmonių, kurių ašaros dabar tekėjo per Varenikovą? Jei net tartume, kad ne visa žmonija rauda, o tik jos dešimtadalis – ir kiek tai bus milijonų? Nuo šešių milijardų – šeši šimtai milijonų! Žinoma, vienas žmogus priverks stikliuko dugną – bet tūkstantis žmonių jau ir stikliuką priverks. O šeši šimtai milijonų?

Varenikova buvo buhalterė ir mokėjo skaičiuoti. Ir galvoti taip pat. Juk ne veltui Rašte kalbama apie „žmogiškų ašarų jūrą“. Iš kur tas įvaizdis? Turbūt intuityviai apskaičiuota, kad iš visos žmonijos ašarų susidarytų jūra. Bet galbūt tai nuoroda ir į ką kita – į tai, kad iš tiesų visos ašaros gali būti surinktos į vieną vietą. Kokiu būdu? O va patys pagalvokite. Ar tik nemanote, kad po planetą važinės specialūs ekipažai ir prisistatys į kiekvieną namą, kur kam nors šaus į galvą pravirkti – ir pakiš po akimis stikliukus? Tarkim, su vaikais dar lengviau – kai kurie kasdien ašaras gamina. Kai kurie seniai – irgi. O kaip keturiasdešimtmetės penkiasdešimtmetės moterys ir ypač – vyrai? Jie juk retai kada verkia – nėra kada, be to, ir nesolidu. Šiandien visi nori būti stiprūs, o ašaros laikomos silpnumo ženklu. Tad kokiu būdu, sakykite, tie ekipažai sužinotų, kuriam suaugusiajam šovė į galvą vienatvėje paverkti? Kokiu būdu jie įsiverš į namus ir laiku po kiekviena akimi pakiš po stikliuką ar kolbutę?

Visiškai natūralu, jog jei jau reiktų surinkti visos žmonijos ašaras, tai jau geriau jas perleisti per individualią kieno nors akių porą: juk logiška, ar ne? Neaišku tik, kodėl buvo pasirinktos Varenikovo akys – kuo jis užsitarnavo tokią garbę. Arba, jei pažvelgtume iš kito taško, kuo nusikalto. Bet jau kas nutinka, tas nutinka – ir ne mūsų protui suprasti tuos keistus dalykus, kartais nutinkančius žmonėms.

 

Tuo tarpu Varenikova, pastovėjusi priešais žmonijos ašarų ežerą (jei per pusdienį susidarė ežeras, tai per savaitėlę kitą bus ir jūra), ji apėjo vandens telkinį ir iš tos pusės, kur buvo arčiau iki Varenikovo, plaukte nusigavo iki aukštumėlės, ant kurios sėdėjo nenumaldomas verksnys. „Imk, pavalgyk, kvaileli“, – stengdamasi išsisukti nuo iš akių trykštančių fontanėlių pasakė ji. Varenikovas paėmė pyragėlį ir ėmė kramtyti. Jis viską matė tarsi pro rūką, nes trykštantis skystis suliedavo vaizdą. „Griša, na tu... man atleisk, – pirmąkart užjaučiamai prakalbo Varenikova. – Iš pradžių maniau, kad tu tiesiog... susirgai. O tu nesusirgai.“ Varenikovas, ir toliau per save leisdamas žmonijos ašaras, kramtė pyragėlį. „Tu kaip Kristus, – porino Varenikova. – Kenti už visus žmones.“ – „Uhu“, – pasakė Varenikovas. „Aš kaip tik žiūrėjau televizorių – tai jie sako, kad žmonės pasaulyje liovėsi verkę. Nuo to laiko, kai tau tai prasidėjo. Tik niekas nežino, kad tu čia ant kelmelio sėdi – nes visas dangus būtų pilnas malūnsparnių. Ir iš Jungtinių Amerikos Valstijų atskristų. Ta Sinenė. Su kameromis filmuoti iš oro. Tu neįsivaizduoji, visam pasauliui dabar iškilo mįslė. O įminimas – štai.“ – „Kas?“ – pagaliau prabilo, ašarų fontanus liedamas, Varenikovas. „Nagi tu, kas gi dar? – sušuko Varenikova. – kaip keista, kad mes su tavimi sėdime miške, o visas pasaulis aplink mus sukasi ir nieko apie mus nežino, nė kur mūsų ieškoti.“

Varenikovas nieko nesuprato. Jis baigė pyragėlį, o jam valgant ašarų čiurkšlės sustiprėjo šimtą kartų: tiesiog kaip iš brandspoito ištryško galingas srautas, nuplėšdamas lapus nuo greta augančių medžių. „Koks košmaras! – vos ištarė Varenikova. – turbūt jau Afrika prisijungė. Pas juos ten tiek visko – ir badas, ir genocidas – oho kiek ten ašarų.“ Ji pavargo galvoti ir dabar nuolankiai žiūrėjo, kaip kyla vandens lygis. „Manau, – pagaliau pasakė ji, – mums reikia iš čia nešdintis, nes nuskęsim.“ Varenikovą visą purtė ir jis, žinoma, niekaip nesureagavo – ar jūs jo vietoje sureaguotumėte? „Paskęsime žmonijos ašarų jūroje“, – kažkodėl pridūrė Varenikova. Kurį laiką ji sėdėjo ant žolės greta kelmelio, parietusi po savimi kojas, nes vanduo (ašaros!) apsėmė jau beveik visą kalvą. „Reikia susirasti kokį nors kalną, – pagaliau pasakė ji ryžtingai ir patraukė Varenikovą už rankos. – Eime, kol ne vėlu.“

Šiaip ne taip jie plaukte – Varenikova plaukė kaip didelė banginė, velkanti vos besilaikantį vandens paviršiuje Varenikovą (dėkui Dievui, kad jį vaikystėje išmokė plaukti antros eilės senelis) – pasiekė krantą. Užėję į mišką, jie nuėjo gilyn – Varenikova stengėsi nežiūrėti į vyro veidą, nes buvo nepakeliama matyti, kaip penkis metrus į priekį iš jo akių trykšta galingi srautai.

Matyt, kai jau žmogui tokie dalykai dedasi, tai ir tas, kuris jam visa tai pakišo, pasirūpino vadinamaisiais laimingais atsitiktinumais (nors iš tiesų tai jokie atsitiktinumai): stačiai po pusvalandžio jie aptiko kalną – na, ne kalną, bet didelę kalvą, primenančią kalną. Ji buvo iškilusi virš miesto ir visa apaugusi mišku. „Na štai, aš čia tave paliksiu, – pasakė Varenikova, – o pati bėgu. Visai pamiršau – aš juk užkaičiau košę, tikriausiai prisvilo. Aš tau ko nors karšto vakarienei atnešiu. Sėdėk čia ir niekur neik!“

Ir ji sunkia šimtakilograminės moters eisena ėmė leistis nuo kalno.

 

Grįžusi namo, ji išmetė prisvilusią košę (gerai, kad nekilo gaisras) ir įjungė televizorių. Ten jau visa gerkle per visus tarptautinius kanalus rėkė apie „stebuklą“: svarbiausia, kad, išnykus ašaroms, išnyko ir kančia! žmonės nekentėjo, tada, kai paprastai kentėdavo! Vienas prarado tūkstantį dolerių – o nusispjauti. Kitas neteko darbo – o jis neišgyvena, nerauda. Saulute džiaugiasi ir kad kvėpuoja, gyvena šioje žydroje planetoje. Ar esate kažką panašaus matę? Dar geriau – žmogus neteko artimojo, bet ramus. Neverkia: eina laidoti, o širdyje – ramu. Štai paukščiukai – būna, kad ir iš lizdo iškrinta, žūsta, tai negi tėvai lieja ašarų upelius ir sau plunksnas nuo galvos raunasi? Nieko panašaus: jie sau čirškauja! Ir nejau turime teisę juos kaltinti žiaurumu ir beširdiškumu? Neduota jiems kentėti, ir viskas. Nei raudoti, nei kentėti. O žmogui duota: tai jis ir kenčia. ko čia nesuprasti?

O dabar, vadinasi, iš jo atimta kančia. Jis tarsi paukščiukas. O už juos visus, už žmones, kentėjo ir ašaras liejo Varenikovas. kuo jis ne Išganytojas? Tik štai savo išvaizda ir biografija labai jau į Išganytoją buvo nepanašus. Nors, beje, juk ir Kristus, dovanokite, dailidė buvo. Bet Kristus pamokslus sakė ir mokymą paliko, o Varenikovas? Jis tau dviejų žodžių normaliai nesusies. Jau niekaip to Varenikova negalėjo suprasti: kuo gi Varenikovas nusipelnė, kad tapo naujuoju Išganytoju. „Ar tik jis nežengs į dangų?“ – stebėdama sąmyšį per televiziją, ėmė galvoti Varenikova ir pati išsigando. Kaipgi ji be jo čia, žemėje, gyvens? Tarkim, paskui, po mirties, ji sės jam „iš dešinės“ ir panašiai, bet čia, žemėje, Varenikovas jai buvo žūtbūtinai reikalingas. Ir ne tik kaip turintis vyrišką kūną, kuriam Varenikova, būdama gyva būtybė (nors ir svėrė šimtą dešimt kilogramų), jautė tam tikrą potraukį. Jis dar jai buvo reikalingas, tarkim, viniai įkalti ir čiaupui suremontuoti. O jo alga? Varenikova negalėjo įsivaizduoti, kaip gyventų vien tik iš savo atlyginimo. Ne, ji niekaip negali leisti jam žengti į dangų. Bet kas jos atsiklaus? Įsakys – ir žengs, be kalbų. Atkentėjęs už žmoniją. Dar tik trūktų, kad nukryžiuotų. O ir nukryžiuos: jis kurgi sėdi – ant kalno, iškilusio virš miesto. Jau, ko gero, miestas pusiau užtvindytas. Žmonių ašaromis. Jie juk greitai suras potvynio šaltinį ir užmuš Varenikovą. Viskas pagal schemą: prieš paėmimą į dangų jį turi užmušti.

Kaip jau sakėme, Varenikova mokėjo ne tik skaičiuoti, bet ir mąstyti. Patys matote. O kaip jūs jos vietoje mąstytumėt? Kitaip? Jei jūsų vyrui taip būtų nutikę? Jau čia nerūpi, kas ir kodėl tai pakišo – čia esi prieš faktą kaip prieš sieną. Ir su tuo faktu reikia ką nors daryti. Paklausite – kaip Varenikova drįso įsivaizduoti save sėdinčią „iš dešinės“ ir visa kita? Kone Nekalta Mergele. Pirma, ji visai ne nekalta ir ne mergelė, patys suprantate, po dvylikos santuokos metų. Antra, paprasta buhalterė niekaip negali pereiti į šventųjų kategoriją. Gerai. O kas buvo Petras – ne paprastas žvejys? kuo jis už buhalterį geresnis? Buhalteris iš vargšių žuvyčių gyvybės neatima. Na ir apskritai Varenikova, kad ir ne itin nemalonios išvaizdos, buvo visai nepiktas žmogus. Apskritai ji per gyvenimą nieko bloga niekam nepadarė! Štai net savo kaimynei, kuri jos butą prieš dvejus metus užliejo, blogų jausmų nepuoselėjo: juk, svarstė Varenikova, ir aš, kaip kvailė, galėjau, išeidama į darbą, pamiršti užsukti čiaupą. Vandenį išjungė, štai ji atsuko čiaupą ir paliko atsuktą. O kai išėjo, vandenį iškart įjungė. Trumpai tariant, suprato Varenikova kaimynę ir net, kai ta pasiūlė pinigų už remontą, dalį jų grąžino, žinodama, kaip tai sunkiai gyvenasi. Pasidalijo išlaidas. Tai kuo Varenikova ne šventoji? Bent jau šiuo atveju. Ir savo seseriai, kuri ją pamiršo, išvažiavo į Jungtines Amerikos Valstijas ir ten už juoduko ištekėjo, pykčio nejautė. Na, pamiršo – tai ką padarysi? Ar už tai jos nekęsti? Žinoma, norėtųsi, kad tikra sesuo prisimintų ir puoselėtų giminystės ryšį. Bet ką čia galima padaryti? Ar pakeisi seserėlę? Parašė jai penkis laiškus, ta nė į vieną neatsakė – o kai kartą susiskambino, paaiškino, kad siaubingai užimta kažkokiu savo verslu ir apskritai jos gyvenimas taip verda, kad jai nė motais laiškus rašyti. nuo to pokalbio praėjo dešimt metų, tačiau Varenikova jai laiškų neberašė – vis tiek neatsakys. Bet neparašė ne todėl, kad įsižeidė, o tik sunkiai atsiduso ir pasakė sau: būk laiminga, sesute. Ir viskas. Ar matote, koks žmogus Varenikova?

Taip ir Varenikovas: tai tik iš pirmo žvilgsnio jis plinkantis, eilinis pilvo-tas neperspektyvus mokslo darbuotojas, tyrinėjantis kažkokias molekulines nesąmones. Na, tegul ir pilvotas! Negi manote, kad šventumas ir pilvukas nesuderinami? Na kad ir Buda – jis beveik visur vaizduojamas pilvotas. Na ir mes netvirtiname, kad Varenikovas labai šventas: ir alaus pernelyg daug gėrė, ir kaip jau buvo pasakyta, kartais, pasislėpęs tualete, masturbuodavosi. Bet užtat kai jam tarsi numatytą poskyrio vedėjo vietą netikėtai užėmė jo geriausias draugas, tikinęs, kad niekada tos vietos nesieks, Varenikovas neėmė to draugo nekęsti. Nors, tiesą sakant, draugas (kabutėse!) niekšiškai pasielgė: gerinosi instituto direktoriui ir todėl gavo vietą, kuri buvo numatyta Varenikovui. O Varenikovui pasakė: „Dovanok, seni, bet ką galėjau padaryti? Jie patys pasiūlė – juk negalėjau atsisakyti.“ Gal manote, kad Varenikovas jam kibo į gerklę? Nieko panašaus: jis pasveikino draugą (kabutėse!)! O viskas todėl, kad jis pernelyg ir nesvajojo apie tą vietą, nors ji jam pagal nuopelnus ir eilę priklausė. Nesvajojo ir net truputį baiminosi atsakomybės. Štai toks nereiklus ir nepiktavalis žmogus buvo Varenikovas. Dar galima prisiminti, kaip jis nudvėsusią katę gatvėje pasiėmė ir namo parsinešė – o ji pasirodė ne nudvėsusi, tik pridvėsusi, ir jis ją atgaivino. paskui ji jam visą gyvenimą buvo dėkinga, kad kvėpuoja ir mato pasaulį (jei katės apskritai gali būti dėkingos). Varenikovas buvo nepretenzingas, ramus pilvotas žmogeliukas – tai galbūt dėl to jį ir pasirinko tokiai misijai? Kad žvaigždžių nuo dangaus neraškė: juk pasakyta, kad tie, kas apačioje, bus viršuje, o kas viršuje – apačioje.

Čia galima, kaip ir Varenikova, daug samprotauti, bet samprotauk nesamprotavęs, o kas nutiko, tas nutiko. Ir mes neturime stebėtis, kad Vare-nikova, sėdėdama priešais televizorių ir grandydama prisvilusio puodo dugną, buvo ištikta šoko. Ar jūs nebūtumėt? „Ir štai net mirštantieji ligoninėse nesikankina – nėra nei ašarų, nei skausmo, – iš ekrano kalbėjo kažkoks žurnalistas. – Tarsi kažkas nuo žmonių būtų nuėmęs kančių naštą, paėmęs iš jų ašaras ir skausmą.“ „Tai Varenikovas paėmė!“ – Varenikovai norėjosi apie tai sušukti pasauliui: bet pasaulis nė menkiausio supratimo neturėjo, kas ji, nei kur ji yra. „Yra tik vienas nerimą keliantis aspektas, – tęsė žurnalistas, – štai šalia manęs matote tėvą Gavrijilą, kuris maloniai sutiko duoti interviu mūsų kanalui.“ Ekrane pasirodė ilgabarzdis šventikas. Varenikova liovėsi grandžiusi puodą ir įsiklausė. „Kad žmonės daugiau nebekenčia – gerai, – pasakė tėvas Gavrijilas. – Kita vertus, mane tai trikdo.“ – „Jūs norėtumėt, kad žmonės kankintųsi?“ – „Ir taip, ir ne, – pasakė šventikas, – jie kažkaip keistai nekenčia. Jei jie nebesikankintų, nes išnyko ligos, badas, mirtis, – galėčiau suprasti. Bet jie nesikankina todėl, kad tarsi pasikeitė jų sielos sandara. Tarsi jiems kas būtų suleidęs stipraus narkotiko ir jūs prarastumėt orientaciją. Ir net jei jums nupjaus ranką – nepajusite skausmo ir nesikankinsite.“ – „Vadinasi, jūs ir vėl norite matyti žmonių ašaras?“ – „Jei galima taip pasakyti, – pasakė tėvas Gavrijilas. – Nes nepatiriantis kančių žmogus – miręs žmogus. Tai jau ne žmogus.“ – „Bet juk ir paukščiai, ir burundukai nesikankina taip, kaip kankindavosi žmonės.“ – „Tai aš ir nenoriu, kad žmogus būtų burundukas.“

 

Varenikovai nusibodo klausytis šventiko ir ji nuėjo į virtuvę virti košės kitame puode, nes pirmojo nepavyko išplauti. Varenikovas ten, ant kalno, norėjo valgyti. Nors jis galbūt ir Išganytojas ar kas ten toks, bet valgyti jam norisi. Juk ir Kristus patyrė badą ir troškulį. Išvirusi košę, Varenikova vėl nubėgo į mišką. Ji užaugo miške, todėl puikiai orientavosi tarp medžių ir jau po pusvalandžio buvo beveik prie tikslo. Bet artinantis prie kalno jai užgniaužė širdį: ten gaudė nenuskaičiuojama daugybė žmonių. Jie kažką rėkavo, rodydami rankomis į viršūnę. „Taip ir maniau, kad jį nukryžiuos“, – pagalvojo Varenikova ir jau mintyse pasirengė Varenikovo paėmimui dangun. Nuo kalno iš visų pusių veržėsi vandens srautai, kurie jau beveik užliejo miestą apačioje – tad visi gyventojai susigrūdo kalno papėdėje, daugelis ropštėsi į viršų. Virš kalno sukiojosi pora malūnsparnių. „Ačiū Dievui, ten, viršūnėje, miškas, jo nesimato, – pagalvojo Varenikova. – Ir malūnsparniui nėra kur leistis.“ Ji dar nežinojo, kaip gali padėti Varenikovui, bet ėmė kabarotis kaip beždžionė, vandeniu į viršų. „Jei jį pamatys – jam galas, – dingtelėjo jai. – Niekas neims aiškintis, kodėl tam žmogui iš akių trykšta fontanai, niekas nepatikės, kad tai – žmonijos ašaros. Niekas neims jų ragauti, kad iš sūraus skonio atpažintų tiesą.“ Bet kažkokia jėga ją vertė ropštis aukščiau ir aukščiau. Už jos nugaros – ji tą girdėjo – gaudė artėjanti daugiatūkstantinė minia.

 

Varenikovas sėdėjo ant kalno susigriebęs už krūtinės: akivaizdu, kad jis kentėjo. Kad jo kančia nepakeliama. O jo veido nebuvo matyti – iš tos vietos, kur buvo veidas, mušė siaubingas, susiliedamas iš dviejų šaltinių, fontanas. Fontanas iškart partrenkė Varenikovą ir vos jos nenunešė žemyn. „Turbūt jau visa žmonija prisijungė“, – dingtelėjo Varenikovai, paskutinę akimirką užsikabinusiai už beržo. Ir staiga jai – pirmąkart gyvenime – iš tiesų pagailo Varenikovo: už ką jam tokia dalia? Ar jam reikalingos tos dausos? Jam taip gerai buvo prie televizoriaus po darbo, su alaus buteliu ant pilvuko... Ir ką ji, Varenikova, tiesą sakant, veiks, sėdėdama jam „iš dešinės“. Ką ten, debesyse, iš viso veikti? Toks jaunas, tik trisdešimt treji metai – ir jau sudie, gyvenime? Staiga Varenikovą tarsi žaibas trenkė: trisdešimt treji metai! Trisdešimt treji metai! Vis dar laikydamasi už beržo, Varenikova parklupo ant kelių ir veidu įsikniaubė į šlapią žolę. „Dovanok man, Viešpatie! Dovanok, Išganytojau, ir pasigailėk manęs“, – prisiminė ji močiutės žodžius (kuriuos, atrodė, ji seniai pamiršo), kreipdamasi į kažkodėl pradėjusį ne savu balsu rėkti Varenikovą. „Tai pabaiga! Pabaiga! Pabaiga ir pradžia!“ – šmėkštelėjo Varenikovos galvoje. Ir gerai, tegul tai greičiau baigsis, tegul ateis logiška pabaiga – ir tada bus tas, kas bus. Varenikova pakėlė galvą ir pamatė, kad Varenikovas, susigriebęs už krūtinės, stovi – muistydamas galvą, iš kurios į visas puses trykšta galingiausios čiurkšlės. Jis vėl nežmogišku balsu, kaip žvėris, suriko. Ir čia Varenikovai pasirodė, kad jam nutraukė galvą – iš tos vietos, kur buvo galva, prasiveržė siaubingas – kokių dešimties metrų aukščio – fontanas. Ji dar pagalvojo, kad, ko gero, tos žmonijos ašaros užtvindys ne vien šitą miestą – jos užtvindys ir nuskandins pasaulį. Visą pasaulį. Juk tai tvanas, pasaulinis tvanas. Tai, ko gero, ne visų dabar gyvenančių žmonių ašaros – tai visų kada nors gyvenusių Žemėje žmonių ašaros. Ir išsigelbės galbūt tik juodu, Varenikova ir Varenikovas – kaip Nojus ir jo šeima, ir jie pradės naują žmonių giminę...

kokiu būdu Varenikovas, likęs be galvos, pradės giminę, – apie tai Varenikova nepagalvojo: ar jūs apie tai pagalvotumėte tokiomis aplinkybėmis? Tuo tarpu tūkstančiai žmonių, kurie ropštėsi į kalną, buvo jau visai šalia – jie, artėdami iš visų pusių, kažką susijaudinę rėkė. „A-a-a-a-a!!!“ – vėl nežmonišką vyro riksmą išgirdo Varenikova ir čia įvyko dar vienas stebuklas. Tiesą sakant, ne stebuklas, o tarsi įprastas klimato reiškinys. Staiga iš padebesių, kaip iš kibiro, pasipylė liūtis. Siaubinga liūtis. Ir Varenikova suprato, kad tai – išsigelbėjimas. Nes žmonijos ašaros dabar susimaišė su lietaus vandeniu – ir, pasislėpus už liūties sienos, bus galima per sumaištį pabėgti nuo to kalno.

 

Sukaupusi paskutines jėgas, Varenikova atsiplėšė nuo beržo ir atsargiai nušliaužė prie Varenikovo. Šis sėdėjo ant kelmelio – ir, kaip nekeista, su galva. Matyt, Varenikovai tiesiog pasirodė, kad jam nutraukė galvą. O svarbiausia – jis neverkė! Sėdėjo, iškankintas, ir laikėsi už krūtinės. „Grišenka“, – pasakė Varenikova ir pravirko. Pirmąkart per tas savaites – o gal per visus pastaruosius metus. Ir staiga ją apėmė džiaugsmas. Kokiu būdu ji, žmogus, verkia? Iš kur ji ima ašarų, jei jas, kaip ir visų žmonių ašaras, turėjo išverkti Varenikovas? Staiga Varenikovos galvoje susijungė laideliai: Varenikovas daugiau nebeverkia, o ji verkia, tikrų tikriausiai – vadinasi... Vadinasi, viskas baigta! Visos žmonijos ašaros išverktos. Rezervuarai ištuštinti ir dabar vėl gali užsipildyti. O kaip gera, kaip malonu verkti! Kokia tai laimė! Varenikova raudojo susigriebusi už krūtinės ir dabar jau Varenikovas glostė jos raudos purtomus pečius. Gailėdamasis. Užjausdamas.

Bet staiga Varenikova mirtinai išsigando: ji negali sustoti! Rauda ją purtyte purto. Nejau dabar ji, vietoj Varenikovo, verks žmonijos ašaromis? Varenikova stengėsi liautis verkus – ir nieko neišėjo! Bet... Po minutės raudos savaime praėjo: ašaros liovėsi bėgti ir Varenikova su palengvėjimu atsiduso. Staiga liūtis iš dangaus baigėsi ir pasirodė saulė, apšviesdama miško aikštelę kalno viršūnėje. Varenikova prisiglaudė prie Varenikovo. Šlapi drabužiai aplipo kūnus, tarsi tapdami antrąja oda. Tuo metu įgriuvusi į aikštelę minia pamatė du nekaltus įsimylėjėlius, jau ne visai jaunus žmones, ir, kažką grėsmingai šūkaliodama, pakraščiu nuėjo toliau.

„Griša?“ – paklausė kūkčiodama (bet jau be ašarų) Varenikova, kai balsai nutolo. „Ką?“ – „Eime namo?“ – „Eime.“ – „Aš pakeliui košę pamečiau. O ana prisvilo. Tu alkanas, vargšeli.“ – „Nieko.“ – „Ko tu norėtum?“ – paklausė Varenikova. „Gyvenime?“ – „Na ir gyvenime taip pat.“ – „Alaus.“ – „Šaldytuve yra du buteliai“, – glausdamasi prie jo krūtinės pasakė Varenikova. „Gerai.“ – „Griša.“ – „Na ką?“ – „Kas tai buvo?“ – „Nežinau.“ – „Ir aš nežinau“, – atsiduso Varenikova. Ar jūs jos vietoje žinotumėt?

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 11 (lapkritis)