tekstai.lt

Petras Venclovas. Šmėklos. Raudonoji tamsa. Apysaka (4)


       VII

       Vytautas Kemežys užsimerkia sau tardamas, kad geriau visiška tamsa nei palatos prieblanda. Gal patys vokai užkrinta, nes jis vėl snūduriuoja: puikiausia būsena mintims pinkliotis, prisiminimams rėplinėti po sąmonės dugną. Kartais jie kaip debesys dangų aptraukia visą sąmonę, prarandi laiko nuovoką ir žiūrėk – sugrįžti ten, kur buvai prieš dešimt, dvidešimt ar trisdešimt metų. Keista, kad taip lengva nardyti laike, tarsi jis iš tikrųjų būtų skylėtas; nors kartais norisi, kad jis būtų nelyg siena, aukšta, tamsi, neatspindinti minčių, jas užslopinanti. Tačiau kokia nors mintis ar prisiminimas ima ir pagauna tave, pradeda tempti paskui save tartum šapą, įkritusį į vandenį. Į laiko upę. Kuri, priešingai bet kokiai logikai, gali srūti tiek į žemupį, tiek ir į aukštupį. Sutikusi kliūtį dar ir išsišakoja, nuneria į neišbrendamus pojūčių ir nuojautų šabakštynus. Anksčiau Vytautui Kemežiui nesmagius, priekaištingus prisiminimus dažniausiai pavykdavo nustumti į šoną, užspausti it nuorūkas nuodingas mintis; šiandien jos, beveik apčiuopiamos, plūsta iš visų pusių. Nelyginant vėjas, galintis pakaitomis pūsti čia iš rytų – vakarų, čia iš šiaurės – pietų. Kartais jis bloškiasi tiesiai iš dangaus žemyn ir sklaidosi pažeme draskydamas medžių šakas, rėžiais išguldydamas subrendusius, varpas svarinančius rugius. Pasirinkęs ryškesnę vėjo brydę, žingsniuoji iki pat horizonto, o ten, ties pasitraukusia horizonto riba, vėl gali pamatyti save. Tarsi kitą žmogų, gal net svetimą, dėvintį nebemadingus, senų laikų drabužius...
       Palaidojęs Elzbietą, Vytautas Kemežys tik po metų išsirengė į Rytų Aukštaitijos miestelį. Tikriausiai paragintas Skaistės, nes netyčia jai prasitarė apie žmonai prieš mirtį duotą priesaiką. Tikėjosi atgauti dvasios ramybę? Kažin? Tačiau vis tiek važiavo. Išlipo prie kažkokio ežero, apžėlusio meldais. Tai buvo simboliška: meldai... Kelis stiebelius nulaužė, tarsi keršydamas jiems. Septyneri metai nesu joks „Meldas“! Aš vėl esu žmogus, ne dumblo augalas! – kelissyk garsiai pasakė.
       Jis patraukė į miestelį raudonmūrės bažnyčios bokšto link. Apsižvalgęs pamatė klebonijos namą: medinį, geltonai dažytą, įstiklintomis gonkomis. Tačiau pasibeldė į duris iš kiemo pusės. „Aš pas kleboną“, – pasakė švariai apsirengusiai vidutinio amžiaus moteriai. Ji atidžiai nužiūrėjo nematytą svečią. „Iš Kauno“, – supratęs jos žvilgsnį pasakė Vytautas Kemežys. Jis buvo paprašytas palaukti erdviame prieškambaryje. Po valandėlės atėjo dvasininkas: apkūnus, nuplikęs, dvigubu pagurkliu. Pasisveikino krikščioniškai, nežymiai linktelėdamas. „Aš – Elzbietos Kaulakytės vyras“, – tarė Kemežys. „O ji pati?“ – paklausė kunigas. „Pernai mirė.“ – „Kodėl nepranešėt, būčiau atvažiavęs.“ Svečias trūktelėjo pečiais: „Matyt, niekam neatėjo į galvą.“ Klebonas nusivedė Vytautą Kemežį į didelį prieblandoje skendintį kambarį: langai buvo užėję vynuogienojais. Kvepėjo vašku, drėgme, pelėsiais – gal kur nors puvo grindys. Juodu susėdo prie nedidelio stalelio. „Gal išgersite arbatos?“ – dvasininko balsas buvo tylus ir minkštas. „Pirma pasakysiu reikalą, o jau tada...“ Kemežys buvo alkanas, bet drovėjosi apie tai prasitarti svetimam žmogui. Kunigas klausiamai žvilgtelėjo į jį. „Prieš mirtį Elzbieta prisakė atvažiuoti pas jus ir atlikti viso gyvenimo išpažintį.“ – „Buvote negeras jai, apgaudinėjote?“ – „Ne... – pasimuistė svečias. – Keturiasdešimt metų buvau neetatinis KGB agentas. Prieš tai partizanavau. Bet taip jau susiklostė...“ – „Norite susitaikyti su Dievu?“ – netikėtai paklausė dvasininkas. „Turbūt vėlu... Tiek metų netikėjau...“ – „Su Dievu susitaikyti, prašyti Jo atleidimo niekada ne vėlu. Dievas gailestingas, Jam skauda širdį dėl kiekvieno paklydusio žmogaus, – lyg kokiam nemokytam kaimiečiui pamokslavo kunigas. – Juk vaikystėje tikėjote?“ – „Tikėjau. Bet paskui nutolau... išdaviau draugus, vėliau – partija, mokyklos direktoriaus pareigos... Esu labai nuodėmingas, kunige. Manau, dėl mano kaltės žuvo sūnus, vėžiu mirė žmona. Sąžinę graužia. Ėmiau smarkiai gerti... Jeigu ne Sąjūdis ir Nepriklausomybė, gal viskas būtų taip ir pasibaigę. Dabar viskas apsivertė...“ – „Ar ką nužudėte?“ – skvarbiai žvilgtelėjo klebonas. „Taip“, – nulenkė galvą Vytautas Kemežys ir, nepakeldamas akių, žiūrėjo į savo batų galiukus, kurie buvo dulkėti, apibrozdinti, praradę spalvą. „Turėsime eiti į bažnyčią, – pasakė kunigas. – Tik ten galiu jus išklausyti ir atlikti savo pareigą.“ Jis kažką pasakė kitame kambaryje esančiai šeimininkei, prieškambaryje nuo kablio nusikabino raktus ir per kiemą nužingsniavo zakristijos link. Vytautas Kemežys sekė paskui jį nieko neklausdamas ir nieko nesakydamas. Ką jis gali man padėti? – dingtelėjo mintis. Juk toks pat žmogus kaip ir visi. Zakristijoje klebonas persirengė bažnytiniais drabužiais, įžengęs į nedidelę, bet aukštą bažnyčią, kluptelėjo prieš altorių ir nuėjęs atsisėdo klausykloje. Net dureles užsidarė. Jis jau nebuvo Elzbietos pusbrolis, o žemiškumą praradęs dvasininkas, atsiribojęs nuo paprastų, eilinių žmonių. Dar svetimesnis nei anksčiau, klebonijoje. Vytautas Kemežys žinojo, kad reikia atsiklaupti prie klausyklos ir kalbėti pro langelį, bet vis tiek sumišęs stovėjo. „Sakėte, kad dirbote KGB agentu, – luktelėjęs paklausė kunigas. – Ar kas dėl jūsų nukentėjo?“ – „Buvau neetatinis jų darbuotojas, – patikslino Kemežys. – Parašydavau vieną kitą pranešimą apie kurį nors iš mokytojų, kartais apie mokinių tėvus ar šiaip pažįstamus.“ – „O anksčiau, kai sakėte, kad išdavėte draugus?“ – „Tada buvau emgėbistų agentas, provokatorius. Būrio vadas, kurį aš išdaviau, nusišovė, keli miškiniai pasidavė. Kiek žinau, juos nuteisė ir išsiuntė į lagerį Mordovijoje.“ – „O ką nužudėte?“ – „Kolūkio pirmininką. Tokį Januitį. Kad įgyčiau partizanų pasitikėjimą.“ – „Jis irgi buvo žmogus. Ar ne?“ – „Vyko karas, klebone...“ – „Karas jau buvo pasibaigęs.“ – „Ne, karas nebuvo pasibaigęs. Lietuvai karas nebuvo pasibaigęs! O man reikėjo rinktis. Arba gyvybę, arba kulką. Mano draugas Steponas Švėgžda pasirinko kulką, aš – gyvybę. Už tai turėjau žudyti ir išdavinėti savuosius.“ Kunigas valandėlę sėdėjo nieko nebeklausdamas. Paskui lėtai prabilo: „Negaliu jums duoti išrišimo: per sunkios jūsų nuodėmės. Tik Dievas gali jas atleisti. Susitaikykite su Dievu, atgailaukite, prisiminkite iš naujo maldas... Kas žino, gal jums bus atleista. Jau sakiau, Dievas gailestingas. Aš irgi už jus melsiuos. Amen.“
       Iš bažnyčios per zakristiją jie išėjo kartu. Prie klebonijos linktelėjo vienas kitam ir išsiskyrė. Kunigas nepakvietė užeiti, nelaikė jo giminaičiu, nesuteikė daugiau vilties. Tiek metų buvę svetimi, jie ir liko svetimi, nors Vytautas Kemežys labai norėjo išsižadėti praeities. Tačiau ji stovėjo čia pat, jam už nugaros, niūri, paženklinta krauju ir išdavystėmis, lipni nuo baimės ir įtarumo prakaito. Tarsi kupra, įaugusi į dvasią.
       Galbūt dar labiau prislėgtas Vytautas Kemežys palei ežerą nužingsniavo į autobusų stotelę. Grafiko nebuvo. Atsisėdo ant aplaužyto suolelio ir ėmė laukti. Vasara baigėsi, laukai buvo ištuštėję. Tolumoje ganėsi kelios karvės. Jis buvo vienas, toks nereikšmingas, tarsi jo visiškai nebūtų. Šis kelias eitų į tolumą, net jei jo nebūtų. Tušti laukai lygiai taip pat dunksotų. Ežero veidrodis nė kiek ne kitaip atspindėtų debesis. Jis, Vytautas Kemežys, yra niekas. Kadaise buvusio žmogaus atplaiša, keliaujanti per laiką. Niekam nereikalinga. Niekas nė nepastebės, kai ji išnyks...
       Nejučia prisiminė tą mergiotę, Irutę. Perkeline suknele, nedengiančia saulėje įdegusių kelių. Graži, tikra gražuolė, dar paauglystė spindi akyse. Kodėl reikėjo ją išniekinti? Kad nesijaustų sparnuota, kaip pasakė vieną vakarą prie laužo. Galiu kilti kaip tos kibirkštys, sakė ji, kilti į tamsą ir ją pašviesinti. Suirzo išgirdęs sovietinę patetiką? Pasišiaušė prieš jos naivumą? O gal norėjo parodyti jai, kad ši žemė yra pragaras, kad neįmanoma ja vaikščioti neišsipurvinus, kad už kiekvienos kryžkelės tūno skausmas ir niekšybė? Kodėl pasirinko ją, gimusią frontui nugarmėjus į Vakarus, nejautusią, kokia įtampa tiesiog ore tvyrojo, kai vienus svetimus kareivius keitė kiti svetimi kareiviai, kai prisitaikymas ar išdavystė buvo vienintelis išgyvenimo būdas, kai baimė jau buvo pasiglemžusi silpnuosius. Ji jau galėjo į gyvenimą žvelgti giedromis akimis, juoktis be kraujo prieskonio burnoje, nebepašokti naktį iš košmariško sapno, kuriame tėvas, brolis ar sesuo, užkasti žvyrduobėje, tiesia ranką ir prašo į delną įdėti komuniją. Linksma, lipšni, nerūpestinga, ji tave jaudino? Buvai lyg piktas, pagiežos pritvinkęs vaikas, kuris nuskina ir sutrypia žiedą? Juk žinojai, kas už tai gresia, ir vis tiek neatsispyrei pagundai keršyti tam, kuris nenutuokia, kokios juodos mintys, kokie pragaištingi jausmai plėšo tave? Kad patirtum... ką patirtum? Ar bent žinai? Ar žinojai bent tada, kai pasikvietei tą paiką mergiotę pasėdėti prie upės, kai raudona saulė grimzdo už miško, o nuo vandens kilo rūkas? Buvo šiltas vasaros vakaras, migo paukščiai, pradėjo čirpti žiogai. Į kišenę buvai įsigrūdęs degtinės butelį, kurį dieną nusipirkai kaimo parduotuvėje. Iš anksto buvai nusprendęs tą mergiotę paglamžyti? Gal. Nes ji visą laiką sekiojo paskui tave: tu kasi, ji žarsto žemes, maigo rankose kiekvieną grumstelį, tupinėja, ką nors parodo, ko nors paklausia, šypsosi, kartais nei iš šio, nei iš to nusijuokia. Jai viskas įdomu. Klausinėja net apie žmoną: ar ji graži, kiek jai metų, kodėl jūs vis dar neturite vaikų? Turėsim, sakai, kastuvu gilindamas tranšėją, vaikai ne per vieną dieną atsiranda. Ko jai reikia iš manęs, ką ji nori iš manęs išgirsti? – pats sau galvoji. Gal nujaučia, į kokį dumblą esu įmaknojęs? Turėtų nuo manęs bėgti, o ji – atvirkščiai... Jau tada mėgdavai išgerti: įpratai partizanaudamas – kai mirtis uostinėja pėdas, tik alkoholio tvaikas ją atbaido. Negersiu, sako Irena, vieną kartą bandžiau, neskanu, purto. Tu ją įkalbinėji, aiškini, kad čia „Stoličnaja“, labai švelni, tinkanti ir moterims. Mergina gurkšteli, nes nori tau įtikti, išsižiojusi pučia kvapą, vėduoja delnu burną. Užkąsti turite tik baltos kukurūzinės duonos. Gnaibote ją pirštais. Man galva pradėjo suktis, sako Irutė. Įsitverk žemės, juokiesi, ir niekur nenukrisi. Bet ji įsitveria tavo rankos. Išgėręs gerą gurkšnį degtinės, negali atsilaužti duonos, nes mergiotė tikrina tavo pirštų stiprumą: bando bent vieną atlenkti. Staigus trūktelėjimas – ir ji užgriūva ant tavęs. Bausmė: išgerti didelį gurkšnį. Ji prunkščia ir springsta duona. Daugiau negersiu, sako, bloga pasidarys. Neprieštarauji, tau pačiam degtinės reikia, o liko tik pusė butelio. Universitete dažnai išgerdavai, visada turėdavai pinigų, kuriuos nesunkiai uždirbdavai: pasiklausydavai, ką kalba draugai, kartais pats juos paprovokuodavai, užsirašydavai vieną kitą politinę dėstytojų pasakytą dviprasmybę. Žinoma, nieko ypatinga nenuveikei, bet kai tokių kaip tu – ne vienas ir ne du, į saugumą, be abejonės, suplaukdavo daug informacijos, kurią atsijojus ir surūšiavus, pamažu susidarydavo bylos. Degtinė padėdavo bendrauti, nes, nuo pat vaikystės būdamas drovus, nedrąsus kaimo vaikas, tik po kelių taurelių išdrįsdavai įsiterpti į pokalbį. Ypač sutrikdavai, kai reikėdavo užkalbinti moterį. Tapęs direktoriumi, įgijai pasitikėjimo, tačiau vis tiek viduje susigūždavai, ieškodavai žodžių, vengdavai nepatogių situacijų. Tad ir dabar drąsos gal pakaktų, bet nežinai, ką šiai mergiotei sakyti. Geriau jau ji grįžtų į stovyklą, pasisukiotų aplink katilą, kuriame archeologai ir jų talkininkai verda košę. Bet, atrodo, jai labiau patinka būti su tavimi: prabundantis moteriškumas skatina vilioti, žaisti, išbandyti save ir savo grožio galią. Irena irgi nutyla, žiūri anapus upės, nejučiomis pirštais trupina duoną. Sutikusi tavo tyrinėjantį ir vertinantį žvilgsnį, virpteli. Turbūt vis dar tikisi švelnių žodžių, neužgaulių užuominų, kokio nors pokšto, naivaus prisipažinimo? Kuo aš užkąsiu? – neva pykteli tu. Turėsi mane pabučiuoti. Kodėl? – nustebusi išpučia akis Irena. Vietoj užkandos, kad saldžiau būtų. Taip negalima, direktoriau, maivosi mergiotė, manydama, kad tu juokauji. Aš tau joks direktorius! Mes dabar abu – tik žemės rausikai. Kaimiečiai galvoja, kad ieškom lobio ar pinigų. Radę šukę ar geležėlę, iš džiaugsmo šokinėjame. Palengva lenki jos galvą, kol pajunti lūpas. Irena gėdijasi bučiuotis. Muistosi, kol ištrūksta. Aš einu, o jūs kaip norit! Ji pašoka ant kojų, bet tau lengva pargriauti ją ant žemės. Mergina supranta, kur šliauš tavo rankos, tad suspaudžia tarp kelių suknelę. Suplyš! – ciniškai juokiesi, nes protas ima temti. Pasigailėkit, nieko nedarykit! – jau iš tiesų nusigandusi maldauja Irena. Šią akimirką dar gali sustoti, tačiau nesustoji. Kažkoks vidinis įniršis, neapykanta, pasibjaurėjimas, nusivylimas ir kartu gailestis savęs – stumdomo, prievartaujamo, sugniuždyto – verčia atlikti grobuonies judesius, nes būdamas silpnas, graužiamas sąžinės kinivarpos, sutikai dar silpnesnį, kuriam gali primesti savo valią, jį paniekinti, iš jo pasityčioti. Ar jau sotus, gyvuly? – paliovusi blaškytis Irena spjauna tau į veidą. Tu klaikiai nusivili, nes pradedi atsigosti ir suprasti, kad tau nepavyko iš savo kūno į jos kūną perpilti visos susikaupusios bjaurasties, dumblo, mirties baimės, gėdos ir tamsybės srutų. Tu imi it vaikas verkti krūpčiodamas, gailiu balsu prašyti atleidimo, seilėtis, bučiuoti jai rankas ir kojas. O ji nustebusi, išsigandusi, bjaurėdamasi spardo tau veidą, rauna plaukus ir, nutvėrusi butelį, išpila ant galvos likusią degtinę... Vis dėlto tau pavyko ją prikalbinti, kad stovykloje niekam nieko nesakytų, girdi, kokia gėda abiem būtų, koks skandalas kiltų. Bet mergina, grįžusi namo, pasiskundė tėvams.
       Tikriausiai Vytautą Kemežį būtų pašalinę iš partijos ir iš mokyklos direktoriaus pareigų, bet jis nusižeminęs ir atgailaudamas kreipėsi į saugumo komiteto pirmininką. Buvo išvadintas asilu, idiotu ir pašlemėku, tačiau bausmės išvengė. Žinoma, parašė kelis pasiaiškinimus, prisiekė nė iš tolo nekišti nagų prie svetimų moterų, ypač nepilnamečių. Ėjo jau šešiasdešimt antrieji, chruščiovinio atšilimo laikas, tad partija be didesnio triukšmo „užglaistė“ šį bjaurų reikalą. Belieka tik sunkiai atsidūsėti ir liūdnai palinguoti galvą, nes tatai galėjo baigtis visišku žlugimu, kuris priartės po trisdešimt penkerių metų. To Vytautas Kemežys, sėdėdamas ant aplūžusio suolelio ir laukdamas autobuso, kuris atvažiuos po geros valandos, kol kas nežino, bet galbūt nujaučia. Spaudžia paširdžius, trūksta oro, svaigsta galva, rankoje šokinėja cigaretė. Pyktelėjęs įsimeta po liežuviu validolio. Žinoma, būtų geriau taurelė, bet iš kur ją paimsi? Galėjo klebonėlis įpilti: šiaip ar taip – giminė. Visa tai prisiminė tarsi žiūrėdamas iš šalies, lyg ne jam, bet kitam, trisdešimt dvejų metų nebrendylai, tatai būtų nutikę. Bet vis tiek susijaudino, ėmė teisintis, iš naujo išgyveno tą absurdišką būseną. Kokio pavojaus tuomet išvengė! Dar turėjęs viltį, jog kada nors nutrauks KGB grandinę, pasijuto dar giliau įklimpęs, pririštas trumpesniu saitu. Jeigu ne Sąjūdis, gal ir dabar žvangintų tą grandinę. Nelyg gaišena šuo, kurį šeimininkas laiko pririšęs prie būdos, nors ir apkurtusį, ir apžlibusį. Sėdėdamas prie daugiabučio, šnipinėtum tokius pat pensininkus, Vytautai Kemežy! Žinoma, ir pats kokį žodelį įterptum, retkarčiais net suabejotum generaline partijos linija, pakritikuotum CK, pasišaipytum iš partijos miesto komiteto „draugų“. Tau tatai galima, nes reikia, kad pašnekovai atrištų savo liežuvius. Gal kuris nors turi užsienyje giminaičių? Įdomu, ką jie mano apie mūsų valstybę, nenugalimąją TSRS? Kažin ką veikia buvę tremtiniai? Sako, įsikūrė kažkokia Helsinkio žmogaus teisių grupė? Negirdėjot? O vakarais, užsitraukęs užuolaidas, rašytum pranešimus, žinoma, patirštindamas spalvas, kad atrodytų, jog tuoj tuoj demaskuosi pogrindinę antitarybinę organizaciją. Kokį lietingą rytą slampinėtum aplink niūrų pastatą Laisvės alėjos pradžioje, kol paskubom įnertum į vidų… kad saugumiečiai numestų tau sriuboje virusį kaulą.
       Bet argi tu vienas taip darei, Vytautai Kemežy? Kur jau ten: kaip paaiškėjo, metų metus panašius pranešimus, skundus ir ataskaitas kurpė akademikai, mokslininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, rašytojai, dailininkai, aktoriai, sportininkai ir net kunigai. Ką jau kalbėti apie nelabai raštingus valstybei ištikimus piliečius! Tūkstančiai tomų prirašyta! Koks didelis KGB archyvas, kurį vietoje naikino, kariniais sunkvežimiais į Rusiją gabeno, vogė, kas netingėjo, bet ir mums dar sočiai liko... Štai ką reiškia užslėptas pyktis, pavydas, baimė, šuniškas nuolankumas ir vergiška ištikimybė kruvinai Kremliaus penkiakampei plius visuotinis privalomas raštingumas! O kiek tokių, kurie paskubom raudonus kailinius išvertė į kitą pusę, pasidarė europiečiai ir vėl rašo, rašo... Turbūt lengviausia žmonėms be įsitikinimų, pažiūrų, be tėvynės meilės ir moralės: kad ir kas atsitiktų, neskauda, negildo paširdžių, negraužia sąžinės, nereikia apsispręsti ir ryžtis, smerkti ar gėrėtis, ieškoti tiesos ir teisingumo, žiūrėti į praeitį ir galvoti apie ateitį, nes jiems viskas yra „čia ir dabar“. Tarsi neegzistuotų erdvė ir laikas, nebūtų kančių ir abejonių, skausmo ir atsakomybės, klaidų, nuodėmių, veidmainiavimo ir prisipažinimo klydus, atgailos ir nuskaidrėjimo. Tarsi visą laiką gyventum karnavališkoje prietemoje, kur niekas nesvarbu, nes viskas baisiai laikina ir beprasmiška...
       Kitą vasarą Vytautas Kemežys susiruošė nuvažiuoti į gimtinę. Nebuvo ten nuo penkiasdešimtųjų! Kas tai – abejingumas ar baimė? Iš pradžių baimė, kad bus ten pastebėtas, vėliau – gėda. Sudaręs sandėrį su KGB, kartu išsižadėjo tėvų ir jaunesnės sesers, gimtųjų vietų, pažįstamų ir net vardo bei pavardės. Tapo žmogumi iš niekur. Nors pase įrašyta: gimęs 1930 metų birželio 13 dieną Panevėžio rajono Gintališkių kaime. Jis net nežinojo, ar toks kaimas apskritai yra. Gal jis tik saugumiečių sugalvotas? Vienąsyk buvo pakliuvęs į labai keblią situaciją: apie septyniasdešimtuosius Vilniuje, mokyklų direktorių tobulinimosi kursuose, prie jo priėjo besišypsantis vyriškis ir padavė ranką. „Sveikas, Stasy! – tarė jis. – Ir tu direktoriauji?“ Vytautas Kemežys krūptelėjo, nes atpažino gimnazijos laikų klasioką. Tačiau nieku gyvu negalėjo išsiduoti. Paspaudęs ranką, santūriai pasakė: „Jūs apsirikote. Aš Vytautas. Vytautas Kemežys iš Kauno.“ – „Negali būti! – nusistebėjo buvęs klasės draugas. – Argi po karo nesimokėte Biržų gimnazijoje?“ – „Neteko, – šyptelėjo Kemežys, – keturiasdešimt aštuntais baigiau antrąją Panevėžio gimnaziją.“ – „Bet toks panašumas, – kraipė galvą vyriškis. – Kaip du vandens lašai.“ – „Ne veltui sakoma, kad visi turime kur nors savo antrininką, – kuo nerūpestingiau pasakė Vytautas. – Gal kartais prisimenate jo pavardę?“ – „O kaipgi, prisimenu: Stanislovas Baltrėnas.“ – „Ne, nė tokio giminaičio neturiu“, – gūžtelėjo pečiais Kemežys ir, kad apramintų nervus, nuskubėjo į tualetą parūkyti. Velniai griebtų, niršo pats ant savęs, kokią nedovanotiną kvailybę padariau sutikęs pasikeisti pavardę, tapti kitu žmogumi. Juk turėjau žinoti, kad anksčiau ar vėliau susidursiu su kuo nors iš pažįstamų. Gerai, kad iš gimnazijos ir po tiekos metų. O jeigu susitikčiau su kuo nors iš buvusių partizanų? Juk buvo oficialiai paskelbta, kad esu nušautas. Pamanyk tik – prisikėlęs iš numirusių! Vos ne Jėzus Kristus. Būtų tekę bėgti į kitą miestą, gal ir iš Lietuvos. Elzbieta Kaulakytė po vestuvių irgi susidomėjo Vytauto Kemežio tėvais ir gimtine. Teko pameluoti, kad tėvai ištremti į Sibirą, o apie seserį nutylėti. Tik Sąjūdžio laikais, kai abu išstojo iš komunistų partijos, Vytautas kaip didžiausią paslaptį žmonai atskleidė, kaip viskas buvo, bet prisaikdino niekam neprasitarti, net vaikams. Elzbieta, sužinojusi, kad serga vėžiu, ragino vyrą nuvažiuoti į gimtinę, aplankyti tėvų kapus, gal dar ir seserį sutiktų. Gėda, mykė Vytautas Kemežys, ką aš jai pasakyčiau, juk ji galvoja, kad manęs gyvo seniai nebėr. Kaip paaiškinčiau, kad šitiek laiko nei tėvų, nei jos nepasigedau. Dar ir pusbrolių bei pusseserių tame krašte turėtų būti... Bet kam man, seniui, tie giminės? Pragyvenau visą gyvenimą be jų, pripratau prie savo vardo ir pavardės, kam čia viską plėšyti, ardyti, aiškintis? Kažin kaip į tai mūsų nauja valdžia pažiūrėtų? Juk visko vis tiek negalėčiau prisipažinti, tad geriau nė nepradėti...
       Tačiau devyniasdešimt aštuntaisiais, jausdamasis vis senesnis ir, kaip būdinga senatvėje, vis dažniau pagalvodamas apie vaikystę ir jaunystę, kartais ir apie mirtį, Vytautas Kemežys tvirtai nusprendė nukakti į gimtinę. Šiaip ar taip, jeigu reikės, ras būdą pasiaiškinti. Pasitaikė lietingas, apniukęs oras, diena labiau panėšėjo į vakarą, kai jau nusileidusi saulė. Jeigu ne kankinantis noras rūkyti, būtų visą kelionę pratūnojęs autobuse. Jau treji metai buvo pardavęs savo automobilį, nes smarkiai pablogėjo regėjimas, kartkartėmis akyse imdavo šokinėti juodos dėmės, vaizdas liedavosi tarsi skystais dažais tapoma akvarelė. Biržuose šiek tiek prašvito, tačiau gatvėse telkšojo balos, per kurias lėkė mašinos ir taškė purviną vandenį net ant namų sienų. Autobuso, važiuojančio pro jo gimtąsias vietas, teko laukti geras dvi valandas. Sudirgęs Vytautas Kemežys rūkė vieną po kitos cigaretes, iš paskutiniųjų atsispyrė pagundai išgerti bokalą alaus. Žinojo, kad reikia tik pradėti, „užsikabinti“, ir niekur jis nebenuvažiuos, vietiniai „bomžai“ atims pinigus, suspardys ir nutemps į šiukšlyną. Besikratant sovietinių laikų autobusiuku širdis pradėjo blaškytis, strapalioti ne į taktą, vietos regėjosi visiškai nepažįstamos, miškas pasibaisėtinai didelis. Nors vairuotojo nuramintas, kad išleis, kur reikia, Vytautas Kemežys vis tiek sėdėjo kaip ant adatų. Keli kartu važiavę žmonės, beje, – nejauni, suprantama, buvo nepažįstami, jis ir nenorėjo nieko pažinti ar būti kieno nors pažintas. Buvo primiršęs ir tarmę, tad ne viską suprato, ką jie kalba. O gal ir jie jau ne vietiniai, ar maža kas beveik per penkiasdešimt metų pasikeitė? Šito kaimo, arba kaip sovietmečiu sakydavo, gyvenvietės, tikrai nebuvo. Bet kaip tik čia autobusas sustojo, vairuotojas, mostelėjęs jam ranka, atidarė duris. Teko lipti į lietų, į valkas, į nepažįstamą, be abejonės, niekada nematytą vietovę. Tokia gyvenvietė gali būti bet kurioje Lietuvos vietoje: abipus kelio silikatinių plytų nameliai, apsodinti vaismedžiais, patamsėję nuo drėgmės, dengti šiferiu. Šito kelio turbūt anksčiau nebuvo: duobėtas asfaltas, praplatėjęs ties standartine vienaukšte parduotuve, nuneria į pakalnę ir išnyksta tarp lietaus ir vėjo blaškomų medžių. Autobusas nuvažiavo, liko tik jo dūmų smarvė, tad, norom nenorom, reikėjo kur nors pėdinti. Vytautas Kemežys pamatė kelis prie parduotuvės prisiglaudusius ir geriančius alų vyrus. Teks jų klausti, nusprendė, tikriausiai kur nors netoliese turėtų būti bent šiek tiek pažįstamas kaimas. Negi taip viskas nušluota nuo žemės? Vyrai, gurkšnojantys iš butelių, abejingai žvelgė į atsliūkinantį miestiškai apsirengusį žmogų. Šiais laikais visokių pasitaiko, argi supaisysi, kas kur važinėja? Iš tolėliau pasisveikinęs Kemežys pasiteiravo, gal jie žiną, kaip nueiti į Kiemėnų kaimą? „Kad mes tų kaimų nebežinom, – pasakė vienas. – O ko jums ten prireikė?“ – „Palaukit, – buteliu parodė kitas į atkūprinantį senioką. – Klauskit Šlėgerio. Tas tikrai žinos.“ Vytautui pavardė pasirodė girdėta, tad nuėjo pasitikti sunkiai klypuojančio žmogelio. Užkalbinęs suprato, kad senis neprigirdi, teko jam į ausį šaukte šaukti. Pagaliau akyse šmėstelėjo nuovokos kibirkštėlė. „Kaimo ten nebėr, tik du kiemai belikę, – prikimusiu balsu sušvarpštė žmogus. – Eik tamsta tuo keliuku, pro tuos medžius.“ Ir tada Vytautas Kemežys ryžosi paklausti, kas jam nedavė ramybės visą laiką: „Ar ten, už Kiemėnų kaimo, vienkiemyje, dar kas iš Baltrėnų gyvena?“ Senis perklausė pavardę, valandėlę patempęs mėlyną lūpą mąstė, paskui ėmė stuksenti lazda į asfaltą. „Prisimenu tokius Baltrėnus – Mykolą ir Janę. Gyveno palei mišką. Ten nieko nebėr.“ – „Mirė?“ – nejučiom žioptelėjo Kemežys. „Dukra juos prieš dvidešimt ar daugiau metų į Šiaulius išsivežė. Seni jau buvo. Gali tamsta nebevargti: nieko ten nerasi. Ar kokį reikalą tamsta turėjai? Gal dėl žemės?“ Vytautas Kemežys papurtė galvą ir mostelėjęs ranka, girdi, ką čia aiškinsi priekurčiam seniui, suskleidė skėtį ir nužingsniavo vos įžiūrimo keliuko link. Žinoma, galėjo ir nebevargti, bet kažkas traukė, stumte stūmė maknoti pažliugusiu žvyrkeliu. Jeigu jau tiek atvažiavau, reikia nueiti, nelyg teisinosi pats sau. Vaikystėje ten dangus kitoks būdavo: aukštesnis, šiltesnis, mėlynesnis. Medžiai kitaip ošdavo, saulė kitaip leisdavosi, alyvos vešliau žydėdavo. Anot Homero, o šulinio vanduo! o gimtinės dūmas! O vasaros liūtys ir Kalėdų naktų šviesumas, kai kieme gali pažinti žmogų! Negi taip paseno laikas – užsimetė nudrengtą sermėgą, įsispyrė į nukleivotus pusbačius, užsimaukšlino piemenų po egle paliktą kepurę? Klumpina lyg koks apžlibęs ir apkurtęs senis, pasiramsčiuodamas kreiva lazda. Beveik kaip Šlėgeris... Kodėl aš jo neprisimenu? Tikriausiai ir jis manęs būtų neatpažinęs... Aš nebepažįstu laiko, laikas nebepažįsta manęs, argi ne taip?
       Praėjęs pro dvi iš Kiemėnų kaimo likusias trobas, susikūprinusias, suzmekusias, kiaurais stogais, tikriausiai nebegyvenamas, nes kiemuose žolės iki juosmens, Vytautas Kemežys stabtelėjo ir pasitrynė akis: iki pat miško nieko daugiau nebuvo. Po krūtine atsirado tuštuma ir vis didėjo. Paskui ėmė gnaibyti širdį, akyse tavaruoti. Senas žvyrkelis susiaurėjo ir išnyko. Niekas čia nebevaikšto. Tačiau žmogus, vėl tapęs Stanislovu Baltrėnu, žirgliojo per lauką. Lyg varlinėjantis gandras. Pastovi, pasidairo ir vėl kelia koją. Net nesupranta, iš ko atpažįsta vietą, kur kadaise stovėjo jų troba. Iš dangaus? Dangus apsitraukęs, iš žemų debesų smulkiai lynoja. Nelikę nei šulinio, nei kokio sodybos medžio. Viską nušlavė melioracija, liko tik apleistas, kiečiais ir dilgėlėmis užžėlęs laukas. Pastebi nugriuvusį, aptrupėjusį betoninį stulpą. Vadinasi, čia buvo įvesta elektra, alsavo šioks toks gyvenimas. Tačiau be tavęs... Miškas išaugęs, sutankėjęs, krūmai keroja jau ir ten, kur stovėta pirties. O čia augo obelis, už kelių metrų – klevas, iš jo pavasarį tėvas tekindavo sulą, ten – vyšnia ir serbentų krūmai. Vaikystėje apsamanojusių akmenų šulinys regėjosi it kokia anga į paslaptingus požemius, kur tyvuliuoja vanduo, atspindintis dangų ir tavo veidą. Šitoje vietoje kabodavo tavo ir sesers Angelės lopšys, čia miegodavo tėvas ir motina. Tačiau tai išlikę tik vaizduotėje, kuri gali ir klysti: tikrovėj nieko, nė pamatų akmens nebėra. Koks trumpas gyvybės žydėjimas: viena, kita žmonių karta, ir žemė sulaukėja, išskirtinis dangaus mėlynumas nublanksta, medžiai ir krūmai tampa neatpažįstami, lopšys, supęs vaikus, sudega laiko krosnyje. Erdvė pasikeičia, tampa svetima, neatpažįstama. Ir Vytautas Kemežys yra it koks praeivis, valandėlę stabtelėjęs pailsėti, nuraminti širdies dunksėjimo. Svetimas svetimoje, abejingoje aplinkoje. Niekam nereikalingas...
       Užeina stiprus lietaus šuoras, Kemežys, išskleidęs vėjo blaškomą skėtį, stovi vandens sienos atskirtas ne tik nuo gimtinės, bet ir viso pasaulio. Tarsi jau būtų miręs. Kaip ir pernai pajunta, kad jo gali ir nebūti, niekas nuo to nepasikeistų, taip pat lytų lietus, šlaistytųsi vėjas, danguje grūstųsi žemi, jau rudeniški debesys.
       Ar galėjo kitaip būti? – pats savęs klausia. Bet neatsako. Nes šis klausimas ne jam, bet laikui, likimui, gal net Dievui. Nelyg sopulingas žmogaus beldimas į dangų, kuris nekalba su juo, nesupranta jo minčių, nepaiso jo norų.
       Vytautas Kemežys vėl grįžta prie lietaus gaubiamos kaimo parduotuvės, kur kiti vyrai, bet labai panašūs į anuos, jau geria ne alų, bet vyną. Jis klausia, ar dar važiuos koks autobusas į Biržus, kareiviškas kelnes mūvintis senyvas žmogus sako, kad nežino, o ant ausų užsitraukęs beretę, apžėlęs popiška barzda jaunesnis vyriškis tvirtina, kad jau nubildėjo paskutinis ir dabar vienintelė viltis – stabdyti kokį nors sunkvežimį. Gal jis norįs su jais išgerti? Parduotuvė jau uždaryta, bet vedėja dar bruzda sandėly. Kemežys purto galvą, jis dar šįvakar žūtbūt turįs pasiekti Kauną. Vyrai juokiasi iš jo, nes jiems Kaunas – beveik kitoje planetos pusėje. „Iš kur toks atsiradai?“ – klausia senesnysis. „Kaip iš mėnulio nukritęs!“ – juokiasi antrasis. „Ir ko tiems žmonėms – nei matytiems, nei girdėtiems – čia važinėti? Lyg būtų ką palikę... Ar nebeturi savo namų? Bastosi lyg dūšios be vietos...“ Staiga kažkas beda Vytautui Kemežiui į nugarą. Ne, ne vyrai. Tie juokiasi, kreta, panašėja į varnus ilgais kreivais snapais, plunksnomis apaugusiomis kojomis. Beda peiliu, skaudžiai, tiesiai į širdį. Kažkas didelis, svetimas, grėsmingas, atšiaurus. Kemežys, susiėmęs už širdies, riečiasi, dūsta, gaudo orą. Ir – nubunda. Trivietėje palatoje du tūkstančiai penktųjų balandį. Valandėlę, kol sugrįžta nuovoka, apkvaitęs dairosi. Tačiau širdį vis tiek skauda. Lyg į ją iš tikrųjų būtų įbestas peilis. Laura, taip, tai jo anūkė, sėdi ant trečios lovos pasidėjusi ant kelių knygą ir maigo mobilųjį telefoną, kuris pypsi it koks medicininis aparatas.
       – Pabudai? – klausia mergina. – Ko taip sunkiai miegi? Blaškaisi, prakaituoji. Laikas vaistus gerti.
       Vytautas Kemežys šiaip taip užgerdamas vandeniu praryja kelias spalvotas tabletes. Bet akyse nė kiek nešviesėja.
       – Kas dabar? Vakaras?
       – Popietė. Lauke saulė nušvito. Tik iš čia nesimato. Nekalbėk garsiai, lenkas pabus.
       – Jau aš mirsiu, vaike, – patylėjęs šnibžda lyg kokią paslaptį.
       – Gydytojas sakė, kad žaizda gyja. Viskas bus gerai, seneli.
       – Mirsiu ne nuo kojos žaizdos, nuo kitokių žaizdų. Aš visas žaizdotas, nėra sveikos vietos. Nė pats nesuprantu, kaip dar gyvalioju. Kad tu žinotum, Laura, kiek visko mano gyvenime būta...
       – Nereikia jaudintis, seneli. Daktaras sakė, kad dabar tau svarbiausia ramybė. Pamažu, pamažu ir atsigausi.
       Andžėjus Levanovičius dar miegodamas pradeda vaitoti, o prasimerkęs ima šaukti savąjį „Ratuite! Ratuite!“ Piktai įsmeigia akis į kaimyną. Išsiviepia, parodo liežuvį.
       – Žinau, kad esi lietuvis, – gargsėdamas švokščia. – Kai duosiu ramentu, tuoj nusibaigsi! Ne vieną tokį esu užplumpinęs. Kol rusai nebuvo atėję į Vilnią, visus nekalbančius lenkiškai statėm prie sienos ir šaudėm. Kaip pasiutusius šunis.
       – Nekliedėk nesąmonių, žmogau, kai smertis ant nosies, – šnirpščia Vytautas Kemežys. – Gal pirma pats nusibaigsi.
       – Nebūkit maži vaikai, – tildo juos mergina. – Kam čia prisiminti, kas kada buvo. Ar ne toks pat žmogus – lietuvis ar lenkas? Jums svarbiausia pasveikti. Gal pakviesti seselę, jei labai skauda?
       Andžėjus Levanovičius narna kažką po nosimi nepatenkintas, bet su Laura nesiginčija. Tikriausiai privengia jos. Panaši į ją buvo kolchozo buhalterė, – niekad smulkių neatiduodavo: pabarškina dėžutę, girdi, kapeikų neturi, parodo dantis ir kiša algalapį pasirašyti. Jei kas – pirmininkui paskųs. Tas ir į dantis gali užvažiuoti... O jei dar su kvapeliu pasirodai... Karišką tvarką norėjo įvesti, šunsnukis... Kai Landsbergis į valdžią atėjo, viską susigrobė: pusę fermos, du traktorius, apynaujį kombainą, šimtus kiaulių. Mums tai špygą taukuotą atkišo... Jam visai nesvarbu, kad aš liejau kraują už Lenkiją... dabar niekam nereikalingas pasidariau... Litovcai nupjaus koją ir į ubagyną įgrūs. Štai ko sulauki doras žmogus! Ir dar bijok jiems žodį pasakyti. Oi-oi-oi kaip sopa! Ratuite, dobryje liudi, ratuite! Nebenoriu šitos prakeiktos ligoninės, leiskit greičiau namo. Daktarai tyčia kiša kažkokias tabletes ir bado šikną, kad koją labiau skaudėtų. Nugalabys! Ratuite, polaki, ratuite!

       VIII

       Vytautui Kemežiui atrodo, kad palatos kertės ir palubės vis labiau tamsėja. Negi jis vėl snaudžia? Lenkas raudonas it virtas vėžys, o kai ant jo nusileidžia tamsa, panašėja į gęstantį nuodėgulį. Kalbasi pats su savimi. Kodėl jis man atrodė panašus į Antaną Mikulskį? Nuplikęs, nosis nusmailėjusi, akys įkritusios, smakras – atvirkščiai – į priekį atsikišęs. Argi ir aš toks? Jis vyresnis už mane, tikrai vyresnis. Jeigu jam nupjaus koją, tikrai neatlaikys. Bet aš privalau atlaikyti, nors skausmas kartais taip priveikia, kad nieko daugiau nebenoriu, tik kuo greičiau nusibaigti. Kodėl Laurai sakiau, kad netrukus mirsiu? Ar tik nebūsiu prisišaukęs giltinės? Jeigu trauktų rūkyti arba išlenkti taurelę, manyčiau, kad taisausi. Meluoja daktarai mums visiems, kurių gyvybė kabo ant plauko. Giltinė tik krimst ir nukanda tą plaukelį, ir žmogus krenti, krenti, krenti... Kaip sakoma, į kitą laiką ir kitą erdvę. Tai turbūt irgi mitas? Dvasia tikiu, siela – nelabai... Nes dvasia mirtinga, vienkartinė, jai skauda, ji karščiuoja, paliegsta, serga, bet nepalieka kūno, nes yra jo savastis. Gimdamas žmogus nieko neatsineša į šį pasaulį, jokių prisiminimų iš ano pasaulio, jokių skausmų, minčių ar idėjų. Jo dvasia yra tyra, permatoma it stiklas. Tabula rasa, kaip sakė Džonas Lokas. Bet kiek daug visko per gyvenimą joje prisikaupia! Nežinia ir kur telpa. O mano dvasia – vien tik žaizdos. Jai jau nebepasveikti, mano vaike, vienintele mano vaikaite Laura. Visi mane paliko, tikriausiai pamiršo, kad toks senis dar egzistuoja. Kai niekam nereikalingas, ko vertas toks gyvenimas? Netgi tavo motina išskrido į Airiją. Tu, žinoma, nesutiksi, jei pasakysiu, kad lengviau atsikvėpsi mane palaidojusi, bet tai tiesa. Aš jau taip toli esu atitolęs nuo pasaulio, jo įvykių, idėjų ir problemų, kad yra tik viena išeitis. Su manim pasibaigs mano kartos žmonių patirtys, baimės, nesėkmės, priverstinės išdavystės, gėdos jausmas dėl to, ką dariau beveik visą sąmoningą gyvenimą. Neduok Dieve, kad tai pasikartotų. Bet istorija eina ratais, ji mėgsta bjaurius pokštus: jau, atrodo, viskas gerai, gražu, ramu, kai staiga užslenka chaoso ir pervartų metas, žmonės atsiduria tarp girnų ir yra priversti rinktis blogį iš dar didesnio blogio. Jums atrodo, kad negrįžtamai nutolo smurtas ir prievarta, tačiau neapsigaukite: pasaulio tobulėjimas gali būti tik regimybė. Neleisk Dieve jiems patirti to, ką mes patyrėme. Mano motina sakydavo, kad žmogaus gyvenimas sukurtas tik kančioms ir vargui, jūs, tie, kurie ateinate, pabandykite įrodyti, jog tai netiesa. Man nepavyko. Ir daugeliui nepavyko. Dar Sofoklis sakė, kad nė vieno žmogaus gyvenimas nebūna be išbandymų. Ir aš kadaise maniau, kad gyvensiu nieko neslėpdamas nei nuo savęs, nei nuo kitų. Kad tu žinotum, vaike, koks kaltės jausmas ir kokia kankinanti gėda jau daugelį metų kartina mano buvimą...
       Valandėlę Vytauto Kemežio sąmonė tuščia, nėra jokių minčių. Jam atrodo, kad balsu kalbėjosi su anūke, pasakė, ką galvoja apie save. Bet, aiman, išdrįso tatai pasakyti tik sau. Kaip ir anksčiau daugelį kartų. Pasiryždavo, bet netrukus suniekindavo save: Laurai bus neįdomu, tokios problemos dabartiniam jaunimui svetimos, ji nesupras manęs, nes tarp mudviejų – praraja. Vaikams tėvų gyvenimas nesuvokiamas, pilnas kažkokių kompleksų, juokingų paslapčių, keistų, sveiku protu nesuprantamų moralinių nuostatų, abejojimų ir sąžinės graužaties, tad ką kalbėti apie ryšį, kokį nors lieptą virš laiko upės, atskiriančios senelius nuo vaikaičių...
       Nugarkaulyje glūdėjusi skausmo spyruoklė šokteli, suvirpa, atsipalaiduoja: Vytauto Kemežio smegenis perrėžia ugninis peilis, krūtinę adatos bado, katės nagai dreskia širdį. Aimana prasiveržia pro sukąstus dantis, iškreipia veidą, išplečia vyzdžius, ir proto šviesa gęsta užleisdama vietą raudonai tamsai. Laura pašaukia seselę, kuri suleidžia ligoniui nuskausminamųjų. Andžėjus Levanovičius irgi reikalauja „ukolo“, tačiau jauna medicinos sesuo, pakeitusi stambiąją raudonskruostę, sako:
       – Gydytojas jums neprirašė. Paskirta kitokių leidžiamųjų vaistų, bet ne ketanovos.
       – Jie tik ir laukia, kol aš galą gausiu. Net pasiskųsti nėra kam... Kas tik nesityčioja iš seno žmogaus... Anais laikais taip nebūdavo.
       Vytautas Kemežys vėl įkrinta į prisiminimų, praėjusio laiko būsenų duobę. Jau, atrodo, nebėra kur kristi, bet vis tiek įkrinta. Slysta, kabinasi už sąmonės likučių, už tikrovės kranto, bet pirštai sugriebia tiktai tuštumą. Koks sutrikęs, sugniuždytas pasijuto tada, kai grįžo iš Biržų. Kelias dienas džiovino drabužius, tačiau pasmerktumo jausmo nepasisekė atsikratyti. Vienas su savo kaltėmis, sąžinės kirminu, viso gyvenimu beprasmiškumu. Išdavystė Glikmano kieme įgydavo realių bruožų: tarsi Salvadoro Dali paveiksle tapdavo neatpažįstamu gyvuliu, žvėrimi, plėšrūnu. Gyvatės galva, liesos plaukuotos kupranugario kojos, išpampęs begemoto pilvas, beždžionės ausys, bet permatomuose viduriuose vabalai ir tuntai skruzdžių ėsdavo virpančią žmogaus širdį, ir jis girdėdavo ją plonai spiegiant, lyg būtų pjaustoma skarda. Ir tas padaras apsigyvendavo jo kambaryje, naktį išlįsdavo iš kampo ir, spjaudydamas kirmėlėmis, žiodavosi jam įgelti, įkąsti, jį praryti, sukramtyti ir paversti kruvino faršo kauge. Jis jusdavo, kaip iš sąnarių išsineria kaulai, plyšinėja raumenys, išsiverčia gyslos, pro visas angas laša kraujas ir krinta į tarakonus panašūs vabalai. Vytautas Kemežys suprato, kad kraustosi iš proto, bet vis tiek gėrė: iš pradžių dar įsipildavo į taurelę, paskui – tiesiai iš butelio; virtuvė buvo pilna butelių, miegamajame jie ridinėjosi grindimis, nes naktį pabudęs iš košmaro drebančiomis rankomis sugraibydavo butelį ir iš kakliuko kliukindavo bjaurų skystį, kad šiek tiek apsiramintų širdis, nebežliaugtų prakaitas, kad pasitrauktų, atsitolintų siurrealistinis plėšrūnas, pribarstęs kambarį knibždančių dviuodegių vabalų. Jis suliesėdavo, sumažėdavo, tapdavo plonas it siūlas, bet labai ilgas, paskui susilankstydavo, nušliauždavo į kampą ir įlįsdavo į plyšį. Bet vis tiek iš ten kartais pasigirsdavo šėtoniškas kvatojimas arba laidotuvių verksmai. Rytas būdavo siaubingas, jis nepraplėšdavo sulipusių vokų, raumenys virpėdavo, širdis daužydavosi – jis vos pajėgdavo įkvėpti į plaučius oro; nesveiko prakaito dvokas, šlapimo smarvė, pelėsių ir degtinės tvaikas; pridvisusio kambario prieblandoje jis patikrindavo butelius ir radęs kiek nors skysčio susiversdavo į gerklę. Įdienojus kuo nors apsimuturiuodavo ir leisdavosi į apačią, pereidavo gatvę ir vėl prisipirkdavo alkoholio. Grįžęs sėdėdavo ir glostydavo butelius, kalbėdavosi su jais lyg su geriausiais draugais, kartais net pabučiuodavo jų etiketes. Skysčio kliuksėjimas ir stiklo skambčiojimas buvo maloniausi ausiai garsai. Jis šiek tiek atsigaudavo, nes žinodavo, kad bet kurią minutę gali atkimšti butelį ir gurkštelėti degtinės. Valgyti nebenorėjo, tvarkyti kambarius – kam? Jis nebesiskusdavo, nebesišukuodavo, padauginęs griūdavo į lovą ir su drabužiais miegodavo. Tačiau vieną naktį Salvadoro Dali plėšrūnas nuo jo nebepasitraukė – gyvatiški dantys žvilgėjo tamsoje, iš gerklės lėkė kibirkštys ir kraujo lašai, raudona spalva dažėsi kambario sienos. Nebepadėjo ir degtinė: šonkauliai ir diafragma susitraukė, skrandis aklinai užsivėrė, nurytą gurkšnį stemplė grąžindavo atgal. Vytautą Kemežį mušė baisus karštis, tarsi kas viduje būtų pakūręs ugnį. Nusiplėšė drabužius, mėtė juos drakonui, o šis abejingai juos žiaumojo, seilės dryko ir bliaukė pasmakre. Kemežys, likęs nuogas, iššoko į balkoną ir vidurnaktį ėmė loti, kaukti lyg šuva, maldauti pagalbos. Kaimynė, matyt, iškvietė „Greitąją pagalbą“, nes atvažiavę medikai Vytautą išvežė į psichiatrijos ligoninę. Jis buvo baisus, paklaikusiomis akimis, apšepęs, nežinia ką šnekėjo, rėkė, blaškėsi, nenorėjo paklusti niekieno valiai. Kiaurą parą „valytas“, pagaliau atsipeikėjo tiek, kad galėjo sąmoningai kalbėti. „Aš visko bijau, – sakė jis, – mane persekioja, taikosi nužudyti. Žinau, kad mano kambaryje nėra drakono, bet naktį jis iš niekur atsiranda: iš pradžių žybsi tik raudona akis, paskui jis auga, pučiasi, man ima trūkti oro, ir jis puola mane.“ Pagyvenęs gydytojas nusprendė pasikalbėti su juo kaip su protingu žmogumi. „Kaipgi jūs, inteligentas, taip nusmukote, apsileidote, praradote žmogišką išvaizdą? Argi nebegalite gyventi be degtinės?“ – „Nebegaliu, – nesiginčijo Vytautas Kemežys. – Anksčiau ji man padėdavo. Gėriau visą gyvenimą, pastaraisiais metais – vis daugiau.“ – „Bet juk tai savižudybė. Ar jūs norite nusižudyti?“ – „Kartais pagalvoju, kad tai būtų ne pats blogiausias dalykas. Ramybė... jūs įsivaizduojate, kokia palaiminga ramybė man atsivertų? Jokios baimės, gėdos, kančios... jokio gyvenimo šleikštulio... diena ir naktis susilietų į švelnią tamsą... niekas manęs nepersekiotų, negąsdintų...“ – „Kas jus taip graužia ir kankina? Ką bloga esate padaręs?“ Vytautas Kemežys nepatikliai nužvelgė gydytoją: ar jis gali man padėti? Niekas negali man padėti, tai ne žmogaus jėgoms. Vaistai? Argi vaistai gali pakeisti mano praeitį? Ar gali kitaip būti nei buvo? Tačiau po kelių dienų vėl to paties paklaustas pradėjo nerišliai pasakoti: „Jaunystėje, gelbėdamas savo gyvybę, išdaviau draugus... parsidaviau saugumui... visą gyvenimą ėjau tarsi palei kokią sieną... tik retkarčiais šokteldavo pasąmoninis noras keršyti sau ir aplinkiniams, kaip sakoma, aklas maištas, įniršio priepuoliai... gal viskas taip būtų ir pasibaigę, bet prasidėjo Sąjūdis: džiaugsmas, kartu ir nerimas, baimė, gėda... Paskui žuvo sūnus, mirė žmona, likau vienas su savo mintimis... ir nebeištvėriau, prasiveržė...“ – „Gal jūs perdedate savo kaltę?“ – „Mano kaltė didžiulė, vienos parapijos klebonas sakė, kad tik Dievas gali ją atleisti...“ – „Jums reikia susitaikyti su savimi, nes kitaip...“ – „Tai neįmanoma, daktare! Aš negaliu sau atleisti…“ – „Pripažinkite savo kaltę, neslėpkite jos. Ir jums turėtų palengvėti.“ – „Kam turėčiau prisipažinti? Artimiesiems? Turiu tik dukrą ir anūkę. Joms tai nerūpi, jų visai kitokie gyvenimai. Žmonėms? Manęs jie nesupras, palaikys nukvakusiu seniu. Visi slepia savo kaltes, o aš pradėsiu pasakoti…“ – „Vilniuje yra tokia Liustracijos komisija. Be abejo, esate girdėjęs. Parašykite jai, prisipažinkite, ką esate padaręs.“ Vytautas Kemežys papurtė galvą. „O jeigu mane patrauks baudžiamojon atsakomybėn? Aš neištversiu.“ – „Nemanau. Tų, kurie patys prisipažįsta, neturėtų bausti. Šitiek metų praėjo…“
       Po mėnesio, išrašytas iš ligoninės, grįžo į sujauktus namus. Žiūrėjo į visą tą jovalą, bet nekilo rankos ką nors tvarkyti. Apsisukęs nusileido į apačią, perėjo gatvę, parduotuvėje nusipirko du butelius degtinės. Grįždamas kieme sutiko moterį, gyvenančią toje pačioje laiptinėje. Ir kaip tik tuo metu maišelyje išdavikiškai skambtelėjo buteliai. „Nespėjot grįžti ir vėl pradedat, – priekaištingai tarė kaimynė. – Ar dar nepasimokėt? Ir kaip jums ne gėda – senas žmogus, inteligentas…“ Vytautas Kemežys nebesiklausė, užlipo laiptais į savo butą, užrakino duris, stovėjo virtuvėje nedrįsdamas iš maišelio butelių išimti. Įgrūdo juos į spintą, po pagalvių užvalkalais. Tegu jie ten būna, man bus drąsiau. Bet aš jų neliesiu, pažadėjo pats sau. Beveik kasdien išsitraukdavo, paglostydavo, pavartydavo rankose, tačiau pajėgdavo pastatyti atgal, nors velniškai knietėdavo atsukti kamštį ir gurkštelėti bent burnelę. Vieną dieną sėdo rašyti laiško Liustracijos komisijai. Žinojo, kad tai bus nelengva, bet vis dėlto neįsivaizdavo, kokie užgrius jausmai, kokia prisiminimų bedugnė atsivers. Vėl visas gyvenimas ėjo į priekį ir atgal, šakojosi, nusekdavo iki dugno, pasimatydavo povandeniniai akmenys, dumblėti ir mauruoti, bejėgystė ką nors pakeisti prislėgdavo jį; bandydavo save teisinti, apeliuodavo į to meto tamsumą ir sudėtingumą, bet visi nekaltumo įrodymai išslysdavo jam iš rankų kaip tie vijūnai vaikystės baloje. Suplėšydavo prirašytus lapus ir išmesdavo į šiukšlių dėžę. Ne veltui sakoma, kad žmogaus teismas pačiam sau yra sunkiausias, murmėdavo panosėje. Čia tau ne sovietiniam saugumui kurpti pranešimus. Nuo to, ką parašysi, gali priklausyti likęs tavo gyvenimas. Mėgino pasakoti apie save trečiuoju asmeniu, tačiau teisinimosi potekstė vis tiek išlikdavo. O gal nereikia savęs pasmerkti, galiausiai nusprendė, juk negaliu būti pats sau prokuroras. Perskaitydavo, ką parašęs, ir šiurpas nupurtydavo: koks esu niekšas, koks išgama! Vis dėlto po mėnesio ar dviejų laišką išsiuntė. Ir ėmė laukti atsakymo. Kasdien tikrindavo pašto dėžutę, bet ten rasdavo tik reklamas ir miesto laikraštį. Po galais, burbėdavo pats sau, negi taip niekam nesvarbus mano prisipažinimas?
       Atėjo Kalėdos, ir jis įsipylė taurelę. Maloni šiluma pasklido po kūną, mintys sujudo, pagyvėjo, raumenyse radosi energijos. Net širdis ėmė ritmingai plakti. Vytautas Kemežys išėjo į miestą, pasisukiojo po Rotušės aikštę, užsuko į Katedrą. Džiaugsminga nuotaika, spindinčios akys, pažįstamų sveikinimasis, dvasią keliančios giesmės. Gimė mūsų Mesijas, mūsų Atpirkėjas! Kaip naivu, bet kartu – kaip gražu! Kasdienybėj tikėjimas slūgsta, senka, o per Kalėdas vėl sustiprėja. Nelyg upė po smarkaus lietaus. Netgi tie, kurie negalvoja apie Dievą, dabar Jį prisimena, ir jų širdyse sukrebžda miglota tikėjimo amžinu gyvenimu viltis. Nei civilizacija, nei mokslas neranda pakaitalo tai vilčiai.
       Naktį Vytautą Kemežį pažadino žingsniai. Dunkt, dunkt, dunkt, kažkas laiptais kopė į viršų. Ir sustojo prie jo durų. Kemežys įsitempęs laukė, kol pasigirs skambutis. Dunkt, dunkt, dunkt, nutolo žingsniai žemyn. Bet po valandėlės vėl atgal. Šįkart, atrodė, kalbasi. Stovi koridoriuje ir šnibždasi. Tikriausiai policija atėjo manęs, staiga šmėstelėjo bjauri mintis. Atėjo suimti ir išvežti į kalėjimą. Ten uždarę laikys, kol vieną dieną nuteis sušaudyti. Nepadėjo jokie blaivaus proto argumentai. Po pusvalandžio ar valandos pajuto, kad nebeištvers: smilkiniuose kalė, ausyse ūžė, širdis krūpčiojo, trūko oro. Nedegdamas šviesos drebančiomis rankomis spintoje sugraibė butelį ir užsivertė. Netrukus atlėgo, ir jis užsnūdo. Tačiau kitą naktį vėl tas pats: lėti sunkūs grėsmingi žingsniai laiptinėje ir paslaptingas kuždėjimasis prie jo durų. Kemežys tarsi mažas vaikas užsitraukia ant galvos antklodę, bet vis tiek jaučia, jog koridoriuje kažkas yra, laiko prikišęs pirštą prie skambučio mygtuko ir...
       Jis vėl pradėjo gerti. Tik išgėręs galėdavo užmigti ir naktį nieko negirdėti. Sausio pabaigoje atvažiavusi iš Vilniaus dukra įėjo į butą ir baisiai nustebo pamačiusi tuščius butelius, žila barzda apšepusį, nesusišukavusį tėvą, seniai tvarkytus kambarius, krūvas neplautų indų. „Tėte, kas atsitiko, kodėl geri? Kodėl šitaip apsileidai?“ Iš pradžių Vytautas Kemežys mykė, nieko nenorėjo pasakoti, tačiau dukters spiriamas prisipažino, jog be degtinės nebegali gyventi. „Aš jiems parašiau laišką, kad buvau neetatinis KGB agentas, ir dabar bijau, kad pasodins į kalėjimą“, – mikčiodamas pratarė jis. Žinia, kad tėvas buvo įsipainiojęs į saugumo tinklą, Skaistę pribloškė. Štai kodėl tėvas visą gyvenimą buvo toks niūrus ir paslaptingas, pagalvojo pati sau, o garsiai pasakė: „Negirdėjau, jog ką nors už tai būtų pasodinę į kalėjimą. Nesodins ir tavęs. Tavo butą išnuomosim, važiuosi gyventi į Vilnių.“ – „Kodėl? – nustebo Vytautas Kemežys. – Aš nenoriu, man gerai ir čia...“ – „Todėl, kad reikia! Po trijų savaičių išskrendu dirbti į Airiją, o Laura per maža, kad galėtų viena gyventi.“ – „Ar jau Lietuvoje neberandi darbo? – mėgino spirtis tėvas. – Matyt, nenori...“ – „Nerandu! – nukirto Skaistė. – O mudviem su Laura reikia pragyventi, butą išlaikyti. Nenorim antstolių sulaukti...“
       Taip Vytautas Kemežys atsidūrė Vilniuje. Kol dukra prižiūrėjo, gydėsi privačiai pas psichiatrą, tačiau, Skaistei išvykus į užsienį, į viską numojo ranka. Gerdavo pasislėpęs nuo Lauros ir be saiko rūkydavo. Drumzlės, pakilusios nuo dugno, nebenusileido žemyn. Jis gyveno prieblandoje, nelaukdamas ir nesitikėdamas prašviesėjimo. Stūmė dieną po dienos nesuvokdamas, kam gyvena. Visiškai nesirūpino sveikata, kartais ištisas dienas kažką galvodavo žiūrėdamas pro langą ir nieko nematydamas. Gal tik medžių viršūnes ir apniukusio dangaus lopą. Turbūt daugelį kartų sugrįždavo į praeitį, kai stovėjo Glikmano kieme priešais mirtį, susirangiusią šautuvo vamzdyje, ir svarstydavo, ar galėjo kitaip būti. Ką tau išdavystė davė? – klausdavo savęs. Gyvybę! – turėdavo paruoštą atsakymą. Ar yra didesnė vertybė už gyvybę? Tu nugyvenai penkiasdešimt kelerius metus, mokeisi, direktoriavai, davei vaikams gyvybę, auginai juos, tęsei savo giminę, nors štai ji vėl nyksta... Tačiau žeminaisi prieš tuos, kurie tyčiojosi iš tavo tautos, gniuždė ją, prievartavo, pratino parsiduoti ir veidmainiauti. Ko vertas toks gyvenimas? Kas tai turi nuspręsti? Žmonės, laikas? Visaapimantis protas, aukščiausioji, universalioji sąmonė, visur ir viskuo esantysis?
       Jaučia, kad artėja paskutinė jo valanda ir priverčia protą atgauti nuovoką. Sunkiai praplėšia vokus ir mato prieblandoje sėdinčią Laurą, kitoje lovoje gulintį nuplikusį, sumenkusį senį. Žino, kad čia ligoninė ir kad skausmas atėmė iš jo paskutines jėgas.
       – Laura, vaike, aš tuoj mirsiu, – sako jis.
       – Ką kalbi, seneli, – nusigąsta mergaitė. – Kas tau yra?
       – Pasakyk savo motinai, kad aš labai ją myliu... mylėjau... nors niekad to neparodžiau. Toks buvo mano gyvenimas. Prieš mane kalnas... mėginsiu į jį kopti... O! Jeigu man pasisektų...
       Vytautas Kemežys dar kažką šnibžda, bet Laura nebesupranta. Ji bėga pakviesti gydytojo. Andžėjus Levanovičius žiūri į kaimyną. Staiga suvokia, jog Kemežys iškeliauja.
       – Nejuokauk! – šaukia jis. – Negąsdink manęs! Aš neisiu su tavimi!
       Atskuba gydytojas ir seselė. Ligonis jau nealsuoja, pulsas neužčiuopiamas, veidas pamėlęs.
       – Į reanimaciją! – šūkteli gydytojas. – Greitai!
       Laura padeda perkelti senelį ant vežimėlio, kurį tuojau nustumia prie lifto. Ketvirtame aukšte juos pasitinka medikai, kurie bando gaivinti pacientą, įjungia aparatus ir lašelinę, apraizgo Vytautą Kemežį laidais ir vamzdeliais, tačiau jis nieko nebejaučia. Plaukia laiko upe į aukštupį, į penkiasdešimtuosius metus, o čia vėl atsiduria žydo Glikmano kieme. Ir jis jau ne Kemežys, bet Stanislovas Baltrėnas. Greta jo stovi Steponas Švėgžda. Prie gatvės augančioje liepoje čerška kėkštas, yra ankstyvas apsiniaukęs vasaros rytas. Duobės jau iškastos, kvepia sutryptomis žolėmis ir atverta žeme. Siauraakis kareivis ir du stribai, vilkintys šimtasiūlėmis, lėtai pakelia ginklus. Išblyškę vaikinai suspaudžia vienas kito ranką – jos nedreba. Antpečiuotas karininkas numeta į šalį nebaigtą rūkyti papirosą. Kažkur miestelio grindiniu sudarda vežimas. Stanislovas Baltrėnas ir Steponas Švėgžda įtemptai žiūri į vamzdžių kiaurymes, kuriose susirangiusi tūno mirtis, bet kai tik karininkas mostels ranka ir pasakys: „Davaj“, ji išlėks į orą. Šios akimirkos – svarbiausios, galvoja Stanislovas Baltrėnas, jos viską nulems. Nepakelti rankų, nešūktelėti išdavikiškų žodžių, nedaryti klaidingų judesių, ir jis neįpuls į raudonąją tamsą. Ištverti, nepasiduoti, nesudrebėti – ir jie abu nuplauks laiko upe. Išdidūs, nepalenkiami, tvirti tikėjimu, kad jų sielos gyvens ir po mirties. Ir nebus ten šmėklų karalijos. Per penkiasdešimt penkerius metus jų kaulai taps skaistūs ir spindės pučiant vėjui, šviečiant mėnuliui. Tačiau jis privalo nepabūgti... dar kelias paskutines akimirkas... stovėti kartu su draugu... ir kartu su juo mirti.

       2006