tekstai.lt

Požiūriai. Česlovas Laurinavičius

Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Benedikto Januševičiaus nuotrauka
1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?

3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?



1. Ekologinę problemą, manau, reikia spręsti nuo savęs: apriboti vartojimą, tenkinant tik būtinas reikmes, ir pagarbiai žiūrėti į kiekvieną šios žemės gyvį. Panašią kultūrą mačiau Švedijoje, kur teko pagyventi netrukus po išsivadavimo, ir ta patirtimi stengiuosi vadovautis iki šiol. Vis dėlto per praėjusius dvidešimt metų daug kas pasikeitė, plačiai imta kalbėti apie demokratijos ar net Vakarų civilizacijos krizę, ir dabar jau nebesu toks optimistas, kad pasitikėčiau vien abstrakčiu demokratijos šūkiu ir kritikuočiau vien antiglobalistus.

Turiu pripažinti, kad per pastaruosius metus gerokai pasipildė mano supratimas apie supantį pasaulį ir apie tai, kas yra demokratija. Mokantis iš vadovėlių atrodė, kad demokratija – visų pirma – daugumos valdžia. Pasirodo, nieko panašaus. Dauguma – kartais net ištisi milijonai – gali praktiškai nieko, arba beveik nieko, nereikšti. Amerikiečiai sako, kad demokratija yra tada, kai valdo demokratai. Kas yra tie demokratai, taip pat aiškėja ne iš karto. Švedijoje ar Suomijoje toks klausimas apskritai nekyla. Lietuvoje – tai jau problema, bet vis dar yra vilties, kad ją įveiksime. Tačiau kitos mintys peršasi pasižiūrėjus į šiandieninę Baltarusiją. Vaizdžiai galima pastebėti, kad tie, kurie balsuoja už esamą santvarką – jų gali būti apie penkis milijonus – demokratijos požiūriu, tėra nulis. O Baltarusijos demokratai – visiems gerai žinomi. Viena jų neseniai pasiprašė Lietuvos politinio prieglobsčio. Beje, jo paprašiusi, demokratė per Lietuvos televiziją labai kritiškai atsiliepė apie mūsų užsienio politiką ir ypač apie mūsų Prezidentę. Na, pagalvojau, kaipgi tu, mergužėle, gausi dabar prieglobstį, kai taip purvais drabstai tą, iš kurio prieglobsčio prašai. Bet, pasirodo, gavo ji prieglobstį be jokių problemų, ir, kiek žinau, toliau dalija panašius interviu. Vadinasi, mergužėlė žino, ką daro. Taip jau atsitiko, kad teko ją savo akimis iš arti pamatyti, ir dabar jau galiu suvokti, kas yra Baltarusijos demokratė – kur iki jos tiems penkiems milijonams...

Nagrinėdamas šių dienų viešąją erdvę ir lygindamas ją su sovietiniais laikais, prieinu prie eretiškos (visiems laikams) išvados, kad tarp buvusios ir esamos sistemos ne toks jau didelis skirtumas. Pasirėmęs orveliška analogija, sovietinę sistemą įvardyčiau kaip orientuotą į ne visai protingą visuomenę; kadangi tokios sistemos socialinė bazė neveiksminga, be to, ši sistema netenkina protingųjų, neturėtų stebinti, kad ji laikėsi tik pasitelkdama galingą ideologiją ir dar galingesnį prievartos mechanizmą. O demokratija – bent kaip ją šiandien suvokiu – yra orientuota į protinguosius (gal tiksliau – į gudriuosius). Ir kadangi tada socialinė bazė kur kas labiau veiksminga, fizinės prievartos mechanizmo poreikis ženkliai sumažėjęs. Tačiau ideologinė mašina dirba nė kiek ne silpniau ir gerokai veiksmingiau, kadangi ją realizuoja protingieji. (Užtektų pastebėti, kaip, pavyzdžiui, organizuojama Lietuvoje diskusija mokesčių klausimu.) Bet problema, kad protas toli gražu negarantuoja nei sąžinės, nei pagarbos, nei pagaliau elementaraus padorumo prioriteto, t. y. savybių, kurios net sovietmečiu laikytos tikrosiomis žmogiškosiomis vertybėmis.

Prisimenu, kaip maždaug prieš penkiolika metų į Lietuvą atvykęs labai populiarus (tuo metu) danų politologas mane – ir tikriausiai ne vien mane – gerokai nustebino pasakęs, kad bene esminę problemą jis mato demokratijos agresyvume. Šiandien, deja, toks pasakymas manęs jau nebestebintų. Be abejo, demokratinė sistema sukūrė nuostabią civilizaciją, ir ji pakankamai gerai tebeveikia Vakarų pasaulyje, tai yra ten, kur daugiau ar mažau ragauta romėniškos racionalistinės tradicijos. Tačiau problema iškyla tuomet, kai toji civilizacija veržiasi į kitų tradicijų erdves, pavyzdžiui, į rusiškąją, kur vyrauja emocija. Dar rimtesnės problemos kyla, kai veržiamasi į islamo pasaulį ar į Indokiniją. Kaip žinoma, iki XX a. daugelyje tų rajonų vakarietiškoji civilizacija buvo platinama tiesiog prievarta – įvairiomis kapituliacijomis, „setelmentais“ ar tiesiog kolonijiniu pajungimu. Pagrindinis Vakarų skverbimosi argumentas buvo vadinamoji kultūrtregerystė, kitaip – švietimo plėtimas. Švietimui išplitus po visą pasaulį, vakarietiškos kultūros pranašumo argumentas ėmė prarasti galią. Mat pradėta suprasti, kad vakarietiškų vertybių plitimas daugiausia tarnauja tiems patiems Vakarams. Taigi Rytuose pabudo nacionalizmas, susikūrė ypatingo tipo militarizuotos sistemos, vadinamos totalitarinėmis. Stipriai pasitempė ir Vakarai, ypač plėtojant masinę kultūrą. Didelėmis pastangomis pavyko totalitarines sistemas gerokai apgriauti, daugiausia dėl ideologinio pranašumo. Bet net ir totalitarines sistemas sugriovus – ir net apskritai pašalinus bet kokią politinės sistemos priedangą, kaip tai atsitiko daugelyje Vidurio Rytų regiono šalių – įpiršti vakarietiškų vertybių nebepavyksta. Nes, atkritus visokiems politiniams kevalams ir tiesiogiai bendradarbiaujant žmonėms, aiškėja paprasta tiesa: Rytų žmogus jam peršamų vakarietiškų vertybių aplinkoje praranda savo individualią savigarbą. Vis dėlto Vakarų ekspansijos procesas galėjo tęstis, kol jį garantavo karinė ir ekonominė galia bei masinės kultūros gyvybingumas. Tačiau, prasidėjus ekonominei stagnacijai bei išsikvepiant kultūriniam patrauklumui, problema tapo akivaizdi. Argumentu belieka karinė galia. Tačiau, kaip žinoma, istorijoje daug galybių žlugo ne todėl, kad, kariniu požiūriu, tapo bejėgės.

Neabejoju, kad Vakaruose tokia padėtis gerai suvokiama. Vis dėlto agresyvus veržimasis tęsiasi. Paskutinis jo etapas – vadinamieji arabų pavasariai, kai įsigudrinta daugumos milijonų euforiją pateikti kaip demokratijos erzacą. Tiesa, neilgam. Pasekmė – permanentinė civilizacijų konfrontacija apsinuogino labiau nei kada anksčiau. Nuversti diktatoriniai režimai tik suaudrino islamiškąją jūrą, ir priešiškumo koeficientas išaugo. Tai liudija apklausos, kuriomis siekiama išaiškinti, kaip pasaulyje vertinama Vakarų politika. Bet judėjimas niekur tęsiasi – tarsi vien dėl paties judėjimo keliamo momentinio pasitenkinimo.

Rašau tai ne todėl, kad turiu ambicijų pasiūlyti išeitį Vakarams apskritai. Prie to, ką kadaise yra parašęs Radyardas Kiplingas apie Rytus ir Vakarus, nedaug ką galėčiau pridurti. Rašau, kadangi jaudina Lietuvos situacija, nes mūsų šalis yra atsidūrusi ant šios pasaulinės konfrontacijos slenksčio su visomis galimomis tokios situacijos suponuotomis negatyviomis pasekmėmis. Šaltasis karas tampa realia perspektyva. Bet svarbiausia – mūsų valdantysis elitas linkęs rinktis tokią perspektyvą kaip vos ne geriausią išeitį. Instrumentarijaus pagrindas – provokavimas. Man vis kyla abejonių, ar toks pasirinkimas – savarankiškas, ir ar jis atsakingas. Bet abejonės, šios dvejonės Lietuvoje nepopuliarios. Mūsų dabartinių ideologų veiksmai neretai primena sovietinių laikų tradicijas. Tik bolševikinė striukė pakeista į kryžiuočio mantiją. Pastaruoju metu pastebiu sustiprėjusį puolimą prieš mūsų nacionalinę kultūrą. Kadangi tai daroma tūžmingai, kartais net sadistiškai, galima spėti, jog to puolimo pozicijos silpnos. Tačiau orientacijos į konfrontaciją simptomas akivaizdus. Rimtesnę problemą matau santykiuose su kaimynais. Štai prieš Šv. Kalėdas per Lietuvos radiją girdėjau vieno pono ilgą „elokvencinę promenadą“ apie tai, kaip demokratija plinta Rusijoje, kaip ten artėja valstybės suirimas ir kaip, jam įvykus, mes saugiai gyvensime. Turbūt beprasmiška būtų to pono teirautis, kaip jis konkrečiai įsivaizduoja Rusijos irimo procesą ir kokios galėtų būti to proceso pasekmės Lietuvai. Mat šis ponas ne per seniausiai atsikėlė iš užjūrio ir tikriausiai tebesijaučia esąs saugioje Potomako paunksmėje. Bet apie Rusijos suardymą dabar svajoja nemažai Lietuvos ideologų. Mano supratimu, tokius tikslus gali kelti tik asmenys, nejaučiantys atsakomybės už šiandien egzistuojančią Lietuvą ir besivadovaujantys kažkokiais kitais idealais.

 

2. Objektyvią Lietuvos padėtį matau kaip niekada perspektyvią. Visi reikalingi rezervai jai suteikti istorijos. Klausimas, ar, ir subjektyviai, bus tais rezervais pasinaudota? Grėsmių kyla iš visų pusių. Net iš Briuselio! Teko girdėti, kad ten pasisakoma už nacionalinių kultūrų naikinimą. (Gal tai netikslus vertimas, bet, kaip žinome, nėra dūmų be ugnies.) Man tokia žinia primintų 1977 m., kai Sovietų Sąjungoje buvo ruošiama nauja Konstitucija ir kelta idėja atsisakyti sovietinių respublikų, nes esą jau susikūrusi vieninga tarybinė liaudis. Bet LTSR išliko iki pat 1988 m., kai Sąjūdis jai galėjo įpūsti dvasios. Dabar esame suvereni valstybė ir patys galime pareikšti savo valią. Įdomu, ar atsiras valios panašiems planams nepritarti? O gal linkstama galvoti, kaip tas estas, kuris 1941 m. apsivilkdamas Vermachto uniformą manė, jog pagaliau tapo tikru europiečiu.

Bet pastebiu ne vien nerimą keliančių pokyčių. Ypač džiugina mane Klaipėdos uosto augančios apimtys. Tad galvoju, kad mūsų viešąją erdvę užplūdusių išvedžiojimų kakofonijoje vis dėlto yra tam tikro susivokimo.

 

3. Pagrindinis mano optimizmo šaltinis – tai jauni kolegos, jų kvalifikacija ir požiūris į darbą. Taip pat džiugina, kad mūsų Vyriausybė – nors jai daug dėl ko galima būtų priekaištauti – rodo dėmesį jaunai gabių mokslininkų kartai. Pagaliau džiugina ir sustiprėjęs susirūpinimas, kad mažėtų emigracija iš Lietuvos. Tiesa, kol kas apsiribojama tik propaganda. Bet ir tai gerai.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 2 (vasaris)