tekstai.lt

Besimainančių prasmių švytėjime...

Wislawa Szymborska. Mariuszo Kubiko nuotrauka iš puslapio http://lt.wikipedia.org/wiki/Wis%C5%82awa_Szymborska
Wislawa Szymborska. Mariuszo Kubiko nuotrauka iš puslapio http://lt.wikipedia.org/wiki/Wis%C5%82awa_Szymborska
Wisława Szymborska

(1923 07 02–2012 02 01)

 

Per Nobelio literatūros premijos laureatės Wisławos Szymborskos laidotuves Krokuvoje iš garsiojo Marijos bažnyčios bokšto trimitininkas urbi et orbi grojo melodiją pagal jos eilėraštį „Niekas nesikartoja du kartus ir nesikartos...“ Šiame poetės patirtis tarsi jau reziumuojančiame kūrinyje įprasminta paprasta išmintis apie gyvenimo unikalumą ir apie netekčių nepakartojamumą, – pagal pačios autorės žodžius, jog „mirsime be rutinos“. Senosiose Rakoviecų kapinėse (ten, beje, palaidotas ir Lietuvos magas Juozapas Albinas Herbačiauskas) skambėjo ir kita muzika. Į aukštybes vinguriavo svinguojantis Ellos Fitzgerald balsas, poetės mylimiausios dainininkės, su kuria W. Szymborska, pasak vieno kalbėjusių prie urnos, galės tenai bendrauti... Klausytis E. Fitzgerald bliuzų, kartu rūkyti, gurkšnoti kavą ir žavėtis įstabiu jos stotu, panašiu į „rąstagalį“ („kłoda“). Apie tai poetė pranašiškai, su sau būdingu šypsniu kalbėjo eilėraštyje „Ella danguje“. Sąmojaus žiežirbų ir lakoniškų kalbų per savo laidotuves prašė pati Velionė, sugebėjusi savo eilėraščiuose būties tragizmą perkelti į estetinės žaismės lygmenį. Šios neritualinės palydos į kitą pasaulį taip pat dar kartą parodė išskirtinę kūrėjos asmenybę, o drauge – jos beribio kuklumo ir paprastumo žavesį bei nenorą bet kokiomis aplinkybėmis būti dėmesio centre.

Po laidotuvių dažnas komentuotojas minėjo, kad poetės (beje, mirusios miegant) kūryboje nuolatos tvyrojo egzistenciniai Tanato – mirties dievybės, Hipno brolio ir Nakties sūnaus – motyvai. Supinti su mąslia refleksija apie žmogaus būties trapumą ir paradoksus, inkrustuoti švelniu humoru, autoironija ir primenantys pasauliu vis besistebinčio vaiko jauseną. Kaip, pavyzdžiui, viename iš žinomiausių jos eilėraščių apie paliktą vienišą katiną, vaikščiojantį „įsižeidusiomis letenėlėmis“ ir niurnantį ant šeimininko, kad tasai išėjo ir nesugrįžta... Nes pasimirė, o „su katinais taip nesielgiama“ („Katinas tuščiame kambaryje“). Arba kaip epitafiniame eilėraštyje „Antkapis“: „Čia guli senamadiška kaip kablelis / keleto eilėraščių autorė. <...> Praeivi, išsitrauk iš portfelio elektronines smegenis / ir apie Szymborskos likimą pagalvok minutėlę.“

Jos poezijoje sukurtas unikalus, nuolat besimainantis semantinių atspalvių mirguliavimas, pasiekta skaitytojus taip stebinanti simbiotinė kuo įvairiausių, neretai kontrastiškų emocinių tonų vienovė. W. Szymborskai itin būdingas sugebėjimas pauzėmis, lakoniškais sakiniais atskleisti potekstėje glūdinčius prasmių telkinius, daugybe netikėčiausių rakursų varijuoti tam tikras universalias ontologines ir epistemologines kategorijas. Tai ryšku garsiojoje kalboje, pasakytoje 1996 m. Stokholme, Nobelio literatūros premijos įteikimo iškilmėse: W. Szymborska tada kalbėjo apie poezijoje glūdinčias pasaulėvokos galimybes, įvairiais aspektais parafrazavo nuo antikos laikų filosofinėje sąmonėje įspaustą tezę „žinau, kad nežinau“.

Išgirdęs apie jos mirtį vasario 1 dieną, įkopus į 89-uosius gyvenimo metus, prisiminiau susitikimus su poete per įvairius renginius Krokuvoje Literatų namuose ar Jogailaičių universitete. Mano dėstytojai ir bendramoksliai ją labai gerbė, o juos (kaip prof. Teresą Walas, poetą Bronislawą Majų) W. Szymborska laikė artimiausiais bičiuliais. Jau tada, prieš trisdešimt kelerius metus, ji buvo žinoma kūrėja, paskelbusi svarbius poezijos rinkinius – „Yetį šaukiant“ („Wołanie do Yeti“, 1957), „Druska“ („Sól“, 1962), „Bet koks atvejis“ („Wszelki wypadek“, 1972), „Didelis skaičius“ („Wielka liczba“, 1976). Tuomet jau buvo susiformavusi itin sugestyvi ir savita kūrėjos poetinė maniera, pagrįsta paradoksaliais prasmės viražais, lakoniškais sakiniais, mąslia potekste ir jautraus sąmojo blyksniais. Ji itin mėgo rašyti limerikus, glaustas poetines miniatiūras, grindžiamas netikėtais humoristiniais sugretinimais, semantinėmis metamorfozėmis ir žaismingais rimais. O drauge su vėlesnėmis knygomis, kaip pavyzdžiui, „Žmonės ant tilto“ („Ludzie na moście“, 1986), „Akimirksnis“ („Chwila“, 2002), „Dvitaškis“ („Dwukropek“, 2005), „Šičia“ („Tutaj“, 2009), „Augalų tylėjimas“ („Milczenie roślin“, 2011), susiformavo originalus, tykus ir švytintis kalbėjimas apie gyvybe alsuojančių ir negyvų objektų, buities reiškinių ir metafizikos organišką vienovę. Jos eilėraščiuose įprasmintas dermės, harmonijos pojūtis, taip pat ir vidiniai konfliktai, skausmingai aižantys žmogiškąją būtį. Taip sukuriamas ypatingas, tiesiog fenomenalus, filosofiškumu persunktas poetinis diskursas, leidžiantis pajausti naujos, sužmogintos erdvės galimumą. Jis išreikštas, pavyzdžiui, eilėraštyje „Pašnekesys su akmeniu“:

 

                                                Beldžiuos į jo duris.

                                                 – Tai aš, įleisk mane.

                                                Noriu patekti tavo vidun,

                                                pasidairyti aplinkui,

                                                įkvėpti tave į plaučius.

                                                <...>

                                                Beldžiuosi į jo duris.

                                                – Tai aš, įleisk mane.

                                                – Neturiu durų, – taria akmuo.

 

                                                                                                Vertė Tomas Venclova

 

Panašiai prasmės moduliuojamos ir mąsliame kūrinyje „Didelė laimė“ apie pasaulių virtualumą: „Didelė laimė / nežinoti tiksliai, / kokiame gyveni pasaulyje. // Reikėtų labai / labai ilgai egzistuoti, / žymiai ilgiau, / nei jis egzistuoja. // Kad galėtum nors palyginimui / pažinti kitus pasaulius. / Viršum kūno pakilti, / nes jis nieko kito geriau nemoka, / kaip varžyti / ir sunkumus kurti.“

Niekad neužmiršiu Czesławo Miłoszo laidotuvių 2004 m. Krokuvoje prie Skalkos bažnyčios, – stovėjau medžių paunksmėje, poetai, vertėjai skaitė eiles, įvairiomis kalbomis, tarp jų ir lietuvių... Ir staiga prie karsto žengtelėjo kuklutė, smulkutė W. Szymborska ir nusilenkusi poetui prislopintu balsu pasakė: „Miłoszas išliks gyvas todėl, kad jo poezija mus visus pergyvens...“ Beje, apie jų bičiulystę, nepaprastai šiltą bendravimą rašo abu didžius poetus artimai pažinojęs leidyklos „Znak“ vyriausiasis redaktorius Jerzy Illgas savo knygoje „Gražūs laikai. Czesławas Miłoszas ir Wisława Szymborska“ (2011 m. į lietuvių kalbą išvertė Birutė Jonuškaitė).

Įsiminiau ir pokalbius su poete 2000 m., kai ji su kitais Nobelio literatūros premijos laureatais Czesławu Miłoszu ir Günteriu Grassu lankėsi Vilniuje. Per šį susitikimą buvo malonu W. Szymborskai įteikti parengtą „Poezijos rinktinę“, 1998 m. išleistą „Baltų lankų“ leidykloje. Į lietuvių kalbą eilėraščius vertė iškilūs lietuvių kūrėjai, tarp jų – Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė, Tomas Venclova, Kornelijus Platelis, tad šis rinkinys išties gana adekvačiai atliepia daugiaspalvį, žaižaruojantį lenkų poetės kūrinių skambesį. Knyga, manau, ir dabar stovi jos bibliotekos lentynoje...

Kalbant apie pokario lenkų poezijos kontekstą, W. Szymborska priskirtina gražiai auksinės kartos poetų plejadai (drauge su tokiais garsiais poetais, kaip Tadeuszas Różewiczius, Zbigniewas Herbertas, Jadwiga Hartwig, Ewa Lipska, Mironas Białoszewskis, Stanisławas Grochowiakas...). Tipologiškai ši karta lygintina su mūsiškių poetų – Justino Marcinkevičiaus, Alfonso Maldonio, Algimanto Baltakio, Vytauto P. Bložės – generacija. O savo dvasiniu pasauliu, raiškos priemonėmis W. Szymborskai, mano manymu, artimiausia būtų Juditos Vaičiūnaitės, Nijolės Miliauskaitės, anglų poetės Sylvios Plath poezija.

Pora iškalbių štrichų, kurie turėtų dar labiau mūsų atmintyje įspausti jos atvaizdą. Poetė parašė palyginti nedaug – žinovai suskaičiuoja apie 350 eilėraščių, vadinasi, per metus ji sukūrė maždaug po penkis kūrinius... Taip pat įsimintinas W. Szymborskos gyvenimo etikai toks būdingas paskutiniojo rinkinio pavadinimas – „Pakanka“ („Wystarczy“). Jis susideda vos iš trylikos eilėraščių ir turėtų pasirodyti, kaip skelbia leidėjai, šių metų balandžio mėnesį. Ir tokio nedidelio, bet ryškiai švytinčio telkinio užtenka, kad apie W. Szymborską derėtų pasakyti tuos pačius žodžius, kuriuos poetė ištarė prie Cz. Miłoszo karsto.

 

Algis Kalėda

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 3 (kovas)