tekstai.lt

Aidas Marčėnas. Vienkartinis spalis

Aidas Marėnas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Aidas Marėnas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

Vienoraštis

 

 

(Pabaiga. Pradžia 2012 m., Nr. 2)

 

69

 

Mano kaimynas Andrejus, kurio tėvas rusas, o motina estė, formuluoja: „Gal iki trisdešimties metų buvo nelengva dėl tautinės tapatybės apsispręsti, po trisdešimties subrendau ir suvokiau – koks skirtumas? Mano tautybė – rašytojas.“ Todėl ir lankai Vienos žydų kapus – pagalvoju... Beje, gal ir aš – rašytojas? Abejoju, labai abejoju... Abe, joju. Tuoj, Abe, tuoj, Abraomai, jau tuoj – antrąja metro linija, paskui septyniasdešimt antruoju tramvajumi.

 

 

70

 

                                   Wolfgangas Amadeus Mozartas turi

                                   Wolfgango Amadeaus Mozarto kapą.

                                   Bet Wolfgango Amadeaus Mozarto kapas

                                    (net Wolfgango Amadeaus Mozarto kapas!)

                                   neturi Wolfgango Amadeaus Mozarto.

 

                                   Ir tai, Deus, manyčiau, teisinga.

                                   Čia, elektroninėse erdvėse,

                                   ir pasirašau –

                                   a ma.

 

 

71

 

Fotografuodamas kapą, jaučiuosi taip, lyg daryčiau nusikaltimą. Na, gal ir ne nusikaltimą, bet kad demonstruoju mirusiojo atžvilgiu neatleistiną familiarumą – tikrai. Dar prieš porą metų tas jausmas, šitas nepatogumas nekėlė jokių rūpesčių. Aš ir Ezra Poundo kapas, aš ir Josifo Brodskio kapas – kaip du pirštus apsiusioti. O dabar – priartėta. Atsitraukiu per žingsnį. Atsiprašau. Ir spragteliu telefonu – pasiųsiu vargšo Wolfgango kapą (tiksliau – kenotafą) vargšui Rimvydui, tegul ir jie apsiuosto. Vieta tai tuščia, neužimta.

Čia, Rimvi, Mozarto kape, palaidotas Niekas. Su katarinka:

 

                                   tuštumoj tuščiai aidėjos

                                   tuščias vardas: amadeus

 

                                   bet rudens spalvas taškąs

                                   atsimušdavo kažkas

 

 

72

 

Vienos centrinėse kapinėse ilsisi tiek, kiek gyvena Lietuvoje, turėtų ilsėtis, nes apie poilsį čia negali būti nė kalbos: gręžiama, kalama, šlifuojama, pjaunama ir mūrijama, „darbas darbą veja“, o susimąstęs apie amžinuosius dalykėlius, anapusybės ir šiapusybės abipusybę, kapinių „autobane“ gali ir po ratais pakliūti. Bet, ilgėliau pasivaikščiojęs, pastebi, kad didmiesčio netvarka čia tik iš pirmo žvilgsnio, iš tikrųjų čia didmiesčio – jei tas didmiestis Viena – tvarka. Viskas apskaičiuota, viskas serijomis, grupėmis. Vienos daktarai prie Vienos daktarų, vienas kompozitorius su kitu vienu kompozitoriumi, kuklūs, ramūs, susivieniję prezidentai. Po kubo smaigaliu prigulęs vienišas Schoenbergas turėtų likti patenkintas.

Kas kita – senųjų žydų kapinių flangas. Čia, tik retsykiais permušamas kažkokio paukštuko čirptelėjimo, gūdžios ramybės ir tyliausios tylos pašnekesys, šviesotamsa (ir lai niekas nedrįsta sakyti, jog šis žodis ir čia nevartotinas), į nebūtį vedančios užželiančios proskynos, gebenėmis apėję vienur stipriau, kitur menkiau aptirpę antkapiai – natūra, apglėbusi kultūrą paskutiniam ilgam liūdesio šokiui. Esu svečiuose, kur sakoma: jauskitės kaip namuose; mūsų čia vis tiek nebėra ir niekada nebebus... Štai taip ir jaučiuosi. Lyg rašomame, atsirandančiame eilėraštyje, vadinasi, namuose. Namuose, kuriuose nebėra. Namuose, kuriuose nebebus. Todėl esu gražus. Daug gražesnis nei prieš tai, kai nenoromis atėjau. Kažkur ten, mano ūksmės gelmėje, vietoje laukiamo vėjo šmėsteli Oskaro Milašiaus šešėlis. Apstulbęs stoviu čia, namuose, šešėliuojančioje proskynoje, su nutūpusia ant kepurės marga peteliške ir žinau, brangūs lietuviai, tai, ko ligi šiol nežinojau, – manyje visada gyveno didelės, senos, gebenėmis apaugusios žydų kapinės:

 

                                   ir jūs, išrinktieji, perverti žodžio

                                  šaknim,

                                               veiksmu, kuris

                                   ir reiškia buvimą,

                                                               ir jūs, kuplūs

                                   kapinių augalėliai, gebenės,

                                   gebančios įsitverti,

                                                                 antkapių

                                   parazitai – šviesom,

                                   šešėliais, švieso-

                                                             tamsoje

                                                             besibaigiančiame –

                                   tik ką prasidėjusiame –

                                   gyvenime

 

 

73

 

Viena. Spalis. Vakaras. Nuo Roberto Danio aname pasaulyje dovanotos, suskaitytos, lipniąja juosta sutvirtintos, puošiančios skurdų mano kambario interjerą, atremtos į komodą, šioje kelionėje dar neatverstos knygelės viršelio primerktomis valingomis akimis kiaurai laiką ir erdvę veriantis Josifas Brodskis iš Claudios Sinnig senovėje įrašyto CD nuostabius savo eilėraščius skaito (lyg misterijoje, atkartojančioje Jokūbo ir Dievo grumtynes) kaip visada (kaip tokiose grumtynėse dera) – prastai, bet užtikrintai, su tariamo nugalėtojo pasimėgavimu. Todėl, klausydamasis jo skaitymo, jaučiu dvigubą, net trigubą malonumą.

 

 

74

 

Gyvenant Vienoje, anksčiau ar vėliau neišvengiamai ateis toks metas, kai susimąstysi apie romaną. Ne kokį eilinį lia-lia filosofijos profesorei, vis primenančiai tau pareigą sukurti šio žanro šedevrą, o tikrą, mirtiną, vienatinį. Tačiau, kad parašytum tokį romaną, bent jau pradėtum, pamėgintum – privalai turėti pirmąjį sakinį, tą sakinį nešiotis su savimi gal metus, o gal visą gyvenimą, branginti jį ir brandinti, kol, galbūt, jis, tasai sakinys, nebegalės pasilikti vienas su tokiu kvėša, išduos tave ir, idant galutinai pribaigtų, pasikvies antrąjį sakinį. Ir štai tada...

Ne, neparašysiu, nė nemėginsiu rašyti romano. Niekada neturėjau pirmojo sakinio. Visi mano iškrypę sakiniai turėjo mane. Visi, išskyrus pirmąjį. Kažkas jį turi, Kažkas jį paslėpė nuo manęs.

 

 

75

 

Antakalnyje, vaikystės bute, pro virtuvės lango kampą stebint dvigalviu ereliu papuoštos buvusios mano mokyklos aktų salės, kur dedasi neaiškūs dalykai, šmėžuoja šešėliai žmonių, keistų gyvūnų (vienas tarsi primena minotaurą), langus, paskambina poetė Ramunė Brundzaitė iš kandidatės į Lietuvos prezidentes Jurgos Ivanauskaitės rinkimų štabo ir agituoja prisidėti prie kilnaus reikalo. Telefonas labai traška, nelengva susišnekėti. „Mūsų klausos rusų, kinų ir lotofagų saugumai, susitinkam sutartoje vietoje“, – dar spėju pasakyti. O štai kur ta sutarta vieta, svarstau jau anapus, tai yra – atsibudęs.

Nors kita ir demonstratyviai nusisukusi, viena Austrijos erelio galva žiūri į Rusijos pusę, tą patį galima pasakyti apie jo giminaičio, plėšriojo Rusijos erelio galvas, o čia ir vėl skimbteli ta galvota pavardė, Golovatovas – galvoju žiūrėdamas į ryto saulės nušviesto mano lango stiklu ropojančią nedidukę, pirmąją, kurią sutikau per septyniolika dienų Austrijoje, atskridusią čia pasižiūrėti, pauostyti lietuvio, kažkokią begalvę musę. Dangumi (o kuo gi daugiau?) praskrenda trys malūnsparniai.

„Orai Lietuvoje ir pasaulyje“, pakoregavę savo prognozę savaitei, dabar teigia, kad Vienoje prasideda ilgas liūčių periodas – liūdesio ir muziejų metas. Sėsime, mano Lietuvos prezidente Jurga, į tramvajų „D“, per lietų važiuosime Belvederin ir galų gale patirsime tą Gustavo Klimto bučinį.

 

 

76

 

Viliūtė parašė, kad jos kraujyje per didelis cholesterolio kiekis.

Tiesa, ji parašė kiek kitaip, o kad ir nepašvęstas suprastų, reikia papasakoti vieną šeimos anekdotą. Tėveliui, jau sunkiai sergančiam, padarė kraujo tyrimą, ir štai – rezultatai: šis – prastai, tas – geriau, anas – visai nieko. Tėvelis norėtų pasiteirauti, ar ne per daug jo kraujyje cholesterolio, bet tas žodis užkrenta, pasimeta, ir nors tu ką. Tėvelis vis dėlto formuluoja: „O kaip ten tas?“ – „Kas tas?“ – nesupranta gydytoja. „Na, tas, kurio visi amerikiečiai bijo...“ – „Bin Ladenas?“ – bando padėti supratingoji gydytoja.

Viliūtė parašė: „Mano per didelis bin Ladenas.“

 

 

77

 

Vaizduotė buvo susikūrusi operetine patirtimi pagrįstą Vienos, kaip kiek lengvabūdžio, tokio „kaunietiško“, saloninės dvasios miesto, paveikslą, kur tekstas „kokia kančia, kokia kančia“ dainuojamas kubu pakeltame mažore. Tai ne visai tikslu, Vienoje, kaip tikrame, ne operetiniame, ne tik operetiniame organizme, kaip, beje, ir gimtajame Kaune, tik, suprantama, kitais mastais, apstu įvairiausių niuansų. Nors šis viešajame tualete per garsiakalbius griaudžiantis Vienos valsas bylotų mano andainykštės, kiek suklaidintos vaizduotės naudai.

Valso ritmu: „Proneslis po gorodu, kak normal’nyje ruskije liūdi, byli v   trioch muzejach, upatrebili kul’turu v bol’šom kaličestve.“ Vis dėlto tas Europos siaubas geba būti žavus.

 

 

78

 

Gustavo Klimto „Bučinys“ nuvils – tai natūralu šitiek sykių jį mačius. Dabar, po stiklu, apsuptas mažuliukių japonių, jis primena kitapus išsiskleidusį puošnų žiedą bitėms japonėms vilioti. Kad neštų, it saldų nektarą, tą žinią – „mačiau originalą“. Tiesą sakant, tomis jį aplipusiomis japonėmis originalas labiausiai ir žavi.

Bet vis dėlto neskubėkite nusivilti. Palaukite, kol už lango ims temti ir, prieš pat uždarant muziejų, salėje liksit vieni: jūs, paveikslas ir budėtojas (apsauginis). Ir galbūt jums pavyks. Man nepavyko. Bet galimybė, jaučiau, buvo... „Pabučiuok Mane Į Vieną“, – mandagiai šypsodamasis pasakiau apsauginiui Sigito Parulskio esė pavadinimą. Ir išėjau. Jis, manau, nesuprato. Mane nedaug kas supranta.

 

 

79

 

Prisikokoškinau! Oskaras Kokoschka į mano sąmonę, į poeziją atėjo seniai – iš Antano A. Jonyno poezijos. O iš kieno poezijos atėjo į šio poeziją? Aiman, ir menininkų keliai nežinomi!

Tada man labiau rūpėjo ne jo potėpių, o pavardės aštrumas, jos, it grėsmingo vaikiško barškučio, skambesys: ko-koš-ka. Yra ir daugiau tokių, poezijai skirtų, skambių pavardžių, kaip Kokoschka. Tik paklausykite: Šalamunas. Arba: Ališanka. O sakinys „Ališanka išvertė Šalamuną“ – apskritai vertas Chagallo!

 

 

80

 

Nesirašo. Nesiskaito. Net nesižiūri. Nusispjoviau, suvalgiau skardinę pupelių už keturiasdešimt penkis euro centus, sėdau į metro ir nuvažiavau į centrą. Vaikštau po Vieną ir perdžiu. Tai irgi savotiškai įdomu. Eina būrys ekpresyvių radovičių, aš – pyrst. Ieško dvi nastios krūto milijonieriaus, aš – pyrst. Išlenda trys išsipusčiusios yoko iš „Chanel“, aš – pyrst. Ir šiaip, be niekur nieko – pyrst.

Pyrst – ir dvidešimtojo pabaiga. Pyrst – ir „Suokalbis“. Stovime su Jonu Strielkūnu eilėje, šnekučiuojamės. Kalba krypteli Sigito Gedos link. „Ai, nežinau, man tai nebelabai patinka, – raukiasi šiaip jau tolerantas Jonas, – kiekvieną savo pyrstelėjimą aprašys.“

 

 

81

 

Richardą Gerstlą, nusižudžiusį, ketvirtį amžiaus gyvenusį jaunuolį, Kažkas trumpam išmetė į šitą svetimą, baisų pasaulį ir įdavė teptukus. Žmones jis matė teisingai, tarsi vaiduoklius. Žiauriausiai kerta netgi ne garsusis kvatojantis priešmirtinis autoportretas, o profesoriaus Ernsto Diezo figūra – be veido, išplaukusiais švytinčiais kontūrais. Grėsmė sumišusi su viltimi. Esu tai matęs, tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtaisiais, artėjant tada aplenkusiai mirčiai, tik ne menotyros, o medicinos daktaro pavidalu. Menotyros ir psichiatrijos daktarai – vieno plauko. Vieno vilniaus kailio, vilnos vienos. Visi mes tapome save ir savo daktarus. O ką dar mums, bemoliams, tapyti?

Šįryt man į riešą įkando lapė. Įkando ir žiūrėjo labai liūdnomis, labai žydromis akimis. Užmušiau ją, užtvatijau teptuku, o kūną įmečiau į neįtikėtinai skaidrų upelį. Buvo nežmoniškai gaila – lapės, upelio, savęs.

 

 

82

 

Turiu dar vieną puikią, nepaliaujančią stulbinti psichikos ypatybę. Jei ką reikia surasti – matau viską, ko anksčiau nė pastebėjęs nebūčiau, tik ne tai, ko ieškau. Šitaip šiandien „Billoje“ gal penkias minutes stovėjau priešais varškę. O, kiek įdomių produktų pamačiau, išskyrus varškę prieš nosį!

Štai dabar panašiai namuose ieškau kavos – randu praėjusį mėnesį čia gyvenusio Rytų Europos menininko spagečius, kurių, gulėjusių prieš akis, tris savaites nemačiau, prieskonius, kurių buvau pasigedęs aną kartą, kojinę, kurios vakar irgi teko ieškoti – suprantama, kitose vietose. Viską, išskyrus kavą, linksmai besišypsančią iš už medaus stiklainėlio. Keiksnodamas čiumpu tą išsišiepusią kavą, iš naujo kaičiu vandenį ir staiga kai ką suvokiu.

Visa tai nėra taip blogai, su šia bėda įmanoma gyventi, netgi ganėtinai įdomu, paslaptingoka. Ir dar – ji poetiška, kūrybinga. Nes kai, nelaimingas egocentrike, rašai eilėraštį – esi įmanomų ir neįmanomų pasaulių centras. Svarbiausias, užvedęs tave, tuo metu tau mirtinai būtinas „ego“ yra kaip tas daiktas tavojoje beviltiškoje buityje, daiktas, kurio ieškai ir nerandi. Nebematai. Jis prapuola, tarsi išnyksta iš šios visatos. Lyg niekada jo nebuvo. Ir tuomet imi ryškiai, aiškiai ir tiksliai matyti, girdėti, jausti, suvokti viską. Viską, išskyrus save.

 

 

83

 

Čia jiems tas pat, ar tu aukščiausios prabos, ar trečiarūšis poetas, unikali kalbos gyvybė vertimuose, net ir vykusiuose, tuose didelės didelio poeto kūrybos kitakalbiuose fragmentėliuose, šiaip ar taip, dažniausiai prateriota. Vis tiek niekas nieko nesupras, o jei ką ir nujaus – tai koks, iš esmės, skirtumas? Su komunikabiliais, smagiais, maloniais ir normaliais daug patogiau. O su tais, aukščiausios lygos, nenormaliaisiais, nepatogiais sau ir kitiems, tais, kurie amžinybėj tiek pat, kiek ir čia, galì susilaukti visokių nesusipratimų, nemalonumų ir nenormalumų.

Užsieniai – štai kur puiki terpė mums, vidutinybėms! Užsieniai suteikia svorio, reikšmės, prasmingumo iliuziją – tavo dydžiui ir reikšmei neadekvataus aukščio postamentą. Pavyzdžiui, čia, Vienoje, įsifantazavęs kartais sau primenu tą paauksuotą baidyklę, „Tarybinį karį išvaduotoją“.

 

 

84

 

„KulturKontakt“ buvau pakviestas priešpiečių su jaunais, Vienoje reziduojančiais menininkais. Tarsi turėjo kažkas atvykti ir iš kultūros ministerijos. Tačiau iš kultūros ministerijos niekas, kaip niekam iš kultūros ministerijos ir dera, neatvyko. Manyje atsibudo snūduriavęs homo sovieticus ir, nežinia kam kerštaudamas, nugvelbė Ruloną Tualetinio Popieriaus. Aš būčiau nugvelbęs ir nekerštaudamas.

 

 

85

 

Ką gi primena tie jauni, stalą apsėdę, simpatingi menininkai? Iš kiaušinių besiritančius paukštukus? Lauki paukštuko – išsirita krokodilas?

 

 

86

 

Jolanta, jauna menininkė iš Lietuvos, mums šnekučiuojantis, pareiškė, kad jai nerūpi senieji meistrai. „Na, gal dar kiek Mažieji olandai.“ Čia tik pusė bėdos, visa bėda ta, kad jūs, Jolanta, nerūpite net Mažiesiems olandams. O, pavyzdžiui, aš vakar Belvederyje aiškiai jutau Michaelio Pacherio rūpestį. Norėčiau, kad įsidėmėtumėte ir suvoktumėte, ką čia sakau. Man rūpi.

 

 

87

 

Popietę tyčia nuvažiavau pasižiūrėti aštuonioliktame amžiuje statytų antikinių Sigito Parulskio griuvėsių.

Talentingas rašytojas juos įsivaizdavo ir mane, patiklų skaitytoją, privertė įsivaizduoti didingesnius. Tuomet mumyse dar ruseno paskutinės, blėstančios dvidešimto amžiaus antros pusės romantizmo žarijos. Ką išvydau dabar, buvo tik Oskaro Koršunovo teatras.

 

 

88

 

Laukiau. Draskomas prieštaringiausių jausmų. Vaizdavausi dešimtis variantų. Geisdavau ir būdavau geidžiamas. Geisdavau ir būdavau atstumiamas. Atstumdavau ir likdavau paniekintas. Scenas iš „Hamleto“ keisdavo scenos iš „Ivanovo“. Sakiau begalę monologų, kodėl tarp mūsų nieko nebus ir būti negali, ir čia pat puldavau – nesuskaičiuojamuose butuose, įvairiose Vienos vietose – nuo bažnyčių navų iki teatrų užkulisių – į liepsnojančios aistros glėbį: kas bus, tas bus!

Aktorė, nors žadėjo – rusų kalba, lotyniškomis raidėmis – neparašė. Taigi iš Vienos iškeliausiu toks, koks atkeliavau – nekaltas.

 

 

89

 

Paskambinęs zirziantis kasmetinių proginių brošiūrų, poetinio šlamšto, kurį neišsilavinę lietuviai mielai išperka, sudarinėtojas trumpam sugrąžina į Lietuvą: „Gal galėtumėte, gal sutinkate, toks jūsų eilėraštukas, „Adventas“, bus skirtas Kalėdoms, etc., etc.“, žodžiu, visi tie tižūs lietuviški makaronai. „O honorarą mokėsite?“ – smeigiu, Šėnbruno zoologijos sode žiūrėdamas pro tvorą gal į išnykusį stumbrą, o gal į išnykusį bizoną ir, suprantama, žinodamas, beveik pažodžiui, kas bus mykiama.

Šiandien nenoriu, labai nenoriu sugrįžt į tą Lietuvą. Noriu sugrįžti į kitą.

 

 

90

 

Turiu Veronikos Povilionienės kompaktinę plokštelę.

O buvo taip. Prieš trejus metus. Gal per Valentino Sventicko jubiliejaus minėjimą? Nes jis mėgsta visokias viktorinas. Taigi gudrūs klausimai publikai, kas nors atsako ir laimi knygą. Vieną klausimą, jį atsakiusiam kaip prizą žadėdama kompaktinę plokštelę, užduoda ir Veronika: „Kuri Europos upė labai dažnai minima lietuvių liaudies dainose?“ Sausakimša salė tyli...

Todėl tą kompaktinę plokštelę ir turiu.

 

 

91

 

                                   buvo spalis saulė vėjas

                                   dar žydėjo gėlės

                                   čia buvau trumpam atėjęs –

                                   šiaurės nabagėlis

 

                                   senas žodžio narkomanas

                                   nutrenktas į rojų –

                                   pasėdėti po platanais

                                   tarp dviejų dunojų

 

 

92

 

Tie du Nojai – visai nieko dalykėlis.

Pastebėjau, kad Donaldas Kajokas daugelį dalykų vadina daiktais. Aš atvirkščiai – kartais daiktus linkęs pavadinti dalykais. Iš kur šie bylojantys kalbos netikslumai? Iš jo „vokiškos“ Sūduvos? Iš mano „lenkiškos“ Dzūkijos? Iš kokio mentaliteto, iš kokio kalbos genetinio kodo?

Geras eilėraštis yra gražus dalykas, gražus eilėraštis – geras daiktas. Ar atbulai? Geras dalykas ir gražus daiktas? Kad ir kaip ten būtų – tikras eilėraštis yra ir daiktas, ir dalykas.

Iš gimtosios kalbos gelmių išaugantis, išsiaudžiantis tekstas yra ir kaip žmogus, ir kaip Kažko tame žmoguje aidas. Jį, aidintį – ataidintį ir nuaidintį – kaip ir tikrą, įsitikinimus turintį žmogų, labai nelengva išversti.

Nemokėdamas vokiškai, nežinau, ar Cornelius Hellis gerai išvertė tuos mano daikčiukus – dalykėlius. Skamba gražiai, gal net aidi. Kas moka kalbą, tikina, kad išversta gerai. Ir tai, kad aš saulėtą šeštadienio rytą, vietoje to, kad susigūžęs šalčiau Vilniuje, sėdžiu atsilapojęs čia, Vienoje, Dunojaus saloje, tarp Senojo Dunojaus ir Naujojo Dunojaus po platanais, matyt, taip pat byloja Corneliaus Hellio vertimų naudai.

Tai jis, tikrasis tų mano man nesuprantamų eilėraštukų autorius, turėtų šio rojaus vienutėje, dunojėli leliumai, sėdėti ir laimingas niūniuoti niūneles – vokiškai, austriškai; aš čia niekuo dėtas. „Čia ne aš.“

 

 

93

 

Susitinku būrelį lietuvių. „Kas nutiko pasaulyje per tas savaites, kol manęs nebuvo?“ – klausiu. Šitie, Vienos lietuviai, gudresni – jiems, kitaip nei mums, ne itin rūpi Radžio ir Merūno nuotykiai ir kas kėsinasi į Mia. „Nušovė Kadhafį“, – sako. „Kas tas Kadhafis?“ – noriu paklausti, nes tikrai nežinau, teisingiau, nebežinau, užmiršau. Bet laiku susivokiu, kad klausti nederėtų. Žmonės rimti, dar ką pagalvos; kad maivausi – tikrų tikriausiai.

„Tai matai, nušovė Kadhafį“, – sakau. „Taip, nušovė, mėsos parduotuvėje“, – galvomis kinkuoja lietuviai. Čia nebesusilaikau. „Kas ta mėsa?“ – klausiu.

 

 

94

 

Devyniasdešimt trečiojo skirsnio pabaigoje vietoje „klausiu“ buvau parašęs „teiraujuosi“, bet „teiraujuosi“ ten nedera, „teiraujuosi“ – iš aukštesnių kalbos sandų, kilmingiau, „teiraujuosi“ – iš šv. Jonų bažnyčios skliautų, menančių poeto balso aidą.

Parašęs žodį „teiraujuosi“, supranti, kad „teirautis“ gali reikšti ir – „maudytis Teiraus ežere“. Čia pat – skaityti, svarstyti, suvokti Sigito Gedos poeziją, apskritai – tikrą poeziją, gyventi su ja. Šitai žodžiui „teirautis“ dera dar labiau.

O gal (jei jau atėjau į regimą lietuvių poeziją Sigito Gedos dėka, buvau jo atitemptas ir čia pamestas) – tiesiog rašyti? Nepaisant. „Dzievuli, norėčiau pasiteirauti...“

 

 

95

 

Norėčiau pasiteirauti, kodėl, pamatęs daug, labai daug Pieterio Bruegelio Vyresniojo originalų, suvoki, kad reprodukcijos andai veikė stipriau?

Nenuostabu – aidi Kažkas. Reprodukcijos tave užklupo prieš keturis dešimtmečius, vienui vieną, kaip nepakartojamas „pirmasis kartas“. O išleistos jos buvo Leipcige, prieš Antrąjį pasaulinį – žinovai supras, ką tai reiškia.

Bet, jei turi laiko prie vieno paveikslo pastoviniuoti ilgiau nei pusvalandį – o tu jo, to laiko, šiek tiek dar turi – privalai pripažinti, kad su pirmąja pastraipa kiek pasiskubinta. Tą patvirtins ir „Veidrodyje“ nutarkovskintų „Medžiotojų ant sniego“ kairiajame apatiniame kampe kakojantis – čia ir pasirašąs – šuniukėlis.

 

 

96

 

Nesusiturėjau nenupaveikslavęs Hanso Holbeino Jaunesniojo tūkstantis penki šimtai keturiasdešimt pirmaisiais metais nutapyto poeto Donato Petrošiaus, tuo metu – jauno pirklio. Donatas skaičiuos, skaičiuos ir suskaičiavęs, manyčiau, atleis, kad šiek tiek išsigando čia uždraustos blykstės.

 

 

97

 

Adomui su Ieva jau nusiskynus, bet dar neatkandus – tuoj tuoj, dar akimirka! – uždrausto vaisiaus nuo Pažinimo medžio Lucaso Cranacho Vyresniojo „Žmogaus nuopuolyje“, toji už krūmo pasislėpusio (bet ir nepasislėpusio) elnio akis Iš Tikrųjų, ką ir įtariau vaikystėje, stebi mane. Simboliškai ji – siaubinga, tiek sykių sapnuota – ir yra mano Europos, visų mano pasaulių centras. Ramiojo elnio, to uragano, akis. Vien dėl jos, vienatinės, vertėjo nuvykti į Vieną.

 

 

98

 

Su kaimynu estu gerais bičiuliais netapome, bet ir konfliktuoti rimčiau (ir nerimčiau) neteko. Mintyse retsykiais, nepatenkintas dėl kokios smulkmenos, paburbėdavau. Ir jis, turbūt, panašiai. Šiaip jau elgėmės draugiškai ir santūriai. Aš šiek tiek draugiškiau, jis šiek tiek santūriau. Žodžiu, dviem šimtais nuošimčių atstovavome savo išdidžioms šalims.

 

 

99

 

Susitinku lietuvį. „Numirė Bronislovas Lubys. Važiuodamas dviračiu“, – sako. „Ereliuku?“ – klausiu. Nesupranta. Mane nedaug kas supranta.

 

 

100

 

Su Rita, Daiva ir Dareku važiuojam į Lincą. Pakeliui spėjame aptarti pedofilijos, keistų, kai kam labai naudingų mirčių ir religijos temas.

Lince merginos, Dareko padedamos, kabina parodą nepriklausomybės kovoms paminėti, o aš „išvaromas“ lincinėti po čia vėl aptiktą vasarą.

Grįždami visą laiką skiriame įvairių šalių kulinariniam paveldui. Net tamsoje švytinčio Umberto Eco „Rožės vardu“ ženklinto Melko vienuolyno gravitacija nepakeičia pokalbio trajektorijos.

„Dabar važiuojam prostitučių gatve“, – jau Vienoje vos ne vienu balsu ištaria merginos. „Nuostabu! – nudžiungu. – Kur jos?“ – „Dar be trijų aštuonios, jos, turbūt, pradeda aštuntą. Atsiprašom.“

Štai toks šio miesto tikslumas. Manyčiau, Vienai negresia iškristi iš kasmet tarpusavyje vietomis susikeičiančių patogiausių pasaulio miestų trejetuko.

 

 

101

 

Savaitės viduryje – laisvadienis, šventė. Prieš penkiasdešimt šešerius metus Austrija atgavo visišką suverenitetą, šalį paliko paskutinysis sąjungininkų kareivis – galiu lažintis, kad rusas.

Rytą, dulksnojant, mano rajone gyvybės nedaug. Tramvajaus stotelėje – lenkų madona su kūdikiu, Ismailas su „Red Bull“ ir nostalgija su manimi. Tramvajaus nėra jau dvylikta minutė. Atrodo, kad stringa kažkoks miesto mechanizmas, viskas šiek tiek vėluoja, net mano, šičia jau kiek pritapusio, prisirimavusio pasaulių stebėtojo, visados už mane pirmesnės ir savarankiškesnės mintys. Štai, galų gale viena, tik kažkokia nesavarankiška, prisliūkina šiaip ne taip.

Ją, išmaldos prašančią neįgaliąją, su užuojauta ir mintiju: „Greitai ir šis pasaulis sugrįš į tramvajaus vėžes, ir miestą vėl, kaip ir kas dieną, Kažkas užtvindys sąjungininkais.“

 

 

102

 

Su Dareku ir labai smagiu jaunuoliu, kurio, gyvenimų trajektorijomis judant skirtingais greičiais, nė vardo nespėjau sužinoti, padedame Ritai persikraustyti į naują butą. Į stalviršio kampą šiek tiek įsirėžiu nykštį. Užsiklijuoju kramtoškę, Rita apvynioja lipniąja juosta. Sugrįžęs namo ir nuvyniojęs visą tą džiazą, randu Ritos plauką.

Dabar, Rita, galėsiu Tave klonuoti. Mano Lietuvai reikia daugiau tokių sveikai nenormalių Ritų.

 

 

103

 

Vienoje, devintajame rajone, Seegasse 21–9, valgau tušonką ir „Literatūroje ir mene“ skaitau Viktorijos Daujotytės įžvalgas apie poeziją ir nepoeziją. Tai, ką dabar jaučiu, ši būsena, šie sutapimai ir prieštaros – teksto, Vienos, tušonkos – pati gražiausia poezija ir pati gražiausia nepoezija: vieningos.

Prisivalgęs, prisiskaitęs, susivienijęs (susivalgęs, susiskaitęs, prisivienijęs), prieš išjungdamas kompiuterį, patikrinu paštą.

Mano buvęs kaimynas, rašytojas Andrejus Hvostovas, domisi „vilko vaikais“, rytoj Helsinkyje skaitys pranešimą, užgriebsiantį ir šią temą. Klausia manęs, ką apie tai žinau, nori šį tą pasitikslinti. Persiunčiu laišką Alvydui, rimčiausiam man žinomam šios tematikos specialistui, bendravusiam su „vilkiukais“, rinkusiam medžiagą ir Lietuvoje, ir Vokietijoje.

Mama, iš kurios paveldėjau gal vienintelį pakenčiamą savo bruožą – autoironiją, rašo, kad mane myli. Nors ir esu idiotas, jos vaikas. Šį laišką persiunčiu savo širdžiai.

Jūratė Visockaitė klausia, ar nebijočiau rašyti apžvalgų „Literatūrai ir menui“. Siūlo šimto litų honorarą. Šio laiško nepersiunčiu niekam. O reikėtų išsiųsti Arūnui Gelūnui (jei šis rašinėlis gyvuos kiek ilgiau, nei šis vakarėlis, paaiškinu: kultūros, jei visa tai galima taip pavadinti, ministrui).

Virgule (kokia graži, deranti su miškais, arteziniais vandenimis ir kūrybingumu – didžiausiais Lietuvos turtais – vardo deminutyvinė forma), Virgule Būdiene, nekalta su liaudimi grybų ratelius šokančios prezidentės patarėja, patark tai „mūsų visų prezidentei“, tai „tvirtajai rankai“, patark, net puikiai suvokdama tokio patarimo beviltiškumą: gal šiek tiek peržiūrėtų prioritetus, vertybes, kad Tavo bei mano mylima Tėvynė pradžiai bent jau atrodytų padoresnė? Nes man kažkodėl bloga. Ne, ne nuo poezijos ar nepoezijos. Nuo tušonkos.

 

 

104

 

Viskas pildosi. Viskas – į gera. To gero – jau per kraštus, kaip prieš mėnesį pažadėjai, Reksai, šaunus komisare.

Net aktorė Jaschka – susigriebė ir parašė! Rusiškai, lotyniškomis raidėmis. Parašė, atsiprašė: laiko niekaip nerado. Kviečia rytoj – į Izraelio gamybos filmo peržiūrą, vakarėlį ta proga, nori supažindinti su režisieriumi... Dabar jau po laiko. Dabar man tik kiek per anksti prasidėjęs Reisefieber. Rytoj, Allah – Aleem, jau kybosiu ore tarp Vienos ir Vilniaus, tam tikra prasme – kybau jau šiandien. O ir tikėjausi ko kito. Maniau – pronesiomsia po gorodu, kak normal’nyje ruskije liūdi.

 

 

105

 

Šįvakar prasminga pasižiūrėti „Nostalgiją“ – gražų, pretenzingą, perlenktą, nesubalansuotą, prasčiausią ir dar kartą gražų Andrejaus Tarkovskio filmą. Kiek tada buvo metų meistrui Tarkovskiui?

Dar kartą kartoju, įsikalk: į kūrybą žiūrėk rimtai, nerimtai – į jos rezultatus. Iš Kažko turėtum galų gale pasimokyti! „Tu supančiotas nuosavos karmos, / kurią tavo gimtis nulėmus, / net prieš savo valią atliksi, Kauntėja, / ko atlikti nenori, beproti“*. Nešk savo žvakę!

 

 

106

 

Vardan formos, idant ovalas aklinai užsisklęstų, daugmaž čia buvau numatęs dar vieną sapną. Tačiau niekas, be to spalvingo jaunimo, iš už laurų krūmų juokais mėčiusio į mane geltonom vėliavytėm papuoštas ietis, kurių, visaip išsisukinėjant, laviruojant, tikiuosi, pavyko išvengt, neatėjo.

Liko daug tuščios vietos. „Čia galėtų būti jūsų reklama.“

 

 

107

 

                                   paskutinės spalio dienos

                                   lyncho sapno nulinčiuotos

                                   belvedery šaipos pienės

 

                                   paskutinės vakarienės

                                   su tavim prisėdu vienas

 

                                   pabučiavęs pabučiuotas

 

 

108

 

Belvedery, Belvedery? Tiesą sakant, nė nežinau. Trakų, Trakų? Ir jis, matyt, nežinojo. Tiek – ir net kiek daugiau – mums atleistina.

 

 

109

 

Ėjau į tą garsą, į ūmai užbūrusį ritmą. Ir štai – žiūriu, matau, bet netikiu. Tada nupaveiksluoju – ir vis tiek sunku patikėti. O juk tai tikėjimo, būtent tikėjimo, maža to – įsikūnijusio teksto daiktai ir dalykai. Teks patikėti, juolab kad – akivaizdu!

Hofburgo rūmų Didvyrių aikštėje, toje pat vietoje, kur prieš keturias savaites pažaliavusios Habsburgų didybės apsupty iš mano ausinukų atsitiktinai skambėjo hare Krišna mantra, vakaro saulės nutvieksti, pasidabinę sariais, derančiais prie spalvų ir atspalvių tos besileidžiančios saulės šviesoje švytinčių rūmų, galų gale materializavosi krišnaistai – su būgnais ir skambalais, į saulėlydį nužviegiančiomis trimis dar labiau įraudusiomis gaisrinėmis mašinomis, čia nutūpusiais andai danguje matytais malūnsparniais ir tvirtu hare Krišna lūpose! Tai ką, reikėjo keturias savaites laukti?

Vis dėlto hare Kažkas moka ir linksmai šypsotis, o man kartais labai patinka susipinantys mudviejų rimai.

 

 

110

 

Aštuoniolikto amžiaus rūbais vilkintys jaunikaičiai jau nebesiūlo bilieto į Wolfgango Amadeaus Mozarto koncertą. Vis dažniau kas nors pasiteirauja, kur rasti vieną ar kitą gatvę, tą ar aną pastatą. Aštrus fiakrus traukiančių arklių kvapas ne erzina, o džiugina uoslę. Seniai nebedomina ore kybantys magai. Skurdžios centrinės kompaktinių plokštelių parduotuvės dar labiau nuskurdo. Be vargo skiriu turistus nuo vietinių, kurių čia nėra. Pasisveikinu su pažįstamu akordeonistu – nesimatėm savaitę, nepasimatysime niekad. Tik ką priėjo Mirtis ir paprašė išmaldos. Nedaviau, smulkių neturiu. O ir ją jau pažįstu iš veido. Iš to paties, ironiškai besišypsančio veido – poezijos, meilės, mirties. Stoviu ir, pakėlęs akis, mėginu iš nepadoriai taisyklingų lūpų išskaityti, ką man sako šventoji Reklamos trejybė. Perskaitau žodį Gemeinsam. Viską gerai suprantu. „Per amžius. Iki greito“, – atitariu. Linkteliu. Pasisukęs eiti matau man besišypsantį mane. Su kartoniniu bokalu ant kupros. „Čia ne aš.“

 

 

111

 

Įsimylėjai? – nuo slenksčio servavo Viliūtė. Ir ne vieną kartą, – atkirtau.

 

Post Scriptum

Du tūkstančiai vienuoliktųjų metų spalio trisdešimt pirmąją dieną man parskridus iš Vienos ir vakare mudviem su Viliūte nuėjus aplankyti Rasų kapinių, prie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kapo šokančioje žvakių šviesoje pamatėme rymančią vienišą secesinę figūrą: tai buvo estų rašytojo Andrejaus Hvostovo sūnaus draugė Ann Mirjam, su kuria susipažinau Vienoje, devintajame rajone, apartamentų Seegasse 21–9 virtuvėje.

Šį pasaulį buvo tik ką palikęs Jonas Kubilius, tikimybių teorijos kūrėjas.

 

Viena–Vilnius, 2011 spalis

 

________________________________________

* Bhagavadgyta 18, 60 (vertė Alfonsas Bukontas).

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 3 (kovas)