tekstai.lt

Rasa Kutkaitė. Eilėraščiai

Rasa Kutkaitė
Rasa Kutkaitė

 

 

 

 

 

Rasa Kutkaitė gimė 1971 m., baigė Utenos 4-ąją vidurinę mokyklą ir Vilniaus dailės akademiją. Dirba dizainere, restauruoja sienų tapybą. Skaitytojams pažįstama iš publikacijų „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Naujojoje Romuvoje“ ir almanache „Varpai“.

 

 

 

 

bespalvis

 

vienu šūviu

pradūrei akis visoms

praeities ir ateities šmėkloms

 

likau be apsiausto

minčių voratinkliai sudraskyti

tavo rankose plaikstosi vėtros

kurios ramindavo mane iki paryčių

šarmotom blakstienom

iš lėto sūpuodamos paukščių sapnus

 

kiek daug paslapčių

kurios manęs nebedomina

lyg varveklių kūnai

viskas nyksta be skausmo

be pėdsakų

 

kerti per mane

visom pasaulio vaivorykštėm

kurios dabar man vienodai balzganos

lyg rūkas supintas į kasas

tik švelniai perbraukia odą

 

neliko nieko tamsaus

nei šviesaus

lyg naktis nuolat sapnuotų dieną

o diena naktį

vienodom spalvom nudažyti takai

kuriais dar turėsiu praeit

vienodu vardu šauks mane vyrai

žinau

kad taip pat pašauks

ir mirtis

 

 

 

išėjimas

 

būdavo niekaip negalėdavau

nusigramdyti šypsenos

nors degdavo burna nuo žarijų

kurias supildavo motina

išgirdusi kad vėl žvirblių pulkus paleidau

iš savo gerklės

 

jie lesdavo paskutinius trupinius

iš josios gyvenimo

kaskart palikdami vis mažiau

 

turėjau išmokti tylėti

ir žydėti žaliai kaip klevas

kad nesiskirčiau nuo lapų

ir niekas neaikčiotų

pamatęs kad su šypsena gyvenu

kai tuo pat metu

dar alsuojantys numirėliai slepiami

nuo sugrįžtančių paukščių

 

iš tikro man skaudėjo ne mažiau negu jiems

kai varnų snapai lįsdavo iki šonkaulių

ieškodami kažko tikro

esmės

ar versmės kuri paverstų buvimą

nepriklausomą nuo laikrodžio dūžių

 

būdavo guliu su ta šypsena

pasislėpus žolėj

ir įsivaizduoju

kad man niekur neskauda

 

o ten kur duria

tai tik pažymėta vieta

pro kurią turėsiu išeit

 

 

 

žvilgsnis

 

vieną dieną

nieko nebeliks

 

tu nebeprieisi

ir nepaklausi

ar aš noriu kavos

kada grįšiu

kiek metų yra sapnui

kurį sapnuoju

kai tave pamačiau pirmą kartą

 

vieną dieną

ant mūsų užgyventų naktų

nusileis debesis

juodžemių spalvos ir akmens svorio

 

tą dieną man jau nebereikės balso

nes aš nebeturėsiu

nei su kuo pasikalbėti

nei ką pasakyti

 

tą dieną

aš žiūrėsiu nieko nematančiom akim

į dangų

kuriame nebebus debesų

nei paukščių nei žvaigždžių

 

ir tuomet man atrodys

jog ne aš žiūriu į tuštumą

o tuštuma žvelgia į mane

tokiu žvilgsniu

lyg žiūrėtų į save

 

 

 

kintamas

 

juk galima visa tai nusipiešti

ar suraityti iš obuolio luobos

net nusinerti iš savo plaukų

kuriuos iššukavo žvėris

pražiodęs juodus nasrus

 

tai bus tas pats

kas žvelgti į vyrą

kurį pirmąsyk pamatei

laikydama rankoj šaukštą medaus

 

ženklai

kurių neišmokai skaityti

paverčia tave debesies sėkla

pavėjui išbarsčiusia laiką

 

prisėsk

ant mano klampios praeities

duok man delnus

 

nakties ašarom

išvedžiosiu juose tavo sapnus

kuriuos bijodamas susapnuot

nemiegojai kelis gyvenimus

 

prarastas laikas

lyg sena moteris

nepraradusi nekaltybės

ir nuolat kenčianti

gimdymo skausmus

 

esi toks mažas

prieš šitą agoniją

ir toks didelis prieš tai

ko niekad nebus

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 5–6 (gegužė–birželis)