tekstai.lt

Agota Stašytė. Apsakymas

Agota Stašytė
Agota Stašytė

 

 

 

Agota Stašytė gimė 1990 m. 2009 m. baigė Vilniaus Žirmūnų gimnaziją. Šiuo metu studijuoja kultūros istoriją ir antropologiją Vilniaus universitete. Be kūrybos ir mokslo, daug laiko skyrė visuomeninei veiklai, tačiau nepavykus persiplėšt jos atsisakė. Rašo publicistinius, mokslinius ir beletristinius tekstus, scenarijus.

 

 

Džekas

 

 

Džekas kaip geras draugas mane lydėjo paskutiniuosius mokyklos metus. Baltas, patikimas, neklystantis. Galvodama apie jį nusiramindavau, atsipalaiduodavau. Susipažinau su juo įstojusi į Vilniaus Žirmūnų gimnaziją. Iš pradžių stebėjau jį iš šalies, galiausiai įsileidau į sąmonę ir ėmiau kurti siužetus. Taip gimė Saulė ir jos istorija. Istorija apie aistrą skeletui, tapusiam užuovėja nuo mokyklos siaubo.

Saulei buvo septyniolika, kuomet ji pirmąkart pajuto išsiskyrimo kartėlį. Tomas ją paliko. Niekšas Tomas paliko ją vidurvasary, po dešimties jų draugystės mėnesių. Mintys apie tai jai nedavė ramybės visą liepą. Saulė išvažiavo į savo močiutės sodą, kuriame nebuvo jokių pažįstamų. Dienomis piešdavo, skaitydavo, degindavosi arba verkdavo. Naktimis sapnuodavo, svajodavo, gailėdavosi. Ne, ji nusprendė, aš daugiau niekada nebemylėsiu. daugiau niekada nebemylėsiu.

Galiausiai verkti atsibodo, ašaros išdžiūvo. Reikėjo pasiruošti gimtadieniui. Saulė nusprendė pasikviesti visus draugus, kurių vardus žinojo. Užsimiršusi išsiuntė žinutę ir Tomui.

Pamenu, kažkada su Aušvyda ėjome smėlingu vieškeliu. Buvo nepaprastai karšta, abi atrodėme klaikiai. Galvojome nukirsti kampą ir pasigauti ankstesnį autobusą, nes Diemedžio stotelėje būtų tekę stypsoti pusvalandį. Tiek laukti mes nenorėjome. Be to, nė vienas, žinantis šį kelią, neatsisakydavo juo pasivaikščioti. Prisišliejęs prie miško, jis teikdavo puikų pavėsį. Dabar šiuo keliu skubėjo Tomas. jo krūtinė buvo aptempta trikotažiniais marškinėliais. Rankas laikė kišenėse. Neturėjo jokios dovanos, nebuvo laukiamas, bet tai jam mažiausiai rūpėjo. Saulė jo galvoje žydėjo tarsi obelis (kada jos žydi? Pavasarį? Rudenį?). Jis laižėsi sūrias lūpas ir gniaužė kumščius, prisiminęs, kaip liesdavo Saulę. Jo pirštai slysdavo žemyn nuo jos krūtinės iki pilvo. Ir dar žemiau. Jis atsegdavo džinsus ir nusmaukdavo kelnaites. Laižydavo kaklą, krūtis. Ieva buvo kitokia. Jai vis nebūdavo nuotaikos, ji nesugebėdavo taip greitai atsiduoti aistrai. Ji tiesiog nebuvo Saulė. Dar penkiolika minučių ir jiedu susitiks.

Deja, priėjęs Saulės sodo namuką, rado tik Sandrą, Moniką ir Marių (iš kur jis?). Jie kaip tik skaitė Saulės paliktą raštelį.

– Sveiki, ką čia darot?

– O, labas.

– Labas, skaitom raštelį, kad visi jau nuėjo prie ežero.

– Mhm, sveikas.

– Tai einam?

– Na, o kelią žinai?

– Aš žinau. Čia visai netoli.

Monika ėjo priekyje. Marius džiaugėsi – tokio trumpo sijono dar nebuvo matęs. Sandra bandė pakalbinti Tomą.

– Tomai, o jūs dar kartu?

– Kas mes?

– Na, tu ir Ieva?

– Bet mes niekada nebuvom kartu.

– Kaip tai nebuvot? Gi vaikščiojot susikibę už rankų.

– Kas tau sakė?

– Pijus.

– Nesąmonė. Nusišnekėjo. Gal jis kažką sumaišė?

– Gal tu neprisimeni?

– Tai jau tikrai.

Tyla. Tik aplinkui šnarėjo žolės, akino saulė, svirpė žiogai.

– Klausyk, o kodėl mes tiek daug laižėmės?

– Nežinau. Buvo smagu.

– Jo, išties. Geras atsakymas.

Sandra ir Tomas pradėjo juoktis. Marius vis dar negalėjo atitraukti akių nuo Monikos užpakalio.

– Aš jau tikrai noriu alaus. Kiek galima?

Monika prisidegė cigaretę. Jos didžiuliai auskarai spindėjo. Palaidinės iškirptė buvo tokia gili, jog matėsi raudoni nėriniuoti liemenėlės kraštai.

– O dabar bus smaguma.

Jie visi pasuko į mišką ir po kelių minučių pasiekė anksčiau susirinkusius bičiulius. Saulė juokėsi vandenyje apsikabinusi Pijų. Tomas susierzinęs nusisuko. Ieva pribėgo prie Tomo ir ėmė jį tempti į ežerą. Visi atsidūrė vandeny. Saulė nuplaukė tolyn. Tai buvo pati nejaukiausia metų diena. Iš pagrindinio pliažo aidėjo muzika.

Sugrįžus į Saulės vasarnamį, tūsas įsivažiavo. Ant stalo stovėjo pusiau išgerti buteliai, kažkas pasitiesė žaidimui „Twistterį“, Sandra ir Pijus glamžėsi. Tomas akimis sekė Saulę.

– Lipam į palėpę, turiu „Absoliuto“, – netikėtai Saulei pasiūlė Monika.

– Lipam.

Buvo klaiku. Tu gali numanyti, kaip atrodo ant žemės parkritę girti septyniolikmečiai. Jie net nežino, kas yra darbas ar vargas. Jų pagrindinis rūpestis – išlikti madingiems ir populiariems.

Palėpėje buvo labai karšta. Sūkuriavo dulkės, prie lango iš lauko pusės dūzgė širšės. Mėtėsi nutrinti čiužiniai ir patalai. Merginos nuleido palėpės duris atstojantį dangtį ir atsidarė gėrimus. Abi tylėjo. „Absoliutą“ gėrė paeiliui, užsigerdamos sultimis. Monikai nusileidus į tualetą, Saulė atsigulė ant lovos. Po visus namus aidėjo juokas ir garsi muzika. Kažkas uždėjo ranką ant jos nuogos šlaunies.

– Monika, čia tu?

Tyla. Tik atsimerkusi pamatė, kad čia Tomas.

– Saule?

– Tomai? Ko tau reikia?

– Aš noriu, kad tu grįžtum.

Tyla.

– Saule?

Pasigirdo dūžtančio butelio garsas. Saulė pašoko ir greitai nusileido žemyn, į verandą.

– Kas čia buvo?

– Pijus sudaužė verandoje butelį.

Blet’, Pijau!

– Nurimk, viskas čia gerai.

– Pijau, blet’! Greitai tvarkai!

– Netvarkysiu, ne mano tūsas.

– Pijau, STAIGIAI viską sutvarkai!

– Bybį dėjau.

Pijus pasuko prie durų.

– Na ir dink iš čia! Visi greitai dingstat iš čia! Greit greit! Dinkit visi!

Girti svečiai pamažu iškėblino iš namelio. Visi buvo pernelyg apsvaigę, kad iki galo suvoktų, kas čia įvyko. Na, žinoma, mergaitės nervai kaip ligonės. O jiems kas? Jie tikrai susiras, kur pratęsti vakarėlį.

Vienintelis žmogus, kuris liko, buvo Tomas. Saulė prisėdo ant slenksčio ir apsiverkė, o Tomas ėmėsi rinkti šukes.

– Ačiū, Tomai.

– Nėra už ką. Čia mano dovana tau.

– Einu, paruošiu mums arbatos.

Už langų sprogo žiedai, dangumi ridenosi kamuoliniai debesys. Giliau įkvėpęs galėjai užuosti lietų. Basas Tomas, surinkęs visas šukes, stovėjo verandoje ir žvelgė į obelis. Jų kamienai buvo nudažyti baltai. Tolumoje matėsi kaimynai, laistantys žolę. Saulė, laukdama, kol užvirs vanduo, prisiekė sau – daugiau su niekuo nebedraugausiu. virdulys pradėjo švilpti. Ji ištraukė kištuką iš elektros lizdo. Užpylė žoleles dideliuose puodeliuose. Ant šono buvo nupaišytos raudonos gėlytės, o viduj – aukso spalvos juosta. Tavo mažas pasaulis apsivers aukštyn kojomis. Manasis irgi. Džekas jau ruošiasi.

– Tomai, aš su niekuo nenoriu draugauti.

– Bet, Saule...

– Tomai, taip bus geriausia...

Iš puodelių kilo garai. Tomas išėjo. Saulė liko viena. Viena viena viena... Aplinkui mėtėsi buteliai, stiklinės. Ant stalo gulėjo maisto likučiai. Saulė pasiėmė nugertą vyno butelį ir užsivertė. Ją tuoj pat supykino. Ji nubėgo į tualetą ir išsivėmė. Išslinko į lauką ir atsigulė ant žolės. Žiūrėjo į siūbuojančią slyvą. Reikėjo viską sutvarkyti. Atsigėrė vandens ir ėmė rinkti šiukšles. Tai buvo Saulės aštuonioliktasis gimtadienis. Sveikinimai sulaukus pilnametystės!

Saulė apsidairė. Viskas atrodė pakankamai tvarkinga. Ji pasiėmė pakelį traškučių ir ėmė juos kramsnoti. Pasėdėjusi ant grindų suprato, kad laikas grįžti namo, pas tėvus.

Aš likau sode. Laižiau žiedus ir glosčiau lietų. Naktimis žiūrėdavau filmus, transliuojamus sukiužusio „Šilelio“. Miegojau keliolika metų nekeistuose pataluose, po pagalve pasidėjusi peilį. Aš laukiau, kada sugrįš Saulė. Kartais skambėdavo nesantis telefonas. Atėjo ruduo. Saulė negrįžo. Išėjau jos ieškoti į miestą.

Labas, Saule, kur tu esi?

Ji mokėsi Žirmūnų gimnazijos dvyliktoje klasėje. Keldavosi prieš septynias, eidavo miegoti po dviejų. Mokykloje ramstydavo sienas ir daug rūkydavo. Ji būdavo tokia pavargusi, kad kas rytą užmigdavo autobuse. Vaikino vis dar neturėjo.

Vyko biologijos pamoka. Visi sėdėjo palinkę prie knygų. Niekas čia nieko nepažinojo, niekas nenorėjo su niekuo bendrauti. Aš užuodžiu ambicijų kvapą – ši karta pakeis pasaulį, jeigu sugebės pati savęs nesuvalgyti... Čia nebuvo draugų. Tik kolegos. Nykus jausmas, kai supranti kovosiantis už savo gyvenimą vienui vienas.

Saulė vėlavo į pamoką. Įvirto mokytojai aiškinant apie genetiką. Įbėgusi nuvertė Džeką. Kaulai pabiro ant linoleumo. Jai net neleido jų surinkti.

– Kodėl vėluoji? – paklausė Sandra.

– Pramiegojau.

– Vėl?

– Aš tiesiog nesugebu trečiadieniais atsikelti šeštą.

– Tai gal kokį kartą reikėtų imti ir išsimiegoti?

– Ai, koks skirtumas.

Už Saulės sėdėjo Pijus. Palinkęs, sučiaupęs lūpas ir prisimerkęs žvėris. Atrodė, jog iš stuburo slankstelių išdygs spygliai. Jis pirštais liestų jos odą, apglėbtų rankomis... ak, aš jai laižyčiau ausis, kaklą... uosčiau plaukus...

Sandra naiviai manė, kad Pijus priklauso jai. Jiedu turėjo santykius. Saulė neturėjo nieko.

– Saule, o kur tavo vaikinai? – su pasitenkinimu sučiulbėjo Sandra.

Pijus dar šią pertrauką išdulkins ją vaikinų tualete prie sporto salės. Visi apie tai žinojo. Vienintelė Sandra galvojo, kad tai šaunu. Pijus išvis negalvojo.

– Kur? Nežinau, koks skirtumas?

– Šiaip įdomu. Juk apie tave visada sukdavosi tiek vaikinų.

– Apie ką tu kalbi?

– Na... visi šneka, kaip lipai ant Tomo per savo gimtadienį.

– Juk tu ir pati buvai mano gimtadieny.

– Na, aš juk nestebėjau jūsų. Buvau su Pijum.

– Puiku.

– Nusivyliau tavim. Elgies apgailėtinai.

Ir ji dar drįsta sakyti, kas yra apgailėtina. Saulė nusprendė, jog neverta aiškinti, kas buvo ir ko nebuvo.

– Sandra, žinai, kur mano vaikinas?

– Kur?

– Voliojas ant grindų.

– Kaip suprast?

– Mano vaikinas yra Džekas.

Lauke sukosi raudoni lapai, lyg bangos ridenosi debesys, rudenio vėjas gesino cigaretes ir šiureno plaukus. Kartu su skersvėju iš mokyklos pakampių lindo pikti mokytojai su užrašinėmis. Rūkantys moksleiviai nuo jų sprukdavo į mišką arba tarp daugiabučių. Saulė buvo viena iš jų. Šalia – Ieva ir Sandra. Trumpi sijonėliai plevėsavo, bateliai blizgėjo, juodu tušu nuteptos blakstienos vis sulipdavo.

– Na, Saule, papasakok, kokį vaikiną susiradai?

– O jis gerai bučiuojasi?

Sandra ir Ieva juokėsi. Saulė tylėdama numetė cigaretę ir nuėjo į mokyklą.

– Tai ką, įsižeidei?

– Kas yra? Ką čia vaidini? Kaip visada.

O kodėl gi ne? Jis vienintelis mane supranta. Tu vienintelis mane supranti. Tu nekalbi. Man nesvarbu. Aš galiu tau viską papasakoti. Tu niekada neišduosi manęs. Tu nematai. Na ir kas? Tau nesvarbi mano išvaizda. Tau rūpi tik mano vidus. Tu neturi lūpų. Mes niekada nesibučiuosime. Tik mintyse, tik mintimis. Aš liesiu tave ir mums to užteks. Tu negali pajudėti. Aš pati ateisiu. Tu niekada niekur nuo manęs nepabėgsi. Tu neturi širdies. Jis neturi širdies. Aš tikiu dvasia! Džekai, tu negyvas. O aš jau nebegyvenu, tik egzistuoju.

Ir taip paprastai Saulė išsižadėjo gyvųjų ir jų siūlomų jausmų. Gyventi tapo skaudu, todėl ji nusprendė tokio buvimo atsisakyti. Kol kas tik mintyse.

Ak, nežinai, kaip mintyse išauginti padarai nenori palikti ramybėje. Nesveika meilė, bėgant nuo gyvenimo, negali ilgai trukti. Žaidimas prasideda.

Vakarėliai, tūsai. Saulė trankėsi su Monika po barus ir plotus. Reikėjo užsimiršti, negalvoti. Aplinkui durniai ir debilai. Vaikinai nori tik pistis, o merginos – būti išdulkintos. Saulė svaiginosi alkoholiu ir mintimis apie Džeką. Jis buvo Niekas, kuris neturėjo veido. Gerdama ir žiūrėdama į skaidrų bokalų ar stikliukų dugną, ji matė Džeko akiduobes, kuriose niekada nebuvo nieko daugiau kaip tik oras. Saulė skendo skausmo liūne ir artimieji negalėjo jai padėti – jie to net nepastebėjo. Vidinis skausmas yra intymus ir nepakartojamas. Jis degina tave iš vidaus kaip ugnis – praryja ir palieka tik pelenus. Saulei žūtbūt reikėjo užgesinti tą ugnį. Bent trumpam. Ak, Saule... kaip skauda! Ir niekas negali padėti!

Saulei reikėjo kažko panašaus į ją. Kažko pavažiavusiu stogu ir su kvailomis idėjomis. Jai reikėjo patikimo draugo, su kuriuo galėtų naktimis laipioti namų stogais. Ir jis atsirado. Juokingas ir hiperaktyvus. Panašus į Moniką savo pasaulėžiūra ir manieromis. Iš vieno ploto, kuriame Saulė buvo su Monika, jis, Mantas, parvežė jas namo.

Mantas iš Užupio. Jis visą laiką kalbėdavo, bet nieko nepasakydavo. Gestikuliuodavo taip smarkiai, tarsi vaidintų pantomimoje. Saulei jis visai nepatiko – lyginant su baltu, tyru ir oriu skeletu, Mantas buvo nevykęs, nesuprastas žmogus. Tačiau ji pakeitė savo nuomonę. Jis buvo kupinas tyro ir gaivaus liūdesio. Jis atspindėjo gyvenimo tragizmą, bet jame nesimurkdė. Jis suprato. Suprato, kai Saulė kalbėjo apie baimę gyventi ir apie troškimą mirti. Suprato, kai ji guodėsi nerandanti žmonių, tik žvėris. Suprato jos vidinį skausmą ir kančią, bet nieko negalėjo pakeisti. Saulė privalėjo pabaigti mokyklą ir taip pasiruošti suaugusiųjų pasauliui.

Sveiki atvykę į dvyliktą klasę – į rezultatų pasaulį.

Bet Saulė netiko dvyliktai klasei. Jai nerūpėjo egzaminai, ji net nenumanė, kur stos. O kaip galėjo numanyti? Jai buvo tik aštuoniolika. Sustok, įkvėpk, iškvėpk – jau gali nusiraminti.

Saulei į mokyklą buvo nusispjaut. Viduje kaupėsi skausmas ir beprasmybės pojūtis.

– Saule, ateisi į Pijaus gimtadienį?

– Kada?

– Penktadienį.

– Na, ok. Bet aš neturiu dovanos.

– Mes metamės po dvylika litų. Gali ir tu prisidėti.

– Ką pirksit?

– Nežinom, dar sugalvosim.

Saulė pažvelgė į toliau stoviniuojantį Pijų. Jų žvilgsniai susidūrė. Užsimerki ir matai tas tuščias akiduobes, baltą glotnią kaukolę, stambius šonkaulius, sukabintus vielutėmis. Suspaudžia širdį, akys ieško šviesos, o rankos – kūno. Prieini prie plastikinių kaulų ir pirštais lieti jų slidų paviršių. Be lyties, be nuodėmės. Džekas paklusnus tau iki pirštų galiukų, ištikimas iki beprotybės, nes jis neturi kito pasirinkimo. Jis neturi galimybės rinktis. Pijus tiesiog dievino Saulę. Dievino iki liguistumo. Ak, tas šaltas žvilgsnis... Jis perverdavo ir palikdavo nukraujuoti. Namuose Pijus glostydavo savo varpą įsivaizduodamas, kad žaidžia Saulės kūnu. Net būdamas su Sandra jis tematė Saulę, kuri jam kėlė nesuvaldomą troškimą mylėtis. Saulė išėjo iš klasės. Pijus išslinko iš paskos – pasiimsiu tai, ko trokštu. Koridorius buvo tuščias.

Saulė rūkė už mokyklos kampo. Priėjo Tomas.

– Ateisi penktadienį pas Pijų?

– Labas ir tau, – Saulė nukratė pelenus, – taip, ateisiu, o kas?

– Nieko, tikėjausi tave ten išvysti.

– Kodėl?

– Nes aš pasiilgau tavęs, Saule.

Tyla.

– O. Štai ir Pijus ateina.

Iš už kampo išlindo žvėris. Susivėlusios, išsidraikiusios garbanos, degančios akys. Pijus nieko nesakęs prispaudė Saulę ir įsisiurbė į lūpas. Tomas stovėjo ir žiūrėjo. Saulė bandė nustumti šalin pasiutusį žvėrį, bet jis buvo per sunkus. Tomas stovėjo ir žiūrėjo. Cigaretė nukrito ant žemės. Pijus stvėrė Saulę už plaukų. Ji nebegalėjo priešintis. Pagaliau Tomas sureagavo – atplėšė Pijų nuo Saulės ir trenkė jam į dantis.

Tą pačią naktį Saulė su Mantu išvažiavo iš Vilniaus. Bent trumpam norėjosi pabėgti iš miesto, atsidurti kažkur kitur. Įsėdo į mašiną ir pasakė: „Išvežk mane iš čia.“ Jis ją nuvežė už miesto, į plačius laukus. Vėlyvas ruduo. Šaltis raižė kojas, tačiau jie važiavo atsidarę langus, kad vėjas prapūstų galvas. Tyla. Saulė stiklinėmis akimis žvelgė į tolį, susitelkęs skausmas liejosi ašaromis per skruostus. Automobilis sustojo šalia nepažįstamo miško. Mantas apkabino Saulę.

– Tau nepatogu.

– Nesvarbu.

– Aš galiu pereiti į galą.

Saulė taip ir padarė lūžtančiomis iš nuovargio kojomis ir atsigulė ant galinės sėdynės. Šalia atsisėdo Mantas. Saulė padėjo galvą jam ant kelių, ašarotomis akimis žvelgė į tamsą. Nieko nesakė. Iš Saulės kišenės iškrito Džeko pirštas, kurį buvo nusilupusi dar klasėje, bet niekas to nepastebėjo.

– Aš lipu parūkyti.

– Gali rūkyti ir mašinoj.

– Pats žinai, kad negaliu.

Saulė išlipo. Buvo žiemiškai šalta. Mantas įjungė radiją. Saulė žvelgė į tolius, Tiësto draskant tylą. Gaižūs dūmai kilo aukštyn, prieš tai aplankę plaučius. Apvalias alveoles.

Saulė įkišo ranką į kišenę, norėdama užčiuopti Džeko pirštą. Jo nebebuvo. Dalimis išsimėtys kaulai, Saulė ir toliau vogs pirštus, tačiau visus juos pames.

Kai Mantas parvežė Saulę namo, ji griuvo į lovą net neprisėdusi prie vadovėlių. Elektroninio pašto dėžutėj kaupėsi Tomo ir Pijaus laiškai. Ryte Saulė neis į mokyklą, tikriausiai neis ir į Pijaus gimtadienį. Per daug pavargo. Pavargo nuo visko.

Kitą rytą, apie devynias, Saulė nubudo skaudama galva ir ėmė ruoštis. Velniop, ji nueis į Pijaus gimtadienį. Galbūt jo gyvuliška aistra privers ją ką nors pajusti? Skausmas – vienintelis dalykas, kurį Saulė dar gebėjo išgyventi. Kvaila mergaitė. Kvaila kvaila mergaitė.

Apsivilko trumpą languotą suknelę, susirišo plaukus juoda gumute ir perrišo juodu kaspinu. Aplinkui tvyrojo keista atmosfera. Namuose buvo Džekas. Saulė tai jautė. Ji iš karto paskambino Mantui.

– Sveikas.

– Labas.

– Ar gali mane paimti iš namų su mašina? Man labai baisu.

– Tau viskas gerai?

– Taip taip, viskas gerai. Ar gali atvažiuoti?

– Na, hmm... galiu... o kada reikėtų būti?

– Dabar.

– Dabar? Būsiu už dešimties minučių.

– Ačiū tau.

Ir nesvarbu, kad Mantas buvo su draugais. Ir nesvarbu, jog ten buvo rimtai juo susidomėjusi mergina. Saulei užtekdavo pašaukti jį vos kartą ir jis atsidurdavo šalia.

Jam pasirodžius, Saulė, išbalusi kaip balta drobė, įšoko į mašiną ir užtrenkė dureles.

– Greičiau važiuojam! važiuojam!

Mantas nieko neklausęs pajudėjo.

– Kur tave vežti?

– Į Žirmūnus, ten Pijaus gimtadienis.

– Pijaus gimtadienis.

– Taip.

– Ar tai ne tas pats vyrukas, prispaudęs tave prie sienos?

– Tas pats.

– Tu tikrai nori ten važiuoti?

Saulė žvelgė pro langą, skruostai jau buvo nusidažę rausvai.

– Ok, nenoriu.

– O kur nori?

– Važiuojam pas tave, jeigu galima.

– Galima.

– Aš atsiprašau, kad taip netikėtai užpuoliau.

– Nereikia atsiprašinėti.

– Reikia, tikrai reikia. Aš labai atsiprašau. Nepyk ant manęs.

– Nėra dėl ko pykti.

Jiedu atvažiavo į Užupį. Mantas su tėvais gyveno naujame stikliniame name Krivių gatvėje. Jo namų svetainėje stovėjo natūralaus dydžio žmogaus skeletas.

– Džekas.

– Ką? Koks Džekas?

– Džekas.

Saulė bedė pirštu į stovintį skeletą.

– A, tai? Jis awesome. Čia mano tėvams kartais reikia, kai ateina studentai. Tau jis patinka?

Tyla. Saulė stovėjo balta kaip pats Džekas.

– Gali prieiti arčiau, jei nori. Jei labai reikia, galiu ir tau tokį gauti.

Prieini prie balto skeleto ir, atrodo, sustoja laikas. Delnais brauki per šonkaulius, pakeli kaulėtus pirštus ir vedžioji jais per savąsias lūpas. Užtenka tik lyžtelt baltą kaulą ir viso pasaulio skonis skleidžiasi tavo burnoj.

Saulė tylomis stebėjo savo mylimąjį ir priešą. Rijo seiles ir grąžė rankas. Paskambino Monika.

– Tavęs nebus pas Pijų?

– Ne, nebus, o kas?

– Tomas prisigėrė ir rėkauja visiems apie mylimą Saulę ir kad jei dabar pat jos nesusigrąžins, tai nežinia, ką sau pasidarys.

– Tai žiūrėkit, kad nepasidarytų.

– Žiūrim, Pijus bando jį nuraminti. Tačiau atrodo, kad jie perkąs vienas kitam gerkles.

– Tomas dėl manęs trenkė Pijui.

– Ką?

– Nesvarbu. Pranešk, kaip baigsis.

Saulė padėjo ragelį ir išjungė telefoną. Mantas abiem ruošė kakavą. Toks geras ir gyvas berniukas be jokių psichologinių problemų, be jokios deginančios aistros... gaivus lyg vanduo.

O aš matau tik Džeko akiduobes, tik tuščias ertmes, kuriose turėtų būti akys. Žvelgiu į tave, Džekai. Šlykšti tuštuma užpildo mano širdį. Lyg kirminai šliaužiotų po šiuos kaulus. Tu toks gražus, toks nekaltas. Iš voratinklių numegsiu tau apsiaustą, o ant galvos uždėsiu aukso karūną. Kelkis, mano valdove. Aš jau pasirengusi pasiaukoti. Aš jau pasirengusi pasitikti tave. Tik lūpas nudažysiu raudonai. Geidžiu savo bučiniais pažymėti tavuosius kaulus.

Saulė atsisėdo prie stalo. Kartu su Mantu gėrė saldžią kakavą. Nieko nebereikėjo galvoti. Pro langus švytėjo žydras dangus. Gimtadienis Žirmūnuose įsisiūbavo. Pijus su Tomu susimušė. Asilai. Lyg Saulė turėtų pasirinkti kurį nors iš jų. Nė vienas jos nedomino. Atvirai pasakius, niekas jos nedomino.

– Ar tu nieko prieš, jei užsuks Monika?

– Ne. Nieko. Jai nepatiko vakarėlis?

– Sakė, kad per daug netvarkos.

– Ok.

Ir šit, po keliolikos minučių į duris paskambino Monika. Žvyneliais nusėtas sijonėlis mirgėjo. Nuoga nugara švysčiojo prieš akis. Seksas yra valdžia. Seksas yra pinigai. Monika labai gerai perprato šias taisykles.

Atėjus Monikai, Saulė pajuto gerklėje gumulą. Monika apsikabino Mantą ir švelniai jį pabučiavo. Kaip darželinukė. Tą minutę, kai Saulė suprato, jog Mantas pakluso trumpo Monikos sijonėlio diktatui, ji tyliai priėjo prie Džeko ir paėmė jo ranką į savo delną. Stovėjo prieš nukarūnuotą karalių.

– Ką čia darai? – Mantas sušnibždėjo Saulei į ausį. Saulė bučiavo Džeko kaktą.

– Nieko.

– Eime iš čia.

– Gerai, eime.

Saulė nusilaužė kaulinį pirštą ir įsimetė į kišenę. Niekam daugiau jos nereikia, niekas daugiau jos nesupras. Reikėjo kažką daryti. Bet tik velnias žinojo ką. Saulė nusprendė susitikti su Pijumi.

Jiedu susitiko sekmadienį ant Barbakano, pasiėmę po kelis butelius alaus. Kalbėjosi apie mokyklą, tėvus, merginas ir vaikinus. Saulė apie jo muštynes su Tomu neužsiminė, apie ketvirtadienį mokykloje – irgi. Jai vis dėlto patiko šis vaikinas, kvailas tiek pat, kiek aistringas. Jo pažaboti dar niekam nepavyko. Net geriausiai mokyklos čiulpikei.

Pijus buvo žvėris. Pijus buvo pats velnias. Ir silpnas žmogus, kuris dėl Saulės padarytų bet ką.

– Tai ką veiksim?

– Nežinau. O ką dabar veikiam?

– Geriam alų?

– Geriam alų.

Nebuvo daugiau apie ką kalbėtis. Visai ne dėl to jie čia susitiko. Pijus slinkosi vis arčiau ir arčiau. Glostė plaukus, pirštus. Jis taip stengėsi, taip stengėsi. Saulė žiūrėjo į raudonas mūro sienas ir regėjo tik Džeko akiduobes. Norėjosi į jas panirti.

Susimąstyk, kiek tikrovės sukuri pasitelkusi sąmonę ar net pasąmonę. Neišlipi iš sapnų. Gyveni juose.

Saulei sukosi galva, o atskirtis tarp kūno ir sielos vis didėjo. Pijus apskritai neturėjo sielos – tik kūną. Tik kūną, kurį troško nuolatos liesti, kuris troško būti liečiamas ir liesti kitus. Ak... kaip svyla pirštai, kai velnias juos sukiša į aistros žarijas. Ak... kaip niežti kūną ir kaip norisi mylėtis, kai kūniška šiluma pirmąkart pasidaliji su svetimu, su Kitu, kuris neturi net sielos... Ar aš galiu jus pabučiuoti? Glostyti? Ar aš galiu su tavimi pasimylėti? Šie klausimai Pijui nekilo. Anksčiau ar vėliau... jis įeisiąs ir pasiimsiąs viską, ko nori.

Tuo pačiu metu, kol Pijus apsimetinėjo draugu, netoli Barbakano, prie Vilnelės, sėdėjo Sandra ir Monika.

– Monika, klausyk, kaip manai, tarp Saulės ir Pijaus kas nors yra?

– Iš kur man žinoti? Šiaip Saulė apie Pijų visai nešneka.

– Gal ir nešneka, bet jie labai žiūri vienas į kitą.

– Uždrausi žmonėms žiūrėti?

– Na ne.

– Tai nepergyvenk.

– Aš nepergyvenu. Tikslinuos.

– Nuo kada tu tokia įtari?

– Nežinau... tu gi žinai Saulę.

– Ką?

– Vaikinai... vaikinai...

– Bet ji vieniša, o tu ne…

– Aš bijau, kad ji persivilios Pijų.

– Kaip? Ji dar nekalta.

– Tu rimtai?

– Rimtai.

– Pf, aš maniau, kad jie su Tomu jau seniai…

– Na va. Per gerai manei.

– Kaip tau su Mantu?

– Ai. Žinai tuos nekaltus...

– Kad jau nelabai.

Abi nusijuokė.

– Tai va, viskas taip miela ir nekalta, o aš noriu, kad būtų purvina ir nedora. Taip daug smagiau.

– O tu nemanai, kad Saulė įtartinai daug laiko praleidžia su Mantu?

– Jie gi tik draugai. Na, negali Saulė turėti visų vaikinų, su kuriais bendrauja.

– Koks skirtumas. Kur pirkai šį paltą?

– „Marc & Spencer“.

– Brangoka.

– Mano tėvai daug uždirba, jiems dzin.

You are a lucky lady.

– Mhm, lady.

Toks doras pašnekesys, tokie padorūs vaikinai. Saulė įkliuvo į Pijaus žabangas ir, jei niekas nesutrukdys, kažkieno vikrūs pirštai įslys į medvilnines kelnaites. Turi sutrukdyti.

Ir nesvarbu, kad, Saulei traukiantis nuo įsiaistrinusio Pijaus, iškrito antras Džeko pirštas. Saulė vis dar juokėsi, kai Pijus užgriuvo ant jos. Tamsa nepajėgė atsilaikyti prieš kūnišką aistrą. Lūpos prigludo prie lūpų, pirštai kryžiavosi su plaukais, bučiniai nusėjo kaklą. Saulė pažvelgė į pilką juoduojantį dangų, po kuriuo už kelių šimtų metrų šnekučiavosi Pijaus mergina Sandra su Monika.

Taip negerai! Taip negerai! Kas atskirtų du kūnus, susikibusius lyg priešingų polių magnetai. Likusi Saulės gyvybinė energija senka. Saule, tau reikia vandens. Tyro ir šalto vandens, kuris sustabdytų vidinį skeldėjimą. Ugnis paverčia pelenais tavąją sielą, tavo kūnas virsta dykuma. Tau reikia vandens! vandens! Ir Manto prisiminimas užliejo išsausėjusią Saulės sąmonę.

– Aš nenoriu šito! nenoriu!

– Ko nenori, Saule? Ką negerai darau?

– Ne, ne, Pijau! Tu turi Sandrą. Būk su Sandra. Aš turiu eiti.

– Kur? Ką? Apie ką tu kalbi?

– Aš einu namo.

– Duok, aš tave palydėsiu.

– Nereikia! Paleisk mane!

– Saule!

Suskambo telefonas. Pijui jo ieškant, Saulė nubėgo prie klubo „Tamsta“. Iš šešėlių ėmė artėti Džeko akys. Jai pritrūko oro. Vyzdžiai išsiplėtė. Šešėlių daugėjo. Ji nebegalėjo pabėgti. Saulė nualpo. Prabudo, kai Pijus nešė ją į mašiną. Neturėjo jėgų atsimerkti. Ją paguldė ant galinės sėdynės. Atsimerkė. Pamatė šalia sėdinčius Sandrą ir Pijų, priekyje – Moniką su Mantu. Akių rainelės spalvos vis dar nebuvo įmanoma įžiūrėti. Ji pradėjo blaškytis. Veidą raižė skausmas. Sandra su Pijumi turėjo laikyti jos rankas. Saulė vėl nualpo. Visą tą laiką Monika tylėdama žiūrėjo į Mantą. „Gal ir nešneka, bet jie įdėmiai žiūri vienas į kitą.“ Mantas nėkart į ją nepažvelgė. Nėkart. Sėdėjo įsitempęs kaip styga ir išpūstomis akimis žvelgė į kelią. „kodėl jis į mane nežiūri? Kodėl jis į mane nežiūri? Jis privalo į mane pasižiūrėti.“ Ar tikrai, Monika? Kuo tu tokia ypatinga, jog turėtum jam patikti? Patikti kiekvienam, kurio užsimanai? Manai, tai šaunu, jog atiduodi viską? Viską atiduoti įmanoma tik tuomet, kai nelabai ką turi. Kaip tu atiduosi protą? O savo grožį? viskuo gali tik dalytis, o nesidaliji. Tu iškart stengiesi atsiduoti.

Mantui atrodė, kad Monikai trūksta vidinės šviesos, kuri apšviestų visus aplinkui esančius žmones. Nuo tokios šviesos kūnas tampa šventas, spindintis nelyginant auksas, žibantis nelyginant deimantas, skaidrus tarytum krištolas. Visa tai turėjo Saulė, kišenėse slepianti skeleto pirštus. Juk kaip sunku gyventi tam, kuris turi viską. Negali daugiau nieko prašyti, nors reikėtų? Kaip išmokti vertinti tai, ką turi, o ne trokšti daugiau. Gal man užtenka proto, gal man užtenka gabumų, gal man užtenka grožio? Saulė, nematydama savęs iš šalies, negalėjo suprasti savo įtakos kitiems. Lyg meteoritas, palietęs Žemės plutą, ji išsprogdindavo kitų sielas ir palikdavo randus.

Saulė vėl užsimerkė. Ji neturėjo jėgų kalbėti. Sandra nuolat tikrino pulsą. Pijus priglaudė ausį prie Saulės veido, kad išgirstų, ar ji dar kvėpuoja. Alsavimas buvo labai tylus. Jis ausimi perbraukė truputį pravertas lūpas. Sandra atidžiai stebėjo Pijaus veiksmus. Monika vis dar neatitraukdama akių žiūrėjo į Mantą. Ir, po velnių, jis niekaip nereagavo. Kilo irzulys. Įtampa augo.

– Na, ir ką tu čia darai?

– Tikrinu, ar kvėpuoja.

– Ar ne? Kam taip smarkiai prilipai prie jos?

– Sandra, kas tau yra? Tikrinu, ar Saulė kvėpuoja.

– Aš galėjau patikrinti!

– Gerai, jeigu tau taip svarbu, aš galiu to nebedaryti!

Į pokalbį įsikišo Mantas.

– Ko jūs pliekiatės? O tai big deal, kad Pijus patikrino, ar Saulė kvėpuoja. Svarbu, kad kažkas tai padarė.

– Na taip, tu teisus. Aš čia...

– Nė velnio tu neperdėjai. Kodėl visuomet viskas turi suktis apie Saulę? – įsiterpė Monika.

– Ne visuomet, o dabar. O dabar, jeigu nepastebėjai, ji be sąmonės. Daa- aa!

– Ne tai svarbu!

– O kas?!

– Visi visada rūpinasi tik Saule!

– Ką tu čia dabar nusišneki?

– Nenusišneku. Tu ne veltui taip jautriai reaguoji.

– Oho, prabilo logikos karalienė. Pijau, ar girdi?

– Aha, – tyliai ištarė ir toliau švelniai glostinėjo Saulės pirštus. Gėrėjosi jos drėgnomis ir minkštomis lūpomis, kol neištvėręs pabučiavo. Mantas staigiai sustabdė mašiną, visi metėsi į priekį ir ėmė rėkti.

– Ką tu sau galvoji taip vairuodamas?!

– Kur aš? Kas buvo?

– Ką tu ką tik padarei?!

– Tu, kale!

– Aš tavęs nekenčiu! Kaip tu galėjai?

– Saule! Tu pabudai!

Visiems nutilus, įniršusi Sandra išlipo iš mašinos ir pradėjo bėgti autobusų stotelės link. Monika kurį laiką sėdėjo mašinoje žiūrėdama pro stiklą į Manto namus, kol paskambino kažkoks Petras – ji išlipo ir nuėjo. Į Manto namus įžengė trise: Mantas, Saulė ir Pijus. Saulė iškart užlipo į viršų. Koridoriuje likę du vaikinai švelniai susikibo.

– Manau, kad tau reikėtų baigti aiškintis santykius su Sandra.

– Nesikišk ne į savo reikalus. Ji mano mergina.

– Ar ilgai? Man tikrai atrodo, kad ji vis dar laukia tavęs stotelėje.

– Koks tau skirtumas?

– Pijau, man rūpi.

Pijus stumtelėjo Mantą prie sienos. Mantas parodė į duris.

– Tau tikrai laikas eiti.

– Na ir gerai.

Prieš išeidamas Pijus dar nuvertė paltų kabyklą. Mantas užrakino duris, nusirengė ir užlipo į savo kambarį. Saulė gulėjo ant lovos, susirietusi į kamuoliuką.

– Ar viskas gerai?

– Ateik pas mane. Apkabink mane.

Mantas atsigulė greta ir apkabino Saulę. Skruostu prisiglaudė prie kaklo.

– Ačiū tau.

– Nėra už ką.

– Tikrai ačiū.

Saulė uždėjo savo delnus ant Manto delnų, pirštus sunėrė su Manto pirštais. Šiluma lyg vanduo tekėjo per abu kūnus. Iš stipriai užmerktų Saulės akių sunkėsi ašaros. Kaip syvai tekėjo skruostais, lašėjo ant kaklo. Tačiau galiausiai abu užmigo šiltoje ramybėje. namą pripildė prietema kaip didelis Džeko šešėlis. Tuščios juodos akiduobės žvelgė į mišką, į susiraizgiusias medžių šakas. Toje pusėje leidžiasi raudona dangaus saulė. Svylanti, deganti kaip Saulės širdis. Debesuotas dangus, sueižėjęs į gabalus kaip Saulės siela. Naktis buvo nuostabi. Verta daugiau nei cigaretės dūmas, nei Sandros ir Pijaus susitaikymo ašaros, nei visi balti Džeko pirštai. Kodėl jie vis atauga? Nesibaigiantys skeleto pirštai. Savo sapnuose Saulė juos čiulpė ir laižė, kol netikėtai pabudo. Ji atsisuko į miegantį Mantą. Lyg po daugybės metų, praleistų dykumoje, Saulė jį pabučiavo. Mirties dvelksmu užlietuose Džeko namuose Saulė bučiavo svetimą vaikiną. Sieloje tvyrantis siaubas tirpo kaip sniegas per pavasario atlydį. Siaubo karuselė trumpam sustojo, kad vėliau dar labiau įsisuktų. Lyg lietus, laižantis namo stiklus, Saulė savo liežuviu siekė išragauti iš miego atbudusio Manto odą. Slysdama kaklu, pečiais ir krūtine... Plaukai išsidraikė ant pečių. Liko tik gyvenimas. Mirtis lipdėsi nurautus pirštus – ji taip lengvai nepasiduos. Saulė nuvilko Manto megztinį, marškinius, atlaisvino diržą. Švelnūs, bet negrabūs pirštai atsegė jos džinsus. Tarp minkštų patalų gulėjo du pusnuogiai jaunuoliai. Saulė sudrėkusiomis akimis žiūrėjo į atvirą Manto žvilgsnį. Buvo taip šilta ir ramu. Jie susisupo į paklodes. Lyg gyvatukai gulėjo persipynę vidury lovos. Tik balta liūdesio migla kabojo palubėje; jos nepagausi, jos neišsiurbsi. Dabar Saulė troško gyventi. Ji geidė pirštais keliauti dar nežinomais takeliais per šviesią Manto odą, slepiančią kapiliarų tinklus. Švelni ramuma lyg didžiulė katė milžiniškomis letenomis glostė jų plaukus. Mantas įėjo į Saulę. Paklodė išsitepė krauju. Atrodė, vienas kitam iš burnos jie ištrauks visą likusį orą. Patinusios lūpos, aštrūs dantys nužymėjo kaklą, krūtis, nugarą... Saulė pasipasakos Ievai, Ieva Sandrai. Gandai pasklis po mokyklą. Šnibždesiai pasieks Monikos ausis. Tarytum speigas įsikurtų jos širdy. Ji nenorės tikėti ir gėla užpiltomis akimis žvelgs į šalia sėdinčią draugę. Nejaugi tu pirmąkart kažką pajutai? Tik skausmas šiame pasaulyje yra tikras. Jis tave išlaisvins.

Lūpoms sukalbėjus aistros maldą, suskambo Saulės mobilusis telefonas. Reikėjo grįžti namo. Besileidžiant laiptais jai pakirto kojas. Saulė parpuolė ant kelių priešais Džeką. Klūpojo nuleidusi galvą ir apkabinusi rankomis glaudė prie savęs kaulėtąsias kojas. Mantas ruošė kavą. Juodą stiprią kavą. Saulė negalėjo taip pasielgti, ji negalėjo taip pasielgti. Mantas pašaukė Saulę į virtuvę. Virpanti iš baimės tarsi drebulės lapelis, nutirpusiomis kojomis ir degančiais skruostais ji įžengė virtuvėn.

Niekas nebuvo pasikeitę. Nebuvo nei suteptos paklodės, nei ištinusių lūpų. Draugai kalbėjosi lygiai taip pat, kaip anksčiau. Sėdėjo ir krimto karštus sumuštinius, užsigerdami stipria juoda kava.

Reikėjo eiti. Saulė nusilaužė dar vieną Džeko pirštą. Jie vis tiek atauga. Mantas ir Saulė įsėdo į mašiną.

Pavargau nuo siaubo. Pavargau nuo to siaubo, kuris rytais pažadina vaizduotės sukurtais garsais. Sukurti vaizduotės, bet vis tiek juos girdžiu. Kaip tokie garsai sklinda tikrovėje? Nesklinda.

Tomas lietė savo sumuštą veidą. Viskas taip nesąžininga, viskas taip neteisinga. Jis tyliai žvelgė į veidrodį ir stengėsi suvokti, koks jis atrodo kitiems. Žodžiai gremžės per sieną. Pamuštos akys. Veidas atrodė lyg ištapytas. Pirštų galiukais perbraukė dešinį antakį. Visą kūną maudė. nugarą skaudėjo taip smarkiai, kad net negalėjo užmigti. Bandė spręsti uždavinius – buvo geriausias matematikas klasėje – nepavyko susikaupti. Perštėjo net kojas. Idealizuotas saulės portretas kaip diktatoriaus atvaizdas įstrigo galvoje. Ji net nebuvo panaši į tą, kokią Tomas ją įsivaizdavo. Pagimdyta skausmo ir saugoma Džeko. Manto pastangos buvo bevaisės. Jam nesisekė pakeisti mylimosios minčių. Saulė svajojo tik apie baltus Džeko kaulus. Švarius, nesuteptus, slidžius tarsi ledas. Saulė geidė juos liesti. Ji troško laižyti, bučiuoti. Skeletas buvo tobulas. Tobulas, be jokių trūkumų. Mantas jautė, kad kažkas vyksta, kažkas neapčiuopiamo ir liguisto. Ne veltui Saulės kišenėse jis rasdavo skeleto pirštų.

Gaivus liūdesys troškino. Mantas naktimis gulėdavo lovoje ir uosdavo pagalves, kurių užvalkalai buvo prisigėrę Saulės kvapo. Jis uosdavo pagalves ir masturbuodavosi. Seksualinė įtampa dusino. Naktimis Saulę sapnuodavo trys skirtingi vaikinai: Mantas, Tomas ir Pijus. Jų fantazijos tik stiprėjo. Užmerktos akys, pravertos burnos, suvelti plaukai... skaudantys Tomo šonai, Pijaus grubumas ir bevaisės pastangos. Į slidų žaidimą įsisuko mergaitė. Saulė, kuri nieko nenorėjo, kuri visko atsisakė. Ak, koks tas gyvenimas gali būti kartus, koks dramatiškas... Ji iškeitė gyvuosius į susikurtos būtybės draugiją. Džekas lankydavosi pas ją naktimis. Nesanti kaulėta ranka glostydavo žvilgančius plaukus. Saulė galėjo tuoj pat išeiti paskui nukarūnuotą karalių. Tirpdavo gulėdama tarp patalų ir svaigdama, kad visa tai geriau už gyvenimą. Gyventi skauda. Gyventi skauda. Su Džeku neskaudėtų. Nebeskaudėtų... kartodavo tyliai gulėdama lovoje. Vidinė tuštuma. Mirtimi jos neužpildysi.

Saulė vis labiau niro į iliuzijų pasaulį. Mokyklos politika – išprievartauk moksleivį dėl rezultatų – skatino slėptis nuo tikrovės. Saulė net nežinojo, kur stos. Viską gaubė nerimas ir baimė. Vaikai, dažnai nesugebantys pasirūpinti savimi, buvo verčiami nulemti savo ateitį. Tu mylimas ir nuostabus! Tu neprivalai žinoti, ką veiksi ateityje! Tau nedraudžiama klysti! Ir kodėl? Kodėl?! kodėl niekas to nesakė?

Rytais pakeldavo rėkiantis žadintuvas. Nervai trūkinėjo. Išvargę abiturientai ramstė sienas. Miegodavo po penkias valandas per parą. Penktadieniais dauguma prisigerdavo. Saulė vėl ėmė leisti laiką su Monika. Kartu trankydavosi po barus. Monika apie Mantą nieko neklausinėjo. Tai pernelyg žemintų. Jai nerūpi Mantas – jis nesuvokia, kokia ji nuostabi.

Jos šokdavo, kol nusivarydavo nuo kojų. Kartais jų pasiimti atvažiuodavo Mantas, kartais Monika dingdavo su naujais pažįstamaisiais (senais gerais naujais draugais) ir Saulė likdavo viena.

prasidėjo Kalėdų atostogos. Saulė pasakė, jog nakvoti namo negrįš. Nuostabūs tėvai nė neketino riboti savo dukters laisvės, o gal jiems tiesiog nerūpėjo.

Monika nusiplovė su sava chebra, Saulė laukė atvažiuojančio Manto. Jis ją nusivežė į tuščius tėvų namus. Niekur nereikėjo eiti, nebuvo jokių namų darbų ar kontrolinių. Jiedu prisigėrė ir apsvaigo tiek, kad galėjo skaičiuoti žvaigždes gulėdami ant kambario grindų. Net nepajėgė nusirengti. Voliojosi ant grindų. Bučiavosi, bučiavosi, taršė vienas kito plaukus. Visa neviltis ir įtampa išnyko tamsoje. Kūnai paniro į šiltą vandenyną, skalaujantį smėlėtus krantus. Aplinkui žvilga kriauklės. Girti ir nebylūs jiedu užmigo. Susispaudę, susipynę taip, kad niekas neatplėštų. Šalia oriai stovėjo baltas skeletas. Skeletas nulaužytais pirštais. Užsinorėjusi gerti Saulė prabudo. Stumtelėjo Mantą šalin ir sverdėdama atsistojo. Pasisukusi išvydo Džeką ir ranka užsidengė burną. Pasitraukė nuo Manto dar toliau. Juk tavęs jis nesupranta, juk tavęs niekas nesupranta. Aš turiu tiek meilės. Imk ją. Aš neturiu kur jos dėti. Kur man ją dėti?

Prieinu prie Džeko beveik nuoga. Jis stovi ir žiūri į mane lyg seniai to būtų norėjęs. Mano veidu srūva ašaros. Dar žingsnis, o mano širdis plūsta krauju. Atsistoju priešais, pasistiebiu ant pirštų galų. Negaliu žiūrėti į tas juodas tuščias akiduobes. Bet aš taip myliu! Aš taip myliu! Bėgu per tave, Džekai, pirštų galiukais. Skruostu prisiglaudžiu prie balto skruostikaulio. Pirštais suimu likusius tavo pirštus. Aš to norėjau, taip ilgai to norėjau. Tu irgi norėjai. Jūs visi to norėjote. Širdis kaip laukinis vilkas, uždarytas narve, kaukia ir bando pasprukti. Kodėl tave liečiant eižėja mano siela? Skauda, bet tik dar stipriau pasistiebiu, delnais suimu tavo galvą ir palenkiu savęs link. Bučiuoju lygią kaktą, tavo nesančias lūpas. Sulaikau kvapą, nes širdis plaka taip smarkiai. Bet ji plaka! Ji plaka taip greitai! Aš negaliu jos sustabdyti! Aš negaliu sustabdyti savęs! Aš negaliu sustoti! Delnais perbraukiu per glotnius raktikaulius, pabučiuoju tavo kaulus. Atsiklaupiu priešais ir nulenkiu galvą. Man pačiai reikia uždėti tavąsias rankas ant savo pečių. Kol aš klūpau, pabunda Mantas. Jis tyli ir žiūri į mane. Jis žiūrėjo į Saulę, kuri bučiavo Džeko rankas ir meldėsi prieš jo kūną.

– Saule.

Saulė ėmė verkti. Mantas atsiklaupė šalia.

– Mantai, padėk man, padėk man! Kas man darosi?

– Nebijok. Viskas bus gerai.

Ką jis dar galėjo pasakyti? Tik kartoti, kad viskas bus gerai, viskas bus gerai. Gyvenimas pripildė Manto širdį giliausių jausmų. Jis apkabino Saulę ir nepaleido, kol ji neužmigo. Tuomet atsistojo ir sudaužė skeletą į šipulius, surinko kaulus į maišą ir pastatė prie durų. Karas tai karas. Ar būna laiminčių?

Likusias atostogas Saulė praleido namuose. Mokslai, skaitytinos knygos, spręstini uždaviniai – visa tai nerūpėjo. Saulė stengėsi pabėgti nuo Džeko, atsikratyti iškreiptų vaizdinių. Ji jautėsi palikta viena, vienui viena. Mantas gavo namų areštą už sudaužytą skeletą.

Monika vis kviesdavo Saulę kur nors išeiti, tačiau ji atsisakydavo. Per sunku būtų ištverti tarp nepažįstamųjų – kažkur tarp jų slėpėsi Džekas. Klibantys dantys, traškantys sąnariai, ataugantys pirštai ir juodos tuščios akiduobės. Viskas susiliejo į didžiausias baimes ir troškimus. Norėjosi išnykti, viską užbaigti, pabėgti, sustoti...

Tolumoje blankiai švietė kita galimybė, tačiau Saulė nenorėjo jos matyti. Tarp keturių sienų tamsoje naršydavo internete prie tyliai burzgiančio kompo, ieškodavo prasmės. Nėra ten jokios prasmės.

Mantas laukdavo įsijungęs skaipą, tačiau nėkart jos taip ir nesulaukė. Saulė net neįsileisdavo Tomo ar Pijaus, kurie skambindavo į duris.

Artėjo Naujieji. Monika Saulei parašė, kad jei ši neišeis iš namų per šią naktį, ją ištemps jėga.

Gruodžio 31-ąją, apie aštuonias vakaro, pas Saulę į namus atėjo Monika, Tomas, Pijus, Sandra ir Ieva. Jie buvo pasiryžę imtis visų įmanomų priemonių, jei Saulė nesutiks eiti lauk.

– Kur mes eisime?

– Pas Mantą, jo namuose laisvas plotas.

– Bet taigi jam namų areštas.

– Karoče, Ieva! Baigėsi jam tas namų areštas... o jei ir ne, jo tėvai vis tiek nieko nesužinos.

– O kur jie?

– Kažkur išvažiavę...

Saulė išėjo į laiptinę palaidais plaukais. Sidabru nuteptos blakstienos paryškino paraudusias akis. Languota permatoma suknelė vyniojosi aplink kūną. Atrodė nuostabiai, bet kaip iš kito pasaulio, iš Džeko pasaulio. Tomas su Pijum nužvelgė figūros linkius. Pijus ištiesė ir vėl sugniaužė pirštus. Jis taip norėjo, taip norėjo. Sandra naiviai galvojo, jog ji yra jo susijaudinimo priežastis. Naivuolė. Tu niekada negalėsi kontroliuoti Kito jausmų ar norų. Niekas negali sulaikyti žmogaus širdies. Ir tau teks su tuo susitaikyti.

Ir vėl viską perštės, ir vėl viskas sugrįš. Saulei prireikė daug kosmetikos, kad užmaskuotų pajuodusius paakius. Kas užmaskuos savijautą? Laikrodis tiksėjo, reikėjo skubėti. Žvėris, kekšė, sumuštasis, naivuolė ir liesoji. Argi nenuostabu? Žmonės rodėsi apgailėtini. pasibaigus po kojomis laiptams blizgėjo plikledis. Veidai buvo raudoni nuo skaidrios degtinės. Mantas nekantriai laukė namie, po pažastimi pabrukęs liūdesį ir ilgesį. Saulė, Saulė... tik tak, tik tak... Laikrodis ėjo, pavargusios pėdos dėliojo žingsnius. Apsvaigę įvirto į Manto namus. Vakarėlis prasidėjo! POKŠT! Saulė, atrodė, kris iš nuovargio. Priėjo Mantas:

– Saule, Džeko nebėra, tau nebereikia bijoti.

Saulė šyptelėjo.

– Aš matau, kad jo nėra, bet negaliu tuo patikėti.

Šypsojosi ir tyrinėjo vienas kitą. Aplinkui sukosi girti draugai, ritinėjosi tušti buteliai, tirpo kaljano dūmai. Tarsi lytų. Šlapi ir pilni sukurto dirbtinio džiaugsmo, jie pasinėrė į linksmybių sūkurį. 2011-ieji! Pagaliau! Jie rėkė, šokinėjo, griuvinėjo, bučiavosi. Sandra su Ieva juokėsi iš visų judančių objektų, ant sofos miegojo Pijus, Monika šoko su Tomu, o Saulė plepėjo su Mantu. Linksma ir smagu. Nebebuvo ko bijoti. Džeko nebebuvo. Jie išbėgo į lauką ir mėtėsi sniegu. Aplinkui poškėjo saliutai, sproginėjo petardos. Griuvo ant sniego ir juokėsi, juokėsi! Tiesiog žviegė! Užtekdavo parodyti sulenktą pirštą ir prasidėdavo nepaliaujamas kvatojimas. Mantas atrodė blaiviausias. Jis stengėsi prižiūrėti Saulę, kuri šlitinėjo aplinkui ir juokėsi kartu su visais. Ji žiūrėjo į šviesų raižomą dangų ir negalėjo patikėti savo atgauta laisve. Laisvė! Laisvė! Karaliui nukirto galvą. Galų gale, galų gale... ji jau buvo tokia pavargusi... jai neberūpėjo niekas, tik ji pati. Mantas galėjo eiti, tačiau stovėjo ir kažko laukė.

– Dėjau ant tų egzų!

– Ir aš!

– Ir aš!

Griuvo ant sniego ir juokėsi, juokėsi, juokėsi...

O egzaminai artėjo nenumaldomu greičiu. Stresas ir įtampa suparalyžiavo pasitikėjimą savimi. Nuo nervų, rodėsi, sustos širdis. Ieva susirgo anoreksija. Pavasarį atsidūrė ligoninėje. Mokykloje visi tyliai šnabždėjosi apie jos sukritusį veidą, apie kyšančius kaulus ir pamėlusias rankas. Tyliai tyliai... slankiojo būsimi rezultatai, o ne žmonės. Mokykla troško rezultatų, mokytojai siekė rezultatų, mokiniai pakluso rezultatams... ir kas? Tai nėra verta visų tų kančių, jeigu tu net nežinai, ko nori. O kas žino?

Tačiau net ir sunkiu metu ateina pavasaris, o su juo – atlydys. Miestas skendo purve, gatvės tižo po kojomis. Pagaliau pamokos prasidėdavo išaušus. Mokyklinis Džekas slėpėsi pagalbiniame kambarėlyje ir laukė, kada vėl bus ištrauktas. Saulė jį jau buvo beveik užmiršusi. Jos namuose dažnai lankydavosi Mantas, nors oficialiai jie netapo pora. Jis net dovanodavo jai gėlių, kurias Saulė pakabindavo džiūti, o jos taip ir likdavo kaboti ant karnizo. Užuodęs mirusių gėlių kvapą, ji vėliau taip teisinsis, Saulę susirado Džekas. Tuoj tuoj kas nors turėjo įvykti.

Biologijos pamoka. Mokytoja atsistojo prie lentos ir pasakė:

– Dabar pradėsime intensyviai kartoti viską, ką išmokome.

– O kur Džekas? Skeletas?

– Nežinau, pastačiau į kambarėlį ir užmiršau. Jeigu labai reikia, galiu parnešti.

– Reikia!

– Dėl būsimų medikų!

– Ir archeologų, – burbtelėjo Pijus. Pijus, Pijus, Pijus... jis jau senokai kalbėjosi su Saule.

Raudonomis lūpomis bėgiojo drebulys, susivėlusiose garbanose tūnojo nerimas. Pijus gėrė kiekvieną dieną, o savaitgaliais vilkdavosi į purviniausius klubus. Jam tėvai giedojo dainelę apie aukščiausio balo suteikiamą garbę. Bullshit! Egzaminai nėra tokie svarbūs. Svarbus esi tu! Pijus pūsdavo žolę po kiekvieno atsiskaitymo. Niekas nesiruošė jo palaikyti.

Saulė mintimis grįždavo pas Džeką. Jis buvo patikimas. Jis buvo nesužeidžiamas. Jis buvo negyvas. Tik kaulų krūva, kuri Saulės sąmonėje atgydavo. Nebūdamas gyvas, jis negalėjo susigadinti savo įvaizdžio.

Streso dėl egzaminų nepatyrė vienintelė Monika. Ne dėl to, kad viską mokėjo, ji tiesiog intuityviai suprato švietimo sistemos privalumus ir trūkumus – visi kur nors įstos. Ji nesuprato, kas taip jaudino Saulę. Monikai terūpėjo kur nors įstoti, o kur – nesvarbu.

Ir pavasarį dėl mokytojos noro pralinksminti moksleivius į savąjį postą klasėje grįžo Džekas. Tie balti ir ploni kaulai, gamtos sukurta kompozicija. Be mėsos ir purvino kraujo.

Pirštais vedžioju per tavo baltą kaktą, jautriomis pirštų pagalvėlėmis jausdama kiekvieną kaukolės nelygumą. Lūpomis braukiu per švelnius kaulus, kol sekundėlei sustoju. Aš renkuosi tave, Džekai. Manęs čia niekas nesupranta.

Viskas tapo pernelyg subjektyvu, viskas tapo pernelyg asmeniška. Saulei reikėjo atsipalaiduoti, jai ŽVĖRIŠKAI reikėjo atsipalaiduoti.

Tarsi išsirikiavę kvailoje eilėje vaikinai bandė Saulę pagauti, sučiupti, sugriebti ir uždaryti. Tai tapo taip intensyvu, jog aš viską mečiau ir išvažiavau į sodą. Į sodą, kuriame viskas prasidėjo, kuriame gimė Saulė ir ši istorija. Ar tiesa, kad kiekvienas rašantysis pirmiausia rašo apie save? Gal tiksliau apie savo mintis ir skausmą. O skausmas toks bendras ir visuotinas. Tai prasmės valiuta.

Sode vis dar karšta. Jis toks pat, kokį jį paliko Saulė.

Medžiai šlama, sirpsta vyšnios, gėlės siūbuoja į vėjo peršamą taktą. Žalią pievelę jau pats laikas pjauti. O aš stebiu saulės apšviestą mergaitę, kuri žiūri į vieną tašką. Vasaros vidurys. Didžiulis karštis. Naktimis svirpia svirpliai. Gali įkvėpti degantį orą, eidamas ežero link. Mašinų ratai pakelia smėlį. Smėlis krinta į plaukus, į akis. Lūpos sausėja ir sausėja, o tu jas laižai ir laižai. Kepina taip smarkiai, kad net išbąla antakiai ir paraudonuoja skruostai. Tingulys pasklidęs po visą apylinkę. Nuvirstu į medžio paunksmę ir prisimerkusi žiūriu į ryškų žydrą dangų. Švelnus vėjelis kartais prasklendžia virš kūno. Girdisi, kaip kaimynai laisto žolę, o aš net tingiu apsiversti ant kito šono. Žiūriu į ilgus žolės stiebus, kuriais ropoja maži vabaliukai. Tingiai stebiu gėlių siūbavimą. Jaučiu, kad laikas sustojo. Dingo iliuzijos. Likau tik aš ir karštis. Ramuma... snaudulys... saldesys... net mintys sustojo. Viskas. Užteks. Grįžtam. Lyja.

Lyja. Už mokyklos kampo Saulė rūko ir prisimena Džeką. Balti cigaretės dūmai tarsi balti Džeko kaulai.

Ko vertas Džekas dabar, kai ją ėmė atakuoti Pijus? Saulei einant koridoriumi, jis nenuleisdavo nuo jos akių. Valgykloje stengdavosi atsistoti kuo arčiau. Saulei Džekas, Pijui Saulė buvo manija, kuri neleido galvoti apie brandos egzaminus. Brandos. Juokinga.

Pijus ėmė rikiuoti veiksmų, kuriuos norėtų atlikti su Saule, planus, galvojo, kaip ją užkariauti... Saulės pastangos parodyti jam, kad jis nepageidaujamas, tik skatino. Juk pradėjus bėgti, ima vytis. Pijus mėgo medžioti.

Sandra į tai nekreipė dėmesio. Ji gerdavo gryną degtinę, o jos akys beveik visą laiką atrodė aptrauktos migla. Tačiau Sandra buvo paskutinė Saulės viltis.

– Sveika.

– Labuka, kas gero?

– Nieko, o kas pas tave?

– Tas pats.

– Klausyk, aš norėjau paklausti.

– Tai klausk, klausk, mergaite, nebijok, nebijooook...

– Mm... tu vis dar draugauji su Pijum?

– Čia buvo, čia nebuvo, Pijus ėmė ir pražuvo...

– Sandra, aš rimtai. Draugauji ar ne?

– Nu tak, tak, draugauju. Ko širsti? Pašokim?

– Nenoriu šokti, tikrai ne čia.

– Tu per daug rimta. Suki galvą. Galvą, galvą, galvutę...

– Sandra, nelįsk prie mano plaukų! Ačiū. Tai, žodžiu, prižiūrėk tą savo vaikiną. Jis per daug prie manęs kabinėjasi.

– Prižiūrėk, prižiūrėk... Saule, gal tu baigsi... mmm... jo.

– Eik, išsiblaivyk. Man reikia į pamoką.

– O kokia pamoka?

– Lietuvių.

– Testas, ar ne?

– Aha.

– O velnias. Aš nieko nemoku. Einu namo.

– Mes skirtingose klasėse.

– Koks skirtumas. Man jau atsibodo. Čiau, braške.

Pijus persėdo už Saulės. Mokytoja išdalijo tekstus su klausimais – teksto suvokimas. Pijus su visu suolu prisistūmė prie Saulės, Tomas pastebėjo. Viskas vyko taip tyliai ir slaptai. „Aš sakiau Sandrai, aš sakiau Sandrai, aš sakiau Sandrai.“ Pijus ištiesė kojas po Saulės kėde, jų pėdos susilietė. Per kūnus perbėgo elektra. Pijus nė neskaitė duoto teksto. Buvo mokytojos numylėtinis, kas jam darbo? Saulei užkaito skruostai. Iš kito klasės galo juos atidžiai stebėjo Tomas. Visi aplinkui, išskyrus juos tris, susikaupę rašė atsakymus. Liko tik dešimt minučių. Saulė pasitraukė su kėde ir vylėsi dar spėsianti ką nors parašyti. Net neperskaičiusi teksto iki galo. Pijus perbraukė Saulės plaukus. Ji atsilošė ir užsimerkė. Visi, kas būtų pažiūrėję į Pijų, būtų pastebėję, kaip smarkiai jis susijaudino. Tomas netyčia tušinuku įplėšė popieriaus lapą. Pamokai pasibaigus ir mokytojai surinkus darbus, visi išėjo iš klasės. Koridorius susitraukė ir tapo ankštas. Saulei visko buvo per daug. Čia grūdosi ir Pijus, ir Tomas. Už lango švietė saulė, tai dar labiau viliojo ištrūkti. Saulė nubėgo prie rūbinės, bet jos nepasiekusi apsigalvojo ir išlėkė į lauką parūkyti pusplikė.

Užlindo už kampo. Pavasarinė vėsa. Nejaugi medžiai jau žali? Ji pakėlė akis į viršų. Aplinkui žaliavo medžiai. Viršuj kabojo žydras dangus. Saulė truputį drebėjo. Buvo šalta. Išsitraukė cigaretę, prisidegė ir išpūtė baltus dūmus. Balti dūmai vijosi, pynėsi ir kilo aukštyn, aukštyn! Jie plėtėsi platyn, platyn! Niekas jų negalėjo sulaikyti. Saulė vėl užvertė akis į dangų. Skaidriame akių paviršiuje atsispindėjo debesų laivai. Vėjas laižė kaklą. Dar kelios minutės ir ji būtų pasigavusi inkstų uždegimą, tačiau iš kažkur atsirado Tomas ir įdavė striukę. Tomas net nerūko.

– Kaip tu gavai mano striukę?

– Palikai numerėlį.

– Ne, nepalikau. Jis vis dar kišenėj.

Saulė įkišo ranką į kelnių kišenę ir ištraukė numerėlį.

– Nesvarbu.

Saulė apsivilko striukę ir išpūtė dūmus. Tomas žiūrėjo jai į akis.

– Tau patinka Pijus?

– Man niekas nepatinka.

– Vadinasi, aš turiu vilties.

– Tomai, ją visi turi.

– Nesupratau.

– Nagi viltis miršta paskutinė, o kas aš tokia, kad sugebėčiau ją numarinti pirmiau savęs.

– Nežinau.

– Va va, nežinai. O kas žino?

Netoliese su draugais stoviniavo Mantas. Saulė jį pastebėjo, Mantas jos – ne. Kaip ironiška. Saulė pažvelgė į cigaretę, susuktą iš balto popieriaus. Į ploną ir grakščią. Kaip balti Džeko pirštai – tik šie nedega prikišus žiebtuvėlį.

– Saule, kas tau? Labai keistai atrodai.

Saulė pakėlė akis į Tomą. Medžių viršūnės žėrėjo nuo spindulių. Dangus vis dar buvo akinamai žydras.

– Žiūri į mane kaip į vaiduoklį.

Dangus tapo tiesiog nepakeliamai žydras. Svylanti cigaretė išslydo iš Saulės pirštų. Laikas sustingo. Stojo širdis, trūko oro. Tomas sugriebė ją už pečių ir papurtė. Baltos Džeko rankos apsivijo kūną. Balti šonkauliai šliejosi prie Saulės šonkaulių.

– Tomai, apkabink mane! Greičiau!

Tomas apkabino Saulę ir prispaudė ją prie savęs. Džekas pradėjo tolti. Saulė ėmė dažniau ir giliau kvėpuoti.

– Kas tau yra?

Saulė įsikniaubė į Tomo megztinį.

– Palydėk mane į stotelę.

Jie pradėjo eiti.

– Ne, ne ten! Palydėk mane ten, kur važiuoja septynioliktas. Ir, prašau, surask man Mantą.

– Gerai, tuoj.

Saulė vargiai galėjo pastovėti. Tomas ją pasodino. Pro šalį ėjo vaikai ir juokėsi. Ji sėdėjo ir nejudėjo. Laikas slinko labai lėtai. Po kelių tūkstantmečių jie pasirodė. Saulė jautėsi sena kaip Žemė. pavargusiomis akimis ji pažvelgė į Mantą.

– Gerai, Tomai, gali eiti į pamoką. Aš ja pasirūpinsiu.

Tomas kurį laiką dar pastoviniavo šalimais, o po to nubėgo į mokyklą. Vis dėlto šalta.

– Saule, ko tau dabar reikia?

– Būk su manimi.

Mantas atsisėdo šalia.

– Ne, gal geriau einam iš čia. Čia per daug pažįstamų veidų.

Jiedu pakilo ir nuėjo į stotelę.

– Aš noriu pas tave, galima?

– Galima.

Jiedu važiavo troleibusu ir tylėjo. Gėlės skleidėsi prie pilkų namų. Pavasaris. Jis žadėjo naują pradžią. Jie išlipo Krivių stotelėje ir nuėjo į Manto namus. Tėvai dirbo, namai buvo tušti.

– Gal tu nori kavos?

– Gal.

– Su pienu?

– Taip.

– Kiek cukraus?

– Vieną.

Spragtelėjo arbatinuko mygtukas – užvirė vanduo. Saulei atrodė, kad ji tuoj nukris nuo kėdės.

– Gal tu geriau prigulk.

– Aš dar nenoriu miego.

– Tu tiesiog prigulk ant sofos, aš tau atnešiu kavą.

Mantas priėjo prie Saulės ir norėjo padėti atsistoti.

– Neliesk manęs! ką tu darai?!

– Čia aš, Mantas, noriu tau padėti atsistoti.

Nenoromis Saulė pasidavė. Mantas, stipriai apglėbęs ją per pečius, nuvedė ir paguldė ant sofos. Saulė nusisuko į sieną. Žiūrėjo į vieną tašką ir beveik nemirksėjo. Mantas atnešė kavos, padėjo šalia ant stalelio. Prisėdo greta. Abudu tylėjo. Saulė vis dar žiūrėjo į tą patį tašką. Būtų daug lengviau, jei ji verktų.

– Kur Džekas?

– Išmečiau.

– Kodėl?

– Jis buvo negeras.

– Kodėl?

– Jis tave skriaudė.

Saulė vis dar žiūrėjo įbėdusi akis. Už lango bundanti gamta švytėjo ryškiomis spalvomis. Man labiausiai patinka, kai sužaliuoja medžiai. Jų lapų žaluma tokia gaivi, lyg būtų sumišusi su citrinos spalva. Gali įžvelgti virpančiuose lapeliuose geltoną atspalvį.

– Bet, kaip matau, jis liko.

– Kur?

– Tavo mintyse. Saule, aš tik noriu padėti. Paleisk jį.

– Man nereikia tavo pagalbos.

– Ir tai tik liudija, kaip tau jos reikia.

Mantas žiūrėjo į Saulę. Jis taip ją mylėjo.

– Saule.

– Ką?

– Gersi savo kavą?

– Oi, atleisk, visai pamiršau.

Saulė atsisėdo. Jos akys buvo tuščios, juodos ir traukė tarytum bedugnė. Tikra Džeko mylimoji. Ššš... jos galvoje ošė medžiai. Buvo taip tylu, kad net galėjai išgirsti širdies plakimą. Saulė pakėlė puodelį prie lūpų ir sriubtelėjo kavos.

– Kava šalta.

– Atvėso per tiek laiko.

– Aš nenoriu šaltos.

Saulė vėl atsigulė ant sofos. Viskas susimaišė. Naktinės linksmybės, nerimas dėl egzaminų, merginos, vaikinai... ji visą laiką ieškojo kažko gryno, ryškaus, neskiesto, nemaišyto ir gero. Ieškojo grynos esencijos, kurią galėtų gerti. Tai nebuvo aistra, tai nebuvo mirtis ar gyvenimas. Gryna esencija buvo ji pati. Mantas iš naujo užkaitė vandenį. Tyla. Jis žinojo, kada patylėti, o kada kalbėti.

– Mantai?

– Ką?

– O kodėl rytais būna rasa?

– Nežinau.

– O kodėl vėlyvą vakarą kyla rūkas?

– Manau, tai dėl vandens.

– Aha, o kas yra vanduo?

– Negrynas cheminis elementas.

– Nesuprantu.

– Na, aš tikriausiai nusišneku. Yra du vandenilio ir vienas deguonies atomas. Jie sudaro vieną molekulę.

– Tai kodėl jis negrynas? Nes iš skirtingų molekulių? Oi. Atomų?

– Taip.

– Bet ką tu žinai grynesnį už vandenį?

– Na, žemėje nėra daug tokių elementų.

– Užmiršk tą chemiją. Juk nemoki jos.

– Taip, nemoku.

– Tu man pasakyk, kaip vanduo gali būti negrynas?

– Aš nelabai suprantu, ką tu nori pasakyti.

– Aš nežinau nieko grynesnio už vandenį. Manau, kad jis ir išreiškia žodį „grynas“.

– čia jau filosofija.

– Gal ir filosofija.

Mantas vėl užplikė kavą.

– Pieno?

– Reikia.

– Cukraus?

– Vieną.

Jis vėl atnešė kavą ir pastatė ant stalelio. Saulė iškart atsisėdo.

– Aš galiu prisėsti šalia?

– Gali, jeigu nori.

– Nebijosi?

– Ne, jau nebijau.

– Labai džiaugiuosi. Gerk kavą, kol neatvėso.

– Gerai.

Saulė pakėlė puodelį prie lūpų ir sriubtelėjo.

– Karšta!

– Tai truputį palauk, kad atvėstų. Tik ne per daug, aišku.

už lango šlamėjo medžiai. Netoliese kilo Kalnų parko kalvos. Užupis. Laikrodis rodė vidurdienį.

– Saule.

– Mantai.

Juodu užklojo ramybė. Nebereikėjo niekur eiti, niekur slėptis. Viskas buvo puiku. Saulės galvoje ošė medžiai, o Manto – dūzgė bitės. Jie buvo lyg vyras ir moteris, kartu perbridę sniegynus ir perkopę aukščiausius kalnus. Šiluma glostė jų sprandus ir rankas. Kava gerkle tekėjo į skrandį. Akimirka sustojo. Rodėsi, atsivers dangus.

– Man reikia namo.

Abu kartu pakilo nuo sofos. Apsiavę batus ir apsivilkę striukes išėjo į kiemą.

– Tave geriau nuvežti mašina.

– Geriau, jei nuvežtum mašina.

– O ką veiksi namie?

– Nežinau, sugalvosiu. Tik dabar paleidau Džeką.

– Džeką.

– Ir gal kuriam laikui sustosiu. Man nieko kol kas nereikia.

– Kaip suprast? O ateitis? O kaip tavo studijos? Kaip egzaminai?

– O kas pasakė, kad visa tai turi būti dabar?

– Gal ir teisingai.

Jiedu įsėdo į mašiną. Mantas iš karto įjungė šildymą. Buvo nepaprastai šalta diena.

– Matai tuos medžius?

– Matau.

– Jie ne per vienus metus išaugo. Man irgi reikia laiko.

Saulė nenuėjo į egzaminus.

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 5–6 (gegužė–birželis)