Tomas Venclova. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Tomas Venclova. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
2011 metų vasarą buvau Kinijoje, taip pat Mongolijoje ir Japonijoje. Tas šalis (išskyrus Mongoliją) esu matęs ir anksčiau, bet jos keičiasi labai sparčiai, ir senieji prisiminimai anaiptol ne visada aktualūs. Lietuviai gana nedažnai ten lankosi, taigi šie užrašai gal bus pravartūs bent kai kuriems skaitytojams. Pateikiamas tekstas – iš mano kasdienio dienoraščio, nežymiai paredaguotas.

 

 

 

2011 07 22

Pekine leidžiamės penktą ryto, tokiame neperregimame rūke, koks pražudė Lenkijos prezidentą Kaczyńskį. Bet viskas baigiasi sėkmingai. Oro uostas titaniškas ir tuštokas. Ilgai laukiu, stebėdamas kičines reklamas, kol pasirodo mano senas pažįstamas Liu Wenfei – kinų slavistas, A. Solženicyno ir J. Brodskio kūrinių vertėjas. Vedasi mane koridoriumi, nukabinėtu prasčiausios rūšies socrealistine tapyba. Šalia modernaus kičo – ne toks jau klaikus kontrastas. Prieš penkiolika metų Wenfei važinėjo dviračiu, dabar mersedesu – taigi kiek prakuto.

Miestas, reikia pripažinti, prakuto net labiau. Visur daugiaaukščiai pastatai, netgi dangoraižiai kaip Manhatane, tik naujesni – iš viso erdviau, žaliau, sakyčiau, civilizuočiau. Ryškiaspalvės, ne visada vulgarios iškabos. Sienos skendi rūke ir lengvoje dulksnoje. Planas – plėtojąs dar imperatorių laikų paradigmą – beveik idealus: Pekiną siaučia keli asfalto ratai, tiksliau, kvadratai. Pirmasis – aplinkui Draudžiamąjį miestą, antrasis – aplink XX a. (daugmaž 1950 m.) senamiestį, prie trečiojo – mano viešbutis „Hua Du“ („čia visai neseniai buvo kaimas – laukai ir giraitės“). Yra dar keli ratai – iš viso gal šeši. Principas toks pat, kaip Maskvoje, bet nėra maskvietiškos anarchijos ir chaoso – aiškios linijos, griežta organizacija, gana vienodi statiniai, tarp kurių, tiesa, išsiskiria maoistiniai ir ankstyvieji postmaoistiniai, kiek primeną tarybinius. Gatvės labai ilgos, susikerta stačiais kampais. Gal mano skonis totalitarinis, bet man toks vaizdas patinka.

Tris valandas nusnūstu, paskui priešpiečiai su Jūrate Ramoškiene, Lietuvos ambasados patarėja, ir jos vyru. Pekine matau tam tikrą tautų simbiozę – pavyzdžiui, ambasados tarnautojai kinai švebeldžiuoja mūsiškai, o lietuviai mokosi hieroglifų. Valgome ne kiniškame, o prancūziškame restoranėlyje, kurio kiemas dekoruotas Fernando Botero stiliaus skulptūromis – pritrenkiančio storumo atletais. Po to Wenfei veža mane aplankyti pažįstamų vietų – į Tiananmenio aikštę ir aplinkui Draudžiamąjį miestą. Čia nedaug kas pasikeitę, tik įrengti grandioziniai fontanai, kurių žaismėje net Mao portretas kažkaip sumenkėjo. Statyba – komunistiškai provinciali ir labai skiriasi nuo kitų miesto dalių. Kelios gatvės išsaugotos tokios, kokios buvo paskutiniųjų imperatorių (ir Chiang Kaishek) laikais – abipus senos parduotuvės, arbatinės, vešlūs medžiai. Bet ir visa kita čia jau virsta muziejumi. Viena didelė gatvė vadinasi Gegužės Ketvirtosios – joje 1919 m. vyko istorinės studentų demonstracijos, davusios pradžią naujoviškai Kinijai. Tų laikų universitete dabar yra paveldo apsaugos įstaiga.

Per ankstesnį apsilankymą gatvėse buvo po maždaug tiek pat automobilių, dviračių ir pėsčiųjų; dabar visi jau persėdę į automobilius, bet transporto kamščiai kol kas nebaisūs. Įspūdis pakenčiamas: gigantizmas, bet drauge ramybė ir netgi orumas (gal tai konfucianizmo įtaka). Minios nebeatrodo tokios triuškinančios kaip kadaise.

 

07 23

Bandau priprasti prie Pekino metro. Tai nėra sunku – nestinga angliškų užrašų, viskas pakankamai tvarkinga, racionaliai apgalvota. Tiesa, spūstis didoka. Beveik vien jaunimas, gana madingas, bemaž tokio tipo kaip Japonijoje, tik žymiai rėksmingesnis. Išnyko suvienodintos proletariškos minios reginys, vyravęs prieš penkiolika metų.

Miestas – absoliuti priešingybė Deliui ar Bombėjui (Mumbajui), juo labiau Kalkutai, ir, žinoma, nesvyruodamas rinkčiausi ne Indiją, o kaip tik Pekiną. Po šimts, nejaugi pakrypau į komunizmo pusę? Nors kūjo ir pjautuvo simboliai, kurių čia pasitaiko – tiesa, ne ką dažniau negu Kalkutoje, – juo labiau Mao portretas ant banknotų mane nupurto.

O gal panašiai būtų atrodęs Hitlerio mėgiamo architekto Alberto Speero perstatytas Berlynas?

Nutariu aplankyti Nacionalinį istorijos muziejų, kuriame anuomet nesu buvęs. Pastatas labai monumentalus, nors lėkštas ir neišradingas. Ekspozicija perskirta į dvi dalis – Ancient China („Senoji Kinija“) ir Rejuvenation („Atjaunėjimas“ – mūsiškai būtų „Atgimimas“). Ta antroji, prasidedanti nuo opiumo karų, taigi nuo XIX a. vidurio, organizuota visiškai pagal „Trumpojo kurso“ principus, nors yra ir vietinės specifikos – pavyzdžiui, keisti reljefai, kuriuose kinų komunistams padeda deivės (!). Dar fotografijos, muliažai ir orveliškas žargonas, nepaliekąs jokios vilties. Angliškų tekstų nedaug, publikos, ačiū Dievui, irgi ne per daugiausia. Mao kultas žymus, nors ir nesiekia karikatūriškų matmenų; Deng Xiaoping kultas irgi pastebimas. Raginama sekti marksizmu leninizmu, Mao idėjomis, Deng teorija ir „important thoughts of three representatives“ („svarbiomis trijų atstovų mintimis“ – turbūt turimi galvoje naujieji partijos vadai). Ieškau sunaikintų liaudies priešų portretų, bet nerandu – nei Lin Biao, nei Liu Shaochi, nei „keturių gaujos“. Gal jų kur ir esama, bet tikrai ne viešose vietose. Neminima nei kultūrinė revoliucija, nei Didysis šuolis (nors kinų atominė bomba, palydovas ir Korėjos karas minimi). Po ilgų pastangų aptinku fotografiją, kurioje pasirašoma kažkokia sutartis su TSRS – ten ne tik Josifas Visarionovičius šalia Molotovo, bet ir Chruščiovas, Malenkovas, net Lavrentijus Pavlovičius Berija kaip nulietas. Tiesa, fotografija nedidukė ir į akis nekrinta. Lygiai kaip ir Mao, nupaveiksluotas drauge su Chiang Kaishek.

Atskiroje salėje socrealistinė tapyba, savotiškas kuriozas – abipus paaukštinimo kabo dvi visiškai vienodos kopijos: Mao skelbia liaudies respubliką Tiananmenio aikštėje. Kad geriau įsimintum, eksponuojamas ir anos tribūnos muliažas, ir vėliava, kurią jis tada asmeniškai iškėlė. Beje, Kinijos vėliava nuo to laiko nepasikeitė. Kitame paveiksle Mao eina Kremliaus koridoriumi su Stalinu – šis kiek žemesnio ūgio. Mao iš tikrųjų buvo gana aukštas, bet čia esama ir simbolikos: nesunku pajusti, kas svarbesnis. Yra dar keraminė karieta (gryniausias kičas), kurią Putinas dovanojo dabartiniam vadui Hu Jintao. Nejaugi čia niekas nepasikeitė ir nepasikeis? Tiesa, Tarybų Sąjungoje panašios ekspozicijos subliuško per porą valandų.

O senosios Kinijos skyrius visai iš kitos planetos – akademiškas, solidus, pilna neabejotinų brangenybių. Kelias valandas gėriuosi pirmarūše bronza, nefritu, drakonais ir feniksais, žirgų reljefais, archajiškais veidrodžiais ir dar galybe daiktų. Dauguma jų aptikta, beje, po 1949 m. – taigi ir tada būdavo galima rasti ekologinę nišą padoriam darbui – kaip ir pas mus. Summa summarum Kinija primena faraonų imperiją, pasiekusią mūsų laikus, tik perėjusią nuo piramidžių prie dangoraižių. Orveliška propaganda prie tos tradicijos kažkaip nedera. Nors nežinia.

Greta muziejaus ir Mao mauzoliejus, kuriame tebeguli jo mumija, bet ten neinu. Nors eilė visai nedidelė.

ryškiausias policijos priežiūros bruožas – nuolatinis reikalavimas peršviesti krepšelius ir apskritai visą rankinį bagažą – ir muziejuje, ir net metro. Bijomasi sprogstamųjų medžiagų. Kai ką šioje šalyje man beveik knietėtų išsprogdinti.

Vakare einu į kinų teatrą. Anuomet lankiausi atsitiktinėje salėje, skirtoje turistams, dabar jau tradicinėje – XIX a. pradžios – kur vaidino ir garsiausias Kinijos aktorius Mei Lanfang (o Sun Yatsen kaip tik šioje salėje įsteigė gomindano partiją!). įdomiausias pats statinys: keturių aukštų interjeras dažytas psichodelinėmis spalvomis, nukabinėtas žibintais ir trupučiuką primena europinius rokoko teatrus, kurie patys nevengė kiniškų motyvų. Spektaklis aukštesnio lygmens negu prieš penkiolika metų, bet irgi ne visai autentiškas; trunka pusantros valandos ir sudarytas iš senųjų dramų nuotrupų. Vėl sėdžiu už staliuko su saldumynais ir arbata. Už arbatą nulupa keturiasdešimt juanių, arba renminbi (penkis eurus), bilietas kainuoja šimtą aštuoniasdešimt (kiek daugiau negu dvidešimt eurų). Vienoje dramoje atpažįstu „Baltąją gyvačiukę“, pačią klasiškiausią iš kinų klasikos; kitas epizodas – įspūdinga dvikova kardais „tamsoje“ (nors scena ryškiai apšviesta). Veiksmą kakofoniškais – bent mūsiškei ausiai – garsais palydi trys muzikantai, o šiaip vyrauja akrobatika.

Viskas baigiasi pusę devintos, bet išėjęs iš teatro privargstu, kol susirandu taksi. Pekinas šiame rajone ne erdvus, bet ankštas ir triukšmingas – kaip kadaise. Apipuola rikšos, tiksliau, velorikšos (vairuotojas ne bėga, o sėdi ant dviračio, tai kiek mažiau žemina ir jį, ir keleivį), tačiau iki mano viešbučio bent dešimt kilometrų, žygis užtruktų labai ilgai. Pagelbsti akiniuota liesa studenčiokė, lašelytį suprantanti angliškai. Ne tik įsodina į taksi, bet ir lydi iki paties tikslo! Ką gi, kiniškas svetingumas.

 

07 24

Mūsų ambasada ieško Kinijoje lietuvių pėdsakų. Rodos, surado vietą (tik vietą, nes namas nugriautas), kur Harbine buvo prieškarinės Lietuvos konsulatas. Tačiau neįmanoma rasti pirmojo lietuvių sinologo, Vilniaus jėzuito Andriaus Rudaminos kapo. Kapas egzistavo ir net buvo gerbiamas (Rudaminą norėta paskelbti katalikų šventuoju), bet dingo per kultūrinę revoliuciją.

Nusipirkau ekskursiją į dar nematytą apylinkę – ten Mingų dinastijos mauzoliejus. Į ekskursiją įtrauktas ir Didžiosios kinų sienos lankymas, be kurio, tiesą sakant, galėčiau išsiversti – esu ten buvęs, o tokių objektų apžiūrai turi pakakti vieno karto gyvenime. Ką darysi. Nedideliu autobusu važiuoja ar ne penkiolika žmonių, du iš jų – Rusijos žydai, du – juodaodžiai iš Kamerūno. Kelias link Sienos, anuomet gana prastas, virto puikia amerikietiška autostrada; žemėlapyje randu net „Beijing–Urumchi expressway“ ir „Beijing–Lhasa expressway“ (ir iki Urumči, ir iki Lhasos – keli tūkstančiai kilometrų). Nuo autostrados atsišakoja taip pat šaunus kelias link mauzoliejų. Kinija pirmiausia kuria infrastruktūrą, ir ne bet kokią, o kokybišką (tuo ji, beje, labai skiriasi nuo Rusijos). Tai nesunku daryti, nes darbo jėga nepaprastai gausi ir kol kas pigi.

Mingų mauzoliejai, kaip ir Egipto piramidės, yra valdovų laidojimo vietos. Jų keliolika ar net keliasdešimt, bet aplankome vieną vienintelį. Abipus šventojo kelio sustatytos gana primityvios akmeninės liūtų, kupranugarių, dramblių ir kitokių padarų statulos, bet jų mums netgi neparodo – tiesa, jas gerai žinau iš fotografijų. Ne iš karto suvokiu, kokiam imperatoriui mauzoliejus skirtas: tai Yongle, mūsų Vytauto amžininkas (vienas apie kitą jie nebuvo net girdėję). Tačiau tai didžiausias ir įspūdingiausias iš čionykščių statinių. Lubas remia šešių šimtų metų senumo kedrai, dar ir dabar skleidžią malonų kvapą. Gigantiškoje salėje, suręstoje, kaip įprasta, be vinių – karūnos, nefrito diržas, imperatoriaus segtukai ir kitos brangenybės, kurios čia atrodo gailiai mažytės, tikrai vanitas vanitatum. imperatoriaus statulai iki šiol aukojami pinigai, netgi tikri (protėvių kultui kinai dažniau naudoja pinigų imitacijas, panašiai kaip „Monopolio“ žaidime). Paaukoju vieną centą. Aname pasaulyje valdovui nieko neturi stigti. Beje, ten turi būti ir sugulovės – nenorėdamos skirtis su imperatorium jos, atrodo, mielai žudėsi. Kūnas palaidotas po dvidešimt septynių metrų aukščio kalva, priešais ją – šventykla ir „dvasių vartai“. Eidamas iš kapavietės pro tuos vartus, turi nusivalyti nuo drabužių dulkes, sutrepsėti kojomis – kad dvasios išsigąstų ir tavęs nelydėtų, – pagaliau sušukti mūsų ausiai kiek įtartinai skambantį sakinį „Wo chuej lajla“, kuris reiškia „aš pasišalinu“.

Prie Sienos jau zuja oro keltuvai – anksčiau jų nebuvo, – ir apskritai ji galutinai paversta tuo, kas vadinama „tourist trap“ (spąstais turistui). Žmonių – pusė Kinijos (Sieną iš tikrųjų yra aplankę penki šimtai milijonų). Nesėdu su visais į keltuvą, tik spūstyje ir kaitroje nužingsniuoju iki vietos, kur kažkada esu lankęsis. Dabar pro minią stačiai nebematyti bokštų bei akmens takų (jie ir taip ne visai tikri – restauruoti). Rūkas, bet labiau negu anąsyk krinta į akis kalnuotas kraštovaizdis. Užeinu į muziejuką ir cirkoramą. Ta cirkorama egzistavo jau prieš penkiolika metų, taigi nelabai išmoninga, bet ji bent padeda suvokti, kaip atrodo autentiški Sienos fragmentai toli nuo Pekino: kartais – vertikalus glotnus akmuo, kartais – tik apgriuvę gelsvi pylimai. svarbiausias muziejuko tikslas – įrodyti, kad Siena „ne skyrė, bet jungė tautas“. Jungia ir dabar, tai turi pabrėžti ją aplankiusių valstybės vyrų bei moterų fotogalerija.

Nejauki detalė: žuvę ar mirę Sienos statytojai buvo laidojami joje pačioje, taigi dalis Sienos – žmonių kaulai. Gulagas prieš mūsų erą.

Grįžtame pro Pekino olimpinį kompleksą – architektūra pritrenkia, sakyčiau, atitinka 2050-uosius. Prapliumpa lietus. Ši ir vakarykštė diena kinų sostinėje buvo karščiausios per ištisus metus.

 

07 25

Ričardas iš Lietuvos ambasados pametėja iki oro uosto – skrendu pasidairyti po Mongoliją. Uostas – irgi futuristinis, tokio užmojo ir Amerikoje nerasi. Viskas organizuota laikrodžio tikslumu, tačiau išskristi vėluojame dvi su puse valandas („heavy traffic“). Pradžioje – dešimties kilometrų aukščio debesų siena, paskui – giliai po lėktuvu – tik mažyčiai cumuli, paliekantys šešėlius it rašalo dėmes Gobio paviršiuje. Tą dykumą regiu pirmąkart. Jokio gyvybės pėdsako, jokių kelių ar takų, tik gelsvai pilka plokštuma, labai retai paįvairinta panašių į nedidukes kopas ar išdžiūvusius upokšnius reljefo nelygumų. Kaip tik nuo šiuose plotuose klajojančių genčių Siena saugojo Kiniją (saugojo ne itin sėkmingai – nomadai pro ją nuolat prasiverždavo ir steigdavo naujas imperatorių dinastijas). Arčiau mongolų sostinės Ulan Batoro ryškėja kalnai, o juose pasitaiko geometrinių ornamentų: balti jurtų skritulėliai, raudoni bei mėlyni stogų stačiakampiai. Sakytum, go žaidimo (rytietiškų šachmatų ar šaškių) lenta.

Ulan Batoro oro uostas grynai tarybinis, miniatiūrinis – iš 2050-ųjų patekau į 1950-uosius. Tokio kontrasto su Pekinu ir norėdamas nesukursi. Trys atstovai tautiniais drabužiais sveikina kažkokią delegaciją – irgi pažįstamas vaizdas. Man padėti pristatoma mergužėlė, iš bėdos susikalbanti angliškai, bet šiaip mažai apie ką nusimananti. Taksi vairuotojas geriau kalba ne angliškai, o rusiškai – bent jau nuolat kartoja „dorogi niet“. Kelias siauras, duobėtas, arčiau Gandano vienuolyno virsta dulkėtais takais.

Kaip tik šalia to vienuolyno viešbutis ar neva viešbutis – „Gana’s Ger“. Gana – savininko vardas, o Ger – tai „jurta“. Tikrai, ant medžio platformos, visai laukiniame lūšnyne, pristatyta jurtų, kurių vienoje apsigyvenu. Kainuoja dvidešimt dolerių per parą. Jei dalyčiausi jurtą su kitais, mokėčiau penkis. Ponas Gana pakenčiamai moka anglų kalbą. Jau yra ir daugmaž prašmatnių vakarietiškų viešbučių, bet jurtoje, be abejo, įdomiau.

Greitomis apsižvalgau mieste. Stalino laikų srities centras: beveik visa architektūra anų laikų. Bet jau užtinku didžiulę parduotuvę, tokį čionykštį „Akropolį“, nemažai „sex shop’ų“, budistinės meditacijos mokyklą su angliška iškaba ir panašių naujenybių. Pačiame gatvės viduryje riogso kelios jurtos, jose – krautuvėlės ir restoranėliai. Pasitaiko bronzinių statulų: bulius ir kumeliukas, ant kurių fotografuojasi vaikai ar koks senų laikų partietis. Vyrauja kirilika, bet gali pamatyti ir mongoliškų hieroglifų, ką jau kalbėti apie lotyniškas raides. Neretas daiktas – soyombo simbolis – Mongolijos herbas, sudarytas iš keliolikos įmantrių geometrinių figūrų. Prieinu centrinę aikštę – būtų beveik tobulas kuklaus socrealizmo pavyzdys, jei ne nauji vyriausybės rūmai ir puslankio pavidalo nebaigtas dangoraižis priešais juos. Viduryje aikštės tebestovi menkutis, primityvus Sukhe Batoro paminklas ant žirgo – mongoliškas Varinis raitelis. Jį supa grandinė su kiniškais liūtais, ant kurios prisėda nuilsę praeiviai. Sukhe Batoras – vietinis veikėjas, iki šiol tituluojamas nepriklausomybės tėvu: komunistuojantis, nors, beje, nuoširdus budistas, Čiapajevo tipo vadeiva, su bolševikų pagalba 1921 m. sumušęs baltųjų vadą baroną Ungerną (šis buvo iš Estijos vokiečių) ir įkūręs Mongolijos valstybę, kurį laiką beveik nepriklausomą, bet po jo mirties virtusią visišku Rusijos protektoratu. Beje, paminklas pastatytas toje vietoje, kur vado žirgas nusišlapino. Bet 1946 m. iškilęs Sukhe Batoras – tikras meno triumfas, palyginus su griozdais prie vyriausybės rūmų, statytais maždaug 2006-aisiais. Tai tikresnis Mongolijos tėvas – ultra monumentalus Čingischanas, šalia jo kažkokie du imperatoriai ar išminčiai ir du ginkluoti raiteliai, gal to paties Čingischano hipostazės.

Senajame Ulan Batore, kuris kadaise vadinosi Urga (Ulan Batoras reiškia „raudonąjį didvyrį“), galima šio bei to pasižiūrėti, bet tai palieku rytdienai ir vėlesnėms dienoms. Neiškenčiu neužsukęs tik į gamtos muziejų, garsėjantį bene įdomiausia pasaulyje dinozaurų kolekcija. Salės apšepusios ir tamsios – taupoma elektra? – bet dėl to eksponatai tik laimi. Centre gąsdinantis tarbozauras („jis dar labai jaunas ir mažas“, – aiškina gidė), yra brontozauro dubuo, kaukolė ir koja, kitų dinozaurų kaulų, tačiau neabejotinas fortissimo – kambarys, pilnas lizdų su kiaušiniais, iš kurių turėjo išsiristi, bet neišsirito dinozauriukai. Kiaušiniai, beje, ne per didžiausi, beveik visi rusvi ir pailgi. Tai pasaulinė retenybė. Atkasinėjo Mongolijos dinozaurus daugiausia lenkai, ir daugiausia komunistiniais laikais.

 

07 26

Ulan Batoro smulkmenos. Dažnas dėvi marlės kaukę nuo dykumos dulkių, nestinga valkatų bei elgetų (Pekine mačiau vieną elgetaujančią senutę, bet ji buvo labai diskretiška), raudonajame šviesoforo signale ne pėsčiojo, bet raitelio siluetas (!). Juokingos lietuvio akiai iškabos: „Англи хукс барааны“, „Нудний шил“, „Шудний эмнэлэг“. Prie nacionalinio muziejaus kubistinė statula su įrašu „No to death penalty“. Banknotuose ne Mao, bet Čingischanas – na, krienas už ridiką nesaldesnis.

Jurtoje išsimiegojau pasakiškai. Jos atramos ir kupolo stipinai išpuošti žaliais bei raudonais geometriniais ornamentais, yra didžiulis čiužinys, du krėslai, sofa ir staliukas. Dušas ir tualetas bendri, nuošalesniame statinyje. Papusryčiavęs mongoliškais mėsėčiais, einu lankyti Gandano vienuolyno – iki jo gal du šimtai metrų dulkėtu taku tarp medinių lūšnų.

Stalino laikais (Mongoliją tada valdė jo marionetė Čoibalsanas) budizmas šiame krašte buvo itin begėdiškai sunaikintas – žymiai fundamentaliau negu krikščionybė Rusijoje ar Lietuvoje. Bet Gandanas tebeveikė kaip propagandinė „religijos laisvės“ vitrina – vienintelis visame mieste, kuriame anksčiau vienuolynų buvo dešimtys, jei ne šimtai. Dabar jis gerokai atsigavo. Ansamblyje vyrauja centrinė tauraus silueto šventykla, bet ten nesimeldžiama, yra tik didžiulė paauksuota gailestingumo bodhisatvos Janraisig statula – visu ūgiu, su ąsočiu vienoje rankoje ir veidrodžiu kitoje (dar dvi rankos sudėtos maldai). Aplinkui žibintai, šimtai maldų malūnėlių, irgi žėruojančių auksu, ir gal tūkstančiai šventųjų ar bodhisatvų lėlyčių – po keturias ar penkias vienoje dėžėje, tų dėžių eilės nutįsusios aštuoniomis pakopomis. Beje, interjeras truputį primena Pekino teatrą. Girdėti nyki giesmė, turbūt iš garsiakalbių. Reginys ne toks archajiškas, gal šviesiau negu Lhasos Jokhango šventykloje, bet vis ta pati simbolika, pavyzdžiui, ratas su klūpančiais elniais. Mongolija ir Tibetas, nepaisant skirtingų kalbų, iki pat XX a. iš esmės buvo viena kultūrinė erdvė. Balandžių Gandano kieme – lyg Venecijos Šv. Morkaus aikštėje. Šlaistosi vienuoliai geltonomis juostomis, daugmaž uniformuoti. Jų gali sutikti ne tik Gandane, bet ir šalia mano viešbučio, tarp lūšnų, drauge su valkatomis ir puslaukiniais šunimis.

Pamaldos, kaip sakiau, vyksta mažesnėse šventyklose egzotiškais vardais, pirmiausia Vajradharoje ir Idgachoinzenlige. Vienuoliai lenkiasi ir murma maldas dirsčiodami arba nedirsčiodami į tibetietišką raštą. Atskiroje patalpoje yra ir pasauliečių maldininkų. Gražūs šventyklų interjerai: šviesūs, stačiakampiai, nukarstyti thangkomis – šilkiniais audiniais su religiniais paveikslais. Yra biblioteka ir budistinis universitetas, šio kieme – itin primityvūs tigrai ir drakonai. Yra netgi tantristų namai, bet jie perstatinėjami (tantristai garsėja ypatingomis misticizmo formomis, beje, ir seksualinėmis pratybomis). Ir visur – „mobiliakai“, automobiliai, netgi „Digital Preservation and Dissemination Project“. Rusiška iškaba: „Универмаг религиозных обрядов“. Stela skirta atminti apsilankiusiam iš Rusijos šventikui Gombojevui – gana panašiai atrodo mafiozų antkapiai.

Prie vartų pagaunu taksi, kuris turi nugabenti į kitą įžymią vietą – Bogdo Gegeno, arba Bogdo Khano (suprask, bogdychano), Žiemos rūmus. Jie už penkių kilometrų. Niekaip nesusikalbu su vairuotoju, bet padeda praeivis, mokantis rusiškai ir gyvenęs Rygoje (pirmasis jo klausimas man – „kiek turi vaikų?“). Bogdo Khanas mongolams – maždaug tas pat, kas tibetiečiams Dalai Lama (Bogdo Khanas, beje, ir buvo tibetietis iš Lhasos). Kaip tik Bogdo Khanas 1911 m. atskyrė Mongoliją nuo Kinijos ir pavertė teokratine imperija, taigi buvo tikrasis nepriklausomybės kūrėjas – na, atvirai sakant, Rusijos protektorato kūrėjas, – bet 1924 m. mirė. Įtariu, kad tą įvykį pagreitino bolševikai. Sukhe Batoras pasimirė vienais metais anksčiau: jis taip gerbė Bogdo Khaną, jog gydėsi gerdamas jo šlapimą ir to turbūt neištvėrė. Bogdo Khano pati, mongolė, paliko šį pasaulį irgi anksčiau už savo vyrą. Tuojau po jo mirties buvo paskelbta, kad naujų reinkarnacijų nebebus ir šalyje įvedama respublikinė santvarka. Tiesa, po komunizmo žlugimo nauja reinkarnacija vis dėlto atsirado – ją palaimino Dalai Lama Dharamsaloje, o 1999 m. pripažino ir Mongolija. Tai irgi buvo tibetietis – jaunystėje, beje, dirbęs Indijos radijuje. Dabar jis laikomas mongolų budistų vadovu, bet senojoje vietoje negyvena. Rūmai iš karto buvo paversti muziejumi ir išliko per visus komunizmo vingius. Tiesa, tai anaiptol ne Potala: maži, apleisti ir verkiant prašosi remonto.

Apskritai Žiemos rūmai – per stipriai pasakyta: eilinis rusiškas dviaukštis namas iš rąstų, kurį teko šiek tiek „subudistinti“. Jį supa visiškai kitokio stiliaus vartai ir šventyklėlės. Gal įdomiausia, ką matau, – orientališki „Bremeno miesto muzikantai“: ant vartų nupieštas dramblys, ant jo beždžionė, ant beždžionės kiškis, ant šio dar šarka. Tokių pusiau karikatūriškų piešinėlių gausu: zuja žiurkės, žaidžia ištisa grupė – varlė, vėžlys ir bene ruonis. Visa tai, be abejo, turi simbolinę prasmę, tik neaišku kokią. Šventyklėlėse – labai įvairaus amžiaus bei meninės kokybės šventieji ir demonai – tapyti, skaptuoti, nulieti iš metalo. Pačiuose rūmuose gali šiek tiek pajusti valdovų gyvenimo būdą. Jie egzistavo pirmiausia kaip ritualinės lėlės ir turbūt baisiai nuobodžiavo: rinko iškamšas, kurias jiems siuntė Hamburgo pirkliai, kažkodėl daugiausia Pietų Amerikos gyvūnus – skruzdėdas, tinginius, šarvuočius, tukanus. Rūmų kambariai gana kuklūs, bet eksponuojami drabužiai stačiai karališki; be to, yra skėtis iš povo plunksnų ir jurta iš šimto penkiasdešimties snieginio leopardo kailių! Būta čia ir gyvo dramblio, kuris aštuonis mėnesius žingsniavo į Urgą iš rusų imperijos pasienio miesto Kiachtos. Po Bogdo Khano mirties jis gyveno dar dvejus metus.

Na, šiai dienai beveik užteks. Grįžęs į centrą, pereinu didžiąja gatve – Peace avenue – iki Vietnamo ambasados ir truputį toliau. Tiltas virš menko upokšnio (Pekine nė tokių upokšnių nėra), už jo rajonas, kuriame kadaise kūrėsi rusų kolonistai. Senas medinis namas, tokio pat stiliaus, kaip Bogdo Khano rūmai, tik žymiai prastesnis – ten posėdžiavo prokomunistinė Sukhe Batoro vyriausybė ir buvo muziejėlis, bet dabar jis uždarytas. Netoliese turėtų būti dailininko ir keliautojo Nikolajaus Rericho namai ir „juodojo raitelio“ Ungerno štabas. Be Rericho apsieisiu, jis buvo veikiau šarlatanas, bet Ungerno vadavietę knietėtų pamatyti. Deja, niekas – net turizmo informacijos biure apie šią vadavietę nieko nežino. Pietauju rusiškoje valgyklėlėje gražiu pavadinimu „Милая кафе“. Nemažai prisivaikščiojau, taigi jaučiuosi pavargęs – na, laikykimės.

 

07 27

Jau antras rytas studijuoju savo jurtą, net suskaičiuoju kupolo stipinus – jų septyniasdešimt penki, visi ornamentuoti. Ieškau palyginimų. Pirmasis, automatiškai ateinąs į galvą – skėtis; kitas, prašmatnesnis – Romos Panteonas (mat kupolo viršuje yra anga su aštuoniais stipinais; pro ją nelyja, nes lietaus čia apskritai beveik nėra).

„Gana’s Ger“ pilnas turistų iš viso pasaulio, ne itin pasiturinčių, bet atvažiuojančių į Mongoliją kelioms savaitėms ar mėnesiams, dažniausiai – meškerioti. Vakar Gandane mačiau lenkų miškininkų grupę iš Poznanės, aplankiusią pusę šio krašto. Aš, deja, galiu tik trupučiuką jo pauostyti – šiandien vienai dienai vykstu į Terelj (tariama „Terelž“) nacionalinį parką – jis maždaug už septyniasdešimties kilometrų. Vairuoja viešbučio šeimininko Ganos žmona, gidės vaidmenį atlieka jo dukra Alta, šnekanti angliškai, nors beveik nesuprantamu akcentu. Spėju, kad Alta reiškia „Auksę“ – nuo mongolų jungo laikų rusų kalboje yra žodis „altyn“, reiškiantis auksinį pinigą. Mergina yra ne sykį buvusi Kinijoje, bet Rusijoje – nė karto.

Gidę turėti pravartu, nes jau pačioje kelio pradžioje, visai šalia „Gana’s Ger“, ji parodo netikėtą daiktą – prabangią šamano jurtą, kyšančią tarp budistinių šventyklėlių. Šamaną esą galima aplankyti, jis padedąs sunkesnėmis gyvenimo akimirkomis. Beje, šamanizmo arealas nutįsta nuo čia iki Grenlandijos ir Aliaskos – plotas turbūt ne mažesnis negu krikščionybės, islamo ar budizmo. Visur tas pats bendravimas su dvasiomis ir ekstaziški šokiai, kuriuos kruopščiai išstudijavo ir aprašė Mircea Eliade. Taip pat išgirstu, kad kartą per ketverius metus Mongolijos prezidentas su vyriausiuoju lama (Bogdo Khanu?) atlieka aukojimo ceremoniją ant kažkurio šventojo kalno, į kurį draudžiama lipti moterims (mat kalnai – vyrų energijos sfera, o medžiai ir upės – moterų). „По-всякому охмуряют население“, – pasakytų Ostapas Benderis.

Važiuojame palei geležinkelį, pro garvežių muziejų, turtingų postkomunistinių butų rajoną, paskui pro juodąją rinką, arba turgavietę (ten, tiesa, nieko ypatingai juodo nevyksta – prekiaujama, ir tiek). Iš tolo matyti auksiniai rusų cerkvės svogūnai. Varginga, nors visur pilna prekybos centrų ir greitojo maisto valgyklėlių. Miestas labai nutįsęs iš vakarų į rytus, virš jo kybo sunkūs balkšvi debesys – net atrodo, kad pradės snigti, bet tai iliuzija. Ties sostinės riba užkardas: išvažiuojant ir įvažiuojant reikia mokėti.

Jau iš centrinės Ulan Batoro aikštės matyti kalnų žiedas – tiesą sakant, tai ją iš dalies gelbsti. Toliau kalnų gausėja, nors ilgokai riedame slėnio dugnu, tarp jurtų, ritualiniais skudurais apkarstytų stulpų, retkarčiais šventyklų. Kelias asfaltuotas, bet labai prastas, be to, siauras. Šlaistosi ožkos, karvės, galybė arklių, vėliau pamatysime ir kupranugarių, ir asilų, ir netgi šiaurinių elnių. Mongolijoje trys milijonai gyventojų, bet naminių gyvulių – keturiasdešimt milijonų.

Buvęs rusų karinis miestelis. Neatrodo, kad tarybinę armiją būtų pavadavusi vietinė. Į čionykštes anglies kasyklas kadaise prievarta atgabenta kazachų: jie tebegyvena apylinkėje, akiratyje boluoja musulmonų kapinės, bernužėlis kazachas siūlo norintiems fotografuotis su stepių ereliu. Užsitraukiu specialią brezentinę pirštinę iki alkūnės, sodinu paukštį ant rankos ir pozuoju, nors prisibijau, kad nekirstų snapu į akį. Didelis tiltas per Tolos upę, už jo prasideda nacionalinio parko teritorija. Upė priklauso Baikalo baseinui, jos vandenys Jenisiejumi nuteka į Arkties vandenyną. Čingischano upės – Kerulenas ir Ononas – irgi palyginti netoli.

Kraštovaizdis primena JAV kanjonus, jį puošia glotnios, bet plyšių suskaldytos uolos, kurias norėtųsi lyginti su Henry’o Moore’o ar veikiau Hanso Arpo skulptūromis. Garsiausia uola – neva vėžlio pavidalo, bent taip vadinama. Prie jos ištisa giraitė beržų, apkarstytų aukojimo juostomis, čia pat akmenų krūvelė ovoo, kurią dera apeiti pagal laikrodžio rodyklę ir pačiam padėti akmenuką. Kitoje vietoje rankas sudėjęs ir galvą nulenkęs medituojantis Buda, sunku patikėti, kad tai gamtos kūrinys. Trečioje – tiesiog akmeniniai pirštai, o šalia apsikabinę vyro ir moters siluetai. Pasak Altos, kai kur uolų įdubose komunizmo laikais slapstęsi atsiskyrėliai lamos. Stūkso itin keisti spygliuočiai – be abejo, ne mūsiškės eglės, bet jų vardo nežinau. Jakų ir avių bandos. Skrybėlėti mongolai stebi, kaip prajodomi kumeliukai – tai atlieka vaikai, ne vyresni nei keturiolikos metų, vyresnių eržiliukai ir kumelaitės nepakeltų. Pro šalį šuoliuoja šniokščiančių arklių kaimenė, smarkiai dvokia mėšlu.

Šita čingischaniška idilė ne visai tobula, nes parke pribarstyta turistų stovyklų, yra net penkių žvaigždučių viešbutis, o vienoje aikštelėje riogso dinozaurų muliažai. Privažiuojame kaimą – tiksliau, vasaros gyvenvietę, kurioje demonstruojamas „nomadų svetingumas“. Nelabai švarioje jurtoje gaunu atsigerti kumyso – beje, pirmąsyk gyvenime. Labai bjaurus jis nėra. Vaišina jauna moteriškė, dar prideda kietą it akmuo riestainį ir karamelių rusišku pavadinimu, gamintų bene Irkutske. Neatrodo, kad čia būtų Potiomkino sodžius – propagandinis muliažas, nors jurtoje yra šaldytuvas, televizorius ir didelė – tikriausiai uošvio – fotografija. Energijos teikia saulės baterija, po ja pririštas mažytis veršiukas ir vartosi šuo. Ne iš karto pastebiu, kad jurtos viduje ant sofos snaudžia šeimininkės vyras – su Alta ir jos motina jis pažįstamas, su manimi susipažinti nesiteikia.

Rimti pietūs laukia kitoje sodyboje – tai makaronų sriuba ir vegetariški virtiniai, jau nebe jurtoje, o medinėje pirkutėje su Mongolijos žemėlapiu ant sienos. Jie gaminami ištisą valandą, per tą laiką iš neturėjimo ką veikti užkopiu į kalvą, nuo kurios atsiveria platus reginys. Tyla lyg Grenlandijoje, tik kartkartėmis sužvengia arklys, labai toli praūžia motociklas ar suvirpina orą cikada. Pasitaiko gėlių – smulkių baltų ir violetinių, visai smulkučių geltonų. Alta perspėja, kad neliesčiau vieno krūmo – jis esąs nuodingas. Po kojomis ilgi sodžiaus aptvarai, lūšnos ir jurtos. Klausiu, per kiek laiko galima pasistatyti jurtą – išgirstu, kad per valandą. Gatvėse neįtikėtinai daug galvijų mėšlo ir musių – na, musių ir Ulan Batore nestinga.

Grįžtant – netikėtumas. Už Tolos tilto pasukame dulkėtais keliukais į priešingą pusę, negu buvome atvažiavę. Vietovėje pavadinimu Tsonjin Boldog riogso bene didžiausias pasaulyje paminklas – nerūdijančio plieno stabas, turįs vaizduoti raitą Čingischaną. Tai Vučetičiaus socrealizmo, na, ir amerikiečių Laisvės statulos logiška išvada. Lėšų jai parūpino ne valstybė, o kelios mongolų verslo kompanijos. Vargingai šaliai, įsispraudusiai tarp Rusijos ir Kinijos, Čingischanas yra toks pat arba dar didesnis psichologinis kompleksas – kaip mums Mindaugas ir Vytautas drauge. Žirgo uodegoje įtaisytas liftas, nuo jo, paėjėjęs keliasdešimt metrų, pasieki šnerves, jose apžvalgos aikštelė, kurią savo ruožtu stebi išsprogintos užkariautojo akys. Meniškumu nekvepia nė iš tolo. Statulos pjedestale – restoranas, o rūsyje hunų meno muziejus, irgi savotiška retenybė (papuošalai primena skitų papuošalus iš Ermitažo, tik žymiai šiurkštesni ir ne auksiniai, o bronziniai). Mat Atila – irgi mongolų protėvis. Galima pamatyti dar Čingischano bato modelį (gal šešių metrų aukščio) ir jo rimbo imitaciją (gal keturių metrų ilgio). Tai jau net pernelyg simboliška. Tiesa, jau keli šimtmečiai mongolai yra viena iš taikingiausių pasaulyje tautų, tai nulėmė budizmas.

 

07 28, rytas.

Užsuku į šamano jurtą šalia „Gana’s Ger“, kuri, beje, vadinasi „Center of shaman and Eternal Heavenly Sophistication“. Pasiseka geriau, negu tikėjausi. Prie durų budinti apygražė mergužėlė sako, jog ritualas prasidės dešimtą, truks pusantros valandos, o dalyvauti jame galima, jeigu mokytojas leis. Tada reikės sumokėti trisdešimt tūkstančių tugrikų, kaip moka kiekviena mongolų šeima, nes vienišas turistas prilyginamas šeimai. Taigi maždaug už dvidešimt dolerių galiu pabūti Eliade’s pasaulyje. Mokytojui leidus, įeinu. Jis sėdi ant sosto greta altoriaus – stambus, išsišovusiais antakių lankais, veikiau rusiškų nei mongoliškų veido bruožų. Veidas juosvuose rėmuose – tai vešlūs plaukai ir barzda; na, o apdaras itin kasdieniškas. Altorius – spintelės su tibetietiškais ornamentais, ant jų prikrauta visko: karoliais apvynioti ožio ragai, buteliai, vaisiai, medinė jako statulėlė, dešinėje – būgnas. Kabo kelios thangkos, soyombo simbolis, spausdinti diplomai (vienas angliškas – garbės daktaro paliudijimas, kiti – nežinomomis kalbomis) ir kažkodėl paveikslas, vaizduojąs kupranugarį. Priešais paklotas rudas lokio kailis, nasrai nukreipti į jurtos centrą. Tame centre, kaip įprasta, keturios atramos, ant kurių laikosi kupolo skėtis; bet tarp atramų fontanas, aplink jį krūmai, o ant atramų irgi šio bei to prikarstyta – didžiulio erelio iškamša, du lapių kailiukai, keistas lyg ir galvos apdangalas iki žemės nukarusiomis sruogomis. Ką visa tai simbolizuoja, nežinia, bet spėju, gyvybės versmę ir pasaulio medį; kai kas turbūt pridėta šiaip sau – vardan stipresnio įspūdžio. Kiek primena Kanados indėnų toteminius stulpus. Vyrai sėdi kairėje (žiūrint nuo įėjimo), aš irgi tarp jų, nelabai toli nuo šamano sosto; moterys – dešinėje. žmonių ne per daugiausia, gal pora dešimčių. Užsienietis esu aš vienas, ir tai geras ženklas – matysiu gana autentišką, ne turistinį reginį.

Palaipsniui įžiūriu vis daugiau detalių. Jurta nukabinėta žydromis (dangaus spalvos) vėliavomis. Dega žvakės. Pro atlapas duris šmėkšo tarybinio stiliaus „novostroikos“ – tiesa, per svarbiausias ritualo akimirkas durys uždaromos. Šamanas, nenulipdamas nuo sosto, gana bičiuliškai šnekučiuojasi su lankytojais (beje, kaip juos vadinti? Maldininkais? Ganomaisiais?). Pokalbis virsta daugmaž pamokslu. Nesuprantu, žinoma, nė žodžio, išskyrus vieną – „tingri“ (dangus), kurį atsimenu iš kažkokios lingvistinės ar geografinės knygos; kalno vardas Chan Tengri reiškia „dangaus valdovą“. Jaunoji šamanė, budėjusi prie jurtos įėjimo, dabar sėdi altoriaus dešinėje sukryžiavusi kojas, drauge su bičiule. Abi mėlynais ornamentuotais rūbais ir gerai suvokia savo svarbą.

Klausydamas imu atskirti ir kitus šiek tiek suprantamus žodžius – „America“, „Vietnam“, „energy“. Pamokslas trunka gal pusvalandį. Po to prasideda tikrasis ritualas. Šamanė mergina užsivelka chalatą su pora dešimčių juostų ar uodegų, sakytum, žaliomis angimis, paskui aprengia nesiliaujantį kalbėti mokytoją liturginiais rūbais – juos puošia variniai skrituliai, kaukolės simbolis ir dar kažkokios įmantrybės. Ant galvos jam deda kepurę su erelio plunksnomis ir snapu – iš pradžių šamanas ją atstumia, paskui leidžiasi papuošiamas, – o sau ant galvos – smailiaviršę skrybėlę, dengiasi veidą juodų siūlų vualiu. Vėl dialogas su maldininkais, kurie atsako trumpais šūksniais. Šamanas linguoja visu kūnu, retkarčiais sukikena, mostais laimina susirinkusius. Pagaliau jam duodamas šešiakampis būgnas ir kreiva lazda. Šamanė ima varines lėkštes, jos draugė – barškantį moliūgą.

Valandą trunka mušamųjų koncertas, kurio nepasigėdytų net Volodia Tarasovas. Šamanas daužo būgną, užsimerkęs šypsosi ir garsiai gieda; sykį apeina jurtą pagal laikrodžio rodyklę, bet į šokio ekstazę negrimzta. Tai daro šamanė: klaupiasi ir lankstosi priešais lokio nasrus, pašėlusiai sukasi ratu ir atlieka visa, ko iš šamanės galima tikėtis – nebent neskraido. Tačiau tai tik jos darbo dalis. Šokdama muša apskritą būgną, sėdėdama – varines lėkštes, taip pat apdalija susirinkusius pieno taurelėmis, saldainiais ir duoda kiekvienam po tugriką (žymiai mažiau už amerikonišką centą). Pienas ir saldainiai yra savotiška komunija – pieną reikia išgerti, saldainius suvalgyti. O tugriką dera sukti dešiniajame delne ir šūkauti „khura“. Tai reiškia, kad tau nestigs gėrimo, maisto ir pinigų. Kairėje rankoje vienas iš maldininkų laiko dar ir „mobiliaką“.

Visi mes pasmilkomi ir apšlakstomi kažkokiomis šventomis substancijomis. Mokytojo veidas išprakaitavęs, kartais jis kvatoja. Ar jo giesmės žodžiai ritualiniai, ar tai tiesiog glosolalija (beprasmiai garsai), ne visai aišku. Visi šaukia „Ombi šemaja šemaj šidevu“, ar bent taip mano ausiai skamba tas sakinys (gal turįs ryšį su budistine formule „Om mani padme hum“?). Šamanas išeina iš būsenos, kurios transu vis dėlto nepavadinčiau, ir vėl ima šnekėtis su maldininkais. Rateliu tris kartus turime apeiti jurtą susikibę už rankų – iš pradžių veidu, paskui nugara į centrą. Vėliau ant aukų stalo – ten guli lapės kailiukas – sudedamos dovanos, o mokytojui įteikiama po trisdešimt sunkiai užsidirbtų tūkstančių. Iš dėkingumo jis net mane apkabina.

Ką gi, įspūdingas teatras, bet jokio gilaus pergyvenimo nepatyriau. Šimts žino, ar esu kurčias visokiems energijos ir galios laukams, ar tų laukų esama tiktai egzaltuotų tikinčiųjų, ypač neofitų vakariečių, vaizduotėje. Nėra nė sąžinės graužimo, kad, būdamas, šiaip ar taip, krikščionis, dalyvavau aiškiai nekrikščioniškuose „niektikėjimuose“, pasak Motiejaus Valančiaus. Etnografo smalsumas, etnografo distancija, ir tiek. Bet buvo verta.

 

07 28, antroji dienos pusė.

Ulan Batoro lankymas labai eklektiškas. Šamanizmo seansas – „virš programos“. Kad ir degeneravęs, truputį ar daugiau nei truputį šarlataniškas, tai visos kelionės į Mongoliją zenitas. Bet apskritai mane domina du dalykai – budistinė kultūra ir XX a. politinė istorija, kuri šiose vietose buvo neįtikėtinai žiauri. Bandau abi pastudijuoti, nors ir atvirkštine tvarka. Taigi vėl vykstu ieškoti barono Ungerno vadavietės (pavyko rasti jos nuotrauką ir apytikres koordinates). Statinį nesunkiai aptinku – jis gana europietiškas, dabar jame karinė ligoninė. Lenkų rašytojas Ossendowskis, kuris buvo avantiūristas kaip ir pats Ungernas ir jį Mongolijoje matė, tvirtino, kad Ungernas gyveno jurtoje, o vadavietę turėjo kitoje vietoje, bet, pirma, Ossendowskiu tikėti nebūtina, antra, tie dalykai galėjo keistis, trečia, tai vis vien kažkur greta. Tolokai nuskrido vokietis iš estiškos Hiumaa salos. Sibire jis kovėsi baltųjų pusėje, užėmęs dalį Mongolijos nutarė atgaivinti Čingischano imperiją ir jos padedamas išvyti iš Maskvos bolševikus, bet Ungernui, deja, nepasisekė – buvo paimtas į nelaisvę ir sušaudytas (Bogdo Khanas liepė visiems mongolams melstis už jo sielą). „Deja“ čia gal ne visai tinkamas žodis: ta spalvingiausioji pilietinio karo figūra garsėjo ekscentriškumu ir beveik beprotišku žiaurumu – kažin ar Ungerno valdžia būtų buvusi geresnė už Lenino ir Dzeržinskio.

Šalia stačiatikių cerkvė, ji neseniai aptvarkyta, šviežiai paauksuotais svogūnais, prie įėjimo kabo religinis laikraštėlis rusų ir mongolų kalbomis. Mongolija, kaip sakiau, apie šimtmetį, nuo Bogdo Khano laikų, buvo Rusijos protektoratas, bet, atrodo, jau nebėra. Kitą protektorato etapą atspindi maršalo Žukovo muziejus, jis kiek arčiau centro, nors irgi tame pačiame rajone. Vargu ar kam iš Lietuvos ateitų į galvą šį muziejų aplankyti, bet man vis dėlto ateina. Kaip tik čia prasidėjo Žukovo karjera – 1939 m. rugpjūčio gale, prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią, jis sumušė japonus prie Chalchin Golo upės (Japonijoje tai vadinama Nomonhano incidentu). Ar tai buvo koks Stalino politinis manevras, ar kas kita, sunku pasakyti, bet įvykis kiek pakreipė pasaulio istoriją – po pralaimėjimo japonai iki pat 1945 m. nebekariavo su Rusija, o pasuko prieš Ameriką. Be lengvai nuspėjamų maršalo relikvijų, uniformų bei fotografijų, visa kita – gana įdomu. Pirmasis mūšis – ankstyvą vasarą prie Bain Tsagano – atrodo, buvo prakištas, mat ekspozicijoje itin pabrėžiama, kad japonai turėjo daug daugiau gyvosios jėgos ir tankų. Po to Žukovas sutraukė į Rytų Mongoliją nemenką armiją (pabrėžiama, kad jėgos buvo lygios, o tai tikriausiai reiškia didžiulę rusų persvarą) ir samurajus nustūmė Mandžiūrijon. Ant sienos – 1936 m. sutartis senuoju mongolišku raštu ir rusiškai, labai panaši į sutartį, kurią Lietuva pasirašė po Molotovo–Ribbentropo pakto. Taip pat fotografija – Žukovas, Čoibalsanas ir Šternas (Čoibalsanas buvo bene didžiausias skerdikas Mongolijos istorijoje, o Grigorijus Šternas – ar ne litvakas? – netrukus po laimėjimo buvo Stalino likviduotas). Tarp kitko, šarvuotas automobilis – tikėk netikėjęs – mongoliškai vadinasi „хуягт машны“.

Dar įdomesni du piešiniai – ar mozaikos – prie muziejaus įėjimo. Kairėje – maršalas su visomis regalijomis, dešinėje – šv. Jurgis su slibinu (juk Žukovo vardas Georgijus!). Klasikinis naujoviškos, militariškai stačiatikiškos propagandos pavyzdėlis.

Yra Ulan Batore ir politinių represijų muziejus – medinis dviaukštis namas pačiame centre, kur gyveno ministras pirmininkas Gandenas, toks čionykštis Justas Paleckis ar Mečys Gedvilas. Gandenas, kaip tvirtinama, neskubėjęs naikinti budizmo ir todėl žuvęs. Po daugelio metų jo ir bendražygių atminimas įamžintas. Užrašai muziejuje beveik visi mongoliški (lankytojų, tarp kitko, nestinga), bet yra tik partiečių portretai ir jų biografijos, o didžiulė dauguma nužudytųjų buvo lamos. Represijas inspiravo Čoibalsanas (pasak oficialios versijos, „pasidavęs Stalino spaudimui“) ir atvykėlis čekistas Černomordiukas – nieko sau pavardė. Tada buvo uždaryti ir nugriauti visi budistų vienuolynai, išskyrus vieną vienintelį, o lamos, kurių nesušaudė, išsiųsti kariauti prie Chalchin Golo. Kadangi jie nebuvo linkę žudyti žmonių ir apskritai gyvų padarų, japonai juos be vargo išklojo.

Smėlio dėžė, joje kelios kaukolės su skylutėmis kaktoje. Tuometinės skerdynės Mongolijoje, ko gero, prilygo Pol Poto Kambodžai.

Kaip atrodo šalies santvarka dabar? Mongolija – nebe komunistinė valstybė, joje šiokia tokia demokratija, o valdžią dalijasi kelios įtakingos šeimos. Ji palaiko Vakarus – mongolų karių yra Irake ir Afganistane. Ekonomika auga daugmaž tokiu tempu kaip Kinijoje, nors tai matyti ne tiek sostinėje, kiek kasyklų rajonuose. Kraštas manevruoja tarp dviejų gigantų – Kinijos ir Rusijos, prekiauja daugiausia su kinais, bet jie čia nemėgstami: jei kiną muša gatvėje – o tai atsitinka dažnai – policija niekada jo negelbsti, kiniški restoranai turi apsimesti korėjietiškais. Rusijos įtaka daug mažesnė, negu buvo, bet didelės neapykantos rusams nėra: girdi, Rusija buvo palikusi Mongolijai nepriklausomybės atributus, Kinija to tikrai nebūtų padariusi. (Nota bene, Vincas Krėvė-Mickevičius ir kiti 1940 m. tikėjosi Lietuvai „Mongolijos varianto“ – manė, kad ji bus prosovietinė, bet formaliai nepriklausoma. Apie Čoibalsano žygdarbius jie turbūt nežinojo). Budizmas atgyja, nors nelabai aišku, ar tai nėra tik mirusio kūno galvanizavimas. Bandyta grąžinti senąjį mongolų raštą vietoje kirilikos, bet iš to kol kas nieko neišėjo – pristigo entuziazmo.

Visai šalia niūraus represijų muziejaus – budistų šventykla, kuri anuomet nebuvo sugriauta, vadinamasis „Choijin Lama Temple“. Tasai Choijin Lama buvo Bogdo Khano brolis ir valstybės orakulas – kas jam atsitiko, niekur nepaaiškinta. Grįžtu iš komunistinės nirvanos į fantastiškai spalvingą prieš ją egzistavusį pasaulį. Čia jau viskas prilygsta Tibeto šventykloms. Tiesa, kas matė vieną thangką ar vieną budistinę statulą, iš esmės matė visas: tie daiktai gana tipiniai, ar bent aš nemoku skirti jų periodų, mokyklų, dažnai ir kokybės (galiu tik stebėtis europiečiais, kurie moka). Bet kai patenki į tas auksines, pilnas gailestingų dievybių ir gąsdinančių demonų erdves, vis dėlto patiri kažką panašaus į transą. Visur ekscesas ir pusiausvyros stoka. Dantės pragarai ir rojai, tik painesni ir neatsiejamai susimaišę.

Paaiškinimai šventykloje surašyti pačia skandalingiausia anglų kalba, kokią savo amžiuje esu regėjęs. Pabandyk suprasti: „These works are unpaired art and historical cultural rare, considering that is legends and myth.“ Choijin Lamos svarbiausioji ritualinė funkcija buvusi „jumping down“ („šuolis žemyn“ – gal nusileidimas į žemutines, pragaro sferas?), atliekama kartą per metus. Bet tiek to. Rodomas puikus tsamo kaukių rinkinys. Tsamas – bene sudėtingiausias ir įspūdingiausias pasaulyje magiškas šokis, kadaise praktikuotas kiekviename vienuolyne, bet išrautas su šaknimis kaip tik Čoibalsano ir Černomordiuko laikais. Esu apie jį nemažai skaitęs budologo Rinčeno knygoje (Ulan Batore Rinčenui stovi paminklas) ir matęs sename filme „Audra virš Azijos“. Dar įdomybė, nuo kurios kūnas nueina pagaugais – freskos lubose, vaizduojančios bausmes nusidėjėliams: išplėštos širdys, kepenys, inkstai. Šambalos raitelis, panašus į šv. Jurgį, taigi ir į Žukovą.

Paskutinysis šios dienos ir visos Mongolijos akcentas – meno muziejus, vadinamas Zanabazaro vardu. Zanabazaras buvo pirmasis Bogdo Khanas, gyvenęs XVII a., o drauge žymiausias religinis skulptorius (tarsi Michelangelas, sėdintis popiežiaus soste). Zanabazaro statulų grakštumas neginčijamas, bet muziejų vis dėlto perbėgu greitomis. Duok Dieve, žinoma, tokių muziejų bet kuriai pasaulio sostinei. Stabteliu prie uiguriškų Turfano freskų kopijų, prie gigantiškos kalačakros piramidės ar mandalos, prie Zanabazaro išrasto alfabeto ekspozicijos (netgi tą jis kūrė – sakytum, ne tik popiežius ir Michelangelo, bet dar ir pats Leonardo da Vinci viename asmenyje!). Ilgiau pabūnu Sharavo salėje. Sharavas, arba Marzanas, – jau XX a. figūra: buvo Bogdo Khano rūmų dailininkas, bet kažkaip prisitaikė prie naujojo režimo ir, rodos, mirė savo mirtimi. Įstabus jo Lhasos vaizdas – gryniausias geometrinis abstrakcionizmas. Bet garsiausias paveikslas vadinasi „Diena Mongolijoje“. Taurios gelsvos gamos tapyba su raudonais ir mėlynais intarpais: vaizduojamos įvairiausios buitinės, taip pat ir seksualinės scenos – simultanišku principu, truputį karikatūriškos, truputį primenančios Bruegelį.

Pareinu į „Gana’s Ger“ sušlapęs ir sušalęs – Ulan Batore lyja, tai, rodos, gana retas reiškinys. Galybė naujų turistų ir šiaip keliautojų, vienas jų – danas, šešiolika metų praleidęs Grenlandijoje, o dabar su žmona radęs darbą Šiaurės Mongolijoje. Kad neperšalčiau, išlenkiu dviejose smuklėse du šimtus gramų „Absoliuto“ – šičia tai labai lengva.

 

07 29

Į oro uostą vėl veža šeimininko pati. Automobilis japoniškas, taigi vairuotojo vieta dešinėje, o judėjimo taisyklės europietiškos ar veikiau rusiškos, bet tai niekam nė motais. Išvažiuojant iš miesto – tradiciniai mongoliški vartai, bet su TSRS herbu. Oro uoste ilgas sąrašas daiktų, kurių nevalia imtis į lėktuvą, tarp jų lankai, arbaletai ir katapultos.

Pekine pasitinka Wenfei. Esu kviečiamas į jo namus – tai jau nebe tas bene penkiolikos metrų penalas, kuriame lankiausi kadaise, o butas, maždaug toks, kaip manasis Niu Heivene. Didoka slavistinė biblioteka, joje paties šeimininko knygos (Solženicyno, Mandelštamo, Čaadajevo vertimai, vadovėliai, studijos...) užima bent tris lentynas. Pietaujame su Wenfei ir jo labai simpatinga žmona (ji ilgai stažavosi, jei neklystu, Irkutske, laisvai kalba rusiškai ir bičiulių vadinama Maša) kiniškame restorane. Wenfei siūlosi mane supažindinti su garsaus Mao priešininko Li Lisan dukra, pasak jo, įdomia moterimi. Tasai Li Lisan nesutiko su didžiuoju vairininku, nes revoliucijos varomąja jėga laikė, kaip marksistui dera, darbininkus, o Mao kėlė į jų vietą valstiečius. Maniau, kad jį ištiko Trockio ar Bucharino likimas, bet ne – komunistinėje Kinijoje jis buvo paskirtas darbo ministru. „Tiesa, buvo ne vienas iš vadų, o šiaip valdininkas, tai daug menkesnis rangas.“ Žuvo jis tik per kultūrinę revoliuciją.

 

07 30

Dar vieni kiniški pietūs, šį kartą garsiame restorane „Didžioji kriaušė“. Vakar visa ko centras buvo Pekino antis; šiandien – kaip tik toji kriaušė (desertas iš lipnių ryžių). Kinų virtuvė ne be pagrindo laikoma geriausia pasaulyje šalia prancūziškos – aš dar pridėčiau gruzinišką. Kiaurą dieną skaitau poeto Jidi Majia (tariama „Džidi Madžija“) vertimus į anglų kalbą. Poetas priklauso yi tautai, bet rašo kiniškai, garsindamas savo tautiečių papročius bei mitologiją ir gana atvirai kalbėdamas apie jų problemas. Sakyčiau, jo vaidmuo kaip Justino Marcinkevičiaus ar Čingizo Aitmatovo komunistiniais laikais: tautos dainius ir užtarėjas (saviškiams jis, kiek suprantu, yra kone kultinė figūra). Iš viso yra septyni milijonai yi, jie gyvena Kinijos pietuose, gerokai išsibarstę, ir apie nepriklausomybę bent kol kas negalvoja, bet stengiasi išsaugoti savo kalbą (artimą tibetiečių bei birmiečių kalboms), neįprastą piktografinį raštą, tautos epą ir mitus apie toteminį paukštį. Jidi Majia skiria daug dėmesio tiems epiniams ir mitologiniams motyvams, taip pat su pagarba mini bimo (šamanus). Pats jis kilęs iš yi aristokratų, bet nepražuvo – mat yra „tautinis kadras“, priešingai, tapo Činghai provincijos vicegubernatoriumi. Kaip ir komunizmo epochoje, kai žinomi rašytojai būdavo centro komiteto nariais ar ministrais, bet egzistuoja ir kiniškas niuansas: ta provincija apgyvendinta ne yi, o kitos tautos – tibetiečių. Eilės, beje, visai paskaitomos, nors ir aiškiai apibrėžto stiliaus – tokias rašo daugelis Lotynų Amerikos ar Afrikos poetų, pagaliau nuo Marcinkevičiaus šie eilėraščiai irgi nėra labai nutolę. Socializmo garbinimo, pataikavimo vadams ar kinų ir yi draugystės kulto nė su žiburiu nerasi.

 

07 31

Tris valandas skrendu į Osaką Japonijoje. Pekino oro uoste vėl „traffic congestion“ (kamštis), vėluoju gerą valandą. Į skridimo pabaigą matau salingą japonų Vidinę jūrą. Osakoje pasitinka Mariko Sumikura, japonų poetė, su kuria susipažinau Makedonijoje. Kelias iki Kioto – ten turiu apsistoti – labai prailgsta: Osaka yra niekaip nesibaigiantis megalopolis, daug painesnis negu Pekinas. Kiote esu buvęs jau du kartus. Tai senoji sostinė, japonų Roma ar Florencija, pilna šventyklų ir rūmų, bet visa tai ne iš karto pamatysi: dauguma gatvių beviltiškai vienodos ir neįdomios. Po Pekino – tylaus, ne per didžiausio provincijos miesto įspūdis. Mariko kilusi iš senos samurajų giminės, kuriai priklausė ištisi Kioto rajonai.

Su dviem kinais – poete Mindy, gyvenančia kartais Los Andžele, kartais – Taivane, bet nevengiančia ir kontinentinės Kinijos, ir kažkokiu profesoriumi (beje, Jidi Majia bičiuliu) vakarieniaujame tradiciniame užkaboryje. Moterys sėdi basos, vyrai – su sandalais. Maistas gaminamas mūsų akivaizdoje: ryžiai su poros milimetrų ilgio žuvytėmis, daržovės, truputis kiaulienos, mažas omletas ir sakė. Deja, jei kinų virtuvė viena geriausių, jei ne geriausia pasaulyje, tai japonų, bent mano skoniui, viena blogiausių ar blogiausia. Sakė, tiesa, puiki. Pašnekesys apie Jidi Majia. „Jis matė pasaulio šimtą kartų daugiau negu eilinis kinas.“ Mindy cituoja ir giria jo eilutę: „My pain has no skin color, no political color and no natural color“ („Mano skausmas neturi odos spalvos, politinės spalvos ir iš viso jokios spalvos“).

Nuovargis. Vis dėlto Ulan Batore kiek peršalau.

 

08 01

Labai įdomios žinios iš Kinijos. Disidentizmas ten stipresnis ir sąmoningesnis negu mano laikais TSRS, be to, sėkmingai naudoja internetą, kurio anuomet nebuvo. Aišku, internetas cenzūruojamas, tačiau visko neišcenzūruosi, be to, nuolat išrandami būdai cenzūrą apeiti. Dešimtys milijonų elektroninėje erdvėje, pavyzdžiui, protestuoja prieš faktą, kad nutylimos žinios apie didelę traukinio katastrofą. Valdžia skleidžia daugiausia „teigiamą informaciją“ apie stebuklingai išsigelbėjusią mergaitę, bet internete pilnut pilna tikros, ne tokios malonios informacijos. Kita istorija: kažkoks kinų Gavelis ar Pelevinas parašė plačiai skaitomą savilaidinį romaną „Kinijos aukso amžius, 2013“ – iš recenzijų matyti, kad nekvailą. Ten šnekama apie netolimą ateitį, bet iš esmės apie protestą Tiananmenio aikštėje, kurį bandoma ištrinti iš atminties, siūlant liaudžiai vartotojiškus malonumus. Romano herojai pagrobia žymų komunistą, kad iš jo iškvostų, kas ten vyko iš tikrųjų! Autorius yra Honkongo pilietis, bet gyvena Pekine ir kol kas pernelyg nesibijo.

Su japonais, deja, sunku bendrauti – iš viso nemėgstu „small talk“ (mandagaus pašnekesio apie nereikšmingus dalykus) ir nemoku jo praktikuoti, o čia dar katastrofiškas jų akcentas. Mariko, pavyzdžiui, sakosi vyksianti į festivalį Saravakijoje – maniau, kad tai Saravakas Borneo saloje, o pasirodė, kad Slovakija.

Gyvenu senamadiškame viešbutyje netoli centro, panašiame į Kauną rajone, kur, tarp kitko, angliškai beveik niekas nemoka. Pirmą popiet prasideda ilgokas poezijos vakaras, jo pabaigos nebesulaukiu. Skaito gana žinomas senas poetas Takashi Arima, aiškiai talentingas, nors arogantiškas Hiroshi Taniuchi ir kiti, taip pat grojama tranki ir gyva tautinė muzika (smuikas su japoniška fleita). Visai padorias eiles apie Teiresiją perskaito Mindy. Japoniškai išspausdinti keturi mano eilėraščiai – skaitau tuos, kuriuos moku atmintinai, nes tekstų po ranka neturiu, o japoniškas versijas drožia gražutė Chiyo Kitakara. Tarp publikos ir rusė Tamara iš Kijevo, ji prisispyrusi klausinėja, kaip įsitaisyti Amerikoje (Japonijoje dėsto ekonominę geografiją jau nebe pirmi metai).

 

Ką gi, apsirgau bronchitu. Rytoj turėčiau aplankyti senuosius imperatorių rūmus – gaila būtų, jei susmukčiau. Kiotą pažįstu palyginti neblogai, bet į tuos rūmus patekti reikia leidimo, kuriuo ilgai rūpinosi Mariko.

 

08 02

Prie rūmų atvykstame dvidešimčia minučių pavėlavę ir turime laukti beveik valandą, po to Mariko susigriebia, kad nepasiėmė leidimo... Bet visos kliūtys įveikiamos, tik pasėdžiu streso būsenoje prie vartų, klausydamas kurtinančio cikadų džeržgimo. Laimei, bronchitas lyg ir traukiasi. Rūmai – daugmaž svarbiausioji Kioto vieta – kada kalbama apie mikadą, Meidži revoliuciją ir panašius dalykus, turimi galvoje kaip tik jie. Žinoma, viskas čia daug kartų degė ir paskutinįjį sykį atstatyta 1854 m., bet, kaip paprastai Japonijoje daroma, tiksliai pagal senuosius planus, siekiančius bene VIII šimtmetį. 1868 m. imperatorius Meidži perkėlė sostinę iš čia į Tokiją (To-kyo – tai perstatyti vardo Kyo-to skiemenys). Per antrąjį pasaulinį karą amerikiečiams užteko proto bei padorumo Kioto nebombarduoti, kaip ir Romos bei Paryžiaus.

Žalias stačiakampis miesto centre užima ar ne vienuolika hektarų, nors atrodo kur kas didesnis – gal dėl to, kad jį supa dar viena žalumos juosta. Lankomas nedidelėmis grupėmis (mūsų grupei paaiškinimai teikiami tik japoniškai, bet tai nieko baisaus, nes visur esama angliškų užrašų). Bogdo Khano rūmai Urgoje mizeriški ir eklektiški, Draudžiamasis miestas Pekine ir Potala Lhasoje ne šios planetos masto, japonų valdovo buveinė iš jų visų gal skoningiausia ir stilingiausia. Nuo Draudžiamojo miesto ji skiriasi pirmiausia asimetrija. Visur „japoniškas fachverkas“ – juodas, retkarčiais raudonas medžio raštas baltame fone, labai paprasti mondrianiški ritmai. Mariko išsprendžia klausimą, kuris mane seniai kamavo – iš ko pagaminti Kioto stogai: jie yra keraminiai. O apie cikadas – kurių čia pilna – sako, jog tai gera tema poezijai: jų vikšrai ar lėliukės septynerius metus bręsta po žeme, o subrendusi būtybė skraido ir groja tik septynias dienas.

Pirmajame statinyje, kurį matome, lūkuriuodavo atvykę vizito dignitoriai: jis padalytas į tris dalis pagal lankytojų rangą – „vyšnių“, „gervių“ ir „tigrų“. Toliau svarbiausias, sosto rūmas – Šišindenas. Į baltu žvyru nubarstytą jo kiemą neleidžiama eiti; kairėje auga apelsinmedis, dešinėje sakura (vyšnia), o pro duris gali įžiūrėti ceremonijų sostus, ir dabar naudojamus ypatingomis progomis, tik jau Tokijuje. Minimalistiška ir labai elegantiška. Už kertės – Seiryodenas, priešais tą pastatą auga šiurkštokas kiniškas ir delikatus japoniškas bambukas. X a. prozininkė Murasaki Shikibu, turbūt garsiausia Japonijos rašytoja, mini šį pastatą kaip imperatoriaus gyvenamąją vietą, bet vėliau, XVI a., buvo suręstas daug didesnis Otsunegotenas, į kurį valdovas persikėlė ir iš kurio visam laikui išvyko į Tokiją. Tarp dviejų rezidencijų įsiterpia žaidimų aikštė bei nedideli rūmai, kuriuose buvo „skaitomos eilės ir studijuojama politika“ (užsiėmimai kaip tik man). Gamtos intarpų visur daug, to nėra nei Pekine, nei juo labiau Urgoje – svarbiausias iš jų Oikeniwa sodelis su tvenkiniu ir tiltu, spygliuočiai ten paversti meno (tiesa, gana saldaus) kūriniais. Ne taip sudėtinga, kaip Kinijos tradiciniuose soduose, ir skirta veikiau ne kontempliacijai, o malonumui.

Ekskursija trunka mažiau negu valandą – tiesa, pasižiūrėti čia gali palyginti nedaug, bet viskas idealiai sutvarkyta ir išblizginta. Iš rūmų važiuojame pietauti – į Akmens kalnus (Arashiyama) prie didokos upės su dirbtiniais slenksčiais. Ten būta Mariko protėvių dvarelio. Jei teisingai suprantu jos pasakojimą, kuris mano ausiai dažnai išvirsta chaotiška garsų mase, dvarelį konfiskavo vyriausybė po Meidži revoliucijos, antroje XIX a. pusėje, dabar ten įrengtas restoranas, bet Mariko jame turi teisę (nemokamai?) pietauti ir kviestis svečius. „Meidži reforma buvo beveik tokia pat, kaip Mao reformos Kinijoje.“ Na, nereikia perdėti.

Restoranas tradicinis, pro grotuotą langą, esantį prie pat grindų, matyti kiemelis. Kabo senovinis paveikslas, šalia kurio auga mažytis kambarinis medis, stovi telefonas ir juoduoja bene kompiuterio ekranas. Japoniški mandagumo ritualai, kuriuos bandau mėgdžioti. Valgau pats nežinodamas ką, bet jau pakenčiamai naudojuosi lazdelėmis. Pusvalandis poilsio po valgio – tai irgi vietinis paprotys. Užsimezga diskusija apie eiliavimo sistemas, paskui Mariko skaito savo tankas – ko gero, tai irgi būtina pietų dalis. Tankų galėtų būti ir mažiau, bet jos, šiaip ar taip, neilgos.

Vėl į miesto centrą. Gal klystu, bet Kioto gatvėse lyg ir daugiau žalumos, negu būdavo: anksčiau jos atrodė grynai betoninės, medžių ir žolės pamatydavai tik parkuose, aklinai atitvertuose nuo gatvių. Kažkokiame užkaboryje „translator’s workshop“ – keli asmenys, kinai ir japonai, klausinėja mane apie vertėjo patirtį, kalbu beveik valandą. Beje, kinai geriau supranta mano anglų kalbą ir gyviau reaguoja negu japonai.

 

08 03

Važiuoju į Narą, iš ten vyksiu tiesiai į Osakos oro uosto viešbutį, kur jau pristatytas mano bagažas. Naroje esu lankęsis, bet trumpai, o ji praktiškai neišsemiama. Tai pirmoji Japonijos sostinė, ankstesnė už Kiotą (visas miestų trikampis – Kiotas, Nara, Osaka – suaugęs į viena, nors atstumai tarp jų beveik tokie, kaip tarp Vilniaus ir Kauno). Naroje užsakytas angliškai kalbantis gidas, paskutiniąją akimirką prisideda ir Mariko – norinti aplankyti garsią Kofukuji šventyklos ašuros statulą. Sėdime su ja traukinyje, už lango – kalvos ir ryžių laukai. „Šiems ryžiams nepakenkė radiacija“, – sako Mariko. Tai pirmas sykis, kada Japonijoje kažkas prabyla apie neseną Fukušimos nelaimę. Paskui, jau Kofukuji, Mariko sakosi pasimeldusi už žemės drebėjimo aukas ir už ramybę joms bei jų giminėms.

visą kelią šnekamės apie Cvetajevą, Mandelštamą ir jo draugę Natašą Štempel, su kuria buvau susipažinęs Voroneže. Mariko dovanoja man bibliofilišką knygutę – Mandelštamo „Tristia“ japonų kalba, vertikaliomis it ledokšniai eilutėmis. Viena Mariko pastaba įdomi: „Poetas vis dėlto turi labai daug žinoti. Pavyzdžiui, apie žemėlapius. Turi nusimanyti bent apie kelias religijas.“

Naroje aplankau dvi nematytas vietas. Pirmoji – Kofukuji su aukšta stilinga pagoda. Svarbiausias daiktas tenai – meno brangenybių saugykla, kur daug ekstra klasės skulptūrų. Nemaža dalis dar iš VIII ar net ankstesnių amžių, gana gerai juntami romaniškojo ir gotikinio stiliaus rytietiški atitikmenys. Įsimena princas – toks budistinis šv. Kazimieras, idealiai romus ir bejausmis, panašus į naujagimį. Puiki ašura, kurios ieškojo (ir kuriai meldžiasi) Mariko – šešiomis laibomis rankomis ir trimis gana realistiškais veidais. Didelė tūkstantrankė Kannon statula (kaip žinia, rankų turi būti tik keturiasdešimt – viena atitinka dvidešimt penkias). Jai irgi meldžiamasi, nors ir muziejuje – aukojamos gėlės ir degamos žvakės. Pagaliau dvi absoliučiai tobulos bronzinės Budos galvos, vieną jų sukūrė XII a. skulptorius Unkei, kurį japonai vertina panašiai, kaip europiečiai, tarkime, Donatello.

Pietums valgome sušius ir makaronus su ledukais. Mariko mus palieka. Gidas angliškai šneka kiek geriau už ją, bet irgi, kaip visi japonai, painioja l ir r, vietoje „rock“ (akmuo) sako „lock“ (užraktas). Tarp kitko, jo hobis – operos lankymas, tą jis yra daręs Vienoje, Paryžiuje, Londone, Niujorke (o tam reikalingi labai padorūs pinigai – ekskursijų vadovo darbu juos kažin ar pelnysi). Gatvelėmis, kuriose pasitaiko visiškai tradicinių rikšų (ne velorikšų, kaip Kinijoje, o pėsčių vaikinukų, tempiančių grakščias vežėčias – jose daugiausia japonės su vaikais), pasiekiame Isuieno sodą, antrąją mano nematytą įžymybę. Jo tvenkinių forma ne atsitiktinė: vienas vėžlio pavidalo, kitas gervės (mat vėžlys gyvenąs dešimt tūkstančių metų, o gervė – tūkstantį), trečias atitinka kinišką hieroglifą, reiškiantį žodį „vanduo“. Su vandeniu čia visada būta rūpesčių, atsitikdavo siaubingų gaisrų, todėl net Didžiojo Budos šventyklą puošia dvi paauksuotos žuvys ant kraigo. Hieroglifas kiniškas, o ne japoniškas todėl, kad kinų kalba senojoje Japonijoje atliko daugmaž tokį vaidmenį, kaip lotynų kalba viduramžių ir Renesanso Europoje. Lotosai, spygliuočiai, klevai, bet pirmiausia samanos – japonai labiau už kinus mėgavosi spalvų ir faktūrų įvairumu. Namukai, skirti arbatos ceremonijai, – kartais nendriniais stogais, visai kaip Nidoje.

Jau labai pavargęs užsuku ir pas Didįjį Budą, kurio šventyklą lankiau prieš dvidešimt trejus metus. Jo sostą sudaro lotoso žiedlapiai – ant kiekvieno išraižyti ištisi pasauliai, kuriuos jis pamatęs nušvitimo akimirką. Rašoma, kad tų pasaulių buvę „trychillions“ (ar trilijonai, ar tik trys tūkstančiai, ne visai aišku). Kaip ir anuomet, parke pilnut pilna stirnaičių, iš jų labiausiai gerbiamos albinosės, bet tokių dabar nematyti.

Ketvirtą valandą nykaus Osakos megalopolio pakraščiais vykstu link oro uosto. Bjauroka savijauta, nors diena buvo gera. Atsisveikindamas gidas įteikia tris tankas iš senovinės „Manyoshu“ antologijos ir vieną Bašio haiku. Deja, ne pačius geriausius pavyzdžius. Iš Bašio labiausiai mėgstu tai, ką ir Brodskis. Rusiškas vertimas:

 

                                                 В сколько раз благородней тот,

                                                 Кто не скажет при свете молний:

                                                «Вот она, наша жизнь».

 

Bandau sugrūsti lietuvišką vertimą į privalomus septyniolika skiemenų (5–7–5):

 

                                                 Kieksyk tauresnis

                                                 Tas, kurs netars žaibuojant:

                                                 „Štai mūsų būtis.“

 

 

(Skaityti toliau)

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr.5–6 (gegužė–birželis)