tekstai.lt

Simona Diržinauskaitė. Atminties labirintais bežengiant

Eugenijus Ališanka, „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“
Eugenijus Ališanka, „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“

Eugenijus Ališanka. Gatvė tarp dviejų bažnyčių. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 213 p.

 

Nuo ko pradėti? – tokiu klausimu savo pirmąjį „Niekis ir esmas“ tomą „Pakeliui į Niekį“ pradeda Arvydas Šliogeris. Didžiojo Marcelio Prousto romano pirmasis sakinys „Ilgai aš eidavau anksti gulti“ taip pat implikuoja pradžios problemą. Ir Eugenijaus Ališankos eseistiniame tekste „Cartagena no problem“ pradžios problema yra svarbi – kaip religijos, atminties, pasakojimo, kūrybos ir istorijos šerdis.

„Gatvė tarp dviejų bažnyčių“, trečioji E. Ališankos eseistikos knyga, susitelkia ties autobiografiniu autoriaus lauku. Tekstai gimsta iš patirties ir atminties santykio, tačiau pasakotojas jau neieško universalaus matmens, kuriuo bandytų paaiškinti ir suprasti save laiko tėkmėje. Jis tarsi priima postruktūralizmo pamoką: „Jokio absoliutaus pirmapradiškumo, kuriuo būtų galima interpretuoti, nes viskas iš pagrindų jau yra interpretacija. Kiekvienas ženklas pats savaime yra ne dalykas, kuris save prezentuoja interpretacijai, bet kito ženklo interpretacija“ (Michel Foucault „Nietzsche, Freud, Marx“, 1990). Knygoje, sudarytoje iš trylikos eseistinių tekstų, ryškiausi motyvai – kelionė, vaikystės patirtis, kultūra kaip mąstymo erdvė, buvimas kalbos ir literatūros lauke, Kito sutikimas – susipina ir kuria minėto pirmapradiško žvilgsnio išnykimo įspūdį. Pati tematikos įvairovė parodo, kad tekstas yra daugiasluoksnis, galimi įvairūs jo perskaitymo būdai, priklausantys jau tik nuo skaitytojo.

Ši E. Ališankos knyga gali būti suvokta kaip įžanga į jo autentiškos kūrybos erdvę, kadangi jungia poetinį regėjimą ir gyvenimo patirtis. Autorius, nuo 1991 m. išleidęs šešis poezijos rinkinius, literatūroje įsitvirtino kaip savitos stilistikos, išcentrintos, tradicinę sintaksę laužančios ir iš nuolaužų savitą pasaulį kuriančios poetinės kalbos meistras, o į eseistiką atėjo su kultūrologinėmis studijomis „Vaizdijantis žmogus“ (1998) ir „Dioniso sugrįžimas“ (2001). Jau nuo 2000 m. (pirmosios šios aptariamos knygos esė data) ima rašyti ir autobiografinius tekstus, kur distancija tarp autoriaus ir jo pasakojimo tarsi nusitrynusi. Štai esė „Gatvėje tarp dviejų bažnyčių“ teigiama, kad „literatūra prasideda ten, kur baigiasi gyvenimas, gyvenimo paribiuose. Kol myliu, kol sprendžiu kasdienius klausimus ar vaikštau pajūriu stebėdamas saulėlydį, literatūra neegzistuoja“ (p. 182). Įdomu tai, kad lyginant naujausius E. Ališankos eilėraščių rinkinius ir šios knygos tekstus, visus juos galima skaityti kaip patirties įtekstinimą. „Gatvėje tarp dviejų bažnyčių“ kaip autoriaus atminties istorijos pradžia įvardijamas „didžiulis auksinis rutulys“, tas pats rutulys matomas ir rinkinio „Jeigu“ (2011) eilėraštyje „Introdukcija“.

Tekstas, kaip jau minėta, tokiu daugiasluoksniškumu kelia klausimų: iš kur gimsta pasakojimas, koks ryšys tarp sakymo ir gyvenimiškos situacijos? Galima pripažinti, kad tokius klausimus užduoda visa kūryba, tačiau E. Ališankos tekste gyvenimo ir jo pasakojimo problemiškas santykis užaštrinamas sąmoningai ir kryptingai – iki visiško prustiškojo biografinio „aš“ ir įsivaizduojamojo „aš“ atskyrimo. Pvz., esė „Interviu“ prisipažįstama: „išgirsti, kaip tuštėja dažnai kartojami žodžiai, kaip aidi juose mano abejingumas tam, ką kalbu, kaip mechaniškai, be aistros atmušinėju kamuoliuką“ (p. 139). Apskritai visas XX amžius susitelkia ties šia kalbiškumo problema: antai Ludwigui Wittgensteinui esminis klausimas yra kalbos, mąstymo ir tikrovės ryšys, iškylantis kaip prasmingos kalbos ir jos supratimo santykis. Tad neatsitiktinai E. Ališankos eseistinės refleksijos, postmodernus autoriaus mąstymas susitelkia ties žodžiu „plyšys“, kuris, anot rašytojo, „nepelnytai nureikšmintas, nurašytas į pagalbinių žodžių archyvą“ (p. 83). Plyšys čia tampa daugiareikšme kategorija, talpinančia įvairius prieštaravimus: plyšys yra ir tai, ko neturėtų būti, kas yra trūkumas, ir tai, kas atsiveria kaip netikėti „anapusybės blykstelėjimai ir užuominos“ (p. 83).

Plyšys atsiranda tarp kūrybos ir kalbos, tarp kalbos ir daikto. Autorius fiksuoja paradoksą: žmogus stengiasi plyšį eliminuoti kaip kažkokį įtrūkį įsivaizduojamo vienio būtyje, tačiau plyšys yra tokia svarbi patirtinė kategorija, kad nesileidžia eliminuojama. Ką reiškia būti žodyje, kalboje ir daiktiškoje tikrovėje ir tuo pačiu metu būti savo sąmonės kiaute? Juk sąmonė yra tarsi vidinė tikrovė, bet ji visada nukreipta į kažką, kas nėra ji pati? Taigi plyšys visada lieka, o vieningas pasakojimas, arba didysis metapasakojimas, siekiantis sąmonės, tikrovės ir žodžio vienovės, anot Jeano Franēois Lyotard’o yra ne kas kita, kaip proto bandymas daugiasluoksnę tikrovę sulydyti į vieną absoliutinę tiesą, taip siekiant aprėpti anapusybę.

Jeigu reikėtų sudarinėti svarbiausių knygos žodžių sąrašą, dažniausi iš jų būtų „tarp“, „plyšys“, „distancija“ ir pan. Grįžtant prie E. Ališankos pasakojimo daugiaplaniškumo temos, konstatuotume, kad visuose jo tekstuose vienas kitą užkloja du lygmenys – gyvenimo ir literatūros tikrovės. Nuolatinė praeities refleksija susilieja su literatūrinės vaizduotės klodu: taip į sąmonės ir prisiminimo dialogą įsijungia ir jo dalyviais tampa literatūriniai intertekstai. Pvz., jau minėtoje esė „Plyšys“ cituojama ištrauka iš Franco Kafkos „Laiško tėvui“ tampa santykio su tėvu variantu, o tėvui parašyti, bet neišsiųsti laiškai išreiškia mintį, kad galima gyventi šalia žmogaus, bet nekomunikuoti su juo, būti tarsi kitur. Santykis su tėvu – tai santykis su buvusiu „aš“. Taip atsiveria dar viena ryški tekstų ypatybė – ryšio su praeitimi dvilypumas. praeitis knygoje prabyla kaip buvusi realybė, kuri gali iš dalies paaiškinti (o gal sukurti?) dabartį: „tenkinuosi atminties ir vaizduotės proveržiais. Šukėmis, kuriose bandau įžvelgti save ir tą teritoriją, kurioje šiandien klajoju“ (p. 176). Bet tuo pačiu metu ši praeitis neskatina kurti vientiso biografinio naratyvo iliuzijos (kaip jau minėta, postmoderniam individui tai nėra tikslas), nebandoma ja užpildyti atminties tarpų. Atsiminimais tekste dažnai tiesiog žaidžiama – re-miantis asociacijų principu ir kuriant distancijos įspūdį, kai pasakotojas ste-bi save praeityje kaip visiškai kitą.

E. Ališankos tekstas savitas ne tematika ir net ne problemomis, bet kalbine ir stilistine pasakojimo realizacija: jo stilius lakoniškas, frazės trumpos, pasakojimas tikslus, saikingai intriguojantis ir sklandžiai užbaigiamas. Svarbus ir žaidybinis elementas, o autoriui būdinga stilistinė bei pasaulėžiūrinė priemonė – ironija – suteikia vientisumo, į visumą sulydo praeitį ir dabartį. Vienu sakiniu atveriamas prisiminimų klodas, dažnai susiejantis individualią pasakotojo patirtį ir kolektyvinę atmintį, tekste tampa esmingu prasmės elementu.

Stilistinis knygos bruožas, tampantis pasaulėžiūrinio lygmens funkcija, yra apriorinis pasakotojo beasmeniškumas. Tai knygoje įvardijama labai aiškiai: „jokio asmeniškumo, jokio seilėjimosi, švari faktų kalba ir nepriekaištingos loginės išvados“ (p. 201). Tokią nuasmeninto asmeniškumo poziciją galima suvokti pasitelkus intertekstualumo teoriją. Anot Rolando Barthes’o, „kiekvienas tekstas yra praeities citatų audinys. Kodo formulių, ritminių modelių nuotrupos <...> įeina į tekstą ir jame yra pertvarkomos, nes visada esama kalbos iki teksto ir aplink jį“ („Moderniosios literatūros teorijos žinynas“, p. 139). Jei kalba negalima pasakyti nieko, kas nebuvo pasakyta anksčiau, tenka ieškoti kito kelio – individualioje atmintyje ieškoti ne unikalios savasties, bet universalesnių sąmoningumo ženklų.

Susitelkdami ties paviršiniu knygos intertekstualumo klodu konstatuotume, kad E. Ališankos tekste dažniausiai cituojami ar parafrazuojami Jorge Luisas Borgesas, Gabrielis Garcķa Ma´rquezas, F. Kafka, M. Proustas. Jų frazės ar parafrazės tekste veikia kaip „paralelinis pasaulis“, į atmintį ateinantis per įvairias asociacijas, išorinius impulsus. Todėl neatsitiktinai keliavimą autorius susieja su literatūra: „Taigi literatūra yra kelionės menas“ (p. 172). Tačiau E. Ališankai literatūra yra kelionė be jokių ypatingų tikslų, be apriorinių nuostatų ir verčių. Buvimas literatūroje kaip kalbos mene sutampa su keliavimu: tas kelias yra tarsi individualus, bet iš tikrųjų pasakotojas eina takais, jau iki jo išvaikščiotais daugelio kitų keliautojų. Žengti tokiais visų pramintais takais reiškia leistis į begalinį labirintą, kuriame vargu ar galima rasti prasmingos išeities siūlą, kokį antikiniame mite iš Ariadnės rankų gavo herojus Tesėjas.

Tačiau dėl tokios nežinomybės šiuo labirintu klajoti tik dar įdomiau: galbūt kada nors rasi kokį tikrą ženklą, kuris tave sujungs su pačiu keliu, ir tada pajusi prustiškojo pyragėlio efektą, kai išnyks laiko tėkmė ir nebeliks tos varginančios būtinybės nuolatos kažką tvirtinti, o gyvenimą mąstyti kaip vientisą ir tikslingą pasakojimą.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)

 

Eugenijus Ališanka. Gatvė tarp dviejų bažnyčių. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 213 p.