tekstai.lt

Jolanta Sereikaitė. Daiktų tuštuma

Jolanta Sereikaitė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Jolanta Sereikaitė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Apsakymas

 

Ryški, kone akinanti šviesa, kurios įklampintas jis matuoja akimis varinius atšvaitus – visi seni, blizgantys daiktai, papuošalai apšviesti saulės atrodo daug iškilniau, tarsi kokioje scenoje. Bet jis ir sėdi čia ant kalno kaip ant kokios pakylos, pačiose aukštybėse, sudėliojęs savo prekes, kone angelas, nužvelgiantis visus vaikščiojančius ir riedančius pažeme, užklotus miesto žemumon grimztančių dūmų. O debesys, tokie barokiški, sodrūs, sunkūs, ritasi virš galvos virtę ornamentais, puošiančiais neregimas bažnyčias, – čia labai daug erdvės žvilgsniui. Taigi pasijunti pakylėta, kunigo rankoje spindinti monstrancija. Taip svarsto Vitoldas, daugybę metų čia praleidęs, bet kiekvieną sykį vis atrandantis šioje vietoje kažką ypatinga, kažką nauja, patiriantis vos ne katarsį, kai pamažu ima rinktis minia, šmirinėja pirmieji pirkėjai. O rytas prasideda labai anksti – pardavėjai skuba užimti savo vietas, kuo geresnes, arčiau laiptų. Apsižvalgo, pastato staliukus, slapčia stebi savo kaimynus, kas jie, iš kur. Daugelis – seni pažįstami, tie patys. Jie iš karto apspinta naujoką kaip neregėtą drugelį, paslaptingą šulinį, kuriame galbūt paslėptos brangenybės, gal liaudies meno kūriniai, varinės vazos, verpstės, stikliniai ir porcelianiniai indai, moliniai ąsočiai, audiniai, gal sidabrinės monetos, atvirukai, gal net koralų vėrinys, retas praėjusio amžiaus pradžios spaudinys, senovinis laikrodis su figūrėlėmis arba net kokios grafienės brangenybių dėžutė. Ir viskas pusvelčiui, nes naujokas dar neišmano senienų vertės.

Pats Vitoldas neatsitiktinai vertėsi senienomis. Dar vaikas būdamas kartą įlindo su kaimynų mergaite į apgriuvusius senamiesčio rūsius ir ten rado paslėptą vazą, pilną senovinių monetų. Kas žino, kokios tai buvo monetos, kiek laiko jos gulėjo – gal buvę geto gyventojai slėpė jas per karą? Jis susižėrė monetas, vazą suvyniojo į popierių, parnešė namo ir padėjo į stalčių. Tėvas netyčia aptiko šį turtą. Vitoldas net gerai nepamena, ką aiškino tėvui, bet, rodos, šis nesupyko ant jaunojo archeologo, nutarė padėti monetas saugiau į savo seifą darbe, o kadangi buvo sąžiningas pilietis, ketino šį radinį atiduoti valstybei, tačiau monetos be pėdsakų dingo... Vitoldo tėvas įtarė savo viršininką, o motina šaukė: „Vajetau, kur tavo protas, vaiko radinį nunešti į darbą! Už tuos pinigus galėjom nusipirkti „Žigulius“!“ Iš tos istorijos Vitoldo galvoje liko tik aidas. Jis iš tiesų svajojo tapti archeologu, bet, deja, tapo tik sendaikčių pardavėju, tiesa, nelabai vykusiu, bet išmanančiu, kas yra gražu ir vertinga. Jis buvo pernelyg kuklus, nemėgo gražbyliauti, tuščiažodžiauti, dumti akių.

Vitoldas žvalgėsi stebėdamas aplinkinius. Žinoma, čia apstu pažįstamų – štai Zimka, metų metus prekiaujantis monetomis, gudrus tipas, amžinai prisimerkęs, gal jį kamavo trumparegystė, bet akinių jis nenešiojo, šiaip tai nuobodus, nes kalba tik apie tai, ką pigiau nupirko ir brangiau pardavė. Šnekama, kad sykį jam labai nepasisekė, – kažkas iš jo nupirko krūvą monetų – kone už penkis tūkstančius, bet netrukus, kai šis iš pažiūros inteligentiškas pirkėjas pasišalino, Zimka susigriebė, kad beveik visi banknotai – netikri, net be vandens ženklų... Jis smarkiai graužėsi dėl savo neapsižiūrėjimo, Vitoldui net buvo jo gaila – toks gudruolis, ne vieną pats apsukęs, o netikėtai suklupo lygioje vietoje, kaip negerai. Bet turguje tai buvo įvykis. Visi apie tai kone metus kuždėjosi, dar ir dabar prisimena Zimką, kuriam taip nenuskilo, nors greičiausiai pats Zimka kokiam nieko nenutuokiančiam prašalaičiui tuos pinigus sėkmingai įkišo.

Netoliese iš savo autobusiuko kėdes, stalus su senoviniais rakandais, lėkštėmis, vazomis, laikrodžiais, krūvomis emaliuotų, pasidabruotų ir kitokių šaukštų, šaukštelių, šakučių, barškančių kaip koks užburtas Aladino lobis, dėliojo visas odomis lyg žaltys apsitempęs jaunas vyrukas, nuolat keliaujantis į Vokietijos ir Olandijos sendaikčių turgus ir iš ten visko parsivežąs. Jo dėžėse rasi ir vertingų daiktų, ir menkaverčių daiktelių, kartais ir Vitoldas šį tą nusiperka, kokį šaukštelį namams, ar knygiūkštę išsitraukia iš dėžės. Jaunuolis tą dieną atrodė kažkoks pavargęs, o gal vakar kur nors ilgai šventė ar tirpo kaip cukrus moters glėbyje...

Vėl tie patys garsai, tas pats duslus girgždėjimas. Tempdama savo lagaminą ant ratukų pro šalį praėjo ponia Marija, senyva inteligentė rusė, po vyro mirties likusi viena didžiuliame bute. Čia ji su panašaus likimo kaimyne pardavinėja savo daiktus, nes per tiek metų visko prisikaupė. Ir knygų, ir indų, ir paveikslų, net senų plokštelių, kurių ji negalės sutalpinti naujame, bet gerokai mažesniame bute, nes kai tik ras pirkėją – šitą parduos, tokių plotų jai nereikia. Ant jos stalo pasitaiko visai neblogų dalykų: vertingų porceliano statulėlių, grakščių spalvoto stiklo taurių. Vyras anuomet daug keliavo po Sovietų Sąjungą. O dabar, svarsto Vitoldas, šios gelsvai nusidažiusios plaukus moters akys stebi, kaip dingsta buvęs gyvenimas, kaip jis kažkur nusėda daiktų, brangių suvenyrų, lėkščių, emaliuotų dėžučių, žvakidžių pavidalu kitų žmonių butuose, kaip viskas kažkur nubyra, pasislepia, išsprūsta. O juk tie daiktai ar suvenyrai – jos nuosavybė, liudijanti, kad ji gyveno, kvėpavo, mylėjo.

Marija nulingavo tempdama savo vežimaitį – ratukus su lagaminu, pilnu dar likusio turto, lyg ir nekreipdama dėmesio, šypsodama, bandydama viską paneigti. Bet ką mes visi čia veikiame? – kartais savęs paklausdavo Vitoldas. Ką išties mes čia veikiame? Šiame turguje, tarp šių bronzinių rėmų, senovinių dekoracijų, net sutręšusių kaimiškų vežimų ratų. Galbūt kalbamės su laiku, su praeitimi, nuolat į ją atsigręžiame, beldžiamės, norėdami nors taip išlikti. Siekdami kažkaip apsaugoti tai, kas mums ir kitiems yra svarbiausia, brangu, kažką perduoti ateities kartoms, nors Marijos atveju atrodo, kad ji taip tik ruošiasi mirčiai, viską parduodama, nuasmenindama. Galbūt jos naujasis butas bus tuščias, išdažytas, sterilus it baltas popieriaus lapas, į kurį jau neįrašys nė vieno sakinio. Tame bute ji tik lauks atslenkančios nebūties, todėl dabar, keliaudama su lagaminu, ji atlieka savotišką apsivalymo ritualą.

„Labas“, – kažkas šniurkštelėjo netoliese. „Kaip sekasi, ką naujo turi?“ – pažįstamas vieno kolekcininko balsas, kurio vardą Vitoldas kažkodėl pamiršo. Apskritai jis geriau atsimena žmonių veidus. Būtent bruožai, kremzlėta ar riesta nosis, įdubę ar apvalūs skruostai, siauros, plonos, storos lūpos įstringa jo atmintyje kaip kokia neištrinama nuotrauka, ir jos blankus atspaudas pavirsta istorijos liudijimu. Vis dėlto atminčiai pabudinti kartais užtenka ir vienos detalės, labai ryškios, pavyzdžiui, – jis pirmiausia pamato rudą taksą blizgančiu pasaitėliu. Šuo ramiai tursena, per daug nesiožiuodamas, kaip ir įprasta taksams, viską lyg stebėdamas akylom šokoladinėm akim, nors ir be ypatingo entuziazmo, šiek tiek įtariai ir atsargiai, kaip ir jo šeimininkas, kartais su lupa apžiūrinėjantis kiekvieną senos knygos puslapį.

Ant Vitoldo stalelio – atvirukai, knygos, keletas varinių daiktų, o tas tipelis domisi antikvariniais leidiniais, todėl iš jo nupirko keletą pokario rašytojų tomų, gražiai įrištų, su puikiais odiniais viršeliais ir aukso įspaudais, šlovinančių tautų tėvą. Prieš dvidešimtmetį, prasidėjus nepriklausomybei, visi stengėsi atsikratyti sovietinės praeities, ją metė į šiukšlynus, kišo visus nuodėmingus raštus į ugnį, o dabar ši sovietinė rašliava – geidžiama, ateina net užsieniečių, kurie ieško sovietmečio atributikos, Vakaruose vertinamos kaip sendaikčiai. Juk viskas, kas išliks, po kokių penkiasdešimties metų pavirs antikvariniais daiktais.

O kad ir žmonių vertė ilgainiui kiltų, – pagalvoja Vitoldas. Deja, senstantis kūnas tik atstumia, žmogus tampa niekam nereikalingas, našta valstybei ir šeimai.

„Nieko, kol kas nieko negavau“, – pasiskundžia jis savo galimam pirkėjui, nors reikėtų pameluoti apie kažkur paslėptą vertingą knygą. Bet Vitoldas nelinkęs apsimetinėti, jis iš tų retų žmonių, kurie sako tiesą. O tiesos sakymas – nepatogus įprotis, visai nepadedantis ko nors parduoti.

Tipelis pupsėdamas varto knygas, paklausia, kiek kainuoja tie du tomai, sunkūs, su įklijuotomis reprodukcijomis, vieno Indonezijos prezidento meno kolekcijos katalogai.

„Septyni šimtai“, – atsako. Nei daug, nei mažai – knygos tikrai vertingos, puošnios, ypatingo popieriaus, bet šis ponas susiraukia, jam pasirodo per brangu, todėl nueina šalin vesdamasis ir savo taksą, tokį orų padarą, tipenantį šalia šeimininko.

Oras permainingas. Debesys grumiasi viršuje, dabar įsileisdami tik vieną kitą saulės blyksnį. Tolėliau stiebiasi dangoraižiai, o tarp jų gūžiasi paklydusios bažnyčios.

Koks nors prisikėlęs iš numirusiųjų šių sendaikčių savininkas nepatikėtų savo akimis. Jį priblokštų tie grakščius bažnyčių kryžius nustelbę stikliniai monstrai, tarsi iš Vilniaus požemių į laisvę būtų ištrūkę basiliskai ir įgiję šiuos niūrius dangoraižių pavidalus. Prieš dešimt metų panorama nuo kalno atrodė kitaip, ilgainiui vaizdas tik bjaurėja. Vitoldas, kaip ir kiekvienas senų daiktų mėgėjas, tikėjo tik praeitimi ir suprato, kad kadaise viskas buvo tikriau, daiktai patvaresni, ilgaamžiškesni, o jausmai – tauresni. Dabar, jo begaliniam liūdesiui, patvarumą keičia greitis ir pigumas, tikrą daiktą išstūmė gausybė pigios plastmasės. Seniau daiktai buvo vertybė, perduodama iš kartos į kartą. Kadaise prekybininkai, daugiausia – keliaujantys žydai, atveždavo į kaimus ir vertingų, puošnių fajansinių ir porcelianinių indų, puikiai pagamintų, net Venecijos stiklo, sidabrinių Vienos šakučių ir panašių grožybių, kokių dabar iš didžiųjų pasaulio gamintojų nesulauksi. Vitoldui atrodė aišku – viskas kepama taip, kad tik greičiau sulūžtų, kad būtų pigu, o tuos niekniekius, tas daiktų imitacijas gali įsigyti kiekvienas. Nykstant aristokratų kultūrai nebelieka ir pagal individualius užsakymus pagamintų daiktų, tik masinė produkcija, skirta visiems ir kartu niekam. Juk anksčiau net varganai gyvenę kaimo žmonės stengėsi turėti nors kokį išskirtinį, vienetinį daiktą – gražiai išmargintą kraičio skrynią, austą lovatiesę... Net tikrus koralų vėrinius nešiojo mūsų senolės...

Pabudęs iš savo minčių Vitoldas atkreipia dėmesį į senutę, akylai tyrinėjančią senovines seges prie vieno stalelio. Jų pardavėja – jauna moteris, kuri, regis, jo nė nepastebi. Ji tikriausiai irgi nukeliavusi kur nors į tolimą praeitį. Juk dabartis neturi žavesio, jaunystės džiaugsmo neliko.

Dar kartą jis žvilgtelėjo į tą jauną moterį, kuri sėdėjo susigūžusi, tarsi atsitvėrusi nuo pasaulio savo prekėmis. Ant jos stalelio puikavosi keletas angliškų laikrodžių su figūrėlių kompozicijomis, metaliniai virduliai, varinės žvakidės, o ant juodo aksomo – eilės sidabro papuošalų. Vitoldui smalsu stebėti naująją pardavėją, jos smulkų veidą, apsuptą vos banguojančių šviesių plaukų, beveik akvarelišką, permatomą.

Kažkas sakė, kad ji atvyko iš Anglijos ir atsivežė iš ten krūvą sendaikčių ir papuošalų. Praėjusį savaitgalį moteris pasirodė pirmą kartą ir iškart visi ją apspito – ji pakerėjo nuobodžią tų pačių vyriškų veidų kompaniją. Naujokai ir ypač naujokės pradžiugindavo visus senbuvius savo nesugadintais godulio, dar šviesiais veidais, jie tikėjo, kad sendaikčių turgus yra vos ne muziejus po atviru dangumi.

Nepažįstamoji buvo gana graži, kas reta tarp čia dirbančių pardavėjų, nuvytusių, suvargusių, ant kalno šiurpstančių nuo žvarbaus vėjo.

Juk dažnos moters turtas, o gal bėda – jos praeitis, kurią čia bando parduoti, daiktus iškeisti į kažką kita – į paprastesnį ir mažiau kaprizingą šlamančiųjų pavidalą. Bet juk protinga moteris turėtų slėpti savo praeitį, o ši atvykėlė, regis, praeities nė neturėjo, tie daiktai vargu ar jai priklausė, juk ji dar jauna, jie tikriausiai nebuvo dovanoti vedybų proga ar nusipirkti iš liūdesio, greičiausiai jų įsigijo Anglijos provincijos turguose, o čia tik stengėsi juos „pasisavinti“, išsigalvodama kažkokią aristokratišką kilmę. Tikriausiai tai buvo tik jos ankstesnio gyvenimo imitacija, o iš tikrųjų ji tik neturėjo kur parodyti savo grožio. Kita vertus, kodėl gražiai moteriai reikėtų trypčioti lauke už prekystalio, kodėl ji nesusiranda meilužio, galinčio ją išlaikyti? Vitoldas žvelgė į ją, kažkuo primenančią jo žmoną, kai ši dar buvo jauna, ir jis ją tik įsimylėjo. Stebėdamas tarp žvakidžių atšvaitų variniame fone susiliejančius šviesius prekiautojos plaukus, gelsvai žalsvame rūke ištirpstančius aukso pluoštus, tuos švelnius gijų raizginius, jis pamanė, kad vis dėlto ji – ne iš apdulkėjusios praeities. Ji išsiskyrė savitu šiuolaikiškumu, nenugludintu, netgi drąsiu. Jis tikriausiai suklydo įžvelgęs joje savo žmoną, tai tik déjà vu, gal jis tik apsigavo trokšdamas atkurti praeitį, kurios prisiminimas glūdėjo tolimiausiame širdies kamputyje.

Pojūčiai tokie netvarūs, tokie lakūs, kaip ir ši moteris, nunerta iš skaisčios šviesos, išryškinančios pirmąsias negilias jos veido raukšles. Kada nors ir jos oda suglebs paskleisdama sodrų praeities kvapą... Vitoldui per sunku galvoti apie savo naštą, gyvenimą šalia ligonės, aterosklerozės išėstos vėžininkės, nebežinančios, kas ji tokia. Šiuo metu ja rūpinasi sesuo, o jis štai stoviniuoja čia ir trokšta užsimiršti, nors kiek prasiblaškyti šioje atminties pardavėjų draugijoje.

Elena dabar guli lovoje ir nieko neatsimena, ir ačiū Dievui, kad ji įvyniota į pledą, nes jei vaikščiotų – viską išdaužytų, išmėtytų, padegtų. O namams nebereikia jokių katastrofų, jokių taifūnų, žemės drebėjimų – kol dar vaikštinėjo – pati buvo stichija, visų avarijų bute priežastis. Viskas dužo, griuvo, liejosi – kelios vertingos devyniolikto amžiaus vazos buvo negailestingai sukultos. Net pačios Elenos veidrodis, paveldėtas iš dvarininkės senelės, drožinėtais palisandro rėmais su nimfomis, buvo negailestingai subraižytas, nes, kaip jai atrodė, kažkas iš jo veržėsi, ketino nužengti kažkokia nepažįstama moteris, o Elena stengėsi apginti nuo jos savo namus... Liga negailestingai sudarko žmogų, subjauroja kūną, išklaipo sielą. Kodėl jai neleista ramiai ir oriai pasenti? Juk ji ne to nusipelnė. Kai Vitoldas pagalvoja apie jos išsidraikiusius žilus plaukus, kuriuos jos sesuo veltui stengiasi sušukuoti... Dabar ji visiškai neatpažįstama, svetima, gąsdinanti. Tai ne tas žmogus, su kuriuo jis kadaise aistringai mylėjosi. Tai kita, pakeista būtybė, gal net be sielos. Jei sielos nebėra – kūnas suglemba, praranda savo pavidalą.

Ačiū Dievui, kad paskutiniuoju metu Elena net nebemoka vaikščioti. Tiesiog guli kaip kūdikis, nepakeldama nė kojos.

Paskendęs niūriose mintyse apie savo tuščią gyvenimą, jis dirstelėjo į kaimynės pusę. Šalia jos jau čiulbėjo Liutauras, apšepęs ir tuktelėjęs donžuanas. Kaip visada, jis pirmas pasiruošęs prisvilti prie naujos moters ir ją užkariauti – kažką lipšniai pasakojo, bet ji per daug nesidžiaugė šiuo įkyriu gerbėju, stovėjo įsitempusi kaip styga, nors ir braukė atgal ant veido krintančius plaukus, šiek tiek koketiškai, bet labai atsargiai, lyg vienu metu ir trokštų būti suviliota, ir kartu bodėtųsi pašnekovu. Juoda striukė, šviesūs džinsai, slepiantys ilgas kojas, – grakšti angliško profilio moteris.

Vitoldas akies krašteliu gėrėjosi tuo jam nepasiekiamu jaunystės pasauliu, trumpam užmiršęs Eleną ir sunkią jos ligą. Jis slėpėsi nuo tikrovės šiame sendaikčių rojuje, kur visos statulėlės, monetos, atvirukai, indai, laikrodžiai, vazos kvieste kvietė pasilikti čia, neįprastoje šio kalno šventykloje, kur kiekvienas galėjo paaukoti savo praeitį.

Vis dėlto buvo smalsu prieiti prie jos ir apžiūrėti iš arčiau, ką ji padėjo ant savo stalelio – gal kokią retenybę?

O ji į jį nežiūrėjo, žvelgė į priešais ant laiptų pastatytą surūdijusį žaislinį pilkai mėlyną arkliuką ir klausėsi patefono, kurį čia visuomet paleisdavo toks vinilinių plokštelių kolekcininkas Simas kaubojiška skrybėle. Džeržgianti „Palangos jūroj...“ melodija nuteikė romantiškai. Galėjai pamanyti, kad sugrįžo seni laikai. Tiesa, čia Vilnius, sugėręs daugybės kalbų žodžius: rusų, lenkų, baltarusių, jidiš... Čia Tauro kalnas, ant kurio kadaise buvo pagonių šventykla. Taigi čia tvyro mistinis laukas, ir, ko gero, naktimis ar paryčiais slampinėja vaiduokliai... Beje, sklandė legendos, esą jie sugrįžta nusipirkti savo daiktų, nes tos negalinčios iškeliauti į aukštesnį dvasinį lygmenį sielos, kaip mano ekstrasensai, yra be galo prisirišusios prie materijos. Tikriausiai ir tas monetų pirkėjas, atsiskaitęs netikrais pinigais, irgi buvo ne žmogus, o vėlė – vėliau niekas nieko apie jį negirdėjo, jis dingo lyg būtų išgaravęs, tikriausiai sugrįžo į savo kapą.

Senienos skleidžia kažkokią ypatingą energiją, – visi čia tuo tiki. Knygomis prekiaujanti ponia Stefanija sakosi negalinti nešioti naujų papuošalų – tik senus, jie įkrauti energijos, šilti. Visi čia kuo nors tiki – kas istorija, kas meno vertybėmis, kas likimu ar Dievą. Netikinčių ir abejojančių čia mažuma. Juk tuos daiktus reikia liesti ypač atsargiai. Tie seni daiktai nepasiduoda vien kažkokiam primityviam apskaičiavimui, o ir jų pirkėjai kartais pasirodo netikėtai ir gali nupirkti, rodos, niekam nepritaikomą, keisčiausią prekę. Kartą Vitoldui pavyko parduoti seną medicininę knygą. Kam ji galėtų praversti, turint omeny, kaip greitai vystosi medicinos mokslas. Tiesa, visuomet populiarus Avicena, kurio receptai nesensta, fitoterapijos žinynai, tačiau šeštojo dešimtmečio sovietiniai chirurgijos vadovėliai – jau visiška atgyvena. Vieną lietingą dieną netikėtai priėjęs vaikinukas ėmė vartyti kardiologijos vadovėlį, pasakė, kad jį parašė jo senelis, garsus gydytojas, ir nusipirko, nors knyga kone metus niekas visiškai nesidomėjo.

Žvelgdamas į savo bičiulius, į jų veidus, Vitoldas suvokė vieną žiaurią tiesą – baisiausia ne tai, kad mes keičiamės, senstame, juk per tiek laiko visi daugiau ar mažiau pražilo, kai kas net ir numirė, baisiausia, kad iš tikrųjų mes nesikeičiame, liekame tokie patys, įsikibę tų pačių įpročių. Mūsų sielos sustingsta, užsiblokuoja, užkalkėja, netenkame gyvenimo džiaugsmo. Mes išskystame, suvargstame, tampame pikti, bjaurūs, nuodingi.

Mes – kaip pakelės akmenys, dunksantys pilki, apsamanoję, grimztantys į žemę. nebemokantys vaikščioti – tik riedėti, pastumti inercijos.

Vitoldas žvilgtelėjo į balzganą šviesą, į tolumoje pilkuojančius namus, į blizgančius naujus dangoraižius, ištįsusius, grėsmingus – šviesa kartais pusę jų nurėždavo. Debesys buvo švelnūs lyg angelų sparnų plunksnos, o vaizdas dar labiau graudinantis – tolimų bažnyčių smailės, kone įklimpusios į tą betoninį mėšlą. Vitoldo širdies skausmui, niekas negalėjo jų išgelbėti, ištraukti iš stilių sumaišties bent vieną rusvą plytą, gal net karnizą, reljefą, ornamentą...

Ir išgelbėti dalelę praeities.

Gal reikėtų jam žengti bent vieną žingsnį naujosios prekeivės link, taip panašios į jauną jo žmoną. Tas panašumas ir skaudino, ir masino. Negali būti, neįmanoma, kad ji pasirodytų esanti tolima Elenos giminaitė, gal net jos dukra, tai visiška nesąmonė. Judviejų dukra Ieva gyvena su vyru, beje, antruoju, didžiuliame name ir retokai juos aplanko. Ieva lyg atsiribojusi nuo jų, juos apėmusios kančios, nebesidomi savo artimiausių žmonių gyvenimu. O jis pats, apsėstas vienatvės kaip kokios nelabosios, stumia savo dienas ant kalno. Ir šie šeštadieniai – vienintelė jo prošvaistė, vienintelė galimybė pasižmonėti.

Senyvas, griežto veido pirkėjas pavartė prieškarinį leidinį su kariūnų nuotraukomis ir nusipirko jį net nesiderėjęs, – Vitoldas apsidžiaugė. Kokia laimė, kai kas nors išsirenka prekę. Tuomet pajunti, kad stovi čia ne be reikalo. Nors kaimynui Remigijui labiau pasisekė – štai pora iš Rusijos nupirko keletą brangių porcelianinių statulėlių, net už kelis tūkstančius, tai dabar jis stovi trindamas rankas, labai patenkintas, juk ne kasdien taip nutinka.

„Už tiek pinigų bet kuri su manimi šiandien eis“, – garsiai ištaria žvelgdamas į naujokę, kuri abejinga staiga praturtėjusiam vyriškiui.

„Bet kuri iš stoties...“ – vis dėlto atsiliepia moteris. Jos replika nuskamba užgauliai, bent taip atrodo Vitoldui, o Remigijus atsikerta: „Anoms mažiau pinigų!“ Jo veide spindi savimi patenkinto laimėtojo išraiška, vyriškos pergalės akimirka, pergalės vyro, kuriam reikia tik moterų ir alaus, na, ir aplinkinių pripažinimo.

Nepažįstamoji pasirodo esanti išdidi, visai kaip jo žmona, kuri, nors ir guli apsiseilėjusi, nesišukavusi, bet kiekvieną kartą pamačiusi Vitoldą, savo teisėtą vyrą, paklausia, kas jis toks, žvelgdama nepatikliai nuo savo gulto kaip nuo sosto, lyg į jos menę būtų užklydęs valkata.

Žmonių problema yra ta, galvojo jis, kad visi apie save pernelyg geros nuomonės. Visi mano esantys tokie tobuli ir teisūs. Kiti atrodo daug blogesni, stori, šlubiai, seni, pikti, nemokšos, nepraustaburniai, sukčiai, o štai jie patys – dievai, už kitų nuodėmes kalami ant gyvenimo kryžiaus.

Noras Dievą įsivaizduoti kaip asmenį, svarstė Vitoldas, greičiausiai kilo iš troškimo visur matyti tik save, iš begalinio egoizmo. Net Biblijoje, Pradžios knygoje Dievas apie save kalba daugiskaita – „mes“. Vitoldas daug skaitydavo ir prisigalvodavo visokiausių savo teorijų, pavyzdžiui, kad išties Dievas nesuvokė savęs kaip vieno asmens, o daugiskaita – ne daugiadievystės liekana, o tos galios, kuri mus sukūrė. Vitoldas buvo įsitikinęs, kad visa prasidėjo nuo pirminio postūmio, gal tos pačios iracionalios valios, apie kurią mąstė Šopenhaueris, bet toji galia ar valia, kaip ją pavadinsi, yra beasmenė. Stichija juk nėra žmogus, kūrėjas neprivalo būti asmuo, o greičiau kažkas sunkiai suvokiama ir nusakoma, kaip ir virš šio kalno šėlstantis vėjas. Šventų knygų autoriai intuityviai jautė, kad egzistuoja tokia jėga... Taigi nei daugiadievyste, nei Dievu kaip asmeniu Vitoldas netikėjo. Žmonės yra per daug menkos būtybės šioje kosminėje begalybėje – beveik smulkmė, o ir jie skiriasi nuo gyvūnų tik tuo, kad sugeba kurti tokius gražius daiktus ir saugoti savo praeitį. Bet žmonės – nėra kažkas dieviško, vien visata yra begalinė, vadinasi, ir Dievas turėjo kažkuo priminti tą kosminę erdvę, jis turėjo būti tąsus kaip stichija, o ne baigtinis kaip koks asmuo.

Vitoldas nuolat kūrė savo paaiškinimus viskam ir nuo to jausdavosi ramiau.

Netoliese šmėkštelėjo įkyri senyva dama aukšta plačiabryle skrybėle. Šioji ponia kiekvieną kartą, aptikusi ką nors, kas jai patinka, iš kailio neriasi, stengdamasi numušti kainą. Jos raukšlėm apraizgytos mažos, bet žvitrios akys įsisiurbia į daiktus, tačiau dažnai ji kategoriškai pasiūlo – aš pirksiu už tiek, ir viskas. Visi ją pažįsta, ji įkyriai ir priekabiai pradeda vardinti vieno ar kito daikto trūkumus, atseit už tokią kainą jie tikrai neparduos, nes kokiame Vakarų ar net Rygos turguje ji nusipirko panašų daiktą labai pigiai, vos už kelis grašius, o čia dar ji reginti kažkokį akivaizdų įbrėžimą, nelygumus ar dėmę... Dabar ji stoviniuoja prie jo gražiosios kaimynės ir apžiūrinėja iš arti didelę segę. Jis girdi pažįstamą jos litaniją: „Štai Kalvarijų turguje pirkau panašią už dvidešimt litų, o jūs norite net šimto. O ji juk neturi prabos.“

„Nueikite į prekybos centrą ir pažiūrėkite, kiek ten kainuoja plastmasė“, – prekiautoja nesutrinka, nepuola šiai damai lankstytis. Normalu, kad ir pardavėjas čia yra lygiavertis partneris, tad vyksta nuolatinė dvikova, ir taip kiekvieną šeštadienį. Prašalaičiai ar pirmą kartą atėję yra daug sukalbamesni nei tie nuolat užsukantys gudruoliai ar perpardavinėtojai, kartais ieškantys čia vertybių savo antikvariatams, kuriuose daiktas, ant kalno parduotas už penkiasdešimt litų, bus įkainotas keliais šimtais.

Skrybėlėtoji dama nueina burbėdama, ji neapsikentė tokio pažeminimo. Ji čia – vienintelė, besilaikanti senos taktikos – pirkėjas visuomet teisus.

Saulė netikėtai kyšteli savo aptriušusią spindulių pirštinę, paliečia kelis papuošalus ir jie ima spindėti. Moteris išsitraukia termosą, įsipila berods arbatos ir mėgaujasi poilsio akimirka.

Už jų nugarų pievelėje pozuoja vestuvininkai – jaunoji su dirbtinėmis gėlėmis iškaišytu krepšeliu. Jos kepuraitė ir blyškiai kreminė suknelė – retro stiliaus, rožinis kaspinas kartu su ilgais garbanotais plaukais plaikstosi ore. Jaunikis – šviesiu kostiumu, pasirišęs juodą varlytę, daug žemesnis už nuotaką. Keistoka ir jų palyda: vien moteriškės, apsirengusios ryškiomis pūstomis suknelėmis. Vyrų, išskyrus jaunikį ir piršlį, vilkintį juodu kostiumu ir primenantį smailiabarzdį Pinčiuką iš „Velnio nuotakos“, nėra.

Vitoldas priverstas vėl sugrįžti prie savo prekių, aiškinti dviem inteligentiškoms moteriškėms Lermontovo eilių iliustracijų ypatumus. Viena paklausia, gal jis turi ir pirmuosius Maironio raštus. Kur tau, pagalvoja jis, žmonės kartais ieško stebuklų, tokios bibliografinės retenybės beveik neįmanoma gauti, o štai puošnių caro laikų knygų dar pasitaiko, netgi visokių smulkiai iliustruotų chiromantijos vadovėlių, kurie čia taipogi paklausūs.

Saulės šviesa įgauna taurų medaus atspalvį, visų veidai atrodo lyg bronziniai. Pavasaris išryškina per žiemą sukauptą nuovargį, pilkumą, raukšles, vidurvasaris – aistringą blizgesį, o štai rudeninėje šviesoje visi atrodo gražūs ir pailsėję.

Tačiau ateis žiema, o ji čia būna tiesiog nepakenčiama. Sniegas kris ant visų statulėlių, baldų, indų, o pardavėjai, neturintys pastogės, šals apsimovę storas pirštines ir gelbėsis gerdami karštą arbatą ir trypčiodami. Vitoldas su nerimu laukia šaltojo laikotarpio ir trokšta, kad gražus saulėtas ruduo, kai nėra nei per šalta, nei per šilta, užsitęstų nors kiek ilgiau.

Galbūt kitą sykį jis užkalbins jaunąją moterį, kuri jau pakuoja savo prekes. Žvitrusis Remigijus kiek nusižeminęs jos klausia, kaip šiandien sekėsi, ar pardavė ką nors. Moteris atrodo mažumėlę nusiminusi, tikriausiai prekyba buvo prasta.

Stebuklai čia retai pasitaiko, nors kaip pažiūrėsi, – svarsto Vitoldas. Pagalvoja, kad ir jam reikėtų susirinkti savo mantą, tada grįš namo ir vėl žiūrės į savo žmoną, gulinčią ligos patale, į žmoną, kuriai jis jau neegzistuoja, nes kas kartą ji klausia: o kas tu toks? Kas tu toks? Ko čia atėjai?

Jos atmintis – skylėta, o jis kasdien skaito tas išblukusias raides, ieškodamas istorijoje prasmės...

Netikėtai pūsteli vėjas, viena knyga nuo stalelio plumpteli ant žemės, išsiskleidusi kaip vėduoklė, Vitoldas pasilenkia ir ją pakelia, keli lapai atplyšo. Reikės įklijuoti. Jo pašonėje nuo kaimyno stalo nukrito dvi statulėlės. Barkštelėjo ir sudužo, nuskilusi ispanų šokėjos galva nuriedėjo tolyn... Remigijus aikteli – vajetau, kokia nelaimė...

Kiti žiūri, kaip jis renka šukes, kone apverkdamas savo prarastą turtą, brangią statulėlę, kuri suklijuota nebebus tiek verta. Jam šios statulėlės ne tik daiktai, jos netgi kažkas daugiau nei artimi žmonės. Visi antikvarai yra šiek tiek išprotėję... Ir jie bet ką padarytų norėdami įsigyti trokštamą daiktą, ką jau kalbėti apie jų nelaimingus artimuosius, kurie visuomet bus antroje vietoje po kokios statulėlės ar paveikslo...

Vitoldas atsargiai kraunasi knygas, kitą smulkmę į kartono dėžes, galvodamas, kad daiktai, nors ir galintys išgyventi ilgiau nei mes, gali būti sugadinti menkučio vėjo šuoro. Jis žvilgteli į dangų – niekas jo nestebi, jei neturėsime omenyje debesų, kurie galbūt prilygtų dangiškai barokiškai ekstazei. Tačiau niekas nežino, kokia ateitis laukia daiktų ir kaip vis dėlto gaila užbaigti šį šeštadienį. Tiesa, Vitoldas nejaučia graudulio, atvirkščiai – palengvėjimą, nes galų gale kažką pavyko parduoti, nestovėjo čia veltui, nors ir nepardavęs nenusimintų, juk ne tai svarbiausia, o buvimas čia, nors šioks toks reikalingumo kitiems jausmas.

Ir vis dėlto daiktų gyvenimas nėra toks sunkus kaip mūsų. Knygos skaitomos daugybę kartų, o puodelis išlieka ir tūkstantį metų, jei tik kurią dieną netyčia nesudūžta, bet ir tos šukės nesukelia jokio skausmo, gal tik tiems, kam tas indas buvo brangus.

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)