Arvydas Genys
Laukas po mūšio
Žalgirio laukas primena Kurukšetros lauką
nes tai – Dharmos laukas
ten pusbroliai o čia broliai
tyloj nuaidi AMEN ir OM
ir šventosios upės paraudę suka į šiaurę
tas pats derlingas jų dumblas
tos pačios žuvys paukščiai ir žvėrys
ugnis ta pati
įkaitina žemę ir orą
suvirpina Dievybės šnerves
trys tie patys pasauliai – Veiksmui
Aukščiausiojo pagerbimui Žinojimui
bet išsivadavimas vienas
todėl ir kartok: Tėve mūsų...
pas Tave taip ateisiu iš tikro...*
vos užsidegs širdis ir
drambloti aukojimo dūmai
Dharmos lauke suspindės
nes ta Realybė, sūnau
tapati Aš pažinimui
valiai ir vaizdiniui
Suartėję horizontai
Du horizontai vystančiam brūkšny
jau suartėję numirgės virš jūsų
nors numanau ką jaučiate – pajusiu
kaip gūsyje galingame išnyks
jau apsinuoginę geismai ir aistros
lyg vienas kito prisilietę astrai
aitrieji astrai tarpsta čia kartu
lyg sujungti jėgų vieningo lauko
ir vystantys deja nors juos priglaus
prie lūpų Tas kieno šventu vardu
kiekvienas žiedas svaigųjį nektaro
dvelkimą skleidžia – gladiolės tyros
ar tulpės kuriose net Dievas slėps
lipšniuosius slėpinius; rožynai tingūs
nors išpenėti gal krauju lakštingalos
du horizontai suartės – mįslė
kuo gali virst akimirksniu Žinia –
retai pasauliui šypsanti Viešnia
El. p. laiškelis
Daliai
El. p. laiškelis žybteli žaibu:
GANDRAI JAU VIRŠ BERLYNO. GAL IŠ LIBIJOS...
Mieloji drauge, mokei tart ich liebe...
ir parašyti das ist schon... Ar bus,
kas dar prilygtų grįžtančių galybei?
– Nebent ich liebe... arba das ist shon...
Šnarės nuodėguliu paženklinti sparnai
virš rato be ašies, virš būto vargo.
Ir fotografija el. p.: GANDRAI VIRŠ ARKŲ...
Fotonų srauto mirgesys pernakt:
gandrai gandrai ir ašara ant rankos ...
IKI GANDRINIŲ GRĮŠIU BŪTINAI.
Tik rankos, virstančios sparnais – sugrįžt.
Tik ilgesys prilygsta tai galybei.
Gandrinės vis arčiau, arčiau nei Libija – – –
El. p. laiškelis – žaibas ir ašis
grįžimų rato – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – Taip ir atrašysiu.
Erezija
Menant Orvydų sodybą
Liepa svilina – spraga ir tai, kas uždengė
spragą gilyn: ten suūžia
tarsi iš Niekio žiedadulkių
kylantis Dievo bičių spiečius
iš čia surinktų akmenų išsinešu
tik dovanotą man akmenėlį
(su kukliu kultiniu Motinos raižiniu)
apvarvėjusį rožinio žodžių vašku
nenusigręžiu nuo šio pasaulio
pilnas žydinčių liepų Dievo
Jo Valia kyla mano taikumas
takumas net šio akmens aptakumas
tarsi erezija
erzina neišlaisvinta dar energija
nepajudinamas
pastojo kelią lyg iššūkis
stveriu kaltą ir prisiartinu
o tas nekaltas žmogus nusišypsojęs
tarė: kalk širdį ir kelkis
Žolinė bendruomenės diena
Visi kažkodėl šičia renkas
į didelį vieną rugpjūtį
tarsi vedami Tėvo rankos
vėl prisikėlę būti
tais kūnais – žydėjo ir noko
akim tarsi kregždės šaudė
ausim – aukštos gaidos gelia
angelas laibas lyg šiaudas
užgieda laibai: aleliuja
tolumos giliosios liula
šviesos jau pilno mėnulio
ridena kaip kamuolį siūlų
visus vienon Rankon
Saule
jie renkas į šventę rugpjūčio
ką sėjo tas šičia augo
ir noko prieš didžią pjūtį
vis daugiau ir daugiau jų čia renkas
akys it kregždės šaudo
likimas sunkus toks lengvas
voratinkly angelo šiaudas
Pusamžė
Klausaisi Bacho – tobulo lyg obuolio
o kaktoje vertikali raukšlė
jau trenkia sodas obuolių rūgštim
kad net prityla fleitos ir obojai
virš obelų jau raudonuoja gaisas
ir perštinčias akis gesina geismas
ištverti – pusamžės našta sunki
tarsi obels nesutinki arba
šalin sviedi vargus klausaisi Bacho
Rugsėjo sukinys
Tiesiog tarp Žolinės ir dangiškųjų Svarstyklių
jau rudeniop ir prasideda tas giedras metas
atlekia pavėjui gėlynų geliančios sėklos
ei, grybai pakelia rudas kepures – apsinuogina
kaimynų sodybos – lyg krūtys viršum prausyklos
baugščiai – dygią praraja dengia
septyniasdešimt rugsėjų jų lėto tango
sukinys nežmoniško tango grėsmėslaptis
vis dirgliau smuikuojamas ir tik sėklos
sušnara kur akmuo su hebrajišku užrašu
ir mano akis kažkas netikėtai lyg užriša
ir tas giedras metas prie vasaros kapo prasideda
bet atleidžia dangus ir groja savo Svarstyklėmis
_______________________
* Perfrazuota Bhagavadgytos eilutė (XVIII, 65).
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 2 (vasaris)