tekstai.lt

Tomas Rekys. Sovietų armijoje

Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Tęsinys. Pradžia 2012 m., Nr. 10

 

Ideologinis pamatas

 

Formaliu požiūriu armija skirta, savaime suprantama, karo tikslams. Ir mums toje mokykloje svarbiausias dalykas buvo atitinkamos karinės specialybės įsigijimas tolesnei tarnybai radiotechniniuose daliniuose tęsti. Tačiau ne vien tai. Nesunku kariui išaiškinti, kad jo pareiga ginti tėvynę. Bet Sovietų sąjunga juk ne šiaip tėvynė – tai visas socialistinis lageris... Jis nuo likusio pasaulio skyrėsi unikalia komunistine ideologija. Štai tuo komunizmu ir turėjo būti pakaustyti visi iki vieno sovietų armijos kariai.

Komunizmas buvo grindžiamas mokslu (marksizmo filosofija), atitinkamai ir titulavosi – moksliniu komunizmu. Kitokio būti negalėjo. Gal dėl to sovietų sistema vertino ir išsilavinimą, kitų pasaulio šalių pavyzdžiu nuo karinės tarnybos atleisdama aukštųjų mokyklų studentus. Tuomet į armiją varydavai tik tada, jei neįstodavai į aukštąją. Šitą tiesą, kaip ir daugelį dalykų armijoje, galima išreikšti populiaria liaudies patarle: kvaila galva – kojoms darbo. Mes ją rusiškai ištardavome azijietišku akcentu, tyčia iškraipydami: Durnoj golova – nogam net pakoja (16). Ją taikydavo netikėliams kariams, kurie nesugebėdavo gerai įsisavinti soldatskajos smekalkos, o dažnai ir rusiškai tiek tesuprasdavo, todėl nuolatos turėdavo papildomai dirbti, ką padarę – perdarinėti. Ši patarlė tiko apibūdinti ir civiliams jaunuoliams, neįstengusiems įstoti į aukštąsias mokyklas. O apsukresnių studentų galva, prikimšta vienintelės teisingos marksizmo filosofijos (kitokia, „buržuazinė“, filosofija tada buvo tik vienintelio mokslo – istorinio ir dialektinio materializmo – fonas), suprantama, buvo jau nebe tokia kvaila. Taigi vaikinams, nesugebėjusiems tapti studentais, kaip tik armija ir teikdavo alternatyvų auklėjimą, – proto jiems įgyti jau reikėdavo smarkiai dirbant rankomis ir kojomis... Tai – darbo pedagogika!

Armija mus mokė ir tos tiesos, kad komunizmas pasiekiamas ne karu (ginklais jis tik apginamas), o taikiu darbu! Ir net pati armija buvo traktuojama ne vien kaip karo instrumentas, bet tiesiog kaip darbo liaudies dalis. Ir tas darbas, aišku, yra komunizmo kūrimas! Tai buvo kalama į galvas mokyklose, šią tiesą propaguodavo visa sovietinė spauda, tos išminties buvo galima prisirankioti ir gatvėje, nes ją skelbė gausybė plakatų, kaip kad šiais laikais reklaminiai skydai įtikinėja vartotoją prekių ir paslaugų gėriu. O jau kariniuose daliniuose tų idėjinių plakatų buvo kiekviename žingsnyje. Vienas populiariausių šūkių: „Armija ir liaudis vieningi!“ Jų vienybę neva grindžia partijos valios vykdymas, o ši savo ruožtu buvo laikoma liaudies valios reiškėja, ir tai buvo užtvirtinta dar vienu šūkiu: „Partija ir liaudis vieningi!“ Žvelgiant matematiškai išeitų, kad partija vieninga ne tik su liaudimi, bet ir su armija, tačiau tai jau būtų totalitarizmo skelbimas, ir už tokį reikalų aiškinimą protingųjų laukė gulagai. Žvelgti į šios šalies reikalus reikėjo politiškai, ir ne bet kaip, o sąmoningai, t. y. remiantis partijos skelbiamais šūkiais.

Visų tų šūkių esmė buvo darbo propaganda, ir tam turėta pagrindo, nes socializme reikėjo dirbti pusvelčiui, o prie komunizmo turėjo būti dirbama iš viso veltui. Prekes tada, aišku, taip pat bus galima pasiimti veltui. Taip ir auklėjo tas mases: dirbti vien iš idėjos, palaikant entuziazmą komunizmo viltimis. Nuo piktnaudžiavimo graibstyti komunistinės ateities prekes turėjo atpratinti apytuštės parduotuvių lentynos (jos ugdė liaudies santūrumą, sveiką požiūrį į gyvenimą). Komunistinė ideologija buvo laikoma moralia ir kone šventa, nes užėmė religijos vietą. „Partija – mūsų epochos protas, garbė ir sąžinė!“ – skelbė dar vienas, bene pats populiariausias, šūkis. Žmonėms beliko tik persiauklėti pagal partijos direktyvas.

Taigi armijoje praėjome ir ideologinį grūdinimą. Turėjome išmokti ne tik kariauti, bet ir suprasti idėjinę darbo vertę. Tiesa, veltui dirbo ir kaliniai, tačiau jie nebuvo laikomi sąmoningais, nes dirbo per prievartą. O kariai triūsė sąmoningai ir pačią tarnybą jie turėjo vertinti kaip garbingą pareigą (tik pabandytum ją aiškinti kitaip...). Nors toje armijos mokykloje teko sutikti karių, teigiančių, kad kaliniu būti, ko gero, yra geriau – kalinio bent jau niekas neverčia didžiuotis savo apgailėtina būkle.

Armijos garbė ir jos auklėjamoji funkcija dar buvo tvirtinamos remiantis Rusijoje labai populiaria nuostata, kad jaunuolis tampa vyru tik po karinės tarnybos. Fiziologiniu aspektu – taip, per tuos dvejus ar trejus metus jaunuoliai subręsdavo (iškart po Antrojo pasaulinio karo buvo privalomi, rodos, šešeri tarnybos metai). Bet kalbant apie konkretų karinės tarnybos vaidmenį brendimui, būdavo pabrėžiami du veiksniai: disciplina, kurios esmė – klausyti įsakymų su smegenimis kepurėje, ir darbinis auklėjimas. Tokia tvarka, aišku, kai kuriems individams buvo netgi naudinga – tinginiams, girtuokliams karinė tarnyba yra visai nebloga profilaktinė kolonija. Deja, tarnauti teko ne vien veltėdžiams, o armijoje į asmenybes niekas neatsižvelgė, kareivių niekas nerūšiavo ir apskritai nesismulkino. Visiems ta pati darbinio auklėjimo našta...

Vis dėlto toje šventos misijos armijoje, kur kardai dažnai keičiami į arklus, dar buvo galima paklausti – ką, kaip ir kiek dirbti? Tai grynai ideologinis klausimas. Palyginimui – kapitalistinėje sistemoje darbų būtinumą lemia ne ideologinis, o ekonominis veiksnys ir susidaro pusiausvyra, kai dirbama pagal atitinkamą poreikį. Sovietinėje sistemoje tokio savaime kontroliuojančio veiksnio nebuvo, nes prie komunizmo pinigų apskritai neturėjo būti. Egzistavo tik abstrakti ideologija, kad reikia dirbti iš idėjos ir principo – iki pat galutinės komunizmo pergalės!

Liaudies darbų planai, užduočių sukonkretinimas gimdavo partinėse viršūnėse ir iš ten jau leisdavosi žemyn, tarsi pasaulį kurianti dievų valia. Geras pavyzdys – Baltosios ir Baltijos jūrų kanalas, sutrumpintai vadintas Belomoro kanalu (17). Tai apie šimtą tūkstančių kalinių gyvybių pareikalavęs darbas ir – viskas veltui... T. y. tas kanalas nepasitvirtino funkcionaliai – nei kokybe, nei poreikiu. Tačiau buvo įvertintas ideologiškai – liaupsintas šūkiais, kalbomis, vadovų apdovanojimais ir t. t. Buvo pradėti gaminti netgi tokie papirosai – „Belomorkanal“, ir šie jau tikrai nusipelnė ypatingos šlovės: ko gero, stipriausi pasaulyje, turintys daugiausia nikotino ir dervos, ir – tarsi pranašaujantys šviesią komunizmo ateitį – patys pigiausi. Dėl pastarosios ypatybės jie buvo ir vieni populiariausių, taip pat ir armijoje. „Belomorkanal“ populiarūs ir šiais laikais, nes, iškrapščius iš jų tą niekam tikusį tabaką, į tuščias tūteles galima lengvai prigrūsti kur kas vertingesnės „žolės“. Ir niekas nepasakys, ką tu ten rūkai.

Bet bala nematė tų papirosų. Tikroji kanalo statymo idėja sovietams buvo kalinių pertekliaus problema. Tik apie tai, aišku, oficialiai nekalbėjo (gal todėl, kad liaudis buvo laikoma dar ne visiškai sąmoninga). Taigi svarbiausias buvo ideologinis kalinių panaudojimo klausimas pagal principą: kas nedirba, tas nevalgo. Dar svarbiau buvo iš viso tų valgytojų sumažinti, ir tai pats efektingiausias kanalo statybos rezultatas. Jis ir giliai simboliškas. Atkakliu sovietiniu darbu, tarsi stiprių papirosų dūmais, išrūkomos ir išsklaidomos visos santvarkai priešiškos ideologijos ir jų nešėjai...

 

 

Darbai

 

Į strateginių statybų zonas siųsdavo ir kareivius. Kai kuriais atvejais tai visiškai pateisinama (pavyzdžiui, įvykus stichinėms nelaimėms), bet čia aprašysiu paprastesnes savo karinės tarnybos patirtis.

Karys turi dirbti visada, visą laiką, net jeigu nėra jokio realaus darbo. Tam ir buvo karininkai bei tvarkdariai seržantai – visi nuolatos susirūpinę išgalvoti kariams darbų. O šiems likdavo susitaikyti su tuo, kad visa diena susideda iš nepertraukiamų darbų darbelių virtinės. Tie darbai atsiranda ne tiek dėl konkrečių poreikių, kiek dėl ideologinių motyvų. Kariai būdavo priversti be perstojo krapštytis, terliotis – dirbti bet ką. Svarbu, kad tas triūsas būtų nuolatinis egzistencinis procesas, tarsi nepaliaujamas alsavimas.

Į tokią sistemą pirmiausia buvo įkomponuotas elementarus buitinis apsitvarkymas. Jis visas paverstas į kone liturginę ceremoniją, kurios esmė – papildomai varginti žmogų. Pavyzdžiui, rytais iš kiekvieno būrio paskirtieji du ar trys kareiviai kazarmoje turi pakloti ir sutvarkyti lovas, kurias vadinome kojkomis (18). Jos metalinės, spyruoklinės, vienodo standarto visoje Sąjungoje. Mūsų mokykloje jos buvo dviaukštės, tikrosios tarnybos daliniuose, kiek teko matyti, – vienaaukštės. Visur vienodos tamsiai mėlynos spalvos antklodės. Taigi klodavom tas lovas, tvarkydavom, bet svarbiausia buvo viską tobulai išlyginti. Ir ne bet kaip, o milimetriniu tikslumu. Tai atliekama ištempus siūlą. Vienas kareivis stovi viename lovų eilės gale, kitas – kitame. Lyginamos kojkos, pagalvės, antklodės, antklodžių juostos. Patalynę ant kojkos reikia suformuoti briaunomis, kaip briketą. Visa tai buvo traktuojama labai rimtai: tikrindavo, jei kas ne taip – bausdavo. Lygindavome ir nukastą sniegą, takus, keliukus. Plodavome kastuvais tas sniego kupetas, glostydavome jas kaip kokie skulptoriai.

Galima pagalvoti, kad tai nėra reikšminga ir tokia tarnyba gana lengva. Vis dėlto psichologiškai žmogui daug geriau dirbti konkretų ir reikalingą darbą. Beprasmiško triūso „politika“ ima slėgti. Tvarkymosi rutina darosi įtempta, nes visada bijai, kad neįtiksi: karininkas ne tik eina tavo nukastu taku, bet dar pasilenkęs ir primerkęs akį žiūri, ar tiesi linija... Armijoje kareiviui niekada nebūna atokvėpio, nes jo laukia vis kiti darbai ir visi kaip tik tokie – nebūtinai reikalingi, tačiau būtinai specifiški.

Be darbo tiesiog nebuvo egzistencijos. Iššlavei, išplovei grindis – švaru! Plauk dar kartą, ypač jeigu išplovei per greitai, nes taip primetei karininkams galvosūkį – ką čia tam kareiviui dar suorganizavus? Tačiau gausi velnių ir jei plausi per lėtai. Puikiausias laikas karininkams buvo žiema – sniegą kasti reikėdavo nuolatos. Bet pasitaikydavo ir giedrų dienų. Tada nukasto sniego šūsnis po keletą kartų pernešinėdavome iš vieno aikštės krašto į kitą. Pirmyn, atgal... Tuomet gaudavome ir paaiškinamąjį komentarą, tik ne skambių ideologinių frazių forma, o, kaip sakoma, tiesiai šviesiai: štob služba miodom nekazalos’ (19)!

Savo ruožtu kareiviai stengėsi pagal galimybes tų darbų išvengti ir turėjo kitokį posakį: soldat spit, služba idiot (20). Tačiau sėkmingai pasislėpti, išvengti tų darbų retai kam pavykdavo. Nebent tarnybos pabaigoje, jau turint senio statusą. Tas nuolatinis miego poreikis buvo pagrindinis šauktinio kareivio egzistencinis reikalas.

Taigi visoje Sąjungos teritorijoje buvo (ir gal vis dar yra) vieningas jos armijos principas: pripochat’ soldata (21)! Kareivis negali nė minutės būti be kokio nors darbo, ir jis nuolatos turi būti kokio nors komandyriaus žinioje. Be abejo, aukštesnieji vadai apie kareivį dažnai žinodavo tik apytikriai, pavyzdžiui, kad tas ar anas būrys kasa sniegą. Ir jei pamatys tave kažkodėl sniego nekasantį – iškart būsi sulaikytas ir apklaustas! Kas toks? Iš kokio būrio ir kodėl be darbo? Pasekmės – atitinkamos: paprastai darbų porcija nakčiai.

Kareivio lokacija dar turi būti žinoma ir dėl to, kad jo visada gali prireikti kokiam nors kitam staiga atsiradusiam svarbesniam darbui. Tokiais atvejais kartais pasitaikydavo, kad vėliau likdavai nubaustas už nebaigtą pirmąjį darbą. Ne visada juk aplink zujantys viršininkai (načialnikai) suderina savo veiksmus, o jau labiau kai kariniuose daliniuose ant jaunų karių galvos užsisėdę dar ir seniai.

Armijos darbų intensyvumą lemdavo ir nuolatinis baimės veiksnys. Kadangi tai vis dėlto armija, kurioje viskas turi būti atlikta tiksliai ir laiku, kiekvienam rūpėjo nebūti nubaustam už blogai atliktą darbą, neįvykdytą įsakymą. Šiuo požiūriu geriausia buvo eiliniam kareiviui, nes jis atsako tik už save. Tačiau vos tik pakilai subordinaciniais laipteliais aukščiau – jau tenka atsakyti ir už žemesniuosius. Todėl rangu aukštesnieji neką mažiau susirūpinę. Jie ir atrodo visuomet reikšmingesni už eilinius kaip tik dėl to nuolatinio rūpesčio išraiškos veide. Ir kol įsakymai iš pačių aukščiausių smegeninių nusileidžia iki kareivio, visa virtinė vienas kitam pavaldžių asmenų įsitempę vienas kito bijo; žemesnis – aukštesnio. Nes jei tik kas nors ne taip, tuoj gauni, kaip sakydavom rusiškai, – pizdiulej (t. y. velnių).

Todėl karininkams ir seržantams prasmingiausios būna dienos, kai jiems pasitaiko proga duoti tų velnių kažkam kitam. Tai jau reitingo kėlimas, savo vertės tvirtinimas pagal visas karinio statuso normas. Galima sakyti, tai netgi patriotinė pareiga, teikianti vilčių kad ir ordinui gauti. Tad kiekvienas, kuris su antpečiais, suinteresuotas rasti priežastį ant ko nors parėkauti, rasti kaltų ir juos nubausti. Kitaip ne tik ordino negausi, bet dar sukelsi įtarimą, kad ir turimus antpečius nepelnytai nešioji. Juos gali lengvai prarasti ir būti pažemintas, jei tik koks uolesnis asmuo išaiškins kokią nors tavo kaltę. Todėl darbai ir būdavo tiesiog sugalvojami, kad aukštesnė valdžia nesikabinėtų dėl neveiklumo.

Kita vertus, tie darbai neturėjo būti itin reikšmingi, kardinaliai kažką keičiantys. Nes, neduok Dieve, vyresnybei kils įtarimo šešėlis apie radikalių reformų mintis... Juk tokių dalykų visada bijo šio pasaulio stiprieji, visokie neklystantys vadai.

Generolai, aišku, svajojo apie galingą, disciplinuotą, pareigingą kariuomenę, bet kaip ir kokiais kriterijais nustatyti armijos vertę? Juk patys vadai tebuvo ideologijos produktas, gyveno savo iliuzijomis – ką jie galėjo padaryti? Todėl armijoje nebuvo nieko tikra, išskyrus paviršinius efektus, išorišką vaizdą. Kareivių batai blizga, lovos siūlu išlygintos, takai atvykstantiems aukštiems generolams kastuvais suploti – ko daugiau reikia? Kitkam nei laiko, nei sveikatos nebelieka. Paviršinis konjunktūrinės sistemos blizgesys tenkino visus su kaupu. Tai buvo magistralinis masių kelias, kurio pavadinimas – „Valio!“ Iš viršaus viską maskavo pompastiški šūkiai ir kalbos. Per televiziją, radiją skambėjo vien euforiškai pakylėtas tonas, normalaus balso neišgirsi. Nebuvo ten nei normalių santykių, nei normalaus darbo. Viskas tik atrodymui, pasirodymui, pataikavimui. Vadai už neaišku kokius nuopelnus kabinosi sau ordinus, o vieninga liaudis vieningai plojo...

Ta nesibaigiančių tuščių darbų rutina karinėje mokykloje buvo tokia svarbi, kad užgožė net karių fizinį ir kovinį parengimą. Visuomet svarbiausia – dienos darbų realijos. Kažkur kažką padaryti, išvalyti, išplauti, atkasti, užkasti... O tokiems dalykams kaip šaudymo pratybos, lauko kovos įgūdžiai – skurdus laiko minimumas. Tarsi tai būtų nereikšmingas priedas prie buitinių darbų būtinybės.

Deja, kaip tik dėl tokios politikos pasitaikydavo, kad jauni kariai neatlaikydavo, nes tokią buities maišalynę jiems dar smarkiai apsunkindavo ir senių diktatas. Sovietinės armijos kelias ne vien karo aukomis, bet ir nusižudymais klotas. Tikrieji karo tarnybos reikalai čia iš tikrųjų niekuo dėti. Apmokymai, sportas, pratybos – atleiskite, bet tai juk būtų visai smagūs vyriškos karinės tarnybos prisiminimai! Tik kad viso to sovietinėje armijoje kaip ir nebuvo...

 

 

Kovinė parengtis

 

Be specifinės bet kokios technikos valdymo, kariams priklauso dar ir turėti šaunamąjį ginklą. Mūsų tipo daliniams buvo skirtas karabinas. Tai toks pagerintas šautuvas. Kitokių ginklų regėti neteko, tik muliažines granatas pamėtėme per kūno kultūros pamokas. O kartą, paįvairindami mankštą, ir kovinių savigynos imtynių pasimokėme.

Mus tikino, kad sovietinis karabinas, kaip ir Kalašnikovo automatas, yra geriausias iš visų tos rūšies ginklų pasaulyje. Tai tikėtina, nes tas karabinas pasižymi menka atosmūgio jėga ir dideliu taiklumu. Kareiviai juo be ypatingo vargo pataiko į toli pastatytą taikinį. Gal užtai ir šaudyti per visą tarnybą teko vos kelis kartus ir tik po tris šovinius... Tą karabiną toliau minėdamas kai kada, stiliaus sumetimais, vadinsiu man labiau priimtinesniu šautuvo vardu. Nors armijos specialistai čia smarkiai užsigautų.

Vis dėlto, nepaisant sovietinių ginklų kokybės, kareivių praktiniai įgūdžiai buvo silpni. Galima sakyti, kad kariams „inteligentams“ jėgos kautynės su šautuvais ir nėra būtinos (visas karas jiems vyksta lokatorių ekrane), bet čia aiškios ir darbinės ideologijos pasekmės. Propaganda yra toks stiprus ginklas, kad nuo jo kenčia ir patys jos skleidėjai. Panašiai kaip nuo atominės bombos – per platus poveikis. Kaip minėjau, socializmo žygis į komunizmą turėjo būti taikus, tad gal kad ir save tuo įtikintų, jie karius laikė įkinkytus į darbus, o elementarias kovines pratybas organizuodavo tik pripuolamai, kada ne kada. Manau, netgi ir teorinių specialybės mokslų ten galėjo būti daugiau.

Visas kario lauko kovos parengimas iš tikrųjų buvo daromas dėl tokio ženkliuko – GTO (22). Beje, tuo šūkiu rėmėsi ir civilinių mokyklų kūno kultūros pamokų rengimas. Reikėdavo išlaikyti tam tikras sporto pratimų normas – bėgimai, šokimai. Specialiuose būreliuose dar ir sportinis šaudymas. Armijoje daug kas netgi paprasčiau – tik atsispaudimai nuo žemės ir prisitraukimai prie skersinio. Kas įstengia – gerai, kas ne – apsieis. Patampydavo, aišku, kareivius, versdavo paprakaituoti, bet neilgam – lopetos laukė... Tad ir ženkliukas formalus. Nors jį reikėjo išsikovoti tarsi kokį ypatingą sporto medalį, jį turėjo įsisegę absoliučiai visi kareiviai. Tiesa, to ženkliuko buvo trys kategorijos: žemiausias – trečiojo laipsnio, jis buvo skirtas masiniam dalijimui. Armijos mokykloje ženkliukus gavome prieš išvykdami į dalinius. Buvo ir dar kažkokių pasižymėjimo ženklų, bet ne taip reikšmingų, tad jų ir nebepamenu.

Kitas svarbus ideologinis veiksnys, lėmęs aplaidų, formalų karių parengimą, buvo žmogaus laikymas bandos (kolektyvo) dalimi. „Viskas žmogui ir jo gerovei!“ – skelbė sovietiniai plakatai, tačiau tas žmogus egzistuoti tegalėjo masės pavidalu. O dėl šventų masės interesų individui (na, kas jis toks, ko jis pats savaime vertas?) tenka ir aukotis. Galima leisti į mūšį, sakykime, šimtą gerai parengtų karių, bet galima tą patį atlikti ir su tūkstančiu, kurie puls priešą kad ir plikomis rankomis... Čia juk svarbu pati idėja, dėl kurios tave išmokė aukotis.

Štai per Antrąjį pasaulinį karą rusų kareiviai menkinamai buvo vadinami „patrankų mėsa“. Tegul karas ir pramintas garbingu Tėvynės karu, bet juk ginama buvo ne tiek Tėvynė, kiek dar garbingesnis reikalas – komunizmo ideologija! Vaizdžiai tariant – Tėvynė yra kaip ir patys kariai, o ideologija šiuo atveju – tų karių mirtys... Milijonas šen, milijonas ten – stalininės sovietų valdžios tas nejaudino. Gal buvo tikri, kad karių jie turi daugiau, nei priešas – kulkų. Tokia politika netgi stiprino sovietinės ideologijos vertę – ji kraujo aukomis štai aplaistyta! Nors stalininis laikotarpis vėliau buvo pačių sovietų pasmerktas kaip klaida ir nukrypimas, bet esmė liko tokia pati (nes tai jokia klaida, o tik ideologinis nuoseklumas).

Kiek žinau, pirmajame Čečėnijos kare labai daug rusų armijos šaukiamosios tarnybos karių žuvo kaip tik dėl netinkamo parengimo kariauti. Kad ir primityvūs kalnų vaikai tie čečėnai, bet juk su šluota (dažnesniu rusų kario „ginklu“ nei šautuvas) jų iš urvų neiškrapštysi. Pasekmė – tūkstančiai beprasmiškų to karo aukų.

Prisiminkime Lietuvą 1991 metais, Vilniaus televizijos bokštą. Jį sovietams užimti visai neturėjo būti sunku, nes juk saugojo tik beginkliai civiliai. Ir vis dėlto paprasti kareiviai tai užduočiai netiko. Pagal įprastą sovietų taktiką lengvam bokšto užėmimui reikėtų keliskart daugiau karių, nei ten budėjo civilių... Tačiau toks reikalas turėtų nemalonų politinį niuansą – kareivių masiškumas jau būtų panašus į okupaciją. Todėl sovietų kariškiai ėmėsi subtilesnės strategijos – organizavo specialios paskirties, galima sakyti, profesionalų būrį, kuris ir atvyko iš kažin kur toliau. Tačiau net ir tie kariai savo parengtimi buvo nepatikimi – reikėjo dar juos ir dopinguoti (gal narkotikais – visų jų akys esą įtartinai blizgėjo). Ir vis vien jie „gražiai“ tos akcijos atlikti nesugebėjo. Tai, kad jie elgėsi kaip pamišę, liudijo tik jų pačių netikrumą, nepasitikėjimą ir baimę. Drįstu spėti, kad eilinis policininkų būrys iš bet kokios kapitalistinės šalies, turėdamas šaunių įgūdžių vaikyti demonstrantus, būtų tą reikalą sutvarkęs daug preciziškiau.

Tiesa, dėl Vilniaus bokšto iškyla kitas vertinimo aspektas – kad tie žiaurumai buvę suorganizuoti specialiai, tokiu būdu norėta įbauginti Lietuvą. Todėl jų akciją su aukų pasekmėmis reikėtų laikyti kaip sėkmingai įvykdytą. Galėjo, aišku, koks politrukas ir turėti tokių politinių planų, bet, kalbant apie grynai karinę strategiją, panašiau, kad tada Vilniuje pasireiškė tiesiog tipiška sovietų „kariavimo“ taktika. Užėmę televizijos bokštą, jie kaip tik pasijuto perlenkę, puolė teisintis prieš pasaulį, neva nepraliejo nė lašo kraujo. Skubomis netgi filmuotą „dokumentinę“ medžiagą surentė – apie lietuvių šaulius, provokacijos tikslais šaudančius nuo stogų į savo žmones... Tai vertinčiau kaip tos nakties klaidų taisymą. Senos sistemos klaidų lopymą senais metodais.

Tiek tegaliu parašyti apie sovietinės armijos fizinę kovinę parengtį. Suprantama, mūsų tarnybos pagrindą sudarė radiolokaciniai budėjimai, tačiau nelabai perdėsiu sakydamas, kad sovietinį karį nuo darbininko ir valytojos skyrė tik uniforma. Nepalyginti dažniau už šautuvus rankose laikėme kastuvus, šluotas, skudurus...

 

 

Bausmės ir malonės

 

Karininkai nepaklusniuosius pagąsdindavo – išsiųsim į karinius dalinius! Bet mūsų tai nebaugindavo, nes galvojom, kad ten tarnyba turėtų būti tokia pati (mes klydome). Gąsdinomės kur kas konkretesnių bausmių – nariadų (darbo paskyrų). Kaip jau minėjau, tai įvairaus pobūdžio buitiniai darbai ir budėjimai, kuriuos kareiviai turi vykdyti pagal grafiką. Tačiau tai ir bausmės forma – kai nariadas duodamas be eilės.

Bausmės nariadų darbai kareiviui visada užduodami po otbojaus (23). Taigi bausmės nariadai – darbai po dienos darbų, nes dirbti dieną – jokia bausmė (juk diena tik iš darbų ir susideda). Užuot atsidavę miego palaimai, nuvargę, kartais vos bepastovintys ant kojų kareiviai, kai kurie jų – gavę nariadus be eilės, – turi valandą ar kelias dar kažką dirbti arba tiesiog visai nakčiai stoti į budėjimo postą.

Didžiausias teikiamų bausmės nariadų skaičius – penki. T. y. tiek jų galima gauti vienu kartu nuo vieno kokio baudžiančio karininko, kurių užtai ir vengdavom sutikti. Bausti galėjo ir bet kuris vyresnis karys seržantas, tik jie turėjo, atrodo, dviejų nariadų teikimo limitą. Bet viso to užteko, kad reguliariuose daliniuose ypač jauni kariai iš nariadų virtinės nebeišlįstų. Silpni, neužsigrūdinę dar vakarykščiai paaugliai iš viso pamiršta normalų nakties poilsį, galutinai nuvargsta ir tuo labiau dėl nuolatinių senių patyčių prieina kartais iki fatališko sprendimo...

Patirdavome ir savotiškų ekspromto nuobaudų, kurios gana populiariai peršamos kino filmuose. Kai kada įkarščio pagautas koks vyresnysis pageidauja, kad prakaituotum jau dabar, nedelsdamas, jo akyse. Tokių priemonių buvo daug – atsispaudimai nuo žemės, bėgiojimas po placą su dujokauke, žygiavimai strojevym šagom ir pan. Tačiau tokiais būdais bausdavo retokai – kur kas svarbiau bausti darbu. Gal dėl to, kad tai ir ideologinė garbė...

Pati rimčiausia bausmė kareiviams – gauptvachta (24). Tai aiškiai vokiškas žodis, net nežinau rusiško atitikmens. Nariadą galėjai gauti už nieką (saga ištrūkusi, juosmens diržas palaidas ar ne taip pasveikinai pro šalį einantį karininką, galų gale jis pats ne ta koja iš lovos išlipęs), o gauptvachta duodama jau už rimtus prasižengimus. Pavyzdžiui, už samovolkę (25).

Yra tam tikri reglamentai, skiriantys samovolkę nuo dezertyravimo. Jos reikšmė priklauso nuo pasišalinimo trukmės ir atstumo – kuriam laikui ir kiek toli. Paprastai pasišalinama tik trumpam ir tai įstengia padaryti labiau patyrę kariai seniai, taigi tarnybos pabaigoje. Samovolkės tikslai – merginų lankymas, svaigalų, rūkalų įsigijimas, šiaip nutrūktgalviškumas.

Su vietinėmis merginomis susipažįstama bei alkoholio prisigraiboma ir gavus užtarnautą išleidimą iš dalinio (už gerą tarnybą) – uvolnenije (26). Tai reta, ypatinga malonė, suteikiama sekmadieniais ir per šventes. Kaip labiau verti, ja paprastai maloninami seniai, todėl mūsų mokykloje uvolnenijos apskritai nebuvo teikiamos (per jauni kariai dar). Tačiau ir vėliau tarnaudami išleidimų beveik neturėjome, nes tos sferos daliniai pasižymi mažu karių skaičiumi, o šie visada būdavo užimti.

Tais išleidimais iš dalinio buvo siekiama manipuliuoti kareiviais ir savaip juos auklėti. Tai ne tiek atpildas už gerą tarnybą, kiek bausmė už blogą – neišleidžiant iš dalinio. Antai pažada kokiam kariui (tarkim, fazanui), kad, jei šis išsilaikys savaitę be pražangų, tai sekmadienį gaus uvolneniją. Ir tas laikosi kaip pabučiuotas – iki pirmo bausmės nariado, kurį neišvengiamai gauna kad ir šeštadienio vakarą... Jei ne nuo karininkų, tai nuo seržantų senių. Ir vietoj susimovusio fazano iš dalinio į laisvę keliauja šauniai pasitempęs senis...

Panašūs buvo ir atostogų reikalai. Tuose radiolokacijos daliniuose dėl karių trūkumo jos buvo dar retesnė išimtis, nors tai netrukdė raginti kareivių gerai tarnauti kaip tik dėl atostogų. Jiems turėjo būti baisu prarasti tą fantastišką viltį – kelionę į namus. Vis dėlto mes nebijojome, nes tokių vilčių ir nepuoselėjome. Daugelis laikėmės nuomonės, kad be atostogų gal ir geriau. Suprantama, jų niekas neatsisakytų (jau vien dėl fizinio poilsio), tačiau po savaitės kitos vėl baladotis atgal į tavęs pasiilgusį pragarą – tai jau tikra kančia. Psichologiškai kareiviui geriau tarnauti be jokių pertraukų. Toks buvo beveik visuotinis įsitikinimas. Aš pats atostogų neturėjau, o uvolnenijoje per visą tarnybą pabuvojau tik vieną kartą, tarnaudamas jau daliny fazanu.

Atitinkamai ir kareiviai turėjo savų, sistemai atliepiančių nuostatų. Pavyzdžiui, buvo laikoma, kad kareivis ne kareivis, jei nė karto neišspruko į samovolkę ir jei nebuvo gavęs gauptvachtos. Aš pats šiuo požiūriu – ne visai tikras kareivis. Nors samovolkėje vėliau dalinyje pabuvojau, tačiau labai trumpam – tik susiveikiau cigarečių, o cypėje tupėti taip ir neteko. Tad nelabai koks ir kareivis. Sakytume, korespondentas...

Viena iš didelių blogybių, galėjusių atsitikti kareiviui, tai būti pakeltam į jefreiterio rangą. Geriausia arba iš karto šokti į seržantus, arba likti be jokio paaukštinimo – būti tiesiog eiliniu. Tokia nuostata ypač gyva tarp kareivių iš pačios Rusijos. Jefreiteris reiškia tiesiog gerą, pavyzdingą kareivį. Šis laipsnis susijęs ir su visomis blogomis konjunktūrinėmis savybėmis – valdžios palaižūnas, idėjinis pakalikas, gal ir skundikas. Nors iš tikrųjų tai buvo toli nuo tiesos, nebent kažkada anksčiau, prieškariu – jei tikėtume kai kuriais senais kino filmais, propaguojančiais šaunų pasitempusį kareivį – jefreiterį... Šiaip valdžia laipsnius skirdavo pagal kažkokius savo planinius reglamentus ir kareivio nė neklausdavo. Ypač mėgdavo pamaloninti kareivį šiam jau vykstant namo, į demobilizaciją. „Užplodavo“ jam, kaip būdavo sakoma, jefreiterio antpečius, ir viskas. Geras karys – vadinasi, geri buvo ir komandyriai...

Tačiau kareiviui dėl tokio paaukštinimo tik rūpestis. Teko matyti įsiutusį kareivį rusą, kuris net verkė: nusiplėšiu aš tuos pagonus (antpečius), kai tik išeisiu iš dalinio! Jo gimtajame kaime grįžti namo su jefreiteriškais – gėda... Tokį požiūrį būtų galima vertinti kaip antisovietizmo pasireiškimą, tačiau, manau, su didele išlyga. Čia svarbus ne ideologinis, bet socialinis ir psichologinis veiksnys. Koks tu vyras, jei armijoje nelakstei mergų ir šnapso!..

Šių prisiminimų autorius tarnybą baigė, deja, jefreiteriu. Taigi buvau toje armijoje lyg korespondentas.

 

 

Valgio reikalai

 

Vargu ar kas negirdėjo apie pagrindinį kareivių maistą – košę. Visai neblogas dalykas, ypač jei dar pamargintas mėsos trupiniais. Valgykloje sėdėdavome po dvidešimt karių už ilgų stalų. Įrankiai – metalinis dubenėlis, šaukštas ir puodukas. Lygiai tokius pačius mačiau ir kino filmuose apie kalėjimus.

Įsiminė pirmas ir antras valgymas. Pirmąjį kartą visi kaip susitarę palikome neliestą sviestą, kurio po gabaliuką išduodavo pusryčiams. Na, didelio čia daikto – labai jau mums reikia to sviesto. Kai kurie aiškino, kad namuose jo niekad ir nevalgydavę. Bet jau antrą dieną stalai buvo tušti, dubenėliai išlaižyti, o sviesto – tarsi ir nebūta... Kaip tik sviestas, taip pat ir sriuboje ar košėje pasitaikantys mėsos gabalėliai suteikia daugiausia kalorijų, taigi jėgos ir sveikatos, kurios trūkumą pajutome jau pirmomis dienomis.

Buvome girdėję, kad jūrų laivyne šeria geriau, nors šiaurės zonos sausumos tarnyba taip pat maitinama sočiau. Ypač tuo didžiavosi mūsų mokykla – joje būdavo šiek tiek didesnės maisto porcijos nei kituose daliniuose. Greitai mums to maisto ėmė užtekti, ir tai buvo todėl, kad valgydavome standartiniu trijų kartų per dieną režimu, visada tuo pačiu metu. Tai, pasirodo, naudinga ne tik ekonominiu, bet ir sveikatos požiūriu.

Problemų gerokai kėlė neįprasta vandens gėrimo tvarka, iš pradžių net baiminomės, kad tai bus nuolatinė kančia. Iš gėryklos kazarmoje gėrėme kiek norėjome, tačiau tai buvo ne šaltas, bet karštas vanduo! Teko įprasti. Savaime aišku, kad toks potvarkis įdiegtas pagal liūdnos praktikos padiktuotą daktarų teoriją. Uždusę nuo darbų ir mankštų kareiviai šaltą vandenį gerdami tikrai dažniau sirgtų. Ir, reikia pripažinti, sirgdavome retai, be to, palankus buvo ir sausas šio krašto klimatas.

Vis dėlto šiokių tokių nepatogumų susidarydavo dėl primityvių technologijų. Tos gėryklos neturėjo jokio įrenginio vandens temperatūrai reguliuoti. Iš pradžių vandenį užkaitina taip, kad neapsišutinęs neatsigersi, vėliau jis jau normaliai karštas, bet dar vėliau tenka maukti tik šiltą. Tada blogiausia. Nes toks jau žmogaus organizmas – jis gerai priima šaltą ir karštą vandenį, bet jokio malonumo iš šilto. Na, fiziologinė nauda gal ta pati, tik nejauti, kad numalšinai troškulį. Geri geri tą šilumą...

Netoli valgyklos buvo ir klubas, kuriame veikė bufetas. Ne visada ten galėjome apsilankyti, o kai užeidavome, tai būtinai ir nusipirkdavome šio to – sausainių, saldainių ir ypač kareivių labai vertinamos sguščionkės (27). Beje, sausainiai daugiausia buvo iš Lietuvos (importas!), tad juos mielai kramtėme dėl tėvynės nostalgijos. O dešrelės, vadinamosios sosiskos, tuo metu, atrodo, Rusijoje buvo dar tik išradinėjamos, neužpatentuotos, taigi kažkoks eksperimentinis produktas, todėl ir pateikiamos itin retai. Tada net civiliniame gyvenime tos dabar šlovinamos „tarybinės dešrelės“ buvo ypatingos reikšmės įvykis. Be to, kam jau kam, o kareiviui tokie malonumai yra ir per brangūs.

Klubo bufetas iš tikrųjų ir buvo skirtas daugiau karininkams (bei jų žmonoms) ir vietiniams ten dirbusiems civiliams (buvo tokių keletas). Bet nedažnai lankomas, nes lentynos ten švietė apytuštės. Užtai bufetas atlikdavo savotišką ideologinio auklėjimo funkciją. Per sovietų didžiąsias šventes jame būtinai pateikdavo ką nors įdomesnio, taip pabrėžiant valstybinės ideologijos reikšmingumą. Pavyzdžiui, per Spalio revoliucijos šventes bufete išmesdavo (taip būdavo sakoma) apelsinų ir karininkai galėdavo jų nusipirkti, tiesa, ribotą kiekį. Ta proga kareiviams klube taip pat surengdavo vaišes: kakavos puodukas su keliais sausainiais ir apelsino riekele. Jei nekreiptume dėmesio į kartkartėmis paurzgiantį pilvą, tai toks armijos asketizmas netgi maloniai nuteikia. Tauru ir graudu...

Mes, eiliniai kareiviai, per mėnesį gaudavom tris rublius su kapeikomis algos, seržantai šiek tiek daugiau, tai priklausė nuo pareigybių. Šiaip vidutinis sovietinių laikų paprasto žmogaus mėnesinis atlyginimas buvo apie šimtas rublių. Tačiau kareiviai civiliniame gyvenime nedalyvavo, viskuo buvo aprūpinti, tad būtiniausioms reikmėms tos trirublės jiems lyg ir pakakdavo. Rūkalams, pavyzdžiui. Ypač jei tu, kuklus kareivis, rūkysi pačias pigiausias, prasčiausias cigaretes be filtro arba minėtus papirosus „Belomorkanal“.

Keista, bet tarp kareivių vyravo įsitikinimas, kad papirosus rūkyti nėra taip kenksminga kaip cigaretes. Ir kad tos brangiosios iš užsienio, kurios su filtru, esą dar žalingesnės, nes į jas apskritai nežinia kokių medžiagų prikišta. Juk kapitalistams rūpi vien pelnas, o ne žmogaus sveikata. Ir kas pasakys, kur tiesa? Ypač pagalvojus apie šiuolaikinius masinio vartojimo genetiškai apdorotus produktus. Aišku, geriausia visai nerūkyti, tik armijoje tai sunkiai įmanoma, ir dar su vaikišku kareivio protu...

Pinigų kareiviams atsiųsdavo ir iš namų, tik vis vien armijoje už juos nelabai ką nusipirksi. Kur kas svarbiau už pinigus buvo siuntiniai. Juos privalėjo tikrinti valdžia ir tai dalinyje atlikdavo mūsų kuopai vadovaujantis viršila Konradas – lietuvis iš Kauno. Beje, jis idealiai tiko toms pareigoms, nes buvo aukštas, tvirto sudėjimo, jau visai subrendęs vyras – paskutinis pusmetis ir tarnauti likęs. Dar jis buvo panašus į aktorių Algimantą Masiulį, kuris sovietų filmuose sėkmingai vaidindavo vokiečių karininkus. Konradas ir buvo kaip vokietis – visada demonstratyviai pasitempęs, medalio vertu komandyriaus balsu.

Konradas buvo net išvedęs savotišką siuntinių turinio statistiką ir juokdavosi: kaip tik siuntinys iš Lietuvos, taip ir dešra! Štai siuntiniuose iš Rusijos dominavo saulėgrąžos, nors pasitaikydavo ir visai geri lašinių šmotai, tik ne parūkyti kaip lietuviški, o žali, sūdyti. Iš Kaukazo ar Vidurinės Azijos musulmoniškų kraštų – riešutai, džiovinti vaisiai. Siuntinius tikrinant dalyvaudavo ir jų gavėjai kareiviai. Jie paaiškindavo viršilai, jei šiam kas nors toje kuklioje dėžėje būdavo nesuprantama. Iš tikrųjų, negi supaisysi čia visų tautų nacionalinius patiekalus – kas, ką ir kaip valgo.

Siuntiniai iki dalinio keliaudavo ilgokai (iš Lietuvos – bent dvi savaites) ir toli gražu ne šaldytuvuose. Tad pasitaikydavo ir sugedusio maisto, o tikrintojui Konradui tai jau papildoma atsakomybė. Sykį jam pasirodė per sunkus vieno kaukaziečio duonos kepalas. Perlaužė – viduje rado įmurkdytą visą degtinės butelį... Kai jį daužė, daugeliui aplinkui iš skausmo širdį sopėjo. Sunkus, kone visuotinis atodūsis kartu visus ir prajuokino. Beje, kareivių už siuntinių turinį nebausdavo, nors visiems buvo aišku, kad draudžiami dalykai atkeliaudavo į dalinį jų nurodymu bei patarimais, kaip ir ką slėpti. Juk namiškiai rūpinasi palengvinti tarnybą savo vaikams. Tačiau šito neįrodysi, be to, derėjo laikytis principinės nuostatos, kad civiliai nėra tokie sąmoningi kaip ideologiškai pakaustyti sovietų armijos kariai. Juk civiliai nesuvokia tarnybos reikšmės ir neįvertina kareivio sąmoningumo! Jie nežino, kad kareivis, aptikęs savo siuntinyje neleistiną butelį, pats įteiks jį viršilai, kad šis jį tuoj pat sudaužytų...

Valgomuoju siuntinių turiniu dalydavomės su artimiausiais draugais. Nori nenori, tekdavo dalytis, nes viską, kas valgoma, reikėjo suvartoti tą pačią dieną. Tokios taisyklės. O siuntinius išduodavo vakarais, kartais prieš pat miegą... Nevalgomą turinį susidėdavome į tumbočką – kareivišką spintelę ties lovos galvūgaliu. Paprastai ten laikydavome kuklius laiškų rašymo ir buitinės higienos reikmenis.

Kad ir kaip būtų keista, iš tų spintelių niekas nedingdavo, t. y. niekas nevogdavo, nors prieš armiją buvome prisiklausę priešingų dalykų. Nevogdavo, ko gero, dėl to, kad visi buvome vieno šaukimo, kita vertus, ką iš tos spintelės paimsi – pas visus tie patys elementarūs reikmenys. Tik pinigus, jei kas jų turėjo, nakčiai pasikišdavome po pagalve ar kaip nors panašiai slėpdavome.

Bufetas, siuntiniai – visa tai tebuvo išimtys, kuklus kasdienybės paįvairinimas, bet šiaip armijoje viskas taip suorganizuota, kad kareivis tenkintųsi valgyklos porcijomis, kurios paskaičiuotos išgyvenimo minimumui. Tai buvo nulemta bendro šalies skurdo ir gal sąmoningos valstybinės politikos. Nes tokios gyvenimo sąlygos – savotiškas grūdinimasis galimam karo atvejui. Reikia mokytis ištverti visokias negandas, prisimenant kad ir Leningrado blokadą...

 

 

Buitis

 

Kareivių buitis yra veikla, atliekama tada, kai kareivis išsilaisvina nuo užsiėmimų mokykloje ir kasdienių darbų. Likdavo šiek tiek laiko ir sau.

Kareiviui reikia ir susitvarkyti, ir į pirtį kartais nuvesdavo. Beje, pirtis verta atskiro aprašymo, taip pat ir kareivių oficialus poilsio kambarys – lenkomnata – Lenino kambarys. Tai ypatingos vietos ir ypatingos temos. Daugiausia to buitinio laiko atimdavo karinės uniformos priežiūra. Pati uniforma kukli, ją prižiūrėti nesunku, bet ji visada turėjo atrodyti kaip nauja. Svarbiausia jos dalis buvo medvilninis švarkelis – kitelis, kurį vadinome sutrumpintai, dviem raidėmis – „hb“ (28). Tokios pat ir kelnės, dar auliniai batai, o vietoj kojinių visuotinos portiankos – autai, ypač neįprasti buvusiems miestiečiams.

Autais teko išmokti apsimuturiuoti. Be to, greitai – žaibiškai. Jie praktiškesni už kojines, nes neplyšta, kojos ne taip prakaituoja. Auliniai batai patogūs tuo, kad jų nereikia suvarstyti, nors šiuolaikinės armijos tokių atsisako. Tie auliniai privalėjo būti visada švarūs, juos nuolatos šveisdavome, tiksliau, tepėme tokia grafitine derva, atstojančia normalų batų tepalą (o paprastas pagalys turėjo atstoti prabangos daiktą – batų šepetį). Tačiau nublizginti batų jau niekaip negalėdavome, nes tiesiog nebuvo kuo. Pakakdavo, kad jie buvo juodi, kartais ir su dervos pertekliumi – jos likučiai patekdavo ant kazarmos grindų ir užtikrindavo jų plovimo reikalingumą. Papildomas darbo kareiviui rezervas – tai, ko gero, irgi buvo svarbu.

Kario aprangą išbaigė platus kareiviškas diržas, juosiamas ant kitelio viršaus per liemenį. To diržo funkcija grynai estetinė – su juo karys atrodo pasitempęs, lieknas. Todėl diržas visados turėjo būti kiek suveržtas, o jo žalvarinė sagtis – blizgėti. Juk šventas daiktas – ten sovietų penkiakampė žvaigždė pūpso! Tad sagtį šveitėme ir blizginome kiekvieną mielą dieną.

Tačiau įkyriausias užsiėmimas buvo nuolatinis vorotničioko, vidinės kitelio apykaklės, keitimas. Tai tokia balta juostelė, kurią keisti, kruopščiai prisiūti dygsniuojant reikėjo kas dieną, paprastai vakare. Tam reikalui kepurės viduje (žiemą tai pusiau kailinė, vasarą – pilotė) turėjo būti įsmeigta adata, apvyniota baltu siūlu. Ir dar viena adata su juodu siūlu. Ši dėl visa pikta, jei prairtų kuri kita aprangos dalis. Ryto rikiuotėje tikrindavo visą tą kario išorišką šaunumą, kartais ir siuvimo reikmenis, o jei kas nors ne taip, jei apykaklės juostelė nešvari ar nėra adatų kepurėje – jau turi darbo nakčiai. Taigi, be kitų dalykų, armijoje išmokome ir šiek tiek siūti.

Žiemos metu dėvėjome milines, ilgus kariškus veltos vilnos (milo) paltus. Reguliariuose daliniuose milinė buvo skirta paradiniams žygiavimams, o kasdieniams darbams labiau tiko striukė, vadinama bušlatu. Ji šilta ir patogi, bet mokykloje bušlatų neturėjome ir net nežinojome, kad tokių esama. Juk formaliai mes buvome tik kursantai, neva tik mokomės... O paradoksalus faktas, kad ši karinė mokykla iš tikrųjų buvo ideologiškai organizuota darbo stovykla, gal turėjo būti suvoktas kaip viena iš šios šalies keistenybių. Kaip pasakyta garsiame rusų poeto eilėraštyje: „Protu Rusijos nesuprasi, bendru matu neišmatuosi. Rusija yra ypatinga – ja galima tik tikėti“ (29). Taigi...

Tad visus nepabaigiamus darbus tekdavo nudirbti apsirengus nepatogiomis ilgaskvernėmis milinėmis. Todėl dar labiau nuvargdavome, nors kartu ir sušildavome. Atlikdami sargybos nariadą, kur reikėdavo valandų valandas stovėti vietoje, gaudavome tam kartui kailinius ir veltinius. Tada joks šaltis nebaisus.

Turėjome ir žiemines pirštines. Pusiau kumštines, su atskirais pirštais nykščiui ir smiliui – šautuvo gaidukui nuspausti. Patogus daiktas, tik viena bėda, kad tas pirštines dažnai nukniaukdavo. Tai vienintelis dalykas, kurį vogdavo, gal dėl to, kad jos tarsi niekieno – jeigu padžiautos ant radiatorių. Nuo sniego darbų pirštinės visada šlapios, ir kol jos kur nors džiūsta, kai kam atrodydavo visai ne pro šalį jas ir visai nudžiauti, t. y. apsirūpinti atsarga. O kas lieka visai be pirštinių, tas tuo labiau ieško tokių „atliekamų“, bedžiūstančių...

Įsiminė senųjų civilinių drabužių likimas. Kiek vargome dalydamiesi specialiais popieriniais maišais ir cheminiais pieštukais! Į tuos maišus vyniojome, kišome savo drabužius ir stengėmės kuo aiškiau užrašyti ant jų namų adresą! Aš turėjau striukę, ryškų geltoną šaliką ir naują rudeninę kepurę. Toliau maišus palikome tvarkyti praporščikams. Jie išsiųs. Taip ir laiške tėvams parašiau.

Buvo ir tokių, kurie nesivargino siųsti, kiti jau ir neturėjo ko. Kai pirmą kartą persirenginėjome kareiviškais apdarais, tai kai kurie net nenusivilko savo senų drapanų, tiesiog persiplėšė... Kiti juokaudami, žiūrėk, ir kaimynui perplėšė – padėjo nusirengti. Visaip buvo, bet daugelis mūsų vis dėlto gražiai tuos savo drabužius sutvarkėme, supakavome. Nors toks ten ir turtas – vargu ar grįžęs po dvejų metų tais drabužiais rengsies. Nebent kas jaunesnių brolių turėjo namie. Mano seseriai, suprantama, niekas nebūtų tikę, tačiau aš vertinau savo šaliką – šiltas, smagus toks, buvau prie jo įpratęs. Ir apskritai – jeigu yra galimybė išsiųsti, vadinasi, tebūnie. Namie rasis, kur panaudoti.

Vėliau, jau po gero mėnesio, atsitiko taip, kad netikėtai paaiškėjo mūsų drabužių likimas. Ruošėmės artėjančiai Konstitucijos šventei, plušome visas kolektyvas – plovėme, šveitėme kazarmos grindis, šiaip aplinkui viską šluostėme, valėme. Tam ir skudurų visokiausių buvo parūpinta. Tik staiga žiūriu – ogi plaunu grindis savuoju šaliku! Išskleidžiau ir apžiūrėjau atidžiau – taip, tas pats... Visas jau pajuodęs, aptriušęs ir tik pusė jo likę, bet pažinau. Čia pat kažkuris kitas kareivis irgi nustebęs ėmė keiktis – atpažino savo drabužio liekanas. Tada ėmiau dairytis savo rudeninės kepurės – kažkaip jos pagailo, juk visiškai nauja buvo. Radau – vienas kareivis, batu įsispyręs, smagiai ja trynė salės grindis...

Po visų dienos darbų ir buitinės rutinos ateidavo ir nakties metas. Bet prieš miegą dar reikėjo kolonomis žygiuoti ir būtinai traukti kokią karinę dainą. Miego požiūriu pasivaikščiojimas, aišku, sveika, nors ir taip užtekdavo to lauko oro. O karinės dainos – kas jų nežino? Muštro taktas ir kartu savotiška atsipalaidavimo nuotaika. Jų klausantis iškyla nerūpestingo, savimi patenkinto kareivio paveikslas. Tik juokiasi, rankom į šalis mosikuodamas, – jokių problemų! Nemanau, kad kas nors iš mūsų dainuodamas taip jautėsi, nors kai kuriems patikdavo demonstratyviai plėšyti gerklę. Tik ne dėl ideologinio sąmoningumo, o daugiau dėl nutrūktgalviškumo, įžūlumo. Pavyzdžiui, dainą apie kareivio laukiančią mergaitę garsiausiai bliovė kaip tik mėgstantys riebius anekdotus. Panašiai vertindavome ir labiau politizuotas patriotines dainas – kitu metu iš jų tik pasišaipydavom. Tas rėksmingas dainavimas žygiuojant buvo kažkokia brukamos sovietinės ideologijos karikatūra, ir nieko daugiau.

Gerkles plėšyti reikėjo visiems, nepriklausomai nuo asmeniškų simpatijų ar antipatijų toms dainoms. Jei vzvodas (30) nebliaudavo vieningu choru ir visu balsu, tada jau užkaukdavo „paradui“ vadovaujantis seržantas – keikdamasis grasindavo papildomais žygiavimais, kad ir per visą naktį.

Prisižygiavę ir prisirėkavę kareiviai išsirikiuoja kazarmos viduje ir klauso skaitomo pavardžių sąrašo. Tikrinamas asmeninis sąstatas, – ar kas nepabėgo, neprapuolė. Kiekvienas turi garsiai atsiliepti į savo pavardę. Sąrašą skaito kuopos viršila, tas pats Konradas. Tačiau kareiviai išvargę, kiti vos ant kojų laikosi. Ir, būdavo, kai kurie įsigudrindavo jau stovėdami užmigti, snūstelėti... Taigi neišgirsdavo savo pavardės. Miegi! Mat’ mat’... – keiksmais užstaugdavo Konradas. Kaip arklys! – dar pridėdavo ir pagrasindavo – du nariadai už tai! Tik realiai nariadų už tokius nesusipratimus Konradas niekada neduodavo. Apskritai jis jais ir nesišvaistė. Karinėje mokykloje užteko aktyvistų ir be jo, o gauti nariadą nuo Konrado – ypatingas atvejis, net savotiška garbė...

Ir pagaliau kareivio ausiai pati maloniausia komanda – otboj! Tai paskutinis formalus viršilos žodis tą dieną. Kartais, norėdamas pažymėti jo reikšmingumą, pabrėžtinai ir netaisyklingai kirčiuodavo: at-bojjj!.. Visi kaip pabaidyti kiškiai turėdavome sprukti prie savo lovų. Aišku, išskyrus tuos, kurių laukė bausmės nariadai.

O rytą – žymusis kareiviškas podjom (31)! Šitą komandą duodavo per naktį budintis dnevalnas (32). Jis stovi prie pagrindinės koridoriaus tumbočkos, ten pat ir vėliava. Nariadas jo toks. Rytą, o gavęs įsakymą ir vidury nakties (kai su kareiviais profilaktiškai žaidžiami aliarmai, kroso bėgimai), jis užkaukia visa gerkle: rota, padjom! (kuopa, kelt!). Privalai per 45 sekundes iššokti iš savo kojkos, apsirengti ir stovėti rikiuotėje.

Pirmąjį rytą atsikelti nebuvo sunku – nemiegojome jau gal pusvalandis iki pažadinimo komandos: visuotinis prabudusiųjų šurmulys, murmėjimai... Visi įsitempę tik laukiame tos komandos, bijodami pramigti, neišgirsti, pavėluoti. Iš pradžių vadai buvo atlaidūs – su mums dar neįprasta apranga leido terliotis iki dviejų minučių, bet vėliau, davus karinę priesaiką, jau tiksliai po 45 sekundžių pasigirsdavo kauksmas visai rikiuotei: smirrrno!!! Ir kas pavėluodavo į rikiuotę ar nebaigdavo užsisagstyti – du nariadai be eilės!

Greitai įpratome laiku apsirengti, taip pat ir užmigti užmuštojo miegu, o iš ilgesingų tėviškės sapnų mus prikeldavo „miela“ dnevalno gerklė: rota, padjom!!!

Iš savaitės dienų išsiskirdavo sekmadieniai. Tada mokykloje nebūdavo užsiėmimų, mažiau darbų, bet tiek pat daug buitinės rutinos, o neretai prigalvodavo net papildomų profilaktinių šlavinėjimų, dulkių valymų. Šventą dieną reikia ypač blizgintis...

Per šventines dienas kai kada klube rodydavo kino filmus. Į klubą, kaip ir į pirtį ar bet kur kitur (į darbus, mokslus), vesdavo kolektyviai, būriais. Visus tuos filmus skrupulingai atrinkdavo cenzūra ir jie buvo įstabūs tuo, kad niekada negalėdavai prisiminti jų siužeto. Kažkokia beprasmiška socialistinio lenktyniavimo ir panašių gamybinių santykių problematika. Net nusibodusių filmų apie karą nerodė. Kareiviai, aišku, nepatenkinti niurnėdavo, bet vis geriau klube žiūrėti filmą, nei kazarmoje plauti grindis. Buvo aišku, kad tuos filmus liaudžiai užsako partinės viršūnės, o kino studijos juos kepdavo kažkokia planine tvarka. Tik kadangi civiliams nėra kaip jų rodyti (juk nepriversi žmonių eiti į kino teatrą), kareiviai buvo kaip tik ta publika, kuriai tikdavo viskas. Gal tuos propagandinius filmus dar demonstruodavo kur plačiosios Rusijos kaimuose, ten juk irgi pasirinkimo nebūdavo.

Taigi apibendrintai kario egzistencija yra kukli buitis, minimumas miego ir valgio. Užtat maksimumas darbų, daug baudų ir smagios dainos vakarais!

 

 

Klasėje

 

Tarnybos pradžia buvo tokia, kokia gal ir turėjo būti: ideologinis muštras iki pompastiškų aukštumų. Kaip jau minėjau, toje mokykloje senių teroro nebuvo (visi kareiviai buvo jauni, vieno šaukimo), užtat patyrėme gana griežtą, ideologiškai motyvuotą dėstytojų karininkų ir seržantų drausminimą bei spaudimą. Dėl tokio požiūrio į mus pasijutome nejaukiai, net kvailokai, tarsi būtume paklusnūs mokinukai, privalantys gerbti tiek savo mokytojus, tiek visą jų brukamą ideologiją. Prieš tokią tvarką, aišku, nepasispardysi, tačiau bent pačių kareivių santykiai buvo normalesni.

Toje karinėje mokykloje viskas buvo kaip ir įprastose mokyklose: klasės su suolais, sporto salė ir dėstytojų kambarys su klasės žurnalais. Tik vietoj civilių mokytojų – karininkai ir seržantai, o vietoj dėmesingo klausymosi – įnirtingos pastangos neužmigti. Nuolatiniai dienos darbai, kurie prasidėdavo nuo pat ankstaus ryto (pamokos čia – antraeilis dalykas), dar ir trumpokas nakties poilsis mus, neįpratusius, tiesiog vertė iš koto, ypač sudribus į suolą. Lauke žiema, o klasėje taip šilta, gera – taip panašu į tikrą mokyklą...

Bet už snaudimą grėsė bausmė: triskart aplink mokyklos pastatą bėgte, marš!.. Kadangi apibėgimų kontroliuoti pamokų metu nebūtų kam, karininkams tekdavo apsiriboti pagrasinimu. Snaudalius greitai ėmė kontroliuoti saviškiai: atsikvošėdavai nuo kaimyno niukso ir keiksmo. Jei nebijodavai dėstytojo, pajusdavai bundantį savo draugų „sąmoningumą“. Ne tiek ideologinį, kiek psichologinį: aš štai nemiegu, o tu kas toks, kad galėtum snausti? Aišku, prieš niuktelėjant būdavo įvertinama snaudžiančiojo fizinė konstitucija – kad kartais negautum atgal... Tačiau kartą, mums visiems rašant kažkokią kontrolinę užduotį, už savo stalo užsnūdo pats mūsų auklėtojas – instruktorius seržantas. Jam niuktelti niekas nedrįso – buvo tik smagaus juoko.

Kartą pirmosiomis mokymosi dienomis atsitiko, kad mūsų auklėtojui prireikė trumpam išeiti. Klasėje kurį laiką tvyrojo nejauki tyla. Galėtum šią netikėtai atsiradusią laisvą minutę kažką nuveikti (aišku, kokią nors eibę), tik taip staiga nieko nesugalvosi. Tad sėdėjome sau ramiai suoluose. Bet pajutome – mums visiems reikia kažkaip apsispręsti, gyvenimas negali būti toks netikras, ideologiškai sukaustytas ir partietiškai rimtas. Negalime būti taip sau, be priežiūros ir be vado. Kažkuris iš mūsų turi tapti lyderiu! – nejučiom šovė į galvą mintis. Kuris būtų didesnis autoritetas už tuos suknistus karininkus. Kadangi pats tokiu nesiruošiau būti – ėmiau atsargiai dairytis... Atspėjau! Kaip tik tą akimirką susiorientavo labiausiai tinkantis.

Tai buvo armėnas, aukštokas lieknas vaikinas. Staiga iššoko priekin prie dėstytojo stalo, atsisuko ir – subliovė asilo balsu!.. Visi, suprantama, išsproginome akis. Po to kuo riebiausiai nusikeikė, nežinia kam ir kodėl. Tai klasę privertė dar atidžiau suklusti, reaguoti – pasigirdo susižavėjimo replikų: o čia tai frajeris!..

Toliau tas jau aiškus pretendentas į lyderius ėmė išdarinėti įvairiausius nešvankius pokštus, kuriais išreiškė savo požiūrį į mokyklą. Jis gana vykusiai parodijavo visus mūsų dėstytojus karininkus, įskaitant ir mūsų auklėtoją seržantą – jų kalbėseną, manieras. Kraipėsi, vaipėsi, taisė mimikas kaip įmanydamas – va tas yra toks, kitas – anoks... Nepamiršdamas kiekvieno suvaidinto charakterio nulydėti ir sodriais keiksmais. Klasė ūžė iš pasitenkinimo, balsu gyrė savo lyderį, jo vardą tarė jau su ypatinga pagarba. Priešais mane sėdėjęs tautietis lietuvis atsisuko ir, švytėdamas iš džiaugsmo dėl tokio cirko, kuo nuoširdžiausiai pareiškė: štai koks šaunuolis, pasirodo, besąs tas mūsų... (pavardę pamiršau).

Beveik iš karto bandė panašiai sublizgėti keletas kitų smarkesnių karių, ypač išsiskiriantys fiziniu tvirtumu, bet ano juokdario pralenkti niekam nepavyko. Ir kai vėliau seržantas rinko klasės seniūną, mes jau vienbalsiai turėjome kandidatą. Tada svarsčiau – gal taip ir geriau, negu būti idėjiniu sovietiku ir visą tą aplinką priimti rimtai, už gryną pinigą, dalyvauti joje kultūringai ir žmoniškai... Juk tos sistemos iš tikrųjų visi nekentėme.

Tas staiga iškilęs lyderis šiaip buvo bernas kaip bernas, sakyčiau, netgi visai padorus vaikinas. Ir niekas nesistebėjome, kai po pusmečio, mums jau išvykstant į dalinius, tas šaunusis seniūnas gavo seržanto antpečius ir buvo paliktas tarnauti mokykloje instruktoriumi...

Prisimindamas šį įvykį vis pagalvoju: gera buvo jo taktika. Svarbu pati pradžia. Visus priblokšti, įtikti masėms, daugumai! Šitą taktiką tiesiog intuityviai suvokia ir įgyvendina apskritai visi lyderiai, ypač politikai, bet ne mažiau ir reikšmingi meno ar kultūros veikėjai. Tada toje klasėje visų akivaizdoje buvo apreikšta ne kas kita, kaip elementari socialinės karjeros strategija.

 

(Skaityti toliau)

 

_________________________________

(16) Kvailas galva – kojoms nėr ramybės. Taisyklingai būtų: дурная голова – ногам нет покоя˙ (rus.).

(17) Trumpinys Беломорканал Беломорско-Балтийский канал (rus.) – Baltosios jūros–Baltijos kanalas, iki 1961 m. dar vadintas Stalino kanalu. Per rekordiškai trumpą laiką (1931–1933) iškastas 227 km ilgio kanalas, sujungęs Baltąją jūrą su Onegos ežeru ir nuo šio ežero atvėręs išėjimą į Baltijos jūrą. Strateginės ir pramoninės reikšmės kanalą primityviomis sąlygomis kasė Gulago kaliniai (ГУЛаг – Главное управление исправительно-трудовых лагерей, трудовых поселений и мест заключения, sovietinė prievartinių darbo stovyklų sistema, veikusi 1934–1960 m.), kurie oficialiai buvo vadinami „įkalintais kanaloarmiečiais“ (заключённый каналоармеец, sutrumpintai „ē/ź“, is čia atsirado kalinių žargono žodis „zekas“). Įvairiais duomenimis, kanalo statyboje žuvo nuo 50 iki 200 tūkstančių įkalintųjų. Keletą kartų rekonstruotas kanalas iki šiol naudojamas krovinių gabenimui ir turizmui, tačiau pramoninė jo reikšmė dėl riboto pralaidumo sumažėjusi.

(18) койка (rus.) – lova, gultas.

(19) Kad tarnyba neatrodytų kaip medus (rus.).

(20) kareivis miega, tarnyba eina (rus.).

(21) Nuo žodžio pochat’ – arti; posakio reikšmė – užjodyti darbais kareivį (rus.).

(22) ГТО – Готов к труду и обороне (rus.) – PDG – pasiruošęs darbui ir gynybai; valstybinė visuotinė fizinių sportinių pratybų sistema, skirta sovietinio jaunimo patriotizmui ugdyti. PDG programa buvo privaloma įvairiose mokymo įstaigose (ne tik armijoje), aprėpė įvairias sporto šakas, pagal amžiaus kategoriją buvo nustatytos skirtingos vadinamosios PDG normos. Vykdyta 1931–1991 m.

(23) отбой (rus.) – įsakymo atšaukimas, pasitraukimo signalas, pabaiga, poilsio laiko paskelbimas, bet pirmiausia tai komanda gulti į lovas.

(24) Гауптва́хта (rus. nuo vok. Hauptwache, svarbiausia sargyba) – už disciplinines pražangas nubaustų ar karo teismo laukiančių kareivių daboklė, kalėjimas, įrengtas karinio dalinio teritorijoje.

(25) Cамоволка (rus. karinis žargonas – savivalė) – savavališkas kareivio pasišalinimas iš dalinio.

(26) Уволнение (rus.) – trumpalaikis, paprastai vienos dienos, kareivio išleidimas iš dalinio savaitgalio ar švenčių dienomis, teikiamas pažangiam kareiviui už nuopelnus tarnyboje.

(27) sutirštinto pieno (rus.).

(28) Nuo хлопчатобумажный (rus.) – medvilninis.

(29) Умом Россию не понять,

Аршином общим не измерить:

У ней особенная стать –

В Россию можно только верить.

Rusų poeto Fiodoro Tiutčevo 1866 m. parašytas garsus eilėraštis, apibūdinantis Rusijos valstybės ir žmonių mentalitetą – savotišką mąstymo ir elgesio iracionalumą, nenuspėjamumą.

(30) взвод (rus. kar.) – būrys, kuopos dalis, karinis vienetas, dažniausiai iš 25–60 karių.

(31) Подъём (rus.) – komanda keltis.

(32) Днева́льный (rus.) – kuopos budėtojas kareivinėse.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 11 (lapkritis)