Nr. 10, Nr. 11 Pabaiga. Pradžia 2012 m.,
Pirtis
Lyderiavimo problema klasės seniūno išrinkimu nesibaigė. Maža to, kad vienas lyderis įteisintas oficialiai, gyventi reikia visiems ir kasdien, kovoti už savo vietą po saule, už duoną kasdienę, kad jos visada turėtum daugiau už kitus...
Armijoje žmonės negali būti lygūs, turėti vienodas teises. Individai čia tiesiog neišvengiamai skiriasi pareigybėmis, nuopelnais, patirtimi, sumanumu, o svarbiausia – jėga ir kareiviška drąsa, kuri dažniausiai yra tiesiog įžūlumas. Ir tokią reikšmę turi susikurti kiekvienas individas. Kitaip liksi be jokių teisių, būsi užguitas ir kentėsi visą tarnybos laiką. Čia – kiekvienas už save. Armijoje žmogus yra nuogas kaip žvėris, visa jo turėta vertė lieka kažkur toli, civilizuotame pasaulyje, už dalinio ribos. Tik civiliai gali džiaugtis tokia egzistencijos prabanga – būti žmonėmis tiesiog šiaip, be jokios kovos.
Aplinkybė, kad toje mokykloje nebuvo senių valdžios ir atitinkamo jaunesnių bei silpnesnių kareivių išnaudojimo, buvo tarsi laikinas nesusipratimas, nes prievarta tokioje sistemoje anksčiau ar vėliau turi susiformuoti. Tačiau mokyklos pusmečio užteko tik nestatutinių santykių užuomazgoms, daigeliams atsirasti. Tas kuklaus pusės metų laikinumo suvokimas, kaip ir žinojimas, kad tuoj po mokyklos neišvengiamai atsidursi salagos padėtyje, gerokai slopino smarkiųjų aktyvumą. Nors stipriems charakteriams pasireikšti tai, aišku, netrukdė. Ir štai jau pirmaisiais tarnybos mėnesiais tarp mūsų randasi, kas įspiria pasturgalin silpnesniam, nuolankesniam, spyrį būtinai užtvirtindamas atitinkamu salagos keiksmu. Kaip mokyklos kursantas ir to paties šaukimo karys, tas vargšas dar joks salaga, bet jau gali pajusti, kas laukia silpnesniųjų daliniuose... Buvo aišku, kad tas diskriminuojantis senio ir salagos statusas pasireikštų visa jėga, jei tik tarnyba mokykloje truktų visus dvejus metus.
Natūraliausia vieta, kurioje aiškiausiai ryškėjo ir sprendėsi kareivių tarpusavio santykiai, buvo kareiviška bania (18). Visi uždaryti vienoje patalpoje, gauja nuogų, plikų kareivių – ideali vieta „asmenybių akistatoms“. Pirtyje turėjai būti įsitempęs kaip žvėris džiunglėse – žūtbūt išsaugoti ramybę, ištverti grubius juokus, patyčias ir užgauliojimus, tarsi visa tai tau būtų įprastas reikalas.
Gaudavome po tazą (19) ir plaušinę. Ją įtrindavome muilu, kurio gabalų buvo galima rasti šen bei ten ant pailgų medinių stalų ar suolų, ir mazgodavomės. Pirmasis vizitas į pirtį praėjo be įsimintinų nuotykių, dar normaliu civilinio gyvenimo stiliumi. Tačiau jau antrojo apsilankymo metu ramybė baigėsi. Kažkoks tipas ėmė ir paleido plaušinę į kažkurį kitą. Sviedė tiesiu taikymu į pliką kūną.
Čia jau toks reikalas – reikia vožti atgal, pageidautina su keiksmais, nors dar geriau – kaip nors diplomatiškai tą išpuolį paversti juokais, jei tik sugebi. Jei ne – tave tuoj užmėtys ir kiti.
Pradžioje viskas taip ir vyko – tarsi žaidžiant, visiems rėkaujant, kvatojantis ir žvengiant. Tačiau iš tikrųjų kareiviai, patys to nesuvokdami, pradėjo grubų natūralios atrankos procesą, kylantį iš pačių gamtos dėsnių. Kiekvienas stengėsi dėl savęs. Kaip tik nuo tų grubių pirties žaidimų pradėjo išsiskirti lyderiai, tvirtesni individai, o perspektyvoje – ir labiau privilegijuoti kariai.
Greitai visiems tapo aišku, ką galima užmėtyti, užstumdyti, ir ta pasitenkinimą kelianti informacija buvo labai svarbi. Nes jau žinai, kurį iš kareivių, reikalui esant, galėsi užspausti darbais, taip palengvindamas savo tarnybą: pats mažiau dirbsi, daugiau valgysi ir pan. Kuo daugiau sveikatos ir energijos išsaugosi, tuo daugiau turėsi egzistencinio išlikimo galimybių. O jei būsi iš tų apmėtomų ir keikiamų, reabilituotis ir apsiginti bus sunku.
O plaušinės smūgis skaudus. Tai pats patyriau. Neatsakiau smūgiu, ir tai buvo neteisinga reakcija – kitą kartą pirtyje skūron gavau dar skaudžiau. Ir supratau – blogai man tai baigsis. Atsisukau. Į mane iš priešingos pusės įžūliai spoksojo išsiviepusi chuliganiška fizionomija. Visa savo grobuoniškai agresyvia laikysena šis tipas aiškiai laukė atsakymo į provokaciją – tik pabandyk! Tuoj pat jis įtvirtins savo statusą. Sumečiau, kad taip ir nutiks – subjektas buvo ganėtinai stambus. Vis dėlto šveičiau plaušinę atgal...
Laimei, nepataikiau (o gal tyčia mečiau taip, diplomatiškai, – nebepamenu). Chuliganiškas viepalas, baisiausiai keikdamasis, šoko ant manęs tiesiai per stalą: užmušiu, blia! Kaip tu drįsai, suka (kalės vaike), mesti į mane!.. Bet jį spėjo sugriebti ir kiek apraminti kiti kareiviai (bent pradžioje tuos žiaurumo proveržius šiek tiek tramdė bendra mokyklos disciplinos ir gal tiesiog žmogiškumo dvasia). Girdi, ko čia dėl smulkmenos daužaisi, be to, juk ir nepataikė. Savo ruožtu prapliupau keiksmais ir aš. Tokia mano reakcija patvirtino, kad daugiau ar mažiau esu savas, pritampu prie gaujos. Teko iškentėti dar vieną kitą mestos plaušinės smūgį, kažkam ir pats esu sviedęs (blozneliui kokiam, aišku), taigi savo garbę šiaip taip apgyniau. Smarkuoliu, žinoma, netapau, likau tokiu vidutiniškos reikšmės. Tačiau pirtis man taip ir liko nuolatinės psichologinės įtampos vieta.
Vėliau pastebėjau, kad netgi susidarė tokia kareivių grupelė, kurie maudytis su visais ir neidavo. Jie įsiprašė pirties darbuotojų – civilių moterėlių – padėti joms tvarkytis, krauti senus apatinius kareivių drabužius, ir, tuo pasinaudodami, likdavo nusiprausti. Nusimazgodavo tik visiems išėjus, skubiai ir jau kiek atvėsusiu vandeniu. Be abejo, tai buvo suderinta su mūsų prižiūrėtoju seržantu.
Dar mačiau, kad tos moterėlės puikiai suprato tikruosius savanorių talkininkų tikslus ir jų situaciją, todėl darbais nevargino. Bet į kazarmą tie kariai grįždavo net su savotišku kreditu: va, dirbome, esame jau išsunkti, gal kitur dirbti nebesiųs... Tai juos bent kiek ir gelbėjo. Nors apskritai kareiviškų darbų krūvį lėmė kita, bendra sistemos taisyklė: kas veža, tam ir krauna... Ir kraunančiajam ramiau, kai žino ir turi, ant ko krauti.
Būdavo, gauni užduotį, kokį darbą, kuriam atlikti reikia dviejų trijų žmonių. Juos leidžia pasirinkti tau pačiam, bet kurį iš kareivių. Ir eini, renkiesi, – tik šiukštu ne iš tų smarkiųjų (nors matai, kad jie nepersidirbę ir sveikatos turi už tris), o kažkurį iš artimesnių savo likimo draugų, nors ir žinodamas, kad šie jau ir taip nusiplūkę. Dedi draugui ranką ant peties ir sakai: eime... Taip elgiausi aš, taip elgėsi su manimi, ir mes nepykdavome, nes supratome vieni kitus.
Kartą stebėjau situaciją, kai ranka ant peties buvo uždėta ryžtingesniam draugui. Atsisukęs jis parodė savo valią: prapliupo tokiais šlykščiais keiksmais, kad visi nustėro, nes šiaip jam toks elgesys nebuvo įprastas. Pagalbininko ieškotojas, aišku, išsigando ir atstojo nuo smarkuolio, nuslinko dairytis kito kareivio, o aš tada pagalvojau: juk pasiryžti tokiam pykčio proveržiui taip pat nelengva. Bet čia kaip kam. O ir nauda iš to akivaizdi. Visi štai pamatė, įsitikino, kad ano tipo geriau neliesti. Ir vėliau pastebėjau, kad kai tik būdavo ieškoma pagalbos darbams – tą keikūną visi apeidavo.
Randai
Taigi, manasis reitingas tarnybos pradžioje buvo nekoks. Apsileidau, dariausi pasyvus, spaudė namų ilgesys, todėl smukau dvasia ir kažkaip nejučia užsileidau ant savo galvos vieną tokį skriaudėją iš musulmoniškosios Vidurinės Azijos – vyresnio amžiaus kresno sudėjimo kazachą.
Ėmė tas kazachas mane nuolatos terorizuoti, vis didindamas savo agresijos amplitudę. Kai tik susitinkame ar pro šalį lenkiamės, taip ir vaišina kumščiu – kupron ar kur į šoną. Pradžioje nežymiai, tarsi draugiškai, tačiau jo ranka vis sunkėjo... Ir šiaip, ir taip sukausi, mačiau, kad jis tvirtesnis, atgal nekirsi, o, išgirdęs prašymą liautis, jis tik dar aršiau reaguodavo. Jį prie manęs tarsi traukė kažkokia nesuvokiama jėga. Greičiausiai taip buvo dėl mano nesugebėjimo pasipriešinti. O apetitas auga bevalgant... Kadangi laukti, kol jis patenkins savo agresyvius polinkius, buvo ne pats geriausias sprendimas, pasirinkau kitą taktiką. Ir proga pasitaikė netrukus.
Bekasant būriu sniegą (žiemą tai kasdienos užsiėmimas), jis, kaip jau įpratęs, prisiartino prie manęs, tvojo į kuprą ir toliau jau kasame sniegą kartu... Pavarčiau rankose kastuvą. Tai buvo paprastas kastuvas žemėms rausti, ne sniegui kasti (armijoje tokie įrankių neatitikimai dažni, net posakis buvo, kad čia duoną raikai kirviu, o medį kerti virtuviniu peiliu). Tačiau tą kartą kaip tik toks įnagis man ir tiko – kastuvas metalinis, kraštai pakankamai aštrūs...
Po eilinio pavaišinimo kumščiu kupron nusitaikiau, atsivedėjau ir kirtau iš visos sveikatos taip, kad galva nulėktų žemėn. Tačiau jo būta gero mušeikos, turėjo išvystytą reakciją ir, jo laimei (gal ir mano), – spėjo atsilošti. Kastuvas kliudė tik jo nosį, perkirsdamas ją kiaurai. Pasipylė kraujas, toks poetiškas vaizdas – raudonos dėmės ant balto sniego... Tada jis sutriko, net apstulbo, ir mačiau, kad ne tiek dėl smūgio, kiek dėl aiškaus mano pasiryžimo jį mirtinai nudobti – kad būtų baigtos visos problemos. Bet greitai atsipeikėjo, mikliai kirto atgal. Tik jo kastuvas platus, medinis – sniegui tepritaikytas. Tad ir nesėkmingai. Toliau jau kapojomės žūtbūtinai, kaip su viduramžių kardais. Jis tikrai buvo geras mušeika: matydamas mano pranašumą su aštresniu ir daug patogesniu kastuvu, labai greitai persiorientavo į artimą kovą. Čia jau jis ėmė viršų, bet kova, mano laimei, buvo nelabai pavojinga – peilių neturėjome, tad apsiribojome rankomis, kumščiais. Tačiau greitai mūsų žūtbūtinis susirėmimas buvo nutrauktas – mus abu jau laikė kiti kareiviai. Jį pačiupo kažkokie gruzinai, mane – rusai. Tarsi teisėjai ar treneriai ringe.
Toliau sekė tik abipusiai mūsų pasikeitimai stipriais palinkėjimais – ubju, padla! (20) – ir karių patarimai mums išsiaiškinti kitą kartą. O kitą kartą – jau net kitą dieną – stebėjausi, kad jis man tapo malonus, draugiškas. Visiškai ne iš baimės ar slėpdamas kokią klastą. Tiesiog mūsų santykiai grįžo į normalias vėžes. Gal pagal savo musulmoniškus elgesio standartus atpažino manyje tikrą vyrą, su kuriuo ne gėda bendrauti, o gal ir šiaip susimąstė, kad tokios manieros gali blogai baigtis. Jis, beje, buvęs matematikos studentas, pašalintas iš universiteto už chuliganizmą. Todėl ir atsidūrė armijoj...
Vėliau mums teko kartu eiti ir į kiaulidės nariadą, ten bendravome, dalijomės civilinio gyvenimo prisiminimais – tarsi nieko tarp mūsų nebūtų atsitikę. Iš tikrųjų jis buvo atviras, šnekus ir linksmas vyrukas.
Keistai skamba – kiaulidės nariadas, bet armijoje mes darėme viską. Turėjome šimtą penkiasdešimt kiaulių, dieną kiaulidėje darbavosi civilė moterėlė, o nakčiai kiaules liuobti eilės tvarka skirdavo po du karius.
Šis nariadas buvo vienas lengviausių: iš vakaro sutvarkę, pašėrę kiaules naktį ramiai išsimiegodavome ten pat esančiame kukliame prižiūrėtojo kambarėlyje. Rytą iš valgyklos pristatydavome kiaulėms kubilus maisto atliekų, o toliau jomis rūpindavosi ta nuolatos ten dirbanti moteris. Geriausia šiame nariade buvo tai, kad dirbant prie kiaulių niekas tau nekvaršindavo galvos. Nei karininkai, nei jokie seržantai kojos ten nekeldavo.
Tas kazachas buvo įgudęs kiaulių prižiūrėtojas, jautė savo pranašumą, mokė ir mane šito gero darbo. Tai netgi teikė jam savotiško taurumo, nes jis dirbo itin sąžiningai, gal kad kaime užaugęs. Tačiau ne visi kariai buvo tokie. Mačiau kartą, kaip du kaukaziečiai vietoj kiaulių maitinimo ir liuobimo joms tik snukius spardė, spjaudė į jas, savo veiksmus palydėdami stipriais keiksmais. Ryte atėjusi moterėlė viską suprasdavo, skųsdavosi, o tą kazachą vis girdavo. Gal todėl jam ir tekdavo dažnokai prie kiaulių budėti...
Pačios kiaulės man buvo įdomios, ypač vaizduotę veikė jų masiškumas. Tiek daug vienoje krūvoje savotiškai atstumiančio ir atgrasaus vaizdo! Besivoliojančios purve, išdribusiais pilvais, kai kurių kiaulių spenius aplipę daugybė žviegiančių paršelių. Ten tos kiaulės jautėsi aiškiai laisvai ir nevaržomai, bet tuo pačiu išlaikydamos ir savitą kiaulišką rimtį. Kai kurios, rodėsi, tarsi degintųsi Palangos pliaže – visiškai ignoruodamos aplinką ir susirūpinusios tik savo gerove.
Įstrigo atmintin vienas toks didžiulis kuilys. Atsistojęs ant užpakalinių kojų, priekinėmis persisvėręs per gardo užtvarą solidžiu snukiu stebėdavo aplinką – ilgą kiaulidės koridorių. Man artėjant pašaipiai žvairuodavo savo raudonomis akutėmis – kaip čia tas kareivis kuičiasi, kaip stengiasi... Iš tikrųjų, pagalvojus, keisti esame mes, žmonės: vargstame su tomis kiaulėmis, liuobiame jas, pagaliau dar ir suvalgome savo augintines... Bet iš esmės visų mūsų dalia ta pati, visi esame mirtingi: tad kieno čia moralinis pranašumas? Ir kodėl tada tam paršui nežiūrėti į mane su pašaipa? Jis pats nė uodegos nepajudins dėl žmogaus, ir savęs jis neteršia žmogienos valgymu. Tai mes toms kiaulėms tarnaujame, triūsiame, be jų neišsiverčiame. Kad ir kokios tos kiaulės mums būtų atstumiančios, kertame jas net apsilaižydami. Tose armijos kiaulidėse, tame kuilio žvilgsnyje įžvelgiau tada gilią gyvenimo tiesą...
Su kazachu mums abiem išpuolė kiaulidėje ir Naujuosius metus sutikti. Susidėjom tame kiaulidės kambarėlyje kiekvienas savo gėrybes – keletą saldainių, sausainių. Išsivirėme arbatos ir pakėlėme tostą į vienas kito sveikatą!
Tik man visada būdavo nejauku matyti randą per jo nosies vidurį – išsiveš žmogus iš armijos nekokį prisiminimą... Vienu metu, progai pasitaikius, lyg bandžiau jo atsiprašinėti (tai labai subtilus reikalas – čia negalima nusileisti žemiau už kitą, rodyti silpnumą atgailaujant: reikia gerai pagalvoti ir apie savo ateitį, ir apie tai, kad atsiprašyti turėtų ir tavo priešininkas), bet jis tik numojo ranka.
Iš tikrųjų randus ten mes gavome abu. Mano draugui teko konkretus fizinio smūgio padarytas randas, o man – dvasios randas. Juk, šiaip ar taip, kad ir afekto būsenoje, bet tada visiškai rimtai siekiau jį nudėti, bandžiau užmušti žmogų...
Musulmonai
Armijoje visus kareivius iš Vidurinės Azijos paniekinamai vadinome čiurkomis (21). Daugelis jų buvo atsilikę nuo civilizacijos, nežinojo vakarietiško pasaulio gyvenimo įmantrybių, todėl atrodė primityvūs. Dabartiniais religinės tapatybės atgimimo laikais šioms tautybėms įvardyti labiau tiktų musulmonų sąvoka. Ji būtų tikslesnė ir ne tokia menkinanti. Beje, čiurkomis armijoje kartais pavadindavome ir kaukaziečius. Dėl to jie ypač įsižeisdavo, nes iš tikrųjų nebuvo nei azijiečiai, nei kokie kaimo stuobriai. O kai kurie jų – gruzinai ir armėnai – buvo netgi krikščionys. Tik į šią aplinkybę niekas nekreipė dėmesio, tuo labiau kad ir patys tie kalnų krikščionys savais mieliau laikė kaimynus musulmonus, o ne jiems tolimus europiečius.
Musulmonai vengė europietiškos įtakos ir savo santykį su modernia vakarietiška civilizacija išreikšdavo savitu posakiu iškraipyta rusų kalba: moja tvoja neponimajet (22). Rusiškai jie kalbėdavo su akcentu, o mes apie juos pasakodavome anekdotus. Tekdavo prisiklausyti išties neįprastų ir net juokingų situacijų. Pavyzdžiui, pasitaikydavo, kad iš Azijos kilęs kareivis nežino, kam reikalingas kelnių klynas. Arba nesupranta išvietėje ant vinies pamauto laikraščio paskirties. Bet vis dėlto tai buvo retos išimtys. Kur kas dažniau susidurdavom su tiesiog geografiniu vakarietiškojo pasaulio nežinojimu. Ir mums, europiečiams, būdavo smalsu, kaip jie jaučia pirmą kartą gyvenime pamatytą sniegą, kaip jiems atrodo miškai? Juk pietų stepių platybėse jokio medžio nerasi.
Nenuostabu, kad ir ne visi Azijos kariai atitiko mūsų karinės mokyklos intelektualinius standartus. Jų kraštuose dominuoja gyvulininkystės verslas, tai piemenų kultūros žmonės, o rezultatas – daugelis jų nemoka net daugybos lentelės. Vienas toks smulkaus sudėjimo, nuolat kitų engiamas, užguitas kazachas man pasisakė, kad vidurinės mokyklos atestatą jam suveikęs tėvas. Dvidešimt avinų kainavo... Parūpino specialiai dėl karinės tarnybos: tėvas tikėjosi, kad mokyklą baigusiam sūnui tarnauti bus lengviau. Tėvo rūpestis suprantamas: vadinamųjų čiurkų armijoje nemėgo, juos ypač skriausdavo ir negailestingai išnaudodavo. Tiesa, vėliau šie už visas skriaudas atsigriebdavo – ir su kaupu – savo įtūžį išliedami ant salagų, naujo šaukimo kareivių.
Mano bičiuliui kazachui avinų atestatas nepadėjo. Jis niekaip negalėjo suprasti, ko tie dėstytojai iš jo nori, ko per tas pamokas reikalauja, todėl veikiai tapo tinkamas tik juodžiausiems darbams. O po kurio laiko jis ir dar vienas toks buvo išsiųsti į reguliariuosius dalinius, ir nieko daugiau apie juos negirdėjome.
Dar patyriau, kad kai kurie Vidurinės Azijos kareiviai buvo išauklėti stipria islamiškojo idealizmo dvasia. Kartą bendrame mokyklos nariade kolektyviai skutome bulves. Tupėjome po kelis aplink kiekvienai grupelei skirtus didokus dubenis ir triūsėme kaip išmanydami. Ir nors visi buvome vieno šaukimo, o kareivių subordinacija dar neišsivysčiusi iki nestatutinių santykių, ta neapibrėžtumo būsena lyg pati savaime jau koregavosi. Jau buvo iškilę keletas aršesnių lyderių, kurie pametėdavo savo porcijas kitiems, silpnesniems, arba apskritai išdrįsdavo atsistoti ir keliauti sau kur į pašalį parūkyti, pasikalbėti su kokiu panašiu didvyriu. O jei kuris iš darbščiųjų nepatenkintas pamurmėdavo – tokiam tuojau ir kumštį parodydavo. Tupėk sau ir tylėk, kol esame geri...
Tą vakarą nuo savo dubens kažkaip drąsiai pakilo vienas musulmonas iš radistų kuopos. Ir laužyta rusų kalba garsiai kreipėsi į tuos besiplunksnuojančius „senius“. Maža pasakyti – kreipėsi. Ką jau čia tokio svarbaus tokiomis aplinkybėmis galėtum pasakyti, kad į tave kas nors atkreiptų dėmesį? O vis dėlto tas karys buvo išgirstas. Nes jo kalba buvo ypatinga.
Viena vertus, jo kalbos turinys paprastas, aiškus, net banalus: visi čia esame vieno šaukimo kariai, ir, užuot buvę vieningi, linkę padėti nelaimės draugams, kai kurie štai tampa tokie, kurie engia silpnesnius, kaip jums ne gėda ir t. t. Tačiau, kita vertus, savo teiginius tas kareivis grindė religine argumentacija, tegul ir ne krikščioniška. Negalėčiau tiksliai atkartoti jo žodžių, bet tai ir nėra svarbu – kur kas svarbiau buvo jo dvasios užsidegimas ir kalbėjimo tonas. Man pasirodė, kad ten vos ne pats Kristus apsireiškė tarp mūsų ir prabilo į mus nuo savojo Kalno aukštybės... Įspūdis buvo stiprus. Vis dėlto nei tada, nei dabar neįsivaizduoju nė vieno krikščionio (tarp jų – ir savęs), kuris tokioje vietoje būtų galėjęs taip drąsiai išsišokti. Pirma – būtų buvę gėda taip atvirai pasirodyti esant religingam, antra – ir baisoka sukilti prieš stipriuosius... Tas musulmonas pademonstravo ne fizinę drąsą, bet dvasinę jėgą – jis viešai paliudijo savojo tikėjimo moralines vertybes! Kaip tik dėl to religinio argumento jėgos, o ne dėl kokių pabodusių moralizavimų jo kalba buvo stipri ir tie padaužos liko paveikti. Susėdo jie tada tylėdami į savo vietas prie dubenų ir skuto bulves kartu su visais...
Vis dėlto toks teisingumo proveržis buvo išimtis. Armijoje, kaip ir civiliniame to meto gyvenime, religiniais motyvais nesirėmėme. Viešpatavo oficiali ateistiškai sekuliarizuota dvasia ir galvos dėl tų religijų niekas daug nesuko, nebent apie tikėjimą pakalbėdavo juokais ar, geriausiu atveju, šia tema pasamprotaudavo epizodiškai. Juk tautinės tradicijos, kaip ir tautinis drabužis, nedėvimas kasdieną, o tuo labiau armijoje. Kareiviai tik pasišaipydavom iš musulmonų, konkrečiai iš jų religinio draudimo valgyti kiaulieną – tegul atiduoda savo pietų porciją krikščioniui...
Bet kartą, įsikalbėjus su jais apie tikėjimą rimčiau, jie mums, europiečiams, išaiškino, kad prieš išeinant į armiją kaip tik šiuo požiūriu juos instruktavo, mokė vyresnieji: namie kiaulienos valgyti negalima, o armijoje – prašom... Ir šitą, iš pirmo žvilgsnio visiškai nepatriotišką, prisitaikėlišką elgesį musulmonai motyvavo labai paprastai: ne savo valia jie čia atsidūrę. Ir už viską, ką jie netinkamo armijoje padarytų, atsakys būtent tie, kurie juos čia prievarta atgrūdo...
Ši logiškai gana nuosekli etinė pozicija religiniu valgio reglamentu nesiribojo. Civiliniame gyvenime ji reiškėsi jau gerokai įmantresnėmis formomis, nes panašiu principu diferencijuojama ir moralė, apie kurią pasišnekėdavome kur kas dažniau ir mieliau. Ne paslaptis karštas musulmonų kraujas, kuris jiems užverda pamačius europietiškas gražuoles, ypač jeigu jos dar ir blondinės (islamo kraštuose – vien brunetės). Tuo labiau: savos moterys juk maišais apdengtos, nelabai ir susijaudinsi. Bet svarbiausias veiksnys greičiausiai yra šiltesnio klimato poveikis. Kad ir kaip ten būtų, to arealo vyrams būdinga eržilo dvasia. Tiek musulmonams, tiek ir kaukaziečiams krikščionims.
Savųjų mergelių didžiausia, neginčijama ir absoliučiai privaloma dorybe jų kraštuose laikoma skaistybė. Tad trumpalaikėms meilėms tinka kģtos – ne jų krašto mergelės. Su svetimtautėmis galima laisvai nusidėti, bet su savosiomis – ne. Savąsias gerbia. Mumis, europiečiais, jie labai stebėdavosi. Tiek mūsų kultūros tolerancija palaidumui, tiek savęs negerbimu. Kaip jūs galite imti į žmonas merginą, žinodami, kad jau kažkas kitas ją patvarkė?.. – su neslepiamu pasibjaurėjimu kartą samprotavo vienas kaukazietis.
Vis dėlto galima buvo įtarti, kad iš jų pusės tai daugiau pagarba sau, o ne merginai, kaip kad europiečiai turi išvystytą riterišką pagarbą moteriai (turėjo bent jau). Rytų vyro kalnietiška savigarba ir savimeilė neleidžia tenkintis pavytusia gėlele. Esu vertas naujo, šviežio pumpuro! Kitaip nei jie, europiečiai yra paveikti šimtus metų bubijamos teologinės nuostatos apie sugadintą, nebepataisomą žmogaus prigimtį. Tenka su tuo susitaikyti, įvardyti tai humanizmu ir nuolankiai (gal tuo pačiu ir džiugiai) kurti tolerancinę demokratiją iki pat vaivorykštinių mažumų aukštumų...
Musulmonai, kaip jau minėjau, turi posakį, išsakantį jų santykį su krikščionybe ir visu pasauliu. Tai – moja tvoja neponimajet. Ir suprasti nenori. Pasinaudoti – galima (kad ir tomis mergužėlėmis), bet tik tiek. Ir, pagalvojus, gal kaip tik tas jų „mano tavo nesupranta“ principas yra visa apimantis gyvenimo veiksnys? Teeina visi velniop, kas už mano pasaulio ribų! Juk ir krikščionys siunčia visus peklon, kas tik ne toks, kaip jie, kas nekrikštytas. Religiniu požiūriu visi tie kiti yra beprasmiški, tad kodėl jų neišdulkinti ir neišspirti laukan... Šiuo požiūriu musulmonai yra atviresni ir religijoje nuoseklesni (nes labiau atsilikę).
Šitokį netikusiais pagrindais susiskaldžiusį pasaulį kaip tik ir bandė apjungti sovietai. Visos sienos turėjo griūti iškėlus darbo žmonių vienybės idėją nepriklausomai nuo teritorijos, rasės ir jau tuo labiau nuo religijos (tačiau paliekant galioti socialinės kilmės priklausomybę). Sovietų sistemai tiko tik prasčiokai, tad iš esmės – ta pati dūda. Kad ir kaip tobulai ji skambėtų, iš pasaulio santykių konteksto išsiskirti, ko gero, neįmanoma. Ir patys sovietai gal nė nepajuto, kaip tapo galinga ir grėsminga tautų kalėjimo Imperija. Jų siena netgi pasirodė esanti pati tvirčiausia, pelniusi „geležinės uždangos“ pavadinimą.
Ir gal dėl to, kad tame naujame „rojuje“ iš esmės nebuvo nieko naujo, jo viduje kunkuliuojančių tautų egzistencinė prasmė liko ta pati, šiuo atveju – ištrūkti iš už tos uždangos. Kiekvienam su savais tikėjimais ir principais. Sovietų sistemos atžvilgiu mes – europiečiai krikščionys – su azijiečiais musulmonais netgi jautėmės suokalbiškai vieningi. Visi mes norėjome pasilikti teisę vieni kitų nesuprasti ir neigti vieni kitus... Juk į mus iš visur žvelgė vien utopinės ideologijos plakatai, skelbiantys, kad man, lietuviui, kažkoks uzbekas ar kirgizas – draugas, bičiulis, brolis... Velniop! Ir jau vien dėl to verta broliškai apsikabinti...
Magiškasis ratas
Tai buvo viso labo kūno kultūros pamoka. Apšilimui bėgome salėje ratu. Ir tada nejučia įvyko toks lyg apeiginis, sakralinis būties aktas, tarsi gamtos dėsnių tvirtinimo raiška. Netgi tiksliau – savotiška atpirkimo ožio principo deklaracija, kuri daugelio intuityviai juntama kaip būties esmė.
Vienas bėgančiųjų tame rate staiga smogė prieš jį bėgančiam.
– Perduok kitam! – sekė komanda. Perdavė...
Savotiška smūgių estafetė visai rimtai įsibėgėjo, kartais su keiksmais, nesusipratimais, bet sėkmingai judėjo pirmyn. Nesvarbu, kad gal prieky tavęs koks dručkis – trenk jam nestipriai, stuktelėk lengviau, simboliškai. Čia svarbu pats smūgio kitam principas! Dručkis nepyks net ir stipriau gavęs. Ir tai buvo tiesa. Jei vis dėlto toks dėl suprantamų priežasčių gaudavo silpniau, tai kitas gauna jau su kaupu, su visom kompensacijom, taip sakant. Principo pusiausvyros išlaikymui.
Pajutau smūgį į kuprą ir aš. Ir toliau sau bėgu.
– Ei, perduok kitam – rėžk tam prieky iš visos sveikatos! – sufleravo man.
– Nerėšiu, – sakau. – Jis man nieko blogo nepadarė...
– Bet juk pats gavai? – jau užsimezgė kone filosofinė diskusija.
– Ties manim ir užsibaigs.
Kai kurie ant manęs pyko, kad negerbiu jų atliekamo ritualo, šios netikėtai gimusios tradicijos, kuri aiškiai išreiškė aliuziją į senių ir salagų tarpusavio santykį. Juk seniui, kuris skriaudė tave, niekaip neatkeršysi – anas jau seniai namuose. Tad jeigu neišeina atsilyginti pagal indų karmos dėsnį, lieka griebtis kito principo – atpirkimo ožio. Individų santykių korekcijai tenka imtis estafetės metodo. Reikia mokytis. Ateis nauji salagos, pats jau būsi viešpačiu ir „dulkink“ juos kaip tik išmanai. Žodžiu, trenk į kuprą negalvodamas.
Ir štai atsiranda vienas toks – negerbiantis prigimties padiktuotų tradicijų, atsisako įvykdyti gamtos dėsningumą. Išdavikas! – juk taip visa hierarchinė pasaulio struktūra gali sugriūti. Atsiras disharmonija, neteisybė. Susikaupusi individo energija liks nerealizuota, neišsikrovusi, tarsi kokia paklydusi karma. Tokius kaip aš Indijoje savo metu daužė, o ir dabar tebedaužo, pagaliais (pagalio griebiamasi ir todėl, kad rankomis mušti negalima – per daug garbės būtų neliečiamajam). Viduramžių Europoje visokius nepritampančius kepė lauže (tinkamiausia pamoka visokiems kitokiems), kultūringame mūsų pasaulyje tokius išsišokėlius apšauna verslo partneriai. Dar anksčiau vieną tokį net viešai nukryžiavo, taigi nieko naujo.
Tačiau ne vien burnojimų ir keiksmų susilaukiau. Dalis kareivių vis dėlto pritarė mano pasirinkimui.
– Va, atsisuk ir rėžk tam, kuris trenkė tau! – kažkuriam kilo unikali idėja, sukėlusi pritariamo juoko.
– Kaip jis trenks atgal, kad esame rate – bėgti reikia pirmyn, – dalykiškai užginčijo kiti. – Kupra juk priekyje...
Bet visus ginčus ir diskusijas staiga pertraukė seržanto komanda:
– Otstavit’ boltovniu! (23) mat’ vašu... – nusikeikė dėl svarumo ir paragino: – gyviau, gyviau ratu!..
Paskui mankšta keitėsi – gulėm, stojom, lankstėmės, vėl bėgom, ir tas nutrauktas sakralinis veiksmas greitai buvo pamirštas. Bet jo esmė liko. Nes gyvenimas ėjo toliau...
Čia svarbu būtų paminėti vieną reikšmingą etinį principą, kaip tik susijusį su gyvenimu. Egzistavo nerašytas elgesio kodeksas: kad ir kas armijoje atsitiktų, visi reikalai joje ir pasibaigia. Keršyti už skriaudas seniui vėliau, t. y. susirasti jį jau civiliniame gyvenime, reikštų patį didžiausią niekingumą, koks tik gali būti. Jei esi tikras vyras – iškęsk visas kančias, o jei nenori grįžti namo su slegiančia nuoskauda – atsigriebk ant vėliau atvykstančiųjų. Kai išliesi susikaupusį pyktį salagoms, atlėgs tavo širdis, pasijusi esąs tikras vyras, atitinkantis šio pasaulio tvarką. Jei nori sistemoje būti reikšmingas – visus asmeniškumus trenk į šalį. Tad armijoje nusistovėjusią diedovščiną galima laikyti ir garbinga pareiga, savotišku solidarumo išbandymu.
Zampolitas
Negražu apie žmogų rašyti neigiamai vien dėl jo menkos išvaizdos, dėl kurios jis nekaltas. Bet jo fizionomija labai jau priminė žiurkę... Ilga nosis, mažytės gudriai lakstančios akys. Tai buvo mokyklos zampolitas. Neaukštas, kresnas, šiek tiek panašus ir į vienos Wilhelmo Hauffo pasakos veikėją Nykštuką Nosį. Zampolito pavardės nepamenu, o vadino jį kaip tik tokia pravarde – Krysa (Žiurkė).
Tačiau pravardė atitiko ir jo profesiją. Koks įstabus sutapimas! Išplėstinė žodžio zampolit reikšmė – zamestitel’ po polit časti (24). Tai toks priedas prie visų sovietų armijos komandyrių. Komandyriai vadovauja, zampolitai reguliuoja. Zampolitus galima lyginti ir su kunigais arba bent psichologais. Bet tiksliausia analogija būtų su KGB – viską aplink uostinėjantis šnipas. Tad dar sunku pasakyti, kas galutinai nulėmė mūsų zampolito pravardę, nes savo funkcijos idealą jis atitiko tiek išvaizda, tiek profesijos statusu.
Zampolitas, be viso kito, siekdavo knaisiotis ir dvasiniuose kareivio užkaboriuose. Jis ypač troško, kad kareiviai kreiptųsi paguodos, patarimo, konkrečios pagalbos dvasiškai sunkiomis valandomis. Būtent į savo zampolitą! Jau pirmame visos mokyklos susirinkime jis išreiškė viltį artimai bendrauti su kareiviais. Jei turite kokių iš namų atsivežtų ar naujai iškilusių problemų – kreipkitės į mane! Jei mergina nustojo rašyti – būtinai man praneškite! – kalbėdavo kone meilikaudamas, tik jo gudrios akutės niekad nenustodamos lakstydavo po salę.
Toks dėmesys asmeniniam kareivio gyvenimui mums nebuvo naujiena. Žinojome, kad problemiškais atvejais bandydavo įsikišti kariniai komisariatai – net iškviesdavo kokią mergužėlę pokalbiui... Zampolitai kareivius primiršusioms mergelėms nevengdavo rašyti atitinkamų laiškų. Reikia manyti, pagal psichologų paruoštą šabloną, nors efektyvumo koeficientas čia labai abejotinas.
Mūsų reakcija į tą zampolito moralinę programą buvo tarsi avino žvelgimas į naujus vartus. Gal koks kareivis iš Rusijos glūdumos ir kreipdavosi reikalui esant, šiaip pasitikėjimo tokiam tipui nejautėme. Iš kitos pusės, atrodytų, kas čia blogo? Netgi teko girdėti atsitikimą, kad kažkur kažkoks zampolitas kaip tik pagelbėjo kareiviui susigrąžinti jo mergužėlę.
Vis dėlto zampolitai armijoje nebuvo mėgiami. Jų tiesiog prisibijodavome, jų privengdavo ir komandyriai, bet zampolito funkcijos iš esmės ir buvo tokios – išsiaiškinti, kas jo nemėgsta... Juk zampolitai išreiškė sovietinės ideologijos etaloną, jų asmuo buvo kaip idėjinis švyturys. Ir ta jų šviesa buvo kur kas svarbesnė už kažkokias paklydusias kareivių mergeles. Zampolitams pirmiausia reikalinga, kad kareivis mylėtų ne mergas, o partiją! Ir jeigu kareivis patiki partijai savo širdies paslaptis, tai toliau tik vienas žingsnis ir iki ideologinės išpažinties zampolitui... Štai šitą visi supratome.
Apie mūsiškį zampolitą dar slankiojo gandai, kad mėgsta slapta nusiklausyti pokalbių, išsiaiškinti, kas kokia dvasia gyvena, ką galvoja apie sistemą. Lyg ir nukentėjusių dėl jo budrumo buvę. O sovietų laikais už ideologinius prasižengimus gaubtvachta jau neatsipirksi. Tokie kareiviai tiesiog išnykdavo. Patekdavo kažkur kitur, rimtesniems svarstymams, kurie užsibaigdavo gal ir kalėjime.
Žinau vieną atvejį, kai kareivis prasitarė turįs giminių užsienyje. Jo kaltė buvo ne ta, kad kažkoks jo trečios eilės dėdė, kurio net vardo deramai nežinojo, tarpsta kapitalistiniame pasaulyje, bet kad tą atskalūną jis laiko savo gimine! Už tai buvo perkeltas į kitokios funkcijos dalinį, kur specifiškai sunkios sąlygos – kalinių saugojimas. Gal ir dėl to, kad buvo tik salaga, namo grįžo anksčiau tarnybos pabaigos laiko – karste... Detalių neaprašinėsiu – tai buvo mano giminaitis. Štai tokia paprasta istorija.
Pradžioje vis dėlto galvojau, kad zampolito uolumas ir net jo pareigos tebuvo tuščias formalumas, nes beprasmis. Nei čia kam įskiepysi tos ideologijos, nei ką negero išnarpliosi – ką iš to kareivio išgausi? Bet teko įsitikinti, kad klydau. Senis, pasirodo, turi ką veikti. Pakliuvo man kartą į rankas sąsiuvinio lapas, kuriame – antitarybinis eilėraštis! Tai buvo rusiškos eilės, pritaikytos tuo metu populiarios minoriškai skambančios dainos melodijai. Tad tai pačių rusų karių darbas. Man tą lapą įteikęs kareivis perspėjo: saugumo sumetimais jokiu būdu eilėraščio nedauginti, nepersirašinėti! Tiesiog išmok atmintinai. Terminas – viena naktis, nes kiti laukia...
Eilėraštis pasakojo apie tai, kad propagandinis sovietų valdžios pasididžiavimas – visokios Sibiro ir panašių vietų plačiosios statybos, nauji miestai, fabrikai – visai ne uolių, pasišventusių komjaunuolių darbas, o kalinių vergovė... Kad ant žmonių kaulų statytas ir krauju apšlakstytas tas socializmas.
Bet panašią paralelę galima vesti ir su kareiviais, ypač pirmųjų metų salagomis. Fiodoro Dostojevskio žodžiais – su pažemintaisiais ir nuskriaustaisiais. Juk kareiviai sovietinėje sistemoje pirmiausia buvo nemokama darbo jėga, o taip pat ir beteisė. Iš principo tarp kareivių ir kalinių nėra jokio skirtumo (beje, kaip ir tarp civilių – juk savo civilinį drabužį pakeisti į kareivio ar kalinio uniformą sovietų sistemoje galėjai kiekvieną akimirką). Tad potencialiai visi lygūs – visi kartu statėme tą patį šviesų rytojų.
Taigi, mokykloje, pačioje galingojo zampolito panosėje, sklandė ir antisovietinės nuotaikos! Tiesa, mums, lietuviams, tuose eilėraščiuose nebuvo nieko naujo ar nežinomo, todėl mes jų platinimą vertinome kaip bereikalingai pavojingą žaidimą su ugnimi. Tačiau pasikalbėdami tarp savęs jausdavome pasitenkinimą, kad štai ir pačioje Rusijoje ta sovietinė ideologija ir politika yra teisingai suvokiama ir atitinkamai vertinama.
Todėl tokių antisovietinių kūrinių buvimo faktas buvo rimtas argumentas zampolito egzistencijos įprasminimui. Ne veltui jis čia šniukštinėja. Turi realų pagrindą kalbėdamasis su kareivėliais apie jų mergeles tuo pačiu metu skvarbiai žvalgytis ir įdėmiai klausytis – bene atsiras rimtesnių problemų, kurioms ir sukurtos jo pareigos.
Kareivio biblioteka
Kariai turėjo ir tvarkaraščiu reglamentuotą poilsio valandėlę, nors to reglamento valdžia nelabai paisė. Čia juk vis dėlto armija – darbai svarbiau už poilsį. Tad nors ir atsikvėpdavome tam skirtu laiku, ramiai jaustis niekuomet negalėjome. Kiekvieną akimirką viskas galėjo apvirsti aukštyn kojomis, arba tiksliau – sugrįžti įprasta nuolatinių darbų tvarka.
Oficiali poilsio vieta buvo lenkomnata (25). Jame paprastai rašydavome laiškus namiškiams. Bet tuo pačiu metu tas kambarys atliko ir savotišką darbo biržos funkciją: jei kas iš karininkų ar seržantų ieškodavo laisvos darbo jėgos, tai pirmiausia jos žiūrėdavo už lenkomnatos durų. Kartais nespėji ten nė prisėsti, žiūrėk, koks biesas jau ir moja – skubėk ten ir ten, daryk tą ir aną... Reguliariuose daliniuose salagos poilsio kambario iš tolo lenkiasi. Tik įkišk galvą pro duris – ir išlėksi gavęs nariadą. Tuo neabejotinai pasirūpins tikrieji to kambario šeimininkai – karininkai ir seniai.
Lenkomnata skirta ne tik poilsiui, pirmiausia tai buvo ideologinė šventovė. Ten būtinai įrengtas altorėlis su Lenino biustu arba paveikslu, apkaišytas raudonomis vėliavomis, kartais ir su gėlėmis šonuose. Tyla ir rimtis...
Buvo ten dar šio ir to: ant stalų sudėtos šaškės, domino, keletas žurnalų... Ir televizorius kampe stovėjo, bet dažniausiai išjungtas. Tik kartą, kai transliavo kažkokį komunistų sjezdą (26), kone visą kazarmą prie ekrano sugrūdo.
Vis dėlto tarnybai įsibėgėjus įpratome ir kažkaip jau išmokome toje šventovėje ne tik laiškelį brūkštelėti, bet ir žurnalus pasklaidyti. Jų gaudavome ir iš namų, o visoje mokykloje rūpesčiu spaudos reikalais ypač išsiskyrė lietuviai. Labiausiai ten buvo vertinamas „Nemunas“, – tik ne už intelektualius rašinius, o už menines aktų nuotraukas, kurių jame pasitaikydavo. Tais laikais tokie dalykai būdavo itin cenzūruojami, o plačiajai Rusijai ir iš viso nežinomi. „Nemuno“ meninėse nuotraukose daugiausia matėsi vien pritemdyti apnuogintų moterų siluetai, tačiau alkano asketizmo laikais ir to užteko. Tik tos nuotraukos buvo vertinamos toli gražu ne meniniu požiūriu. Absoliuti kareivių dauguma susižavėjimą „Nemuno“ menais išreikšdavo šūkiu: o, bliat’!.. – ir tai buvo aukščiausias žurnalo įvertinimo kriterijus. Iš tikrųjų – moteris! Juk tai stipru...
Ypač karštesnio kraujo musulmonai ir kaukaziečiai net akis išsproginę stebėdavosi: kaip mūsų Sovietų Sąjungoje gali būti tokių dalykų! Tuo stebėdavosi ir karininkai, bet uždrausti negalėjo: jeigu jau kažkas yra išleista, vadinasi, aprobuota iš aukščiau. Juk kariškiai įpratę paklusti ir vykdyti. Jie ir patys prašydavo to žurnalo pavartyti, tik tais atvejais jau be komandirskij golos – pusbalsiu...
Lenkomnatoje įsižiūrėjau ir į knygas. Pirmiausia išvaizdūs Lenino raštų tomai, kurių ir su geriausiu noru niekada neperskaitysi, nes nerasi laiko net pradėti gilintis į tą išmintį. Tad Lenino knygos ten buvo tik kaip priedas prie jo biusto. Buvo matyti ir kitokių – paprastesnių, kuklesnio formato knygelių, tik vis vien neįsivaizdavau, kada jas būtų galima perskaityti.
Vis dėlto kai ką užtikau ir tinkamo. Mažos, plonos, vos kelių ar keliolikos puslapių knygelės, sudarančios seriją, pavadintą „Kareivio biblioteka“. Jos ir sudėtos atskirai, specialioje kartoninėje dėžutėje. Panašiai atrodančių leidinėlių, brošiūrų būna poliklinikų laukiamuosiuose, bet armijos knygelių turinys ir paskirtis kitokia – praktinė propaganda. Įvairūs patarimai ir pamokymai kareiviams, taip pat įterpiami pamokantys epizodai iš jų tarnybos.
Pasidomėjau vienos kitos knygelės turiniu. Pirmojoje buvo rašoma apie kareivio budrumą. Būk budrus, kareivi, priešas nesnaudžia! Ir čia pat pasakojimas – gero budrumo pavyzdys. Parašyta nedaug, paprastais sakinukais, lengvai perskaitoma – kaip tik toms kelioms poilsio minutėms.
Taigi, važiuoja traukiniu toks sąmoningas kareivis. Keliauja iš Maskvos net į Vladivostoką. Geležinkeliu ne taip jau mažai – daugiau nei devyni šimtai kilometrų. Tokioje ilgoje kelionėje, suprantama, ne tik daug miestų, bet ir svarbių karinių objektų pasitaiko... Beje, įdomūs tie miestų pavadinimai, reikia tik atkreipti dėmesį: Vladi-Vostok, Vladi-Kavkaz, Vladi-mir!.. (27) Paskutinis iš minimų, aišku, pats svariausias, todėl tai ir populiarus vardas Rusijoje, pavyzdžiui: Lenino, Majakovskio, Žirinovskio, Putino... Yra ir degtinė tokiu pavadinimu. Taip pat savaip reikšminga, manau.
Kadangi tas kareivis buvo budrus, tai ir dairėsi visur aplinkui, bene priešą pamatys. Ir štai pasirodė jam įtartina viena kupė, nes joje važiavo keturi solidūs dėdės. Visi jie turėjo fotoaparatus ir labai intensyviai fotografavo pro traukinio langą. Kareivis pranešė apie tai traukinio palydovui išreikšdamas savo nuogąstavimus. Artimiausioje stotelėje buvo pranešta kam reikia, ir dar kitoje tuos vyrus patikrino specialūs organai...
Pasirodo, tai amerikiečių šnipai sovietų traukiniu važiavo. Ne bet kokie – labai svarbūs šnipai! Vienas buvo pagrindinis amerikiečių armijos generolas, kitas – pagrindinis žvalgybos viršininkas, o trečias – pats buvęs gynybos ministras... Visi jie apsimetė eiliniais turistais, bet spec. organai juos atpažino. Jie buvo areštuoti, o kareivis gavo medalį už budrumą.
Perskaitęs padariau išvadą: kuo solidesnis snukis, vadinasi, tuo tikresnis šnipas... Ta proga dar prisiminiau pamokymus, kad kiekvienas susipratęs sovietinis pilietis, o tuo labiau karys, turi gerai žinoti, jog išaiškinant šnipą nereikšmingų dalykų nėra. Kartais kas nors gali atrodyti kaip smulkmena, bet iš tikrųjų čia viskas svarbu. Tokią gyvenimo tiesą kartą per politinio lavinimo valandėlę mums dėstė zampolitas. Šnipui gali būti svarbu viskas, kas tau šiaip ir į galvą nešaus. Pavyzdžiui, netgi tramvajaus talonas! Anot zampolito, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, fašistinėje Vokietijoje sovietų ir sąjungininkų žvalgyba buvo suorganizavusi plataus masto operaciją Hitleriui sunaikinti. Viskas ėjosi sklandžiai, tik užkliūta už smulkmenos. Vienas žvalgybininkas važiavo tramvajumi turėdamas seno pavyzdžio bilietą. Gestapininkai jį sulaikė ir operacija žlugo. Vadinasi, suprask, kad šnipu gali būti kiekvienas, kuris ims ir paprašys tavęs talonėlio! Juk tai pavyzdys užsienio agentūroms, medžiaga jų rengiamoms operacijoms. Tad būk budrus, kary, o ir tu, skaitytojau, taip pat!..
Ir aš pats tada, skaitinėdamas tas knygeles, pasijutau kaip koks šnipas, budriai gilinausi į pateiktą reikšmingą informaciją. Jau ir kitą knygelę varčiau, šį kartą patraukė religinė tematika. Įstabu tai, kad antrosios knygelės siužetas pateikiamas tarsi zampolitams, ne kareiviams. Skaitytojas kareivis čia tik stebi, kaip reikia elgtis zampolitui tam tikroje situacijoje, ir, aišku, daro išvadą – kad kareivis visada turi klausyti savo zampolito.
Taigi siužetas toks: kartą kareiviams buvo suorganizuotas koncertas klube. Reikia pasakyti, retkarčiais tokių dalykų armijoje pasitaiko. Tik dažniausiai klube rodo ideologinį kino filmą ar panašų šlamštą. Bet knygelės istorija ne apie tai. Joje svarbu, kad vienas kareivis į koncertą nenuėjo. Išsiprašė likti kazarmoje. Apie jo sprendimą buvo raportuota aukščiau, sužinojo ir zampolitas. Šiam, aišku, parūpo priežastys, motyvai. Atskubėjęs ėmė klausinėti kareivį, kodėl taip pasielgęs?
Kareivis atsakė, kad esąs tikintis, o ši diena kaip tik jo dievo kančios ir mirties minėjimo diena, taigi, gedulas, ir jo religinės tradicijos neleidžia jam pramogauti.
Na, mirė, tai mirė, – knygelėje pabrėžiama, kad zampolitas tuo klausimu nebuvo kompetentingas ir iš karto kareiviui nieko pasakyti negalėjo. Paklausė tiktai to dievo vardo, o kareivį paliko sau vieną ramybėje.
Tačiau zampolitas buvo pareigingas karininkas ir visiškai nesiruošė apleisti nuklydusio kareivio, palikti jo tamsybių valdžioje. Teikėsi nueiti į miesto bibliotekos skaityklą, susiieškojo atitinkamos ateistinės literatūros, pavartė, paskaitinėjo...
Grįžęs kurią kitą dieną pasikvietė kareivį į Lenino kambarį pokalbiui. Kaip protingas žmogus, zampolitas suprato, kad kareivio negalima atakuoti iš karto, atvirai – ateistinių argumentų jis nesupras, pasipiktins. Tiesą jam reikia aiškinti iš lėto, nuosekliai, argumentuotai.
– Tai sakai, tavo Jėzus buvo Dievas, kurį nukryžiavo jo priešai? – pademonstravo savo žinias zampolitas.
– Tikrai taip! – patvirtino kareivis.
– Gerai, pasvarstykime abu, – pasiūlė jam zampolitas. – Štai Dievas, sakoma, yra visagalis. Tai reiškia, kad jis viską gali padaryti!
– Taip, – sutiko kareivis.
– O Jėzus buvo Dievo sūnus, taigi, pats įsikūnijęs Dievas...
Triuškinančios teologinės zampolito žinios kareivį glumino ir vertė tiktai linksėti, gal net ir džiaugtis tokiu vos ne bendraminčiu.
– Betgi pagalvok tada pats, – tęsė zampolitas, – jeigu Dievas visagalis, o Jėzus yra Dievas, kaipgi jis tada leidosi nukryžiuojamas? Jei būtų viską galėjęs, tai būtų ištaškęs tuos savo priešus į visas puses ir jau nieku gyvu nesileidęs nukryžiuojamas. Taigi Jėzus būti Dievas niekaip negalėjo...
Zampolito klausytojas čia jau sutriko, kiek pamąstė, ir jo veidas staiga nušvito. Teisingai! Kaip jis anksčiau apie tai nepagalvojęs? Visagalis – ir ant kryžiaus!.. Et, vadinasi, mulkino jį ten bažnyčioje per pamokslus. Gal ir patys kunigai nieko dorai nesupranta. Štai draugas zampolitas apšvietė, atvėrė akis.
Kareivis net susijaudinęs padėkojo zampolitui. O pareigingas zampolitas pasiūlė jam ir ateityje pasikalbėti, aišku, jeigu tik kareivis to norės. Jeigu jam bus įdomios logiškos mokslinės tiesos.
Dar po kiek laiko kareivis jau tvirtai žinojo, kad tokio Jėzaus apskritai nebuvo, kad viskas čia tik liaudies kvailinimas. Ir jis jau drąsiai leido savo laisvą laiką su kitais tarnybos draugais, kartu eidavo į klubą filmų žiūrėti ir koncertų klausytis. O dar vėliau pasiprašė zampolito priimamas į komjaunuolius! Gimtajame miestelyje jis norėtų pašvęsti savo veiklą ateistiniam žmonių švietimui, įtikinti paklydusius kai kuriuos savo draugus ir artimuosius...
Užverčiau tą išminties skrynią. Daugiau tos serijos knygelėmis nesidomėjau. Užteko šių dviejų. Iš tikrųjų net neįsivaizdavau kareivio, galinčio skaityti tokį jovalą. Koks tai turėtų būti tipas? Nė vieno iš sutiktų karių negalėjau priskirti tokių skaitytojų kategorijai. Nebent save patį. Aš juk ėmiau ir perskaičiau...
Vienas dalykas pasidarė visiškai aiškus: knygelėje aprašytas kareivis – visų generolų svajonė. Kareivis – kvailys per visą pilvą! Štai tokią išvadą iš tų knygelių ir pasidariau, būdamas galbūt vienintelis jų skaitytojas.
______________________________________
(18) Баня (rus.) – pirtis.
(19) Таз (rus.) – dubuo, praustuvė.
(20) Užmušiu, dvėsna! (Rus.)
(21) Pliauskomis (rus.).
(22) Mano tavo nesupranta (rus.).
(23) Baigti plepalus! (Rus.)
(24) Pavaduotojas politiniams reikalams (rus.).
(25) Lenino kambarys (rus.).
(26) Partijos suvažiavimą (rus.).
(27) Valdyk Rytus, valdyk Kaukazą, valdyk pasaulį (rus.).
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 12