tekstai.lt

Gintaras Bleizgys. Eilėraščiai

 

Gintaras Bleizgys. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Gintaras Bleizgys. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

       *

 

apie lietų dulkėse

ir

magdalietės ašaras

 

kūno dykumą

kurią pereiti

 

reiks viso gyvenimo

 

apie baimę išeiti

 

liekantys ašaroja

bet ašaros

nepasotina kūno

 

apie tai kad viskas

atgyja kad šįryt

giliam alyvų krūme

kur miega paukščiai

kur virpanti

mano sąmonė –

 

nenuraminamas

dangaus sparnuotis

 

ir lietus

 

ir visa

 

kas nematoma

 

 

       *

 

metai praslinko

šešėlis

ilgesnis

 

ir f. g. lorcos alyvos

vis puresniais žiedais

ir lakštingalos grimzta

į žiedus gilyn ir kaimynė

 

trisdešimt penkerių

skarele apsirišusi galvą

po chemoterapijos Dieve

 

aš žinau kaip ji bijo

kaip kvepia kaip trankos

lakštingalos

 

kaip dega ir nyra

 

į tamsą

 

alyvų žiedai

 

 

 

ant skardžio

negyvenamo –

 

vanagai

 

ir laukiniai šunys

gyvenantys šituos tarpekliuos

 

auginantys jauniklius – –

 

nesibaigianti

gyvybės mozaika laukiniai

krūmynai

 

ir angelai

 

kurie elnei atneša žolės

ir žaidžia

su vakar gimusiu vilkiuku

 

kas išmokys mane gyventi

kas praplėšia uždangą

kas saugo

mano amžiną sielą jauniklę

ir suskaičiuoja

kiekvieną plauką

 

kas išplėšia

mane iš nebūties

kodėl kalbu

kodėl pradžioje

buvo Žodis

ką sako šio tarpeklio

kvapnieji žiedynai

kodėl paukštis

nutūpė dabar prie manęs ir spokso

ir vėjo gūsis

 

kas nematomas

slepias tam gūsyje

ko nematau kai žiūriu

kai dienos eina

ir teška laikas

įsikibęs į nykstantį

mano kūną

 

kas yra mano kūnas

kas aš esu

 

kur tas sodas yra mano Dieve

kuriame galėjom kalbėtis

 

gal Tu kaip tik dabar stovi

prie vartų

prie sielos durų gal šiandien

 

du cherubinai

su švytruojančiais ugnies kalavijais

ateis nukirsti manęs

 

gal jau grįžtu

o gal tik ramini

pasivertęs vidudieniu ir žiedynais

kaip prasiveržti pro pojūčių

ir mąstymo sieną

kaip neužmiršti

to ką matau

ką atidengi

 

vieną sekundę

viskas sustoja

ir atsiveria ir

jau viską žinau

 

bet kita sekundė

vėl viską nuneša

Viešpatie kaip man gyvent

tarp apreiškimo ir kasdienybės

 

ir nejaugi

gadinsiu viską mėgindamas

užrašyti mėgindamas

rasti formą ir išvadas

 

sekundė yra amžinybė

visas kitas būvis netikras

kai laiko nėra tai viskas

yra amžinai bet ši upė

 

nuneša visas mano mėsas

visą tamsą aklumą visa

kas genda išnyksta esu

 

lyg katana įsmeigtas

srauniausiam kalnų vandeny

kad išsigaląsčiau

kad išsigryninčiau

 

kokiam mūšiui

kokiam kirčiui

ruoši mane

esu

pasirengęs nesižvalgyti

 

jeigu tik įsakysi

jeigu bent liepsi bet laikas

sugrįžta į mano kūną

ir trupa pasiryžimas

 

Dieve kaip nepamiršt

koks buvau prieš vieną sekundę

 

o gal tiksliau – tiktai vieną sekundę

vieną

iš trisdešimt septynerių

metų savo menkumo

 

Dieve prašau atsakyk

 

vieną sekundę ar amžinybę

 

ir

 

kodėl šiandien leidai man pamatyt

 

kas esu

 

 

       *

 

žengiant

į purpurinį saulėlydį

 

mano gyvybė ir tolių

toliai ir tyrai

 

sunkūs

ir skaudūs yra

 

pirmieji žingsniai

 

ir tirpsta

 

riaumodama

 

mano juodoji pusė Viešpatie:

 

laikas baigias visi

 

pasitraukė ir nieko

 

nėra čia iš matomų

tik

 

mano kūnas

 

kurs bijo – –

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 12