tekstai.lt

Jarosław Marek Rymkiewicz. Pro veidrodį

Jarosław Marek Rymkiewicz. Mariuszo Kubiko nuotrauka iš puslapio http://pl.wikipedia.org/wiki/Jaros%C5%82aw_Marek_Rymkiewicz
Jarosław Marek Rymkiewicz. Mariuszo Kubiko nuotrauka iš puslapio http://pl.wikipedia.org/wiki/Jaros%C5%82aw_Marek_Rymkiewicz
Lenkų rašytojas, literatūros tyrinėtojas Jarosławas Marekas Rymkiewiczius gimė 1935 m. Varšuvoje. Filologijos profesorius, septyniolikos poezijos knygų (už rinkinį „Saulėlydis Milanuveke“ („Zachód słońca w Milanówku“) 2002 m. apdovanotas prestižiškiausia Lenkijoje Nikės literatūros premija), dviejų romanų, dešimties pjesių ir trylikos esė knygų autorius. Trumpų Šventojo Rašto studijų ciklas „Pro veidrodį“ („Przez Zwierciadło“, 2003) – vienas savičiausių pastarojo meto lenkų religinės eseistikos kūrinių.

 

Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys

 

 

 

17

 

Gundymo dykumoje scenos atrodo (bet negalima bailiai pasitraukti nepasakius to, kas manoma, ir privalu pasakyti: galbūt ir yra) beprasmiškos. Kai kurie komentatoriai (nenorinčių susitaikyti su absurdu komentatorių baimė) pripažįsta tokią galimybę: šios scenos byloja apie kai ką, kas įvyko mūsų žemiškoje tikrovėje, bet jose esama šiek tiek, o gal net daug literatūros. Pavyzdžiui, scena, kur velnias nešioja Kristų: toks dalykas negalėjo įvykti, velnias negalėjo nešioti Dievo, kilnoti Jo ant bokštų ir kalnų, tai tikriausia literatūra – kitaip tariant, išgalvota. Jei pripažinsime, kad evangelistai rašė, kūrė literatūrą, turėsime taip pat pripažinti, kad neturime priemonių aiškiai atskirti, ką jie išsigalvojo, o ko ne. Nebent Dievas mums padėtų, suteiktų tokių priemonių, pats pasakytų: tai išgalvota, o tai ne, tačiau nemanau, kad Dievas panorėtų imtis tokių dalykų. Prielaida, kad Rašte esama literatūros, grindžia kelią teiginiui, kad viskas jame yra literatūra, kad tai nėra Raštas. Tuomet tektų pripažinti, kad tai – prasta literatūra: vertingas paminklas, bet gana nevykęs literatūros kūrinys. Kas mėgsta senąją literatūrą, verčiau turėtų skaityti Horacijų arba Ovidijų: jie neabejotinai geresni, labiau įgudę, talentingesni rašytojai už Morkų ar Matą, o „Carmina“ ar „Tristia“ – žymiai aukštesnio (literatūrinio) rango kūriniai negu evangelijos. Jėzaus gundymo scenoje absurdiškiausias yra velnias. Jis elgiasi taip, lyg nežinotų, su kuo kalba, ir tarsi mėgintų gauti kažką, ko gauti (tai irgi turėtų žinoti) negali. Net žemesnės galios, jam pavaldžios piktosios dvasios žino, kas yra Jėzus. Vos tik aprašęs, kas nutiko dykumoje, Lukas pasakoja apie piktąsias dvasias, kurias Kristus – Petro namuose – išvarė iš ligonių. „Iš daugelio išeidavo demonai, šaukdami: „Tu Dievo Sūnus!“ Šios dvasios, priduria Lukas, „žinojo jį esant Mesiją“ (Lk 4, 41). Žemesnieji demonai žino, o aukštesnioji (neabejotinai aukštesnioji) dvasia dykumoje nežino ir tikrina, kas yra ir kokią galią turi Tas, kurį ji gundo: „Jei tu Dievo Sūnus“ (Lk 4, 3). Kristus netrukus daugins duoną ir velnias negali nežinoti, kad Kristus turi tokią galią. Tačiau nelabasis to nežino ir dykumos scenoje siūlo Jam paversti akmenį duona, taigi mano, kad galbūt Jėzus to nepajėgs. Kristus netrukus vaikščios per vandenį, bet velnias ir to nežino: pastato Jį „ant šventyklos šelmens“ ir siūlo pulti žemyn, tad spėja, kad Kristus gali užsimušti. Gundymo scenose velnias surengia Kristui ypatingą egzaminą: tai – Pakartoto Įstatymo knygos žinių egzaminas. Kristus egzaminą išlaiko ir šios knygos citatomis įrodo (mėgina įrodyti?) velniui esąs Dievas: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Lk 4, 8; Įst 6, 13); ir „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“ (Lk 4, 12; Įst 6, 16). Taigi šis Kristų gundantis velnias yra – tik taip galima suprasti – neapsakomai kvailas: jis nepažįsta praeities, nepažįsta ateities ir nors išmano Raštą (cituoja Psalmių knygą), nieko iš jo nesužinojo ir nieko nesuprato, nes nieko nežino apie Dievą. Tačiau būtent tai yra absurdiška. Neįtikėtinai kvailas velnias pasižymi neregėtomis galiomis, žymiai didesnėmis už Kristaus: nešioja Dievą, pastato Jį kur panorėjęs – tai ant šventyklos šelmens, tai ant aukšto kalno – ir „viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes“ (Lk 4, 5). Apokrifinėje Hebrajų evangelijoje (galbūt ankstyvesnėje už Mato evangeliją), pasak Origeno, buvo tokie Kristaus žodžiai apie gundymą: „Šiandien paėmė mane mano motina, Šventoji Dvasia, už vieno plauko ir užnešė ant didžiulio Taboro kalno.“ Galime iš to daryti išvadą, kad Berėjos nazarėjams, skaičiusiems Hebrajų evangeliją, mintis apie „už vieno plauko“ Kristų nešiojantį kvailą velnią pasirodė nepriimtina ir jie pakeitė jį Šventąja Dvasia. Tačiau kanoninėse evangelijose būtent velnias, ne Šventoji Dvasia nešioja Dievą, o velnias, darantis su Dievu ką panorėjęs, negali būti kvailas. Taigi pasirinkimas toks: arba gundymo dykumoje scenos yra beprasmė literatūra, arba jose kalbama ne apie tai, kaip velnias gundė Kristų, bet visai apie ką kita, nežinia apie ką. Tačiau jei šios scenos nėra beprasmė literatūra, privalu skaityti jas pažodžiui (kaip ir visą Raštą, kitaip tariant: viena ar kita buvo pasakyta ir tai reiškia būtent tai, ką reiškia, jokių paslėptų reikšmių ten nėra), taigi jose kalbama apie Kristaus gundymą. Imu painiotis (savo kalbos idėjose) ir neturime vaizduoti, kad nesipainiojame, skaitydami šias scenas: atsiduriame absoliučioje tamsoje, skaitymas yra lygiareikšmis nesupratimui. Išvada (jei skaitome šias scenas pažodžiui) gali būti tik viena: dykumoje įvyko baisūs dalykai, tokie baisūs, kad neįmanoma jų papasakoti mums taip, kad suprastume. Verčiau – tiek mums pasako mūsų skaitymas – to nesuprastume, verčiau skaitytume nesuprasdami, negu suprastume, kas nutiko. Taigi kas ten nutiko? Nenoriu – jau žinau, kad tai ne mano jėgoms – suprasti, kas nutiko. Noriu žinoti tik tiek, kiek galiu žinoti: kas ten įvyko, kokie nesuprantami įvykiai man pasakojami būtent kaip man nesuprantami. Kaip tokie, dėl kurių Rašte neabejojama, kad verčiau man jų nesuprasti. Šv. Morkus pasakoja taip: „Netrukus Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą. Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo“ (Mk 1, 12–13). Mato ir Luko liudijimai išsamesni, juose aprašomi velnio Kristui skirti išbandymai. Mato evangelijoje įvykiai kiek kitaip išdėstomi laiko atžvilgiu: velnias pasirodo Kristui tik po keturiasdešimties dienų, o angelai tik tada, kai velnias jį palieka. Tačiau vienu klausimu evangelistai visiškai sutaria: dykumoje nebuvo žmonių, nė vienas žmogus nematė, kas ten įvyko. Morkus teigia, kad šio įvykio dalyviai buvo Kristus ir velnias, jį regėjo žvėrys ir angelai. Matas nemini žvėrių, o Lukas – nei žvėrių, nei angelų. Taigi dykumoje įvyko tai, kas neskirta mūsų akims, apie ką mums arba nebūtina nieko žinoti, arba neturime nieko žinoti. Tai, kad šis pasakojimas toks tamsus (taip pat nežinome, kaip jis buvo perduotas evangelistams, tačiau tikrai – būtent kaip tamsus), tik patvirtina: ten įvyko kai kas, ko nepajėgtume suprasti, arba kai kas, su kuo negalėtume sutikti. Ar faktas, kad mūsų nebuvo tarp liudininkų (žvėrys ir grynosios dvasios buvo prileistos, o mes – ne), galėtų reikšti, kad dykumoje įvyko kai kas, kas apskritai nesusiję su mumis (su mūsų egzistavimu čia)? Tai tikrai buvo susiję būtent su mumis (ir su mūsų Dievu): kitaip tamsusis apreiškimas, kuriame kalbama, kad kai kas įvyko, nebūtų mums duotas, evangelistai apskritai to neminėtų ir apskritai nieko apie tai nebūtų žinoję. Dar palyginsiu šias dykumos scenas su Atsimainymo scenomis. Kaip sužinome iš Mato evangelijos, Kristus nusivedė ant Taboro kalno „Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną“ (17, 1). Viena didžiausių, o gal ir didžiausia iš tų paslapčių, apie kurias kalba evangelijos: Dievas-Žmogus apsireiškia savo niekam vėliau nežinomu dieviškuoju pavidalu liudininkų akivaizdoje ir leidžia jiems liudyti buvus liudininkais. Šv. Petras taip apie tai rašo Antrajame laiške: „Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su juo ant šventojo kalno“ (1, 18). Dykumoje Kristus yra vienui vienas su velniu, žvėrimis ir angelais. Toliau – tik klausimai, kuriuos užduodu tamsoje. Ar dykumoje buvo nustatytos kokios nors mūsų buvimo čia sąlygos, kam mes priklausysime, kiek iš viso to, kas mūsų, turi priklausyti Dievui, o kiek velniui? Ar ten buvo sudarytas susitarimas, pagal kurį Dievas-Žmogus pasiliko sau teisę į mūsų ateitį (į mūsų išganymą), o velnias pasiliko sau visų pasaulio karalysčių nuosavybę? Susitarimas – netinkamas žodis: Dievas nesitaria su velniu (tikriausiai nesitaria: ką mes apie tai žinome?), o Kristus dykumoje tris kartus atsako: ne. Jis atsisako bet kokių susitarimų ir teigia nesiderėsiąs su velniu. Susitarimas – netinkamas žodis, tačiau velnio galia tikriausiai siaubinga, jei jis gali elgtis su Dievu-Žmogumi kaip su žmogumi, jei gali Jį gundyti, jei gali nešioti Jį už vieno plauko. Kristus nesisavina velnio Jam siūlomų šio pasaulio karalysčių, bet ir neprieštarauja, kai velnias sako: „Jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju“ (Lk 4, 6). Netinkamas žodis, bet vis dėlto tai – tam tikras susitarimas: susijęs su mumis, su mūsų čionykšte istorija? Vėl dedu klaustuką, nes neįmanoma to formuluoti teiginiais. Jei užduosime tokį klausimą gundymo dykumoje scenoms, neturėtų mūsų stebinti evangelijose šių scenų užimama vieta: prieš pat Jėzui pradedant veikti Galilėjoje, iš karto po krikšto scenos, kai virš Jordano atsivėrė dangus ir pasigirdo žodžiai: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3, 22). Klausimas, kam priklauso kūrinija, turėjo būti užduotas tą akimirką, kai Dievo Sūnus pradėjo savo žemiškąją kelionę. Uždavę šį klausimą, neturime ko pasakyti ir neturime (ir negalime) žinoti į jį atsakymo: būtent todėl dykumoje mūsų nebuvo. Tačiau gundymo scenose dalyvavo (šv. Morkus tebus liudininkas) žvėrys. Ar ir jų likimas tada buvo sprendžiamas? Klausimas, kam priklauso kūrinija ir kokia jos ateitis – ar ir jiems jis galioja? Dykumos žvėrys (tikriausiai) yra tik abejingi stebėtojai. Tačiau galbūt jie todėl ir dalyvauja ten vykstančiuose dalykuose, kad yra nebylūs ir negali prieštarauti.

 

 

18

 

Jėzus išbrenda iš Jordano vandenų, atsiveria dangus ir išvystame (tie, kas tada buvo ten, regėjo, tad ir mes dabar matome ar bent jau turime regėti) balandžio sparnus: tai Dievo Dvasia nužengia į žemę. Paskui evangelistas Matas rašo: „O balsas iš dangaus prabilo“ (3, 17). Tokie aprašymai bematant ėmė kelti komentatoriams nerimą: veikiausiai jau tada, kai tik buvo nustota regėti ir girdėti Apreiškimą ir imta apie jį mąstyti arba kai nustota atsiminti ir Apreiškimas iš gyvos atminties persikėlė į proto sritį. Jau šv. Augustinas (IV a. pabaigoje) ima samprotauti ir padaro išvadą (teisingą, bet tik tuo atveju, jei samprotaujama logiškai), kad tam tikri dalykai negalėjo įvykti: juk Dievas, savo Asmeniu, negalėjo kalbėti prie Jordano. Augustinas „Išpažinimuose“ cituoja sakinį po žodžių „O balsas iš dangaus prabilo“ – šis sakinys yra Izaijo knygos citata: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 17; Iz 42, 1) – ir komentuoja jį taip: „Šitas balsas suskambėjo ir nuskambėjo, pasigirdo ir nutilo. Skiemenys suskambo ir išnyko: antras po pirmo, trečias po antro, ir taip iš eilės iki paskutinio, po kurio stojo tyla.“ Balsas suskambėjo ir nuskambėjo, taigi buvo laike. Tačiau Dievas negali būti laike ir Jo Žodis negali būti laike, nes Dievas ir Jo Žodis yra amžini. Šv. Augustinas toliau rašo: „Kitaip jau būtų laikas ir kitimas, o ne tikra amžinybė ir tikras nemirtingumas.“ Taigi Dievas negalėjo prabilti mums tiesiogiai ir turėjo pasitelkti kokį nors tarpininką, kad su mumis susisiektų: „Iš to paaiškėja ir pasirodo, kad tą balsą išspaudė savo judesiu tavo kūrinys, tarnaujantis tavo amžinajai valiai, nors ir būdamas laikinas.“ Paskui Augustinas dar pasakoja, kaip prie Jordano išgirstas Dievo Žodis pasiekė mus (o iš esmės nepasiekė): mūsų išorinė ausis perdavė jį mūsų protingajai sielai, kurios vidinė ausis klausosi Amžinojo Žodžio, o paskui palygino tai, ką išgirdo dvasine ausimi ir kūniškąja ausimi ir paskelbė esant skirtingus du žodžius: žodį ir Žodį. Tiems, kurie klausėsi ir girdėjo prie Jordano, visa ši operacija tikriausiai užėmė daug laiko. Tačiau Augustinas, be abejo, teisus ir negalėjo kitaip suformuluoti: jo Dievas jau yra Amžinasis Protas ir Nekintamoji Valia, kuri negali pasikeisti, nes tai, kas kinta, yra įpainiota į laiką, kitaip tariant, nėra amžina, tobula. Taigi tarp Dievo ir tų, kurie girdėjo prie Jordano, turėjo būti koks nors netobulas tarpininkas, kokia nors laikina materiali jėga, kuri nėra Dievas ir kuria Dievas tik pasinaudojo. Visa tai labai logiška, neatremiama ir nelieka nieko kita, kaip su tuo sutikti. Tačiau su tuo sutikti neįmanoma, nes iš Dievo buvo atimta teisė kalbėtis su mumis kaip Jam patinka: Jam tenka (taip Jam liepia mūsų Protas) pasitelkti ką nors, kas nėra Jis. Augustinas iš šio Dievo ribojimo daro tokias išvadas: Raštas ar bent jau kai kurie jo fragmentai negali reikšti to, ką reiškia, ir turime suvokti juos kaip simbolinę žinią. Komentuodamas Pradžios knygos žodžius: „Būkite vaisingi ir dauginkitės!“ (1, 22), Augustinas „Išpažinimuose“ rašo, kad turime tai suprasti tik „perkeltine prasme“, nes „mano manymu, toks veikiau ir buvo ketinimas Rašto“. Kadangi jis cituoja Dievo žodžius, veikiau turėjo parašyti, kad Dievas kalba simboliais, ir tai jam, Augustinui, atrodo labiau tikėtina, negu kad Jis kalbėtų kasdiene kalba. Ir šiuo atveju susiduriame su Dievo ribojimu: jis turi kalbėti taip, kaip mūsų Protingoji Siela panūdo jį skaityti. Iškyla klausimas, ar įmanoma taip įsigilinti į šv. Pauliaus laiškus ir keturias evangelijas (taip skaityti), kad vėl išgirstume ir išvystume – kaip tie, kurie tapo krikšto Jordano upėje liudininkais? Atrodo, kad niekada to nebepajėgsime: mūsų atmintis sėkmingai užkerta mums šią galimybę. Raštas laikui bėgant kito – kaip ir visi kiti mūsų kultūros kūriniai – ir net jo antgamtinis pobūdis nepajėgė apginti jo nuo šios kaitos. Visos interpretacijos ir komentarai, vis nauji skaitymo būdai (pažodiniai ir simboliniai), kuriuos Raštui priskyrė europinis Protas, yra nepermaldaujamai gyvi mūsų atmintyje (mūsų kultūros atmintyje) ir jų neįmanoma iš jos pašalinti. Ar tai reiškia, kad Raštas visada bus pavaldus Protui ir kad Raštas visada reikš tai, ką Protas lieps? Levas Šestovas knygoje „Atėnai ir Jeruzalė“ cituoja Mato evangelijos žodžius: „Jums nebūtų nieko negalimo“ (17, 20). Šiais žodžiais, pasak L. Šestovo, mums suteiktas laisvės pažadas. Tačiau juose įrašytas ir nurodymas: Dievas nori, kad būtumėte laisvi ir kad per tai taptumėte panašūs į Jį, kaip Jis tapo panašus į mus. Iš Mato evangelijos žodžių, jei suprasime juos taip, kaip teigia L. Šestovas, išskaitysime ir paguodą: jei Dievas panorėjo, kad būtume laisvi ir kad mums nebūtų nieko negalimo, jis galbūt nori ir to, kad išgirstume ir išvystume: juk būtent tai ir yra neįmanoma.

 

 

19

 

Ar Dievas galėtų panaikinti Apreiškimą? Žinoma, kad galėtų. Galbūt net tai padarė. Paliko mus tamsoje, kurioje vis dar žiba (blankia šviesa) tie mūsų kūriniai, į kuriuos kadaise prasiskverbė Apreiškimo šviesa – tie, kurie buvo sukurti spindint šiai šviesai. Tačiau jis gali dar daugiau: užgesinti ir šiuos paskutinius žiburius. Dievas, panaikinantis Apreiškimą: jis liepia mums manyti, kad tai buvo ir yra mūsų proto pasakos, mūsų atminties legendos. Galbūt šiuo būdu ir derėtų brautis prie Apreiškimo, galbūt tik taip įmanoma išgirsti ir išvysti: žengiant į šią tamsą, kurioje baigia rusenti paskutiniai žiburiai. Būtent tai siūlo L. Šestovas „Neakivaizdumo apoteozėje“: „Susidraugausi su absurdu ir chaosu, o gal net pamėgsi pelyną.“

 

 

20

 

Gundymo dykumoje scena baigiasi (tik Luko evangelijoje) velnio sugrįžimo pažadu: „Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko“ (4, 13). Šiame sakinyje esama tarsi grasinimo, lyg velnias sakytų: „Tai dar neišspręsta, kas Tu esi čia ir kas čia priklauso man, o kas Tau; kada nors dar sugrįšime prie šio pokalbio.“ Manoma, kad tai pranašauja Kristaus kančią, kad būtent tada kuriam laikui atsitraukęs velnias vėl ateis pas jį. Tačiau nebūtinai kalbama apie tai ar vien apie tai. Velnias vis dar kalba su Kristumi, vis dar nori užleisti jam čionykščių karalysčių, tai yra mūsų čionykščio egzistavimo „valdžią ir didybę“ (4, 6); Kristus tyli, nieko neima iš velnio, tačiau ir neabejoja, kad velnias gali naudotis „valdžia ir didybe“ kaip panorėjęs – tai gali kartotis, galbūt kartojasi ir galbūt kartosis iki pat pasaulio galo.

 

 

21

 

Rašiau, kad antgamtinis Rašto pobūdis nepajėgus apginti jo nuo mūsų interpretacijų ir komentarų, tai yra (kitaip tariant) nuo mūsų atminties sąlygojamų pokyčių. Šios interpretacijos ir komentarai prasiskverbia į Rašto gelmę, ką nors jam prideda ir ką nors iš jo atima. Visa tai įrašyta mūsų kultūros atmintyje ir, skaitydami Raštą, skaitome ir tai, negalime išvengti būtent to, kas įrašyta atmintyje, skaitome šią atmintį kartu su Raštu ir Rašte skaitome mūsų daugybės amžių Rašto skaitymą. Visa tai tiesa, tačiau tai – mano čionykščio proto tiesa. Rašydamas tai, apribojau Dievą, iškėliau Jam (mano protas Jam iškėlė) savo sąlygas: skaitysiu (nes kitaip negaliu) Raštą su visu tuo, kas į jį prasiskverbė. Tačiau Raštas priklauso Dievui ir mano kultūros atmintis taip pat priklauso Dievui. Taigi turėčiau sakyti: skaitysiu taip, kaip Dievas panorės, kad skaityčiau. Dievas gali viską arba negali nieko: kaip Jis panorės. Jei Jam taip patiks, stovėsiu prie Jordano ir regėsiu tai, ką jie regėjo: ten atsivėrusį dangų.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 12