tekstai.lt

Herkus Kunčius. Tapti savimi

Herkus Kunčius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Herkus Kunčius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
P a s a k i š k i  B o r d o  m e m u a r a i

 

 

 

 

 

 

 

                                                                     Galime pasakyti tik tiek: žmogus iš

                                                                     prigimties yra stabų garbintojas, reginių

                                                                     garbintojas, nes yra be galo jausmingas

                                                                     ir lakios vaizduotės, be to, jame esama

                                                                     daug beždžioniškos prigimties.

                                                                                                               Thomas Carlyle

 

 

I

 

MANO KELIO PRADŽIA

 

Neprisimenu pradžios... Pamenu, kad girdėjau, kaip vasaros naktį – šviečiant mėnesienai – ta moteris ir tas vyras nutarė mane padaryti. Taip ir pasakė: „Mes iš jos padarysime... žmogų.“

Kada iš veislyno parsinešė namo, nieko bloga neįtariau. Juk padaryti iš manęs žmogų nebuvo mirtina nuodėmė, o – sakyčiau – labai geras, netgi kilnus darbas.

O ir kodėl, leiskite paklausti, turėjau kažin ką pikta įtarti, jei ta ilgakojė, dailiai išsidažiusi dvidešimtmetė, kuri pasivadino Mamyte, visą naktį kikeno, šoko ant stalo, rodė juokingas grimasas, gurkšnojo šampaną ir vis kuteno man paausius.

O ir tas neandertaliečio bruožų vyrukas didele galva, kuris vadino save laimingiausiu pasaulyje Tėtuku... Tas išsišiepęs iki pakaušio drimba su nuleistomis kelnėmis ir auksine grandine ant kaklo – jam buvo apie septyniasdešimt – smagiai spragsėjo pirštais, deklamavo eiles, apsimetęs kengūra striksėjo aplink sofą, bliovė asilu, bučiavo man pilvuką ir neketino skriausti. Atvirkščiai, su manimi kalbėjo trumpais, išmintingais pamokymais:

 

UŽ TAVE, BORDO, VERTINGESNĖ TIK MANO GARBĖ!

KADA LAIKAS LAKTI, VALGIS PALAUKS!

 

Ir dar atsimenu, kad tą naktį, kada prunkščianti Mamytė užmaukšlino man kūdikio kepuraitę ir užmovė rožines sauskelnes, o Tėtukas pasiūbavęs švystelėjo į patalus, iš kažin kur atsirado elektrinė burtų lazdelė... Ir tada Tėtukas taip smagiai Mamytę pakratė, kad aš, iš nuostabos pamiršusi viską pasaulyje, tuoj pat užmigau.

 

 

II

 

NAMAI

 

Saugiai išsimiegojusi baltuose pataluose, iš lovos išropojau apie vidurdienį. Naujuosiuose mano namuose – kažkur rytų Europoje – buvo tuščia. Nė gyvos dvasios.

 

A-Ū-Ū!!!

 

Pirma, kas mane nustebino iki uodegikaulio, tai ant tvirtovės sienų – nuo lubų iki grindų – sukabintos skaudulingai liūdnų briedžių, nustėrusių šernų, pavėpusių liūtų, susikrimtusių dramblių ir dar velniai žino kokių padarų iškimštos galvos; šalia jų lyg grifai suko ratus besočių kandžių spiečiai. Po kiekviena galva pritvirtinta išblizginta lentelė su nuoroda, kur ir kada šį gyvį Tėtukas nušovė.

Atskirame begalinės ekspozicijos kampe – virš neįveikiamos Tėtuko ir Mamytės svaigalų bastėjos – buvo keistokų ginklų kolekcija: originalūs laiviniai kirviai, elektros trišakiai, ūsuoti vibratoriai ir šnypščianti it gyvatė baterija su tviskančia branduoline galvute.

Žinoma, niekur nesimatė nė vienos knygos, tačiau puikavosi gausybė portretų, vaizduojančių Tėtuką su šautuvu.

Iš prigimties būdama nuovoki, supratau, kad šie namai gyvuliavo nepamiršdami dvasinių vertybių. Harmonija ir elegancija čia taip pat nebuvo retas svečias. Vaškuotą juodmedžio parketą dengė persiški kilimai; sienas ramstė šventieji paveikslai; po kupolu – ne mažiau dešimties metrų aukštyje – suposi trylika auksinių angelų ir kabojo iš muziejų – labai tikėtina – pavogtos deimantų girliandos; ant spyruoklinių sofų pilna dailių – atseit Italijos Renesanso meistrų – marmurinių pagalvėlių.

Išsivadavusi iš ankštos kūdikio kepuraitės, sauskelnių ir dėl visa pikta dar kartelį dantimis iškalenusi „Ar čia kas nors yra?!“, nutariau netrukdoma plačiau pasidairyti po Tėtuko ir Mamytės valdas.

Iki pavakario apėjusi begalę salių, eskalatoriais pakilusi į gausybę aukštų – kiekvienas jų buvo įrengtas vis pagal kitą stilių – pamačiau į Balatono ežerą panašų baseiną. Jis pavadinimo neturėjo, buvo įkurtas ant plokščio stogo, kur didžiulėmis raidėmis viliojamai švietė:

 

A K R O P O L I S

 

Mozaikomis ir piešiniais išpuoštame baseine – lyg tai būtų įprastas dalykas – burbuliavo ne vanduo, o šampanas. Ant šalia augančių palmių ir beržų – skirtingai nei kitur pasaulyje – žaliavo ne lapai, o doleriai, džinsai, „Dresdner Banko“ ir Volstryto obligacijos, „Gazpromo“ akcijos ir madingiausios „Versaci“ palaidinės.

Aplinka alsavo turtu ir prabanga. Čia tvyrojo beribės laimės atmosfera. Buvo amžina vasara. Vieni kitiems nerūpestingai šypsojosi pirkėjai ir pardavėjai, grioviakasiai ir valytojos, kontrolieriai ir keleiviai.

Ant stogo kiaurą parą veikė lažybų punktai, kultūros barai, pinigų plovyklos ir melžyklos. Čia buvo ir sidabrinių bambukų giraitė, ir „Dolce & Gabbana“ apelsinmedžiai, ir net iš Sibiro skubiuoju paštu atskraidinti kedrai, brandinantys ne riešutus, o brangakmenius.

Žemumoje – nuo stogo žvelgiant į rytų pusę – apsupti lapijos ir skaidrių it šventųjų sąžinė tvenkinių, stūksojo prašmatnūs mūriniai ermitažai, stiklinės rezidencijos, šventyklos, pramogų ir sporto arenos bei pardavimui skirti gelžbetonio dangoraižiai. Šiek tiek atokiau – rūstūs urano rūdynai, aliuminio kalnai, cinko kalvos, nikelio kopos ir nesuskaičiuojamos titano sopkos.

Kažin kur tolumoje – jei tik gerai įsižiūrėtum – tyvuliavo hipnotizuojamai šlamantis visagalis pinigų okeanas. Ten plūduriavo daug žvejų, nardė povandeninės valtys, bangas skrodė grakštūs burlaiviai ir begalybė didingų tanklaivių.

Padūmavusiame horizonte it miraže vaidenosi susirangęs kaip angis dujotiekis, keistai pasvirę naftos gręžinių bokštai ir gigantiška metalo platforma, stebėtinai panaši į biblinį Nojaus laivą. Virš jos plevėsuojančioje vėliavoje buvo galima įskaityti:

 

TĖVYNĖ TEN, KUR PRIEŠUI PRAGARAS!

 

Vakaruose pamačiau kitą vaizdą – skaudžiai išdegintą, nederlingą lygumą, nuo sausros mirštančią žemę. Per ją – graudu buvo žiūrėti – tekėjo vos keli aukso šaltinėliai. Jie netrukus turėjo išsekti.

Laimingų žmonių vakaruose nesimatė. Pasitenkinimo, vilties, gamtos turtų – taip pat. Spalvos nykios, išblukusios, žudančiai panašios viena į kitą.

Šiapus šaltinio it priekaištas stūksojo pilka tvora, skyrusi vakarus nuo rytų. Ji atrodė kaip geležinė uždanga. Kas keliolika žingsnių prie tvoros stovėjo į koplytėles panašūs stikliniai narveliai. Juose, apsikarstę šautuvais, nuobodžiavo tvirtasprandžiai sargybiniai.

Prisižiūrėjusi į vakaruose senkančius aukso šaltinius, jaučiausi vis dar nepatenkinusi smalsumo.

Neilgai paklaidžiojusi po rūmus, nusileidau – stebuklas! – į žydintį sodą. Čia takai, panašūs į autostradas, buvo grįsti marmuru. Viskas apšviesta. Išlaižyta. Šalikelėse čiulbėjo į cherubinus panašių paukščių chorai, ganėsi riebių fazanų kaimenės, vaikštinėjo pasipūtusių povų bandos, magiškai dvelkė lotosai, „Hugo Boss“ ir „Calvin Klein“ kvepalai.

Prisiuosčiusi nusišlapinau. Maloniai apsvaigusi nuo įspūdžių, ėmiau įtarti, kad Mamytės ir Tėtuko namai – tai ne paprasti mūrai ant kalno, o žmonių pažadėtoji žemė – Šiaurės Atėnai ir jų dvasinis centras Akropolis – didingiausias pasaulio turgus. Visi čia šypsojosi, glostė mane.

Akropolyje, Partenono vietoje, stovėjo ištaigingas Prekybos centras; vietoj Atėnės altoriaus – Monetų kalykla; Dzeuso šventykloje – Finansų birža. Ten, kur kadaise buvo Akropolio propilėjai, stovėjo į kartuves panašūs Gedimino stulpai, o kur Nikės šventykla – Mažasis Ermitažas. Greta jo, šalia Periklio odeono griuvėsių, spindėjo Pramogų arena, Ledo rūmai...

Buvo miela. Gražu. Ir viskas – man! – nemokama.

Akropolyje vietoj granito kolonų stogus laikė šimtai gyvų atlantų ir kariatidžių. Pirmieji buvo garbūs Kembridžo profesoriai, o antrosios – pačios aršiausios Skandinavijos feministės.

Dar ilgai tą dieną būčiau klaidžiojusi po neaprėpiamą Akropolį, tačiau danguje pamačiau blykčiojantį švyturėlį. Iš tolybių išgirdau atklystančią sireną. Jos kauksmas priminė Orfėjo klyksmą pragare...

Staiga dangus tapo juodas it sukčiaus sąžinė, medeliai palinko. Ir tada šalia manęs nutūpė birbiantis – labai panašus į ateivių laivą – sraigtasparnis.

Pasigirdus kariniam maršui, pirmasis iš keistos skraidyklės išsiropštė Tėtukas – neperšaunamu dramblio odos chalatu ir su knyga „Išlikti žmogumi“ užantyje. Iš paskos mano Mamytė... Abu gerokai įkaušę nuo laimės, bet nepaleisdami dovanėlių.

Iš Tėtuko tada gavau į valdovo karūną panašų antkaklį, o iš Mamytės – smagią Šiaurės Atėnų liaudies dainą:

 

                                   Tai gera degtinė,

                                   Kai džiaugsmai užpuola.

                                   Nukelia į dangų,

                                   Sielą užliūliuoja.

 

                                   Akropoli – Tėvyne mūsų,

                                   Tu pirkėjų žeme,

                                   Nori gerti, ieškok taurės

                                   Tram pam pam...

 

Vos įteikė dovanas, Tėtukas suuodė, kad ištisą dieną po Akropolį klaidžiojau vienui viena. Be to, „viduriuojančiu vaikeliu“ niekas nesirūpino.

Ir tada Tėtukas baisiai – lyg būtų jau ne Tėtukas, o piktasis pagonių Perkūnas – užpyko. Prisvaidęs žudančių žaibų ir pavojingai įsiutęs, įsakė nedelsiant sukviesti visus, kad šie pasiaiškintų.

Nepraėjus akimirkai, didžiojoje Akropolio aikštėje – iškilmių, finansinių sandėrių, bausmių ir sraigtasparnių nusileidimo vietoje – išsirikiavo ne mažiau kaip tūkstantis žmonių.

Išgirdę komandą „Ramiai!“, sustingo kiemsargiais Akropolyje tarnaujantys akademikai ir pečkuriai – Alfredo Nobelio premijų laureatai; šveicarai arklininkai ir persai kiaulininkai; kardinolai vairuotojai, beteisiai kasininkai ir muzikai, dėl visa pikta rankose laikantys savo konservatorijų baigimo diplomus. Buvo ir daugiau garsių žmonių, tačiau tada aš jų dar nepažinojau.

Atsimenu, kad Tėtukas trypė kojomis, rėkė ir šaudė į dangų. Kai baigėsi šoviniai, išrėžė trumpą pamokymą:

 

ESAT GYVULIAI, ELKITĖS ŽMONIŠKAI!

 

Tada kirto antausį apsaugos viršininkui. Kliuvo ir Akropolio aikštės valytojai, Jogailos universiteto docentei. Ji buvo itin riebiai išvadinta. Ir dar pamenu, kad, Tėtukui stūgaujant, Mamytė labai juokėsi. Ji svirduliavo ant ortopedinių aukštakulnių, vėdinosi savo striuku sijonėliu ir nepaleisdama taurės vis juokėsi, juokėsi...

Tėtukas išsirėkęs, prismaugęs keletą padavėjų nusprendė, kad nuo šiol Akropolyje bus kitokia tvarka. Ta proga paskyrė man guvernantę, kuri turėjo globoti, lydėti ir pamokyti pačių geriausių manierų.

 

 

III

 

GUVERNANTĖ FRANCUAZA, ARBA SVEIKAS, LIŪDESY

 

Mano guvernantė buvo šešiasdešimt penkerių metų prancūzė, kaip darbdaviams anketoje prisipažino – bauginamai kilminga Sorbonos universiteto auklėtinė, šiandien užmiršto filosofo Žako Deridos doktorantė. Nelaiminga meilė ją nubloškė į Rytus. Akropolyje dirbdama žeminantį darbą, tikėjosi atgauti dvasinę pusiausvyrą ir rasti paguodą.

Iš pradžių nesupratau, ką guvernantė Francuaza gargaliavo apie tą Deridą ir ko iš manęs norėjo. Tačiau netrukus įpratau prie jos keistokos tarties.

Nuo pirmųjų minučių guvernantė – jos panosėje kalėsi rudi ūsiukai – su manimi elgėsi pagarbiai, sakyčiau, elegantiškai. Jei dėdavo antkaklį, visada pakasydavo paausį, bičiuliškai keliskart pūsteldavo į nosį. Kasdien neprašyta išvesdavo į Akropolio sodą, kad įkvėpčiau gryno oro ir iki valiai išsilakstyčiau. Be to, uoliai rūpinosi higiena – šukavo kailį, valė ausis, karpė nagus. O vakarais, kad nešvaistyčiau brangaus laiko – sakydavo, suprask, mieloji, gyvenimas tau tik kartą duotas! – balsu skaitė prancūzų klasikus.

Kaip miela būdavo lietingais rudens vakarais, kai guvernantė Francuaza atsiversdavo Voltero „Kandidą“, Didro „Išpažintį“, Hugo „Vargdienius“, Balzako „Tėvą Gorijo“...

Tai iš gerosios guvernantės aš sužinojau apie geležinės valios Žaną Arkietę, šelmį Rablė, markizą Karabasą, švietėjus, romantizmą, nepranokstamą prancūzų kritinį realizmą.

Pamenu, kaip artistiškai, pasikūkčiodama Francuaza man skaitydavo Flobero „Madam Bovari“, vėliau – „Jausmų ugdymą“. Tada išrausdavo jos skruostai, geidulingai kilnodavosi krūtinė, o ir aš nejučiomis imdavau vis giliau lekuoti.

Po mėnesio kito, supažindinusi su senąja prancūzų literatūros klasika, guvernantė Francuaza perėjo prie natūralisto Emilio Zola „Spąstų“, siurrealisto Andrė Bretono „Manifesto“, kriminalisto Žano Ženė „Vagies dienoraščio“, egzistencialisto Albero Kamiu „Kryčio“ ir – neslėpsiu – maoisto Žano Polio Sartro „Šleikštulio“.

Francuaza, įsitaisiusi šalia manęs ant pagalvės, ištisas valandas galėdavo dūsauti rodydama senas nuotraukas ir pasakoti apie 1968 metų studentų revoliuciją Paryžiuje, kurioje ir pati dalyvavo:

 

MES NIEKO NEREIKALAUSIME IR NEPRAŠYSIME, MES PAIMSIME IR UŽGROBSIME!

 

Tai iš jos, gerosios guvernantės, pirmą kartą išgirdau apie Paryžių – meilės miestą, kuriame gali ne tik įlipti į šūdą, bet ir visam laikui įsimylėti. Taip, Paryžius – meilės jūra...

Tėtukas, atrodo, buvo manimi patenkintas. Mamytė – galvojau – taip pat.

Po pusmečio jau pajėgiau loti ištisas Mopasano „Mielo draugo“ ir Žorž Sand kūrinių pastraipas. Buvau gerai susipažinusi su „Grafiene de Monsoro“ ir Žiuliu Vernu, o Robespjeras ir jakobinų diktatūra jau neatrodė tokie baisūs:

 

                                   Drebėkit, išdavikai ir tironai,

                                   Gėda visų žmonių,

                                  Drebėkit, jūsų tėvažudystės planai

                                   Bus atlyginti teisingai!

 

Kas vakarą, sugrįžęs po darbo savo Akropolio įmonėje, Tėtukas pasišaukdavo į miegamąjį, kad galėtų pasidžiaugti mano pasiekimais.

Prisipažinsiu, urgzdavau iš malonumo, nes žinojau šiek tiek daugiau už Tėtuką apie nepaprastus prancūzų tapytojus Engrą ir Vato, Delakrua ir Kurbė, nepranokstamus realistus ir impresionistus, o šiuolaikinių – ryžtingai amtelėdavau – aš nevertinu.

Pakurstyta doktorantės Francuazos, įsijautusi Tėtukui lodavau, kad kardinolas Rišeljė buvo tikras valstybininkas, o dabartinėje prancūzų politikoje ir kultūroje, deja, regiu didžiulį nuosmukį, todėl ir Gonkūrų premijos bei kiti blizgalai tėra klastingas miražas, skirtas apdumti kvailus skaitytojus, beje, kaip ir visa Prancūzijos knygų leidybos industrija, nes – pabrėžtinai amteldavau ir iškalbingai patylėjusi tęsdavau – popierinės knygos klestėjimo laikai praėjo, šiuolaikiniai plunksnagraužiai temoka imituoti arba klastoti, nepajėgia sukrėsti sielos ir pažadinti dvasios, nors kitaip ir negali būti, nes senukas Paryžius jau nebėra pasaulio sostinė kaip anuomet, istorija tveriasi kitose geografinėse platumose, nes tik ten – artimuosiuose ir tolimuosiuose rytuose, kur apstu trinties, dar gali įsižiebti kibirkštis ir rastis liepsna, apšviesianti, taip sakant, pavergtus vakarų protus...

Tėtukas klausydavosi mano amsėjimo, pritariamai linkčiodavo ir vis labiau didžiavosi mažąja dukrele. Geroji Mamytė, įtariu, nedaug ką iš to lojimo suprasdavo, bet nuoširdžiai šypsodavosi ir niekada nepertraukdavo.

Siurbiau iš doktorantės geras manieras. Man dar daug ko, kaip sakydavo kedendamas kailiuką Tėtukas, reikėjo išmokti.

Netrukus išmokau elegantiškai lakti, galantiškai ėsti. Ir nuolat troškau žinių. Įsikibdavau į prijuostę ir nepaleisdavau Francuazos. Jei minutėlei, įviliojusi į kambarį ar pririšusi prie atlanto – Oksfordo universiteto prorektoriaus ūkio reikalams – kažkur dingdavo, gailiai inkšdavau. Po akimirkos kitos draskydavausi, kaukdavau, net Akropolio stogai kilnodavosi, todėl neapsikentusi Sagan netrukus atlėkdavo.

Ir tada, lyg atsiprašydama, lyžteldavau guvernantei ranką, kuo meiliau prisiglausdavau ir pareikalaudavau dar ką nors smagaus paskaityti iš hermeneutikos ar prancūzų semiotikų darbų.

Francuaza man skaitydavo balsu. Slopino žemuosius instinktus ir žadino – kaip pati kartodavo gesindama į delną cigaretę – žmogišką intelektą.

Liedama ašaras dėl nesusiklosčiusio gyvenimo, Francuaza kūkčiodama deklamuodavo „Apie gramatologiją“, „Apie dievus ir žmones“, „Apie netobulumą“, „Gyvenimą ir galvojimą“... Mirtinai nusikamavusi, paleisdavo įrašą ar, pasiėmusi gitarą, grodavo man Berliozo, Bizė, Pulenko ir Sati šedevrus.

Klausydamasi dvasią raminančios muzikos ar žiūrėdama įstabiai pamokančius prancūzų šedevrus – ten vaidindavo nepakartojamas Lui de Fiunesas ir šunų draugė Bridžita Bardo, Pjeras Rišaras ir Žanas Marė, moterų numylėtinis Burvilis ir daugiavaikis Delonas, neprilygstamasis Belmondo ir rūstusis Žanas Reno, seksualioji Deniov ir ekscentriškasis Depardjė... – aš pagalvodavau, kad šis pasaulis, anot Voltero Kandido, yra visų geriausias, o mano gyvenimas – nuostabiausias iš nuostabiausiųjų. Ir išties, šioje žemėje – guvernantės ašarų pakalnėje – man nieko nestigo. Gyvenau kaip inkstas taukuose – apgaubta meilės ir nesavanaudžio Francuazos Sagan rūpesčio.

 

Vieną vakarą Tėtukas sugrįžo beveik mėlynas, nežmoniškai įtūžęs. Jis plaikstėsi ir labai pyko... ant prancūzų. Taip, ant visų prancūzų. Išlojo trumpą pamokymą:

 

TOKS DARBAS – KANČIA!

 

Mojuodamas laikraščiu, Tėtukas išvadino prancūzus pasipūtusiais šikniais, skystaklyniais, benkartais ir panašiai. Pastvėręs nuo sienos šautuvą, blaškėsi ir staugė it pasiutęs vilkas, kad veidmainiai prancūzai ketina jį apgauti. Be to, nepadoriu žodžiu minėjo savanaudžių prancūzų klastą ir paslaptingąjį lėktuvnešį „Mistralis“, kurį niekšeliai delsia Tėtukui parduoti, todėl netrukus pinigų jūrose mums atseit „pareis šakės“.

Tėtukas it koks Periklis vis šaukė:

 

16 SRAIGTASPARNIŲ!

13 TANKŲ!

450 GALVAŽUDŽIŲ!

JIE KĄ, IŠPROTĖJO, NORI 750 MILIJONŲ?!

 

Prisipažinsiu, nieko iš to lojimo nesupratau – nei apie prancūzų klastą, nei apie „Mistralį“. Tupėjau kamputyje suglaudusi ausis. O kada įsidrąsinau ir – norėdama pakelti Tėtukui nuotaiką – ėmiau loti Editos Piaf dainų popuri – jis galutinai pasiuto.

Nebežinodamas, ko griebtis, patrankos šūviu pašaukė Francuazą ir, užstaugęs kaip geležinis vilkas, įsakė kuo greičiau nedėkingai prancūzei susirinkti savo varles ir paieškoti kitur sumautos – taip ir pasakė: „sumautos“ – guvernantės vietos.

Mirtinai išbalusi Francuaza Sagan lyg kamštis šovė iš svetainės. Palėpėje susikrovė mantą ir tą pačią naktį dingo iš Akropolio. Daugiau aš jos nemačiau.

Kliuvo, beje, ir man. Nepraėjus ir kelioms valandoms, patekau į viršilos Vertelkos letenas.

 

 

IV

 

PAS VIRŠILĄ VERTELKĄ

 

Viršila Vertelka – viršilos laipsnis Šiaurės Atėnuose prilygo viercho rangui – buvo Akropolio ir asmeninės Tėtuko apsaugos viršininkas. Jau įkopęs į ketvirtą dešimtį, bulvianosis viršila niekada nenusivilkdavo milinės ir nenusismaukdavo šalmo. Taip ir miegodavo.

Po Akropolį viršila vaikštinėdavo avėdamas išblizgintus aulinius ir nešinas lazda. Buvo prakaulus, trumparegis, kalbėjo tyliai, tačiau vos prasižiodavo, jam pavaldiems brigadininkams per nugarą bėgdavo šalto prakaito upeliai. Visi jo besąlygiškai klausė ir labai bijojo.

Vertelka Akropolyje buvo žmogus legenda, tiesa, abejotinos reputacijos. Tarp kasininkių ir valytojų sklido negeros kalbos, kad viršila itin žavisi smurtu lovoje, gyvena be sąžinės ir neturi pilietybės.

Prieš keletą metų, kai Vertelka su savo smogikų armija plėšikavo Šiaurės Atėnų pasienyje, ketinta jį – vardan šventos ramybės – likviduoti. Bet kilniaširdis Tėtukas pasigailėjo akiniuočio, priglaudė, davė darbo. Kaip kalbėta – itin juodo.

Tėtuko valia viršila Vertelka tapo mano auklėtoju. Todėl vietoj Onorės de Balzako romanų ar prancūzų semiotikų knygų dabar dažniau įsitverdavau pagalį.

Gerkliniu balsu riktelėjęs „Auf, suka!“, viršila mane prikeldavo šeštą valandą ryto. Apliejęs lediniu vandeniu ir paraginęs „Davaj, suka, davaj“, išspirdavo laukan; jam nesvarbu – pliaupia lietus, siaučia pūga ar žaibuoja. Nesupratau, kuo ketino paversti, gal kiemsarge...

Nulis pramogų. Jokio laisvalaikio. Be naujienų, televizoriaus, radijo, DVD, MP3, žinių iš Prancūzijos... Ištisomis dienomis šliaužiojau – „Davaj davaj, suka“ – po balas, šokinėjau per tvoras, laksčiau kaip išprotėjusi po kliūčių ruožus. Tai buvo siaubinga! Vertelka reikalaudavo pulti, kandžioti, tampyti ir loti, kažkodėl žiūrint į iškeltą beisbolo lazdą.

Viršilos paskirti fiziniai krūviai buvo drakoniški. bejausmis sadistas. Jo žodyne žodžio „myliu“ nebuvo.

Tik įsivaizduokit, kaip aš, gležna Tėtuko ir Mamytės dukrytė, be to, elegantiškų prancūziškų manierų, – ištisus dvidešimt kilometrų, apkarstyta granatų nešuliais, dumdavau purvynais su dujokauke ant snukio. Kitą kartą it beteisė Rusijos baudžiauninkė vilkdavau vežimą ar net vagoną, į kurį viršila prikraudavo tiek amunicijos, kad šios būtų užtekę kelioms afrikoms įveikti. Per tokias, atsiprašant, „valios pratybas“ mano širdis baudėsi iššokti per gerklę.

Akropolyje gyvendama kareivinėse tarp Vertelkos smogikų pasijutau vieniša. Vakarais išsilaižiusi nebeturėjau nei kam pasiskųsti, nei kam pasiguosti, nei prie ko prisiglausti.

Mamytės namuose nebūdavo. O jei ir būdavo, tai ji, visu garsu paleidusi pykčio persmelktą muziką, mieliau gurkšnodavo šampaną, nei bendravo su manimi.

Tėtukas... Gerasis Tėtukas vis dažniau užtrukdavo Akropolio direkcijoje. Nusivaręs po darbų, neretai kruvinais krumpliais, grįždavo tik paryčiais ar savaitgaliais. Tarp brigadininkų ir torpedų sklido gandai, kad jį labai neramino pakilę kursai, kritę indeksai, svyruojantys koeficientai ir pragaištingas prancūzų laivas „Mistralis“, kurį kažkoks prancūzas vis delsė parduoti.

Kad ir kaip stengiausi susivaldyti, neretai naktimis užkaukdavau. Man taip ilgu, taip sunku būdavo ant širdelės...

Vos Vertelka naktį išgirsdavo mane gailiau inkščiojant, atlėkdavo iš savo kaptiorkės su beisbolo lazda. Kur pakliuvo aptalžęs, grūsdavo į gūdų sandėlį, kurį jis – iš malonumo apsilaižęs – vadindavo valios mokykla.

Toks gyvenimas įgriso. Aiškiai tą pajutau tada, kai Vertelka užsiundė mirtinai sukandžioti – žinoma, buvo už ką – prasikaltusį torpedą. Kai nepaklusau, privertė mintinai kalti Akropolio karinį statutą: „Tas padaras turi...; Tas padaras privalo...; Tas apsauginis visada...“ Koktu ir prisiminti.

Patikėkite, Akropolio karinis statutas neturėjo nieko bendra nei su elegantiškąja Verleno poezija, nei su Rembo eilėmis, nei su žaviomis Oskaro Milašiaus pranašystėmis.

Ėmiau simuliuoti. Apsimetinėjau esanti itin negabi. Todėl kai tik viršila liepdavo loti – inkšdavau, kai įsakydavo urgzti – seilėdavausi, o kada sėsti – begėdiškai apsišlapindavau. Tai jį vedė iš proto.

Kartą, kai savaitgaliui pasirodęs Tėtukas norėjo pasidžiaugti mano naujausiais pasiekimais, sumečiau, kad pribrendo laikas suvaidinti lemtingą priepuoliuką. Užuot smagiai bėgusi atnešti lazdos, kritau Tėtukui po kojomis ir ėmiau it pakvaišusi tąsytis.

Rezultatas pranoko drąsiausius lūkesčius. Tėtukas Vertelkai pasakė pamokslą:

 

NORI NUBAUSTI, NEIEŠKOK PRIEŽASTIES!

 

Nuplėšęs antpečius, Tėtukas nušalino Vertelką nuo mano auklėjimo ir nedelsiant iškvietė daktarą – mielą senuką Hipokratą, kuris – kiek teko regėti – po Akropolio sodus slankiodavo susisiautęs į baltą paklodę.

 

 

V

 

HIPOKRATAS IR JO LABORATORIJA

 

Hipokratas buvo senas graikas, kalbėta, labai išmintingas žmogus, garsėjantis širdies gerumu. Akropolyje sklido gandai, kad, dar iki tapdamas garsiu daktaru, niekada nežudydavo gyvūnų, prieš tai jų neapsvaiginęs lazda ar narkotikais.

Kasdien ryte prieš saulę, o vakare ir mėnuliui senolis Hipokratas prisiekdavo: „Niekam, nors ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų, taip pat panašių jų sumanymų patarimu neparemsiu; gyvensiu nesavanaudiškai ir dorai; visa, ką čia matysiu ir girdėsiu, laikysiu paslaptyje, nes nėra reikalo to viešai paskelbti.“

Tad Hipokratas, gerojo Tėtuko paragintas, ėmėsi mane gydyti... miltukais.

Mažajame Ermitaže – šis elegantiškas mūrinukas stovėjo atokiau nuo Tėtuko ir Mamytės tvirtovės – daktaras Hipokratas gyveno. Čia buvo ir jo laboratorija, kurią saugojo tuzinas Vertelkos sargybinių. Virš įėjimo į laboratoriją kabėjo Tėtuko sugalvotas šūkis:

 

ŽUDO GYVENIMAS?.. VARTOK MILTUS!

 

O viduje, po dailiu Tėtuko portretu, kitas:

 

KAS TĖTUKO – TĖTUKUI!

 

Kai Hipokratas atsivedė į Mažąjį Ermitažą, apstulbau išvydusi šimtus kolbų ir tūkstančius mėgintuvėlių, gausybę žarnelių ir begalę susiraizgiusių it gyvatės laidų. Čia kažkas virė, garavo, burbuliavo.

Iš pradžių, kada man pakišo dubenėlį, neketinau uostyti miltukų. Bet Hipokratas, pridėjęs ranką prie širdies, šventai prisiekė, kad man patiks, todėl galiu nesijaudinti ir drąsiai ragauti.

Pirmąjį kartą pauosčius, lyg ir nieko neatsitiko, kvapas kaip kvapas. Tačiau po antrojo, jau gerokai sodresnio įkvėpimo pajutau jėgų antplūdį, stačiai palaimingą nušvitimą ir staiga patikėjau, kad nuo šiol ne tik Akropolis, bet ir likęs pasaulis taps man pavaldus.

Galvoje lyg paukščiai sukilo begalybė prasmingų sumanymų. Negaliu paaiškinti kodėl, tačiau jaučiausi pajėgi į nežinomą kalbą – čia ir dabar! – išversti ne tik Stendalio „Raudona ir juoda“ ar Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelį“, bet ir visus prancūzų klasikus, kadaise pelnytai ar ne visai gavusius Nobelio premijas.

Netrukus mintys ėmė suktis apie tai, kaip dailiai išversiu Prudoną ir Mistralį, Meterlinką ir Rolaną, Fransą ir Bergsoną, Židą, Moriaką, Kamiu, Beketą, Le Klezio...

Mano galvoje driekėsi sakiniai ir pastraipos, puslapiai ir net ištisi girdėtų knygų skyriai.

Bet vos ėmiau mąstyti apie egzistencialistą Sartrą – pragarastai kiti – pajutau, kad mano pasiryžimas blėsta. Apniko keista būsena. Nebepasitikėjau savimi. Jaučiausi dvasiškai nestabili, neprotinga, nepakankamai intelektuali ir baustinai pamiršusi ką tik mokėtą kalbą.

Bet ir vėl – stebuklas! – radau išeitį. Prisigretinusi prie Hipokrato, smagiai pavizginusi uodegą paprašiau – tonusui – dar... Ir dar šiek tiek stebuklingų gydytojo miltukų...

Gerasis Hipokratas, atidėjęs savo sintezes, nepagailėjęs pabėrė. Nesikuklindama šniaukštelėjau. Ir vėl tapau savimi.

Dabar absoliučiai – absoliučiai! – viskas rodėsi realu. Tobulai galėjau ne tik išversti į paukščių ar žuvų kalbą žodžius, bet ir interpretuoti Sagan anuomet man skaitytus prancūzus.

Po akimirkos jau žinojau atsakymus į visus šios žemės klausimus. Tariausi įminusi visatos kilmės mįslę. Galėjau išvardyti „Clive Christian“ ir „Ralph Lauren Notorious“ kvepalų komponentus. Kiaurai permačiau atomą. Regėjau neigiamus jonus. Izotopus. Protonus, elektronus ir neutronus. Dalelių greitintuvo idėja bei aukštosios nanotechnologijos man rodėsi ne ką sudėtingesnės už paprastą aritmetikos veiksmą, o to pamišėlio reliatyvumo teorija – leiskite nusijuokti – beviltiškai naivi ir pasenusi.

Tą akimirką, kai trečią kartą pauosčiau Hipokrato miltukų, man tapo vieni niekai tūkstančiais būdų išspręsti Puankarė teoremą, o didieji būties slėpiniai vaizduotėje iškilo tokie menki, kad nesinorėjo dėl tokių niekų gaišti laiko. Viską permačiau kiaurai. Žinojau, kur slypi blogis, klasta ir apgaulė. Bet svarbiausia – nesunkiai galėjau surasti visuotinio gėrio ir amžinosios meilės šaltinį!

Nuo tos dienos įnikau šniaukšti Hipokrato miltus.

Apsigyvenusi Mažajame Ermitaže, laboratorijoje nesunkiai atskirdavau, kurie miltukai yra geri, o kurie tik šiaip sau. Gydytojas, pagaminęs eilinę stebuklingų miltų partiją, man pirmajai pakišdavo ją išbandyti. Jei būdavo sėkminga – palaimingai tylėdavau, jei ne – urgzdavau ar pašėlusiai lodavau. Niekada neapsirikdavau. Todėl netrukus pelniau Hipokrato pasitikėjimą ir jo laborantų pagarbą.

Išuosčiusi ne vieną kilogramą Hipokrato miltukų, padariau stulbinamą karjerą Mažojo Ermitažo laboratorijoje – tapau pagrindine eksperte.

Mane ėmė vežioti į prašmatnias degustacijas, kur susirinkdavo gausybė solidžių dėdžių. Visi buvo tvirtakakčiai, pabrėžtinai elegantiški – auksiniais dantimis, tamsiais akiniais, pasidabinę grandinėmis ir blizgančiais ginklais.

Dažniausiai Akropolio požeminiame garaže, kur suvažiuodavo į tanketes panašios mašinos, Hipokratas iš konteinerio iškeldavo lagaminėlį. Jį atrakindavo ir dėdulės išvysdavo it silkes suguldytas pakuotes su stebuklingais miltukais. Tada atvesdavo mane, aš pauostydavau ir arba sulodavau, arba ne.

Nekantriai laukdavau degustacijų. Pamėgau aukštyn žemyn važinėtis greitaeigiu liftu. Jaučiausi reikalinga. Žmonių pasaulis man nusidažė tikrosiomis – rožinėmis – spalvomis.

Keldavausi Mažajame Ermitaže kuo vėliau. Pasirąžiusi ir šio to skanaus užkrimtusi, dykinėdavau, bet apie vidudienį jau seilėdavausi laukdama, kol Hipokratas mane pasišauks.

Lūkuriuodama kartais būdavau šiek tiek nervinga – vaikydavausi uodegą, pasišovusi ją iki kraujų sukandžioti. Rodėsi, kad sekundės virsta minutėmis, o valandos – ištisomis epochomis. Tačiau ir vėl, vos gavusi pauostyti šviežių miltukų, aprimdavau ir tapdavau žvali bei darbinga.

Daktaras Hipokratas buvo patenkintas. Ne kartą savo laborantams – garbiems pasaulio chemikams Šelė, Kekulė ir Lamazjė – užsiminė, kad aš turiu didžiulį talentą. Ir išties ne kiekviena kalė – anot viršilos Vertelkos – sugebėtų atskirti kokybišką prekę nuo pavojingo gyvybei nuodo.

 

Mano Tėtukas vaikystę praleido gatvėje. Kaip savo memuaruose prisipažino, baisiame skurde. Dažnai badavo, niekada neturėjo nei triušio, nei dviračio, o apie laikrodį ar „LG“ telefoną galėjo tik pasvajoti. Tačiau Tėtukas nepalūžo, tapo gerbiamu žmogumi, išsiugdė tvirtą charakterį, kurį metams bėgant papildė griežta dorovė.

Tėtukas gyveno tik pagal principą „gerai arba niekaip“. Už savo žodžius – bazarą – visada atsakydavo. Jo žodyne nebuvo „palūkėkit“, „atsiprašau“, „įvyko nesusipratimas“ ir panašių beprasmybių. Ką tik darydavo, Tėtukas atlikdavo laiku ir kruopščiai. Galbūt todėl nekentė – tai dažnai kartodavo įsilinksminusiai Mamytei – nusikalstamo naivumo.

Neatsakingi aplinkinių poelgiai Tėtuką versdavo iš koto. Tomis akimirkomis, kai išgirsdavo, kad bendras pamiršo ar atliko užduotį atsainiai, Tėtukas galėdavo šipuliais paversti baldą ar tėkšti į sieną servizą. Tada, žinoma, nurimdavo ir niekada neaimanuodavo, jei įniršio akimirką – manau, absoliučiai pateisinamo, – skutais pavertė negrabiai padirbtą obligaciją ar visam gyvenimui suluošino žmogų. Kartodavo, kad visa, kas mūsų nenužudo, tik sustiprina.

Francuaza Sagan man kartodavo, kad, anot Deridos, aukšti dalykai akimirksniu gali virsti žemais, juoda spalva – balta, įniršis – meile, blogis – gėriu ir panašiai. Atseit viskas priklauso nuo konteksto – ne tik nuo mėnulio fazių, ne tik nuo objektyvių, bet ir subjektyvių priežasčių. Tačiau aš šiandien galvoju, kad verčiau Derida būtų rūpinęsis savo prancūzais, užuot reiškęs nuomonę panašiais klausimais.

Tą dieną, kai mane vedė į iškilmingą – taip Akropolyje kalbėta – dešimtmečio miltukų degustaciją, liftu leidosi ir Tėtukas.

Laboratorijoje išuosčiusi dozę, likau patenkinta gaminiu, todėl jį įvertinau iškalbingu tylėjimu. Palaimingai atsijungusi – tai vėliau Tėtukui pasakojo Hipokratas – išgulėjau gerą pusdienį.

Nusileidus liftu į Akropolio garažą, daktaras Hipokratas, kaip visada, iš konteinerio ištraukė vieną lagaminėlį, o vėliau ir visą tuziną.

Tėtukas švytėte švytėjo, paspjaudęs trynė rankas. Jautėsi nudirbęs didelį ir akivaizdžiai kilnų darbą. Solidūs dėdulės taip pat atrodė pakiliai. Ne vienus metus bendradarbiaudami, jie pasitikėjo Tėtuku, nes vertino jo triūsą ir žinojo, kokia Tėtukui svarbi jo nepriekaištinga – autoriteto – reputacija.

Kada turėjau patvirtinti, kad pakuotėse guli ne žiurkių nuodai, o kokybiškas daiktas, ėmiau urgzti. Vėliau – net nežinau, kas man nutiko, – taip įsilojau, kad dėdės ėmė baikščiai dairytis, ar garaže nepasirodys nekviesti svečiai.

Tėtukui iš pradžių toptelėjo, kad negaluoja. Tačiau, lyžtelėjęs miltų, pats ėmė loti. Iš pradžių ant Hipokrato, o vėliau – ir visų kitų.

Hipokratas, ne iš nuogirdų pažinodamas ūmų Tėtuko būdą, traukėsi ir tirtėdamas teisinosi, kad nieko čia nesupranta, mat prekė Mažojo Ermitažo laboratorijoje buvo patikrinta ir užplombuota, o ekspertė – turėjo galvoje mane – ją įvertino aukščiausiais balais.

Tėtukas neketino klausytis Hipokrato. Laimei, pats buvo su neperšaunama liemene, nes kai dėdulės šovė, kulkos nuo jo atšoko.

mūsų delegacijai teko sprukti.

Sušokę į liftą, kol Vertelkos smogikai pleškino ir guldė dėdes, švilpėme aukštyn. Tėtukas vis mosavo kumščiais ir grasino tą reikalą išsiaiškinti. Staugė, kad prisiekia nusukti visiems sprandus:

 

JEI TIK ŽMOGUS YRA KALTAS, AMŽINAI NEGYVENS!

 

Į Akropolį pakilome – mūsų laimei – gyvi, kupini įspūdžių ir, žinoma, adrenalino. Tėtukas nedelsdamas visus sušaukė aikštėn. Vertelka išrikiavo.

Po trejeto valandų, keliolika kartų atidžiai perskaičiavęs, Tėtukas išsiaiškino, kad trūksta vieno laboranto. Jo vardas buvo Mendelis, bet Hipokratas jį šaukdavo Mendelejevu.

 

 

VI

 

MENDELEJEVO MEDŽIOKLĖ

 

Net baisiausiame sapne nebūtume susapnavę, kad tylenis Mendelejevas dings ne tik su miltais, bet prigriebs ir periodinę cheminių elementų lentelę, kurią Hipokratas (savo malonumui) dėliojo Mažojo Ermitažo laboratorijoje.

Mendelejevas buvo hipis, turbūt vienas pirmųjų savo kraštuose. Jis klausėsi išimtinai Džanis Džoplin dainų ir Saimono & Garfunkelio muzikos. Nesiskirdavo su rusvai žalsvos spalvos brezentinėmis kelnėmis, languotais marškiniais ir stačiatikių kryžiumi, kurį it svarmenį nešiojo po kaklu.

Mendelejevas niekada nesiskuto ir nesikirpo. Jo plaukai siekė pečius, o barzda buvo visuomet susitaršiusi. Kai užkandžiaudavo, į ją pribyrėdavo gausybė trupinių, kuriuos vėliau išlesdavo alkani paukščiai. Buvo nevalyvas, vengdavo praustis, valytis dantis, o jo suragėję kojų nagai buvo it pjautuvai riesti ir įaugę į paodį. Tačiau, kaip sakydavo Hipokratas, Mendelejevas buvo drąsus eksperimentatorius, darbštus chemikas, todėl Akropolio vadovai jam atleisdavo panašias keistenybes. Be to, kai kurie Mendelejevą vadino genijumi. Į tai mokslininkas kukliai atsakydavo: „Koks gi aš genijus? Kaip ir kiekvienas chemikas, vagiliauju laboratorijai skirtą spiritą ir jį atskiedęs geriu; kibinu laborantes ir, tingėdamas eiti į tualetą, šlapinuosi į laboratorijos kriauklę.“

Kada po kvotų Tėtukas įsitikino, kad dėl užklupusios Akropolį gėdos kalčiausias Mendelejevas, užgaudė medžioklės ragas. Visi, kurie pajėgė rankose laikyti deglą ar beisbolo lazdą, buvo mobilizuoti Mendelejevo paieškoms. Aš, žinoma, taip pat.

Mendelejevo medžioklėje norėjau kuo šauniau pasirodyti. Apimta pėdsekės azarto, pasileidau Tėtuko aguonų laukais. naršiau po tankius kanapių krūmus ir pavojingus tarpeklius, landžiojau po slaptus urvus, nardžiau po tvenkinius ir keliskart apibėgau Akropolio rezervatą. Tačiau nei po šaltinių kriokliais, nei liūne Mendelejevo neaptikau.

Vienu metu, kai liežuviu jau šlaviau sau po kojomis, pasidingojo, kad pastebėjau Mendelejevo nugarą. Deja, tai buvo kelmas.

Turbūt Mendelejevo būta itin gudraus hipio. Nes vos užuosdavau chemiko pėdsaką, takelis mane nuvesdavo klaidinga kryptimi. Tad vakarop pasiklydau. Nusivariau uostinėdama šaknis, stiebelius ir kitokią bjaurastį. Jaučiausi bejėgė, nepateisinusi Tėtuko pasitikėjimo kalė.

Vos pasivelkančią mane užklupo naktis. Prislėgta sutemusio dangaus, nebegirdėjau nei medžioklės rago, nei balsų, raginančių kuo greičiau surasti Mendelejevą ir jį sudraskyti.

Atsidūrusi gūdžioje pelkėje, kur ūbavo pabaisos ir gargaliavo rąstai skenduoliai, pabandžiau save guosti. Drąsinau: atsitokėk, Bordo, ir įsitikinusi, kad tave kankino sapnai, be baimės žiūrėk į tai, kas tave supa; nesiblaškyk, Bordo, tavo troškimas tebūnie teisingas, o vaizdiniai – pagaulūs; viskas, Bordo, yra tik tavo įsitikinimas; pašalink, Bordo, įsitikinimą ir aplenkusi kliūtis patek į ramų užutekį...

Deja, burtažodžiai man nepadėjo.

Buvo ankstyvas pavasaris, nepakenčiamai spaudė šaltis. Susisukusi į kamuoliuką šalia vargano krūmelio, ketinau užsimerkti ir ryte nebeprabusti.

Betgi nespėjusi sudėti akių – o, laime! – tolumoje išvydau žiburėlį. Atidžiau įsižiūrėjusi, negyvenamoje salelėje pamačiau blausią liepsnelę. Užuodžiau dūmų ir pažįstamų miltukų kvapą.

Sukaupusi dar likusias jėgas, pakilau iš guolio. Nesibaidydama tykančių grėsmių, pasileidau link išganingos šviesos.

Tyliai prišliaužusi, aptikau prie laužo besišildantį Mendelejevą. Jis atrodė panašus į sniego žmogų. Apšviestas paslaptingos laužo šviesos, Mendelejevas ant pagalio pamovęs čirškino pelkėj nutvertą gyvį. Įsitaisęs ant apversto karučio ir apsitvėręs lyg Kinų siena Tėtuko lagaminais, ilgaplaukis naktį jautėsi saugus ir persekiotojams nepasiekiamas.

Apmiriau. Ėmiau svarstyti, kaip turėčiau pasielgti. Iš pasalų užpulti ir sudraskyti tą gaurų kalną Mendelejevą – neturėjau jėgų. Laukti tinkamos progos... Budėti iki ryto... Nemačiom pasistiprinti jo pavogtais iš Tėtuko miltukais...

Kol galvojau, Mendelejevas – stipriai šėręs delnu sau per skruostą – ėmė kalbėtis su savimi:

– Jei mane, Dima, gerbi, aš tau pasakysiu: svetimos tiesos yra tokios aiškios mano protui, jog pakanka atmerkti akis, kad jas pamatytum. Ir aš, Dima, matau: svarbiausioji tiesa – nutryptas hipių Vudstokas, rokenrolas, Džimas Morisonas iš „Dorsų“, dangaus skliautas ir žemės sąranga – visi kūnai, sudarantys didingąją visatą – neegzistuoja be proto!

Tai, ką Mendelejevas pasakė apie protą, man pasirodė įdomu. Užuodžiau giminingą sielą. Užuot puolusi ir mirtinai sukandžiojusi, klausiausi hipio toliau.

– Kol nesuvokiu, – šūkaliojo Mendelejevas, – laisvė neegzistuoja mano prote arba apskritai neegzistuoja, arba egzistuoja tik amžinosios dvasios prote! Laisvos meilės idėja negali būti panaši į nieką kitą, tik į laisvos meilės idėją!

Pastačiau ausis. Vakar niekaip nebūčiau patikėjusi, kad senas hipis Mendelejevas pajėgia ne tik žaloti save, bet ir giliai pasikapstyti po žmogaus protą.

Kasdien matydavau Mendelejevą laboratorijoje. Jei ne suragėję kojų nagai, nedaug kuo skyrėsi nuo kitų laborantų – kuklių chemikų Fišerio, Prystlio, Kiuri... Tiesa, Mendelejevas dažniausiai būdavo aklinai užsikimšęs ausis sandariomis „Panasonic“ ausinėmis. Vaikščiojo, skirtingai nei kiti, visais metų laikais basas.

Pasislėpęs už garuojančių kolbų ir drumzlinų mėgintuvėlių, Mendelejevas darbavosi Ermitaže kaip ir likusieji – ypatingai nepersistengdavo, pertraukėlės metu pešdavo kanapių suktinę, savaitgaliais Akropolio barake brazdino gitarą, o į gydytojo – laboratorijos vadovo Hipokrato – pastabas dėl pastebėto miltukų trūkumo atsakydavo kvailai šypsodamasis arba atkakliai tylėdamas.

– Ką turime manyti apie Mozės lazdą?! – klausinėjo kumščiais vanodamas save Mendelejevas, ir man darėsi vis įdomiau jį stebėti. – Argi nepavirto ji nuodinga gyvate?! O mūsų stebuklai?! Nejau tai tik vaizduotės iliuzija?! Atsakau jums: lazda – išgirsk, Džonai Lenonai!!! – buvo paversta tikra gyvate! Vanduo – tikru vynu! O dulkės – įsiklausyk! – palaimą tveriančiais miltais, iš kurių mes naujai nusilipdysim! Išuostykime, draugai, mūsų Akropolio pasaulį! Visus miltus ir visa, kas balta!

 

                                   Įsūnytas aš rūsčiojo šešėlio,

                                   Hipiu mane paskelbė jis.

                                  Iš kapo kokainas kėlė

                                   Ir lėmė – man auka – Tėtukas kris!

 

Po žodžio „kris“ Mendelejevas smogė sau keliu į pasmakrę, tada, pasipurtęs ir sušukęs „Uraaa!“, pastvėrė vieną lagaminą ir plėšydamas pakuotes ėmė kaip pamišęs uostyti miltukus, netrukus jau bėrė juos sau ant galvos.

Pabalusio lyg besmegenis Mendelejevo vaizdelis, prisipažinsiu, buvo koktus. Sveiku protu nesuvokiama, kad antai šis žmogus – iškilus Šiaurės Atėnų chemikas, hipių judėjimo veteranas, mokslų daktaras, profesorius Mendelejevas, – ką tik dėstęs apie žmogaus teises, protą, pasaulio sąrangą ir deklamavęs poezijos klasikus, staiga virto apgailėtinu laukiniu, kuris ne tik naikino svetimą turtą, bet ir begėdiškai nusišlapino ant laužo.

Po Mendelejevo dvasios permainų norėjau prasmegti skradžiai žemę. Nebesinorėjo gyventi tarp žmonių. Buvo nepakeliamai gėda dėl panašių į Mendelejevą padarų.

Nors ir ketinau, tačiau tą naktį nepajėgiau pabėgėlio sutramdyti. Lemtingai nusičiaudėjęs, jis stačia galva vožėsi į laužą ir ėmė rūkti kaip pliauska, nebepajėgdamas atsikelti.

 

 

VII

 

PELNYTAS ATPILDAS

 

Kitą parą mus aptiko Vertelkos torpedos. Kaip vėliau Akropolyje pasakojo daktarai, gulėjau pelkėje be gyvybės ženklų – pavojingai sušalusi ir įsikibusi į Mendelejevo marškinių skverną. Šalia matėsi kovos ženklai – prie laužavietės mėtėsi sumaitoti lagaminėliai, išdraskytų pakuočių skutai.

Mane paguldė į ambulatoriją, šalia pinigų skalbyklos. Persiutęs Tėtukas, vos Mendelejevas atgavo sąmonę, ėmėsi kvotos.

Kai Akropolio pramogų arenoje Mendelejevą pakabino ant metalinio kablio, šis tik mykė, bet nepajėgė paaiškinti, kodėl pasielgė negarbingai. Kažką lyg sapnuodamas murmėjo, atseit miltukų vogti neketino, tik pasiskolinti. Paėjęs nuošaliau į vakarus, kad kitiems nepridarytų bėdos, norėjęs praplėsti sąmonės ribas ir patirti tai, ko joks hipis dar nepatyrė. Tariamai todėl, būdamas seniai nepakaltinamas ir neveiksnus, trumpam pasiskolino garbiems dėdulėms paruoštą siuntą. O kad trūkumas neišaiškėtų, pakišo cukraus, o gal druskos, žodžiu, neatsimena.

Tėtuko tokie Mendelejevo paistalai neįtikino.

Iš pradžių Tėtukas geranoriškai priminė, kad prieš dvidešimt metų, baisiu sunkmečiu, kada Dmitrijus Mendelejevas buvo išspirtas lauk iš Mokslų akademijos ir visų kitų prestižinių tarnybų, Tėtukas jį pasikvietė, davė Akropolyje švarų darbą, nors ir menkai apmokamą, tačiau pagal specialybę – Mažajame Ermitaže sintetinti miltukus. Ir štai – kalbėjo Tėtukas – koks rezultatas:

 

GALI APSIMESTI PROTINGAS, BET NEGALI APSIMESTI NEKALTAS!

 

Supdamasis ant kablio, Mendelejevas bandė Tėtukui oponuoti. Stenėjo, kad gerai apmokamą darbą pagal specialybę būtų susiradęs ir kitur. Aiškino, kad jį kvietė į užsienį, ir jau buvo susikrovęs lagaminus vykti į Venesuelą, tačiau Vertelkos smogikai jį pagrobė pasienyje ir bagažinėje atgabeno į Akropolį, kur ilgus metus buvo vergas.

Vergas?!. Išgirdęs įžūlų melą Tėtukas ne juokais įsiuto. Ėmė mosuoti beisbolo lazda ir pažadėjo, kad jei Mendelejevas tik šitaip atsilygina už gerumą, tai netrukus išties patirs beteisio vergo dalią.

– Tu nemirsi. Tu dirbsi, – grasino Mendelejevui Tėtukas. – Tu dirbsi kaip Akropolio kasininkė – po dvidešim keturias valandas per parą! Nusišlapinti eisi tik kartą per savaitę! Pietausi penkias minutes per mėnesį! Daugiau nematysi dienos šviesos! Negalvok, – vis siuto tvatindamas lazda Tėtukas, – kad sėdėsi šiltai Ermitaže! Tu pūsi drėgno rūsio kampe šalia parašos! Ten, surakintas grandinėmis, dirbsi man be atlygio ir maišysi ne amfetaminus, o pilstysi iš tuščio į kiaurą dvokiantį pilstuką!

Išgirdęs, kad gyvenimą praleis gūdžiausiame Akropolio rūsyje ir nedirbs pagal pašaukimą, Mendelejevas nuliūdo. Jau nebuvo toks įžūlus. Ėmė verkšlenti it skystaklynis. Netrukus maldavo, kad Tėtukas verčiau jį tuoj pat nušautų. Tačiau Tėtukas – gelžbetoninio žodžio žmogus – liko kaip uola, neperkalbamas.

Taip Akropolyje žlugo itin perspektyvaus laboranto karjera.

 

Kada rūsyje Mendelejevas iš nevilties rijo cheminių elementų lentelę, aš gydžiausi Akropolio ambulatorijoje. Diagnozė: ūmus apsinuodijimas psichotropinėmis medžiagomis.

Savaitę mane pykino. Mėnesį purtė šaltis. Be to, nuolat vėmiau, o kojūgalyje vis baudėsi pasirodyti haliucinacijos: Mirabo, Sen Žiustas, Dantonas nukirstomis galvomis... Bet geri žmonės juos nuvijo.

Sirgdama ambulatorijoje turėjau karališkas sąlygas: kvapnių kaulų, žaislinę antelę, geltoną basoną... Manimi rūpinosi žavūs broliukai, kurie išdidžiai vadino save Akropolio daktarais.

Švariai skustų galvų daktarai buvo itin mieli, pavydėtinai apsišvietę vaikinai. Ypač siaurakaktis Mongoliukas – torpedos Japončiko brolis. Iš Francuazos Sagan jis buvo pramokęs prancūziškai, todėl sutikęs draugus sakydavo:

 

                                   Zdrastvui, žopa, – Novyj God...

                                   Nie poslat’ li nam gonca

                                   Za butylkoju vinca?..

 

Atėjus metui lašinti vaistukus ar pastatyti klizmą, Mongoliukas prisėsdavo ant lovelės ir nuobodžiai skaitydavo man laikraščių naujienas:

 

Aukštuomenės žinios

 

* Velionės milijardierės kalaitė Etažerė neteko 10 milijonų dolerių palikimo, tačiau vis tiek turėtų likusį gyvenimą praleisti prabangoje...

* Palikimo ir globos bylų teismo teisėja patvirtino milijardierės įpėdinių ir Generalinės prokuratūros susitarimą, pagal kurį kalaitės Bėdos palikimas sumažinamas nuo 12 iki 2 milijonų, remiantis tuo, kad milijardierė surašė testamentą būdama protiškai neįgali...

* Turtingiausiu gyvūnėliu pasaulyje šiandien laikomas šuo Giunteris Ketvirtasis, savo sąskaitoje turintis 324 milijonus dolerių...

Giunteris Ketvirtasis turi nuosavą namą užmiestyje, BMW kabrioletą, juodaodį vairuotoją, tają virėją ir būrį vietnamiečių tarnų.

Pinigus Giunteris Ketvirtasis paveldėjo iš savo tėvo Giunterio Trečiojo. O šis savo ruožtu – iš šeimininkės, milijonierės Karlotės fon Linenštein...

Sklando gandai, kad patikėtiniai dabar ieško Giunteriui Ketvirtajam nuotakos, kuriai teks pasirašyti vedybų sutartį...

* Dėl apgailėtino Holivudo kino prodiuserio Antano Juozėno juridinio neišprusimo šuo Maksimiljanas neteko viso 65 milijonų dolerių palikimo...

Kino prodiuserio našlė pasinaudojo tuo, kad dokumentai buvo įforminti šuniui kaip žmogui, ir ištekėjo už jo. Paskui pasiekė, kad jos „sutuoktinį“ Maksimiljaną teismas pripažintų neveiksniu ir tapo turto globėja...

Netrukus ponia Juozėnas antrą kartą tapo našle...

* Labai nepasisekė ponios Merfės mylimai kalaitei Džeinei...

Ponia Merfė nurodė po savo mirties užmigdyti ir ją, „kad išvaduotų Džeinę nuo moralinių kančių, susijusių su šeimininkės netektimi“...

Laimei, kalaitę Džeinę užstojo Kovos prieš žiaurų elgesį su gyvūnais draugija, kuri teisme įrodė, kad sveiko ir jauno šuns numarinimas prieštarauja įstatymams...

 

Nuo baisių žinių įsiraudojęs Mongoliukas tęsė:

 

Žinomiausi mūsų milijonieriai

 

1. Keturiolika Rišeljė kačių.

Kardinolas Rišeljė paskyrė joms visą savo turtą...

2. Zebras Tobis Rysas.

Milijonierė Odetė Vendel jam paliko 15 milijonų dolerių...

3. Papūga Sandra.

Politikas Radislavas Sikorskis jai paliko 500 tūkstančių dolerių ir deimantų kasyklą Jakutijoje...

4. Katė Tinker.

Rasta šiukšlyne, vėliau tapo namo savininke Londone...

5. Lydekaitė Linda.

Bankininkas Orhanas Beigbederis jai paliko 3 milijonus dolerių ir visus jam priklausiusius tvenkinius...

6. Persiškos katės.

Gavo palikimą iš roko dainininko Fredžio Merkurio...

7. Jorkšyro terjeras Robespjeras.

Artistas Žanas Polis Belmondo testamente nepamiršo ir savo šunelio...

8. Palmė Flosė.

Turtuolis Liudvikas Ševčenka paliko jai trijų milijonų vertės turtą...

 

Kaip visada pasipiktinęs ir išsirėkęs – „Jie ten gyvena išpendėję!!!“ – Mongoliukas nepamiršo man dar kartelį perskaityti:

 

Įdomu

 

Pirmą kartą per visą žmonijos istoriją palikimas keturkojui draugui buvo skirtas XIX a. Rusijos imperijoje...

Netekėjusi pirklė Marija Leontjeva paliko daugiau kaip 100 tūkstančių rublių šuniui Serko. Šiek tiek vėliau netradicinės orientacijos baronas de Zuarė paliko 150 tūkstančių frankų danų dogui Tigrui...

Jungtinėse Amerikos Valstijose pirmu žmogumi, užrašiusiu visą savo turtą gyvūnams, laikomas Džonatanas Džeksonas, nurodęs savo paveldėtojams pastatyti bendrabutį su patogiais miegamaisiais, valgykla, biblioteka, koncertų sale bei aikštele pasivaikščiojimams ant stogo...

Šiandien ne tik Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet ir Rytų Europoje yra iki milijono testamentų, kuriuose minimi augintiniai...

 

Panašios žinios, nors turtui godi nebuvau, mane skatino kuo greičiau atsistoti ant kojų.

Nepraėjo pusmetis, ir vėl jaučiausi kupina jėgų, sklidina drąsių sumanymų, pasiruošusi pavojingiausiems iššūkiams. Mano fizinė forma – tai aplankiusiam Tėtukui patvirtino broliukas Mongoliukas – vėl buvo puiki. Galūnės – pavydėtinai lanksčios, kakta kieta kaip titnagas, nagai aštrūs, dantys sveiki, o sukandimas – nutarė odontologų konsiliumas – mirtinas.

Artėjant šventėms nebejaučiau ir pošlykščio sniego skonio gerklėje. Mintys buvo šviesios, o jei kas primindavo Mendelejevo miltukus – piktai urgzdavau. Nuo šiol galėjau gyventi be jų, nesukdama galvos nei apie virstančią gyvate Mozės lazdą, nei apie kvaišalų sujauktą amžinosios dvasios protą.

 

 

VIII

 

PRAMOGŲ ARENOJE

 

Akropolyje neretai vykdavo įspūdingos šventės – nuolaidų, išpardavimų ir begalybė kitų. Joms užsitęsus ne vieną savaitę, prabudusi nebesuprasdavau, ar tai dar nukainojimo šventė, ar jau daktarų išgertuvės.

Žinau – esu įsitikinusi! – švenčių vaikams ir daktarams visada reikia. Pirmiesiems – gimtadienių, Velykų ir Kalėdų, antriesiems – duonos ir žaidimų. Ir išties, sutinku su Mongoliuku, be švenčių ir pramogų gyvenimas ne tik Akropolyje, bet ir Senukų Panoramoje būtų nuobodus.

Akropolyje šventes švęsdavo nuo seniausių laikų, o Ermitažo kaukių balius garsėjo toli už Šiaurės Atėnų sienų. Ir vis dėlto mums buvo toli iki legendinių San Francisko, Venecijos ar Šiaurės Reino Vestfalijos žemės karnavalų.

Karnavalas...

Žmonių brolijai, – išmintingai postringaudavo Mongoliukas, – reikia nors kartą per metus nuleisti garą, kitaip užvaldys piktos mintys ir sukils tušti geismai. Miestų ir valstybių galvos tai seniausiai žinojo, todėl saviškiams rengdavo siautulingus karnavalus. Tada persirengę vargetos virsdavo ponais, vyrai – moterimis, galingieji – viščiukais, o įstatymo saugotojai – žąsinais.

Šiaurės Reino Vestfalijos žemėje – iš ten Mongoliukas kadaise varydavo vogtas mašinas – ir šiandien vyksta viduramžiškas karnavalas.

Baigiantis žiemai, kada Vokietijoje naktys trumpesnės, Diuseldorfo bankininkai apsirengia kaminkrėčių kostiumais, Duisburgo merginos tampa vienuolėmis, Dortmundo sifilitikai – gydytojais, Hamo nusikaltėliai – advokatais, Miunsterio politikai – kaliniais, o Kelno šventuoliai – kraujo ištroškusiais vampyrais. Tirštai užplūdę miestus, jie slankioja gatvėmis, broliaujasi, krečia išdaigas ir, žinoma, atsakančiai pila.

Alaus ir „Jagermeisterio“ jūra Šiaurės Reino Vestfalijos žemėje, – rydamas seiles pasakodavo Mongoliukas, – liejasi ne dieną ir ne dvi. Tada Achenas, Bona, Esenas ir Vupertalis įsisiūbuoja, Reinas patvinsta.

Susisukusioms praskeltoms galvoms gelbėti – kiaurą parą ten budi medikų brigados. sanitarai, užvertę ant neštuvų, pavargėlį velka ne į nuovadą užmušti, o į karnavalo dalyviams pastatytas palapines, kur gydytojai imasi juos gaivinti.

O paryčiais, – toliau pasakojo Mongoliukas, – kada Vestfalijos miestai paskęsta šiukšlių jūroje, it vaiduokliai namolio patraukia apdraskyti kačiukai, apipešioti viščiukai, pametusios gobtuvus vienuolės ir kas žingsnis klumpantys žąsinai – vakarykščiai lėbautojai, po karnavalo ir vėl tapsiantys padoriais savo miestų piliečiais.

Bet aš, mielieji, nukrypau.

 

Įspūdingiausia metų šventė – be Mažojo Ermitažo kaukių baliaus – Akropolio gimtadienis. Tą dieną – ją Tėtukas parinkdavo pagal nuotaiką – buvo rengiami ne tik oro bučinių festivaliai ar rusiškų rulečių turnyrai, bet ir žūtbūtinės kovos – be taisyklių.

Į Akropolio pramogų areną sueidavo visi miestelėnai, suvažiuodavo apylinkių žmonės, atskrisdavo emigrantai. Šie, išsiilgę Šiaurės Atėnų, atvykdavo ne vieni – atsiveždavo pasižmonėti ir savo augintinius. Čia, Akropolio gimtadienio proga, galėjai pamatyti keisčiausių padarų – barzdotų reptilijų ir pamišusių orangutanų, vegetarių piranijų ir religingų jūros ežių, psichopatų delfinų ir dramblio dydžio papūgėlių.

Kai Mongoliukas man pranešė, kad dalyvausiu šventėje, nustebau. Tariausi nepasiruošusi debiutuoti. Tačiau Mongoliukas patikino, atseit tokia Tėtuko valia. Be to, Tėtukas į mane dėjo daug vilčių, todėl kovų be taisyklių totalizatoriuje pastatė nemenką sumą – 1:1000 santykiu. Jis tikėjo, kad mastifams šios dienos horoskopas ypač palankus:

 

Šiandien jūsų laukia šlovė. Jūs puikios fizinės formos. Sunkiai valdomas aistras kaitins priešingos lyties atstovas. Pasistenkite, kad tai būtų ne santykių nutraukimo, o jų plėtojimo ir sustiprinimo metas. Nusimato įspūdingas renginys.

 

Sužinojusi savo horoskopą, trauktis neturėjau kur. Ir nors jaudinausi, susitaikiau su mintimi, kad teks dalyvauti šventės programoje.

Kai Akropolio pramogų arenoje, kylant vėliavoms su Tėtuko atvaizdu, minia sugiedojo himną ir sukalbėjo Šiaurės Atėnus šlovinančią maldą, Tėtukas pasveikino visus su „mūsų“ gimtadieniu ir palinkėjo atsakančiai pasilinksminti. Sugrįžęs į ložę, davė ženklą pradėti šventę.

Iš pradžių buvo surengtas vadinamasis Viliaus Telio turnyras. Savanoriai galėjo išbandyti taiklumą. Atsivedę augintinius ir jiems ant galvų pastatę ananasą ar kriaušę, pataikydavo į taikinį arba ne. Drįsiu pastebėti, kad ne visi dalyviai buvo taiklūs. Dėl šios priežasties ženkliai sumažėjo dalyvausiančių kovose be taisyklių gretos.

Man, beje, pasisekė. Tėtukas, niekada nepraleidžiantis progos parodyti sektiną pavyzdį, turėjo taiklią akį ir tvirtą ranką. Pirmuoju bandymu montiruote numušė riešutą, o antruoju kliudė granatą, kuris įspūdingai ištiško raudonai išmargindamas arčiausiai sėdėjusius svečius. Niekas dėl šios smulkmenos neužpyko. Aš – taip pat. Kaip tupėjau, taip ir likau tupėti tarnaudama – nuolankiai pakabintomis letenomis.

Už tai, kad pasirodžiau šaltakraujė, Mangoliukas man davė gabalėlį cukraus.

Po Telio turnyro arenoje vyko rusiškos ruletės varžytuvės. Susėdusiems aplink paskutinės vakarienės stalą šauliams Tėtukas duodavo ženklą, tada jie, pasukę revolverio būgną, nusišaudavo arba ne. Šiose varžytuvėse nugalėjo sėkmingiausias.

Paskelbus pusvalandžio pertrauką, jautresni žiūrovai galėjo atsipūsti arenos fojė. Be nemokamų Akropolio daktarų paslaugų, gaiviųjų gėrimų ir lengvų užkandžių, jiems buvo pasiūlyta ir keletas virtualių žaidimėlių:

 

a) „Rojaus išvalymas“ – siūloma šaudyti į Akropolio administracijos darbuotojus arba juos pjaustyti benzininiu pjūklu;

b) „Kasininkės kerštas“ – jūs – įniršusi kasininkė, šiandien norinti atkeršyti darbdaviams už nepakeliamas darbo sąlygas ir orumą žeminantį atlyginimą. Jūsų tikslas – pakloti kuo daugiau darbdavių;

c) „Odisėjo kelionė“ – plaukia upe nekenčiamas darbdavys, jūs privalote jį baksnoti lazda, kad sužeistumėt, sumuštumėt ir paskandintumėt.

 

Po pertraukos iki valiai prisižaidę žiūrovai sugrįžo į areną. Ten jau dundėjo būgnai, gaudė trimitai, o centre stovėjo didžiulis metalinis narvas. Virš jo, po įspūdingu besišypsančio Tėtuko portretu, švietė taiklus Tėtuko šventinis pamokymas:

 

IŠMOK PRIEŠŲ TAISYKLES, KAD GALĖTUM JAS SULAUŽYTI!

 

Prie narvo mane atvedęs Mongoliukas davė kažko pauostyti. Vos įkvėpiau to šleikštalo, atbudo tamsiausi Vertelkos išugdyti įgūdžiai. Po akimirkos – neįtikėtina! – tariausi pajėgi užpulti lokį, sukandžioti dramblį ir į skutelius sudraskyti banginį.

Pirmojoje kovoje man kliuvo barsukas iš Dublino. Jį, žvilgantį metaliniais šarvais, įveikiau per kelias sekundes. Parvertusi ant menčių, smogiau galva ir priverčiau gėdingai pasiduoti – nuolankiai vizginti uodegikaulį ir rodyti, kad ateityje man besąlygiškai paklus. Kad suteikčiau žiūrovams dar daugiau džiaugsmo, apšlapinau ir apdrabsčiau purvais.

Antrojoje kovoje teko paplušėti. Ispanijos buliaus, lenkiško mopedo ir Jorkšyro terjero mišrūnė, atvykusi iš Londono, buvo šiek tiek nerangi, tačiau fiziškai tvirta. Jau dalyvavusi ne vienose varžybose, žinojo, kaip paskirstyti jėgas, todėl antrąją kovos minutę man teko gintis. Tačiau kai mišrūnė nasrais įsikibo į čiuprą, atradau savy jėgų ir taip galingai pasipurčiau, kad, palikusi savo dantis ir motorą, ji tėškėsi į narvo virbus, o susmukusi jau nepakilo. Užtvirtindama pergalę, perkandau tam padarui gerklę.

Mišrūnę sanitarams išvilkus, manęs laukė trečioji kova – atviro Akropolio turnyro finalas.

Mačiau, kad Tėtukas labai jaudinasi. Mamytei kažką pašnabždėjus, piktai stumtelėjo ją laiptais žemyn, taip davęs suprasti, kad dabar netrukdytų. Tėtukas – mačiau iš akių – norėjo susikaupti prieš finalinę kovą.

Ir iš tikrųjų mano priešininkas darė įspūdį savo galingumu. Laimėjęs dvidešimt mirtinų kovų, raumeningas patinas vardu Makako buvo publikos numylėtinis. Be to, Makako – tai ne asilas ar briedis, o pats tikriausias beždžionšunis. Jis priklausė Tėtuko bendrui, kurį net daktarai vadino geležiniu autoritetu, – ponui Kuvaldai.

Pasigirdus švilpimui ir ovacijoms, Makako į ringą žengė taip, tarsi jau būtų laimėjęs kovą. Iškėlęs letenas, jis lankstėsi į kairę ir dešinę, prieš menamą priešininką atliko keletą apgaulingų veiksmų, apsimetė smūgiuojantis į jį.

Nenustygstančiam Makako sekundantas Domkratas vargais negalais nuvilko chalatą, tada, paplekšnojęs per snukį, alkūne liuobė į kaktą.

Makako užsivedė. Iššiepęs dantis, kovai dar neprasidėjus, puolė mane spardyti, kumščiuoti, kandžioti. Parvertęs ringe, lyg baslį įrėmė kelią į krūtinę, ėmė daužyti galvą į betoną.

Iki ausų išsišiepęs ir beprotiškai spygaudamas, publikai pareikalavus kraujo, Makako nudyrė man kailį, sulaužė letenas, išrovė nagus, susuko uodegą ir padarė iš manęs siaubingą Bostono krabą, kurį, matyt, nusižiūrėjo iš bušido meistrų.

Nespėjusi apsiginti supratau, kad netrukus mirsiu. Galvoje prabėgo vos prasidėjęs gyvenimas: Bordo dogų veislynas provincijoje, Akropolio turtai, klestintys Šiaurės Atėnai... Mamytės elektrinis barškutis... Prancūzų literatūros klasikai... Daktarai... Torpedos...

Supratęs, kad man „šakės“, Mongoliukas metė į ringą baltą rankšluostį. Tai turėjo būti ženklas, kad sekundantas reikalauja kovą nutraukti. Tačiau įsisiautėjusiam Makako buvo nė motais. Tas beždžionšunis ir toliau mane dorojo, pasišovęs paversti maltiniu, kurį čia pat ir suris.

Ir tada Tėtukas neištvėrė. Pašokęs iš vietos, puolė į ringą ir taikliu smūgiu patiesė Makako ant grindų. Supykęs, kad šis padaras taip negarbingai kovojo, ėmė jį talžyti montiruote ir rėkti:

 

TĖTUKAS YRA ŽMOGUS, KURIS MOKA GRIEŽTI SMUIKU, BET NEGRIEŽIA!

 

Makako globėjas Kuvalda taip pat neliko sėdėti rankų sudėjęs. Juodu su Domkratu šoko į narvą ir užpuolė Tėtuką.

Užvirė kvapą gniaužianti kova. Tiško kraujai, byrėjo auksiniai dantys, trūkinėjo kilograminės grandinės. Ir nors kiekybinė persvara buvo Tėtuko šalininkų pusėje, tačiau geležinis Kuvalda ir jo komanda taip pat buvo nepėsti. Sukritę jie spaudė iš Mongoliuko sūrį, vėliau daktarams badė akis.

Kai mano Tėtukas prirėmė Kuvaldą prie ringo virbų, šis, nežinia kokiu būdu vieną išsirovęs, ėmėsi darbuotis it gladiatorius ietimi. Kliuvo ir Tėtukui, ir Mamytei, ir Vertelkos torpedoms.

Tuo metu gulėjau be amo. Šalia voliojosi nurautos ausys, vos laikėsi išsuktos uodegos, paplūdęs kraujais tysojo Makako...

O Akropolio žiūrovai klykė, ragindami tratino būgnus, trimitavo. Netrukus į ringą ėmė skrieti alaus skardinės ir lentgaliai, kėdės ir suolai. Padėtis tapo nevaldoma. Kažkas turėjo nutraukti riaušes, tačiau kur tau.

Valandėlę dvejojusi, publika pakilo iš savo vietų. Pasidalijusi iš pradžių į dvi, o vėliau į keturias priešiškas stovyklas, daužė snukius, trankė galvas, maitojo šonkaulius. Atrodė, kad visi drauge ir kiekvienas atskirai norėjo atsilyginti už pažeminimą ir tariamas skriaudas, kurias patyrė ne tik Akropolyje, bet ir šioje žemėje.

Nuo tos akimirkos, kada atitrūkę nuo lubų žnektelėjo reginį transliavę ekranai, nieko nebeprisimenu.

 

 

IX

 

PO DIDŽIOJO SPROGIMO

 

Šiaurės Atėnų metraštininkai tai pavadino didžiuoju Akropolio sprogimu. Tėtuko Pramogų arena per pusvalandį virto nuolaužų krūva. Nuostoliai – milžiniški, neatitaisomi.

Ir kvailiui aišku, kad tai buvo piktavalių dėdžių iš garažo sąmokslas, kurio tikslas – sužlugdyti Akropolį ir išskirti Tėtuką su bendru Kuvalda; o jie mėgdavo jaunystėje iš širdies prie butelaičio pasikalbėti:

TĖTUKAS: Nu...

KUVALDA: Aha...

Tada unisonu uždainuodavo:

 

                                   Koks čia rytas... Koks čia rytas...

                                   Jei pachmielas – nedarytas!

 

Laimei, Tėtukas per riaušes stipriai nenukentėjo. Vertelką išgelbėjo geležinis šalmas. Mongoliukas liko lengvai kontūzytas. Domkratas – nulaužtu pirštu. Ponas Kuvalda – beveik sveikas.

Dar tą pačią dieną Tėtukas ir Kuvalda galėjo susitaikyti, deja, buvo kvailai ambicingi.

Po nuolaužomis, kad ir kaip uoliai ieškojo, gelbėtojai nesurado Makako – pono Kuvaldos augintinio, jo sėkmės talismano. Mane šiaip ne taip surinko iš kąsnelių. Kastuvu nugramdęs nuo grindų likučius ir Tėtukui priminęs, kad jis ne daktaras Frankenšteinas, Hipokratas kaip pajėgė, taip suklijavo, susiuvo, aplopė.

Ilgus mėnesius it kokonas gulėjau sutvarstyta. Nepajėgiau pasijudinti, pasikasyti. Leido hormonus, maitino per šiaudelį. Na, ir visa kita...

Mane slaugęs Mongoliukas vis padejuodavo, kad Akropolį dabar užgriuvo tamsūs laikai. Anksčiau atseit buvo kitaip – ir doleris žalesnis, ir euras žydresnis, o bankų obligacijos augo kur tik pakliuvo. Bendrai vieni kitiems nebuvo žiaurūs, rodydavo pagarbą. Jei bėda užgriūdavo, ateidavo į pagalbą. Jei staiga ištikdavo laimė, atsirasdavo, su kuo ja pasidalyti.

Pasak Mongoliuko, lochai tada glaudėsi ne Akropolyje, o metaliniuose kioskeliuose. Jų buvo pilna, stovėjo ištisi kioskų miestai. Kiekviename kioskelyje galėdavai gauti ko tik širdis geidžia – nuo limonado iki klijų. Ir niekas kioskelių laikais nesiskųsdavo, kad kažko yra per daug ar stinga. Užtekdavo to, ką galėdavai tą dieną gauti.

Nei bananų, nei kumščių, nei beisbolo lazdų neprireikdavo. Jei ateidavai, – pasakodavo Mongoliukas, – šeimininkas džiugiai pasitikdavo – išalkusį pamaitindavo, ištroškusį pagirdydavo ir pinigėlį delnan įbrukdavo, kad parneštum savo broleliams.

Mongoliuko prisiminimai apie Šiaurės Atėnų aukso amžių mane gydė it balzamas. Įsivaizduodavau tuos nugrimzdusius praeitin kioskelių laikus, kada visi padarai buvo laimingi, viskuo dalijosi, nes žinojo, kad tik atidavęs liksi gyvas.

Klausydamasi Mongoliuko pasakojimo aš įsisvajodavau.

Mintyse kūriau tobulą ateities Akropolį, kuriame nebus nei lochų krovikų, nei lochių kasininkių, o tik sulydyta į kumštį bendruomenė, bendra visų turto nuosavybė ir visiška lygybė.

Ir tada, įkūrus rojų žemėje, Akropolio turtai pasipiltų kaip iš gausybės rago ne tik man, bet ir kitiems. Ir būtų įgyvendintas didysis principas „iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“. Akropolis virstų didžiai sąmoninga visuomene, kurioje įsigalėtų savivalda ir darbas. Visi padarai pluštų ne sau, o tik Akropolio, mūsų Šiaurės Atėnų labui.

Ne laisvė, ne šeima, o darbas taptų pirmuoju gyvybiniu poreikiu ir įsisąmoninta būtinybe. Ir net paskutinio runkelio ar beviltiškos daržovės sugebėjimai būtų pritaikomi su didžiausia nauda Akropoliui. Ir tada garui nuleisti neprireiktų kovų be taisyklių, atnešusių Tėtukui karčius nuostolius.

 

Kai išaušo diena nuimti tvarsčius, šiek tiek nerimavau. Mongoliukas taip pat baikščiai virpčiojo, vis glostė man kaktą, o Hipokratas drąsindamas kartojo, jog gyvenimas, kad ir koks sumautas, dar prieš akis.

Nuvyniojus tvarsčius, išgyvenau lauktą palaimą – galėjau po ilgų mėnesių pasijudinti, pasikasyti ir – atleiskite – pirstelėti.

Gerokai pagadinusi orą pasipurčiau ir lango stikle išvydau savo atvaizdą.

Valandėlę tylėjau apstulbusi – lange atsispindėjau ne aš, o tik mano bruožų makaka! Ji nuo galvos iki kojų buvo apaugusi gyvaplaukiais, su lyg priekaištas nukarusiais papais, atrodė nedorų akių. Viena tos šlykščios šunbeždžionės ausis buvo stačia, kita – beviltiškai nuleipusi. Tas padaras atrodė nepataisomai apsiglamžęs ir visiškai svetimas.

Krūtinę ėmė graužti kartėlio kirminas, suspaudė svetimą širdį. Galvoje buvo bauginamai erdvu, nepateisinamai daug tuščios vietos. Ir nė vienos minties!

Pabandžiau užkaukti. Deja, iš burna virtusių nasrų sklido tik apgailėtinas švokštimas. Aploti savo likimo taip pat nepajėgiau.

Spiegdama lyg pamišėlė puoliau į vieną, į kitą pusę. Atsistojusi ant užpakalinių galūnių staiga supratau, kad nebeturiu letenų, jos virtusios pasibaisėtinomis pėdomis!

Fizinės permainos mane labai nuliūdino. Buvau panaši, anot įžvalgiosios Francuazos Sagan, į literatūros mokytoją, trūko tik megzto sijono.

Susivokiau netekusi itin svarbios asmenybės dalies. Nepajėgiau elgtis kaip anksčiau – smagiai vizginti uodegos, pašiaušti kailio keteros, gailiai inkščioti, bauginamai urgzti, uostinėti pakampes. Viena, kas liko iš šuniškos praeities – tai sugebėjimas gąsdinamai šiepti dantis.

Dar neatsitokėjau nuo permainų, o manyje staiga sukilo keisti geiduliai. Užsimaniau vaipytis, beždžioniauti.

Išvydęs mane Tėtukas susvyravo, jam ėmė drebėti rankos, atvipo apatinė lūpa. Čiupinėdamas striuką uodegikaulį vis kartojo, jog negali patikėti, kad tai jo mieloji dukrytė, tas žavusis vaikelis, kuris lakstydavo nuogas po Akropolį, o paprašytas atvilkdavo pagalį ar atkapstydavo paslėptą kamuoliuką su miltukais.

Gydytojas Hipokratas, supratęs, kad operacija nepavyko, puolė Tėtukui teisintis, kad kitos išeities nebuvo, tik tokią – makaką – galėjo prikelti gyvenimui. Tačiau man tai buvo menka paguoda.

Nežinodamas, kaip paguosti, Tėtukas – Mongoliukui ir Hipokratui dėl viso pikto išėjus – ėmė užuolankomis kalbėti apie nenuspėjamą gyvenimą. Jis buvo šventai įsitikinęs, kad šia diena pasaulis nei prasideda, nei baigiasi. Todėl, kad ir kokia nepakeliama būtis atrodytų, svarbu žvelgti pirmyn, kabintis už šiaudo, kibti į plaukus ir ieškoti išeities.

Iškalbingai nutilęs, po valandėlės Tėtukas prasitarė, kad ir jam šiandien nėra saldu. Mūsų Mamytė atseit buvusi ne mamytė, o tikra pabaisa – barakuda.

– Patvorio padugnė, savanaudė piranija, – vardijo panarinęs galvą Tėtukas.

Ta negyva plekšnė, pliauska su papais, vos tik Akropolio reikalai pasviro nepalankia linkme, paliko mus ir dabar melžia ožį Kuvaldą – buvusį bendrą, o šiuo metu pikčiausią Tėtuko priešą.

Iš pradžių nesupratau: Mamytė? Ta kilni moteris?.. Ta ilgakojė gražuolė?.. Ar jis kalba apie tą, kuri vis svyruodavo ant ortopedinių aukštakulnių, užmaukšlindavo man kepuraites, keisdavo sauskelnes, užmigdydavo barškučiu?..

Taip, tai ta Mamytė. Mūsų Mamytė.

Ir tada Tėtukas, lyg būtų pagautas įkvėpimo, įsikalbėjo apie visas pasaulio mamytes. Atseit tai ne šiaip sau mamytės, o šlykščios apsimetėlės – besotės siurbėlės, kvarkiančios rupūžės, nuodingos gyvatės, bedvasės amebos.

Nesvarbu, ar merga, ar sena boba, visos jos neša tik klaikias nelaimes, o jų pagrindinis tikslas – išsiurbti Tėtukui kraują. Atseit besotėms vampyrėms rūpi vien Tėtuko turtai ir šampanas, o bėdai ištikus jos it velnias kryžiaus kratosi pilietinės atsakomybės ir puola į lovą pas kitą.

Nejau turėjo galvoje Mamytę?..

– Tai žmonijos prakeiksmas, – neketino vynioti į vatą žodžių užsivedęs Tėtukas. – Ir už ką?! Už kokias nuodėmes?! – klausinėjo manęs, bet aš nepajėgiau jam atsakyti. – Tos lervos tik gadina, bet nieko nepataiso! – įsirėkė Tėtukas. – Kada joms šešiolika ar mažiau, atrodo pakenčiamai. Bet nespėk apsidairyti, jau drimba nuo šonų taukai, panosėje kalasi ūsai, o ant smakro suželia toks plaukų miškas, kad kalėdų seneliams slėptis! Ir su tokiomis, atsiprašant, gorilomis tenka vyrams gyventi?!

Vis tiek kol kas nieko nesupratau.

– Prilimpa it lapas prie subinės ir nebežino, kuo užsiimti, tik melžia, grobia pinigus, – rūsčiai kalbėjo Tėtukas. – Išsipučia nežinia nuo ko, o paskui reikalauja ją vesti... Slankioja po Akropolį išpampusios kaip cepelinai, su nukarusiais iki kelių pagurkliais, kitos – nuplikusios it kulnai. Gyvena ilgiau už ištvermingiausius vyrus... Ir antai tokie padarai mums gimdo vaikus! – piktinosi Tėtukas.

 

MEILĖ ATEINA IR PRAEINA, O PINIGAI TURI LIKTI!

 

Dabar supratau, kad jis kalba ne tik apie Mamytę.

– Nieko nėra šlykščiau už bobą! – baisėjosi Tėtukas. – Jos perka, bet niekada neparduoda!

O kaip – tik pažiūrėkit – Tėtukui sunku parduoti! Kiek jėgų, energijos prireikia, jei nori lochui iškišti miltus ar kitą bjaurastį.

– Tai gamtos klaida! – stūgavo mano Tėtukas. – Dievą reikia nubausti, nes jis kalčiausias, kad sukūrė šią nesąmonę!

Visos – be išimties! – kvailos. Bet pirmoji iš jų – Mamytė. Ji net torpedą vadindavo torpeda, o strielka jai rodėsi kalės vardas! Ta Mamytė galėdavo valandų valandas groti nervais. O jei nuo jos snukio nugramdytum dažus, būtų pilnas kibiras!

– Taip, Mamytės dailios kojos, dideli papai, kieta šikna, – vardijo Tėtukas. – Betgi gyveni ne su kojomis ir papais, o su žmogumi! Kur, leiskite paklausti, ten rasti žmogų, jei ta barakuda visa silikoninė?!

 

                                   Ryte šalia Kuvaldos nubudusi

                                   Ji išdainuos:

                                  Pamačiau Senukų rojų –

                                   Kas vasarą žiemą –

                                   Į patvorius, krūmus, koplyčias –

                                   Pas kunigus!!!

 

Klausiausi Tėtuko ir nedrįsau pertraukti. Supratau, kad jis labai įniršęs ant Mamytės, kuri, tiesą pasakius, jau nebuvo mano mamytė, o tik paleistuvė, šliundra, ištvirkėlė...

O ką ji atseit išdarinėdavusi naktimis, Tėtukui baisu ir prisiminti...

Tėtukas iki šiol išgyvena psichologinę traumą, naktimis sapnuoja košmarus. Vaikščiojo pas gydytojus ir burtininkus. Didžiulius pinigus paklojo tiems apsišaukėliams – nieko!

Iš pradžių Tėtukas manęs, kad taip turi būti, nes neturėjo gyvenimo su barakuda patirties. Tačiau kai naktimis tai ėmė kartotis, Tėtukas suvokė, kad negali sveikas žmogus taip elgtis. Tėtukas gėdinęs, įtikinėjęs, maldavęs liautis, tačiau Mamytė vis tiek nepaleisdavo iš rankų barškučio. Ir ne bet kokio – elektrinio!

Tėtukas niekaip nepajėgė išgydyti ligos. Apibarstė stiklo duženom, tepė karvašūdžiais, tačiau ir tai nepadėjo. Ir kaip toliau, – klausė manęs Tėtukas, – su tokiu žmogumi gyventi? Ar galima juo pasitikėti? Ar verta su juo sieti ateitį?!

Nežinau kodėl, tačiau buvau Tėtuko pusėje. Ir nors Tėtukas nepateisinamai karščiavosi – vis trankė galvą į sieną – jo lūpomis kalbėjo tiesa.

Čia leisiu sau šiek tiek praplėsti mintį apie mamytes.

Visi mes žinome, kad mamytė – šventas žmogus. Ir net tada, kai mamytė akivaizdžiai neteisi ar labai žemai puolusi, vaikas vis tiek prie jos linksta. Aš, deja, iš Mamytės nesu girdėjusi nė vieno gero žodžio. Tik kartą yra prieš plauką paglosčiusi.

Mamytė Akropolyje mėgo laiką leisti viena – šampano baseine (su miltukų kokteiliu), jos vardu pavadintame soliariume (su burtų lazdele) arba su viršila Vertelka. Net kada gailiai – pajėgdama tą akimirką sugraudinti bedvasį akmenį – inkščiodavau prie miegamojo, neįleisdavo vidun. Ir su Fišeriu užsidariusi panašiai elgdavosi, ir su Prystliu, Kiuri, kitais Mažojo Ermitažo laborantais.

Nors ir mylėjau Mamytę, Tėtukas visada man buvo artimesnis. Prisimindavau ir vertinau, kad ne Mamytė, o Tėtukas surado man įstabiąją „Sveikas, liūdesy…“ guvernantę Sagan, kurios dėka pamilau eleganciją ir pasaulio išrinktuosius prancūzus – Guno ir Mopasaną, Bomaršė ir generolą de Golį, brolius Liumjerus ir legendinę Paryžiaus „San Žermeno“ futbolo komandą.

Juk ne Mamytė, o gerasis Tėtukas pastūmėjo mane pasimokyti pulti ir laiku apsiginti. Tai geranorio Tėtuko, o ne Mamytės valia padariau stulbinamą karjerą ir tapau pagrindine miltukų žinove laboratorijoje. Tai su šauniuoju Tėtuku medžiojau bėglį Mendelejevą, tai dėl Tėtuko garbės kovojau Akropolio arenoje.

Kol apie Tėtuką tik gerai ir labai gerai galvojau, jis pastvėrė mane už sprando. Surikęs „Kalė!“ iškėlė virš galvos… Po akimirkos, lyg būtų angelo sargo patartas, prispaudė mane prie krūtinės ir ėmė švelniausiai šnabždėti, kad dabar aš jo vienintelė, mylimiausioji mergaitė, pati brangiausia ir gražiausia pasaulio beždžionėlė, su niekuo manimi nesidalins, nieko dėl manęs nepagailės, nes savojo Tėtuko aš neišduosiu, būsiu kartu džiaugsme ir varge, laimėje ir...

 

(Skaityti toliau)

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 1 (sausis)