tekstai.lt

Daina Opolskaitė. Iškyla

Daina Opolskaitė. Nuotrauka iš asmeninio D. Opolskaitės archyvo
Daina Opolskaitė. Nuotrauka iš asmeninio D. Opolskaitės archyvo
Apsakymas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mano tėvas kalba per miegus. Kartais naktį staiga pabundu nuo jo juoko ar kvailo krizenimo gretimame kambaryje – tik jam vienam žinoma, iš ko. Kartais aiškiai girdžiu, kaip jis garsiai kviečia kažką užeiti, plodamas delnais ir klausdamas, kaip kelionė, koks oras ir nuotaika. kurčioje nakties tyloje jo žodžiai skamba taip tikroviškai, kad iš netikėtumo aš net atsisėdu lovoje pakreipdamas galvą durų pusėn – ar neužgriuvo svečiai. Būna naktų, kada jis ramesnis, išvien murma ir vangiai dūsauja, skundžiasi, kad yra labai pavargęs, siaubingai pavargęs nuo visko ir negalįs net pagalvoti apie Ruslaną. Kokį Ruslaną? Rytais nubudęs jis nieko neprisimena, klausinėjamas kategoriškai atmeta savo kalbas ir galop netekęs kantrybės sako, kad reikia tiesiog miegoti, o jei pačiam galvoj negerai, tai nereikia kabinėtis prie aplinkinių. Tada deda kavos puodelį į plautuvę, meta cigaretę pro langą ir išeina į darbą. O naktį vėl ploja delnais, džiaugsmingai sveikina atvykusiuosius, siūlosi paimti šlapius jų lietpalčius ir susijaudinęs aikčioja, kaip visi pasikeitė per tą laiką, kol nesimatė.

Kartais man atrodo, kad jis linkęs iš kitų tyčiotis.

Kartais man baisu, kad jis serga – baisia ir nežinoma liga, bet to nepripažįsta.

O kartais aš visai rimtai galvoju, kad jis tikras laimės kūdikis, taip stebuklingai lengvai gebantis žengti iš vieno pasaulio į kitą, taip stulbinamai natūraliai pasinerdamas į kiekvieno iš tų pasaulių rūpesčius, išrinktasis, galintis gyventi ne vieną gyvenimą vienu metu, ne kelis. Daugybę. Niekas nežino kiek. Ko gero, pavydžiu jam.

Aš – visai kitoks. Nė iš tolo negalėčiau lygintis su tėvu. Mudu tolimi kaip dvi planetos. Aš niekada nesapnuoju, neturiu dėl ko jaudintis, nesu linkęs kaupti jokių prisiminimų. Mano gyvenimas – vienas vienintelis, toks paprastas ir neįdomus, kad net neturiu ką papasakoti. Jame viso labo trys dalykai: prasti pusmečio mokymosi rezultatai, šeštadieniai kėglių klube ir Eva. Viskas labai aišku. Apie juos pasakodamas nesugaiščiau nė trijų minučių. Tiesą sakant, apie pirmuosius du apskritai neturiu nė menkiausio noro kalbėti, nes niekas nesikeičia jau keletą metų. Tik mano santykiai su Eva kur kas įdomesni.

Tėvas jau kurį laiką stebi mane ir sako, kad kiekvienas gyvenime yra linkęs į priklausomybes. Tiesiog pasmerktas joms. Kiekvienas tik ir ieško, nuo ko galėtų priklausyti, o paskui nepaliaujamai vaduojasi iš įvairiausių priklausomybių. Jis filosofuoja ilgai ir nuobodžiai, kalba kaip sfinksas, didžiausiomis mįslėmis, nesuprantu jo. Galbūt šitaip jis užsimena man, kad norėtų pasikalbėti apie mano vis labiau vyriškėjantį gyvenimo būdą, nes nėra aklas, o aš nieko nuo jo ir neslepiu, gal taip bando man kažką pasakyti apie Evą, bet, tiesą sakant, man nelabai įdomu.

Man patinka Eva, ji metais už mane jaunesnė, bet labai protinga. Ir graži. Džiaugiuosi, kad ją turiu. Prisimenu, kaip vis nedrįsau žengti pirmo žingsnio. Jau tūkstančius kartų kalbėjomės, o tą kartą ji net lankėsi mano namuose. Kaip gyvas neužmiršiu to vakaro. Ji sėdėjo mano kambaryje, pagaliau mudu buvome dviese, nors ir ne visai vieni, nes tėvas svetainėje žiūrėjo televizorių, o motina niekaip neišėjo iš virtuvės – orkaitėje dvi valandas troškino antį, nuo kurios nesitraukė nė per žingsnį. Po kiek laiko paaiškėjo, kad tėvas irgi niekur nesiruošia eiti, nes laukia anties. O Eva sėdėjo ant mano sofos gražiai parietusi kojas po savimi, dairėsi aplinkui, valgė ledus, kuriais ją vaišinau, ir čiulpė cukruotas raudonas vyšnias. Nepajėgiau ištarti nė žodžio, tik šypsojausi jai kaip beprotis. Vyšnios varė mane iš proto. Tą akimirką aiškiai supratau, kad jos geidžiu. Prakeikiau tą antį.

Tas nelaimingas vakaras taip ir baigėsi, bet jau kitą dieną po pamokų aš patykojau jos mokyklos rūbinėje, prispaudžiau prie sienos ir bučiavau, bučiavau kaip pašėlęs. Kažkas susikaupė many per tą vakarą ir to užteko, kad išgaruotų visos baimės. Laimei, ji, atrodo, kažko panašaus ir tikėjosi, nes nesipriešino man, kaip tūkstančius kartų vaizdavausi, o pati apkabino mano kaklą ir prigludo savo šiltu ir kvapniu kaip vanilė kūnu. Štai koks paprastas dalykas yra toji meilė.

Jau kurį laiką tėvas iš kažkur įsikalė į galvą, kad mudu per mažai bendraujame, nežinau, ką jis turi omeny. Juk matomės kiekvieną dieną. Nuperku jam cigarečių, netgi šnekučiuojamės vakarais, kol rūko balkone. Jis nuolat klausinėja, kaip man sekasi. Mokytis ir šiaip. Atsakau, kad gerai. Kas gerai? – klausia jis. Viskas gerai, gūžteliu pečiais, absoliučiai viskas. Tėvas užsitraukia dūmą, o aš galvoju, ką jis norėjo sužinoti: ar aš naudoju prezervatyvus, ar išmušti kultūros centro langai prie autobusų stoties – mano darbas? Tačiau jis tylėdamas surūko cigaretę, o paskui teiraujasi, ar neskambino motina iš užsienio. Dažniausiai atsakau, kad kalbėjausi su ja prieš kelias dienas. Paryžiuje lyja ir lyja, oras baisus. Lyja, sakai, tėvas krūpteli tarsi pabudęs iš ilgo letargo, lyja, taigi.

Jam, matyt, jau seniai kažko trūko, nes atrodė kaip nesavas. Gal jį kankino kažkokios baimės ar jautėsi dėl ko nors kaltas. Gal jį ištiko kokia vidutinio amžiaus krizė. Gal. Gal. Gal. Greičiausiai dėl to vieną dieną jis ėmė įkyriai man varyti nuobodžią litaniją apie kažkokią kelionę, neva iškylą, sakėsi suplanavęs ją jau seniai, visad apie tokią svajojęs: jis, aš, pajūris, palapinė. Nieko daugiau. Žinojau, kad jo neatsikratysiu. Tiesiog nemokėsiu pasakyti „ne“. Žinojau, kad bus žiauriai nuobodu, žinojau, kad jis būtinai viską suplanuos šeštadieniui, o praneš ne anksčiau kaip iš vakaro, ir žinojau, kad tą savaitgalį nežaisiu kėgliais priemiesčio klube, kur visada leidžiame laiką šeštadieniais, praleisiu svaigius pokalbius cigarečių migloje ir drėgnus Evos bučinius, dvelkiančius karamele, nes taip kvepia jos lūpų dažai. Karamele tuomet kvepia visas gyvenimas, visas mano pasaulis, aš klimpstu ir skęstu jame, kai siurbiu jos lūpas, rodos, valgau ją visą ir niekaip negaliu pasisotinti. Tada Eva nusimeta švarkelį, telieka su palaidinuke, po kuria nedėvi jokios liemenėlės, ir aš nebesivaldau. Ištempiu ją į naktį, šaltas oras skverbiasi mums į burnas, srūva kraujagyslėmis kaip opijus, šalta naktis, o mūsų kūnai nuo daugybės prisilietimų sproginėja ir virsta žvaigždžių dulkėmis. Mudu nyrame į netoliese esančius sandėlius, aš priremiu Evą prie sienos, nuplėšiu jos palaidinę ir sijonėlį, sugniaužiu delnuose jos apvalias mažutes krūtis ir akimirksniu nyru į patį tikriausią rojų. Kada nors mudu susituoksime ir susilauksime sūnaus.

Kaip sakiau, taip ir nutiko: buvo penktadienio vakaras, tėvas staiga pasakė, kad susiruoščiau kelionmaišį rytojui ir laukčiau staigmenos. Jis tai pranešė slėpiningai šypsodamasis ir primerkęs akis, tokiu pat balsu ir veido išraiška, kaip darydavo prieš devynerius ar dešimt metų pasakodamas man apie Kalėdų senelį. Atrodė žiauriai juokingai. Juk mačiau, kaip jis parsitempė iš rūsio suvyniotus miegmaišius ir mūsų senutėlę žalią palapinę. Visi tie rakandai stūksojo sukrauti koridoriuje. Žinojau tą jo staigmeną ir ji manęs visai nežavėjo. Iš tikrųjų laukė tikra kankynė. Keliasdešimties kilometrų kratymasis automobiliu į nuošalią vietovę, karštis, uodai, svetimi žmonės ir pokalbiai apie nieką ilgų ilgiausias valandas, kol užmigsim. Tada rytas, klykiančios žuvėdros ir sunki galva nuo neišmiegotos nakties palapinėje. Tėvas dar priminė, kad nepamirščiau glaudžių. Ir dviejų didelių rankšluosčių.

Išvažiavome šeštadienį iš ryto, vos tik pradėjus aušti. Dangaus pakraščiuose keistai vėrėsi šviesios dėmės. Jos augo ir plėtėsi, didžiuliai balti artėjančios dienos vyzdžiai skverbte skverbėsi į žemę. Aušo ankstyvas rytas, automobilyje buvo šalta, o aš tevilkėjau plonus kasdienius marškinėlius, galbūt dėl to visas drebėjau kaip lapas. Gal tai buvo ne šaltis, o kažkas, ko nepajėgiau suvokti. Medžiai, žolė ir besiskleidžiančios gėlės buvo tokių sodrių ir ryškių spalvų, kad net žeidė akis. Prisipažinsiu, atrodė, lyg viską: medžius, gėles, visą pasaulį, matyčiau pirmą kartą. Viskas buvo labai tikra, tikriau ir būti negalėjo.

Aš nemiegojau ir net nesnūduriavau. Beveik visą kelionę tėvas man pasakojo apie savo jaunas dienas. Iš pradžių aš jo beveik nesiklausiau. Kam gali pasirodyti įdomi tėvo jaunystė? Juk tai tamsūs laikai, beveik akmens amžius. Nespalvotas vaizdas televizoriaus ekrane ir laikraščių prenumeratos. Tačiau jis buvo nusiteikęs ypatingai. Iš tikrųjų įsijautė į savo prisiminimus, kalbėjo apie žmones, apie kuriuos nieko nebuvau girdėjęs. Pagaliau ėmė pasakoti tokius neįtikėtinus dalykus, kad vargiai galėjau patikėti, jog mano tėvas, kuris visą gyvenimą nieko daugiau neveikė, tik ėjo į darbą, važiavo į turgų pirkti bulvių, žiūrėjo per dienų dienas televizorių, nešė šiukšles ir kuriam greitai turėjo sukakti keturiasdešimt šešeri, kada nors taip būtų galėjęs gyventi.

Tėvas pasakojo, kad jų buvę penketas, visi karštakošiai vaikėzai penkiolikos šešiolikos metų ir visiems jūra buvusi iki kelių. Šėlionės iki paryčių, retkarčiais muštynės su nepažįstamais vaikėzais iš gretimų daugiaaukščių, prakirstos nosys ir lūpos. Dar – turistiniai žygiai su palapinėmis ir degtine, juostiniai magnetofonai ir kolonėlės. Amžinai įpykę kaimynai ir įbaugintos viso kvartalo katės. Gyvenimas buvo kažkuo panašus į vėją, nešte nešantį per vietas ir žmones. Ne, jie nebuvo blogi. Tik už įžeistą garbę ir berniokišką išdidumą būtų vienas už kitą kovoję iki galo. Rodos, viskas praėjo, liko tik anų dienų randai, bet net po tiekos metų jis niekaip negali pamiršti Ruslano. Ruslano nepamirš niekada. Kartais net einant gatve nelauktai kažkuriame veide šmėkšteli jo antakiai – tankūs, vešlūs, ir šypsena – kreiva, išspausta puse lūpų – taip jis vienas temokėjo šypsotis.

Ruslanas, Ruslanas, čia tėvas atsiduso ir įbedė akis į tolį. Apsimetė, kad žiūri į kelią. Tačiau jo vyzdžiai nejudėjo – jis nieko nematė. Žinai, sūnau, staiga pasakė jis, žinai, nutinka tokių dalykų, dėl kurių jautiesi klaikiai kaltas visą gyvenimą ir nepaaiškinsi kodėl.

Aš laukiau. Man reikėjo paaiškinimo.

Ruslanas, kaip ir jie visi, neturėjo tokių namų, į kuriuos norisi sugrįžti. Todėl kartu su kompanija daugiaaukščių rūsiuose suko magnetofono juosteles ir vieną po kito aliumininius dangtelius nuo degtinės butelių. Įgėręs būdavo ramus kaip mergaitė, net nekalbėdavo, iškart pasvirdavo prie sienos ir užmigdavo. Rūsiuose jie buvo įsirengę gerus gultus su tikrais čiužiniais, taigi Ruslanas likdavo nakvoti. Tą lemtingą vakarą jie visi gerokai padaugino ir apsvaigę nusibeldė net iki geležinkelio stoties. Ten stūgavo kaip laukiniai ir taip šėlo, kad išnėręs iš savo būdelės sargas pagrasino iškviesiąs miliciją, jeigu jie kuo greičiau neišsinešdins velniop. Naktis buvo tamsi ir ūkanota, nes prieš tai visą dieną lijo, ir jie stumdėsi patamsyje rėkaudami ir žvengdami, kibdamiesi į parankes ir kliūdami vienas už kito kojų. Visus juos buvo apėmęs svaigus siautulys, pavergiantis jaunus kūnus, nevaldomas ir pavojingas, aiškiai supranti jo keliamą grėsmę, bet žinai, kad pasipriešinti jai niekaip nepajėgsi. Tik Ruslano nebuvo girdėti, jis kaip visada tylėjo, tikriausiai eidamas miegojo, sunku buvo ką nors įžiūrėti. Kad jo nėra, jie pamatė tik parsiradę į savo landynę. Svaičiojo, kad jį pametė ir juokėsi. Paskui visi sukrito ir užmigo. Ryte Ruslanas nepasirodė. Tada visi patraukė į stotį. Ne ėjo, o lėkė, kaip vėjas. To, ką pamatė, neįstengs pamiršti per visą likusį gyvenimą. Kad ten būta Ruslano, jie atpažino tik iš drabužių – džinsinio švarkelio rankovės ir mėlynų treningo kelnių. Daugiau nieko nebuvo galima įžiūrėti. Jie ėmė rėkti visi vienu balsu, iš siaubo, kažkuris net apsivėmė. Pasirodo, kol jie kvailiojo tamsoje, Ruslanas užsnūdo ant bėgių. Jis nieko negirdėjo ir nepabudo. O jie nuėjo sau, palikę jį gaudžiančiam nakties traukiniui.

Tėvas tylėjo iki kelionės pabaigos. Vos vieną kartą pažvelgė į mane ir mirktelėjo – šelmiškai, tarytum norėdamas pralinksminti – ir aš nustebau supratęs, kad ir pats taip dariau daugybę kartų bendraudamas su žmonėmis. Tame vieninteliame paprastame judesy, tame mirksnyje buvo kažkas magiško – netikėtai atpažinęs save pajutau keistą, ugningą šilumą ir lioviausi drebėjęs. Tolumoje švytuliavo baltos pavienių žuvėdrų salelės, įkaitusio smėlio ir vandens kvapas tvilkė odą ir šnerves.

Mudu sustojome ir įsikūrėme jaukiame pušynėlyje, visai netoli jūros. Poilsiautojų, nors buvo savaitgalis, šmėkščiojo vos vienas kitas ir ne arčiau kaip už šimto metrų – jie vaikščiojo tylūs, pavieniui, tarytum dvasios tarp išlakių pušų kamienų. Buvo labai tylu. Dairiausi aplink – bandžiau prisiminti, ar kada nors man teko šioje vietoje būti iš tų retų kartų, kada vaikystėje vykdavome visi trys atostogauti. Prisiminiau, kaip motina imdavo iš mašinos krepšius, pjaustydavo duoną, lašinius ir lupdavo kietai virtus kiaušinius, o jos maudymosi kostiumėlis buvo su plačiomis petnešomis ir nusėtas raudonais žirniukais. Aš lakstydavau aplink pušis, rinkdavau nukritusius kankorėžius ir mėtydavau juos į laužą. Gal visa tai vyko šiame pušyne, o gal net žvelgdamas į laužo liepsną sėdėjau toje pačioje vietoje, kurioje sėdžiu dabar, klausiau atminties. Atmintis atsakė: ne, neteko. Arba aš paprasčiausiai ničnieko neatpažinau, neprisiminiau. Jau sakiau, kad niekada nebuvau linkęs visko kaupti atmintyje. Visada galvojau, kad taip gyventi kur kas paprasčiau. Kam beprasmiškai laikytis įsikibus dalykų, kurie praėjo ir nebegrįš. Tačiau kaip tik dėl to, kad neturėjau prisiminimų, aš pirmą kartą gyvenime pasijaučiau toks nesaugus. Būtent dėl to nesaugumo pajutau neaiškią baimę, tarytum būčiau pakliuvęs į kažkokius spąstus. Gal čia buvo kaltas tėvo pasakojimas, kaltas Ruslanas, kurio net nepažinojau, bet kurį aiškiai regėjau kaip gyvą – lyg pats būčiau buvęs jis, lyg visa tai būtų nutikę man. Praeitis iškilo prieš mane kaip galingas demonas, grasindamas niekais paversti mano abejingumą, kurį ilgus metus puoselėjau, ir sugriauti mano šiandieną. Net tėvas man rodėsi kažkoks kitoks, svetimas, kokio niekada nemačiau.

– Tu atrodai išbalęs, – tarstelėjo jis, tempdamas paskui save geležinius palapinės įtvarus.

Žvelgiau į jį, į jo rankas, į tai, ką jis darė – tempė audeklą ir smeigė į žemę laikiklius – ir regėjau jaunuolį, mačiau save, kupiną gyvenimo džiaugsmo ir nežinomybės, ateities, kuri dar tik laukia, ir dabarties, kuri kartais tampa tokia panaši į praeitį, kad net neatskirsi. Tai mano tėvas, tai aš pats kiaurą naktį ošiu su draugais prie laužo, ir mūsų jaunos galvos svaigte apsvaigs nuo didžiulio žvaigždėlapio tamsiame danguje. Mes visi šešiolikmečiai ir visi dievai, herojai, galintys pasipriešinti lemčiai. Jaunystė putos kaip amžinybės gėrimas, liesis per kraštus iš mūsų jaunų kūnų ir širdžių. O Ruslanas kaskart surauks savo tankius antakius ir lėtai nusišieps kreiva šypsena, laužo šviesoje pažvelgdamas kiekvienam į veidą – memento mori.

Tėvas garsiai kalė palapinės strypus į žemę. Aidas kraupiai kvatojo visame pušyne. Smūgiai negailestingai čaižė tylą, kaskart priversdami mane krūptelti. Norėjau rėkti. Jaučiau, kad tuoj išprotėsiu. Paklausiau, kada eisime maudytis. Sumečiau, kad noriu kuo greičiau pasinerti į vandenį, kad jis pagaliau apsemtų ir atvėsintų mano mintis, įsiaudrinusią vaizduotę, grasinančią išsprogdinti smegenis.

– Galime kad ir dabar, – pasakė tėvas. Padėjo plaktuką. – Viskas palauks. Eime, vanduo tave atgaivins.

Jis nusišypsojo ir suspaudė man petį: eime, sūnau, tau patiks, aš žinau.

Aš nieko nežinojau. Drebėdamas nusimečiau drabužius ir įbridau į vandenį. Karštligiškai bridau ir bridau gilyn, vanduo keistai tamsėjo ir vilnijo, godžiai traukė į save, bet ir traukėsi pats, gaudė ausyse tarytum didžiulis artėjantis traukinys. Mano plaukų šaknis ir akių įdubas apsėmė ledinė tamsa, tarytum šaltas geležinis lankas suspaudė kaktą ir aš ėmiau dusti. Pasiekęs kojomis dugną atsispyriau jo ir kaip galėdamas greičiau išplaukiau į krantą. Atsisėdau smėlyje ir apsikabinau kelius.

Vakare ugniavietėje įkūrėme laužą. Aš gerokai atsigavau. Sušilau ir nusiraminau. Užkandome atsivežtinio maisto: šaltos mėsos, dešros, duonos, dar sūrio, daržovių. Sėdėjome iki vėlumos, kol į kūnus ėmė smelktis vėsa. Išsitraukėme miegmaišius. Tėvas paragino mane gulti, o pats sakėsi dar pažiopsosiąs į laužą, pažarstysiąs baigiančias smilkti žarijas, kad išblėstų.

Įlindau palapinėn. Susirangiau miegmaišyje ir pabandžiau snausti. Maniau, kad užmigti niekaip nepavyks ir, kaip įprastai nutinka panašiose vietose, prasikankinsiu visą naktį, tačiau, mano nuostabai, akis iš karto ėmė merkti lipni migla. nubudau taip pat veikiai, kaip ir užmigau, lyg kas būtų papurtęs už peties. Pajutau, kad tėvo palapinėje nėra. Greičiausiai jis net nėjo gulti. Keistas jausmas nutvilkė: atrodė, kad vyksta kažin kas nenuspėjama, nesuprantama. Sugrabaliojęs tamsoje atsegiau miegmaišį ir keturpėsčia išropojau iš palapinės.

Oras buvo tvankus, beveik neturėjau kuo kvėpuoti. Tačiau naktis spindėjo giedra – akinamai pro pušis švietė mėnulis, jo pilnatis jau dilo. Pušys tyliai braškėjo savo liaunais kamienais siūruojamos vėjo. Atrodė, tarytum kas bando atverti tūkstančius nematomų durų. Už palapinės švytuliavo blausi šviesa ir šokčiojo atšvaitai – spėjau, laužas taip ir nebuvo užgesęs. Veikiau – neužgesintas. Tikriausiai tėvas tebesėdėjo žiūrėdamas į jo liepsną – aiškiai jaučiau, kad prie ugnies kažin kas yra. Girgžtelėjo pušis. Aš pasukau į šviesą.

Ugnis – kaitri ir didelė – aukštu stulpu kilo į dangų ir tvankioje naktyje degė lygiai ir gražiai. Sunku buvo pasakyti, kas sėdėjo prie jos. neaiškiai mačiau žmogų, žmones, o kai pavidalai, apgaubti banguojančios kaitros, sujudėjo, galutinai įsitikinau, kad tai ne vienas, bet du kūnai, du žmonės. Dėl susiliejusio vaizdo buvo kalta liepsna. Įkaitęs oras virpėjo ir skleidė bangas, kurios ritosi vis tolyn ir tolyn, lydydamos ir tirpdydamos visą pasaulio vaizdą. Oras plazdeno ir raibuliavo prieš akis. Liepsna godžiai grobė nakties orą, sukurdama keisčiausią iliuziją. Staiga pro ugnies liežuvius visai aiškiai įžvelgiau du nuogus kūnus. Mačiau raumeningas vyro rankas ir masyvų skeltą smakrą su gilia duobute, trikampio moters veido kontūrus, lanksčias kojas ir platų dubenį. Aš juos pažinau. Stebeilijausi į savo tėvą ir motiną netekęs žado, negalėdamas nė šūktelti, kad čia esu aš ir kad jie baigtų savo orgiją. Mačiau, kaip jie aistringai glamonėja vienas kitą, ir tas reginys keistai atsiliepė mano sąmonėje. Jų jauni kūnai persipynė, virpėjo tarytum krečiami drugio nuo šokančios ugnies ir štai pagaliau mano tėvas atmetė galvą aukštyn, išplėstomis akimis žvelgdamas į pušų viršūnes, o motina dusliai alsuodama prigludo prie jo krūtinės. Aš stovėjau kaip įkirstas ir jaučiau, kaip ima gelti rankų ir kojų kaulus, visus sąnarius, plyšte plyšta galva, lyg pašėlęs gyslose tvinksi kraujas, kaip skausmas ištirpdo nuovoką ir sąmonę, kaip grįžtu į būvį, kai buvau pradėtas, seniai seniai, o ugnies liepsna išdegina man akis.

– Kaip gerai, kad atsibudai, nežinau, ką daryti.

Krūptelėjęs atsimerkiau. Ir dar kartą krūptelėjau. Prie manęs stovėjo Eva, taip, Eva, pati tikriausia, aiškiausiai matoma ir paliečiama, nors jos plaukų sruogos taip pat raibuliavo nuo laužo šviesos. Pažvelgiau į ugnį – prie jos nieko nebuvo. Nieko ir negalėjo būti, juk tai tebuvo košmaras, mano vaizduotės kūrinys. Mano motina stažuotėje Paryžiuje, grįš mėnesio pabaigoje, o tėvas...

– Eva, čia tu?! Čia tu, tikrai?! – springau savo balsu. – Kaip, iš kur tu čia? Tu atvažiavai?

Kas čia, kas ji – dar viena beprotybė, saldi haliucinacija ar gyvas žmogus?! Kaip ji čia atsirado? Net paliečiau jos palaidinę, trumparankovę, žalią su juodais apskritimais.

– Liaukis elgtis kaip išprotėjęs. Nerėk. Susapnavai ką nors ar ką? Kaip tik ėjau tavęs žadinti, – pavargusi pasitrynė kaktą ir aš pamaniau, kad ji visai nemigo. – Nežinau, kas Rapukui. Klykia kaip pamišęs. Gal pilvelį pučia, žvėriškai pavargau.

Spoksojau į ją kaip negyvas. Norėjosi rėkti ir griebus ją už pečių smarkiai, kone žiauriai supurtyti – kokia čia velniava, kas čia per žaidimas, nejau ji iš manęs tyčiojasi?! Liaukis, norėjau išrėkti jai, bet kaip tik tada mano ausys pagavo kažkokį niurzgimą ir pratisus garsus, panašius į katino kniaukimą. Kas čia? Kas tai buvo?

Eva pakėlė akis (prieš tai tupėjo jas užsidengusi delnais), atsiduso.

– Sakiau, visai nemiega. Nežinau, kas jam. Nueik, aš pavargau.

– Ką? Eva, ką tu kalbi? – šnabždėjau negalėdamas atsitokėti. – Eva, brangioji, tu išprotėjai, apie ką tu kalbi? Čia buvo mano tėvas. Kur jis? Būk gera... – suėmiau ją už pečių ir papurčiau. Akimis jos maldavau stebuklo – realybės pojūčio, kurį beviltiškai buvau praradęs ir žūtbūt norėjau susigrąžinti. Jos akys išsiplėtė. Supratau, kad ją gąsdinu.

Ji atsistojo, nėrė į mūsų palapinę ir grįžo su kūdikiu ant rankų. Žiūrėjau į jį išpūtęs akis. Eva visaip šnekino ir ramino mažiuką. Vadino Rapu, Rapuku. Paskui atsisagstė palaidinę ir čia pat pritūpusi ėmė žindyti. Savo akimis mačiau, kaip iš jos krūties į kūdikio burnytę liejasi pienas, o kūdikis traukia jį ir čepsi lūpytėmis.

– Imk, panešiok savo sūnų, o aš einu nors kiek nusnūsti, – baigusi maitinti tarė Eva, įbruko man kūdikį ir šmurkštelėjo į palapinę.

Norėjau sušukti, kad ji grįžtų, kad liautųsi žaisti! Kas tai – haliucinacijos, sapnas? Ar aš išprotėjau? Dieve, kaip sugrįžti į savo gyvenimą? O, žinau, ko gero, aš pernelyg padauginau žolės, nusprendžiau. dabar juk šeštadienio vakaras, sėdžiu miestelio klube, į ausis liejasi svaigi muzika, ji užtvindo visą protą ir aš atsijungiu. Viskas praeis, nes nebuvo nei iškylos, nei jūros, nei girgždančių pušų, nei tėvo, nei Evos, nei kūdikio.

Tačiau kūdikis staiga sukliegė mano glėbyje išžiojęs bedantę burnytę, tarsi norėdamas priversti patikėti tuo, kas vyko. Neišmaniau, ką daryti. Niekada nebuvau laikęs kūdikio. Mane apėmė siaubas. Nejaugi čia mano sūnus? Iš kur jis atsirado? Kada ir kaip jis gimė? Ar aš turiu šeimą, esu susituokęs su Eva? Jei taip, tai kada? Man buvo baisu, kad neprisimenu nieko, neprisimenu tokių svarbių dalykų, kurie man nutiko.

Pagaliau kūdikis ant mano rankų užmigo. Laužo šviesoje aiškiai mačiau jo mažą veiduką – išsipūtusius žandukus, mažą kaip sagutę nosį ir akių brūkšnelius. Prisiminiau savo kūdikystės nuotraukas, kurias mama rūpestingai klijavo į didžiulį rudą albumą. Kūdikis iš tikrųjų buvo nepaprastai panašus į mane. Ko gero, jis iš tikrųjų mano sūnus. Netikėtai pajutau, kad myliu jį, tą šiltą kamuolėlį savo rankose, ir nustebau supratęs, ką reiškia būti tėvu. Juk tai Rapolas, mano sūnus. Eva jį vadino Rapu, Rapuku. Juk mes abu sutarėme dėl šio vardo. Nesuprantu, kaip galėjau tai pamiršti. Aš turiu sūnų. Tai nuostabu.

Sėdėjau prie laužo su kūdikiu ir žiūrėjau į skaisčią liepsną. Eva miegojo palapinėje. Gal jos ten nė nebuvo. Aš nežinojau, nešaukiau jos. Buvo tylu, tik pušys girgždėjo kaip senos veriamos durys. Kvepėjo jūra ir samanos. Nežinojau, kiek dar buvo likę iki aušros. Nežinojau valandų. Staiga susigriebiau, kad nežinau, kiek man metų. Kadaise tėvas buvo teisus sakydamas, kad manęs laukia daugybė staigmenų. O gal jis to net nesakė, gal tai suvokiau pats? Ką pamatysiu išaušus rytui? Ar jau keliausiu namo? Kur mano namai? Mano tėvas sapnuodamas gyveno daugybę gyvenimų ir nė vieno iš jų neprisiminė. Laikiau jį laimės kūdikiu. Niekada nemaniau, kad taip sugebėčiau, negalvojau, kad kada nors būsiu į jį panašus. Žinai, sūnau, kartą pasakė man tėvas, žmogus sutvertas priklausomybėms. Gyvenime daug ko negali paaiškinti, nes paprasčiausiai nesuvoki. Taip jis kalbėjo apie save. Kalbėjo apie Ruslaną. Ir tie žodžiai buvo skirti man. Girdėjau juos pats, savo ausimis, aš jų klausiausi. O gal tai buvo žodžiai, kuriuos aš pats kada nors ištarsiu savo sūnui? O gal juos jau ištariau jam?

– Tėte, tu rėki! Kalbi per miegus, ei, ar girdi?

Atsimerkiu. Apsidairau. Esu namuose, savo lovoje. Tarpduryje vienomis trumpikėmis stovi išstypęs paauglys – ilgomis kojomis, susivėlusiais garbanotais plaukais, kokių penkiolikos šešiolikos metų – ir priekaištingai žiūri į mane. Aiškiai matyti, kad jis ką tik pakirdęs iš miego.

– Tu kalbi per miegus, – pakartoja jis žiovaudamas. – Visokiausias nesąmones. Ir šauki kažkokį Ruslaną. Aš noriu miego, tėti, vėlai grįžau.

– Aš ne...

– Būk geras, liaukis, – jau piktai sako vaikėzas, duodamas aiškiai suprasti, kad man ne visi namie, ir užveria kambario duris.

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 3 (kovas)