tekstai.lt

Lotynų Amerikos novelės ir eilėraščiai

Žurnalas „Metai“ 2013 m. Nr. 02 (vasaris)
Žurnalas „Metai“ 2013 m. Nr. 02 (vasaris)
Iš ispanų k. vertė Dovilė Kuzminskaitė

 

Alicia Steimberg (1933–2012) – argentiniečių rašytoja, kurios gyslomis tekėjo rusiškas, ukrainietiškas ir rumuniškas kraujas, gimė ir užaugo Buenos Airėse, šio didmiesčio žymiausios vietos ir slapčiausi užkaboriai tapo kūrybinio įkvėpimo šaltiniu. Rašytoja augo nepriteklių ir psichologinės įtampos slegiamoje šeimoje, šios dvi temos dažnai sutinkamos autorės kūryboje. A. Steimberg rašė nuo vaikystės, tačiau pirmąją knygą išleido gana vėlai – trisdešimt aštuonerių metų, paskatinta vyro. Savo knygose A. Steimberg aprašo įvairių socialinių klasių atstovus, ironizuoja, demonstruoja nuostabų humoro jausmą, tačiau po šia smagia kauke slepiasi rašytoja, susirūpinusi agresija ir žiaurumu, įsigalėjusiais Argentinos visuomenėje.

 

Alicia Steimberg

 

Šventųjų pokalbis

 

– Ar nematėte didelių violetinių šukų? – paklausiau Chuanitos.
– Didelių violetinių šukų? – pakartojo ji, be abejonės, dar vakar įkišusi jas į kokią slaptą vietelę. – Ne, ponia, nemačiau.
Ieškojau ir ieškojau, Chuanita taip pat ieškojo (ar bent jau vaidino, kad ieško) drauge su manimi. Galiausiai pastebėjau, kad jau vėluoju ir teko išeiti be šukų.
– Kai kas nors namuose pametama, reikia prašyti, kad šventasis Kosmė ir šventasis Damianas surastų pamestą daiktą, – pasakė Chuanita iš tarpdurio, kol laukiau lifto. – Jei daiktas namuose, atsiras.
Priėmiau Chuanitą nepaisydama jos valkatiškų bruožų, nes daugiau jokia kita kandidatė neprisistatė. Ji buvo putloka, tamsios odos, smarkiai šviesintais plaukais, skaisčiai raudonai nuteptomis lūpomis, akių negalėjai įžvelgti už juodų akinių poliarizuotais stiklais. Kai įsitaisė priešais mane, akinius pakėlė ir patupdė ant viršugalvio. Jos akys buvo rusvos, labai blizgios ir smalsios. Buvo kilusi iš Korienteso provincijos, iš kažkokios vietos netoli Gojos miesto. Nežinojo, kas buvo jos tėvas, ir papasakojo, kad motina mušdavusi ją šluota. Nežinojo, kiek brolių turi. Dėl iškilios krūtinės balti marškinėliai su užrašu „KANSAS CITY" braškėjo per siūles.
– Jei būtumėte mane mačiusi, kai atvykau į Buenos Aires, ponia. Perkarusi kaip pagalys, suplyšusiomis šlepetėmis, nešina virve perrištu kartoniniu lagaminu. Visa laimė, sutikau Vienaakį, kuris turi agentūrą. Jis man pažadėjo iškart duoti darbo ir nusivedė pas save.
– Agentūrą? – paklausiau sunerimusi.
– Kai atvažiuoji į naują miestą, – replikavo Chuanita, – kas tave ims be rekomendacijų?
– O tas rekomendacijas parūpindavo Vienaakis?
– Ne, jas rašydavo Vienaakio draugė, ji moka kalbėti kaip tikra ponia. Vienaakis jai už tai mokėdavo, tiesa, nedaug, bet ji ir taip nemažai uždirbdavo iš arbatpinigių, kuriuos gaudavo „Metropolitano" kino teatro moterų tualete.
Kaskart man darėsi vis nesmagiau, nes net nepaprašiau Chuanitos rekomendacijų, priešingai nei daugelio kitų, kurios buvo atėjusios anksčiau. Kas žino, kiek iš tų rekomendacijų buvo parašytos Vienaakio draugių.
Atvykimo į Buenos Aires dieną, kai Chuanita susipažino su Vienaakiu, jis ją nusivedė bananinio pieno ir ledų kokteilio į vietinį bariūkštį netoli stoties.
– Visą savaitę gyvenau Vienaakio namuose, o šeštadienį jis mane nusivedė į šokius. Ten girdėjau kalbant, kad Vienaakis prekiauja moterimis, bet tai netiesa, ponia. Manęs jis niekada nesiuntė pas jokį vyrą. Gerai maitino, dovanojo drabužius. Nenorėjo, kad eičiau ieškoti darbo perkarusi ir apskurusi, kokia atvykau iš Korienteso.
Chuanita pakėlė dangtį nuo išblizginto puodo, kuriame gamino troškinį, leisdama, kad išsiveržtų nuostabaus kvapo garų debesis. Šakute įbėrė žiupsnį kažkokių prieskonių ir vėl uždengė. Nusišypsojo, parodydama tobulus dantis. Ar tikrai galėjo būti, kad Vienaakis savaitę ją laikė savo namuose, penėjo, rengė, puošė vien norėdamas, kad paskui kažkam tarnautų?
Mudu su Francisku atsisėdome prie nepriekaištingai padengto stalo. Jis ištraukė gero kabernė, net pernelyg gero, turint galvoje troškinį, kurį ruošėmės valgyti.
– Tai kad negalėjau rasti kito, kurį turėjome, – paaiškino. – Chuanita, jūs nematėte butelio?..
Absurdiška klausti, ar Chuanita nematė butelio, kuris juk vienas pats neišėjo iš baro pasivaikščioti po namus, ypač žinant, kad vienintelis žmogus, kuris tą barą atidarydavo, buvo Franciskas. Aš negeriu nieko daugiau, tik vandenį.
– Šiandien pametė piniginę, – pasakė šventasis Kosmė šventajam Damianui.
– Taip pat ir plaukų šepetį sidabrine rankena, – atsakė šventasis Damianas.
– Vakar nerado auksinio plunksnakočio, – tarstelėjo šventasis Kosmė.
– O šiandien pasigedo nėriniuotų apatinių, – tęsė šventasis Damianas.
– Kažin, kur bus pasidėjęs antrasis graikų mitologijos žodyno tomas? – paklausė šventasis Kosmė.
– Jis Chuanitos kambaryje, – atsakė šventasis Damianas.
– Kas toji Chuanita?
– Jauna korientesietė, kuri dirba poniai.
– Gal bus tyčia paslėpusi?
– Ne. Žodyną kaip tik tuo momentu, kai Chuanita vienais apatiniais pasirodė svetainės tarpduryje, skaitė Franciskas. Jis jį ir nusinešė į Chuanitos kambarį.
– Tik jau nesakyk, kad tai matei, Damianai.
– Jei nestebėčiau, kas dedasi namuose, kaip rasčiau pamestus daiktus?
– Negerai, kad šventasis stebi tokius dalykėlius...
– Lengva tau kalbėti, kai taip pasidalijome darbus: tu registruoji pamestus daiktus, o aš jų ieškau.
– Ir randi ką nors, ką pameta ponia?
– Kartais randu. Rankinis laikrodis guli šaukštų stalčiuje, prancūziški kvepalai – šaldytuve. Chuanita kelioms dienoms palieka daiktus tokiose netikėtose vietose ir jei ponia jų nepasigenda, tada nedvejodama pavagia. Ponia mano, kad pati padeda daiktus netinkamose vietose, mat kenčia nuo streso.
– Kažin ar nereikėtų apie tai pranešti?
– O šitai jau ne mūsų reikalas, Kosme. Mes turime surasti tai, kas pamesta. Dabar turiu užsiimti senąja ponia Temperli, vėl pametė akinius.
Šeštadienį vakarais, kai Chuanita šokdavo su kažkokiu vyru, visada dar būdavo kitas, kuris jai rodydavo peilį. Tai man papasakojo pati Chuanita, maišydama troškinį. Ir pridūrė:
– Jūs, ponia, taip pat būsite buvusi jauna. Jums taip pat bus patikę eiti į šokius.
Tuo metu man buvo trisdešimt penkeri ir dar niekada nebuvau girdėjusi kalbant apie mano jaunystę būtuoju laiku, juo labiau tokiu tonu, tarsi būtų apskritai abejojama, ar mano jaunystė kada nors egzistavo. Apsimesdama, kad man vis tiek, atsakiau:
– Taip, dukrele mano, kaipgi čia neatsiminsi...
Praėjus kelioms dienoms po šukų dingimo grįžau namo kiek anksčiau nei įprasta. Tarnaitės virtuvėje nebuvo. Radau Chuanitą jos kambaryje atlapomis durimis – vienais apatiniais, atsisėdusią ant sujauktos lovos ir niekaip negalinčią atgauti kvapo. Mėgino kažin ką pratarti, kai atsidarė spintos durys (išsigandau, kad pamatysiu išneriantį iš ten vyrą su peiliu, arba tą kitą, su kuriuo šoko Chuanita, mat šis irgi būtų galėjęs turėti peilį) ir iš spintos išlindo Franciskas.
Chuanitą išvijau lauk tą patį vakarą, tačiau tai, kas nutiko, neišprovokavo skyrybų. Priešingai, trumpam atgaivino aistrą tarp manęs ir Francisko. Praslinkus kuriam laikui išsiskyrėme taikiai. Vis dėlto negaliu galvodama apie Franciską neprisiminti, kaip jis išlenda iš tos spintos, liūdnas ir įsižeidęs, tarytum tai aš turėčiau jo atsiprašyti.

Isabelė Allende – Čilės rašytoja, gimusi 1942 m., pasaulinę šlovę pelnė pirmuoju savo romanu „Dvasių namai" (1982). Parašė apie trisdešimt knygų, jos kūriniai išversti į penkiasdešimt septynias pasaulio kalbas (taip pat ir lietuvių). Rašytoja ne kartą viešai deklaravo savo feministines pažiūras, protestuodama prieš Lotynų Amerikos literatūros pasaulį, kuriame dominuoja vyrai. Ji savo kūrybą apibūdina kaip realistinę: knygų siužetai jungia fikciją ir svarbius istorinius įvykius. Kūrinių pagrindu tapo XV, XIX ir XX amžių Čilės istorija, 1960 m. sukilimai Venesueloje, Kalifornijos aukso karštinė, Vietnamo karas. Rašytoja daug dėmesio skiria žmogaus teisių problemoms. Yra laimėjusi daugybę literatūrinių premijų, pripažįstama kaip viena žymiausių Pietų Amerikos rašytojų.


 

Isabel Allende

 

Labiausiai užmiršta užmarštis

 

Ji leidosi glamonėjama: prakaito lašeliai ant liemens, ramus karamele kvepiantis kūnas. Tylėjo, tarsi nujaustų, kad vienas vienintelis garsas galėtų išjudinti prisiminimus ir viską sugriauti, paversdamas dulkėmis šį akimirksnį, kai jis buvo žmogus kaip visi, atsitiktinis meilužis, su kuriuo susipažino rytą, dar vienas vyras be istorijos, patrauktas jos kviečių spalvos plaukų, jos strazdanotos odos ar čigoniško apyrankių skimbčiojimo, dar vienas, kuris prisiartino gatvėje ir ėjo drauge be jokios aiškios krypties, su tuo kiek prisiverstiniu tėvynainių, sutiktų svetimoje žemėje, pasitikėjimu komentuodamas orą, eismą ir stebėdamas minią; vyras be liūdesio, apmaudo, kaltės, švarus kaip ledas, vyras, kuris paprasčiausiai norėjo praleisti dieną su ja slampinėjant po knygynus ir parkus, geriant kavą, švenčiant naują pažintį, kalbant apie senas nostalgijas, apie tai, koks buvo gyvenimas, kai abu augo tame pačiame mieste, tame pačiame rajone, kai buvau keturiolikos, atsimeni, žiemos drėgnais nuo šerkšno batais ir parafino šildytuvai, persikų vasaros, ten, užgintoje šalyje. Galbūt jautėsi kiek vieniša, arba jai atrodė, kad tai buvo proga mylėtis neklausinėjant, ir dėl to, vakarui baigiantis, kai jau neliko pretekstų tęsti pasivaikščiojimo, paėmė jį už rankos ir nusivedė į savo namus. Su kitais pabėgėliais dalijosi apšnerkštu butu geltoname pastate, gale gatviūkštės, pilnos šiukšliadėžių. Jos kambarys buvo siauras: čiužinys ant grindų, užklotas dryžuota antklode, lentynos, padarytos iš lentų ir dvejų sunertų kopėčių, knygos, plakatai, drabužiai ant kėdės, lagaminas kampe. Ten ji ir nusirengė, be įžangų, elgdamasi kaip paklusni mergaitė. Jis stengėsi ją mylėti. Kantriai ją tyrinėjo, slysdamas jos kalvomis ir įdubomis, neskubėdamas kilo jos keliais, minkydamas ją, švelnų drėgną molį ant paklodžių, kol ji atsidavė, atvira. Tada jis nebyliai atsitraukė. Ji vėl ėmė jo ieškoti, slinkdama jo pilvu, slėpdama veidą, tarsi gėdydamasi, kol glamonėjo jį, laižė, spaudė. Jis norėjo atsiduoti užmerktomis akimis ir kurį laiką leido jai daryti tai, ką nori, kol jį nugalėjo liūdesys arba gėda ir turėjo ją atitraukti. Jie prisidegė dar po vieną cigaretę, bendrumas jau buvo dingęs, dingo pirminė skuba, kuri juos jungė visą šią dieną, liko tik dvi bejėgės būtybės ant lovos, pustušte atmintimi, plūduriuojančios siaubingoje tuštumoje iš daugybės nutylėtų žodžių. Šį rytą susipažindami nesitikėjo nieko neįprasta, beveik nieko, išskyrus šiek tiek draugijos ir malonumo, nieko daugiau, bet susitikimo valandą juos nugalėjo liūdesys. Mes pavargę, nusišypsojo ji, atsiprašydama už slogutį, įsitaisiusį tarp jųdviejų. Vedamas troškimo laimėti laiko, jis suėmė moters veidą rankomis ir pabučiavo antakius. Jie išsitiesė šalimais, susiėmę už rankų, ir kalbėjo apie savo gyvenimus šioje šalyje, kurioje atsitiktinai susitiko, žalioje ir dosnioje, kurioje, be abejonės, visada bus prašalaičiai. Jis galvojo apsirengti ir pasakyti jai sudie, prieš jo košmarų tarantului užnuodijant jų orą, bet matė ją, jauną ir pasigailėtiną, ir panoro tapti jos draugu. Draugu, pagalvojo, ne meilužiu, draugu, su kuriuo būtų galima pasidalyti nerimo akimirkomis, be reikalavimų ir kompromisų, draugu, kad nebūtum vienas ir galėtum kovoti su baime. Neatsitraukė nuo jos ir nepaleido rankos. Šiltas, švelnus jausmas, siaubinga užuojauta sau pačiam ir jai degino akis. Užuolaida virpėjo kaip žvakės liepsna ir ji pakilo uždaryti langą, įsivaizduodama, kad tamsa galėtų padėti jiems atgaivinti norą būti kartu ir troškimą apsikabinti. Tačiau tai neįvyko, jam reikėjo šito trupučio gatvės šviesos, nes kitaip būtų jautęsis iš naujo giliai įkalintas devyniasdešimtyje centimetrų belaikės kalėjimo vienutės, besifermentuojantis savo išmatose, pakvaišęs. Palik užuolaidą atitrauktą, noriu žiūrėti į tave, pamelavo, nes neišdrįso prisipažinti, kad bijo nakties, kai jį vėl iš naujo užplūdo troškulys, vėl jautė tvarstį, spaudžiantį galvą tarsi vinių karūna, vėl pasirodė olų vaizdiniai ir daugybė vaiduoklių. Negalėjo jai apie tai pasakoti, nes vienas dalykas veda prie kito ir baigiama kalbant apie tai, kas niekada neturėjo būti pasakyta. Ji grįžo į lovą, ėmė glostyti jį be didelio noro, pirštais čiuopė odos nelygumus juos tyrinėdama. Nesijaudink, tai neužkrečiama, čia tik randai, nusijuokė beveik kūkčiodamas. Mergina pajuto jo neramų toną ir sulaikė ranką. Tą akimirką jis turėjo jai pasakyti, kad tai nebuvo naujos meilės pradžia, tai nebuvo netgi trumpalaikė aistra, tiesiog paliaubų akimirksnis, trumpa nekaltumo minutė, ir kad po kiek laiko, kai ji užmigsianti, jis išeisiąs; turėjo jai pasakyti, kad juodu neturės bendrų planų ar slaptų misijų, kad daugiau neslampinės gatvėmis susikibę už rankų, nežais meilužių žaidimų, bet negalėjo kalbėti, balsas liko priskretęs kažkur pilvo gilumoje, tarsi purvas. Žinojo, kad skęsta. Bandė sulaikyti realybę, kuri tolo, prikaustyti dėmesį prie bet kokio dalyko: numestų ant kėdės drabužių, knygų, sukrautų ant grindų, Čilės plakato ant sienos, šitos karibietiškos nakties gaivumo, duslaus gatvės triukšmo; pabandė susitelkti į šitą jam siūlomą kūną ir galvoti tik apie išdrikusius jaunosios merginos plaukus, jos saldų kvapą. Be balso prašė jos padėti išsaugoti šitas sekundes, kol ji stebėjo jį iš tolimiausio lovos kampo, atsisėdusi kaip fakyras, jos šviesūs speneliai ir bambos duobutė tarsi akys taip pat jį stebėjo, fiksuodami jo drebėjimą, dantų kalenimą, inkštimą. Vyras girdėjo augant tylą savo viduje, žinojo, kad tai trūko jo siela, kaip jau buvo nutikę tiek kartų prieš tai, ir liovėsi kovojęs, atsiduodamas praeičiai, leisdamas, kad jį įtrauktų begalinė praraja. Jautė diržus, veržiančius kulkšnis ir riešus, brutalią iškrovą, suplėšytas sausgysles, girdėjo balsus, įžeidinėjančius, reikalaujančius vardų, taip pat ir nepamirštamus Anos, kankinamos šalimais, ir kitų, pakabintų už rankų koridoriuje, riksmus. Kas yra, dėl Dievo, kas tau yra? Jį pasiekė tolimas Anos balsas. Ne, Ana pasiliko įklimpusi pietų pelkėse. Manėsi jaučiąs nuogą nepažįstamąją, kuri jį purtė ir šaukė, bet negalėjo ištrūkti iš šešėlių, kur švytavo rimbai ir vėliavos. Susirietęs bandė suvaldyti pykinimą. Ėmė verkti Anos ir kitų. Kas tau yra? Dar kartą mergina, šaukianti jį iš kažkur. Nieko, apkabink mane! – maldavo jos ir ji prisiartino drovi, apglėbė jį, supo kaip vaiką, bučiavo kaktą, sakė, verk, verk, paguldė ant nugaros ir kryžium atsigulė viršum jo. Taip apsikabinę praleido tūkstančius metų, kol haliucinacijos lėtai atsitraukė ir jis grįžo į kambarį, kad, nepaisydamas visko, pasijustų gyvas, kvėpuojantis, plakančia širdimi, jaučiantis jos svorį ant savo kūno, jos galvą, besiilsinčią ant krūtinės, jos rankas ir kojas ant savųjų, tarsi būtų du įbauginti našlaičiai. Ir tą akimirksnį, tarsi viską žinotų, ji pasakė, kad baimė yra stipresnė nei troškimas, meilė, neapykanta, kaltė, įsiūtis, stipresnė nei ištikimybė. Baimė yra kažkas absoliutaus, – pabaigė, ašaroms tekant jo kaklu. Tarsi būtų paliesta slapčiausia žaizda – vyrui viskas nuščiuvo. Nujautė, kad ji nėra tik mergina, pasiryžusi mylėtis iš gailesčio, kad ji žinojo apie tai, kas tūnojo toliau nei tyla, visiška vienatvė, toliau nei užantspauduota dėžė, kurioje jis slėpėsi nuo Pulkininko ir nuo savo išdavystės, toliau nei atsiminimas apie Aną Diez ir kitus sulaikytus bendražygius, kuriuos vedė vieną po kito užrištomis akimis. Kaip ji gali apie tai žinoti? Moteris išsitiesė. Jos liekna ranka švystelėjo blausioje lango šviesoje, apgraibomis ieškodama jungiklio. Uždegė šviesą ir vieną po kitos nusimovė visas metalines apyrankes, kurios be garso krito ant lovos. Plaukai pusiau dengė jos veidą, kai ištiesė jam rankas. Jos riešus taip pat vagojo balti randai. Vieną nesibaigiančią akimirką jis stebėjo juos sustingęs, tol, kol suprato viską, meilę, ir pamatė ją pririštą diržais prie elektrinės lovos; tada juodu galėjo apsikabinti ir verkti, išalkę sutarčių ir prisipažinimų, uždraustų žodžių, ryto pažadų, dalindamiesi galiausiai didžiausia paslaptimi.


 

Josefina Plá (1903–1999) – ispanų kilmės menininkė, rašytoja, viena ryškiausių feminizmo atstovių Paragvajuje. Jos išskirtinė asmenybė darė įtaką daugeliui vėlesnių kartų, lėmė Paragvajaus literatūros ir kultūros modernizaciją. Pradėjusi nuo poezijos ir žurnalistikos, paskelbė apie šešiasdešimt įvairių veikalų: poezijos, apsakymų, dramų, esė.

 

Josefina Plá

 

Veidas ir šuo

 

Buvau pavargusi nuo vaikščiojimo, buvau pavargusi nuo visko, o labiausiai – nuo savo veido. Nuo veido, kuris buvo su manimi šitiek laiko, net nebūčiau galėjusi pasakyti, nuo kada, norėjau aš to ar ne: bjauriai prilipdytas prie manojo „aš" ir mano vardo, tarsi nagas prie mėsos. Ir kaip savavališkai. Juk aš jo nepažinojau, neatpažindavau savęs jame, šiame liūdname sename veide, kuris kartais man atrodydavo daug senesnis nei aš pati. Niekad savęs jame neatpažindavau, ypač dabar, kai visi jau buvo tikri, kad šis veidas negalėtų būti niekieno kito. Kenčiau ar, tiksliau, mėginau pakęsti šitą veidą – sunkiai, su baime, nerimu, šiek tiek gėdydamasi. Taip, jaučiau gėdą, nes jis nebuvo kaltas dėl viso mano pasišlykštėjimo ir nedėkingumo, o aš neturėjau daugiau ko kaltinti.
Buvau pavargusi vaikščioti, nors būtų buvę sunku pasakyti, iš kur ar kur ėjau. Naktis buvo rami, be galo rami, nes apleistas miestas daug tylesnis už dykumą. Galbūt tai mėnulio užtemimo naktis: todėl dangaus skleidžiama šviesa visa dar padūmavusi. Esant tokiam apšvietimui daiktai atrodė keistai. Pamačiau vieną fasadą, kurį netrukus nuspėjau buvus skirtą kino ekranui: toks baltas, pilnas išsipildymo laukimo. Už grubių juodų grotų (tai galėjo būti kalėjimas ar juodų bambukų miškas) – aukšta, putota fontano čiurkšlė. Ją kirto mėnulio spindulys, vienintelis spindulys šios nakties mėnulio, kurį greit suvokiau esant skirtą kaip tik jai. Sustojau ir žiūrėjau į ją. Atrodė kaip medis iš visos pasaulio rasos. Ne. Atrodė tarsi kiparisas, ieškantis, kuo pridengti savo nejudrumą ir juodumą. Vaiduokliškas siluetas bangavo trindamasis į mėnulio spindulį it nimfomanė. Staiga čiurkšlė subliūško, krito kaip šmėklos drabužis: pranyko. Mėnulio spindulys liko nuogas, mėšlungiškai išsitempė nuo dantyto debesies krašto iki žemės.
Ėjau toliau ir su kiekvienu žingsniu mano liūdesys ir vienatvė vis augo. Maniau, kad šešėlyje galėjau geriau paslėpti savo veidą, savo susvetimėjimą, savo pasišlykštėjimą. Mano veidas mane keitė, tai jis buvo kaltas, kad savęs nepažinau, šešėlyje aš galėjau jo nepažinti ir tai kėlė tam tikrą piktdžiugą. Piktdžiugą, kuri, be abejonės, negalėjo ilgai tęstis: buvo panaši į džiaugsmą kalinio, kurį kameros durys slepia nuo kalėjimo prižiūrėtojų, bet pirmasis puikiai žino, kad tik tol, kol antrieji to nori.
Prisėdau ant tuščio uždarytom durim namo slenksčio. Neilgai trukus praėjo jis.
Turėjo kažką hebrajiško. Vėliau supratau, kad negalėjo būti niekas kitas, tik žydas.
Ilgas apsiaustas, keturkampė kepurė, pelenų spalvos barzda, masyvi nosis. Praeidamas pro šalį net nepažiūrėjęs į mane sumurmėjo kažką, ko nesupratau, bet jo žodžiai paliko širdyje neapsakomą nerimą. Pradingo. Šiek tiek vėliau pro šalį ėmė traukti šunys: vienas šuo, antras, ir dar vienas, ir dar: tamsūs, romūs, vienodi, nulėpusiomis ausimis. Kaltai nudūrę snukius inkšdami pradingdavo už kampo. Supratau, kad jie sekė savo šeimininką, veikiausiai tą patį žydą, kurio pėdsakus buvo pametę.
Kai ta gatvytė staiga virto nedidele aikšte ir joje netikėtai ištryško pradingusioji čiurkšlė, trindamasi į standų mėnulio spindulį kaip nimfomanė, praėjo kitas vyras. Aukštas, išbalęs, jo asketiško veido bruožai vis mainėsi. Kai vienas jo veidų beveik atsiskleidė, pabūgau, kad tai bus tas, kurio visą laiką laukiau. Bet veidas keitėsi greitai, kaip vaško kaukė priešais ugnį, ir mano nerimas akimirkai sumažėjo.
Sustojęs šalia tarė:
– Be problemų. Tai lengvai padaroma.
Žinojau, kad kalba apie mano veidą, apie veidą, kuris man kėlė pasišlykštėjimą ir saugojo mane nuo tų, kurie labiausiai tikino, kad tai mano veidas.
– Jis turi paslaptį.
Ir dabar jį supratau: kalbėjo apie žydą, vyrą su šunimis. Vyras besikeičiančiu veidu dingo žaibiškai ir aš kiek pavėlavusi susivokiau, kad reikia atsigręžti (žinojau, kad ten buvo tik uždarytos durys). Kai galiausiai atsigręžiau, už storo it akvariumo stiklo pamačiau senį. Žydą su apsiaustu. Ant mažo kambario sienų kabojo keisti, susiraukšlėję, nejudrūs veidai užmerktomis akimis: visi turėjo bendrą taikaus snaudulio išraišką, tarsi pagaliau viską žinotų. Mano širdis ėmė stipriai daužytis. Žydas išgirdo plakimą ir pakėlė galvą: davė man ženklą. Įėjau. Jis priėjo šypsodamasis. Tai buvo tuo pat metu maloni, liūdna ir supratinga šypsena. Neištarėme nė žodžio. Žinojau, kad įvykdysiu išdavystę, smogsiu iš užnugario tam, kuris mane mylėjo, – staiga supratau, kad mylėjo, – gėdingai jį parduosiu.
Kai viskas buvo baigta, viskas buvo veidrodis, iš kurio gilumos į mane žvelgė bjaurus veidas. Mano pačios akys žiūrėjo į mane iš to nepažįstamo ir šalto veido. Jos buvo kaip vieniši nuomininkai, nubudę vidury nakties ir priėję prie nepažįstamo pastato langų.
Tylėjau, bet žydas man atsakė.
– Akys – tos pačios. Nes akys yra kaip tik tai, kas mato nuo pradžios iki galo.
– Kur yra tas kitas? – paklausiau sunerimusi. – Ką jam padarėte?
Senasis žydas tyliai nusijuokė. Jo juoke buvo justi pasigailėjimas.
– Visada padaroma tas pats, – tarstelėjo.
Aikštėje čiurkšlė vis dar bangavo. Bet dabar jau neatrodė, kad ji trinasi į mėnulio spindulį su nimfomanišku pasiutimu. Dabar man regėjosi, tarsi joje grumtųsi kalinys, pakliuvęs į drėgnų, balkšvų vorų tinklą.
Kad ir kur tąnakt žiūrėjau, atsimušdavau į savo naująjį veidą. Atrodė, lyg jis slapčia, bet užtikrintai manęs ieškotų. Tačiau nenugalimas drovumas neleido man su juo atvirauti. Negalėjau pasitikėti naujoku. Man vis dar skaudėjo senąjį veidą, kaip skauda amputuotą kūno dalį. Ak, man buvo šleikštu nuo to veido, bet kaip liūdnai jį prisiminiau. Naujasis veidas nieko nežinojo apie mano ankstesnį gyvenimą, nieko apie tos nujaučiamos čiurkšlės ilgesį. Kas žino, ar norėtų prie viso to pritapti. Ar priimtų kaip savas mano vienatvę ir išdidumą, mano skausmą ir šitą gražų nenugalimą nerimą, kurio paslaptį, matyt, praradau su senuoju veidu. Jaučiausi pažeminta, nes jis būtų žinojęs viską iki galo, o aš niekada nieko apie jį nežinočiau: jis visada būtų paslaptis, o aš niekada nieko negalėčiau nuslėpti. Kaip negali nieko nuslėpti nuo to, kuris su tavimi miega, minutė po minutės užkrėstas tavo vyzdžių žinojimu, įsiurbdamas tavo akis, kol miegi.
– Grąžink man jį, grąžink man jį!
Nustebau, kad verkiu švelniai, lengvai. Mėginau išvysti savo ašaras veidrodyje ir su siaubu pamačiau, kad nors ir verkiau, veidas liko nejautrus. Nepažįstama baimė sukaustė širdį. Savo olų gilumoje akys slėpė vienatvės ir skausmo žaizdą, bet veido bruožai liko nejudrūs, tarsi nieko apie tai nežinotų.
Vienas šuo prisiartino. Švelnus, tamsus šuo. Vienas iš žydo šunų. Palaižė ranką. Pažiūrėjo į mane. Ir tada supratau, kad turiu pamatyti žydą dar kartą. Bėgau, bėgau, nes žinojau, kad laiko mąžta. Gatvės, man bėgant, keitė savo veidą, kaip tas blyškus aukštas vyras. Atrodė, lyg viskas tirptų senuose šaltuose pelenuose. Atsidūriau prie namo. Žydas buvo ten. Nuo sienų išnyko susiraukšlėję, nejudrūs, tačiau gyvi savo skausmingoje ramybėje veidai. Žydas kraustėsi. Su manimi ilgam baigė savo misiją.
Žinojo, kad jo ieškosiu.
– Tai ir yra paslaptis, – pasakė man paprastai. – Tam ir yra ištikimybė ir kantrybė.
Kaip aš neatspėjau to anksčiau, neįžvelgiau pakabintuose veiduose?.. Tikrai mane bus atvedęs mano šuo.
– Kur yra?..
Žydas gūžtelėjo pečiais.
– Aš ir pats nežinau. Bet jie visada jus atpažįsta. Jis tave seks.
Ten jau nebuvo nei žydo, nei namo. Tik pelenų pilna aikštė, atverta begaliniam vienišam horizontui. Mėnulio spindulys buvo nuogesnis nei kada nors anksčiau. Dantytas debesies kraštas raminamai spindėjo, tarsi kažkas už jo slėptųsi. Iš fontano metamo šešėlio prie manęs priėjo šuo, tamsus ir švelnus. Jis mane sekė. Žinojau, kad seks mane amžinai, nes šuo yra kitas sąžinės graužaties vardas.


 

Blanca Varela (1926–2009) – Peru poetė, viena garsiausių savo šalies moterų rašytojų, jos kūryba pelnė tarptautinį pripažinimą. Būdama šešiolikos įstoja į universitetą studijuoti filologijos, susipažįsta su garsiausiais šeštojo dešimtmečio rašytojais, suformuoja vadinamąją „grynųjų poetų" grupelę, kuri priešinasi Peru labai išpopuliarėjusiai socialinei poezijai. Tuo pat metu bendrauja su poetais siurrealistais, kurie ją palenkia į savo pusę ir supažindina su kitomis avangardizmo srovėmis. Su europietiškąja egzistencializmo srove susipažįsta gyvendama Paryžiuje, kaip ir su daugeliu kitų pokario literatūrinių tendencijų. Pirmąją knygą išleidžia vėlai, būdama trisdešimt trejų metų, primygtinai reikalaujant poetui Octavio'ui Pazui. Kalbėdami apie šios autorės poeziją, kritikai visų pirma pažymi, kad jai nebūdingas lyrizmas, veikiau ironija, žodžio taupumas, kritiškas požiūris į realybę, kuri nesugeba patenkinti žmogaus poreikių. Lyrinis subjektas blaškosi pasąmonės labirintuose, tačiau yra pasmerktas nepasiekti pilnatvės. Autorė sąmoningai priešinasi tauriems, idealistiniams įvaizdžiams. Tai ženklo, vaizdinio poezija, kuri neaiškina ir neanalizuoja.

 

Blanca Varela

 

Curriculum vitae

 

sakykim laimėjai lenktynes
ir prizas
buvo kitos lenktynės
negėrei pergalės vyno
vien savo prakaitą
ir niekad neklausei ditirambų
vien šunų lojimo
ir tavo šešėlis
tavo paties šešėlis
buvo tavo vienintelis
ir nesąžiningas varžovas

 

Galbūt pavasarį...

 

Galbūt pavasarį.
Leisk, kad praeitų šis purvinas metų laikas iš suodžių ir veidmainiškų ašarų.
Tapk stiprus. Kaupk lašą po lašo. Pastatyk tvirtovę
iš visų praradimų ir skausmo.
Atėjus laikui turėsi sparnus ir stiprią jaučio ar dramblio uodegą,
skirtą vaikyti visoms abejonėms, visoms musėms, visoms nelaimėms.
Leiskis iš medžio.
Stebėk save vandeny. Išmok nekęsti savęs, kaip savęs paties.
Tai tu. Grubus, plikas, pirmiausia ant keturių kojų, paskui ant dviejų,
paskui ant nė vienos.
Šliaužk prie sienos, klausykis muzikos tarp akmenėlių.
Vadink juos amžiais, kaulais, svogūnais.
Jokio skirtumo.
Žodžiai, vardai nieko nereiškia.
Klausykis muzikos. Vien tik muzikos.

 

Be datos


Kafkai

Pakankamai priežasčių, pakankamai priežasčių pirma statyti
vieną pėdą, o paskui kitą.
Po jomis, ne didesnis ir ne mažesnis už jas,
neišvengiamas šešėlis, kuris išsiveržia į priekį ir pasuka už kampo,
apgraibomis.

Pakankamai priežasčių, pakankamai priežasčių sugrįžti,
suglebti, suklupti.
Pakankamai priežasčių žiūrėti pro langą. Stebėti
ranką, kuri tamsoje skaičiuoja kitos rankos pirštus.

Galingos priežastys dabar ir po to. Galingos priežastys
trunkant.
Sudrėkintas skutimosi peiliukas yra riba.
Lasciate ogni sprenza voi ch'entrate.
Iš niekur negrįžtama. Ir nevykusi taisyklė tai patvirtina
visiškai tiesiame, kaip lavonas, ore.
Yra ir kitos.
Blyškumas, išgąstis, kažkoks pykinimas.
Mįslingas, nešvankus pilvo, kuris dainuoja tai, ko nežino, gurgėjimas.
Šviesa ant viso kūno, kaip trenksmas durimis. Viduje ir išorėje.
Nežinia kur.
Ir kitos. Yra?

Nesibaigiančios abejonei, akivaizdžios įtarimui.
Leistis velkamam prieš srovę, kaip šuniui.
Išmokti vaikščioti ant supuvusios sijos.
Pirštų galiukais. Ant savo paties šešėlio.
Ne didesnio už juos ir ne mažesnio.
Vienas du, vienas du, vienas du, vienas.
Vieną atgal, kitą į priekį.
Priešais sieną, žemyn galva, kampe.
Drebant, blyškiam spinduliui gulint po pėdomis,
ne didesniam už jas ir ne mažesniam.
Galbūt, galbūt užtvenkta amžinybė, kurią kokia nors nekalta siela
sumaišo su savo pačios ekskrementais.

Dvokiančios priežastys tunelio burnoje.
Ir prie išėjimo.
Desertui tiek priežasčių, kiek galvų egzistuoja.

Gintis nuo gaisro kirviu. Nuo velnio kirviu,
nuo Dievo kirviu.
Nuo dvasios ir mėsos kirviu.

Nebus liudininkų.
Mums pasitvirtino, kad dangus yra nebylys.

Apie kitką bus rašoma, bus trinama. Bus pamirštama.
Ir jau nebus pakankamai priežasčių vėl statyti
pirma vieną pėdą, o paskui kitą.
Vis dėlto po jomis, ne didesnis ir ne mažesnis už jas,
neišvengiamas šešėlis išsiverš į priekį.
Ir pasuks už kampo. Apgraibomis.

 

Pusbalsiu

 

lėtumas yra grožis
mėgdžioju šias svetimas linijas
kvėpuoju
įsisavinu šviesą
po retu lapkričio oru
po žole
be spalvos
po dangumi gležnu
ir pilku
įsisavinu skausmą ir šventę
nepasiekiau
niekada nepasieksiu
visko centre
nepaliestas eilėraštis
neišvengiama saulė
naktį nepasukdama galvos
grobiu jos šviesą
jos gyvulišką šešėlį
iš žodžių
seku jos spindesį
jos pėdsaką
jos liekanas
viskas kad pasakyčiau
kad kažkada
buvau atidi
beginklė

viena beveik
mirtyje
beveik ugnyje


 

Idea Vilariño (1920–2009) – urugvajiečių poetė, literatūros kritikė, vertėja, pedagogė, dainų kūrėja. Poetinį kelią pradeda anksti – vienus geriausių savo tekstų parašo būdama septyniolikos–dvidešimt vienų, tačiau pirmąjį eilėraščių rinkinį išleidžia kiek vėliau, dvidešimt septynerių metų. Kaip literatūros kritikė dirbo įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose tiek Urugvajuje (drauge su Mario Benedetti, kitu labai žymiu urugvajiečiu poetu), tiek už jo ribų (rašė į Meksikos, Kubos leidinius). Buvo nominuota keletui literatūrinių premijų, tačiau daugelio jų atsisakė dėl asmeninių įsitikinimų (taip pat atsisakė ir Madrido bei Gugenheimo stipendijų). Šios poetės kūryba pulsuoja jausmingumu, nerimu, erotika, išskirtiniu moteriškumu.

 

Idea Vilariño

 

Užmarštis

Kai lūpos minkštos, mieguistos lūpos liečia,
tada, lyg mirštant, kartais,
kai nusigaunama toliau už lūpas,
ir leidžiasi vokai, pritvinkę geismo,
taip tyliai, kaip tik leidžia oras,
drungna ištroškusi oda pašaukia naktį
ir pabučiuotos lūpos, nepaaiškinamai goslios,
nakties maldauja.

Ak, tylios naktys, pripildytos švelnaus tamsaus mėnulio,
beribės ilgos naktys, perkirstos balandžių,
į orą iškeliu rankas, įgytąjį švelnumą, meilę,
ak, naktys lyg laivai kariniai...

Tada, aistroms įsisiūbavus,
kai tas, kuris bučiuoja, susipranta,
kad, ak, per daug, kad jau nėra paliaubų,
ir mato, kad dabar
pasaulis tampa tarsi tolimas stebuklas,
kad lūpas vasara gili dabar jam veria,
kad jį apleidžia sąmonė,
kad bučiny jis užsimiršta
ir geidulingas vėjas smilkinius apnuogina,
tiktai tada, bučinyje, vokai nusvyra
ir orą drebina atodūsis gyvenimo,
ir dreba netgi tai, ko oru nevadintum –
tai sruoga virpančių plaukų,
aksomas balso, netgi kartais
mintis jau apgyvendinta mirties laukimo.

 

Taip jau nebus...

 

Taip jau nebus,
jau kartu negyvensime, neauginsiu tavo vaiko,
nesiūsiu tavo drabužių, neturėsiu tavęs naktį,
nebučiuosiu tavęs prieš išeinant, nesužinosi, kas aš buvau
ir kodėl kiti mane mylėjo.

Nesužinosiu, nei kodėl, nei kaip, niekada,
nei ar buvo tiesa tai, ką sakei ja buvus,
nei kas tu buvai, nei kas aš tau buvau,
nei ką būtų reiškę kartu gyventi,
mylėti, laukti, būti.

Jau amžiams nesu niekas daugiau negu aš, o ir tu
jau nebūsi man niekas daugiau negu tu.
Jau nesi rytojaus dienoje,
nežinosiu, kur gyveni, su kuo,
nei ar atmeni.

Niekada daugiau manęs kaip šiąnakt neapglėbsi.
Niekada daugiau tavęs nepaliesiu. Nematysiu, kaip miršti.

 

Nemylėjau tavęs...

 

Nemylėjau tavęs
nemyliu
gerai žinau kad ne
kad ne
kad tai ta valanda
tai ta šviesa
tas vasaros vakaras
žinau
bet myliu tave
dabar tave myliu
šiandien
šį vakarą myliu tave
kaip mylėjau tave kitais vakarais
beviltiškai
aklai
rūsčiai
liūdnai ir moksliškai
toliau nuo geidulio
ar iliuzijų
ar vilčių
ir visgi laukiant
laukiant tavęs
matant
kad ateidavai
kad pagaliau
praeidavai.

 

Vidurdienis

 

Oras skaidrus, toks skaidrus,
ryto tarpeklis,
balti abejingi kalnai, bangų gestikuliavimas,
visa ši jūra, visa ši jūra, kuri pildo
savo gilią užduotį,
susimąsčiusi jūra,
jūra šitą valandą klampią, kai instinktas
zvimbia kaip apsnūdusi bitė...
Saulė, meilė, daugybė lelijų,
šakos šviesios ir švelnios kaip kūnai,
bekraščiai blyškūs smėlynai.
Oras skaidrus, tokie skaidrūs
ir balsai, ir tylėjimas.
Pakrantėse meilės, jūros, ryto pakrantėse,
karštame smėlyje, virpančiame nuo baltumo,
kiekvienas mūsų esame vaisius, nokinąs savo mirtį.

 

Jeigu šiąnakt numirčiau...

 

Jeigu šiąnakt numirčiau
jei galėčiau numirt
jeigu mirčiau
jeigu šitas žiaurus
nesibaigiantis aktas
kova be pasigailėjimo
apkabinimas neatjaučiant
bučinys be paliaubų
pasiektų savo viršūnę ir čia pat nuslūgtų
jeigu dabar pat
jei dabar
užversdama akis pasimirčiau
žinočiau tai viskas
jau liovėsi geismas
ir šviesa jau nebūtų vien špagų žvangėjimas
ir jau oras nebūtų vien špagų žvangėjimas
ir skausmas kitų ir mylėti gyventi
ir viskas jau nebūtų vien špagų žvangėjimas
ir pribaigtų mane
man
amžinybei
ir kad jau neskaudėtų
ir kad jau niekada neskaudėtų.