tekstai.lt

Jurga Tumasonytė. Romanas. Ištrauka iš romano

Benedikto Januševičiaus nuotr.
Benedikto Januševičiaus nuotr.
Ryte žvėrys nerimauja: žino, kad aplink jų narvus rieda vežimaičiai su papuvusiomis daržovėmis, kraujuotais kaulais, grūdais, žolių granulėmis ir kitu pašaru. Šįryt, kaip ir dieną prieš, Dagnė šluoja nutrupėjusias grindų plyteles, apskretusias baltojo lokio Tirpuko plaukais, maisto likučiais ir išmatomis. Meškis ramiai tūno savo vidiniame garde ir žiaumoja batoną. Lauke pradeda lengvai krapnoti. „Nu tu blecha mucha – pats birželio vidurys, o oras kaip šiknoj“, – bamba Aldona, gumine žarnele plaudama lokio vandens tunelį. Baigusios tvarkytis, jos šūkteli prižiūrėtojui Zigmui, kuris išleidžia jas iš aptvaro ir atidaro vidines lokio narvo grotas. Tada reikia pasirūpinti ruoniu – slidžiu šuneliu. „Geras, geras Kajus, geras geras“, – tapšnoja du šimtus kilogramų sveriančio padaro galvą Aldona.

Kajus, prieš dvylika metų pagautas Rygos įlankoje, silkes praryja kaip tabletes ir sekioja su šepečiu vaikštančią moterį. Į Dagnę nereaguoja. Sutvarkius ruonį, reikia nueiti iki vilkų, o tada iki smulkesnių plėšrūnų. Dagnei labiausiai gaila rudosios lapės, uždarytos surūdijusiame spintos dydžio narve. Rudė baikšti – iš padilbų žiūri į nematytą žmogų, kuris atneša jai vištienos sparnelių.

Pašerti ir sutvarkyti vilkus padeda Tadas: reikia labai gerai uždaryti grotas, taip pat nelįsti per arti aptvaro, nes vilkams dabar ruja ir jie pikti. Kol visus pašeria, zoologijos sode pradeda rinktis pirmieji lankytojai. „Ė, Dagne, prisijunk prie mūsų“, – pavadina ją Eglė iš roplių skyriaus. Papietauti galima tada, kai sotūs tavo šeriami žvėrys, tačiau nuo aitraus jų mėšlo ir šlapimo kvapo, kuriuo persigeria plaukai bei rūbai, Dagnei apie maistą galvoti nesinori.

Zoologijos sode dirba daugiau nei šimtas žmonių – daugelis jų gerokai vyresni, beveik vien moterys. Jaunų čia nedaug: Dagnė jau susipažino su keliomis mergaitėmis. Rasytė – biologijos magistrantė – dažniausiai sėdi rūsyje ir rūpinasi terariumo gyventojų maistu: šeria žiurkes, daugina tarakonus. „O kodėl jūs šiame skyriuje šalia vėžlių, vorų ir gyvačių laikote šinšilas?“ – paklausia Dagnė sėdėdama tarnybiniame kambaryje su Rasyte ir Egle. Mergaitės atsinešė kelis sausainių „Selga“ pakelius ir jais užsikąsdamos maišosi tirpią kavą. „Tai kad šinčikų nėra kur dėt. Kaip ir degu“, – paaiškina ir nusivalo nuo liemenės trupinius Rasytė. Jos kolegė Eglė varto „Cosmopolitan“ puslapius savo keturkampiais, raštuotais kaip žalčių nugaros nagais. „Bet kai prikols, kad daba į madą grįžt odines kelnes“, – stebisi ji. Dagnė ilgai su mergaitėmis nesėdi – išeina ravėti gėlių, pasodintų netoli tvenkinio, kuriame gyvena antys ir flamingai. Pakeliui susitinka Beatą – žvairą moterytę, dirbančią žuvų skyriuje. Beata į vidų nešasi tinklelį. „pastipo mūsų šamukas“, – paaiškina.

Dirbti reikia iki trečios valandos – nebent koks nors gyvūnas susirgtų arba atsivestų jauniklių – tada darbo valandos priklausytų nuo aplinkybių. Atrodo, kad visi čia dirbantys studijavo kažkokį mokslą, susijusį su chemija arba biologija. Štai Dagnė turi tik leisgyvių senelių slaugymo patirties. Slaugykloje reikia mokėti vikriai pakeisti jiems sauskelnes, laiku sugirdyti vaistus, kantriai kalbėtis ir dar kantriau jų klausytis. Apskritai įdomu, kodėl direktorius nusprendė, kad ji tinka į pagalbines šėrėjas? Nejaugi nebuvo vertesnių pretendentų? Pati Dagnė įsidarbino tik dėl motinos. Nebenorėjo pyktis, nes jos tokia silpna širdis.

Trečią valandą Dagnė baigia darbą, tarnybiniame kambaryje persirengia švariais drabužiais ir persibraukia plaukus šepečiu: kai turės laisvo laiko – apsikirps. Grįžusi namo, išsitraukia iš šaldytuvo skardinę giros ir išsidrebia ant nusitrynusios svetainės sofos. Vakare eis į susitikimą su senu paauglystės laikų draugu Jurgiu, o iki tol reikia paskambinti Kirai ir numigti. Motina iš balso atrodo suirzusi: „Ne, aš nemiegojau, Dagne. Negalvok, kad ten išsidrėbus guliu, aš dirbu, rašau straipsnius. Be to, taip ir nesulaukiau savo masažistės – sakė, kad vėluos visą valandą. Dabar ruošiuosi išeiti pasivaikščioti. Taip, viena.“ Šįryt Kiros nuotaika sugedusi: pyksta ant savęs, kad niekaip neprisiverčia parašyti straipsnio, niekaip negali pradėti rašyti knygos, nervina eilės prie procedūrų kabinetų, kalbos apie ligas ir kvaili poilsiautojai.

Sustreikavus širdžiai, gydytojai patarė Kirai nepersidirbti ir pasiūlė kelialapį į sanatoriją Palangoje – taigi ji išvažiavo mėnesiui į pajūrį. Dagnė nuspaudžia telefono mygtuką, pastato skardinę ant grindų, paleidžia groti „Dirty Beaches“, padeda galvą ant pagalvėlės – prieš užmigdama visu kūnu krūpteli.

Tuo metu Kira išeina į klegančią Neringos gatvę ir pėdina „Cento“ parduotuvės link. Nors sanatorijoje ir gauna maitinimą tris kartus per dieną, kai kurių produktų vis tiek prireikia. Krautuvėje ilga poilsiautojų eilė – štai ką jie veikia subjurus orui. Kira nenoriai padeda ant kasos takelio savo prekes ir nužvelgia prieš ją judančius žmonių vaisvandenius, bulvių traškučius, pleistrus ir prezervatyvus. Šioje parduotuvėje dažniausiai apsiperka tie vasarotojai, kurie nuomojasi mažytėlaičius, naftalinu dvokiančius kambarėlius miesto pakraštyje, o vakarais mina pagrindine Basanavičiaus gatve, sustodami ties lauko kavinių staleliais. Į kavinių vidų neina, nes reikia mokėti – tikisi, kad pavyks iš tolo nugirsti kokį nors šlagerius traukiantį dainininką.

Kiros sanatorija įsikūrusi atokiau nuo šurmulio. Pastatas, sovietmečiu atrodęs kaip moderni degtukų dėžutė, dabar išklotas naujomis medinėmis trinkelėmis, praplatinti balkonai. Kambariukai, kuriuose ilsisi ligoniai, asketiški, tačiau bendra aplinka jauki – žydinčios gėlės, neapsitrynusios citrinos spalvos sienos ir minimalistiniai baldai. Padėjusi pirkinius į mažytį šaldytuvėlį savo kambaryje, Kira eina į masažo kabinetą – reikia palaukti dar dešimt minučių. Šalia jos sėdi rūpužę primenanti moteris: „Aš tai ne pas masažistą – laukiu, kol vyras išeis“, – parodo į kitą procedūrinę. Kira linkteli. Už poros minučių pro duris išeina atletiškas vyras žilstelėjusiais smilkiniais, baisioji moteris atsistoja ir, įsitvėrusi vyriškiui į parankę, nušlepsi tolyn.

Pagaliau ateina Kiros eilė: akimirksniu nusivelka suknelę ir nusisegusi liemenėlę jau guli ant stalo kaip paruoštas darinėti eršketas. Svetimos rankos maigo jos suglebusius raumenis, pirštais nuo stuburo stumia apgamais nubertą odą. Tada Kira atsiverčia ant nugaros – laukia veidas ir kaklas. „O kas nutiko jūsų kaktytei, atrodo patinus?“ – klausia masažuotoja, pirštų pagalvėlėmis maigydama pagurklį. „Aha, čia kažkada nusimušiau karpą. Ligoninėje per tuos stresus pamiršau pasakyt, kad turiu šitą bėdą. Bet tepu dabar „Levomekoliu“ ir geriau – nebeperšti beveik.“ Masažuotoja pereina prie Kiros nosies. „Oi, su karpomis ir apgamukais geriau nejuokauti – nueikite pasitikrinti pas onkologą – maža kas. Aš anksčiau pažastyje du didžiulius kaip avietės apgamus turėjau – nusioperavau ir rami galva.“ – „Nu nu, reikės.“

Išmasažuota ji grįžta į savo kambarį ir, užsiplikiusi žalios arbatos, atsisėda prie kompiuterio. Labiau norėtųsi imtis romano, tačiau yra svarbesnių reikalų, todėl pareigingai užrašo antraštę: EDVINO LUCKAUS KŪRYBA: EGZISTUOTI AUKŠČIAU NEI SCENA.

Penktą Dagnė pabunda, pasišildo makaronų, pavalgiusi lenda po dušu, tada ieško skėčio, nes ir vėl pradėjo lyti. Su Jurgiu sutarė susitikti prie „Boškės“. Priešais tą skylę anksčiau stovėjo psichiatrinė ligoninė, vėliau jos patalpas gavo dailės akademijos studentai, kurie mėgdavo po paskaitų užeiti į barą alaus. Vakarais „Boškėje“, sapaliojant dvasingas nesąmones su panašios išvaizdos draugais, bėgo gotiška subkultūra pažymėta Dagnės paauglystė. Dar buvo tokia vieta „Galera“, kurioje vykdavo koncertai, rinkdavosi pradedantieji ir visai rimti černomazai.

Dagnė tingi pėdinti per visą centrą iki taško, tad nueina į stotelę ir laukia troleibuso. Ant suolelio sėdi dvi močiutės, greitai prie jų, nešina rausvu skėtuku, prisijungia trečioji. Viena senutė su netikrų perlų bumbulais ant kaklo ir taškuota suknele, kitos dvi – paprastesnės. Toji viena, kuri labiausiai apsmukusi, pradeda močiutes girti sakydama, kad jų veidai beveik be raukšlių: išskyrus čia –> ir čia <–. ir figūros dar labai neblogos, stangriai laikosi. Kitos jai atsako tuo pačiu: „O jūsų dar labai geri plaukai, ponia.“ – „Ką jūs, ponia, visai tie mano plaukai paprasti. Bet užtai jūsų kaklas labai gerai išsilaikęs, aš jums sakau.“ – „Oi, ponia, ačiū. O jūsų labai sijonas gražus.“ Atrodo, kad visos trys ką tik įsimylėjo ir dalyvauja mūšyje, kuri suskels geresnį komplimentą. Atvažiuoja Dagnės troleibusas ir tenka vis garsiau įsisiautėjančias močiutes palikti be liudininkų.

Kai ji ateina, Jurgis jau laukia: rūko lauke, žiūrėdamas į apgriuvusią sieną. Visi jo du metrai, kuriuos sudaro jauni kaulai ir oda, susitelkę į beprasmišką sienos nužiūrinėjimą. „Jurgi!“ – neiškentusi šūkteli. Tik dabar Jurgis nuleidžia akis link draugės, veidas nušvinta: „Taip ir maniau, kad kažkaip keistai atrodysi.“ Jie apsikabina kaip senovėje ir brukasi pro siauras baro dureles vidun. „Eik tu sau, kaip čia niekas nepasikeitę“, – kraipo galvą Dagnė, o Jurgis užsako tamsaus alaus. Jie atsisėda vidurinėje „Boškės“ salėje, kurioje anksčiau buvo leidžiama rūkyti. Garsiai groja kažkokia eksperimentinė elektronika, todėl tenka kone susiglausti pečiais, kad galėtų vienas kitą girdėti. „Nu, aš du metus gyvenau Berlyne – ten dirbau tokioje senelių prieglaudoje, teko pagyvent skvote. Tik, va, mokslus susiknisau – nebaigiau dviejų kursų ir mečiau. Dabar, nepatikėsi, dirbu zoologijos sode.“ – „Eik tu šikt, rimtai?“ – per stalą nugriaudėja gerklingas Jurgio juokas. „Nu, nes grįžau pas mamą ir kažkoks jos draugelis prakišo mane į tą sodą.“ – „Pala, o kur tavo seneliai?“ – „Žuvo. Tada praktiškai iškart mečiau univerą ir išvariau į Angliją, o paskui į Vokietiją tiesiai.“ – „O, užjaučiu.“

Jurgis paauglystėje buvo vienas iš jos juodųjų draugų. Baigęs mokyklą, pradėjo draugauti su kažkokia atsilupusia merga, susirado naujų draugų universitete. Jų interesai nutolo, bendras draugų ratas iširo, ir galbūt jie niekada nebebūtų susitikę, jei ne facebookas, kuriame Dagnė ieškojo savo praeities žmonių. Dabar Jurgis jau baigęs istorijos studijas, dirba vadybininku tėvų viešbutyje, nuomojasi butą Šilainiuose ir yra viengungis. „Galvoju, gal į magistrą varyt šį rudenį, nes vis tiek laiko turiu.“ – „O nenori varyt geriau į užsienį?“ – „Ai, kad man ir čia vietos užtenka.“

Juodu išgeria alų, Jurgis pasisiūlo Dagnę palydėti: „Nereikia, tau vis tiek visai į kitą pusę, Jurgi. Susiskambinsim, susirašysim – smagu buvo pakalbėt.“ Dagnė žirglioja nelygiomis senamiesčio plytelėmis Vilniaus gatve, tada praneria pro požeminę perėją, kurioje vis dar stovi įkaušęs vyrutis, laikydamas rankoje didelę puokštę laukuose priskintų gėlių – parduoda. Laisvės alėja tuštėja – o dar tik devynios. Ties paštu ji prisimena, kad reikėtų nusipirkti pieno – rytoj prieš darbą išsivirs košės. Užeina į parduotuvę, tuo metu kaip tik paskambina Tesa. Jeigu dabar neatsilieptų, tai būtų trečias jos skambutis šią savaitę, į kurį Dagnė neatsišaukė. Akimirką pasvarsčiusi, ji spusteli mygtuką: „Sorry, I was very busy, my mother is ill, you know, and I’m working a lot – depressing time, darling.“ Tesa norėtų nusipirkti lėktuvo bilietus į Kauną – pabūtų su Dagne per atostogas, tai yra šešias dienas. „So, should I buy those tickets, or should I wait till... another time?“ – gaižus balsas įsitempia it lynas. Dagnė sutaria, kad kitą savaitę jau lauks jos. Kaip gerai, kad mama už dviejų šimtų kilometrų ir parvyks tik už poros savaičių.

Ji grįžta į tuščią ir šiek tiek baugų namą: be Kiros ir senelių jis atrodo niaurus. Įsijungia kompiuterį: šviečiant ekranui sėdėti vienai šiek tiek žmoniškiau. Jurgis facebooke klausia, ar Dagnė laimingai grįžo, – „Kuo puikiausiai.“ Draugo profilis tik su viena nuotrauka – toks vyrutis smulkiais šereliais apaugusiu smakru, nubirzgusia plaukų kasele, nuleista ant peties, pakėlęs akis į viršų.

Kai išjungia kompiuterį, užgesina šviesą ir atsigula į lovą, Dagnė įsiklauso į duslius žingsnius viršuje – negyvenamoje palėpėje. O durys į ją juk užkaltos! Jau nebe pirmą kartą girdi, anksčiau kažkaip nesureikšmindavo. Taigi čia patys tikriausi žmogaus žingsniai! Va, ir vėl. Nejauku. Taigi ten nėra ko vogti. Tik vaidentis, taip, pati tinkamiausia vieta vaidenimuisi. Dagnė prisimena sceną iš vieno siaubo filmo su Nikole Kidman. Baisiausios siaubo filmuose yra moterys – tiek senos, tiek jaunos, tiek mažos – svarbiausia, kad išprotėjusios. Jai pradeda daužytis širdis – sunku įkvėpti oro, rankas kojas surakina baimė. Taip baisu, kad norisi rėkti, šauktis pagalbos arba išlėkti į kiemą, bet neįmanoma pajudinti net kojos nykščio. Įžūlūs žingsniai viršuje įsismagina – netgi atrodo, kad ant grindų prisijungė dar daugiau trepsinčių kojų, Dagnės širdis plaka taip garsiai, kad beveik įsilieja į bendrą daužymo garsą. „Ką daryti? Ką tokiu atveju darytų senelis?“

O Dagnės senelis juk netikėjo burtais, magija ir pomirtiniu gyvenimu – tikėjo močiutė. Severija netgi turėjo nuolatinę savo „varažytoją“. Onutė gyveno Šančiuose ir priimdavo močiutę savo švariame kambarėlyje, kuriame buvo tik žemas stalelis, pufikai ir uždara sekcija. Kartais Severija drauge pasiimdavo anūkę: Dagnė prisimena, kaip sėdėdavo šalia močiutės, o būrėja Onutė trumpais, burokėlių spalva dažytais nagais vartydavo spalvotus paveikslėlius – kortas, paskui ilgai apie tas atverstąsias kalbėdavo. Pro jos kambarėlio langą matydavai Nemunu plaukiančias ledo lytis. Paskutinį kartą buvo ten su Severija kaip tik tada, kai įstojo į pirmą kursą. Onutė baksnojo pirštu į juokdarį ir pranašavo kelionę. Kažin ar močiutė lankėsi ten ir prieš savo mirtį, ar būrėja ją perspėjo? Blogiausia, kad žingsniai nenutyla – netgi atrodo, kad apačioje kažkas varsto virtuvės duris.

Kai nuskamba žadintuvas, Dagnė nustemba – atrodė, kad visą naktį įtemptai klausėsi ir galvojo apie senelius, o čia, pasirodo, miegojo. Gal ir garsai buvo tik vienas ilgas sapnas?

Šiandien bus saulėta diena.

Zoologijos sode lokys Tirpukas įsigudrino pagauti varną ir nugraužti jai pilvą – Dagnė randa paukščio liekanas, šluodama žvėrimi dvokiantį meškos gultą. Vilkai dar pikčiau žiūri pro grotų tarpelius, Zigmas, sukdamas spynų raktelius ant piršto, laido anekdotus, linksmina savo porininkes Aldoną ir Dagnę: „Žmona pildo įsidarbinimo anketą ir klausia vyro: „Gimimo vietą rašyti?“ Vyras, gulėdamas ant sofos ir gurkšnodamas alutį: „Geriau nupiešk!“ Aldona prunkščia ir giria Zigmą už gerą humorą. Dagnė eina pasiimti kibirėlio su žalia mėsa. Lapė nedrąsiai pritipena prie savo dubenėlio ir kepšteli kraujuotą vištos sparnelį.

Per pietų pertrauką Dagnė vėl sėdi roplių skyriuje su Rasyte ir Egle, prie jų dar prisijungia Marija – moteris didelėmis, ant pilvo gulinčiomis krūtimis ir bulvės formos nosimi. Ji prižiūri kanopinius. „Oi, mergaitės, kokį gerą receptą išmokau, tiksliau, uošvienė persakė. Va taip va: imi parmezano, aš paprastai perku gabaliuką už dvylika pem iš maksės, tada pakepi smulkintų česnakų...“ Kiek teko pastebėti, Marija yra lytį pakeitęs supermenas: augina keturis pametinukus, daro remontus, apskalbia vyrą ir vaikus, gamina jiems maistą, o savo nepaprastų patiekalų nuotraukas deda į tam reikalui rašomą tinklaraštį. Laisvalaikiu velia vaikams šlepetaites ir stilingus žaislelius, kas sezoną pakeičia šukuoseną, kad neatsibostų vyrui. Žinoma, be viso to, dar aštuonias valandas per parą rūpinasi kupranugariais, stumbrais ir kitais galiūnais – ji vyriausioji kanopinių veterinarė, kitaip nei kitos, mėgstanti bendrauti su visais zoologijos sodo darbuotojais. Per tą laiką, kai Dagnė čia dirba, Marija spėjo ir jai duoti patarimą dėl geriausios bei pigiausios kirpėjos Kaune, taip pat padiktuoti naminės kaukės, skirtos sausai veido odai, receptą. „Marija, tu tikriausiai per parą miegi dvi valandas“, – negali atsistebėti veikliąja moterimi Rasytė. „Oi, išsimiegu aš normaliai, mergaitės, čia mitas – mitas, kad para turi dvidešimt keturias valandas – valandų yra kur kas daugiau“, – patenkinta savo kuriamu veiklios moters įspūdžiu, Marija susikiša į burną pačios keptą pyragėlį su lašiša.

„Ar galima?“ – paklausia įkišusi galvą pro duris kaip visada drovi Beata, laikydama sumuštinių dėželę. Bobinčius pritariamai sučepsi. Dagnei nelabai patinka toks moterų klegesys – smagiau pietauti vienumoje.

Trečią paskambina Kira, Dagnė išsitraukia iš džinsų kišenės telefoną. „Dagne, klausyk, reikia sumokėt už komunalines, ar tau liko pinigų?“ Dagnė pažada sumokėti. „Mama, palauk dar, nedėk ragelio. Man atrodo, kad pas mus namie kažkas vaidenasi – šiąnakt girdėjau. Klaikiai baisu, bijau ten viena miegot.“ – „Naktį dideliuose namuose visada galima prisiklausyti visokių neva protu nepaaiškinamų garsų. Paskui įpranti, ir tiek. Prieš miegą išgerk valerijonų. Oi, man jau reikia eit į terapiją. Susiskambinsim“.

Po darbo Dagnė vaikštinėja dėvėtų drabužių parduotuvėse – ieško kažko vasariško. Pinigai, kuriuos buvo gavusi iš lombardo, dar nesibaigė, o ir motina nepašykštėjo tūkstančio, kad Dagnė tą mėnesį turėtų ką valgyti iki gaus pirmąjį atlyginimą, perspėjusi: „Tik elkis kaip suaugusi, Dagne, gerai?“ Lyg suaugę elgtųsi teisingai.

Išsirenka džinsinius šortus ir dryžuotą palaidinę – trūksta tik sandalų. Žinutė, Jurgis: „Ka veiki? Gal nori susimatyt? Rodys vakare kashi.“ Dagnė sutinka, visai nenori lindėti namuose, kuriuose vaidenasi.

Jie susitinka prie fontano, krepšyje Dagnė nešasi didelį pakelį traškučių, abu kyla liftu į viršų – žiūrės krepšinį „Džem pube“. Jurgis šiandien plepesnis nei anądien. Vokiečiai prakiša lietuviams – nuotaika puiki. Jie taip ir neatplėšia Dagnės traškučių maišo, todėl nutaria nueiti iki salos ir sukrimsti juos užsigerdami alumi. Jurgis pasakoja juokelius apie savo buvusius dėstytojus. Pripažįsta, kad jo gyvenime šiuo metu trūksta draivo: dirba, žiūri filmus ir susitinka su draugais – o jie visi su poromis. Mažai bendraminčių. Dagnė priduria, kad pati čia apskritai nebeturi draugų ir dažniausiai tiesiog sėdi namuose, ką nors skaito arba žaidžia kompiuterinius žaidimus. Bent jau taip būdavo, kol nepradėjo dirbti. Jurgis mesteli, kad jo eks irgi mėgdavo kompiuterinius žaidimus: buvo pakvaišusi dėl „Civilization“. „O kaip tavo meilės?“ – užklausia jis. „Ai, ką aš žinau, niekaip.“

Ūmai Dagnė prisimena tą gėdingą įvykį, kai ėmė ir apsivogė tėvo namuose. Pasielgė spontaniškai – tą vibratorių vis dar slepia savo kuprinėje. Daiktą buvo išsitraukusi tik kartą: visą naktį laikė priglaudusi prie šlaunies – lyg miegotų su amputuota Odetos dalimi. Tačiau pati juo pasinaudoti neišdrįso – nenorėjo nuvalyti nuo jo dangiškos Odės paslapties. Neaišku, ar tai dėl meilės, nes Dagnė nebuvo tikra, ar per savo gyvenimą apskritai kam nors jautė tą ypatingą jausmą, apie kurį visi kalba. Tačiau jausmas tai nepaprastai patraukliai ir nepaprastai abejingai moteriai gali prasiveržti net ir dabar. Štai, tik prisimins jos vardą – pilvu nueis pagaugai. O Tesa? Čia visai kitas atvejis.

„Jurgi, mano namuose, žinok, vaidenasi, – lengvai įkaušusi nuo alaus, sako Dagnė. – Gali būt, kad vaidenosi ir anksčiau, bet aš kažkaip niekada neįsiklausydavau arba užmigdavau su muzika.“ – „Tipo tavo seneliai?“ – „Nu gal, aš nežinau. Bet kažkaip nejauku.“ – „Tai tau reikia išsikviest kunigą, kiek žinau, žmonės paprastai taip ir elgiasi tokiais atvejais.“ – „O gal gali pas mane šiąnakt nakvot?“ – „Bet ryt man anksti į darbą.“ – „Man irgi – galėsim kartu papusryčiaut: turiu žiauriai skanių dribsnių.“ – „Nu gerai.“

Temstant jie grįžta į Dagnės namus. Mergina uždega prieškambaryje šviesą. „Gersi dar kokios nors arbatos?“ Jurgis paprašo padaryti kavos: „Man kava netrukdo užmigti“. Ji užkaičia virdulį, nueina į kambarį, iš po savo lovos ištraukia sulankstomą lovelę – tegul Jurgis miega jos lovoje, o ji gulės netoliese – tada nebus taip baisu. „Nu nebesvaik, negalima gulėt svetimoj lovoj, man labai tiks ir raskladuškė – girgždėdamas galėsiu visus vaiduoklius nubaidyt“, – džentelmeniškai ginasi Jurgis. Suruošus patalus, Dagnė įduoda Jurgiui kavos puodelį – pati geria ramunėlių arbatą. Jie kiurkso virtuvėje ir beveik tylomis susiurbčioja savo gėrimus, tada grįžta į Dagnės kambarį. Jurgis išlenda iš savo juodų kelnių – jo kojos plonos kaip pagaliukai, apžėlusios tamsiu kailiuku, krūtinė siaura, o balkšvas pilvas įdubęs. Dagnė taip pat nusimauna kelnes ir atsigula į lovą. Jurgis išjungia šviesą. Juodu guli tylėdami, tarp jų įsiterpia nesmagus drovumas. Gal reikėtų palinkėti labos nakties? Atrodo, kad kažkas vėl dunkstelėjo ten, viršuje. „Girdėjai?“ – klausia Dagnė. „Ne-a.“ – „Va, ir vėl. Girdi?“ Jurgis nieko negirdi, Dagnė paprašo, kad įjungtų stalinę lempelę, stovinčią netoli jo migio. „Tai gal man važiuoja stogas?“ – klausia Jurgio. „Va, dabar girdėjau ir aš“, – džentelmeniškai pritaria. „O gal tu norėtum atsigult prie manęs? Mano lova plati, vietos užteks. Nebus taip baisu.“ Jurgis akimirksniu sutinka ir persineša patalus pas Dagnę. Ji užleidžia jam vietą prie krašto, o pati susivynioja į antklodę kaip vikšras. „Duok man savo ranką“, – paprašo ji, kišdama iš patalynės tumulų saviškę. Draugai guli atsisukę vienas į kitą, silpna švieselė sušvelnina jų kontūrus, išlieja spalvas. Kai Jurgio liežuvis atsiduria jos burnoje, Dagnė pagalvoja, kad pati dėl to kalta. Ji stoiškai laižosi, ryja jo seiles ir leidžiasi bučiuojama į tarpkrūtį, bet kai Jurgis pradeda traukti jos ranką savo įdubusiu pilvu ir Dagnės pirštai užkliudo jo išpampusį klyną, ji atšlyja. „Ne, Jurgi, baik. Aš nenoriu.“ Jurgis kažką numykia ir atsigula ant nugaros. Ji jaučiasi nesmagiai, toks kvailas nesusipratimas. „Tai tu taip ir neišaugai?“ – staiga paklausia. „Neišaugau?“ – „Tau vis dar patinka panos?“ – „Ta prasme?“ – piktai perklausia ji. „Nesvarbu“, – burbteli Jurgis ir nusisuka – nuo jos. Dagnė guli plačiai atsimerkusi ir niršta. Netgi pamiršta besidaužančius vaiduoklius ir baimę. Nekenčia Jurgio – norėtų, kad jis nešdintųsi lauk į savo Šilainius. Galbūt jis irgi apie tai mąsto: gailisi, kad sutiko nakvot. Daugiau tikriausiai niekada su ja nebenorės susitikti. Ot, draugas – bybys mat kelnėse netelpa.

Jurgis giliai atsidūsta: „Atsiprašau.“ Dagnei ūmai sukyla gailestis, ji prisiglaudžia skruostu prie nušiurusios jo uodegėlės, nusvirusios ant nugaros: „Viskas gerai, Jurgi.“ Jo nugara lengvai sutrūkčioja – atrodo, kad jis kūkčioja. Po minutėlės įtraukia snarglį ir atsisuka į ją. „Jurgi, tu verki?“ – „Ne-a. Sloga užėjo.“ Jurgis apkabina Dagnę ir pakšteli į viršugalvį. Miegoti karšta ir nepatogu, bet Dagnė kenčia ir tuo pačiu džiaugiasi, kad viskas baigėsi laimingai.

Šįryt Marija verkė, nes nugaišo žirafa. Verkė ne tik ji, galbūt kalta, kad jaunas ir sveikas gyvūnas dabar gulėjo savo vidiniame narve, padėjęs ilgakaklę galvą su žemėn išdribusiu šviesiai violetiniu liežuviu, – verkė beždžionių prižiūrėtoja Vaiva, tarakonų auklė Rasytė, šėrėjas Jonas. Šniurkščiojo ir daugiau darbuotojų. Dagnė su Aldona taip pat žiūrėjo, kaip kitos dvi žirafos neramiai kaišiojo snukius pro grotas. Galbūt jautė, kad žmonių pulkelis vynioja jų draugę į šviesų skudurą ir pasipūškuodamas išneša. „Kur jie galvoja ją padėti?“ – paklausė Dagnė Aldonos, stovinčios šalia su tuščiu kibiru. „Nu, tai pirma išskros, pažiūrės, nuo ko nustipo, o po to gal į iškamšas atiduos, gaila gi pakast – tokia graži žirafa buvo.“

Pietūs terariumo kambarėlyje šiandien liūdni. Rasytė niūriai kramto sumuštinį, Eglė maigo telefoną, o Žaneta, dirbanti paukščių skyriuje, maišo indelyje vaisių salotas. Dagnė žiūri į jos laibus pirštus, meistriškai vartančius šaukštą tarp obuolių ir kriaušių skiltelių. „Bulkas kepdama žirafos nesužiūrėjo“, – burbteli Eglė. „Egle, baik. Marija tikrai labai rūpinosi savo gyvūnais. Gal pati Kamanė kokią nesąmonę prarijo, o gal kokia nors staigia liga susirgo“, – gina prasikaltusiąją Rasytė. „Yr kaip yr, bet pasiaiškint prieš žmones tai ana turės kaip reikals“, – Eglė įsikiša telefoną į kišenę. „Mielosios, nebekalbėkim ta tema, gerai?“ – sako Žaneta.

Kai darbas baigiasi, Dagnė užsuka į parduotuvę. Paima šaldytos žuvies luitų, po skardinę žirnelių ir kukurūzų, saulės spalvos sūrio, nupiginto vyno. Pati tokių dalykų nepirktų, tačiau rytoj ryte į Kauną atskrenda Tesa. Nors bendrauja per atstumą, jos vis tiek sugeba susipykti dėl visokiausių smulkmenų. Tarkim, vakar abi susirašinėjo skaipe ir susikibo dėl to, kad Tesai pasirodė, jog Dagnė jos nepasiilgo. Absurdas! Dėl to Tesa paskutiniu metu taip ir užknisa. Rodos, specialiai laukia, kol Dagnė susimaus.

Grįžusi ji nuraško sode jazmino šakelių ir pamerkia į močiutės lipdytą vazą svetainėje – kvepės. Dar reikia iššveisti tualetą ir nuvalyti dulkes nuo baldų, atšildyti žuvį. Šiuose namuose jai neįprasta sukiotis kaip svetingai šeimininkei – paprastai tuo užsiimdavo močiutė. Severija tobulai atitiko pasitempusios žmonos, gastronomo ir rūpestingos mamulės vaidmenį. Ji apglobė šiluma ir meile savo anūkę – tarsi didelis, nukaršęs paukštis laikė suspaudusi tarp kretančių plunksnų ir manė, jog nieko geresnio ir būti negali. Kartais Dagnė nekęsdavo jos ir mintyse išvadindavo pačiais šlykščiausiais žodžiais, kuriuos žinojo. Bet į akis niekada nesakė, jų santykiai buvo per daug rafinuoti. „Vargšė Agnytė“, – toks buvo mėgstamiausias senės kreipinys. Pamena, kaip vaikystėje slėpdavo nuo jos mėlynes ir nubrozdinimus. Tačiau močiutė tiesiog užuosdavo pradrėkstą odą ir kaipmat surasdavo pro šviesas pėdkelnes prasišviečiančią žaizdelę arba ant veido kylantį pūlingą spuogą. „Oi, Agnyte, tau būtinai reikia pasitepti vandeniliu. Einam, aš tau užtepsiu. Vargšė mano Agnytė, nesakei – kentėjai. Ot, vaikas, ne vaikas, o tikras Golgotos kalnas“, – patenkinta murmėdavo. Visada su žilę slepiančiais, rusvai dažytais plaukais, išlygintu sijonu ir karoliais, tįstančiais nuo vystančio kaklo. Senelis buvo visai kitoks – istorijų pasakotojas, paniręs į savo knygas, nutolęs nuo šeimos realybės, tikras teoretikas, ne praktikas.

Senelis Dagnę apdovanodavo šiurpiomis istorijomis apie stebuklingas žąsis, turtingus ponus, prakiurusiais nuo godumo pilvais, aštriadančius kaukus bei aitvarus. Pasakojimai brendo kartu su Dagne, darėsi vis realistiškesni ir atviresni. Tiesa, paauglystėje senelio įprotis ateiti nesibeldus į jos kambarį ir kirmyti ant kėdės pasakojant jau nebe pirmą kartą girdėtas istorijas ją erzindavo. Be to, tos istorijos išnirdavo iš jos sąmonės jau kaip prisiminimai. Senelis ją prikimšo dirbtine praeitimi, kurios realiai Dagnė niekada nepatyrė.

Tarkim, dabar, kai po nusitrynusios odos minkštasuoliu pakiša šepetį su kempine, prisisunkusia vandens, ji prisimena istoriją apie Juodąjį smaką, iš kurio odos tas minkštasuolis buvo padirbtas. Senelis pasakojo, kad senais laikais, kai jis eidavo į mokyklą su aptrintu žiponėliu ir gyveno rąstinėje trobelėje Balsių kaime, jų rajono miškuose ėmė veistis smakai. Smakas – tai toks žmogaus ir šlykštynės hibridas. Visą šio žmogaus vidų sudaro minkšta, sraigės mėsą primenanti tekstūra. Smako forma ir veidas panašus į žmonių, todėl paprasta jį supainioti su saviškiu. Tačiau smakus gali atpažinti iš juodų liežuvių, kuriais jie prisiliečia prie žmonių ir kaipmat užkrečia proto liga, ilgam atimančia nuovoką. Smakai gyvena miškuose, įsirausę į mėšlu ir puvėsiais dvokiančią žemę. Kaip askaridės milžiniškuose miško viduriuose, smakai parazituoja tarp medžių šaknų, paskui save nešdami ligas ir šleikštulį. Ir minta jie ne miško uogomis ar šaknelėmis, o žmonių krauju.

„Kostai, ar tau viskas galvoje gerai? Tokias istorijas vargšui vaikeliui pasakoti?“ – išgirdusi senelį, drausmindavo močiutė. Dagnei patiko pasaka apie smakus, todėl senelis jai pasakodavo paslapčia – kad negirdėtų Severija.

Buvo manoma, kad smakų kiaušinių užnešė vokiečių kareiviai – tyčia išmėtė po miško samanas, kai bėgo vejami rusų. Smakai greitai išsivystė ir pradėjo daugintis. Dienomis slėpdavosi miško tankumynuose, o naktimis išlįsdavo į kaimus, belsdavosi į trobų langus, šaukdavo žmonių balsais. Kaimiečiai, žiopli ir patiklūs, atverdavo namų duris, o smakai kaipmat įsmukdavo ir atimdavo žmogui nuovoką, jį pražudydavo. Kartą du smakai buvo įlindę ir į Dagnės senelio namus. Jie aplaižė visas ten buvusias lėkštės, prasmardino kambarius ir pasivogė vyriausiąją senelio seserį Genovaitę. Kai šeimynykščiai pagaliau atsipeikėjo – smakų ir sesers nebebuvo. Veltui jie vaikščiojo po mišką, šaukdami josios vardą – niekas neatsišaukė.

Kadangi smakų vis daugėjo, o žmonėms ėmė kilti pavojus, valdžia pradėjo gaudyti parazitus. Pagavus smaką, tereikėjo pykštelti šautuvu – ir baigta. Ilgai, bene dešimt metų tęsėsi kova tarp žmonių ir miško baidyklių. Senelis išvažiavo į Vilnių, mokėsi, susirado žmoną. O Genovaitė taip niekada ir nebegrįžo namo. Tėvai jos liūdėjo, bet žinojo, kad toks jau tas likimas.

„Man nepatinka šitas fotelis, seneli. Kam jūs laikot smaką namuose?“ – pirmą kartą išgirdusi istoriją paklausė Dagnė. Senelis paaiškino, kad tai paskutiniojo smako oda, kurią gerai išdirbo ir užtempė ant baldo jo vaikystės draugas Jonas. „Ar prisimeni pasaką apie karalaitę, kuriai pasiuvo batelius iš blusos odos? Tai čia irgi panašiai. Tik oda – smako, o tu – ne karalaitė.“ – „Aš karalaitė!“ – „Gerai, karalaitė, karalaitė.“ Senelių namuose buvo ne vienas daiktas, gautas iš tremtinių namų.

Šeštadienis Dagnei prasideda penktą, kai saulė jau pakilusi, gatvėmis pradeda zuiti pirmieji autobusai. Tesa atrieda į Sopranų gatvę taksi – jos susirakina prie rūdžių nuėstų vartelių ir ilgai viena nuo kitos neatsitraukia.

Ekrano dešinėje rodo: 19:51. Kira žiūri į baltą foną, kuriame lyg akelės ant virbalo mezgasi žodžiai, gula į sakinius ir vyniojasi į pastraipas. Šiandien Kira praleido procedūras, nebuvo išėjusi į miestą. Minta tik džiovintomis slyvomis, kurių vakar prisipirko turguje: sako, gerina virškinimą. Rašo nervingai, dažnai ištrina ir perrašo.

Suskamba mobilusis. „Nu, kas yra, Dagne?“ – „Mama, užsėmė mūsų vonią – gal koks vamzdis trūko.“ – „O tai kuo aš tau galiu padėt? Skambink santechnikui. Pinigų dar turi?“ Kira pikta. Dukra kaip visada ne laiku ir ne vietoje.

Dagnė pjausto kietąjį sūrį ir deda į lėkštelę – neš Tesai, kuri tyso jos lovoje kaip persiškas katinas. Buvo atėjęs santechnikas: gal valandą taisė vamzdžius, paėmė penkiasdešimt litų ir pasakė, kad vamzdis buvo užkimštas plaukų. Ištekėjęs vanduo prasisunkė per pirmojo aukšto lubas – dabar jos atrodo lyg apmyžtos. Avarija įvyko kaip tik po to, kai Tesa pasiūlė kartu išsimaudyti vonioje. Jos mirko karštame vandenyje, kol susigarankščiavo pėdos, Tesa išsiplovė savo dreduotą galvą. Kai atkimšo vonią – visas vanduo išbėgo ant grindų.

„Darling, your house is... interesting. Does your mother plan to do any repairement work here?“ Aha, remontai, kurgi ne – lyg Dagnės mama turėtų pinigų. Lauke pradeda svirpti žiogai, tolumoje sugriaudėja. Jos nutaria pasižiūrėti filmą. Dagnė pasideda kompiuterį ant kelių, Tesa nunarina galvą jai ant peties – plaukai kvepia Kiros šampūnu. Šiandien jos beveik nieko gero nenuveikė. Bet su Tesa visada taip – tingiai ir lėtai. Rytoj sekmadienis, todėl reikia išvilkti ją į lauką, pasivaikščioti, aprodyti Kauną.

Laipteliai, kuriais lipa Tesa ir Dagnė, aplipę dideliais rudais šliužais. „Nooo, it’s a shit“, – rimtai tikina Tesa, kai Dagnė pirmą kartą stabteli ties pirmuoju sutiktu gigantu. Gyvoji fekalija turi burnytę ir lėtai iš minkšto kūno lendančias antenas. Jeigu būtų su kiaukutu ant nugaros, šliužas tikrai neatrodytų toks šlykštus. Vargšas benamis, pilvakojų pasaulio bomžas. Šliužų vis daugėja ir reikia atsargiai statyti kojas, kad kurio nors nesumindytum. Pagaliau užlipa ant kalno ir pasiekia Vytauto parką. Žmonių šią ankstyvą popietę nedaug – vos viena kita šeimynėlė, sumaniusi drausminti bliaunančius vaikus, laižyti ledus ir zuiti aplink karuseles.

Tesa išsitraukia fotoaparatą ir pleškina apdaužytas, devyniasdešimtųjų kostiumu pasipuošusias sūpynes. Dagnė vaikšto iš paskos ir pasakoja apie tai, kaip vaikystėje čia ateidavo su mama. „This carousel looks better than others – can we try?“ – duria pirštu į konstrukciją Tesa. Dagnė kone susigraudina – kai ateidavo čia su Kira, ji, kitaip nei Severija, leisdavo pasisupti ant šitos „centrifugos“ – pačių baisiausių parko sūpynių – paskui visą dieną svaigdavo galva, o užsimerkus atrodydavo, kad skrendi.

Vyrutis su gelsva mėlyne po akimi maloniai paima dešimt litų ir pasodina jas atskirai vieną nuo kitos: „Kad svoris gerai pasiskirstytų“, – paaiškina. Daugiau niekas nesisupa – tik jos. Dagnė sėdi po mėlynu skėtuku – mėlyna spalva vaikystėje buvo jos mėgstamiausia. Įsijungia variklis, ratas pradeda suktis. Dagnė mato po kojomis pasirodančias aukštas medžių viršūnes, parko suolelius, kurie taip pat išnyra sūpynėms staigiai krentant žemyn. Dabar supimosi baimę kelia nebent gailiai girgždančios ir cypiančios karuselės dalys. „Fuck, dude, it was scary!“ – sako Tesa. Dagnei nepavyksta jos įkalbėti pasisupti ant laivelių arba pavažinėti elektrinėmis mašinėlėmis, Tesa tikina, kad šios karuselės turėtų būti muziejuje, o ne po turistų šiknomis.

Baltasis caro soboras ir Žilinsko galerija dešinėje Tesai nepadaro jokio įspūdžio – jos prisėda priešais kavinę, Tesa susisuka cigaretę ir užsirūko, iš Soboro koja už kojos išeina žmonės: tikriausiai po mišių. Lyg kunigui užsimojus, pradeda krapnoti lengvas lietus.

Jos tipena Laisvės alėja, kurios pradžioje trykšta fontanas, o viduryje auga vešlios liepos. „Look, that’s my school, where I was going since twelve“, – jos praeina pro neišvaizdžią, apsilupusią gimnaziją.

Vilniaus gatvė šurmuliuoja – kavinės nusėstos žmonių. Jausmas toks, lyg už penkiasdešimties metrų jos turėtų praeiti pro dieduką jūreiviška kepurike ir beždžionike ant kupros. Šalia būtų padėtas užrašas: „nuotrauka su Čika TIK 15 Lt“. Už vyro, gatvės gale prasidėtų Tiškevičiaus tiltas ir purslota, su dangumi susiliejanti jūra.

Aplenkdama įsivaizduojamą smėlį bei šlapius rankšluosčius, Dagnė nusiveda Tesą į „Fluxus ministeriją“. „Jurgis Mačiūnas buvo Kaunietis!!!“ – rašoma prie įėjimo. Vieta, kurią kostiumuoti politikai paskolino menininkams pasižaisti, erdvi. Ant sienų prikabinėta visokiausių plakačiukų, ant išdaužytų grindų pristatyta instaliacijų. Keli žmonės, šmėkščiojantys viduje, ištirpsta patalpos platybėje ir atrodo, kad čia esi vienui vienas. Jos užlipa ant smala aptepto, medžių ūgleliais apsodinto stogo. „Dagne, ką veiki?“ – klausia Jurgis, paskambinęs į mobilųjį. Sako, kad jis irgi nėra buvęs „Fluxus ministerijoje“, – tai tau ir kaunietis. Susitaria, kad kitą savaitę čia abu ateis. „Ne, dabar aš užsiėmusi“, – išsigina nuo susitikimo Dagnė, laikydama prakaituotą Tesos rankutę.

metai_2013_4.jpgPavalgyti jos važiuoja į Dagnės internete surastą indiško maisto restoranėlį Vilijampolėje. Anksčiau žydų tankiai apgyventa Slabada apstatyta neaukštais mediniais namais, joje nutiesti keliai, į kurių duobeles dunksi autobuso „Solaris“ padangos. „You know, this bus is like Solaris from Lemas – we are going through your memory“, – sako Tesa. Bet atmintis, kuria persismelkęs šis miestas, nėra Dagnės.

„Didelės ir skanios samosos“, – plevėsuoja užrašas prie gyvenamojo namo tipo restoranėlio. Jas pasveikina sariu apsisiautusi moteris ir paduoda į peršviečiamas įmautes įkištus meniu lapus. „Oooo, Rama Rama Krišna Krišna“, – plyšauja magnetofonas. „In Holland there are a lot of such restaurants, you know“, – pilna burna panyro sako Tesa. Dagnė lyžteli naminių ledų, kurių skonis primena sušalusį sviestą.

Kai grįžta į Sopranų gatvę, Tesai paleidžia vidurius – ji sėdi ant unitazo, o jos žarnose, kaip senuose vamzdžiuose, gurgia oras. Dagnė verda draugei kmynų arbatėlę. Diena buvo ilga, už lango iš lėto vakarėja.

Kažkuriame kitame, nesusisiekiančiame laike, Laisvės alėjos grindiniu kaukši arklių kanopos, birbia turčių automobiliai. Trisdešimtmetis Kauno žydas Jeržis tvarkingai išlyginta eilute taip pat žvelgia pro langą į birželio vakarą. Nežino, kad jo ir visų aplinkui esančių žmonių laukia netikėtumai. Nenutuokia, koks aitrus skausmas įsismelks į jo kūną, ir kaip sušalusias bulvių lupenas kramtys jo būsimi vaikai, kuriuos jis greitai pasės savo teisėtos žmonos gimdoje. Jo lovoje guli gražus gimnazistas, kuriam neseniai taip pat paleido vidurius, – dabar jis įšventintas į vyrus. Tegul pabūna čia iki ryto – tėvai supras, kad išgėręs, jeigu grįš dabar. Jeržis paglosto mielojo vaikino galvą: „Simonai, palik raktus pas budintįjį.“ Eina rimstančia Laisvės alėja, jaučia lengvą nerimą – mieste temstant vaikštinėti baugu.