Apysaka
I
Buvo mylimas, nugludintas meilužės akių, lūpų, jos pirštų glamonių nuzulintas iki švytėjimo, dėl jos meilės tapęs slidus, lankstus ir keistai aptakus, gal kažkuo panašus į roplį ar ungurį. Jo akys, nuolat sudrėkusios, kažkaip keistai padidėjusios, pakluso jos aštrioms, skvarbioms akims, jo liežuvis rangydamasis lįsdavo jos burnon, jo kūnas nuolat ieškojo jos kūno prieglobsčio ir, nors ji atrodė panaši į nepajudinamą uolą, visada joje rasdavo tą pirmykštę olą su daugybe atsišakojimų, ir Antanas kaip besielis klajūnas slankiojo po jos kūno tamsybes; buvo jos mylimas šliužas – nuolat iš naujo gimstantis ir tuoj mirštantis. Spalvomis žėrinti pasaulio diena jam nepriklausė: gyveno pragarmėje, jos šiltame tvaike. studijavo tapybą, mokėsi jau trečiame kurse, bet spalvos visiškai jį apleido. Meilužės veidas – kaukė, už kurios žiojėjo tuštuma, tik tuštuma, – daugiau nieko. Jokios ateities. Jos vyras, tikras gauruotas neandertalietis mažytėmis smegenimis, į priekį atsikišusia galva, gyveno tarp jų, kėlė šiurpą, kada gi užgrius ar iš pasalų patykojęs trenks kuoka. Ir šit prieš Antaną nežemiškomis spalvomis sutvisko Diena. Tapo žmogumi, o keistas glotnus padaras iš jo pasitraukė.
Nuostabi mergaitė lyg vėjarožė karštame vėjyje siūbavo gatvėje prie staliuko: vėjas draikė jos ilgus plaukus, plonos suknelės rankoves. Sėdėjo priešais nešiojamo kompiuterio monitorių ir gurkšnojo kavą. Ji buvo labai graži, tokių nepamatysi net žurnalų viršeliuose. „Jos neįmanoma būtų nutapyti, kaip ir Šveicarijos peizažo“, – pamanė. Nebūtų išdrįsęs net užkalbinti; laikas tarsi sustojo, bokšto laikrodžio dūžiai sustingo deginančiame ore, pro šalį praskriejo vos įžiūrimos dulkelės ir pradingo jos plaukuose, ji susirūpinusi spaudinėjo klavišus vis sriubteldama kavos iš puodelio, Antanas žiūrėjo į ją iš nuostabos net suakmenėjęs.
Pamojusi padavėjui paprašė dar vieno puodelio kavos. Jis užsisakė vyno ir gabalėlį sūrio.
Staliukai su grakščiomis kėdėmis rikiavosi tolyn palei gatvę, paskutinysis ištirpo gelzgano karščio migloje. Kai atėjo, be gražiosios mergaitės, čia nebuvo nė vieno žmogaus, o dabar už kiekvieno staliuko riogsojo po didžiulę pabaisą. Jos atrodė lyg ką tik išdribusios iš kažkokio fantastinio gobeleno, bet čia nekabojo joks gobelenas, priešais plytėjo pilka pastato siena. Įnoringas saulės spindulių ir šešėlių žaismas priešais jį sukūrė gražiąją mergaitę ir virš staliukų grėsmingai palinkusias bjaurybes. Antanas sumirksėjo. Reginys neišnyko. Vidurvasario šviesoje visos detalės dar labiau paryškėjo. Jis matė, kad viena šlykštynė ant galvos užsimaukšlinusi baltų plaukų peruką ir apsivilkusi išvirkščią berankovę suknelę, kitai iš šnervių styrojo juodi plaukai, o gražuolės blakstienos virpčiojo šviesios, nedažytos ir pro ploną odą persišvietė melsvos gyslelės. Jis konvulsiškai nurijo gurkšnį vyno. Mergaitė atsistojo, priėjo prie jo ir kažko paprašė. Jis nieko nesuprato. Ji pakartojo savo prašymą. Išgeltonijusi vasaros popietės šviesa ėjo kiaurai pro juos. Jam prireikė laiko suvokti jos žodžius.
– Jūsų kompiuteris? – išlemeno.
– Taip. Taip. Nieko jam neatsitiko. Aš ką tik jį pirkau. Buvau pripratusi prie senojo. Kažką ne taip padariau. Ar jūs galėtumėt ištaisyt mano klaidą?
– Žinoma, – jis atsipeikėjo ir persėdo prie jos staliuko. – Tuoj pažiūrėsiu, – burbtelėjo.
Mergaitė pasilenkė. Nuo jos padvelkė malonus aromatas. Jį išpylė prakaitas. Netrukus atsidarė langas, ir jis pamatė, ką ji taip susikaupusi tyrinėjo: raudonavo nuluptaodis žmogus su kruopščiai nupieštais organais, iš jų ėjo daugybė rodyklių su lotyniškais pavadinimais; viršuje buvo parašyta: SYSTEM DIAGNOSTIC. Net nepajuto, kaip pasipurtė.
– Šlykštu, tiesa? – mergaitė susiraukė.
– Šlykštu, – pritarė jai. – Jūs medikė?
– Ruošiuosi. Tėvai verčia. Aš noriu būti pianiste, kompozitore. Man bjaurus vaistų kvapas, bijau kraujo, ligonių, lavonų, negalėčiau prie jų net pirštu prisiliesti. Man baisu net kalbėti apie tai. Jau geriau mirsiu pati...
– Ką jūs, – pertraukė ją Antanas, – nereikia pulti į paniką. Visada galima rasti kokią nors išeitį, – bandė pažvelgti jai į akis, deja, tamsuojančiose akiduobėse tvyrojo pievų ūkas, apvedžiotas kerinčios šviesos nėriniais. Saulės spindulių ir šešėlių žaismas pasunkino jos vokus, nudažė juos švino spalva, virpčiojantys šerkšnoti blakstienų šešėliai paakius išmelsvino it plonytį pavasarinį ledą. – Jūs galėtumėt, pavyzdžiui, ištekėti, – ištarė pirmą pasitaikiusią mintį, šovusią jam į galvą.
– Tikrai? – mergaitė iškart pagyvėjo. – Įdomus pasiūlymas.
– Aš tik šiaip sau pasakiau, – sumišo Antanas ir pagalvojo, kad jos balsas skamba kaip krištolinis šaltinio vanduo. Nuo jos padvelkė vėsa.
– Mano vardas Simplicija.
– Labai sudėtingas. Aš tuoj jį užmiršiu.
– Licija.
– Taip daug geriau.
– Ką tik baigiau vidurinę ir muzikos mokyklą.
– Nuostabu.
– Ir kas čia nuostabaus? Aš noriu skambinti pianinu.
Šviesos virsmas rūkais, spalvomis... šiurpulingos šviesos persimainymai jį nejuokais nustebino.
– Aš studijuoju tapybą. Mano tėvai buvo nepatenkinti. Jie savo sūnų įsivaizdavo kunigu. manė, kad man nepavyks, kad grįšiu namo, atgal į kaimą, ir labai nervinosi, kad man pasisekė. Mama verkė. Ji sakė, kad jos sūnus bus ištvirkėlis, girtuoklis, nevidonas, visiškas netikėlis, bet aš jų neklausiau.
– Jūs – ne mergaitė.
Saulės šviesa susilpnėjo. Atplaukė debesys – laisvi ir švelnūs. Jų pavidalai danguje nutapė keisčiausius sidabrinius paveikslus, rodė ateities vizijas, Antanas pabandė jas suvokti: senovėje žmonės burdavo iš debesų. Jis pamatė savo siluetą, šalia – išskydusią mažo vaiko figūrėlę, kuri vis ryškėjo, didėjo ir pamažu ėmė griūti ant jo silueto, kol visai uždengė.
– Man reikia pastoti, – po geros pauzės pasakė Licija.
– Kodėl gi ne, – tarstelėjo vis dar žiūrėdamas į debesis.
– Vaikas. Taip. Vaikas, – ji nusijuokė. – Kaip paprasta.
Antanas krūptelėjo. Jo meilužė bijojo pastoti. Ir jie labai saugojosi.
– Vaikas ne žaisliukas ir ne kačiukas, – pamokomai pasakė.
– Esat labai rimtas žmogus, – kažkaip keistai įsispitrijo į Antaną, bet jos akys liko neįžvelgiamos. Balandiškai pakreipė kaklą ir šviestamsiai plaukai slystelėjo ant kairiojo peties. – Kur jūs gyvenat?
– Et, – jis mostelėjo ranka, – nuomoju palėpę. Esu skurdžius. Studentas. Vos išgaliu nusipirkt dažų. Ateityje bus tas pat. Juk žinojau. Iš meno mažai kas gali pragyventi.
– Niekai. Norėčiau pamatyti tą palėpę. Mano tėvų namas prikimštas brangių baldų, nereikalingų daiktų, turiu vaikščioti atsargiai, kad ko nors netyčia nesudaužyčiau. Į svečius ateina tėvų draugai, pažįstami ir valandų valandas mala nesąmones. Privalau būti mandagi, šypsotis, nežiovauti. Kankynė. Tėvai nori, kad būčiau tokia pat kaip jie. Kvaila. Aš niekuo į juos nepanaši. Iš praeities atkapsčiau, kad vienas mano prosenelis iš tėvo pusės buvo garsus muzikantas, bet... savo gyvenimą jis baigė labai tragiškai, tad... manau, kad tėvai nori mane apsaugoti nuo kažko panašaus.
– Nuo likimo nepabėgsi, – išsprūdo jam.
– Pakvieskit mane į svečius. Noriu pamatyti, kaip jūs gyvenat.
– Dabar?
– Taip. Prašau. Labai noriu. Prašau, prašau, – maldaujamai sudėjo plaštakas prie lūpų ir palenkė į priekį galvą.
– Baisi netvarka ten. Man gėda... – sulemeno Antanas.
– Dievinu menišką netvarką. Esu laiminga su jumis susipažinusi. Prašau.
Licijos balsas šviesiomis vilnimis raibuliuodamas apgaubė jį, ėmė smarkiai sūpuoti, kelti svaigion aukštybėn, girdėjo ir tankų savo alsavimą, duslius širdies dūžius; jį išpylė prakaitas.
– Gerai, – sumurmėjo.
– Važiuojam! – ji pašoko nuo kėdės.
– Tu su mašina?
Nejučiom pasakė: tu.
– Aš nepaklausiau tavo vardo? – ji švelniai nusijuokė.
Jie pradėjo tujintis.
Karštis atlėgo. Šviesa tapo glamonėjančiai rami. Sėdėdamas šalia Licijos negalėjo atitraukti akių nuo jos vaikiškų rankų, laikančių vairą. Labai aiškiai matė odos šerpetėles, mėlynas venas ir išsišovusį smulkų riešo kauliuką; permatomos rankovės buvo nukarusios iki pat alkūnių.
– Tu gyveni vienas. Tikrai vienas? – paklausė įtemptai žiūrėdama priekin.
– Taip, – atsakė svajodamas, kad ši vasaros diena niekada nesibaigtų, kad jie visąlaik važiuotų ir važiuotų be sustojimų, be tikslo, be jokios aiškios minties, be krypties, it besvoriai kažkur plevenantys garsai.
Palėpė pasitiko juos šilta, jaukia prietema, visi langai buvo atlapoti ir iš lauko vidun plūdo tolimas miesto ūžesys. Licija abejingai apsidairė aplinkui ir atsisėdo prie stalo.
Išvirė kavos, labai apgailestavo, kad neturi nė lašo alkoholio.
– Man reikia vaiko, – staiga ji pasakė. – Dabar.
Už lango pasigirdo kažkoks dzvanktelėjimas.
Jis bandė nusijuokti.
– O kuo aš čia dėtas?
– Vaje! Jis pamiršo! Tu gi pats man pasiūlei.
– Aš tik pamaniau...
– Klausyk. Tu man aiškiai pasakei. Ir aš apsidžiaugiau.
– O tu neturi draugo?
– Ne.
– O tavo klasės draugai?
– Pusgalviai! O tu – subrendęs vyras. Ir patikai man iš pirmo žvilgsnio. Menininkas. Geras žmogus.
– Iš kur žinai, kad geras? – nusistebėjo.
– Žinau. Tavimi galima pasitikėti.
– Ačiū. – „Nenoriu galvoti apie jokį vaiką, – mąstė. – Tam aš visai nesubrendęs. Pirma man reikia užbaigti Dailės akademiją.“
– Mano tėvai tau padės. Skurdo nematysi. Bus butas, mašina ir visada turėsi pinigų.
Jos balsas kažkuo priminė azijietišką dainavimą: tęsiamai, melodingai tariami žodžiai, tokie pirmykščiai gryni atbalsiai... „Ji kalba tik apie mane, – pagalvojo stebėdamasis. – Na ir keista diena.“
Po kiek laiko tarsi sau sušnibždėjo: „Jei nebus vaikelio, o tik mano nuopolis...“
– Anksčiau ar vėliau, – jis bandė nusišypsoti.
– Man reikia vaiko. Dabar. – Primygtinai pakartojo: – Dabar.
– O aš? Kas jį augins?
Nustebusi pažvelgė į Antaną.
– Tu.
– Aš? Kodėl aš?
– Todėl, todėl... – ji pradėjo mikčioti, – tiesiog manęs čia nebus.
– Dumsi į užsienį? – bandė kvosti.
Licija tylėjo, paskui pasakė:
– Mano toliai labai neaiškūs. Todėl tu auginsi vaiką.
– Bet mes jo dar neturim.
– Reikia pasistengti. Egzaminų nė už ką nelaikysiu! Jau šiandien tėvams pasakysiu, kad esu nėščia.
– Bet aš negaliu taip. Tai ne meilė.
– Nebūk juokingas.
Jis priėjo prie lango. Apačioje su šunimis lakstė vaikai. Jų balsai skardeno jau vakarėjančiame ore. Buvo matyti tamsrožiai gėlių ūgliai. Mažyčiai stipraus kvapo sūkurėliai gelzganais ratilais pamažu kilo aukštyn palėpės link. Jis užtraukė užuolaidą. Gilioje prietemoje palėpė jam pasirodė panaši į sūrpelkę.
– Turbūt daug pinigų moki už šią daržinę? – paklausė nužvelgdama lubas ir sienas.
– Nemažai, – burbtelėjo; tai meilužė apmokėdavo jo sąskaitas, o ateityje visas išlaidas padengs gražuolės tėvai. „Neblogai, jei tik nemeluoja. Nepanašu. Pati dar vaikas, visi juk turi bėdų, bet jei bijosiu, niekad gyvenime nieko nepasieksiu. Mes tiesiog mylėsimės... it triušiai. Puiku, – mąstė, bet akimis suradęs Licijos veidą prietemyje įžvelgė keistą sąstingį, veido bruožai buvo net iškreipti siaubo, ji vilkosi vieną drabužį po kito prisiversdama, šit ištiesė aukštyn laibas, vaikiškas rankas, – o... kokia sunki pradžia.“
Stipriai apkabinęs bandė bučiuoti. Kietai suspaustos lūpos nutvilkdė šalčiu, pradėjo drebėti ne tik lūpos, bet ir visas jos kūnas.
Kažkokie žvangesiai atsirito iš apačios. Sumašalėję vaikai išdykavo su šunimis, lakstydami po šiltas vakaro niūkanas.
Gulėjo nuoga, įsitempusi, ištiestomis rankomis lyg pasmerktoji. „kaip gaila, – vėl pamanė, – neturiu nė lašelio alkoholio.“
Prislopintu balsu ji ėmė kalbėti:
– Manęs niekas nė pirštu nėra palietęs, – kuždėjo, ir jos balsas dabar buvo net suplonėjęs ir taip pat virpėjo.
– Esi per graži, – pasakė ir pamanė: „dažniausiai visi turi reikalų tik su šliundrytėmis.“
Sueities laukė paklaikusi iš baimės, bet buvo pasiryžusi tokiai „aukai“. Ir pamažu jis ėmė suvokti, kad tai – auka, bet jis su tuo tarytum nesusijęs. gal reikėtų pasimelsti prieš įsiskverbiant į ją?
Vieną akimirką vietoj jos veido išvydo tobulos formos kaukolę juodomis akiduobėmis, paskui pamatė erzinančiai grakštų visą jos skeletą; norėdamas įsitikinti, kad nesapnuoja, ranka palietė įtemptas, kietas, veik akmenines jos šlaunis. Gulėjo jo lovoje lyg ant aukuro. Palėpės erdvė virto kažkokia tiršta, sunkia materija, sakytum nematomu debesiu, atsiųstu iš aukščiau. Slogioje neregimybėje ta pati nežinoma jėga (gal Aukščiausioji?) aplink juos jau elektrino orą.
Visiškai beaistris kūnas bolavo priešais Antaną, pripildytas sūrimo, tačiau begalė jautriausių, nematomų šiušelių pamažu kilo iš jo gelmės. Pradėjo kramsnoti jos ausų lezgelius. Pirštai lėtai judėjo kūno pakraštėliais. Bandė vietoj Licijos įsivaizduoti savo meilužę, pašėlusią, geismingą; į ausį liejo įmantrius keiksmažodžius, rafinuotas nešvankybes, kaip pažadinti jos kūne tūnantį gašlumo demoną, kiek laiko turi praeiti, kiek?
Skardus vaikėzo švilpsnis apačioje įsigavo tarp judviejų.
Lėtai, labai lėtai nebyli geismo kalba juos užvaldė. Pagaliau įėjo į ją ir Licija sukriūkė baisiu balsu. Ją ėmė purtyti stiprūs dūriai; klyktelėjusi išsirietė traukoma konvulsijų, paskui krito atgal kartu su juo į lovą, vėl pakilo...
Jie atsidavė nežabotam seksui, ko negalima buvo net nujausti, matyt, atsiskleidė gaivališkoji Licijos prigimtis; išnyko šis pasaulis, liko tik šėlsmas, šėlsmas, o gal beprotybė.
Paskui abu iš karto užgriuvo sunkus, liguistas miegas.
Atsibudo nežmoniškai jos geisdamas. Buvo jau tamsu.
Prieš atsiduodama Licija kažką pasakė, ir jos balsas tamsoje užklojo Antaną deimantinėmis dulkėmis, tarsi jomis būtų virtęs visas jos kūnas, o šalia gulėtų tik ištįsęs skeletas; jis truputį pašiurpo, bet tuoj leidosi užvaldomas juodų juodžiausios seksualinės magijos. Jam pasirodė, kad dulkina tūkstantmetę patirtį turinčią kurtizanę...
Pagaliau nuovargis jį įveikė.
Antaną pažadino silpnas durų girgžtelėjimas.
Pliupančiuose po visą namą tirštuose juoduliuose vos girdimai sušnarėjo skrendančios dulkės. Kažkas uždarė duris. Ir dulkės nurimo. Garsiai šaukdamas Liciją vardu, Antanas bandė ją sulaikyti, bet ji pasitraukė lyg vizija.
Tarsi gimdyvės patalai brėkšmoje raudonavo lova. Susivyniojęs į kruviną paklodę, krito ant šlapio, kiaurai permirkusio čiužinio.
– Nesąmonė, – garsiai pasakė. – nesąmonė, – pakartojo.
Gulėjo it užrištomis akimis, kol nuo ryto vėsos pašiurpo oda.
Sutiko ją gal po kelių mėnesių toje pat kavinėje – viduje, nes lijo. Tirpstančioje žalsvoje šviesoje giedaliuojantis Licijos balsas sklandė kažkur aplink jį, dar nepasiekdamas sąmonės. Susuktos ant pakaušio į didelį apvalų kuodą garbanos pavertė ją milžiniška usnimi, išdidžiai ir pergalingai iškėlusia aukštyn savo pūkuotą plaukų rutulį. Dar niekuo neypatingas, lengvai čiurlenantis jų pokalbis lėtai liejosi lietaus prietemyje. Staiga jį persmelkė šaltis, kažkokia negera nuojauta. Licija mūvėjo baltomis pirštinaitėmis („gal dabar tokia mada“, – pamanė), kaklą buvo apsirišusi balta skarele.
– Mes turėsim kūdikį, – pranešė. – Berniuką. Tu jį pavadinsi Eumantu.
– Aš? – jis nustebo. – Ne tu?
– Taip. – Licija žiūrėjo dūmuotomis akimis. – Tu jį pavadinsi Eumantu.
– Gerai, – jis bandė nusišypsoti, norėjo paklausti apie judviejų vestuves, bet neišdrįso, tik numovė nuo jos dešinės rankos pirštinaitę ir nustėro. Į akis smogė mėlynas ribėjimas. Licija mūvėjo žiedą su mėlynu brangakmeniu. Jam atėmė žadą: žiedas buvo neregėtai keistas, nuo brangakmenio į visas puses sklido melsvos šviesos pluoštai.
Licija bandė nusijuokti, tačiau jai iš gerklės išsiveržė tik sausas gargesys.
– Mes turėsim berniuką, – užkimusiu balsu pakartojo, – Eumantą, – isterišku mostu ištraukė iš jo delnų ranką ir tuoj apsimovė pirštinaitę.
– Koks žiedas, oje... – suvapėjo Antanas.
– Taip, – sausai tarstelėjo, – greit visi mano pirštai bus žieduoti.
– O... jė, o... – jis beveik sudejavo. – Kodėl?
– Neužduok klausimų, į kuriuos nėra atsakymų, – dabar suūkčiojo it fleita.
– Keliaujam pas mane, – pakvietė Antanas. – Aš dar negaliu atsipeikėti nuo šios žinios. Mes turim aptarti...
– Gerai, – ji abejingai sutiko.
„Ūkas jos akyse, ūkas, daugiau nieko...“
Nuėjo prie baro ir nusipirko šampano butelį.
Kažkas tamsaus ir šlykštaus buvo joje, jos grimasoje, net balse.
Pro šalį slinko lietinga vasaros popietė, beformės drėgmės dėmės, vandens klanai, šlapi medžiai, praeiviai purvu aptaškytais skvernais.
Palikę mašiną apačioje, glūdžiu, pažliugusiu takeliu kopė į kalną. Vandens adatos virto sidabrinių lašelių uruliais ir šnarėdamos apgaubė juos, o paskui ir visai nustojo lyti. Sužvilgo balų gyvsidabris su palinkusiais į jį baltadryžiais vilkdalgiais. Šaltame danguje nudryko baugios kraujosruvos.
– Tas namas panašus į didelį urvą, – pasakė užvertusi galvą aukštyn.
Didelis, tuščias ir visada tamsus namas su senoviniais aukštais kaminais, įsirėžusiais į vėjų košiamą erdvę, stovėjo ant plynaukštės. Smarkiai atsikišusios į priekį mansardos pagyvino jo viduramžišką siluetą.
– Man jis patinka, – pasakė Antanas.
– Kodėl čia niekas negyvena? – nusistebėjo Licija.
– Šeimininkai – užsienyje. Nežinau, kada grįš.
– Norėčiau jį apžiūrėti, – tarė.
Miglos kamuolėliai jos akyse dar labiau sutirštėjo, šypsena subolavo veide lyg siaura prorėža, it neišskaitomas runos ženklas. Antanas prisiminė jų sueities konvulsijas... dabar prieš jį stovėjo tarsi ta pati mergaitė, o gal gąsdinanti nepažįstamoji. „tuoj aš tave paimsiu, – galvojo, – ir it nesibaigianti agonija pasklis geismo aimana, iškreipdama šiuos tobulus veido bruožus, gal išgirsiu pošvelnį, kimų juoką, gal nepažįstamos parsiduodančios moters laukinį inkštimą, pamažu pereinantį į pamišėlišką, nepaliaujamą ir nenumaldomą urzgimą“, – kažkas be galo šlykštaus dabar buvo joje. Ne kalba, o tikras giedojimas ėmė jį nervinti, trikdė spinduliuojantis žiedas ant jos piršto: jis švietė net pro pirštinaitę...
– Dulkės. Vien dulkės, – purtė ranką; netyčia kažkur brūkštelėjo ir sutepė baltą pirštinaitę. – Negyvenamos patalpos. Viena čia bijočiau naktį.
Jie ėjo per tuščius, šaltus kambarius purvinais langų stiklais, stabtelėjo viename, kurio sienas Antanas buvo ištapęs fantastiškomis gėlėmis, nes jo lubos su paauksuotais lipdytais ornamentais buvo jį sužavėjusios, tik nežinia ką pasakys sugrįžę šeimininkai, gal lieps viską užtepti baltai.
Už palėpės lango kriunėjo varnai ir šūkavo, švilpavo tie patys vaikėzai. Užuolaidos buvo atitrauktos. Apvilktos raisto gliaumos Licijos akys dienos šviesoje žiūrėjo tiesiai į jį: veik pro rūką dabar jam pasimatė sidabrašvinis, niūrus rainelių mirgėjimas. „kraupus yra tas jos akių nušvitimas, – pagalvojo, – mirksnis, ir vėl tiršta migla, vėl patamsėjimas – keistos rūko kasyklos.“
– Gal nebesusitiksim, – dviprasmiškai tarė užsikeldama koją ant kojos.
– Ša! Nekalbėk nesąmonių. Juk mūsų vaikas.
– Tavo.
– Pala, pala... – jis sutriko: bet kada galėjo įgriūti meilužė. Sutartu laiku jie nebuvo susitikę. Anė paskambino ir atsiprašė: jos vaikas negaluoja. Labai jos norėjo, deja...
– Kita būtis... – Licija pradėjo kažką piktai paistyti.
– Nereikia, – pertraukė ją Antanas ir staiga apkabino. Skarelė nuslydo ir liko jo rankoje. Licijos kaklas buvo nusėtas mėlynėmis. – Ak! – nustėro Antanas: – Ir koks žvėris tave apkramtė?!
Licija išbalo. Pribėgusi prie lovos nugriuvo aukštielninka, pirštinėtą ranką nukorusi žemyn. Ji sunkiai trūkčiojamai alsavo. Jam praėjo bet koks noras ją bučiuoti, juolab mylėtis.
– Pasakyk! – pripuolęs ėmė purtyti it kokią lėlę. – Sakyk, kas jis?!
Licija tylėjo. Buvo panaši į kankinę, paskui jos veidas visai paklaiko.
– Nemušk manęs, – paprašė.
– Tu išprotėjai, – Antanas truputį nuo jos atsitraukė. – O vertėtų tave prilupti, – jau aprimęs pasakė. Magnetinis brangakmenio mėlis net pro purviną pirštinaitę žeidė akis; jos balso apžavai, ta melsvuma nuo žiedo, kaklas... kas?! – Kas jis?! – vėl suriko ir dar smarkiau ją papurtė.
– A! A, aa!.. – jos balsas lyg sidabruotas voro siūlas staiga nutrūko.
Apačioje pasigirdo triukšmas. Meilužė kumščiais daužė duris.
– Šeimininkės sesuo atėjo. Išleisiu tave pro kitas duris. Nenoriu aiškintis. Kelkis! – „Jos nesusitiks, bet mašiną Anė tai matė. Na, ir kas? Ką nors sugalvosiu.“ – Licija skubiai apsirišo kaklą skarele. – Ane, nustok! Ateinu! – suriko į apačią.
Išlydėjęs Liciją pro galines duris, atidarė kitas.
Ir tai buvo tik prakeiksmo pradžia.
Praėjo vasara. Iš gražiosios Licijos negavo jokios žinios. Vieną vėlyvo rudens popietę klaidžiojo po kalvotas užmiesčio vietoves, tai buvo jo mėgstamiausia pasivaikščiojimų vieta. grynas oras, susikuprojusios kalvos, atsivėrę kvapą gniaužiantys spalvynai, pačios mįslingiausios spalvos, pasirodydavusios lapkrityje, – tikras įkvėpimo šaltinis. aukščiausios kalvos papėdėje, prie krūmokšnių išvydo Licijos mašiną: Antanas negalėjo patikėti savo akimis. Ką tai galėtų reikšti? Gal Licija jį sekė? Gal dabar jie susitiks? Kvaila. Galėjo pas jį atvažiuoti, o gal suprato, kad turi meilužę. Moterys labai jautrios. Gal paprašys, kad ją vestų? Jis spėliojo.
Apačioje plytėjo šviesmelsvės tuščios laukymės, viena perkarusi karvė rupšnojo šerkšnotą rusvą žolę, daugiau nieko nebuvo matyti; dėl viso pikto užlindo už medžio ir įbedė akis į kalvos viršūnę. Ką ji veikia šioje dykynėje? Jau buvo išmetęs Liciją iš galvos: gražuolės tokios jau yra – nenuspėjamos, ir sau pasakė, kad tai buvo tik nuotykis, keista nepažįstamosios užmačia; ji negalėjo nuo pirmo karto pastoti, melas, paiki kaprizai. Dabar Antaną apėmė smalsumas.
Ilgai laukti neteko. Pamatė ją sunkiai krypuojančią nuo kalno. Buvo apsitempusi trumpu, tikriausiai dar mokykliniu paltu, kuris išryškino didžiulį pilvą. Siaubelis! Ji nemelavo. Tuoj gimdys! Ko jai reikėjo ant tos aukštos kalvos?
Licija sėdo į mašiną ir nuvažiavo. Antanas net pasipurtė. Kas ten gyvena? Jis tuoj išsiaiškins.
Ėmė kopti aukštyn. Kraupiai styrojo dideli kelmai. Nuo visaip išsikreivinusių medžių krito keistai užlūžę šešėliai. Antanas užkliuvo už juodo apšerkšnijusio katino, kurį iš pradžių palaikė kelmu. Pasilenkęs palietė jį ranka. Buvo sustingęs, labai šaltas, matyt, seniai nustipęs. Užuodė dvoką. Staiga prašvilpė vėjo gūsis. Šmėkliškai dejuodami, traškėdami susiūbavo medžiai.
Katinas stebėjo Antaną baltomis, išvirtusiomis akimis.
Pakilo rūkas. Nieko aplinkui negalėjai įžiūrėti, vos spėjo pamatyti ant kalvos viršūnės į žemę sulindusią lūšną. Aplinkui barkšojo milžiniškos varnalėšos, dagiai, sumedėjusios garšvos, dilgynės. Ragana ten įsikūrusi, pamanė ironiškai šypsodamasis, Licija buvo atvažiavusi pas ją išsiburti. Žinoma. Rytoj jis čia ateis, gal ir jam išmes kortas.
Tūkstantis nusprogusių katinų! Šalimais stovėjo šikinykas ir iš jo sklido smarvė. Po kojomis voliojosi popieriai, šiukšlės.
Kitos dienos pavakarys buvo gražus, net saulėtas. Raudoni saulės spinduliai lyg kraujas sunkėsi pro kreivų medžių šakas. Aplinkui pliumpsėjo daugybė kranklių. Už krūmokšnių pasigirdo išgąstingas ūbavimas ir kažkoks gaudesys. „Erdvės čia – lyg šarvojimo salės, šaltos, baisios“, – pagalvojo dairydamasis aplinkui.
Iš lūšnos išlindo vyriškis, panašus į suodiną žarsteklį ar suanglėjusį šešėlį, ir ėmė lakstyti grakščiais šuoliais priešais sumedėjusių žolių sieną. Žėrinčios ore jo galūnės skleidė kažkokius dzingsinčius garsus.
Staiga jis sustingo vietoje. Ryškiai raudoname fone jo žvėriškas siluetas Antanui sukėlė siaubą. „veik koks apsėstasis, gyvenantis atokiai nuo žmonių, skarmalais apsivilkęs, gal beprotis...“ – pamanė ir vieną akimirką iš baimės jam pasirodė, kad kalva pakilo aukštyn į dangų kartu su lūšna, su jos šeimininku ir ėmė virpėti violetiniuose ūkuose; labai pamažu viskas vėl grįžo į savo vietas, sunki erdvė it maišas apgaubė Antaną.
– Ei! – suriaumojo. – Kas tu toks?! – ir iššiepęs akinamai baltus dantis ėmė artintis. Buvo klaikiai išsitatuiravęs. Nuo kiekvieno žingsnio, rankų mosto ant kojų ir riešų sužvangėdavo apyrankės.
„Nepanašus į elgetą. Su auskarais. Jo reakcija nenuspėjama. Tikras velnias.“
Baisūs rykliški dantys priartėjo prie Antano.
– Ko nori?! Ko? Atsivilkai neprašytas! – sustūgo, ir jo akių baltymai, išraizgyti žydromis gyslelėmis, išsprogo, užvirto aukštyn. – Ko tau reikia?
– Vakar pas jus buvo atvažiavusi mano žmona, – suinkštė Antanas.
– Žmona?! – užvertęs galvą pradėjo pašėlusiai mauroti. – Ką gi, lįsk į vidų, – nustojęs kvatoti, galinga letena mostelėjo į susmegusias duris, apyrankės taip sudžeržgėjo, kad nudiegė ausis. – Pasišnekėsim.
Antaną nupurtė drebulys. Nežinia, gal mįslingas išsivadavimas jo laukė. Atsigręžė, per petį pažvelgė į dangų. Tarp debesų brinko nešvarus raudonis, ir sutemiška šviesa jau slinko ant kalvų.
Susirietę, beveik keturiomis, įrėplino vidun. Irštvoje buvo tamsu. Dvokė neišneštas pamazgų kibiras. Nuo neseniai pakurtos krosnies sklido šiluma. Šeimininkas uždegė žvakę. Prie lango stovėjo sukrypęs stalas ir dvi kėdės, prie sienos – nežinia kokio žvėries kailiu užklotas guolis. Daugiau nieko. Asla buvo plūktinė. Antanas atsisėdo ant kėdės.
– Labai gerai tave suprantu, – burna lyg žiaunos prasivėrė, tamsi oda nuribėjo nelyg sidabriniais žvyneliais, vienas mirksnis ir vėl prieš Antaną mūksojo žmogus siaubūnas. – Žinok, tas reikalas beviltiškas, – tarė ir niūriai nusijuokė. Jo akys buvo žuviškai pilkos su žėruojančiais akių baltymais. Kalbėjo keistu gomuriniu balsu su akcentu, kaip arabas ar turkas. Dantimis atkimšo ropinę. Į stiklus įpylė kažko panašaus į dzūkišką ruginukę ir pastūmė plastmasinę lėkštelę su raugintais agurkais. – Aš nenoriu tavęs žudyti. Užauginsi jos vaiką. Jei būčiau toks baisus, kaip įsivaizduoji, man tatai nerūpėtų. Viskas. Daugiau neturim apie ką šnekėti.
Nuo pilkos nelyg iš po žemių išraustų įkapių odos sklido trūnijančio medžio kvapas, ir jį beveik nustelbė paplavų smarvė.
Antanas tylėjo. Kanibališkas vypsnis iškreipė šeimininko lūpas. Pastūmė stiklą.
– Išgerk.
Išlenkė stikliuką ir pajuto, kaip jį apėmė įniršis. Baimė nuslūgo.
– Tai mano žmona, mano vaikas! – sukliegė. Staiga iš pykčio spazmai sugniaužė gerklę ir išsprūdo juokingas šnypščiantis garsas, Antanas sumojavo rankomis ir užsičiaupė.
Velniažmogis žiūrėjo kažkur už regėjimo lauko, paskui pasityčiodamas pasakė:
– Įkišai, ištraukei, įkišai ir – žmona. – Jo balsas buvo ledinis. Antanas garsiai nugurgė seiles. – Už tokius veiksmus reikia atsakyti, todėl vaikas paliekamas tau.
– O Licija?
– Jos daugiau nematysi.
– Absurdas! – ėmė rėkti Antanas. – O kaip aš auginsiu vaiką, jei nieko neturiu?!
– Pasirūpinsim.
–Tai Licija su jumis susižiedavusi?
Pažvelgė su panieka it į kokį vabzdį ir ištarė nesuprantamą žodį. Antanas iš ropinės pats įsipylė ir išgėrė. Svetimšalis negalėjo jai būti brolis ar giminaitis, jis – iš kažkur atsibastęs banditas. Jo kėslai neaiškūs.
– Kodėl kišatės į asmeninius reikalus? Palikit mus ramybėje!
– Užsičiaupk!
– Neužsičiaupsiu.
– Šit kaip!
Juodaskūris atsistojo, žvangančiomis letenomis pačiupo Antaną, išgrūdo pro duris ir iš visų jėgų metė nuo kalvos.
Net nesurikęs krito žemyn galva į šaltą lapkričio tamsą.
Žemyn, žemyn, žemyn.
II
Perlų šviesumo erdvė spinduliavo prieš Eumanto akis. Sėdėjo atsainiai išsidrėbęs didžiojoje terasoje ir rūkė pypkę. Atšlepsėjo Achis ir paklausė, ar ponas pageidautų ledų.
– Kavos ir ledų, – pasakė Eumantas, primerktomis akimis žiūrėdamas į palaimintas, neaprėpiamas savo platumas. Apgaubtas išsvajotos vienatvės jautėsi bibliniu pranašu, galingu vyru. Iki pat horizonto plytėjo jo valdos.
Achis atnešė kavos ir ledų, padėjo priešais Eumantą.
– Gal dar ko nors pageidausit, pone?
– Nieko.
Eumantą saugojo rūmai su juodu bokšteliu ir milžiniškas jo paties sukurtas parkas. Su džiaugsmu pasmerkė save šiai kosminei vienatvei. Žinojo, kad nieko jau nebepamatys iš savosios praeities, nebesutiks iš ten nė vienos gyvos būtybės. Šie rūmai yra kitame pasaulyje. aplinkui tvyrojo biblinė ramybė. už keleto kilometrų nuo čia, ant kalvos, buvo įsikūręs nedidelis miestelis. Jis atrodė lyg padarytas iš spalvoto stiklo ir plieskė iš toli įvairiausiomis spalvomis. miestelį supo miškai ir laukai. Auksiniai saulės atšvaitai mirgėdami slinko laukais. Jam niekada nenusibosdavo jų stebėti. Juodasis bokštelis buvo tikras jo išsigelbėjimas. Iš kitos pusės ošė jūra, tikrasis amžinybės simbolis.
„Viskas beviltiška, – dažnai mąstė, – šie begaliniai toliai svaigina, kartais atrodo, kad girdžiu stebuklingą muziką ir net kažkokius nežemiškus balsus, bet niekad iš čia neištrūksiu, niekad nebepamatysiu savo Tėvynės, vardan pinigų tapau baisiu piktadariu ir nusiboginau į patį pasaulio kraštą; nors jis ir be galo gražus ir nepaprastas, bet baimė niekur nedingo, sąžinė neužmigo. Atpildas už mano padarytus nusikaltimus gali bet kurią dieną mane užgriūti. Ramybė apgaulinga, už beprotiškus pinigus ištobulintas, nušlifuotas gamtos prieglobstis – laikinas, klastingas. Mane suras. Mane išduos šio rojaus kraštovaizdis, juk iš lėktuvo matyt kaip ant delno manosios dausos. Jie mane suras. Niekur aš nepabėgsiu, tik į savąjį kapą.“ Tokios ir panašios mintys jį kamuodavo nuo pat ryto, norėdamas apsiraminti puldavo į jūrą ir ilgai plaukiodavo, grįždavo iš jos apsivalęs ir atjaunėjęs.
Iš rožyno pakilo juodosios būtybės ir nučiuženo jūros link. Eumantas nerimastingai apsidairė ir vėl pašaukė Achį.
– Ko pageidausit, maloningas pone?
– Taurę baltojo vyno. Ir būk geras, nepalik manęs vieno.
– Gerai, mano pone.
Tolimos baimės virpuliai perbėgo Eumanto kūnu, bet gurkštelėjus vyno raumenys atsipalaidavo, tapo lengviau kvėpuoti.
Žemę savo parkui ir rūmams nusipirko kartu su vietiniais, visiškai laukiniais gyventojais, kuriuos jis vadino singsingais. Gauruoti, aštriais baltais dantimis, ištvermingi ir patiklūs, jie greitai tapo geriausiais Eumanto draugais – pavaldiniais ir pagalbininkais. Juos nesunkiai prisijaukino. Išmoko su jais susikalbėti. Singsingai buvo ištikimesni ir labiau atsidavę nei šunys. Bijodami, kad Eumantas neišvytų jų lauk iš savo valdų, nuoširdžiai jam tarnavo. Galima sakyti, jie ir užaugino jam šį parką, o Eumantui atrodė, tarsi patys dievai būtų jam nuleidę iš dangaus šį brangakmeniais žėrintį rojų. Labiausiai pasitikėjo stipriu singsingu vardu Achis. Jis privalėjo visąlaik sukinėtis kur nors netoliese, nes Eumantą kamavo persekiojimo manija ir vaidenosi, kad anksčiau ar vėliau jis bus nužudytas, o Achis meistriškai valdė didžiulį peilį, panašų į durklą. Jis prisiekė, kad jei pamatys, jog šeimininkui gresia pavojus, nedvejodamas smeigs peilį iki pat kriaunų į priešą.
– O ar esi ką nors nužudęs? – paklausė jo Eumantas.
– Aha. Daug, daug, – jis kreivai šyptelėjo. – Žvėrių. Žmonės čia nesirodo. Jie gyvena miestelyje. Atbėga tik vaikai. Jie įkyrūs, bet linksmi. Neblogi vaikiūkščiai.
Žiūrėdamas į Achį Eumantas nusiramino. Dangaus atspindžiai slinko žeme iki pat bokštelio. Oras aistriai kvepėjo gėlėmis, prinokusiais vaisiais ir egzotiškais prieskoniais. Nuostabūs pūkuoti medžiai, visada pasipuošę nevystančiais gelsvais žiedais, paukščių giesmės, švelnus dangaus mėlis ir amžinybės dvelksmas supo jį kiekvieną dieną, bet žinojo esąs žiaurus valdovas; šie rūmai, šios platybės buvo iškilę iš pačių žemės gelmių, kas jam darbo, kad žuvo daugybė paikų žmogelių, jie patys to prisiprašė, juk atsiranda kažkas už juos žymiai protingesnis, taip visada būna, per amžius. Ramino save.
Pakrantėje augo pušys, ąžuolai, visokie krūmynai. Skraidė sakalai, pilkosios žąsys, ant bangų suposi kirai. Į dangų stiebėsi rūsčios, įvairiaformės, įvairiaspalvės uolos, it nagingiausio auksakalio sukurti meno šedevrai. Maloni, bet kartu ir stingdanti kraują melancholija apimdavo bežiūrint į laibus smaigalius.
– Veizėkit, pone, ten – daugybė paukščių, – Achis pirštu parodė į uolas. – Ten jų namai.
Ant uolų, padengtų senovinės jūros nuosėdomis, kybojo baltųjų paukščių lizdai, virš svaigių bedugnių kilo skardžiai, vaivorykštės spalvomis žiburiavo žemyn almantys kriokliai, daugybė kalnų ožkų riogsojo ant atbrailų ir bliovė tarsi iš paties dangaus. Aukštybėse sklandė karališkieji grifai.
– Gyvenimo pakriaušė! – garsiai atsiduso Eumantas. – Ir kas mane čia atnešė?
Išties. Aplinkui glūdėjo įspūdingos iškyšulių ir tarpeklių sanklodos, staiga atsiverdavo paslaptingos griovos ir gilūs plyšiai, iš kurių netikėtai iššokdavo laukinės katės, jaguarai.
– Nesibaiminkit, pone. Jie nepuls, nes aš – su jumis, – krizeno Achis išsiviepdamas iki pat gauruotų ausų.
Naktimis aplink rūmus skraidžiojo ir ūbaudavo akiniuotosios pelėdos. Kada nors Eumantas čia atras savąją donją Aną arba meliuziną, prigludusią prie uolos, gręžiančią šlapius plaukus.
Vėlyvą popietę vaikščiodamas pakrante išvydo plokščiagalvį Tiktaliką. Jis buvo išlindęs iš jūros. Tiktalikas turėjo sąnariuotus pelekus, padengtus plaukimo plėvele. Jis tuoj murktelėjo atgal į vandenį. O vieną rytą Eumantas labai nusigando pamatęs po audros ant kranto išmestą amfibiją – aklą, labai balto kūno su keturiomis keistomis galūnėmis, – ji buvo milžinė. Panaši į moterį.
– Ar čia kur nors yra moterų? – paklausė Achio.
– Tik mūsiškės, – pasakė ir supratingai linktelėjo galvą. – Poną galiu supažindint...
– Ne, ne! Nereikia. Aš tik šiaip paklausiau.
Už uolų driekėsi kvapnūs raudonųjų žolių kilimai, per juos į savo būstus maknodavo singsingai.
Jo pagal antikos taisykles pasodinto parko centre buvo baseinas. Dugnas – išgrįstas senovine mozaika. Ja buvo papuošti ir laiptai. Tamsavo medžių alėjos, kvepėjo gėlynai, visur stovėjo marmurinės taurės, sklidinos lietaus vandens, ir – jokių skulptūrų, nes kopijų tiesiog negalėjo pakęsti. Eumanto skonis buvo itin rafinuotas. Vienintelis penkių metrų aukščio fontanas, Eumanto pavadintas suakmenėjusiu princu (juodo bazalto luistas), spindėjo apgaubtas didingos vandens aureolės. Aplink jį augo ornamentais pasodinti gėlynai. Vanduo, marmuras ir gėlės, koridoriai – žalieji gyvatvorių urvai, vedantys į nežinią, egzotiški medžiai ir augalai, rožynai, mirtų lysvės... – čia gyveno juodosios būtybės ir keisti beprotiški padarai, jis buvo tuo įsitikinęs. Viskas buvo taip sutvarkyta, kad iki pat jūros niekas neužstojo vaizdo. It baltos didelės gėlės medžių paunksmėse stovėjo aštuonkampiai paviljonai su miegamaisiais. Iš jų per dienas sklido muzika, o mechaniškas balsas vis kartojo jo pavardę. Tvankiomis naktimis Eumantas ten nakvodavo, pabarbenę į duris rytais singsingai jį pažadindavo, tada jis pasimėgaudamas gerdavo jų atneštą Rytų Fryzijos arbatą, paskui singsingai su padėklais nušliumpsėdavo atgal į rūmus.
Į dangaus mėlynę kilo puošnios terasos, vijoklių apvyti žalsvavo balkonai, žiojėjo arkos su vaizdais į sodą ir jūrą – žavingoji, fantasmagoriškoji, su niekuo nepalyginama, jo be galo mėgstama eklektika.
Aplink Eumantą visada aidėjo muzika. Virš kvapniųjų medžių ir augalų, metančių melsvus, vėsius šešėlius, mirgėjo vasnojantys atspindžių paukščiai. „Norėčiau būti čia palaidotas, bet to nebus, – dūsavo, – tikrai ne. Ir kaži kas man atsitiks? Turbūt nužudys. Gal nereikėjo užsigrobt šitiek turto, gyvenčiau laimingas švaria sąžine lūšnelėje ir nieko nebijočiau. Dabar nuolat vaidenasi, kad mane kažkas seka, kad nekenčia... viskas juk laikina, na, kodėl aš persistengiau?!“
Vienąkart brūzgynuose pamatė nuogą senį. Jis kaip žvėris išlindo iš savo irštvos ir nuklumpsėjo gilyn į tankmę palikdamas žemėje kreivus pėdsakus. Tas senis turėjo žiaurias akis, žvilgsniu galėjo nudobti žmogų, bet Eumantas, matyt, jam nelabai rūpėjo.
– Nukaršėlis, – paaiškino Achis. – Jis labai nenori mirti, bet jo laikas baigėsi. Turėjo pasitraukti į nuošalę. Mirtis – gėdingas dalykas.
Eumantas nesistebėjo. Saulei leidžiantis senį tuoj užmiršo. Buvo nepaprastai gera: kad ir pro kurį langą pažvelgsi – visur begalinė platybė, ir jį apėmė gerumas, keistas ilgesys. Dangus spindėjo raudonas ir auksinis. Jo atšvaitai slinko žeme ir vandeniu. „Aš čia gyvensiu, – mąstė, – ir kitur neieškosiu meilės.“ Išvydo takeliu atplumpinant vieną Achio draugą. „Puiku, – pamanė, – draugausim. Einu ruošt vaišes.“ Singsingai be galo mėgo gerti vyną. Juos apimdavo pašėlusi linksmybė. Vakaras pasitaikė vėsokas, tad gurkšnoti karštą vyną prie židinio – nepaprastas smagumas. Achiui negalima buvo gerti vyno, kad neprarastų budrumo, ir dabar jis privalėjo nenuleisti nuo jų akių, ką gali žinoti, gal kur tyko priešas ir tik laukia progos.
Židinyje sutratėjo ugnis, saulėlydis už langų plieskė dar smagiau, vynas kvepėjo prieskoniais, singsingas jau kopė laiptais.
Raudona ugnis plėvojo ir šnarėjo, lyg tulpės pavėjui nulingavo liepsnos, ir baltų žiedų girliandos dusniai kvepėdamos siūbavo už langų; saulėlydžio nuplieksta spindėjo atremta į židinio atbrailą fotografija paprastuose mediniuose rėmeliuose – didžiausias jo turtas iš praeities; ir atgijo saulės spindulių nurausvintas niekada gyvenime nematytos motinos veidas, bangų fone išsirietė liaunas kūnas; ji juokėsi, saulėje blizgėjo balti dantys; pasidarė linksma, labai šviesu; tik saulėtekis, saulėlydis ir mėnesiena gaivina širdį ir ši mažytė, išblukusi nuotrauka; jis nežino, kas jo motina, gyva ji ar mirusi; tėvas (jis buvo tapytojas) žadėjo atskleisti paslaptį, kai jam sueis aštuoniolika, bet jį kažkas užmušė, ir Eumantas jau niekada nesužinos, mįslių mįslė, toks ir visas gyvenimas... Žarstekliu pamaišė ugnį, ji garsiai suspragsėjo, singsingas pabarbeno į duris.
– Įeikit!
Singsingas nedrąsiai įslinko. Jis buvo žemesnis už Achį, tik dar labiau gauruotas.
– Labas vakaras.
– Labas, labas. Džiaugiuosi, kad mane aplankei. Sėskis prie židinio.
Bet singsingas dar nesisėdo, jis įteikė Eumantui dovaną, kažką, suvyniotą į plonus, išdžiovintus lapus. Singsingai dažnai atneša dovanų, jie taip įpratę ir visada kuo nors jį nustebina; išlukštenęs iš maloniai šiugždančių muturų šįkart išvydo ilgą šagrenės odos liemenę ir nedidelį akmenėlį, panašų į kiaušinį. Eumantas tuoj apsivilko liemenę ir patenkintas, kažką sau niūniuodamas po nosimi porą kartų peržirgliojo kambarį.
– O koks čia akmenėlis? – paklausė singsingo.
– Niusss... – numykė singsingas. – Gydomasis. Jį reikia truputį pavirinti vandenyje, o paskui tą skystį išgerti – sotu, skanu ir apsaugo nuo visų ligų, – paaiškino.
– Esu labai dėkingas, – sumurmėjo Eumantas ir apkabinęs jį per pečius pasodino į krėslą, įpylė į taurę vyno. – Gerk.
– Į jūsų sveikatą, pone, – pasakė singsingas, kurio vardo jis nežinojo, pakeldamas prie burnos taurę. – Oi, kaip skanu, – suburbėjo nugurgdamas porą gurkšnių. Jo kaklas buvo storas, trumpi pirštai apžėlę plaukais, kalbėjo užkimusiu, niūkiančiu balsu, viena ranka vis braukdamas nuo akių rudus gaurus. – Aš nepratęs prie vyno. Ehe, ehe! – ėmė kosėti, nes užspringo, – ehe. – Eumantas padaužė jam per nugarą. – Ačiū. Aš nepratęs gerti. – Singsingo akyse nuvinguriavo raudonos atspindžių gyvatės. – Bet man labai patinka. Dar įpilkit, – paprašė.
– Su mielu noru.
– Ar daug vyno turit?
– Mums tikrai jo užteks, – nuramino jį Eumantas. – Gerk.
– Su mielu noru, niusss… – krunkštelėjo užsiversdamas taurę.
Židinyje tebežioravo ugnis, skleisdama ant sienų raudonus atšvaitus. Patekėjo mėnuo. Po kiek laiko danguje pasirodė dar du mažesni mėnuliai. Jie buvo žalsvos pelėsių spalvos lyg seni, apvalūs sūreliai. Šviesos niekas nedegė. O gal tai buvo visai ne mėnuliai, o tik mėnulio atspindžiai, sutviskę langų stikluose, Eumantas dėl to nesuko sau galvos. Achis vis pakaitindavo vyno, jo draugelis jį gėrė be saiko, su didžiuliu pasimėgavimu, tad greitai nusitašė. Kurį laiką dar bandė samprotauti apie medžioklę, Eumantui patarė be reikalo nešaudyti žvėrių, o geriausia – jų visai nežudyti, maisto jam niekada nepritrūksią, singsingai visada pasirūpinsią savo šeimininku. Eumantas pritardamas linksėjo.
Staiga singsingas ėmė staugti užvertęs galvą į mėnulį, šviečiantį pro langą. Eumantas pašiurpo. Bandė jam paaiškinti, kad svečiuose taip nesielgiama, bet tas nieko negirdėjo ir toliau staugė su įkvėpimu.
– Nutilk. Nutilk, – prašė jo, – juk nesi vilkolakis, negąsdink manęs. Liaukis! – ėmė šaukti.
Singsingas tebestaugė. Jo veidas mėnesienoje buvo keistai iškreiptas, o akys labai blizgėjo. Eumantas pirštais užsikimšo ausis ir taip sėdėjo linguodamas. Veja iki pat jūros nutvisko žydra šviesa. Lyg pro miglą matė, kaip iš rožyno išlindo Baalo pranašai ir senu papratimu aštriais peiliukais pradėjo sau raižyti veidus ir krūtines. Jų kraujas gėrėsi į žemę. Pritardamas singsingo staugsmui, kažkas suriaumojo iš gyvatvorių labirinto, paskui dar vienas klaikus klyksmas ataidėjo nuo pakrantės.
Mėnulis užlindo už debesies. Tapo tylu. Dingo ir du pažaliavę jo broliukai.
– Išgąsdinai mane. Daugiau niekada to nedaryk, – suirzusiu balsu pasakė Eumantas.
– Negaliu susivaldyti. Esu apsėstas. Tai ne mano jėgoms, – pasiskundė singsingas.
– Kvailystė, – suburbėjo Eumantas. – Kiti prisigėrę dainuoja, o tu...
– Tai apsėdimas, – pertraukė jį singsingas, – vynas čia niekuo dėtas, niusss... Prašau man atleisti.
Eumantas mostelėjo ranka. Jam svaigo galva. Lauke dabar buvo tamsu. Jie dar išgėrė.
– Mane labai graužia sąžinė. Esu piktadarys. Nužudžiau ir apiplėšiau daugybę žmonių. Bet ne dėl jų kremtuosi, jie to buvo verti, o kad nužudžiau patį geriausią savo draugą, – prisipažino Eumantas. – Niekaip negaliu jo užmiršti.
Singsingas niekaip nereagavo į jo žodžius. Lauke vėl liejosi baltažydrė šviesa. Ugnis neberaudonavo židinyje. Užvertęs aukštyn galvą singsingas dar smarkiau sustūgo. Jam ant barzdos dribo putos, pečiai krūpčiojo ir nevalingai šokčiojo kojos. Eumantas stengėsi į jį nebežiūrėti ir dabar susigūžęs smaksojo krėsle. Prieš akis tuoj iškilo krauju aptaškyti laiptai. Jie atrodė taip klaikiai, kad jam šiurpuliai vėl nuėjo per kūną. Baisus fizinis skausmas sugniaužė krūtinę. Jo draugą rado ant šių laiptų su perpjautomis venomis. Baugiai tada aplinkui šlamėjo alyvų krūmai. Kraujas paskui virto rudomis apnašomis, nes ilgai nebuvo lietaus. Jau geriau jis būtų nusišovęs. Neturėjo pistoleto. Nelaimingasis. Eumantas apvogė savo draugą iš inercijos, kaip ir visus kitus, nė nesusimąstęs apie pasekmes. Ir draugas nusižudė ne todėl, kad neteko pinigų, o iš sielvarto, kad jį sužlugdė pats artimiausias, pats mylimiausias žmogus. Išdavystės negalėjo ištverti.
Mėnulis su savo mėnuliukais vėl pasislėpė. Singsingas nurimo, bet ne Eumantas. Staugtų ir jis, jei nuo to palengvėtų. Deja. Atpildas ateis. Tik kokiu pavidalu?
– Pone, jums labai liūdna. Na, kodėl tas vynas nepadeda?
Singsingas žvelgė į jį su užuojauta ir jo akyse dabar atsispindėjo geltona tarsi vėlyvos rudens popietės šviesa. Lauke pamažu brėško.
– Aš piktadarys, – pakartojo Eumantas.
– Nustokit. Nieko nenoriu girdėti. Kas ši moteris? – paklausė žiūrėdamas į nuotrauką ant židinio.
– Mano motina.
– Taip ir maniau, niusss...
– Jos niekada nesu matęs.
– Pamatysit, – pasakė singsingas.
– Negali būti.
– Bus, – it kirviu nukirto singsingas. – Pamatysit.
– Iš kur žinai?
– Žinau. Man jau laikas.
Jis atsistojo svirduliuodamas.
– Paaiškink, – paprašė jo Eumantas.
– Aš pasigėriau, niusss... – singsingas nerūpestingai sumosavo rankomis ir vos nepargriuvo. – Užmiršk. Užmirškit, – tuoj pasitaisė. – Viso labo.
Ir nušlitiniavo prie durų.
– Labanakt.
Už lango dar šmėkštelėjo jo rudi gaurai ir tuoj dingo už kampo. Eumantas it pelų maišas sudribo į krėslą. Po kiek laiko atsistojo, įsipylė į taurę jau atšalusio vyno ir išgėrė. Jį nukrėtė drebulys, garsiai pašaukė netoliese snaudžiantį Achį ir paprašė dar pakaitinti vyno.
Paskui, iš lėto siurbčiodamas kvapnų karštymą, drūžnom akim žvelgė į savo gėlyno platybes ir jam pasivaideno, kad vietoj serenčių regi geltonai ir juodai nudryžuotas slibiniškas gyvates moterų veidais; jos tai priartėdavo, tai vėl nutoldavo iškėlusios gražias galvas, siūbuodamos žvilgančiais liemenimis. „Pasiust galima, – pamanė, – nuolat regiu alinančias haliucinacijas. Reikia tiek prisigert vyno, kad kritęs lovon užmigčiau it negyvas.“
Saulė buvo jau aukštai pakilusi, kai Achis nunešė šeimininką lovon, dar bandė nurengti, bet Eumantas priešinosi, abiem rankom laikė prie savęs prispaudęs liemenę ir užmigo ja apsivilkęs, garsiai knarkė iki pat pietų. Atsibudo nuo alkio.
– Achi, Achi! – ėmė šaukti.
– Einu.
– Nesuprantu, kaip galėjau išgert tiek daug karšto vyno, nei šis, nei tas, – stebėjosi Eumantas, – tai svečias mane išprovokavo. Dabar atsirūgstu prieskoniais, fe. Kodėl jums taip patinka vynas? – paklausė Achio.
– Nežinau, man gi negalima gerti.
– Miegojau su visais drabužiais, – baisėjosi Eumantas. – Einu išsimaudyt.
– Ko pageidausit, pone?
– Kavos. Daugiau nieko.
„Mano karalystė tėra tik šaltas mėnulio sapnas, – pagalvojo supdamasis į minkštą chalatą, – ir aš pats tik kažkoks pamėnas.“ Nuo karštos kavos pasitaisė nuotaika ir jis panoro visą dieną pratūnoti bibliotekoje vartydamas brangias dailės knygas. Tai buvo pats didžiausias Eumanto malonumas, kurį nedažnai sau leisdavo, nes bijojo atbukinti akis. „Reikia viskuo mėgautis iš lėto, saikingai ir pagarbiai“, – mąstė sukdamas savo paveikslų galerijos su arkomis į jūrą link. „Privalau juos nukabinti ir sunešti į sandėlius, ten sausesnis oras, o čia jie sunyks, kokio velnio tada – galerija su tuščiomis sienomis? Reikėtų sienas nudažyti neutralia spalva, kad neerzintų ir neblaškytų dėmesio, o jei norėsiu ką puikaus pamatyti, atsirakinsiu saugyklą“, – kiekvienąkart galvodavo žingsniuodamas nosies tiesumu. Stengdavosi nepažvelgti nė į vieną paveikslą, bet taip ir neprisiruošdavo šiam darbui, o jo patikėti Achiui nenorėjo. Jis gi laukinis ir jam nė pirštu nevalia prisiliesti prie meno šedevrų. „Kada nors, kada nors pats tai sutvarkysiu, ir kam čia juos sukabinau?“ – vis stebėdavosi savo kvailumu.
Vienas mėgstamiausių Eumanto užsiėmimų – vaikštinėti palei senas, aptrupėjusias sienas prie jūros, džiaugtis tuščia pakrante, nuogam ten lakstyti arba užlipus ant mūro sienos klykauti iš laimės. Tik į pavakarę pasirodydavo vaikigaliai. Jie šmirinėdavo po pajūrį ieškodami, kokią čia kiaulystę iškrėtus. Kartu su jais visada būdavo kokių trylikos metų paauglė. Jie maudydavosi jūroje pašėlusiai spygaudami; tai nebuvo blogai: kažkokia gyvybė ar linksmybė turėjo nuolat jį gaubti, kad nesijaustų palaidotas milžiniškame prašmatniame kape. Vanduo būdavo šiltas, vasara – nuostabi, begalinė. Vaikigaliams jis kažkuo patiko, elgėsi su juo gana pagarbiai, matyt, jų tėvai nejautė jam jokio pykčio ar pavydo. Jie gyveno miestelyje, kuris iš tolo atrodė be galo mielas ir pasakiškas. Eumantas nutarė nueiti ten kokią dieną, pasidairyti, kaip žmogeliai gyvena, kuo jie užsiima.
Vaikpalaikiai dabar baisiai rėkė. Eumantas sėdėjo terasoje ir gėrė šaltas apelsinų sultis, papsėjo pypkę ir mąsliai žiūrėjo į tolumas. Kas atsitiko? Ko jie triukšmauja? Persilenkęs per turėklus išvydo, kad vaikai su siaubu spokso į jo gėlyną ir žviegia it pjaunami. Patenkintas nusijuokė. Jie pamatė tamsiąją miniatiūrinę chimerą, išlindusią iš mirtų. Po akimirkos ji įtraukė savo galvą į tankumyną. Paikšiai. Jis vėl nusijuokė. Jie dar daug ko nebuvo matę. „Ne jūra juos traukia, o mano gėlynas, – pagalvojo, – kad tik jų tėveliai nesugalvotų čia atslinkti. Ne, to nebus. Suaugusieji tokiais dalykais nesidomi.“
Naktį sapnavo nuogas moteris. Jų buvo daugybė. Sapno moterys lyg reti brangūs žaislai visokiausiomis pozomis gulėjo ant uolų. Atskridę baltieji paukščiai ėmė su jomis poruotis. Pagalvojo, kad labai norėtų pamatyti jų vaikus. Gal jie bus sparnuočiai, gal žmonės, o gal vienokie ir kitokie. Atsibudęs nutarė tuoj pat keliauti į miestelį. Įdomu, kaip atrodo miestelėnės, jos negali būti panašios į singsinges, svarstė. Jos turėtų būti gražios. Išgėręs kavos ir lengvai papusryčiavęs, pasakė Achiui, kad be vakaro jo nelauktų.
– O jei ir naktį negrįšit, tai ką man daryti?
– Nieko. Laukti, – nusijuokė Eumantas.
– Būkit atsargus, – įspėjo. – Norėčiau eiti kartu su jumis.
– Ne, ne, ne.
– Kaip sau norit, – įsižeidė Achis. – Jei kas atsitiks...
– Nieko neatsitiks. Nesijaudink, – pasakė Eumantas ir persimetęs per petį nedidelį kelioninį krepšį iškeliavo.
Nieko įdomaus tame miestelyje nebuvo, tik iš tolo atrodė gražus. Eumantą pasitiko geltoni karštų dulkių debesys, šiukšlių krūvos ir nebuvo matyti jokių sodų ar gėlynų, dvokė pamazgomis ir išmatomis. Siauromis, prišnerkštomis ir duobėtomis gatvėmis slampinėjo vieni vyrai. Nebuvo kur eiti. Prie sukrypusio trobesio pamatė kažką panašaus į smuklę, virš durų kabojo kreiva iškaba, kurioje negrabia ranka buvo nupiešti geriantys vyrai. Eumantas užsuko vidun. Alkoholiu ir tabaku prasmirdusioje prieblandoje sėdėjo keli vietiniai girtuokliai ir kažką maukė iš apypilnių stiklinių, visai tokie pat kaip toje iškaboje. Atsisėdęs netoli jų ėmė laukti, kad kas prie jo prieitų. Po gero pusvalandžio atšliumpsėjo storulis su nešvaria prijuoste. Eumantas pirštu parodė į stovinčią ant gretimo stalo stiklinę su neaiškiu gėrimu. Storulis kinktelėjo galva ir netrukus atnešė stiklinę ir indą, iki pat kraštų sklidiną to skysčio. Jo skonis buvo šlykštus. Prisiversdamas išgėrė iki dugno. Skystis maloniai nudegino gerklę ir skrandį. Gal po trečios stiklinės jį apėmė svaigulys. Paskui jau visi jie sėdėjo kartu ir gėrė. Vienas tipas pasikvietė Eumantą į svečius. Ir jie išsvirduliavo laukan. Vakaro saulė dar svilinte svilino. Trobesių pavėsyje lekuodami gulėjo perkarę šunys.
Jie atsidūrė virtuvėje. Ji buvo be grindų, tik plūkta asla ir aprūkusios lubos. Po geležiniu stalu susirietusi gulėjo vyriškio mumija, vieni kaulai, aptempti braškančia oda.
– Čia mano brolis, – paaiškino sugėrovas. – Nebijokit.
Mumija kilstelėjo galvą. Eumantas pamatė juodas akių kiaurymes. Kūnas buvo taip išdžiūvęs ir susitraukęs, kad tiesiog siaubas ėmė į jį žiūrint. Ant jo kadaravo neaiškios spalvos skylėti skarmalai.
Ant vienintelio lango dryksojo užuolaidos likučiai. Sugėrovas ant taburetės numetė savo kepurę, paskui iš spintelės ištraukė butelį. Įpylęs alkoholio į stiklinę, ištiesė ją mumijai.
– Gal sustiprėsi, – burbtelėjo.
Mumija truputį pakėlė savo kaulus, bet nevaliojo paimti stiklinės, prilaikydami už ausų jie supylė skystį tiesiai į burną, ir išdžiūvėlis tuoj brinktelėjo atgal po stalu. Eumantas bijojo žiūrėti jam į veidą.
– Kodėl jis taip atrodo?
– Juk baisesnis už numirėlį ar vaiduoklį, – nusijuokė sugėrovas. – Jis pats save marina. Nieko nevalgo. Buvom pakvietę gydytoją, tačiau jis nė vaistų neišrašė. Pasakė, kad mano broliui visiškai nieko neskauda. Ir jei tik norės, tai ir numirs. Tai jo reikalas, ne gydytojų. Taigi.
– O kodėl jis guli ne lovoje, o po stalu?
– O todėl, kad čia jam labiau patinka, – nusijuokė sugėrovas.
– Nežmoniška.
Eumantas žiūrėjo į vienišą debesėlį, sustingusį lango kvadrate, ir staiga panoro ištrūkti iš šios šlykščios virtuvės.
– Aš noriu pasikalbėti su svečiu, – silpnu balsu sudejavo mumija.
– Tavo noras man yra šventas, – pasakė sugėrovas ir pakėlęs brolį nuo aslos atsargiai pasodino ant kėdės, atremdamas jo galvą į atlošą, ir šis lavoniukas lyg niekur nieko paprašė gerti.
– Tavo noras šventas.
Prilaikydami už pažastų mumiją, alkoholį jie pylė jam tiesiai į gerklę.
– Jis tuoj numirs, – pasibaisėjo Eumantas.
– Nė velnio. Gerk. Gerk.
Numalšinęs savo troškulį, mirėsis jau prasižiojo kažką sakyti, bet tuo metu atsidarė durys ir vidun su trenksmu įvirto siaubūnas. Tamsiame veide baltavo dantys ir akių obuoliai, visą kūną buvo išsitatuiravęs ne gražuolių atvaizdais, o išmarginęs augaliniais motyvais: chrizantemomis ir kitomis nematytomis gėlėmis, taip pat visokiais drakonais, devyngalviais paukščiais ir neregėtais žvėrimis, žuvimis. Jis buvo panašus į didžiulį jūros gyvūną. Ant rankų ir net ant kojų žibėjo apyrankės. Pražiojęs plačią burną, panašią į žiaunas, prapliupo garsiai keiktis. Pastvėrė mumiją į glėbį ir vėl pakišo po stalu. Surikęs nešvankų žodį atsidrėbė į kėdę.
– Kodėl atsitempei šį turtuolį?! – su neapykanta dėbtelėjo į Eumantą jūrų velnias. – Užsinorėjai nemalonumų?
– Jis pats atsivilko, aš jo netempiau.
– Ko tau reikia? – spingsojo į jį pilkai raudonomis akimis. – Ko?!!
– Norėjau pamatyt nors vieną moterį, – nuoširdžiai atsakė.
Jis prapliupo juoktis.
– Turčius užsimanė bobų! Gerai. Keliaujam.
– Brigai, Brigai, ką tu sumanei? – puolė prie jo sugėrovas.
– Atstok! Eime, – pasisuko į Eumantą. – Keliaujam.
„Gal jis manęs nenudobs“, – pašiurpo Eumantas ir išėjo kartu su juo.
Švietė mėnulis. Jie nukėbrino gatve, kuri vis leidosi žemyn. Ant apgriuvusių sienų tupėjo didžiuliai liesi šunys. Jie nelojo, o tik smaksojo išvertę krauju pasruvusias akis, apsiputoję, stačiomis ausimis it pragaro pabaisos, atrodė, kad tuoj šoks ant nugaros. Jūrų velnias su Eumantu leidosi žemyn ir žemyn, o gatvės galo vis nesimatė. Pro praviras duris ir langus sklido neapsakomas dvokas. Visi langai ir durys buvo su grotomis. Staiga tie kraupūs šunys ėmė staugti. Jų staugimas gerokai pranoko menką apsisapnavusio singsingo balsą.
„Įsivaizduoju, kaip čia linksma naktimis, tuoj iš tamsios tarpuvartės rėkdami išpuls galvažudžiai, apsikarstę pistoletais ir peiliais, tuoj...“
– Atėjom, – pasakė jūrų velnias ir įstūmė jį į juodą plyšį tarp dviejų apgriuvusių namų. Pravėrė girgždančias duris. – Ei! – šūktelėjo: – Ei, ei!
Niekas neatsiliepė. pilkšvoje šviesoje jie pamatė ištįsusią gležną mergaitę, apsuptą melsvo švytėjimo. Jos nuogas kūnas su labai ilgu plonyčiu liemeniu ir ilgomis baltomis kojomis kybojo ore lyg blyški, tyra vizija. Eumantas neprisiminė, ar kada gyvenime buvo regėjęs nuostabesnį meno kūrinį. „Kaip gaila, kad tai ne iš perlamutrinės emalės padarytas kūnas, – pamanė, – o gyva gėlė, kuri kaipmat nuvys“, – ir jis garsiai atsiduso. Mergaitės pirštai buvo apmaustyti žiedais su mėlynais brangakmeniais, kurie raibuliuodami skleidė aplinkui švelniai mėlyną šviesą. Eumantas buvo matęs daug brangakmenių, bet apie šiuos neturėjo jokio supratimo.
Jūrų velnias trenkė jam antausį. Iš skausmo Eumantas susirietė.
– Iškrypėli! Nedrįsk daugiau pakelt į ją akių! – užriko.– Ji auga, dar tik auga. Mes ją puoselėjam. Ruošiam ypatingai misijai.
– Kokiai misijai? – suvapėjo Eumantas.
– Mes ją paaukosim.
– Ką?!
– Gerai girdėjai. Vandeniui, – pridūrė.
– Užtenka. Daugiau tikrai nebenoriu nieko nei girdėti, nei matyti.
– Tada nešdinkis sau!
Jūrų velnias smarkiai jį pastūmė. Eumantas pargriuvo ir vos nesusilaužė rankos.
– Nešdinkis! Nešdinkis! – rėkė jūrų velnias.
Eumantas atsistojo, puolė lauk ir paknopstomis leidosi bėgti.
Neprisiminė, kaip atsidūrė už miestelio. Atsigręžė: brėkšmoje neryškiai dūlavo tolimų namų kontūrai. Pagalvojo, kad daugiau niekada nekels ten kojos. Baisenybės, tai ne jo išpuoselėti gėlynai.
Achis jį pasitiko aimanuodamas.
– Oi, pone, jau maniau, kad nebesugrįšit. Aš labai jaudinausi.
Eumantas bandė jo klausinėti apie miestelio žmones, apie jūrų velnią, bet tas nieko nežinojo, pareiškė, kad niekada nėra ten lankęsis ir tuoj puolė taisyti vakarienę.
Visą naktį nemiegojo: prieš akis vis iškildavo nuogos žieduotos mergaitės vaizdas.
Kitą dieną jautėsi apsnūdęs, Achio paprašė labai stiprios kavos. Buvo neišpasakytai tvanku. Sėdėjo terasoje ir gėrė kavą, primerktomis akimis žiūrėdamas į tolumas. Retkarčiais jo žvilgsnį pritraukdavo iš gėlyno netyčia išlindęs baisus snukis ar uodega, bet dar buvo ramu, visai tylu, jūra vos bangavo, Eumantą suėmė miegas. Jis jau knapsėjo nosimi ir pusiausnūda galvojo, kad reikėtų eiti į lovą, kai išgirdo neaiškų murmesį – pakėlęs galvą pamatė pasišiaušusias jūros bangas ir visai juodą dangų. Visi ženklai rodė užgriūsiant audrą. Murmesys virto piktu narnėjimu, bet griaustinio nebuvo girdėti, vien žaibai blykčiojo vis smarkiau ir smarkiau. Pamažu narnėjimas peraugo į grėsmingą gargaliavimą, iki pat žemės lankstėsi parko medžiai, iš pašaknų sklido nematomų jėgų maurojimas. Eumantas pajuto nenugalimą trauką, tempiančią jį į parko gilumą, jis pakilo iš šiaudinio krėslo ir lyg sapnuodamas nusvirinėjo laiptais žemyn, iš kur veržėsi baisus traškėjimas ir duslus staugsmas, bet tai nebuvo perkūnijos balsas, jam atrodė, kad netrukus savo akimis išvys pabaisą, galbūt tai bus Leviatanas su neapsakomais žabtais, su kuriuo jis tuoj tuoj nužengs į pragarą, net širdis nustojo plakusi, šnerves pasiekė stiprus, kvaitinantis kvapas.
It lunatikas nukrapinėjo pačia tolimiausia savo parko alėja, pasiruošęs susitikti su antgamtiška, visiškai protu nesuvokiama Laukine Galia.
Žaibai žlibino akis. Vienas alėjos suoliukas skendėjo melsvoje šviesoje. Ant jo susigūžusi tūnojo kažkokia tamsi žmogysta.
Eumantą kažkas traukte traukė prie jos.
Lyg pačiame didelio metalinio rato centre nejudėdama sėdėjo moteris, įsisiaupusi į ilgą juodą drabužį. Žaibas apšvietė jos rankas, persišviečiančias, tarytum pripildytas skystos ugnies. Visi pirštai buvo apmaustyti mėlynaakiais žiedais. Aplink save jie spinduliavo melsvus šviesos ribulius. Tvykstelėjus dar vienam žaibui pamatė mėlynomis gyslomis it gyvatėmis apvyniotą kaklą.
Nušvitus kitam žaibui lediniais blyksneliais sumirgėjo žiedai ant jos pirštų, o jis alpuliuodamas pabandė įsižiūrėti į jos veidą; vietoj akių išvydo dvi rūko pilnas bedugnes, tai iš jų sklido kraupus ūžimas, narnesiai ir pragariškas traškesys.
– Motin, – nejučiom išsprūdo jam iš lūpų ir Eumantas be sąmonės susmuko priešais ją ant žemės.
– Nuėjai blogio ir piktybės keliu, – busdamas jau visiškoje tyloje išgirdo silpnutį, lyg iš kokių gelmių siurenantį moterišką balsą, – kodėl, kodėl? – aimanavo balselis, – kodėl tapai niekšu?
– Motin... – jis bandė stotis ir pabučiuoti jai ranką, bet pargriuvo veidu į žemę.
– Kelkis. Aš pasiklydau tavo parke, bet labai norėjau tave pamatyti.
– Ir aš...
– Nesąmonė. Kelkis, – irzliai atsakė.
Eumantas truputį apsidžiaugė, kad jo parke galima pasiklysti tarsi miške. Jis atsikėlė nuo žemės ir nedrąsiai prisėdo ant suolo krašto. Aplinkui tvyrojo tyla. Grakščiu permatomos rankos judesiu ji pasitaisė drabužio klostes. „prieš ją visos moterys – lyg žemės gyvuliai“, – pamanė dusinamas stiprių astralinių kvapų, sklindančių nuo jos drabužių.
Visiškoje tyloje tvykstelėjo dar vienas kitas žaibas. „Ar aš išėjau iš šios moters? Neįtikėtina. Ji mūvi tokiais pat žiedais kaip anoji mergaitė. Kodėl?“ – svarstė.
Pradėjo lyti. Žibančios vandens srovelės melodingai teškendamos liejosi ant jos šviestamsių plaukų, juodų rūbų, tekėjo medžių lapais, caksėjo į žvyrą.
– Eime. Aš tau parodysiu savo namus. Juose taip pat galima pasiklysti.
– Niekšas, – sušnypštė balselis. Staiga jis virto aukštyn trykštančia gyvsidabriška oro srove. Išsisklaidęs spindinčiais vandens lašeliais, vos įžiūrimu garu grįžo į jos burną: – niekšas, niekšas...
Jis vėl pabandė pažvelgti jai į akis, bet vietoj jų išvydo tamsios miglos juostelę.
Lietus jau pliaupte pliaupė. Šniokštė tarytum plati upė. Jie nuskubėjo alėja tolyn.
– Tu gyveni rūmuose, – pasakė tyliai, kopdama laiptais aukštyn, – lyg būtum karalius.
Priešais juos iššoko Achis. Jo akys iš siaubo suapvalėjo. Apsisuko ir garsiai inkšdamas nuskuodė į savo kambarį.
Motina nusijuokė. Negarsiai, bet grėsmingai.
Achis, pasikišęs po pažasčia savo skurdžią mantą, nusirito laiptais žemyn.
– Achi, Achi! – šaukė Eumantas. – Nepalik manęs! Nepradink! Achi!
Apimtas panikos singsingas jo negirdėjo, neatsigręždamas skuodė per liūtį į tamsą.
Motina vėl nusijuokė, šaižiai, piktai, tarsi į priešais stovinčią sieną kas būtų pažėręs metalinių drūžlių saują.
– vaje, Achis pabėgo, – Eumantas susigūžė. – Kodėl? Kas dedasi?!
– Nurimk. Aš noriu pailsėti. Jau vėlus metas. Rytoj pasikalbėsim, – jos balsas dabar skambėjo valdingai, buvo stiprus, nemoteriškas, net ne žmogiškas, o lyg sklindąs iš sulaužyto muzikinio instrumento vidaus, jis net pagalvojo, koks tai galėtų būti instrumentas, tačiau nerado atitikmens. Nelabai išmanė muzikos instrumentus.
Nuvedė ją į erdvų, apskritą, su langais į jūrą, renesansiško stiliaus kambarį ir paliko.
Miegojo lyg užmuštas. Ryte atsibudęs pamanė, kad viskas jam prisisapnavo, pašaukė Achį, bet niekas neatsiliepė. Užsimetęs chalatą nuėjo į singsingo kambarį. Rado jį suverstą. taip ir buvo: Achis pabėgo.
Motina jo laukė kambaryje su langais į jūrą. Jau iš tolo užuodė neįprastus astralinius kvapus. Ėmė svaigti galva. „Ši esybė yra mano motina, neaišku iš kur atsiradusi“, – mąstė baimingai žvelgdamas į ant odinės sofos sėdinčiąją – juodais drabužiais, apgaubtą melsvos žiedų šviesos. Juoda miglelė sroveno iš jos akių, ir dar nepravėrus motinai lūpų jau išgirdo jos balsą – didingą ir labai garsų. Jis supurtė Eumantą iki pat sielos gelmių.
– Taip, – pasakė ji. – Esu tavo motina. Niekas tau neprisisapnavo. – Žieduoti pirštai baugiai sutraškėjo. – Eikš pas savo motiną.
Jis atsisėdo šalia ir vėl vos nenualpo. Sunku buvo ištverti jos buvimą. Labai sunku.
Staiga ji – lengvi lengvutyčiai, perregimi kauleliai – pakilo, ir jis – kartu su ja; nelyg paukščiai jie lekiojo po visą namą, ilgiausiai užsibuvo bibliotekoje; Eumantas atversdavo vieną, kitą knygą su spalvotomis reprodukcijomis, motina palinkusi bandydavo į jas įsižiūrėti, bet nepatenkinta purtė galvą.
– Tokie tavieji turtai šuniui ant uodegos; kaip blanku, nieko gražaus čia nematau, – paniekinamai viepėsi skaidriomis lūpomis. – Nagi, parodyk man ką nors tikrai gražaus.
– Gal parką?
– Jį jau mačiau. Ir man liūdna...
– Tada pažvelk į paveikslus. Jie kainavo... jie neįkainojami, aš juos pavogiau...
– …kad galėtum vienas, niekieno netrukdomas, jais grožėtis, – pertraukė juokdamasi. Jos juokas koridoriaus gale išsiūbavo sietyną, apvertė vazą su gėlėmis, sušiaušė Eumantui plaukus.
– O taip, – karštai atsakė.
– Tu apgailėtinas, – tarė apžiūrinėdama ant sienos kabančius paveikslus. – Niekšai nebūna kvaili.
– Nori pasakyti, kad aš esu kvailys, – ištarė drebančiu balsu.
Ji nieko neatsakė, tik nusijuokė, dabar kažkaip švelniai, viliojamai. Jam apmirė širdis.
– Po vandeniu – kitoks grožis, kitos erdvės, – mįslingai sukuždėjo motina. – Visata yra valdoma. – Pirmapradė migla tebetyvuliavo jos akyse. – Žinai, jaučiuosi pavargusi. Man labai patiko kambarys, kuriame nakvojau. Eisiu. Prigulsiu. Norėčiau išmiegot visą parą. Gal pavyks. Esu dar labai išsekusi. Tu man netrukdyk.
Jis palydėjo motiną į tą patį kambarį. Ši paprašė užtraukti užuolaidas, nes šviesa ją erzinanti. Ir atsigulė.
Kitą dieną motina nesirodė: ji vis dar miegojo. Eumantas jautėsi it sapne. Keletą kartų buvo pritykinęs prie kambario durų ir prikišęs ausį prie rakto skylutės klausėsi, bene ką išgirs, bet tik uodė stiprų, kartoką, tarsi migdolų kvapą ir girdėjo vien savo širdies dūžius. Gal ten nieko nėra, pamanė, tačiau kvapas išdavė, kad ji jo namuose.
Svaigus, priešlietinis oras iš pat ryto kažkodėl be galo įaudrino Eumantą, jis vaikščiojo svyruodamas ir buvo visas įsielektrinęs. praradęs orientaciją kaip visada išsidrėbė terasoje, primerkęs akis pažvelgė į melsvų ūkanų gaubiamas platumas. Besaulė diena, bet staiga išdygusi priešais jį motinos figūra vis tiek buvo visa permatoma, atrodė, lyg vandenyje regėtų savo paties atspindį, bet štai ji sumosavo žieduotomis rankomis ir mėlyni šviesos pluoštai nuo jos žiedų ratilais pasklido aplinkui; atvaizdas susidrumstė, į jį spygsojo akiduobės, sklidinos tos pačios pirmapradės miglos.
– Na, eisiu apžiūrėti tavo parko, – pasakė kažkokiu keistai pavojingu, bet maloniu balsu.
– Pasiklysi. Eisiu kartu.
– Noriu pasivaikščioti. Viena, – kategoriškai pareiškė.
Prisiminė kažkuriame komodos stalčiuje matęs gulintį apsiautalą, nukabinėtą mažyčiais skambaliukais. Atnešė jį ir parodė motinai.
– Kad visur tave surasčiau, – paaiškino apgaubdamas jos pečius viduramžišku apsiaustu.
– Aš ne avis, – jos juokas aštriomis adatėlėmis nusmaigčiojo jo odą, – negi manai, kad aš avis?!
– Ne. Man bus ramiau, jei tave girdėsiu.
Iš parko plūdo aštrūs augalų ir gėlių kvapai.
– Ilgai nevaikščiok, – bandė ją perspėti, – artinasi audra. – Ji vėl nusijuokė. Jam pašiurpo visas kūnas. – Neužtruk.
Dar nuaidėjo juoko pliūpsniai, skambaliukų tilindžiavimas pamažu nutolo laiptais žemyn ir ištirpo parko tankmėse. Kaip negerai, kad Achis pabėgo, pagalvojo eidamas pro kabantį ant sienos veidrodį, netyčia į jį žvilgtelėjo – vos vos galėjo įžiūrėti savo veidą, lyg motina būtų jį pasivogusi ir išsinešusi, vietoj lūpų rusvavo kažkokie krekėsiai, panašūs į sudžiūvusį kraują. Ranka brūkštelėjo per burną, bet nieko nepajuto. Tolybėse nusirito silpnas perkūnijos griausmas. Plyksinčios erdvės aplink jį pulsuote pulsavo nežemiška aistra. Eumantas išsipleikė šiaudiniame krėsle. Jį apėmė baisus nerimas. Stojo slogi tyla. Joje pasigirdo negarsus trenksmas. Melsvo juodumo bangose blykstelėjo kruvinas rėžis, bet tai galėjo būti dangaus atspindys. Kapinių žolės tyla padvelkė aptemęs gamtovaizdis. Eumantas susigūžė krėsle. Pamažu kilo vėjas. Jame įsipynė augalų stiebai, jaudinančiai ir paveikiai veidan alsavo nemarios tolumos.
Audra skleidėsi it egzotiška, paslaptinga gėlė. Pirmosios padrikos ir bekvapės vandens sruogelės tiško veidan. Sunkiai pakilo iš krėslo. Nieko negalvodamas pakluso Aukščiausiosios jėgos traukai. Ausyse lyg pasigirdo švelnus skambaliukų tilindžiavimas, tas garsas sklido iš jūros.
Nuskubėjo į pašiūrę. Pamatė, kad vienos valties nėra, suprato, kad motina išplaukė į jūrą, tad pasiėmė atsarginę ir nuleido į vandenį. Virš galvos baubė dangus it kruvinai raudonas jautis. Nuo garmančių bangų padvelkė sieros kvapas. Jautėsi lyg atsibudęs po narkozės. Jūra šėlo. „kokia geniali muzika šis audros staugimas“, – pamanė ir su džiaugsmu atsidavė jos valiai. Chaose išgirdo skambalėlius; jo miglasielė motina egzistavo kažkur už audros ribų.
Purpuru liepsnojantys slibino sparnai nešė jį tolyn į jūrą. Įsakmus balsas įsikūrė jame, kvietė sekti paskui stebuklingą tilindžiavimą; lengvi garsai, tai nutolstantys, tai vėl priartėjantys, tarsi bandė rodyti jos buvimo vietą toje pragariškoje sumaištyje, jie pasigirsdavo net pro kurtinantį trenksmą...
Paskui prasidėjo lėta audros agonija, vandens kriokliai virto monotoniška lietaus dūzgyne, bangų mūša pakluso kitam ritmui, vandens ir vėjo gniutulai dar čaižė veidą, bet viskas pamažu rimo. Svaigulingi skambaliukų garsai dabar sklido iš gelmės.
– Mes iškeliavome į amžinybę, – pasakė Eumantas, įkvėpė paskutinį oro gurkšnį ir nėrė žemyn į gaudžiančią, viliojančią vandens tuštumą.
Iš pradžių jam pasirodė, kad regimasis pasaulis yra tik iliuzija. Miražas. Jūros sapnas.
Eumantui netrūko oro, jis nejautė vandens slėgio, slydo žemyn it neregėta žuvis. „Patiriu natūralią, savaiminę metamorfozę, – pamanė, – netrukus tapsiu kokia nors amfibija, sahuaginu arba tiesiog jūrberniu, taip ir yra.“
Audra liovėsi, nes šviesa vandenyje buvo labai ryški. Šviesus smėldugnis, padengtas kriauklelių dulkėmis, atmušė saulės spindulius. Akinamai švytėjo kiekviena vandens dalelė.
– Spalvos žemėje apipelijusios. Jos teršia orą, nuodija žmones, – kažkodėl pradėjo garsiai mąstyti, tarytum pats su savimi kalbėtis.
Nežemiškos spalvos kaitaliojosi it fantastiškame kaleidoskope. Atsivėrė visų jų spektras, netikėčiausių atspalvių dermės, keisčiausi deriniai. Eumantas apstulbo. Nė vienas pasaulio dailininkas negalėtų to nutapyti. Jis buvo nepaprastai sukrėstas.
– Žmonės prarastų sąmonę žiūrėdami į šiomis spalvomis nutapytus paveikslus, et, nusišneku. Tai neįmanoma. Čia – kitoks regėjimas. Kitas laikas...
Už povandeninių uolų, padengtų duobagyviais, atsiskleidė nenusakomi žodžiais gėlynai.
– Jūros augalai šviesomėgiai, – svarstė, – bet ar čia gėlės, ar vaizdingi gyviai, nesuprasi, bet niekur nepamatysi juodųjų būtybių ar kitų padarų, kurių esti manajam gėlyne, tik žuvys ir žuvys, o gal tai jau priešmirtiniai regėjimai? Šitos spalvos, niekad neregėtos formos: fantastiškiausios narplynės, vėduoklės, puokštės, augalų skliautai, kaskados, girliandos, pynės, klaidžiausi labirintai, kebeknės... ir jie jungiasi visovėn, sukurdami amą atimančius reginius, – stebėjosi apimtas begalinės palaimos. – Kaip gaila, kad niekam nepapasakosiu, o esu toks laimingas, toks laimingas...
Pamatė vėsuojančius, tarsi nuaustus iš plunksnų povandeninius peizažus, nutolstančias ir vėl priartėjančias nerealias laukymes, be paliovos judančias pritemusias erdves. Saulės spinduliai jau nebelūžo vandenyje. Čia rėpsojo daugybė nuskendusių laivų. Vieni buvo statmenai nugrimzdę į dugną, veik suakmenėję sūriame vandenyje, kiti gulėjo ant šono, dar kiti dunksojo it juodi pabaisiški daiktai, buvo išlikę tik jų stiebai ir takelažai – aplink virtinė visokiausių laivų griuvėsių ir tik jų likučių – žuvų buveinių.
Ilgesingas skambaliukų dzingsėjimas atvilnijo iš pirmo, dar gerai išsilaikiusio laivo. Jis buvo atsirėmęs į klinčių stulpus. Šonai rausvavo nukloti plūdėmis, rūdžių sluoksniu, koralinėmis nuosėdomis. Prieš akis vis mirguliavo akmeninės apnašos – jūros žvaigždžių liekanos.
Eumantas apsvaigo.
– Vai, aš pas tave skubu. Tuoj mes susitiksim. O varge, varge, kodėl pasislėpei laive? Ką sumanei, motin?
Visi liukai ir durys be vargo atsidarė. Išvydo puikius vonios kambarius, kurių lubos buvo aplipusios kriauklėmis, puošnų didžiulį restoraną, jame visur voliojosi stipriųjų gėrimų buteliai.
– Motin! Motin!
Nieko.
Tada ryžosi pasižvalgyti kajutėse. Ir tai, ką pamatė, jį baisiai sukrėtė. Apėmė keistas sąstingis, tiesiog nykumas. Kajutės išrodė lyg aukojimo indai. Prie gultų lynais buvo pritvirtinti skeletai. nuo jų sklido raibuliuojantis melsvas švytėjimas. Ant pirštikaulių kabaliavo mėlynieji žiedai. Nuo jų ir kilo ta melsva pašvaistė. Kalkėmis apnešti, vandens jau nugludinti griaučiai vos vos juduliavo... tie plyksniai nuo žiedų pervėrė jo akis. Abejingai aplinkui dvėlavo vandenys. Jautėsi lyg patekęs į magišką povandeninę mėnesieną. Sukaupęs jėgas nėrė lauk.
Dabar skambaliukų melodija pasigirdo iš kito laivo. Prieš akis atsivėrė toks pat vaizdas: kalkėti belaisvių skeletai. Kai kurie jau buvo subyrėję. Skeletų nuolaužos maišėsi su visokiausiomis nuosėdomis. Skenduolės hipnotizuojančiais kraipėsi, o kad tai buvo moterys, nekilo jokių abejonių. Ant dar sveikų pirštikaulių švytėdami kyburiavo žiedai, o kiti žybčiojo jau nukritę ant kajutės grindų.
Druskų suėstuose, prasčiau išlikusiuose laivuose bolavo vienas kitas grobelis, kai kur – tik skeveldrėlės, kaukolės, o kitur – tiesiog kaulų ūkas, žmogadulkės, susimaišiusios su kriauklelių dulkėmis, ir net pro jas melsvus spindulius skleidžiantys žiedai... Kažkodėl panoro pasiimti nors vieną, bet pašiurpo: jie gali užtraukti nelaimę. O kokia nelaimė dar gali atsitikti po vandeniu?
– Kaip matai, gali, – pasakė sau ir nėrė į kitą nugrimzdusį laivą.
Aplink vis regėjo mistišką brangakmenių šviesą, nepaliaujamai sklindančią per vandens sutemas. pabaidęs žuvis, už paskutinio laivo likučių išvydo didelę vandens gyvatę nuostabiomis auksinėmis akimis. Juodais išskleistais pelekais ji yrėsi į priekį, tolyn, į dumblių džiungles, bet štai atsisuko, pažvelgė į Eumantą, ir jos didelėse lyg negyvo gyvulio akyse sudūlavo mažas, neryškus jo motinos veidas. Akimirka – ir nuplaukė, užtikrintai vairuodama ilga, žvilgančia uodega – be menkiausio garso, tarsi vandens vaiduoklis. Nieko nebuvo girdėti. Absoliuti tyla. Jam jau pradėjo rodytis, kad apsiausto varpelyčiai tolydžio skamba tik jo ausyse, kad jūroje jų nėra: kažkokios piktos dvasios jį klaidina.
Išvydo rausvą pašvaistę, nuo sūraus vandens suakmenėjusius medžius. Staiga vėl išgirdo tolimą skambalėlių aidą ir nedvejodamas leidosi į gelmes.
Prieš akis nudryko plotai, apaugę dumbliais. Žalieji dumbliai kilo į viršų, o raudonieji plūkavo ties viduriu, leisdami rusviesiems ir juodiesiems dumbliams kurti pasakiškus jūros sodus ir gėlynus.
Praskleidęs dumblius nuplaukė į prietėmį.
– Gal tuoj pasirodys jūržolėtas stabo veidas, gal pamatysiu priešistorines šventyklas, – ramino save.
Virš uolų masyvo iškilo kalnas. Jis turėjo raudonkraštę burną. Iš jos srautais plūdo lava ir maišėsi su vandeniu. Duslus dundesys ritosi blandžiomis erdvėmis. Ir pro tą didingą gaudesį aiškiai išgirdo iš neaprėpiamos erdvės atsklindančius lengvus plevenančio motinos apsiausto varpelių garsus, o gal tai buvo tik paskutiniojo varpelio, jau krintančio žemyn, skambėjimas. Eumantas nusklendė jam iš paskos.
it iš dugno išniro lengvos, tarsi gotikinės struktūros. Su nepaprasta išmone jos buvo sukurtos iš mineralų. Tarp tų labai šviesių, trapių ornamentinių konstrukcijų ir smego vis silpnėjantis skambalėlio garsas.
neaprėpiamos vandens plynės dugne lyg pinklus, neįskaitomas brėžinys sušmėžavo mįslingi vaizdai.
– Ten – prieštvaniniai miestai! – iš džiaugsmo Eumantas visai apkvaito, bemaž neteko sąmonės. – Netrukus mes vėl iškilsim į žemę...
Ir stačia galva, be galo laimingas krito, krito į gelmes.
Žemyn, žemyn, žemyn.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 7 (liepa)