tekstai.lt

Herkus Kunčius. Rašytojai, naršytojai ir buhalteriai

metai_2013_5-6.pngNe vienus metus pro buto langą stebiu kaimyną. Jis gyvena priešais stovinčiame devynaukščiame. Turi žmoną, paauglę dukrą ir vieno kambario butą. Žinau, kad atvyko iš provincijos, žmona dirba slaugytoja, o jis – niekur, sėdi namuose. Kaskart išėjęs parūkyti į balkoną, kaimynas apie kažką mąsto, po to vėl valandai kitai dingsta.

Būtų per drąsu manyti, kad šis treningais apsitempęs ir sveikata trykštantis drimba nuo ryto iki vakaro studijuoja Heideggerį ar ištisai žiūri televizorių, antraip jo veide atsispindėtų pamišimo ženklai. Kaimynas gi – atvirkščiai – visais metų laikais atrodo olimpiškai ramus, monumentaliai susikaupęs, kupinas paslaptingų idėjų. Spėju, kad jis – rašytojas.

Sutemus dažnai matau, kaip kaimynas sėdi palinkęs prie savo kompiuterio, barškina per klaviatūrą. Akivaizdu, kad rašo, greičiausiai laiškus arba... komentarus.

Nepamiršdamas atkakliai rašančio kaimyno, mintimis nuklystu į nesenus laikus, kada nebuvo interneto, asmeninių kompiuterių, o rašomųjų mašinėlių raidyno topografiją išmanė tik profesionalios mašininkės.

Savo pirmąją rašomąją mašinėlę gavau būdamas aštuoniolikos. Ją parūpino teta. Būdama TSRS Žurnalistų sajungos narė, raštu pateikė prašymą, kurį posėdyje apsvarstė autoritetinga valdyba ir leido už 220 rublių nusipirkti jugoslavišką „De Luxe“.

Mašinėlės laukėme beveik pusmetį. Kai atsiuntė iš Maskvos(!), nešėme Vilniuje į Glavlitą, kur ji buvo ne tik užregistruota, bet ir kruopščiai ištirta. Paimti – panašiai kaip šaunamojo ginklo – plaktukėlių atspaudai, kad – iškilus reikalui – specialiosios tarnybos galėtų surasti, kas perspausdina ir skleidžia šalyje uždraustus ar tarybinę santvarką šmeižiančius tekstus.

Po formalumų, kai „De Luxe“ buvo „legalizuota“, laukė dar viena procedūra – lotynišką raidyną papildyti lietuviškais rašmenimis. Dabartinės Pylimo gatvės kieme, tamsiame pusrūsyje, veikė mašinėlių taisykla. Pridavus įtaisą niūriems, tačiau nagingiems meistrams ir pakentėjus keletą savaičių, kol jie prie plaktukėlių prilipdė Ą, Š, Ū ir kitas Tarybų Sąjungoje nepaklausias raides, „De Luxe“ buvo paruošta kilniam darbui.

Kol kantriai laukiau geidžiamos mašinėlės, spausdinti mokiausi ne mašininkių kursuose, o pas draugą. Jo senelis – buvęs komunistas pogrindininkas bei tarybinis partizanas, vėliau aukštas LKP CK pareigas užimantis funkcionierius, nors ir mažaraštis, turėjo spausdinimo mašinėlę.

Seneliui dieną darbuojantis partkome, geranoriškas draugas man leisdavo valandėlei kitai prisėsti prie elektrinės „Optimos“. Apimdavo keistas jausmas. Vos paliesdavai klavišą, plaktukėlis taip garsiai kaldavo per popierių, jog nenoromis imdavai manyti, kad priešais tave kulkosvaidis, pajėgus ne tik nušauti žmogų, bet ir išversti komunistinės šventovės pamatus. Pamenu, po spausdinimo „pamokų“ – saugantis nereikalingų įtaraus senelio pogrindininko klausimų – beprasmybių prirašytus lapus ne tik sudraskydavome, bet ir sudegindavome, nepamiršdami pelenų palaidoti tualete.

Spausdinimas, panašiai kaip „Era“ aparatu padaugintų tekstų skaitymas, anuomet man siejosi su slapta bei romantikos kupina veikla.

Patekęs į tarybinę kariuomenę, divizijos Operatyvinio skyriaus viršininkui pagyrūniškai prasitariau, kad sugebėčiau spausdinti, todėl nedelsiant buvau pasodintas prie rašomosios mašinėlės. Netrukus iš osobisto sulaukęs dopusko ir pasirašęs, kad dvidešimt metų šventai saugosiu „operatyvines“ TSRS Ginkluotųjų pajėgų paslaptis, įvaldęs rusišką raidyną, ilgus mėnesius kepiau įvairias direktyvas ir raportus, kaskart lapo viršuje išstuksendamas „Slaptai“ bei punktyru pabraukdamas šį skaitysiančiam svarbų perspėjimą.

Tai buvo antroji mano mašinėlė. Kitaip sakant, hermetiškoje tarybinėje kariuomenėje, esant itin nepalankioms „intelektualui“ aplinkybėms, kur buvo uždraustas radijas, fotoaparatai, o televizija apsiribojo programa „Vremia“, gavau tai, apie ką nedrįstų pasvajoti net didžiausias utopistas. Turint tokį daiktą, norėjosi rizikuoti ir kuo plačiau išnaudoti mašinėlės siūlomas galimybes.

Vakarais po otbojaus, kada kareivinėse visi sumigdavo, paslapčia vėl grįždavau į divizijos štabą. Ten, užsirakinęs Operatyvinio skyriaus kabinete, sandariai užtraukęs užuolaidas, spausdinau geranorio čerpako parūpintą „Šuns širdį“. Ne itin tarybų valdžios mėgstamo Michailo Bulgakovo apysakos tekstas buvo skaisčiai mėlynas, išblukęs, sunkiai įskaitomas. Tai buvo ketvirta, o gal penkta A4 formato kopija.

Po mėnesio kito, kada darbas pagaliau buvo baigtas, trys „Šuns širdies“ egzemplioriai su didžiuliu pasisekimu ėjo kareivinėse iš rankų į rankas, o titaniškas triūsas mano autoritetą pakėlė į tokias aukštumas, kad nuo tada labusą dalinyje gerbė ne tik diedai, bet ir aršiausi dembeliai.

Šiandien drįsčiau įtarti, kad neabejingas XX amžiaus literatūrai divizijos osobistas be vargo atspėjo, kas smalsesniems šauktiniams parūpino trejetą „Šuns širdies“ egzempliorių. Antraip nebūtume – lyg tarp kitko – diskutavę apie „nevienareikšmę“ Bulgakovo kūrybą – jo kontraversišką „Baltąją gvardiją“, satyrinį „Teatrinį romaną“, neapykanta socialistinei santvarkai alsuojantį „Meistrą ir Margaritą“. Osobistas, laimei, mėgo rašytoją Bulgakovą, galbūt todėl nesiėmė represijų.

Sugebėjimas spausdinti mašinėle tada mane pakėlė į privilegijuotųjų luomą, apsaugojo nuo griovių kasimo, naktinių maršbrasokų ir kitos itin nepatrauklios humanitarui veiklos. Net neįtariau, kad po kelių dešimčių metų šiais įgūdžiais galės pasigirti milijonai, klaviatūros geografijoje lengvai susigaudys net protiškai atsilikę, o spausdinimas taps tokiu pat natūraliu užsiėmimu kaip seksas, valgymas ar televizoriaus žiūrėjimas.

Grįžus iš kariuomenės, pavyko sulaukti laikų, kai garbinga mašininkės profesija, panašiai kaip metrompažo ar kaminkrėčio, tapo nebepaklausi, galop visai išnyko. Žmonių raštingumas tapo beveik visuotinas, tiesa, kaip vėliau paaiškėjo, kokybės sąskaita.

Atėjus informacijos amžiui, nuo mašinėlės pereiti prie kompiuterio sudėtinga nebuvo; abu įtaisai turėjo gerai pažįstamą klaviatūrą, tereikėjo pasižymėti lietuviškas raides. Namuose atsiradusi „skaičiavimo mašina“ – taip atrodė – teikė ne tik platesnes saviraiškos galimybes, bet ir trokštamą laisvę.

Nuo stalo dingo drožtukai, pieštukai, trintukai, korektoriai – ap-linka tapo švaresnė. Virtualiame monitoriaus lape galėjai siautėti iki pamišimo, nesidairydamas atgal velti klaidas, mat žinojai, kad netrukus jas be vargo ištaisysi. Šalia to – stebuklas! – ištisas pastrai-pas nesunkiai galėjai stumdyti aukštyn žemyn ar į paraštę nukelti visą puslapį.

Pabaigto teksto, nebeišgražinto korektoriaus teplionėmis, kaip kad būdavo anuomet, dabar jau nebereikėjo nešti į redakciją, jis buvo siunčiamas elektroniniu paštu. Šios iš pirmo žvilgsnio nedidelės, bet pozityvios permainos taupė asmeninį laiką, saugojo nervus ir... stūmė, kaip vėliau įsitikinau, kuo toliau žmogų nuo žmogaus.

Žmonija, kurios istorija prasidėjo prieš trejetą ketvertą milijonų metų, iki tol dar niekada tiek daug neskaitė ir taip aistringai nerašė. Baksnoti per klaviatūrą ir paspausti „Send“ išmoko ne tik buvę kareiviai, namų šeimininkės ar laukinės Afrikos gentys, bet ir tamsiausios socialinės grupės, neišskiriant suvaikėjusių senolių bei kamuojamų Parkinsono ar Alzheimerio ligomis.

Išplitus rašymo ir ją lydinčiai skaitinėjimo bei patologinei naršymo po internetą manijai – čia ir dabar – galėjai akimirksniu, be skausmingos atatrankos, smogti riebesnį žodį nekenčiamam priešui, šmaikščiai sakiniu atsikirsti nepažįstamam kolegai, pramanyti vienu šūkiu visatos ateitį, narciziškai pasigirti sėkme ar tarti svarų žodį apie sniego žmogų. Parašyto ir išsiųsto žodžio laisvė virtualioje erdvėje, iki tol varžyta ne tik visa reginčios cenzūros, bet ir ribotos mechanikos, sukūrė iliuziją, kad žmogus tapo ženkliai laisvesnis, stiprus, nieko nebijantis ir – tai svarbu – nebe toks vienišas.

Netrukus rašymas virto ne tik laisvalaikio pramoga, bet ir būtinybe. Šiam iš pažiūros nekaltam užsiėmimui reikėjo skirti vis daugiau laiko. Be rašymo ne vienam tapo sunku gyventi. Neparašius žodžio ar sakinio, kažko stigdavo, apimdavo protu nesuvokiamas ilgesys.

Nieko nebestebino, kad apgailėtinai kuklaus išsilavinimo pilietis, vakare po darbo grįžęs namo, užuot išbučiavęs artimą ar girtas kritęs į lovą, nedelsdamas įsijungdavo kompiuterį, o tada kažką šmaikščiai ar itin piktai pasipainiojusia tema išstuksendavo. Paspaudęs „Enter“, vėl jausdavosi drąsus ir laimingas, tą dieną nudirbęs prasmingą darbą.

Tačiau laimė negali tęstis amžinai, o laisvė visada turi ribas.

Suklestėjus kompiuteriniam raštingumui, staiga užgriuvo ir nelauktų pareigų našta. Iš pradžių viltingai sakyta, kad visa tai visuomenės gerovės vardan. Atseit taupant brangų laiką, buvo pasiūlyta patraukli paslauga. Netrukus ji tapo privaloma.

Nespėjus deramai susivokti, net užkietėję analfabetai – atkakliai nepripažinę ne tik raidyno, bet ir skaičių – vieną dieną tapo klastingai suvystyti. Susidūrę su gyvenimo neišvengiamybe, netrukus in corpore jau barbeno per kompiuterio klavišus. Nors ir siuto, bjauriai keikėsi, bet visi uoliai rašė – iš pradžių savo vardą, pavardę, gimimo metus, tada prakaituodami jau pildė painias pajamų deklaracijas, administravo šeimos sąskaitas, siuntinėjo asmens kodus ir mokesčius valstybei. Taip dėl prieš porą dešimtmečių suklestėjusio raštingumo žmonės tapo ne tik rašytojais, bet ir „savanoriais“ buhalteriais.

Užlipus ant rašinėjimo „adatos“ ir milijonams be algos įsidarbinus bankuose, mokesčių inspekcijose ir kitose ne mažiau solidžiose įstaigose, visuomenėje pamažu ėmė sklaidytis net tik tariamos rašymo laisvės, bet ir privatumo iliuzijų debesys. Nuo šiol visi, nors kiek pramokę kompiuterinio rašto, tapo įgalūs vienas apie kitą sužinoti daugiau nei norėta.

Sumaniai surinkta skaičių kombinacija ar internete išstuksentas kietesnis žodis vėl ėmė kelti nerimą. Ne vietoje ir ne laiku pavartojus „epitetus“, kaip ir mechaninės mašinėlės laikais, galima skaudžiai nukentėti. Iškilus reikalui, už tai tenka atsakyti.

Anuomet mašinėle atspausdintą ir po grindimis slėptą tekstą, staiga užgriuvus kratai, būdavo galima paskubomis suvalgyti. Dabar gi, kad ir kaip stengtumeisi, tokios galimybės neliko. Graužk negraužęs, pikti paburnojimai, lyg patvirtindami Bulgakovo tezę rankraščiai nedega, vis tiek tūno kompiuterio laikmenose. Net ir tai, ką prieš dešimt metų parašei, paskui pasibaisėjęs išmetei į šiukšlių dėžę, padėjus šiek tiek pastangų, galima atkurti, o atkūrus pritaikyti Baudžiamojo kodekso straipsnį, tada teisti, nubausti. Rašymas, skaitymas ir juos lydinti naršymo manija, kad ir kaip žiūrėsi, vėl rizikingas užsiėmimas; pričiupus su įkalčiais – neišsisuksi.

Kalendamas per kompiuterio klaviatūrą, skaitinėdamas internete kontraversiškus tekstus, vis dažniau apie tai pagalvoju. Žinau, kad, iš smalsumo apsilankęs netoleruotiname portale, būsiu nedelsiant įtrauktas į juodąjį sąrašą. O elektroniniame laiške tik sau atvirai parašęs, ką aš apie tai ir visa kita manau, galbūt būsiu net areštuotas. Žodžiu, sudie, laisve.

Štai ir dabar, spausdindamas šį tekstą, nesu tikras, ar pakeliui jo kažkas netyrinėja. Galbūt šią akimirką iš matymo pažįstamas ar kitas smalsuolis atidžiai seka, jo manymu, klaidingas mintis, uoliai registruoja, ką ištryniau, tačiau persigalvojęs atkūriau...

Ir vis dėlto, nors grįžta nepalankūs laikai, man taip pat smalsu sužinoti, ką dabar stuksena kaimynas, jis ką tik balkone parūkė. Matau pro langą, kad sutemus atsisėdo prie kompiuterio. Neabejoju, kad jis, nors galbūt to nesuvokia, taip pat rašytojas, buhalteris, naršytojas... kaip, beje, ir visi kiti interneto amžininkai.