Virgilijus Veršulis. Nuotrauka iš asmeninio V. Veršulio archyvoApsakymas

 

 

 

Buvo kaitri popietė. Arčiau vakaro. Pavakarys.

 

Put put put, put put put, vištelės, put put put, seklytai, kurgi jūs pasidėjot? Senoji Rouvelė lėtai kirto miestelio aikštę, veltui žvalgydamasi į šalis. Put put put. Put put put.

 

Pro merijos langą be entuziazmo ją stebėjo mero sekretorė. Po to vėl įniko kaukšėti rašomąja mašinėle. Be įkvėpimo, vangiai.

 

Posėdžių salėje vyko miesto strateginio plano svarstymas. Prasidėjęs dvyliktą, posėdis užtruko, bet kol kas niekas nieko nepasiūlė. Meras dėbtelėjo į laikrodį, rodė keturias. prabilo:

Tai ar bus kokių minčių? Kaip turėtų atrodyti mūsų miestas po dvidešimties trisdešimties metų? Juk turime galvoti apie ateitį, dirbti ateinančioms kartoms. Ką pasakys ateinančios kartos, jei nieko nenuveiksim?

Et, atsiduso merijos buhalteris, jis gi ir mero uošvis. Ar kas matė tas ateinančias kartas? Tai buvo akivaizdi užuomina į tai, kad žentas per aštuonerius metus neįtaisė jo dukrai vaiko.

Meras suprato užuominą, bet tik garsiai siurbtelėjo iš puodelio, kuriame nebebuvo kavos, tačiau nudavė, kad išgėrė paskutinius lašus, tada paskambino sekretorei. Ta iškart atsiliepė per komutatorių: klausau.

Dar kavos, būk gera.

O gal nutieskime metro, nedrąsiai pralemeno vienintelis architektų sąjungos narys ir merijos urbanistikos skyriaus vedėjas Rafuilas Karpis.

Aš kategoriškai nesutinku su metro idėja. Kultūra merdėja, iš savo kėdės pakilo kultūros skyriaus vedėjas Naglis Kutkė. Po to vėl atsisėdo.

Betgi mes kalbame apie perspektyvą, jau drąsiau atsišaukė Karpis.

 

Stehe stehe, stehe auf, stehe bitte, stehe auf. Nicht vergessen, nicht gedacht, aber deutsches sich gemacht. Aikšte pražygiavo šortais ir rudais marškiniais su svastika ant rankovės vilkįs pusamžis vyras. Praplikusia kakta, į priekį atsikišusiu pilvuku.

 

Sekretorė trumpam nustojo kaukšėjusi, po to tyliai atsiduso ir nuėjo prie švilpiančio kavinuko.

 

Aš pasakysiu, ne taip ir blogai, kad ji merdėja, buhalteris buvo vyriausias, be to, mero uošvis, todėl galėjo įsiterpti, kada norėjo. Ar negana mums šito bepročio? O jeigu dar visokie bobučių chorai ir folkloriniai ansambliai po langais koncertuotų, tai nors bėk į mišką. Manau, nieko nėra gražiau už paukštelių čiulbėjimą.

Metro idėjai aš irgi nepritariu, perėmė vadžias meras, bet apskritai visuomeninio transporto vystymą palaikyčiau, juk iki šiol mes jo neturėjome. Bet pradėti iškart nuo metro būtų rizikinga. Aš siūlyčiau pirmiausia atidaryti tramvajaus liniją. Tramvajus labai papuošia miestą praeities akcentu.

Ir kurlink eitų jo linija? kabinėjosi uošvis.

Manau, iš pradžių nuo merijos iki mokyklos, atkirto žentas.

Prieštarauju, net atsistojo Helmunda Špircė, merijos kontrolierė. Šitaip būtų supainioti privatūs ir vieši interesai. Visi žinome, kad jūsų žmona mokytoja. Kas gali paneigti, kad jūs neketinate visuomeniniu transportu lakstyti pas savo žmonelę.

Tuo metu sekretorė atnešė kavą: jūsų kava, mere, ir paėmusi tuščią puodelį pasišalino.

Dėkoju, pasakė miestelio galva ir paaiškino Helmundai: bet juk tas tramvajus dar nežinia kada bus, gal tik po trisdešimties metų, ne mums gi – ateinančioms kartoms. Iš mūsų reikalaujama strateginio plano.

 

O tuo metu ateinančios kartos jau seniai buvo baigusios savo pamokas, ir chemijos mokytoja, mero žmona Vaigunda, viena savo kabinete tikrino mokinių namų darbus. Braukydama eilinį sąsiuvinį ji nejučia atsiduso. Lyg atsiliepdamas į tą tylų atodūsį pasigirdo tylus beldimas.

Kas ten? Prašom, įeikite. Ak, tai jūs, Vaigunda priekaištingai pasitiko savo kolegą, matematikos ir fizikos, taip pat darbų, geografijos, fizinio lavinimo ir muzikos mokytoją Timą Užsorbį. Aš tokia užsiėmusi.

Aš galiu išeiti, ryžtingai apsisuko Timas.

Ak ne, pasilikite, sustabdė vyruką merienė. Atokvėpis ir man reikalingas. Gal išgersite su manimi kavos?

O iš ko jūs ją virsite? Magnio, kalcio ir H2O? Šitose kolbelėse?

Ak ne. Jūs būnate kada nors rimtas?

Visada.

Tai gersite kavos?

Žinoma, tik dėl jos čia ir atėjau.

Vaigunda įsmunka į mažą pagalbinį kambarėlį, Timas seka iš paskos. Tarpduryje jį sustabdo iš kojų verčiantis klausimas:

Ar jūs galite parūpinti man spermos?

Atleiskite, ar aš gerai išgirdau? sustingo Timas, taip ir neperžengęs slenksčio.

Taip, aš pasakiau „spermos“. Ar tai nelegalu?

O kieno spermos jums reikia? Žmogaus?

Pageidautina jūsų.

Mano? dabar Timas jau įžengė vidun. O, atleiskite, kam ir kiek jos reikia?

Kuo daugiau. Matot, aš ne tik chemikė, bet ir biologė. Spermos man reikia tyrimams.

Kokie tai bus tyrimai? Timas pasijuto kiek laisviau ir net leido sau prisėsti ant artimiausios kėdės.

Baltymų ir riebalų santykis objekte priklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties... Dieve, ką aš kalbu? spermos man reikia apvaisinimui. Mano kiaušinėlio apvaisinimui.

Dabar Timas jau nebegalėjo nusėdėti, todėl iš lėto atsistojo ir išsitraukė cigaretes, bet susipratęs vėl įsikišo jas į kišenę.

Nieko, galit rūkyt, aš leidžiu, Vaigunda nenusuko nuo jo akių. Timas vis tiek neišdrįso užsirūkyti. Abu kažko laukė. Galų gale Timas išlemeno:

Jūs norit nuo manęs vaiko?

Žinoma, mieliau pastočiau nuo vyro, bet mums nieko neišeina. Vaigunda nusisuko į arbatinį. Timas lengviau atsikvėpė.

Aš, žinoma, mielai su jumis pasimylėčiau, jūs man labai patinkate… Vos tik atvažiavau, iškart jus įsidėmėjau, pabandė atvirauti Timas. O kada mes galėtume tai atlikti?

Apie tai negali būti nė kalbos, griežtai nukirto jį Vaigunda. Aš ištekėjusi, be to, priklausau krikščionių partijai, kaip ir vyras. Ir šeima, ištikimybė bei priesaika mums – šventi dalykai.

Atleiskite, bet kaip tada jūs tai įsivaizduojate? nustėro Timas.

Man reikalinga tik jūsų sperma. kaip jūs ją išgausite, ne mano rūpestis.

Ir jūs manote, kad jeigu atnešiu spermos, jūs pastosite?

Aišku, kad ne. Spermą reikia tuoj pat sujungti su kiaušinėliu, kol ji gyvybinga. Ar žinote, kiek laiko ji būna gyvybinga?

Na, spėju, apsilaižė lūpas Timas, kokias dvi valandas.

Taip, jūs teisus. Todėl neverta gaišti laiko vaikščiojimui į savo kambarį. Pradėkit tiesiog čia. Man taip pat reikia pasiruošti. Štai jūsų kava.

Ačiū, labai karšta, papūtė į puodelį Timas. Bet jeigu aš būsiu tėvas, tai gal galiu irgi išreikšti kai kuriuos pageidavimus?

Kokius pageidavimus?

Na, tarkim, jei gimtų berniukas, norėčiau, kad jo vardas būtų Nilas.

Kodėl Nilas?

Nilas – pati ilgiausia pasaulio upė, visada svajojau ją pamatyti.

O jeigu mergaitė? Vaigunda po truputį jau atsiseginėjo apykaklę.

norėčiau, kad mergaitė būtų pavadinta Kaspijos vardu, Timas irgi ėmė sagstytis marškinių sagas.

Supratau, didžiausio pasaulyje ežero garbei, Vaigunda liko tik su viena liemenėle.

Taip, pritarė Timas, numesdamas ant kėdės marškinius.

Štai stiklinė, kurios jums tikriausiai prireiks. Vaigunda glostėsi krūtis, paslėptas po liemenėle ir laižėsi. Timas stebeilijo į baltas apvalainas grožybes ir jo ranka nevalingai nuslydo žemyn. Dar po minutės jis jau stovėjo nuleistomis kelnėmis ir įnirtingai purtė savo šautuvą. Vaigunda irgi ėmė save myluoti.

 

Išėjusi iš kabineto sekretorė iškart paskambino vyrui: Girdėjai naujieną?.. Jie ruošiasi tramvajų paleisti... Meras su kitais... Nežinau, turbūt greitai.

 

O kultūrą, manyčiau, tikslinga būtų vystyti rengiant baleto šokėjus, mero veidas šią akimirką dvasingai spindėjo. Išgarsėtume visame pasaulyje savo paruoštais šokėjais. Pas mus vyktų pirkliai ir pirktų talentus savo teatrams. Investicija atsipirktų.

Kas gi ruoštų tuos šokėjus? pasidomėjo uošvis.

Manau, turėtų tuo užsiimti mokytojas Timas, jis, nors ir naujas žmogus, bet išmano daugelį dalykų, moko vaikus muzikos ir kūno kultūros, kas yra labai artima baletui.

Bet mokytojas Timas ir taip labai užimtas, moko daugybės dalykų, mėgino prieštarauti merijos kontrolierė Helmunda Špircė.

Žinau, bet jis jaunas, kupinas jėgų, prisiminkit savo jaunystę, kiek tada galėjote nuveikti. Be to, darbų pamokas galima perduoti kam kitam, tai nėra labai svarbi disciplina.

Jūsų žiniai, aš ir dabar esu jauna, atkirto Špircė. Man tik dvidešimt aštuoneri.

Na, taip taip, jūs man atleiskit, sumišo meras, turėjau galvoje, kad jis tik pradeda, dar kupinas entuziazmo.

 

O tuo metu mokytojas Timas, dideliu švirkštu išsiurbęs iš stiklinės savo spermą ir sumaišęs ją su pienu (taip pageidavo Vaigunda), taikėsi visa tai įšvirkšti į žavųjį chemijos mokytojos urvelį, kad Nilas ir Kaspija jaukiai apsigyventų šiltoje ir svetingoje mero žmonos gimdoje. Bet rezultatai paaiškės tik po aštuonių mėnesių ir keturiolikos dienų, kai Vaigundą, prieš pat Kalėdas paslydusią ant nuosavo namo laiptų, surems priešlaikiniai sąrėmiai.

Ar tau patiko? Timas ryžosi būti familiarus, jautė, kad po suartėjimo gali toks būti.

Nenusišnekėk, atšovė Vaigunda, nieko nebuvo.

Gal pakartokime rytoj tai dar kartą, maldaujamai pralemeno visų galų meistras.

Po mėnesio. Jei reikės. O dabar aš turiu dirbti.

 

Senoji Rouvelė taip ir nerado savo vištelių, tiksliau, jos pačios rado ją paskendusią miestelio upelyje, į kurį senoji, matyt, įkrito paslydusi ant molingos žemės. Galva buvo panirusi į vandenį, o visas kūnas tysojo ant kranto ir dabar po jį laipiojo jos ištikimos bičiulės, veltui tikėdamosios, kad šeimininkė galų gale atsikels. Bet visa tai kitą rytą pirmas pamatys Timas, kai senu įpratimu bėgios miestelio gatvėmis ir galop nuspręs atsigaivinti šaltu upelio vandeniu.

 

O kol kas šiltas gegužės dešimtosios vakaras. Kultūros skyriaus vedėjas Naglis Kutkė su Urbanistikos skyriaus vedėju Rafuilu Karpiu, užmiršę tarnybinius nesutarimus, draugiškai gurkšnoja alutį miestelio restorane ir dūsauja dėl merdinčios kultūros ir pramogų stokos. Ir net kai į salę įgriuvo fašistų partijos steigėjas ir vienintelis narys Adolis Petra ir garsiai sukomandavo „steh auf!“, jie nesureagavo, dėl ko Petra labai įsižeidęs paliko restoraną.

 

Pro mokyklos langus sklinda pianino garsai. Tai Timas groja Šopeną, tą vakarą neįprastai dėl kažko liūdėdamas. Bet tai savaime suprantama, kol kas jis nieko šiame mieste nepažįsta, neturi savo buto, gyvena muzikos kabinete ir nesusiranda kitos veiklos.

 

Merijos buhalteris skundžiasi žmonai savo žentu ir laidoja paskutines viltis sulaukti anūkų.

 

Helmunda Špircė prieš miegą tyrinėja Vyriausybės nutarimus ir Civilinį kodeksą, ieškodama juose dar neskaitytų arba primirštų vietų. Ji netekėjusi.

 

Merijos sekretorė leidžiasi žaginama savo vyro, taip jie kas vakarą išdykauja, bet ji vyro vietoje įsivaizduoja merą.

 

Kažkur aukštai, kažkurio namo palėpėje du berniukai pirmą kartą gyvenime pasibučiuoja.

Mėnulis, pakabintas ant bažnyčios varpinės smailės, kaltai žiūri pro palėpės langelį ir jaučiasi nesmagiai, netikėtai išvydęs šią sceną, todėl suglumęs užsidengia veidą artimiausiu debesėliu.

 

 

Po dešimties metų

 

Kadaise miestelio centre plytėjo akmenimis grįsta aikštė. Vienoje jos pusėje stovėjo merija: neišvaizdus pilkas dviaukštis pastatas, kurio antrojo aukšto nenaudojo, nes visi darbuotojai tilpo pirmame. Priešais meriją buvo apleistas parkas su supuvusiais suoliukais ir siauru upeliu, kuriame kitados nuskendo senoji Rouvelė. šių dviejų objektų šonuose aikštę juosė kelios parduotuvėlės ir užeigos lygio įstaiga, pasivadinusi restoranu. daugiau nieko išskirtinesnio miestelyje nebuvo. už parko – mokykla, prie jos – ambulatorija. už merijos, kiek paslėpta senų tuopų, stovėjo raudonų plytų renesanso stiliaus bažnyčia su iškilusia virš visų pastatų ir medžių varpine; šalimais senosios miestelio kapinės (naujosios – užmiesty), turgelis, dar geležinkelio stotis, bet jos iš niekur nesimatė, nes stovėjo už paskutinių gyvenamųjų namų, tad dažnas ją prisimindavo tik tada, kai prireikdavo kur nors išvažiuoti. Dabar miestelis neatpažįstamai pasikeitė: aikštė, tiesa, taip ir liko grįsta akmenimis, bet visi akmenys išlupti, naujai nutašyti ir gražiai sudėti atgal, tarp jų vietomis puikavosi įsprausti į žemę žibintai; balta merija tiesiog tviskėjo, todėl vietiniai ją vadino Baltaisiais rūmais, o įėjimą į pastatą ženklino trijų pakopų keturių metrų pločio laiptai, kurių projektu pagrįstai didžiavosi vis dar vienintelis miestelio architektų sąjungos narys ir urbanistikos skyriaus vedėjas Rafuilas Karpis. visos parduotuvės buvo atsinaujinusios ir viliojo pirkėjus spalvingomis vitrinomis. net užeiga dabar atrodė kaip tikras restoranas. svarbiausia naujovė – tramvajus, kurio linija kirto aikštę ir siekė visus svarbiausius miestelio objektus: mokyklą, ambulatoriją, paštą, gaisrinę, bažnyčią ir geležinkelio stotį. parkas dabar buvo šiuolaikiškai sutvarkytas – nauji suoliukai, smėlėti takai, tiltelis per upelį, treniruokliai ir daugybė lentelių su užrašais: „Nemindžioti – pasėta“, „Rūkyti draudžiama“, „Gamta – visų namai“, „Nepalikite šiukšlių“, „Neganyti vištų“ (pastarasis draudimas aiškiai siejosi su senosios Rouvelės nelaime), o vienoje nupiešta šuns galva ir po ja parašyta „Nešiku ant gamtos“, bet išdykėliai vaikai buvo beveik visai nutrynę raides „Ne“, tad šis užrašas šaukėsi skubaus atnaujinimo.

 

Tą ir konstatavo merijos kontrolierė Helmunda Špircė, kuri, beje, jau senokai vadinosi Užsorbe, veždama vežimėlyje mažiausiąją savo atžalą – rau-donskruostę keturių mėnesių Sigizmundą. Dar trys mergaitės – septynerių Rozamunda, penkerių Kulemunda ir trejų Vaiserunda (vardus parinko kontrolierė) – abejingai tipeno šalia mamos. Iš tikrųjų jos vengė mamos pastabų dėl nedrausmingo elgesio ir gyveno vien tik laukimu valandos, kada jų tėvelis, svarbus miestelio žmogus Timas Užsorbis, pareis namo ir tada jos nevaržomos galės dūkti, verstis per galvą, ropštis jam ant pečių, svaidytis popierinėmis gniūžtėmis, kurias jis padarydavo iš peržiūrėtos korespondencijos.

Tiesą sakant, turbūt vienintelė y chromosoma, kurią turėjo Timas, teko Vaigundai per apvaisinimą, visi kiti Timo spermatozoidai turėjo x chromosomas ir siuntė į pasaulį vien tik moteriškos lyties būtybes, kuriomis merijos kontrolierė labai džiaugėsi. Dabar jau niekas dorai neprisiminė, kaip šie du žmonės sukūrė šeimą. Timas buvo jaunesnis už savo žmoną, ir pavydūs liežuviai suskubo kaltinti kontrolierę, neva ji suvystė jaunąjį mokytoją pateikusi nenuginčijamų kažkokios jo kaltės įrodymų ir pareikalavusi skubiai ją vesti, kad netektų paviešinti kompromato. Kiti abejojo, ar galėjo toks stropus ir pareigingas jaunuolis turėti kokių nusižengimų ir greičiau tą sąjungą laikė nesusipratimu arba Timo noru kuo skubiau susitvarkyti gyvenimą. Kad ir kaip ten buvo, niekam nekilo nė mažiausios minties apie meilę. Vėliau triukšmas aprimo, tuo irgi pasirūpino Helmunda, pagrasinusi liežuvingiausiems miestelio gyventojams revizijomis, ir gyvenimas vėl tekėjo savo vaga, gal tik vis dažniau Timo veidą apniaukdavo liūdesio šešėlis, kai pamatydavo mero dvynukus.

Nilas buvo guvus berniukas ir išsiskyrė iš bendraamžių augumu ir neįprastai gražiu veidu ir gelsvais plaukais. Jo sesuo Kaspija buvo daili tamsiaplaukė kaip mama. Nilo plaukų šviesumą visi priskyrė merui, nes jis jau seniai buvo plikas, o jo plaukų niekas neprisiminė.

 

Timas jau senokai metė darbą mokykloje, dar tada, kai jo žmona pirmą kartą išėjo dekretinių atostogų ir merijoje nebuvo kam jos pavaduoti. Timą, kaip jauną ir perspektyvų jaunuolį, meras norėjo matyti dirbantį šalia savęs, kadangi suvokė, kad su ta apkerpėjusia komanda nieko doro nuveikti nepavyks. Ir jis neapsiriko. Timas ne tik noriai parėmė baleto mokyklos steigimo idėją – ir pats per trumpą laiką įsisavino pagrindines baleto pozicijas ir figūras, daug mokėsi iš knygų ir net kartą už merijos pinigus buvo nuvykęs į Maskvą žiūrėti „Spragtuko“. Grįžęs jis jau neįsivaizdavo tolesnio savo gyvenimo be baleto.

Gana greitai Timui atsirado galimybė užimti dar vieną postą merijoje. Mero uošvis, kamuojamas įtarimų, kad nuostabūs anūkėliai atsirado be žento pagalbos, ir neišgavęs iš savo dukters prisipažinimo, nesiliovė niršęs, ir vieną karštą vasaros dieną, po aršaus kivirčo su meru, pasimirė darbo tualete, į kurį nuėjo atsigaivinti.

Taigi ir finansai buvo miesto galvos rankose, nereikėjo dėl kiekvieno skatiko žemintis prieš uošvį. Su Timu tartis, tiesą sakant, net nereikėjo, jis absoliučiai pasikliovė mero sprendimais, suskaičiuodavo pajamas, išlaidas ir suvesdavo balansą. Bet miesto gerovė jam labai rūpėjo ir dažnai pats siūlydavo, ką būtina keisti ar tobulinti. Žodžiu, jie puikiai sutarė ir uoliai kūrė miestelio gerovę.

 

Merijoje vyko posėdis, todėl Timo žmona su mergaitėmis ir sukinėjosi netoliese, kad iškart priimtų jį į šeimos glėbį, kai tik jis peržengs įstaigos slenkstį. Taip jau ji buvo įpratusi ir troško, kad ir brangusis vyras būtų toks pat prieraišus. Bet laikas ėjo, o posėdis vis dar vyko. Tiesa, šį kartą jis buvo išskirtinis. Išskirtinis dėl to, kad teko svarstyti vieną delikatų ir nelabai malonų klausimą, dviejų žymių miestelėnų prašymą tuoktis.

Mieste klestėjo baleto mokykla. Per trumpą laiką ji tapo žinoma daugelyje garsiausių žemyno teatrų. O pirmieji, prasiskynę kelią į šlovę, buvo du berniukai, kurie pradėjo mokytis šio meno būdami trylikos ir po šešerių metų jau gavo pirmuosius vaidmenis Milano operos ir baleto teatre. Jie buvo nepaprastai gabūs, o ir Timas buvo geras pedagogas, todėl garsas apie naujas žvaigždes ir jų mokyklą pasklido labai plačiai. Į miestą pasidairyti naujų talentų atvykdavo vis daugiau ir daugiau agentų, o tuodu berniukai buvo taip graibstomi, kad net trejus metus neturėjo progos aplankyti savo namų. Ir štai dabar jie vėl gimtajame mieste ir, be to, sumanė jame tuoktis. Vienas su kitu. Per Timą, savo mokytoją, jie įteikė oficialų prašymą merui leisti jiems tai padaryti.

Meras buvo šiuolaikiškų pažiūrų žmogus, bet toks prašymas ir jį išmušė iš vėžių. Jis visaip vilkino posėdį ir niekaip nesiryžo priimti sprendimo. Iš vienos pusės lyg ir viskas normalu, tai yra ne visai normalu, bet nedvelkia viduramžiais ir inkvizicija. Iš kitos gi pusės mieste labai daug netolerantiškų žmonių ir audrinti juos buvo rizikinga. Artėjo rinkimai. Jam galėjo tai atsiliepti. Kita vertus, jaunuoliai gimė šiame mieste ir išgarsino jį, jei ne visame pasaulyje, tai bent toje dalyje, kuri žavisi baletu, o tai vis dėlto nemažai. Bet kartu merą kamavo apmaudas dėl to, kad jie nesusituokė kur nors kitur, kokioje modernesnėje valstybėje – grįžę kaip vyras ir žmona neužkrautų savo problemų ant miestelio galvos. O atsakymą būtinai reikėjo duoti šiandien, nes dėl savo užimtumo civilinei metrikacijai pora neturėjo daug laiko.

Labiausiai šio klausimo svarstyme susikirto amžini bičiuliai ir ištikimi alaus gerbėjai – vienintelis architektų sąjungos narys ir merijos urbanistikos skyriaus vedėjas Rafuilas Karpis ir kultūros skyriaus vedėjas Naglis Kutkė.

Tai aiškus žingsnis degradavimo link. Naglis buvo keistai įraudęs ir visas drebėjo. Tuo metu, kai kultūra merdėja...

Bet kultūra nemerdėja, neiškentė meras. Vienintelė problema, kurią aš įžiūriu, yra ta, kad visuomenė tam dar nepasiruošusi.

Ką jūs čia šnekate, putojo Kutkė, ar jūs bent suvokiate, ką dabar pasakėte? Neduok Dieve, kad ji, visuomenė, kada nors tam pasiruoštų. Tai būtų viso vystimosi, visų mūsų pastangų gyventi nenusižengiant Dievo tvarkai pabaiga. Tada, kai mes turime priešintis griaunamajai invazijai, jūs kalbate apie kažkokį pasiruošimą.

Tu, Nagli, neteisus, stengėsi nesikarščiuoti Rafuilas Karpis. Tie vaikai iš mūsų miesto, mes negalime jų atstumti, kai jie prašosi mūsų pagalbos.

Kokios pagalbos? Naglio pusę palaikė aršus fašistas, dabar gi merijos tarybos narys nuo visuomeninių organizacijų, naujai įkurtos Jaunažmogių partijos pirmininkas Adolis Petra, jam, beje, buvo daugiau nei šešiasdešimt metų. Jiems nereikia jokios pagalbos, jie tik nori daugintis. Šaudyti tokius išgamas.

Prašyčiau nesisvaidyti panašiais apibūdinimais, vėl neiškentė meras. Timai, o ko tu tyli?

O ką aš galiu pasakyti?

Na, tu vis dėlto buvai jų mokytojas, galima sakyti, artimiausias draugas.

Gal jis netgi įtakojo jų orientaciją, nepraleido progos įgelti Naglis, visam likusiam gyvenimui supykęs ant Timo, kad mieste įsivyravo ne folklorinė kultūros pakraipa, o kažkokie vulgarūs, rūbais nepridengti kūno judesiai, vadinami baletu.

Timas niekaip nereagavo į Kutkės išsišokimą, ir dėl to tas dar labiau siuto.

Jie yra suaugę ir patys sprendžia, kaip elgtis. Ir jeigu jie nusprendė savo gimtajame mieste... tuoktis, tai kodėl mes turėtume to neleisti.

Štai iš kur visa tai, springo savo seilėmis Kutkė, iš baleto.

 

O jaunieji sėdėjo priimamajame su sekretore ir, aišku, viską girdėjo. sekretorė po aštresnių pasisakymų nudelbdavo akis arba užkaisdavo arbatinį, kad tas savo ūžimu bent kiek užgožtų kalbas.

Bet galų gale įsiveržė Helmunda su dviem savo mergaitėmis, vyriausioji Rozamunda liko saugoti vežimėlio su Sigizmunda. Buvusiai kontrolierei atsibodo stypsoti lauke ir ji nutarė paskubinti vyrą. Ir įsitikinti, kad jis nesismagina su sekretore, nors šioji buvo gerokai už jį vyresnė, tačiau kitų moterų merijoje nebuvo.

Pamačiusi sekretorę savo vietoje ir dar su dviem jaunikaičiais, ji kiek nusiramino, bet iškilo daugiau klausimų. Labai konkrečių:

Pirma, kur mano vyras, antra, kas šie jaunuoliai, ir trečia, ką jūs čia veikiate?

Sekretorė nesutriko, nes buvo įpratusi prie kontrolierės stiliaus, todėl atsakė dalykiškai:

Pradėsiu nuo trečio: ne jūsų reikalas, ką mes čia veikiame, ketvirta, tai yra pirma, jūsų vyras posėdžiauja, ir antra – ši pora prašo leidimo tuoktis.

Ką? Kaip tai, sutriko Špircė, beje, ji jau seniai buvo Užsorbė, ir sekretorės tonas kaip tik tai jai ir priminė. Betgi čia nėra merginų.

Vis tiek, jau švelniau atsakė sekretorė.

Ką gi, aš eisiu, pasakykit Timui, kad mes jo lauksime kavinėj, vargšelė Užsorbė visiškai sutriko ir iki pat durų ėjo atbula, žiūrėdama į vaikinus ir, matyt, tikėdamasi, kad burtai išsisklaidys ir vienas iš jų nusimes vyriškus drabužius ir mergaitiškai nusikvatos iš jos patiklumo. Bet taip neįvyko, todėl Helmunda tik tvirčiau paėmė savo mergaičių rankas ir iki skausmo jas suspaudė.

Tos klyktelėjo, o motina sušvokštė už sekretoriato durų: „Niekšai.“

O lauke prie Rozamundos, kuri purtė vežimėlį, nes mažoji Sigizmunda jau budo ir, be abejonės, rengėsi paleisti gerklę, iš nugaros priėjo Nilas ir, matyt, ketino išgąsdinti mažąją auklę, bet apsigalvojo ir tik negarsiai paklausė: kam tu ją purtai? Rozamunda, netikėtai užklupta, aiktelėjo ir paraudo, nes iš arti Nilas atrodė dar gražesnis nei anksčiau, kada ėmė pastebėti berniukus ir skirstyti juos į patinkančius ir ne. Vežimėlį ji purtė jau nebe taip aršiai, ir Sigizmunda vėl užsnūdo, rodos, atsirado galimybė užmegzti pažintį, pasikalbėti, bet Rozamunda nesugalvojo, ką pasakyti, o Nilas žvilgčiojo tai į ją, tai į vežimėlyje miegančią Sigizmundą, tai į savo batus, kurie buvo geltoni ir visai nauji, tylėjo, jis užmezgė pokalbį, dabar buvo jos eilė ką nors pasakyti, bet ji, matyt, visiška kvailė, stovi visa raudona ir net neprasižioja.

Nejaukią tylą nutraukė grįžusi motina, o Nilas paspruko burbtelėjęs „Na, ką gi“. Rozamunda jau buvo pasiryžusi išberti pirmą į galvą atėjusį sakinį „mano name yra pelytė, aš padedu jai gabalėlį batono“ , bet tik ištarė „Iki“ ir vėl nuraudo.

Mama, aišku, labai susidomėjo vaikų pažintimi ir pradėjo kamantinėti Rozamundą: ką gi jis tau sakė? Mergaitė atsakė, kad kalbėjo jie apie peles. Apie peles? nustėro Helmunda, kokie keisti dabar vaikai. Bet šis susitikimas jai labai patiko ir mintyse ji jau ėmė dėlioti ateities pasjansą.

 

Galų gale posėdis baigėsi, bet Karpis vis tiek nenurimo ir pažadėjo sprendimą apskųsti. Petra pagrasino nesankcionuotais mitingais ir riaušėmis. Timas vis dar sėdėjo, nors kabinetas ištuštėjo, todėl meras, norėdamas užpildyti nejaukią tylą, pasakė, kas pirmiausia šovė į galvą:

Pirmadienį atvesiu Nilą, tegul mokosi šokti.

Nilą, nustebo Timas. O Kaspija?

Kaspija šokti nenori, bet keista, kad prisimeni jų vardus.

Keisti vardai, todėl ir prisimenu.

Žmona užsispyrė, o paskui ir aš apsipratau. O kaip taviškės auga?

Tai pirmadienį ir atveskit. Nilą. Ir išlėkė iš kabineto.

Meras dar kurį laiką nustebęs žiūrėjo jam pavymui, paskui čiupo skrybėlę ir pasakė sekretorei sudie.

 

Kaip tik pro savivaldybę neskubėdamas šliaužė paskutinis tramvajus, kai Timas išėjo iš pastato, tad negalvodamas įšoko į jį pro galines duris. Tramvajuje nieko nebuvo. Retai kas ryždavosi važiuoti juo pusę kilometro ir dar pirkti bilietą. Todėl Timui dabar atėjo geniali mintis tramvajų paleisti nemokamai, vis tiek jis dotuojamas merijos, tad tegul žmonės bent mėgaujasi.

Tramvajaus vairuotojas nustebęs žiūrėjo į Timą per veidrodėlį ir sumažino greitį, galvodamas, kad jis gal atsitiktinai čia atsidūrė ir tuoj panorės išlipti, bet Timas ryžtingai atsisėdo ant galinės sėdynės, ir vairuotojui nieko daugiau neliko, kaip tik nuspausti greičio pedalą. Timas žiūrėjo į pro šalį slenkančius parko medžius, linksmai tarp jų vinguriuojantį upelį, žibintų stulpus, pievoje besiganančias karves, tolstančius žiburius ir verkė. Nežinojo, kodėl verkia, kas gniaužia gerklę, tiesiog pasidavė silpnumui ir liejo visą susikaupusią širdgėlą.

 

Geležinkelio stotyje tramvajus sustojo. Vairuotojas palaukė, kol Timas išlipo, uždarė duris, sėdo ant dviračio, kuris jo laukė visą dieną prirakintas prie metalinės tvoros, ir, linktelėjęs Timui, numynė atgal į miestą. Kitą rytą tramvajus pradės kursuoti apie šešias.

Stoties salė buvo atidaryta, nes naktį pravažiuoja greitasis traukinys, kuris kartais stabteli ir koks keleivis nusprendžia pasidairyti po stotį. Už kasos langelio sustingęs iš nuostabos tarsi paveikslo rėmuose kabojo naktinio sargo veidas. Vėliau jis atgijo ir dingo iš rėmų. Sargas irgi atėjo į salę ir prisėdo šalia Timo ant suolo.

Blogai? paklausė po neilgos pauzės. Blogai, atsakė Timas.

Tuoj grįšiu, ir nuėjo atgal į kasą. Po minutės grįžo su akordeonu rankose ir užgrojo ilgesingą melodiją. Paskui dar vieną, ir dar, grojo jausmingai, kartais ir uždainuodavo. Timui greitai atlėgo ir jis pats pagrojo keletą dainų. sargas atnešė degtinės. Juodu gėrė, virkdė instrumentą ir plyšavo dainas ant visos apylinkės. sustojo greitasis traukinys, kone dvidešimt keleivių išlipo ir sumetė ant grindinio jiems prie kojų nemažai pinigų. Traukinys prastovėjo kaip reta ilgai, penkiolika minučių, mašinistas vis leido ir leido švilpuką, o palydovas maldaudamas lydėjo keleivius į vagonus, bet šie apsisukę vėl grįždavo.

Timas net pašoko baleto improvizaciją, kurią užbaigė efektingu špagatu. Pasisekimas buvo neįtikėtinas, kažkas uoliai spragsėjo fotoaparatu. Po šokio Timas paliko stoties salę kartu su keleiviais.

Pagaliau traukinys iškeliavo, tik sargas vis grojo ir grojo tą pačią ilgesingą melodiją.

 

 

Dar po septynerių metų

 

Miestelio bažnyčioje buvo rengiamasi vakaro mišioms. Šoninėje bažnyčios navoje prieš nedidelį altorių buvo pašarvota mero žmona. Žmonės vis ėjo pažiūrėti buvusios merienės, užjausdami miesto galvą ir našlaičius mero vaikus, kuriems šiandien dar ir ypatinga diena – gimtadienis.

Zakristijoje vikaras Kjorgis Semeris nervinosi – juk per mišias turės pasakyti pamokslą, kuris gali nulemti jo ateitį. O pasakyti apie mažai pažįstamą moterį ko nors konkretaus jis negali, nors ir klausinėjo visą rytą zakristijono, bet sužinojo tik tiek, kad ji buvo mero žmona, dviejų vaikų motina ir chemijos bei biologijos mokytoja miestelio gimnazijoje, daugiau nieko nepavyko sugraibyti. Visuomeninėje veikloje nedalyvavo, į partijų rietenas nesivėlė, labdaros fondų nėra įsteigusi, gal bent vaikų namus kada buvo aplankiusi su naujametėmis dovanomis?

Ne, vaikų namų miestelyje nėra, atkirto zakristijonas Lemis. Buvo tyki moteriškė, ką aš daugiau galiu pasakyti.

Teks sutelkti visą dėmesį į šventą raštą ir į švenčiausiojo kūdikėlio Jėzaus gimimą, drąsino save Kjorgis. Bet kaip tai susieti su merienės išėjimu?

Nusiraminkit, išgerkit prieš mišias vyno taurę, o visa kita su Dievo palaima susitvarkys. Aš, jei ką, būsiu pasiruošęs varpu skambinti.

Geriau dar su vargonininku sutark, kad jei pauzė iškils, užgrotų „Aleliuja“.

Nilas sėdėjo šalia Kaspijos ir kaip įmanydamas stengėsi atrodyti nusiminęs, kenčiantis, koks buvo tėvas arba sesuo, bet nuogastavo, kad žmonės, prieinantys pareikšti užuojautos, gali pastebėti jo negedulingą laikyseną. Jam buvo gaila mamos, kuri taip netikėtai mirė, nors niekuomet niekuo nesiskundė. Vos peršalo, ir še tau kad nori, dabar guli karste tokia svetima, pasikeitusi, lyg būtų ne ji, todėl ir ypatingo gailesčio tam išpuoštam sustingusiam kūnui nejautė, tik kai pagalvodavo, kad namie jau jos nebematys, negirdės ramaus ir pamokančio balso, neužuos švelnaus ją lydinčio aromato, tik tada Nilui suvirpėdavo širdis ir jis pravirkdavo. Bet vėl liūdnas mintis išblaškydavo koks nors pastebėjimas: perdėtas miestelėnų oficialumas, apsimestinis sielvartas arba nenatūraliai perkreiptos mokyklos draugų fizionomijos, per dideli, dukslūs kostiumai, kuriuose jie jautėsi lyg pagauti nusirašinėjant, vylingi mergaičių žvilgsniai, net nemėginant susigraudinti, daugybė žvakių ir monotoniškas vargonų aidėjimas bažnyčios skliautuose.

Prieš pat mišias ėmė rinktis merijos elitas. Su kukliomis puokštėmis rankose pasirodė neišskiriami bičiuliai Karpis ir Kutkė. Karpis vis dar buvo vienintelis architektų sąjungos narys ir urbanistikos skyriaus vedėjas, o Kutkė ir toliau sėkmingai vadovavo Kultūros skyriui, tik pasikeitimas buvo toks, kad šalia baleto mieste dar atsirado ir folklorinis močiučių ansamblis, kuris pretendavo kada nors dalyvauti Eurovizijoje.

Kariška eisena pagerbė mero artimuosius ir užkietėjęs fašistas, vis dar Jaunažmogių partijos, kurioje jau buvo trys šešiasdešimtmečiai nariai, pirmininkas Adolis Petra, pavasarį atšventęs savo septyniasdešimtmetį.

Atėjo ir sekretorė, lydima vyro, velkančio milžinišką vainiką. Ir merijos kontrolierė Helmunda Špircė, kuri vėl susigrąžino pareigas ir mergautinę pavardę, kai jos vyras labai neaiškiomis aplinkybėmis dingo. Paskui ją tipeno keturios dukros. Vyriausioji Rozamunda kartu su Nilu mokėsi baleto mokykloje, kuriai vadovauti po Timo dingimo liko sutuoktiniai baleto virtuozai – Nikas ir Rojus. Paskui mergaites ėjo dabartinis jų tėvelis, geležinkelio stoties viršininkas, tas pats, kuris paskutinis matė Užsorbį prieš jam paliekant miestelį. Tiesa, tada jis buvo tik naktiniu sargu.

Nilas pastebėjo, kaip nuraudo Rozamunda, ištarusi jam „užjaučiu“. Visada ji šitaip – išrausta ir nepakelia akių. O mažoji Sigizmunda, priešingai vyresniajai, buvo įžūliai drąsi – prisitraukusi už kaklaraiščio pabučiavo jį į lūpas.

Kjorgis Semeris užkopė į sakyklą ir apžvelgė susirinkusiuosius. „Kiek daug susirinko!“ mintyse nusijuokė vikaras, nes išlenkė ne vieną taurę, tad nusiteikė ryžtingai.

Mieli parapijonys, pragydo jis laibu balseliu, nuo kurio mero sekretorė labai susijaudino. Pastaruoju metu naktimis vietoj savo vyro ji įsivaizduoja šį kunigėlį. Tokį šviesų šventinį rytą mus pasiekė liūdna žinia.

Nilas vėl prisiminė, kad turi liūdėti. Žvilgtelėjo į Rozamundą, ar ji irgi liūdi. Suprasti buvo sunku, nes ji sėdėjo panarinusi galvą ir žiūrėjo į plyteles. Užtat mažoji Sigizmunda begėdiškai į jį spoksojo, o pagavusi jo žvilgsnį iškišo liežuvį ir nusijuokė, Nilas taip pat nusišypsojo, bet iškart susigėdęs įbedė akis į plyteles. Ten, kur žiūrėjo ir Rozamunda. Nilas nematė, bet dar viena pora akių labai atidžiai jį stebėjo. Tai buvo mergaičių motina, kontrolierė Helmunda. Ateities pasjansas jos galvoje aiškiai susidėliojo. Tai matėsi iš patenkintos veido išraiškos.

 

Lauke krito sniegas. Pirmas šiais metais. Nuo bažnyčios varpinės į miestelį žvelgė jaunas mėnuo. Jis gerai nė neprisiminė, kas ir kada jį čia pakabino.

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 10 (spalis)