Vytautas Bubnys. ŠIRDIMI REGĖTI: portretiniai eskizai. – Alma littera, 2012
Rašytojas Vytautas Bubnys dar neatsigręžia į visą savo gyvenimo plotį ir gylį, kaip tai padarė pastaruoju metu, sakykim, Romualdas Granauskas, Vladas Kalvaitis, sukūrę įdomius autobiografinius novelių romanus. V. Bubnio portretinius eskizus „Širdimi regėti“ galima vadinti ar pasiruošimu, ar prieiga tokiai viso gyvenimo ataskaitai. Tačiau ne kritikai ar skaitytojai gali nuspręsti, ar jau laikas imtis tokio sumanymo, o tiktai pats rašytojas. Gajus yra posakis – rašytojo gyvenimas jo knygose. O poetai dar priduria – kiekvienoje knygoje poetas rašo sielos biografiją...
V. Bubnys knygoje „Širdimi regėti“ rašo apie kitus asmenis, bet jo eskizuose yra daug jo paties. Žanro požiūriu tai tikri memuarai, nes rašoma apie tuos, kurie gerai pažinoti, su kuo bendrauta, būta arti. Bet nebūtinai tas pažinimas tiesioginis: Stanislovo Moravskio, gyvenusio XIX a., autorius, suprantama, negalėjo pažinti, kaip ir, sakykim, rumunų rašytojo Panaito Istrati, mirusio 1935 m. Tačiau tai įdomūs, informatyvūs eskizai. V. Bubnys sugeba šias asmenybes priartinti prie savęs ir prie skaitytojų, kadangi pasakojimus komponuoja meniniu principu. Šie du ir kiti eskizai gali būti vadinami novelėmis, kurioms nestinga sąlygiško veiksmo, asociatyvinių detalių, intrigos, dialogų, personažų psichoanalizės. Meninis stilius padeda V. Bubniui istoriniame laike atrasti esminių dalykų. S. Moravskio, P. Istrati, Kazio Borutos, Vinco Mykolaičio-Putino, Antano Miškinio, Juozo Baltušio, Justino Marcinkevičiaus ir visų kitų asmenybių (iš viso knygoje aprašyta keturiolika portretų) gyvenimo įvykiai pateikiami ne faktografinėje išklotinėje, bet vaizduojami glaudžiai susieti su asmenybėmis, charakteriais, likiminiais lūžiais, kūrybiniais ieškojimais ir atradimais.
Autoriaus pažintis su vaizduojamomis asmenybėmis, jų likimais, kūryba (daugelis aprašytųjų yra meno pasaulio žmonės) ar veikla (pavyzdžiui, dvasininkų Stanislovo Dobrovolskio, Kazimiero Vasiliausko) suteikia jo prisiminimams objektyvios faktologijos, kurios be šito memuaristo „išpažinties“ vargiai ar dar kur kitur sužinotume. Vertingiausia, mano nuomone, toje faktologijoje yra dvasinės veiklos sritis – V. Bubnys, prisimindamas bendravimą su žymiomis asmenybėmis, atskleidžia jų psichologines būsenas, pilietinę laikyseną, požiūrį į politinę konjunktūrą, santykius su kolegomis, menines nuostatas. Kodėl, pavyzdžiui, A. Miškinis vengė susitikti su V. Mykolaičiu-Putinu, išsisukinėjo klausiamas apie savo lagerinę patirtį? Įdomus autoriaus paliudijimas apie V. Mykolaičiui-Putinui „išpuolusias dvasinės įtampos valandas“, kai 1958 m. jis buvo kaltinamas nutolimu nuo socialistinio realizmo: „Ne per toli sėdėdamas nuo Putino gerai mačiau jį sustingusį, nunėrusį galvą. Jam svaidomi kaltinimai čaižė skaudžiai, tarpais net vertė krūpčioti. Daužė kai kuriuos eilėraščius, kapojo ką tik pasirodžiusius „Sukilėlius“ (p. 13).
Deja, istorijos politinės grimasos turi tendenciją pasikartoti. Ir jau ne 6-ajame, bet 10-ajame XX a. dešimtmetyje kitam žymiam rašytojui teko patirti panašų politinį nuosprendį. V. Bubnys eskize „Lūžęs nepalūžęs“ pasakoja apie J. Baltušį: „Kai Sąjūdis tvirtai pakėlė galvą, kai sujudo visa Lietuva, dauguma nomenklatūrininkų buvo tikri, kad tai laikina, kad M. Burokevičius ir jo šalininkai su kariuomenės pagalba grąžins senąją tvarką. J. Baltušis visiškai pasimetė, baiminosi, kad nepasikartotų kruvini pokario laikai, kad Lietuvos neištiktų Čečėnijos likimas. Tačiau pati baisiausia buvo jį skaudžiai liežianti kaltinimų banga: Baltušis stalinistas, Baltušis rašęs ir kalbėjęs taip ir taip, tą ir tą įskundęs... Ilgų metų populiarumas ir visuotinė meilė rašytojui perauga į kraštutinę neapykantą“ (p. 48). Literatūros istorijoje nesunkiai rastume pavyzdžių, kaip visuotinė meilė ir šlovinimas greitai išvirsta į priešybę. Ir memuaruose V. Bubnys išsaugo romanisto ranką, psichologo akį, nevengdamas vaizduoti kaip tik tokias priešybes, krizes bei konfliktus, kurių rašytojo pasaulyje ir turėtų būti ne mažiau nei jų personažų likimuose.
Knygos „Širdimi regėti“ autorius kūrėjų atžvilgiu laikosi objektyvios, tolerantiškos pozicijos – tokią suformavo atidus žvilgsnis į istorijos eigą, į politines peripetijas, į kurias meno žmonės pakliūna gal dar dažniau nei kitų profesijų atstovai. Kupiškyje, dalyvaudamas paminklo „Parduotų vasarų“ piemenėliui (pagrindiniam pasakotojui) atidengimo iškilmėse, V. Bubnys išsakė savo vertybinę versiją, tinkančią apmąstyti ne tik J. Baltušį: „Taigi, sakau, kalbėdami apie kūrėją, visuomet turime matyti pirmų pirmiausia jo darbus, jų svorį. Prisiminiau didįjį norvegų klasiką Knutą Hamsuną, vaikystėje ir jaunystėje patyrusį pažemintojo dalią, vėliau tapusį žodžio meistru, o senatvėje, per karą, kolaboravusį su naciais. Už tai buvo smerkiamas, kaltinamas, net knygos iš bibliotekų buvo mėtomos. Tačiau praėjo koks dešimtmetis ir kam rūpėjo tie teisėjai ir jų įkvėpėjai. K. Hamsunas šiandien kaip buvo, taip ir liko pasaulinio garso romanistas“ (p. 41).
Kelionių eskizuose „Šių dienų dalis“ iš viešnagės Slovakijoje įspūdžių V. Bubnys subtiliai parodo, kaip skirtingai žymūs meninio žodžio meistrai reagavo į tautinį judėjimą ir į dainuojančią revoliuciją Lietuvoje. Rusų prozininko Vasilijaus Belovo nuomonė apie Lietuvos atsiskyrimą nuo Rusijos buvo kategoriška: „O kad Rusija visada tiesė jums brolišką ranką, kad ir dabar tiesia ir nori padėti... tai gal reikia trenkt per tą ranką? Gal net nukirst?“ (p. 161). O kitas garsus grožinio žodžio meistras Valentinas Rasputinas (kurio apysaka „Atsisveikinimas su Matiora“ ir aš žavėjausi) atsiskleidė per periodinio leidinio „Roman-gazeta“ redkolegijos posėdį: „Kai aptarėme tų metų leidybai rengiamų kūrinių planą, V. Rasputinas pakilo antrą kartą, tik jam dabar ne leidybos planai rūpėjo. Įbedė pirštą į kairėje rankoje laikomą pakeltą „Roman-gazetos“ antrojo viršelio vidinę pusę, kur stulpeliu surašyti redkolegijos nariai: „Štai čia, draugai, – subaksnojo piršto galu į tą stulpelį, – matome pavardę – Bubnys Vytautas. Prieš Bubnį, kaip rašytoją, aš neturiu nieko. Bet juk Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo TSKP. Manau, kad ir pats Bubnys padėjo partinį bilietą.“ Redkolegijos vyrai (moterų ten nebuvo) subruzdo, suklego, daugelio žvilgsniai šaudė nuo Rasputino į mane. Leidinio vyriausiasis redaktorius Valerijus Ganičevas pakeltu balsu prislopino erzelį ir ramiai pasakė: „Mes čia susirinkome svarstyti ne partinės disciplinos klausimų. Gal palikime tai, nereikia.“ Dauguma jam pritarė. V. Rasputinas sėstelėjo ir sugniaužė kumščius nepasiekęs savo. Po mėnesio Lietuvoje buvo atkurta Nepriklausomybė. Maskviškėje spaudoje V. Rasputinas trenkė jai smūgį“ (ten pat).
Tačiau kitas žymus tarybinės prozos meistras Vasilis Bykavas ir suprato Lietuvos nepriklausomybės siekį, ir pats visomis išgalėmis stengėsi priartinti baltarusių tautos savarankiškumą. Eskize pavaizduota kilni V. Bykavo kova už baltarusių laisvę, dramatiška jo gyvenimo pabaiga ir pomirtinis triumfas... „Į kapus lydėjo apie penkiasdešimt tūkstančių gedinčiųjų, nors įvairiais būdais buvo draudžiama dalyvauti laidotuvėse“ (p. 165).
Ypač šiltomis spalvomis nuspalvinti eskizai apie kraštiečius Justiną Marcinkevičių, kalbininką Joną Kazlauską. Ir tai nenuostabu – su šiais iškiliais tautos vyrais V. Bubnys mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, o vėliau irgi bendrauta iki jų mirčių. Su įžymiuoju poetu autorių siejo asmeninė ir šeimyninė bičiulystė. Visuose knygos eskizuose skirdamas aprašomam asmeniui atitinkamą ekspoziciją, autorius pasakojimą apie Justiną pradeda nuo jį ištikusios tragiškos traumos ir nuo lyrine nostalgija apgaubtos retrospekcijos, kai 2010 m. rugpjūčio 1 d. Matiešionyse giminaičiai, bendramoksliai, kolegos susirinko paminėti kalbininko J. Kazlausko mirties keturiasdešimtmetį: „2010-ųjų vasara nepagailėjo karštų saulės vonių ir siaubą kėlusių viesulų. Antra vertus, ji buvo dosni atmintin įstrigusių dienų, jubiliejinių švenčių. Man įprasta, kad bėgantis laikas prislopina kalnus vienadienių įspūdžių, juos prigesina, o atmintis pati atsirenka, ką dera išsaugoti. Labiausiai išlieka, ką paimi ne vien protu, bet ir savo dvasia, kas tave pakelia ir nuneša į tolimesnę praeitį, kuri buvo susijusi su tautinių vertybių puoselėjimu, kūrimu“ (p. 105).
Šį rugsėjį V. Bubniui sukako aštuoniasdešimt metų. Nueitas ilgas ir prasmingas gyvenimo kelias, sukauptas didelis kūrybinis kraitis. Daug keliauta po Lietuvą, po platųjį pasaulį, daug pamatyta, pažinta, patirta. Ši memuarinė knyga – pirmoji V. Bubnio kraitėje. Ji pavykusi, galima daugiau pasakyti – autoriui sekasi iš bėgančio laiko vienadienių įspūdžių kalno atrinkti tikrai prasmingiausius, paversti juos aukštos kokybės menine proza. kaip rašė žymus meno psichologas Levas Vygotskis, „kiekvieno meistriško kūrinio tikslas yra paversti vandenį vynu“. V. Bubnys tokį „stebuklą“ moka daryti ir todėl galima iš jo pageidauti daugiau tokio vyno – naujų memuarinio žanro knygų.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 10 (spalis)