Poetinio Druskininkų rudens 2012 dalyviai po festivalio vėliava. Priekyje – ispanų poetas Juan Carlos Mestre. Benedikto Januševičiaus nuotraukaKada prasideda Poetinis Druskininkų ruduo? Kai almanacho sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius Marius Burokas lipdo ir dėlioja paskutiniąsias eilėraščių publikacijas? Kai prie Rašytojų sąjungos pričiuožusian mikroautobusan įgūra užsienio poetija, o Kerry's Shawnas Keysas jiems pasiūlo lithuanian drink? Kai Druskininkų kavinės „Širdelė“ barmenė Rasa vėl nusišypso lygiai taip pat jaukiai kaip ir prieš metus?

Druskininkų lapuotumo koeficientas šiemet atitiko visas Poetinio Druskininkų rudens normas. Dailės salonėlio vitrinoje nutapytas išdraikytaplaukis Mikalojus Konstantinas pagiringai žvelgė gatvėn.

Nemunas nešė kitus vandenis, vėjas blaškė kitą vėją. Prie savivaldybės gėlynėlių tūpte sutūpusios moterys. Vyrai energingai mosavo plast. grėbliais. Už keliolikos dešimčių metrų skyrybų centras nedirbo („Atsiprašome už nepatogumus“). Prie vilos „Vingis“ uoliai dūzgė individualios dzūkų kurmių įmonėlės. Stabtelėjau prie Antano Šnaro skulptūros „Briauna“ ir pagirgždinau savo ausims skulptūros akmenaitį. Vaistinėje atliekama kojų venų būklės diagnostika. Moterys prašomos nemūvėti pėdkelnių.

Diskusiją „Socialiniai kūrybos kontekstai: poezija ir politika?“ kuravo poetas ir literatūrologas Rimantas Kmita. Aušrinės salėje dažniausiai mikrofoną laikė pakistanietis Waqasas Khwaja, baskas Ricardo Arregi's, islandas Antonas Helgi's Jónssonas ir airis Gabrielis Rosenstockas, nes pokalbių pradžios valanda sukosi apie didžiąsias ir mažąsias kalbas, kuriomis rašo poetai. Waqasas Khwaja liudijo, kad rašymas marginalinėmis kalbomis jau yra nepaklusnumas, kad tokios kalbos pasirinkimas yra politinis aktas. Gabrielis Rosenstockas prisipažino, kad patogiau rašyti anglų kalba, nors dėl to jaučiąs vidinę kaltę. Amerikos lietuvis Rimas Užgiris – tikriausiai nevalingai konfūzydamasis – beveik retoriškai klausė, ar lietuvis, išvykęs į Ameriką ir rašantis angliškai, jau yra išdavikas? Kornelijus Platelis šį reikalą aiškino(si) įžvalgiau ir apimčiau. Jis sakė, kad kiekviena kalba savyje turi užkoduotą pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą. Tai ir esąs poezijos objektas. Poezija būtent ir turi atitikti tuos kodus. Literatūrologas Marijus Šidlauskas formulavo, kad visų svarbiausia yra poezijos lygmuo. Gerai parašytą, ženkliškai, simboliškai „surištą“ poeziją savo tikslams panaudoti politinė industrija neįgalėsianti.

Popertraukinėje diskusijos dalyje menotyrininkei Laimai Kreivytei drąsiai, bet lyg nekaltai mestelėjus ne kartą išmėgintą feminizmo kozirį, visų liežuviai ėmė banguoti ir skalauti būtent šios temos vandenis. Ir ką jūs manote? Paliepsnojo tikrosios, amžinosios, niekad nesibaigsiančios politikos – vyro ir moters – ugnis. Negirdimai juokėsi virduliuojantis puodas, kad katilas juodbruvas. Aš nebeištvėriau ir tylutėliai pasišalinęs dar kartą ir dar kartą stabčiojau prie Benedikto Januševičiaus fotografuotų „Bičiulių portretų“. Autoriaus sugliaudytų (priešdėlis „su“ mano čia parašytas tamtyč) Poetiniuose rudenyse, purslojusiuose Poezijos pavasariuose ir kitose tarpinėse stotelėse.

Poetiška naktis Bubilo salės ertmėje. Ant stalyčio žvakės liepsna ramiai vartojo deguonį. Oriai ir patikimai jaunųjų poezijos skaitymus reguliavo Ilzė Butkutė (žiū, kažkam ji viešai siunčia oro bučinį).

Savo tekstus skaitė Dominykas Norkūnas, Dovydas Grajauskas, Simonas Bernotas, Raminta Grybaitė, Vaiva Lanskoronskytė, Mindaugas Kirka, Dovilė Kuzminskaitė, Rasa Milerytė, Deimantė Daugintytė, Povilas Šarmavičius, Tadas Zaronskis, Tomas Petrulis, Milda Baronaitė. Tegu čia išsitenka visų jų pavardės. Gal ką iš jų ir antrąkart įsiminsiu (-ime). Jauniesiems išsėmus savo eilėraščių iždus, laisvą mikrofoną beveik nerezultatyviai stengėsi įsiūlyti, net įbrukti nors kam nors Ernestas Noreika. Tačiau saviraiškos audiovizualinių pretenzijų – klausytojų ir žiūrovų apmaudui – mūzos numylėtiniai nebeturėjo.

Jaunųjų poezijos skaitymų aptarime taškus, brūkšnelius ir nosinaites ant abstrakčių balsių dėliojo Benediktas Januševičius, Antanas A. Jonynas, Aidas Marčėnas ir Rimvydas Stankevičius. A. A. Jonyno tradicinis „Puškino prizas“ atiteko jaunajai poetei D. Kuzminskaitei. O mano klausos olosna maloningai įsliuogė M. Baronaitės tekstų gyvūnėliai.       T. Zaronskis dorai (beje, ir ne pirmą kartą) reklamavo Bruno K. Öijerio eilėraščių rinktinę „Kol nuodai veikia“ („Apostrofa“, 2004).

Per metus išėjusių knygų pristatyme vienvaldiškai karaliavo Valentinas Sventickas. O kas daugiau, jeigu ne jis ir pasirūpino, kad per Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklą kultūros pasaulin būtų paleista dvidešimt originaliosios poezijos knygų. Ir tai tik per vienus metelius, nuo rugpjūčio iki rugpjūčio. Mano skoniui tinkamiausios šios, todėl jas ir miniu: Artūro Valionio „Apytiksliai trys“, Stasio Stacevičiaus „Stiklinė“, Nerijaus Cibulsko (pirmoji knyga) „Nutrinami“, Aido Marčėno „Ištrupėjusios erdvės“, Vytauto Kazielos „Užklumpa šviesa“. Aš savanoriškai paskelbiau „Kitų knygų“ šviežieną – Arūno Sprauniaus „Siaubingai herojiškai“, Nijolė Kepenienė pranešė žinią apie Rolando Rastausko sudarytą almanachą „Baltija“.

Toli gražu ne pati svarbiausia, bet neišvengiamai smalsiausia Poetinio Druskininkų rudens valanda – kai oficialiai perskaitomos Jotvingio (senstelėjusio) ir Jotvingio (jauniklio) pavardės. Šiemet jie – Rimvydas Stankevičius ir Indrė Valantinaitė. Tada jau scenoje blykstelėjo laudacijų premijininkams rašytojai Kęstutis Navakas ir Donatas Petrošius. Kęstutis įmantriai vizgino savo liežuvio uodegiūkštę, Donatas tarp minimų nuopelnų dėliojo pauzes.

Absoliučiai nesvarbu, kas ir kurią vietą laimėjo geriausio anoniminio, teminio „Mano Dramblio Kaulo bokštas“ ir humoristinio „Socialiai remtinas eilėraštis“ konkursuose, nes tai jau ne poezijos plaukai, o sporto kaulai. Daug svarbiau ir mieliau buvo išvysti latvių poetą Janį Elsbergą, užsirašyti jo nuogirdą „Man reikia išmokti tų kalbų, kurias mano, kad moku“, paspoksoti, kaip jis lošia su Lietuvos šachmatų federacijos tarybos nariu Rimantu Paliušiu. Man, žinoma, laimėjo Janis, nes, anot jo paties, jis buvęs girtesnis ir geresnis.

Įtemusiam Druskininkų dangui tobuliausią Maironio eilėraštį „Užmigo žemė“ smagiai deklamavo K. Platelis. Sesuo ir brolis Liana ir Remigijus Ruokiai kurorto viešajan CD įdainavo šlagerinį festivalio himną. Vilniaus alėjos fontano specialistai stengte stengėsi kaipmat priderinti spektrą ir gaidas. Tuo metu kavinėje „Širdelė“ ketvirtakursė tapytoja Ieva Gudmonaitė piešė I. Valantinaitę. Iš paskos antrino Marius Abramavičius Neboisia. Aušrai Kaziliūnaitei pagelbėjęs aukcione parduoti beveik visą sutemptą turtą (nors nebūtinai pelningai), buvau pamotas prisėsti prie stalelytį aplipusių Lietuvos edukologijos universiteto jaunų merginų ir vaikinų. Užsisakiau „Pelynų trauktinės“ ir podraug su jais gurkšnojau už totalų nieką.

Kada baigiasi Poetinis Druskininkų ruduo? Kai po hormoningos nakties palengvėle aušta drėgnas sekmadienio rytas? Kai lietvamzdžio skardon taksena lašai – Steve'o Reicho kūrinio „Drumming“ pati pradžia? Kai prie kino teatro „Voveraitė“ viso labo likusių laiptų šlapinasi ar nemigęs, ar jau pakirdęs poetas?

P. S. Velniai rautų! Poetinio Druskininkų rudens almanachas lyg ne/tyčia atsivertė 243 puslapiu, kuriame užkliuvau už japonės Makikos Kageuros politinio haiku:

 

                                   Kinijos vėliava.

                                   Į žiemos ramią dieną

                                   Žvelgia Obama.

 

 

Ričardas Šileika

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 11 (lapkritis)