Nuotr. iš asmeninio archyvoNiujorkas buvo dulkėtas, Manhatano grindinys prišnerkštas, drėgnas nuo srutų, sruvenančių iš kavinukių kiemų. Oras – pavasarinis, nors jau ruduo. Viskas čia miela ir skaidru. Prisiminęs praeitį, kuri užgriebė ir netrumpą praėjusio šimtmečio atkarpą, jis atsiduso, žvelgdamas į vešlių plačialapių klevų viršūnes, kuriose Atlanto saulė siautė kaip ekspresionisto teptukas.

Kadaise čia gyveno jis, čia gyveno jo giminės – išeiviai ir jaunystės draugai. Atrodė, kad kiekvienas šių gatvių kampas aprašytas laiškuose ir romanuose, netgi populiarūs niujorkiečių serialai, netgi eilinių aktorių gyvenimai. Šis aukso veršio garbintojų ir mados kaprizų, drąsių kūrėjų ir brutalių reketininkų miestas, ši emigrantų iš viso pasaulio priebėga tilpo ir jo širdy, operuotoje prieš metus.

Ties Rytų 24-osios ir 128-osios sankryža, prie metro, jo turėjo laukti jaunystės draugas. Keistas tas draugas, kurio dabar prireikė kaip kokios kelio gairės ar galimybės – pažvelgus į bičiulio žilę ar plikę – gailėtis savęs arba jausmingai prisiminti saulėtas gimtinės gatves, kad ir vėl rieškučiomis semtų karštus troškimus. Arba pasirinkti medžiagos, kuri praturtintų patirtį, o įgyta patirtis atstotų praėjusią jaunystę.

Žodžiu, norėjosi sutikti seną bičiulį Niujorke, po kurį klaidžioti mintimis buvo kur kas lengviau, negu vaikščioti pėsčiam po didžiulius kvartalus. Kad ir kur eitų ar keliautų – pasitikti žmonių, žiūrėti paveikslų ar filmų – jis ieškojo jaunystės eliksyro, kuris šiais, neromantiškais laikais, tikriausiai vadinosi Johnie Walker.

Susigriebė kaip tik ir žiūrįs į savo draugą. Tas sukinėjosi anapus sankryžos ir jį pamatė ne iškart.

Tarsi juos skirtų ne tik šviesoforas, sankryža ir geležiniai turėklai ties laiptais, besileidžiančiais į traukinių požemius, ne tik niujorkiečiai, šviesūs ir tamsiaveidžiai, atrodantys kaip džentelmenai, komersantai ar valkatos, o epocha, sausakimša žmonių.

nedidukas, žilstelėjęs, apskritaveidis vyriškis, apsivilkęs melsvą kostiumą, matyt, išeiginį, iš po švarko kyšojo neužsegioti melzgani marškiniai.

Jo garbanos širmos ir praretėjusios. pro jas iš tiesų švietė plikė, tačiau ūsiukai buvo juodi ir vešlūs.

– Ei! Liovočka! – jis nuskubėjo per gatvę.

– Labas, labas! – tarstelėjo šis, lyg jie būtų išsiskyrę tik vakar.

– Kada tave mačiau paskutinįsyk?

– Man įstatytas dantų protezas, – maumojo Liovočka. – Bet visi sako, kad aš atrodau dvidešimtmečiu jaunesnis, nei parašyta pase.

Iš visų aplinkinių ristorante Liovočka pasirinko Californiapizza, panašių pilna visur. Gal ir dėl to, kad abiejų anais laikais dievinta daina – Saimono ir Garfunkelio hitas apie Kaliforniją. Kaip ir prieš keturiasdešimt metų, kad ir senstelėjęs, Liovočka malė liežuviu be perstojo ir viena mintis vijo kitą.

Jaunučiui padavėjui, sulaižytu kuoduku ir atsikišusiais kaip zuikio priekiniais dantimis, Liovočka sušvokštė:

– Ko tu šypsaisi kaip iš multiko? Tau, bičiuli, reiktų dirbti kabarete. Atnešk man kukulių!

Padavėjas išsišiepė dar plačiau.

Restoranuose Liovočka, kavinių muzikantas, jausdavosi kaip žuvis vandeny. Ir niekados už nieką nemokėjo. Jį maitindavo savininkai, virėjai, klausytojai, jaunystės draugai.

– Viskio, – užsisakė jis.

Liovočka kilstelėjo širmus antakius.

– Viskio? Pusryčių metu! – kaip ir dauguma Lietuvos žydų, Liovočka būdavo skrupulingas ir nuosaikus dėl stipriųjų gėrimų.

– Tik dabar, – nuramino bičiulį. – Nuovargis.

– Prieš porą metų man daktarai pasakė, kad mirsiu, – švokštė Liovočka. – Buvo išvedę žarną per šoną, vaikščiojau su maišeliu išskyroms po švarku. Pats supranti, kaip tenka jaustis, kai su tokiu prietaisu sėdi restorane prie klavišinių.

Išsitraukė krūvelę kartonėlių, tai buvo skaičiukų prirašytos kortelės.

– Kada tu gimęs? Gruodį?

Kadaise jie visi sirgo psichikos liga, vadinama jaunyste. Kai kuriuos jų sovietinėse psichiatrinėse gydydavo nuo „kraštutinumų“, diagnozuojamų kaip šizofrenija. Jis ir pats burdavo iš kiniškosios „Permainų knygos“, kurią Karlas Jungas, vienas iš jų mokytojų, rekomendavo savižinai. Ir stebėtinai tiksliai viską išburdavo – „gyvenimą dykumoje, apsilankymą karaliaus rūmuose, pavasarines pergales“.

– Kada gimė tavo žmona? Sūnus? – pro ūsus šiepėsi Liovočka, pašydamas kartonėlius. – Aš pasakysiu tavo likimą.

– Velniop likimą, – pasakė jis. – Likimas sau, o jausmai sau. Tu vis dar Kvinse?

– Ten visai neblogai.

– Liovočka, juk Kvinse apsigyvenai vos ištrūkęs iš SSRS. Jau tuomet ten gyveno egzotiški emigrantai – lotynų amerikiečiai, Rusijos žydai, rumunai, lenkai.

– Dabar ten gyvena solidūs žmonės. Solidūs žydai, rumunai, lenkai. Mano kaimynas parašė scenarijų. Susidomėjo Vainšteinas – žinai? – Vainšteinas iš Holivudo! – Liovočka kilstelėjo akį nuo lėkštės ir mirktelėjo jam, prisikimšęs burną kukulių. Liovočkos ūsiukai buvo šėmi nuo majonezo. Dabar jis ir pats priminė animacinį liūtą.

– Kaip tavoji Nijolė?

– Puikiai.

– Rašei, kad ji išgeria, – priminė jis.

Johnie Walker Red label,– skrupulingai patikslino Liovočka, kilstelėjęs aukštą mineralinio vandens taurę. – Kas vakarą po gerą stiklą. Pripažįsta, kad yra alkoholikė. Bet darbuojasi vis toje pat firmoje buhaltere.

– O dukra? aštuntąjį dešimtmetį Sandrą vežimėly vežiodavai Kaune po Laisvės alėją!

– Naujojoje Meksikoje. Taip pat buhalterė. Jos vyras – turtingas ispanas. Tiesa, jam šešiasdešimt, bet sveikas kaip ridikas.

– O Sandrai?

– Dvidešimt septyneri. O tu geriau pasakyk, kaip tau mano knyga? – Liovočka jam buvo paštu atsiuntęs savo knygą.

– Žinai, man tavo knyga – kryžiažodis.

– Pusė jos parašyta kaip mokslinis traktatas, pusė – kaip memuarai su detektyviniu siužetu! – marmaliavo Liovočka, springdamas kukuliais. Bet jis, įtempęs ausis, nugirdo: – Trys tūkstančiai komentatorių mano bloge mane pasiuntė nafig. Vienas netgi pareikalavo grąžinti pinigus. O vienas pripažino, kad genialu.

Kad ir kaip keista, padavėjas, spindintis šypsena, skelbiančia, kad po darbo jo laukia geras filmas ar pasimatymas, o namie – mama, ištroškinusi zuikį, o štai dabar dar nuskils žmoniški arbatpinigiai, Liovočką suprato iš pusės lūpų.

Jis sumokėjo už abu ir, Liovočkos patartas, už viskį ir kukulius reikiamus trisdešimt žalių išsišiepėliui padavėjui užklojo dešimtine. Kalbant apie fuinansus, kaip karalius Ūbas vadino pinigus anų laikų Vaitkaus spektaklyje, jis vertėsi prastokai. Bet Amerikon buvo pasiųstas į ypatingą misiją ieškoti paramos Vilniuje statomam nepaprastam centrui. Kelionę apmokėjo ministerija, tad kol kas kelionpinigių neskaičiavo. Ir ne dėl to, kad jam niekad nesisekė matematika (Liovočkai, beje, ji mokykloje sekėsi), o dėl to, kad ryškūs kelionės įspūdžiai ir slėpininga kelionės paskirtis užėmė absoliučiai visą protą, kėlė visiškai kito lygmens apmąstymus, užgožiančius kasdienes smulkmenas. Toks jis tapo tada, kai atsigavo po širdies operacijos. Išėjus iš reanimacijos palatos, mąstyti smulkiai, kasdieniškai jam reiškė pasilikti eiliniu žmogumi, kurio gyvenime šmėsčioja jo susvetimėję vaikai ir pageltę sąskaitų popierėliai su kringeliais, neįskaitomais ir niekam nereikalingais, kaip velionio šukos.

Sučirpė Liovočkos telefonas. Bičiulis nutilo ir surimtėjo, klausydamasis žmonos šauksmo, trekšinčio ir spiegiančio, išsiveržiančio iš ragelio ir vėl jame pasislepiančio, su nevilties gaidelėmis, sklindančio iš kažkurio kvinso ar šminso, kaip pasakytų žydai, šiame neaprėpiamame mieste.

– Ji dirbo trisdešimt metų, – murmtelėjo Liovočka. – Sako, kad šiandien neteko darbo. – Ir jis išsišiepė. – Bet juk čia, Markai, pašalpa didesnė už atlyginimą. Ger-ras miestas!

Californiapizza jie išėjo į ūžiančią, bildančią, ošiančią dvidešimt ketvirtąją, kuria šen ir ten zujo minios praeivių.

– Puiku, – pritarė jis šiam vėjui, šiai indėnų vasarai. akimirką pasirodė, kad nusimetė nuo pečių praeitį. Kad jis gyvens gūsiais, kaip vėjas amerikietiškųjų didžialapių klevų viršūnėse, kad gyvenime dar šiek tiek liko nemaraus grožio, polėkio ir spalvų.

– Žmogus laimingas tiek, kiek jis susitaria su savimi, – marmaliavo Liovočka. – Aš, pavyzdžiui, esu visiškai laimingas.

– Tavo motina juk buvo, – jis patylėjo prisimindamas, – pokariu patekusi į beprotnamį.

– Paranojinė šizofrenija, – Liovočka taip ir liko atlapaširdis. – Ji ten ir mirė, beprotnamyje.

– Ar nežinai, kur galėčiau įsigyti vaistų nuo zvimbesio ausyje? – pasiteiravo jis. Zvimbti pradėjo neseniai, bet zvimbimas stiprėjo, kaip ir vėjo gūsiai nuo Atlanto. Vaistinėje Liovočka tol varinėjo nedidukę musulmonę, kol ši pagaliau aptiko dėžutę lašų nuo jo naujojo negalavimo, atsiradusio, daktarų nuomone, kaip šalutinis senųjų vaistų poveikis.

– Prašau tavęs, gyvenk, – atsisveikino Liovočka.

– Būk jaunas! – šūktelėjo jis ir juos išskyrė žmonių srautas – Liovočką nunešė aukštyn gatve prie kokio nors subvėjaus, kuris jį grąžins prie kompiuterio, iš kurio vėl bičiuliams siuntinės žydiškus anekdotus, miegamajame ritinėsis tušti viskio buteliai, o jį šalutine gatve – į viešbutį, virš kurio šlamėjo vėliavos ir prie kurio durų išklypusioje kėdėje šalia stendo su šalikais miegojo tamsiaodis gatvės pardavėjas.

Vakare, žiūrėdamas amerikietiškus serialus, ir oro uoste, ir lėktuve virš Atlanto jis galvojo apie jaunystės draugą, nuo mažumės neturėjusį motinos, pasislėpusį pasakose, teorijose, tikėjimuose ir savarankiškai išmokusį groti pianinu, kas jį gelbėjo Amerikoje. Ir apie Nijolę, kuri, ištekėjusi už muzikanto, kuriančio beprotiškas teorijas, pagaliau suprato, kad tai, ką visi Lietuvoje laikė Liovočkos genialumu, buvo paprasčiausias patologinis eskapizmo – bėgimo nuo brutalios tikrovės – atvejis. Jie taip ir laikėsi vienas už kito visą gyvenimą, lietuvė alkoholikė ir genijumi nepripažintas Lietuvos žydas. O gal tai ir yra genialumas – gebėjimas susikurti realybę, kuri atstotų gyvenimą? Ar tave pripažino, ar ne, – tai jau likimo klausimas.

Ek, Liovočka, genialu yra svajoti, kad pasaulis už tavo nepaprastumą atlygins tuo, ko negavai iš motinos: meile, dėmesiu, liaupsėmis… Iš pradžių draugų būrys, paskui tauta, o dar vėliau gal ir žmonija taps tavo šeima ir per tavo gimtadienį kels taures į tavo sveikatą.

„Visi mes esame liovočkos“, – užsirašė kitoje viešbučio sąskaitos pusėje. Svarbiausia, ar sugebame pabėgti nuo to, nuo ko pabėgti neįmanoma.

Štai ir visa paslaptis.