Accessibility Tools

Nuotr. iš asmeninio archyvoNuotr. iš asmeninio archyvo
 

 

Atoslūgio stebėjimas

 

Tik daug vėliau save nutverdavau, kad joms visoms išpasakoju

tą pačią sapno ištrauką. Džentelmeniškai leidžiu

kiekvienai braidžioti po išdžiūvusios jūros juostą,

 

o pats lieku trupančios kopos papėdėje, apsimetu laukiančiu

stebėtoju. Velvetinio švarko kišenėj ręžias metalinis

chronometras, ištraukęs stebeilijuosi nemirksėdamas:

 

šiai jau tikrai užtenka. Pajuodusių kirų masė, tiršta

gyvo mazuto dėmė nirtulingai mušasi į dangų, daužo

vienu milžinišku snapu į rytmečio lukštą.

 

Kartais sakydavau, kad jos vilki skirtingų spalvų drabužiais.

Kartais – kad mano švarkas supančiotas, negaliu judėti.

 

Kuri iš jų nesugrįš? Juk šioj lagūnoj gana seklu, nuskęsti

netgi man pačiam neišeina beveik dešimtį metų.

Bet reikia kantrybės, pažadėjau, kad ištversiu:

 

galbūt viena neatsargiai suklups pavojingoje jūrduobėj

 

vartausi ištisą valandą, laupau nuo savęs gličią vėsą,

kol ima mausti ranką. Kol antrąsyk atsikeliu vandens,

užkliudydamas tą vienintelę, šalia neramiai miegančią,

 

šįkart sėkmingai išbridusią.

 

Dar neatrastas dėsnis

 

Ir tada dilgteli siaubas, kad štai jau niekuomet

nebenustebsi. Kad anas aidinčioj skaidrumoj nutiškęs

šermukšnis taip ir liks tik paprastu medžiu, slepiančiu

 

paprastą sulaukėjusį katiną, į kurį lėtėdamas skrieja akmuo

iš kaulėtos rankos berniuko, prieš dvidešimt metų

nubėgusio kiemais. Šimtus kartų nekantriai

 

sumirksėsi fokusuodamas šitą vaško spalvos epizodą,

kol galiausiai nuo akių nuslys praeičių išėsdinta nuotrauka,

o nematomas rylininkas parke vėl išsuks rūką.

 

Ir jau nebus taip svarbu, ar skveras, pagrindinė gatvė, tavo

katedra, raudonomis plytomis įmūryta į miestelio pakraštį.

Tik lauksi kaip tas personažas, laukęs kito personažo.

 

Juk kada nors grubus grumstas sudaužys už pragaro medžio

esantį foną, išsigandęs kniauktels pamuštas katinas.

Tada turėtum paskutinį sykį gerokai nustebti: stengeis,

 

bet niekaip nepačiupai savęs už rankos nubėgančio vaiko.

 

Šaltasis karas

 

Kartu žengiame namo, ant subombarduotų kioskų

kreivai persidengia šalti mūsų šešėliai, rašaluoto lapkričio

eketės virš poros mažų, susipainiojusių galvų.

 

Anie akivarai neturi gelmės, bet kaip kvepia, kaip traukia

į save, murkdo, tarsi vėl mokyčiaus plaukti, nors žinau –

dar neišmokau gerai skęsti. Žingsniuojame,

tikrinamės savo pulsą baltakriauniu peiliuku,

 

prie bendro riešo jį glaudžiame, kol minkštas šaltis

pasilieka užnugaryje. Taisaisi sulipusius plaukus,

tas kedenimo garsas man visada, man jau niekad

nepavyks pro čia praslinkti nepastebėtam,

 

nes ant senojo žalio suolo anądien, po Vėlinių,

vėl sėdėjo du ir girtavo, negalėjau prieiti arčiau,

nors ir tada būčiau tik sekundei stabtelėjęs.

 

Lyg šviesiau galvoj, kai tokiu greičiu einame, iš ar į kovą,

matuojamės sumaitotais šešėliais, ant šaligatvių atsišaukimai,

bet būna, kad ir dabar dažnai neišgirstu, kai šauki.

 

Ir jeigu netyčiom paklausi, o kas subombardavo kioskus,

aš trumpai, be originalių išvedžiojimų neatsakysiu.

Tai bus tas paskutinis atsakymas, kurio tau vis vien

šį vakarą nebeverta išgirsti.

 

Kartu žengiame namo, toliau liepsnoja benamių padegta

šiukšliadėžė, viduj – nesibaigiantis karas, mūsų išsikreipusių

minų laukymė, va – pagaliau ištrauktas žiedas granatos,

prilipintos prie delno.

 

I.

Kaleidoskopas rytiniame troleibuse. Purtau

nuo savęs sunkų sniegą. Aplink – mieguisti termitai,

sukiojantys žmogiškus veidus, tik ir ieškantys,

kaip patogiau įsirausti į suplėkusią sėdynę.

 

Marmuriniai pensininkų žvilgsniai niekaip

nebespėja paskui sprinto bėgiką Antakalnį.

 

O jeigu pasakočiau istoriją nuo pradžių – vien baltas

pragaras, kurį turime pervažiuoti čekoslovakiškais vežimais

(jie tau visada atrodė siaubingi, mušantys drėgme, rodos,

taip ir nepasieksiantys galutinės stotelės).

 

Bet kas sakė, kad pragare bus kitaip? Čia tik langai

gražūs, vasarį išgraviruoti šerkšno piešiniais.

Vasaris baigsis. Bėgdamas nuo Šv. Petro ir Povilo

žvelgsiu į surūdijusiomis grindimis šliaužiantį

beveidį vabalą.

 

Jam dabar irgi pavasarėja. Jam jokio skirtumo, jei

sutrėkšiu snieguota pėda.

 

II.

 

Nieko, tai tik įbrėžimas. Gerosios vilties

ženklas, jei dar klaustum, ar po visko išdrįsiu kažko tikėtis.

Spūsties valandą – kaip niekada daug odos

kontakto. Mažų mažiausiai įsigrauš stabligė, jei kibsies

rūdžių išėsto turėklo.

 

Pro tris įėjimus spraudžias tingios, kailiniuotos meškėnės.

Jų bedugnės rankinės, jų raudonis, sausas kvepalų

dvelksmas. Jų maži išsikreivinę pirštai, kurie bet kurią

akimirką nuslys nuo išorėj likusios tikrovės.

 

Kaip tik dabar dvi moiros trūkiais trumparegystės siūlais

siurbiasi į nemokamą pragaro dienraštį.

Orai čia visada tokie patys. Įsiledijęs vasaris, kuriam

galioja tik vienas maršrutas.

 

Visi šitai žino, tik nė vienas nepastebi prie šarmoto lango

prisiplojusio vaiko pudruotu Pjero veidu.

Jo kepuraitės bumbulas juokingai

supasi, siūbuoja kratantis grįstu paupio grindiniu,

minkštai dunksi krauju mano paširdžiuose.

 

Pinhole

 

Dabar užsidengia vieną akį, nors galėtų sakyti – išduria

arba palengva iš jos išlašina paraudusio obuolio sultis,

tada pasikabina žemyn galva. Rodos, apsiverčia net

ir kambario tamsa, kurioje įsidūkęs vaikiūkštis netenka

kvapo. Žaislai čia mėtysis netvarkingomis barikadomis,

iki paryčių gaus tolimos oro pavojaus sirenos iš visų

daugiabučio miegamųjų. Niekada neatspėsi,

 

kas gyvena kitoje laiptinėje,

kol nenukeliausi vedamas nesveiko smalsumo

arba kol prisižaisi iki ašarų, kaip bylojo vienas iš tėvų.

Toli eisi, sakys kiemo maištininkai prasilakėlių sūnui,

tempiančiam dar šiltus batonus iš miestelio kepyklos.

Toli eisi, šiandien iš paauglystės dugno atsklinda

vardo nebeturintis balsas.

 

Vis dar kabo atkraginęs galvą, klausosi juodų tapetų

šnarėjimo. Vieną akimirksnį beveik pagalvoja,

kad šviesos siūlas, pro mažą skylę patekęs į vidų,

dar galėtų viską suraišioti.

 

Bet dabar atmerktos abi akys.

Žmogus už durų pasako:

nutraukta.