tekstai.lt

TOMAS VENCLOVA. Į pietus nuo pusiaujo (Pradžia, 2 d.)
  
       I. 25–26
       Dvi apytuštės dienos. Pirmąją pažįstamu keliu, per Atakamą ir Ariką, grįžtu ligi Santjago, antrąją prastai jaučiuosi – neaišku, ar tai nuovargis po Bolivijos, ar tropinis negalavimas, ar tiesiog šėtoniška kaitra. Sausio pabaiga, trisdešimt septyni laipsniai. Būtų lyg ir natūralu, bet tvirtinama, kad nieko panašaus Santjage nebuvę penkiasdešimt metų – ir čia mat globalinis atšilimas.

       I. 27
       Išvyka prie Ramiojo vandenyno į Valparaisą, arba Valpo, kaip tas miestas čia dažniausiai vadinamas. Jo būta turtingiausio visoje Lotynų Amerikoje, bet tatai pasibaigė maždaug prieš šimtmetį, iškasus Panamos kanalą. Važiuojame miglotais slėniais, panašiais į Kalifornijos. Plentas irgi beveik amerikietiškas. Jo pakraščiuose avokadų, apelsinų, riešutmedžių plantacijos, obelų sodai, bet daugiausia vynuogynai: kaip tik čia gaminami tie cabernet ir merlot, kuriuos dažniausiai geriu Niū Heivene. Vynuogynų pakraščiais susodintos rožės, jos esančios geras vynuogių ligų indikatorius, nes pirmos apsergančios.
       Čilė garsėja savo paklaikusia geografija – išilgai, iš šiaurės į pietus, valstybė nutįsta daugiau kaip keturis tūkstančius kilometrų, o skersai, geriausiu atveju, du šimtus. Ligi Valparaiso gal šimtas. Miestas pasitinka vėsuma, lietučiu ir visai stilingomis europinėmis gatvėmis. Beveik Ispanija ar Italija, nors ir provincialiau. Centras pajūrio lomoje, aplinkui į kalvas kopia priemiesčiai: keturiasdešimt penkios kalvos, ir į jas įtaisyta penkiolika funikulierių. Kalvose architektūra dviejų rūšių: arba šaunūs, nors dažniausiai apšiurę mediniai rūmeliai (juose gyveno anglai Valpo klestėjimo laikais), arba gana spalvingos, bet prastesnės negu La Pase lūšnos. Vargas virsta į miestą nelyginant krioklys, kaip sakė Pablas Neruda.
       Taigi, Neruda. Niekada nemėgau to poeto, nors jo ankstyvosios nesocrealistinės eilės Lietuvoje daug kam patiko. Iš viso privengiu lotyniškos retorikos, o siurrealistinių įvaizdžių varstymas man po pusės puslapio darosi nuobodus. Šičia Neruda, šiaip ar taip, yra tautinis herojus. Josifas Brodskis vis užsimindavo, kad Pablo prisidėjo prie pasikėsinimo prieš Trockį (rodos, būdamas Čilės ambasadorius Meksikoje, slėpė pasikėsinimo dalyvius). Jo namais žavėdavosi rinktiniai SSRS rašytojai, kuriems būdavo leidžiama pasiekti Čilę. Nežinia, ar tais, kurie yra Valparaise, nes jis turėjo dar dvejus – Santjage ir pačius garsiausius Isla Negroje, šalia kurių ir palaidotas. Mirė nuo prostatos vėžio, nors gidė tvirtina: „Iš tikrųjų tai buvo mirtis nuo liūdesio, žuvus jo mylimam draugui Allende'i“. Atsimenu, Andrejus Sacharovas tada kreipėsi į Pinochetą, ragindamas poeto neliesti, ir diktatorius jo nesuėmė.
       Ta veikėjų formacija buvo tobulai amorali, gyveno „anapus gėrio ir blogio“, pagal Nietzsche's priesaką. Komunistas Neruda pačiame vargdienių kvartalo centre susirentė skandalingai prabangią pilį ir iš jos toliau agitavo prieš buržujus. Antra vertus, panašiai elgėsi ir Picasso, ir galybė kitų. Ar jiems atleidžiame, ar ne, priklauso nuo talento („time... pardons him for writing well“ – „laikas atleidžia gerai rašančiam“, anot Audeno), tik dėl Nerudos talento nesu tikras. Pilį aplankyti, žinoma, įdomu. Ji gal nėra labai didelė, bet keliaaukštė, paini, už kiekvieno posūkio pro stiklines sienas blyksi vandenyno ir uosto reginiai. Viskas „artistiška“ ir truputį ezoteriška, kupina atsitiktinių senienų – tai medinis karuselės arklys, tai anglų karalienės portretas, tai keraminė karvė, tai iškimštas, sparnus išskėtęs tropikų paukštis. Galybė senovinių žemėlapių ir laivų maketų. Tikrai gražūs koptiški paveikslėliai virš lovos pasakoja Sabos karalienės istoriją. Asmeninis baras irgi prikrautas nematytų neregėtų niekučių: čia Pablas gamindavo savo mėgstamą kokteilį, vadinamąjį „husarų mišinį“ – konjakas perpus su šampanu. Žinau ir nerekomenduoju, du stiklus ne kiekvienas ištveria. Beje, Neruda mėgo vaidinti kapitoną, bet bijojo vandens. Todėl sausumoje laikė didelę valtį, po kokteilio su bičiuliais į ją sulipdavo ir pradėdavo linguoti. „Bateau ivre“ („girtas laivas“), tikrąja to žodžio prasme.
       Visą Valparaisą UNESCO paskelbė kultūros paminklu, nelyginant Vilniaus senamiestį. Tiesa, toliau XIX amžiaus jis nesiekia, juo labiau, kad čia dažni žemės drebėjimai – paskutinis buvo bene 1985 metais. Vietomis reginį gadina dangoraižiai, bet jų, rodos, nebestatys. Reide plūduriuoja keli kariniai laivai, kuriuos laimina Šventojo Petro statula. Šiandien su laivynu atsisveikina prezidentas Ricardo Lagos, perduodąs savo pareigas poniai Bachelet, – tipiškas Lotynų Amerikos dėdulė siuvinėtu mundieriumi, matome jį limuzine. Detalė: Valparaisas vadinamas „švariausiuoju miestu iš purvinųjų“, ir tai šventa teisybė.
       Kiek į šiaurę – madingas kurortas Vinja del Maras, tarsi Palanga šalia Klaipėdos, tik abu miestai šičia visai suaugę. Kurorte jau nieko nėra, išskyrus stiklą, betoną ir prašmatnių butų kolonijas it Floridoje. Beje, prie aristokratiško casino šlaistosi būrelis čigonių. Nusileidžiu į pliažą – Ramiojo vandenyno banga perlieja mane ligi kelių. Į Santjagą važiuoju basas, džiovindamasis kojines ir batus.

       I. 28
       Šiandien vėl keliuosi apie penktą ryto, kad pelnyčiau antrąjį, o gal trečiąjį pagal svarbumą keliautojo vainiką – Velykų salą, Rapa Nui. Pirmasis tikriausiai yra Lhasa, dėl antrojo galima ginčytis. Po penkių valandų skridimo leidžiamės į vos įžiūrimą žemės sklypelį – labiausiai izoliuotą gaublio vietovę. Nuo čia iki Čilės – keturi tūkstančiai kilometrų, iki Taičio – maždaug tiek pat, visa kita – žymiai toliau. Arčiau nebent sala, kurioje gyveno Robinzonas, atseit anglų jūrininkas Aleksandras Selkirkas.
       Mataveri oro uostas yra vieninteliame salos miestelyje Hanga Roa. Miestelis tingus, neregėtai provinciškas, slogiai pakvipęs orchidėjomis, visas iš lengvų polineziškų barakų – toks ir mano viešbutis, šiaip jau padorus, su baseinu ir kitais patogumais. Einu dairytis interneto. Yra, bet brangus. Visi vardai čia skambūs, balsių ir priebalsių pusiausvyra ideali: Ara Roa Rakei, Te Pito Ote Henua – tarsi specialiai parinkta greitakalbėms. Kiek išlikusi ta kalba, kol kas sunku pasakyti, bet pusės gyventojų veidai vis dėlto polineziški, merginų esama grynai iš Gauguine'o.
       Be galybės interneto kavinių ir primityvių snūduriuojančių restoranėlių, randu bažnyčią – baltą, lyg iš popieriaus iškirptą baraką ant kalvos, papuoštą vietiniais motyvais. Šventųjų statulose, kaip Lietuvoje, norisi atpažinti pagoniškas įtakas: bent jau Velykų saloje tai visai nesunku padaryti. Esama net kažkokio paukščiažmogio, susmigusiais į liemenį septyniais katalikiškais kalavijais. Šalia bažnyčios palaidoti keturi krikščionybės skleidėjai – du vietiniai (viena jų – moteris) ir du baltieji, mokėję čionykštę kalbą. Viduje meldžiasi pora moterėlių spalvingais apdarais ir senukas. Įsiklausau: ne, maldos žodžiai ispaniški. Bet prie Madonos statulos altoriaus dešinėje įrašas:    e hana hana
ki te atun
i runga
i te rangi


       Bandau atspėti, ką tai reiškia, bet pasuoju.
       Netoliese du biustai, lyg paminklai dukart SSRS didvyriams kokiame Rusijos ar Ukrainos sodžiuje. Tai asmenys, 1888 metais nulėmę salos prijungimą prie Čilės: kapitonas Policarpo Toro, taigi čionykštis Pozdniakovas ar Dekanozovas, ir vadas Atamu Tekena, taigi čionykštis Paleckis ar Sniečkus. Abiejų vardais pavadintos gatvės, nors gatvių čia kaip ir nėra.
       Pasuku į vietos muziejų, bet jis labai toli ir, be to, uždarytas. Grįžtant dangus netikėtai aptemsta, drėgnas tropikų oras prisipildo vėsumos, ima nejaukiai giedoti gaidžiai. Bijau, kad kiaurai permirksiu – pasislėpti tarp palmių, bananų ir orchidėjų lyg ir nėra kur – bet vis dėlto pasiekiu viešbutį sausas, net spėju įsigyti bilietą į vakarinį koncertą.
       Tas koncertas arba šou, kitaip sakant Ballet Cultural Kari Kari, kainuoja dvidešimt dolerių. Beje, čia viskas nepigu – tiek pat kainuoja labai vidutiniški pietūs. Šou, kaip ir pietūs, tos sumos tikrai nevertas: standartinė maišalynė, truputis maorių šokių, truputis Havajų hulos, truputis pilvo šokio, turbūt daugiausia striptizo. Nebent būgnų partijos įdomesnės. Merginos, kaip sakiau, iš Gauguine'o, gražios, nors nebūtinai polinezietės; vyrai išsidažę veidus ritualinėmis juostomis ir nutaisę gąsdinančias grimasas. Sėdžiu greta pagyvenusios ponios iš Konektikuto, išvaizda tikros lietuvaitės. Taip ir pasirodo: jos seneliai buvo žemaičių sodiečiai. Grįžtu į viešbutį apie vidurnaktį, pėsčias, tamsiu keliu šalia šniokščiančio nematomo vandenyno, į kurį nuo uolų visai nesunku įvirsti. Mėnulio nėra, tik, anot Boriso Pasternako, „страшным, страшным креном к другим каким-нибудь неведомым вселенным повернут Млечный путь“.

       I. 29
       Viešbučio vonios kambaryje siena lipa driežas, bet mažulytis ir nebjaurus. Pusę dešimtos automobiliu atvyksta gidas, susišnekantis angliškai. Esu jo vienintelis klientas (prancūzų ir vokiečių didokos grupės susodinamos į autobusus, bet angliškai kalbančių viešbutyje tik vienas, ir tas pats lietuvis). Gidas polinezietis, vardu Hetė: taip vadinęsis mitologinis herojus, pirmojo salos valdovo karvedys, čionykštis Heraklis. Mano intuicija buvo teisinga: iš keturių tūkstančių Rapa Nui gyventojų polineziečių yra pusė, ir visi jie moka savo senąją kalbą, nors po baltųjų atvykimo vienu metu buvo likęs tik šimtas su trupučiu – juos tai deportuodavo į Peru kasyklas, tai grąžindavo iš tremties, o dauguma išmirė nuo raupų. Beje, praktiškai visi gyventojai susispietę Hanga Roa. Miestelis sulipęs iš dviejų: pietuose aplinkui vieną šventyklą, arba ahu, buvusi Mataveri gyvenvietė, šiaurėje, aplinkui kitą – Tahai. Katalikų misionieriai per patį vidurį tarp jų surentė bažnytėlę, dabar ten centras ir viešbučiai.
       Į pietus nuo čia nieko nėra iki Antarktidos, į šiaurę iki Kalifornijos, į vakarus – iki Australijos, į rytus – iki Valparaiso. Pamišusio geografo svajonė. Vardas Hanga Roa primena anglišką hunger (badą), ir tikrai šioje nuo visko atitrūkusioje vietovėje būdavo alkana. Turėta vištų, nesibjaurėta žiurkėmis, kiaulių atgabeno ir įveisė tiktai prancūzų jūrininkas La Pérouse'as, antrasis pagal garsumą Ramiojo vandenyno tyrinėtojas po Cooko. Vakar restorano meniu radau ištisą apybraižą apie kanibalizmą, tikriausiai tai vienintelis toks meniu pasaulyje. Skaniausia žmogienos dalimi laikyti rankų ir kojų pirštai. Čionykščiai stabai, matyt, buvo ne pačių smagiausių aukojimų ir puotų liudytojai. Tiesa, tai tolima praeitis, ir gal net pagražinta. Visi gyventojai dabar esą karšti katalikai: verta aplankyti sekmadienio rytines mišias polineziečių kalba, nors į jas, deja, jau pavėlavau.
       Anot Hetės, pirmieji žmonės į salą atplaukę apie 400-uosius po Kristaus (dauguma knygų jų atsikėlimą nukelia penkiais šimtais metų vėliau). Paskui, ne visai aišku, kada, buvusi antroji banga, o prieš pat europiečių pasirodymą, septynioliktame amžiuje, revoliucija (vienalaikė su anglų!). Ji atsitiko pirmiausia dėl ekologijos: pranyko palmės, nes buvo iškirstos laužams, žvejų laiveliams, bet daugiausia ritualiniams reikalams – kaip tik iš jų žievės buvo gaminamos virvės stabams pastatyti (ant gulsčių kamienų stabai buvo ritinami iš vietos į vietą). Statulas saliečiai rentė nuo dvylikto amžiaus, tuo pačiu metu, kai vyko didžiųjų katedrų statyba Europoje. Juo blogiau darėsi saloje, juo daugiau jų atsirasdavo, idant būtų permaldauti pykstantys protėviai ar dievai. Laimėję revoliucionieriai pirmiausia išvartė statulas, paskui griebėsi žmogėdrystės. Ką gi, gana pažįstamas reginys. Turbūt visi yra girdėję Thoro Heyerdahlo teoriją – kad salos gyventojai atvyko ne iš Polinezijos, bet iš Pietų Amerikos (o į ten – iš Skandinavijos). Atrodo, jog tai nesąmonė, bet ji labai padidino susidomėjimą sala. Tiesa, ir dabar turistai dar nelabai gadina Rapa Nui. Lėktuvų esą ne daugiau kaip trys per savaitę. Tame, kuriuo atskridau, buvo gal du šimtai penkiasdešimt keleivių, bet iš jų bent pusšimtis vietinių (pats Hetė devynis mėnesius per metus gyvena Santjage). Atvykėliai pabūna kelias dienas, kaip aš, ir vėl išskrenda: ilgai čia užtrukti lyg ir nėra ko – nei prašmatnių viešbučių, nei diskotekų, be to, brangymetis.
       Pradedame nuo muziejaus, kurį vakar radau užrakintą. Jame tik viena salė, jos svarbiausieji eksponatai – rongorongo lentelės, gal autentiškos, bet veikiau ne. Salos gyventojai turėjo savo raštą, kuris iki šiol atrodo mįslingas – kartais manoma, kad tai net ne raštas, o tik ornamentai ritualiniams tekstams įsiminti. Aišku, ir čia sukurta visokių teorijų, kai kas gretino Rapa Nui ženklus su neįskaitomais Mohenjodaro hieroglifais, vartotais Indijoje prieš arijų įsiveržimą. Medinių rongorongo lentelių esu matęs ir kitur, net Petrapilio etnografijos muziejuje. Petrapiliečiai mėgsta pasakoti, kad ten jas beveik įskaitė vienas genialus vidurinės mokyklos mokinys, tačiau buvo išsiųstas į frontą ir žuvo, nusinešdamas paslaptį su savimi. Dabar raštą lyg ir bus iššifravęs Stevenas Fischeris iš Naujosios Zelandijos, bet kas žino... Verta atsiminti tiek, kad lentelės ir stabai – ne to paties laiko dalykai. Matyt, nugriovus stabus visas saliečių talentas nukrypo į raštą, kuris suklestėjo atvykus baltiesiems – deja, misionieriai nelabai skubėjo studijuoti pagoniškų prasimanymų, ir dvidešimto amžiaus pradžioje jie buvo užmiršti.
       Be lentelių, muziejuje esama stabų, ir akmeninių, ir medinių. Akmuo, iš kurio gamintos šventosios statulos arba moai – vulkaniškas, juosvas, labai minkštas ir trapus. Stabą parioglinus, jam būdavo įstatomos koralinės akys – per ilgą laiką visos buvo kažkieno nusavintos, nes ir čia vyko „spalvotųjų metalų medžioklė“. Rasta tik viena akis, ji muziejuje ir puikuojasi.
       Tikrus daiktus saloje, deja, sunku atskirti nuo imitacinio kičo, kurio joje pilnut pilna. Turistai neretai mato vienintelę Tahai stabų terasą, esančią greta muziejaus, į miestelio pusę. Tai veikiau simuliakras. Bet, garbės žodis, įspūdingas. Ko jau ko, o monumentalumo ir galybės tam akmens amžiaus menui nestigo. Į eilę sustatyti moai šimtmečių aplamdyti, nelyginant Gizos sfinksas; vienas, stūksąs nuošalyje, smeigia į visatą nereges koralines – imituotas – akis. Čia būta žvejų uosto ir kaimelio: likę akmeniniai diduomenės pastatai ir, jeigu teisingai supratau Hetę, tokios pat tvirtos kaip ir jie užtvaros vištoms. Paprastų piliečių namai buvę tik palapinės ant valties formos pamato. Tie akmeniniai valties pavidalo pamatai pasitaiko ir Gotlande, taigi tarytum remia beprotišką Heyerdahlo teoriją, kad čionykštės kultūros šaknys – Skandinavijoje. Kažkokie mūsiški atrodo ir žalsvi laukai, nusėti juozganais akmenimis, ir baltutėlė baltiška mūša. Danguje tokie pat kaip pas mus statmeni kūginiai debesys, retkarčiais prapliumpantys lietumi. Nuo kalvos matyti vaivorykštė, bet ji žiba ne viršuje, o po kojomis. Lavos plotais vingiuoja raudoni keliai, daug kur užtvenkti beveik nepravažiuojamų balų.
       Toliau, Vinapu užutėkyje, šventovės liekanos, vėl kažkuo patvirtinančios Heyerdahlo idėjas – sienų akmenys nugludinti ir pritaikyti vienas prie kito lygiai taip pat kaip inkų statiniuose. Pavažiavus šviesiu pietiniu pajūriu – vietovė, kur neva palaidotas pirmasis salos karalius: guli parversti moai ir ganosi keli perkarę arkliukai. Sala anaiptol nėra dykuma, bet vis dėlto primena tundrą, ar, tiksliau, stepę, plūduriuojančią tuščiame okeane ir pridengtą vaiskaus oro gaubtu. Kylame į Rano Kau, vieną iš trijų užgesusių čionykščių ugnikalnių. Jo krateryje, labai giliai, siūruoja nendrių kilimas ir veriasi vandens akutės (dugno niekas niekada nėra pasiekęs, nors turbūt nelabai ir bandė). Ant briaunos – gyvenvietės liekanos. Nuo bemaž vertikalaus šlaito jos žvelgia į tris mažutes saleles vandenyne. Uolose – paukščiažmogių reljefai. Po septyniolikto amžiaus revoliucijos čia įsivyravo keista religinė sistema, kuri išsilaikė net iki devyniolikto amžiaus pabaigos. Vyrai kartą per metus lenktyniaudavo, kas nuplauks ligi tolimiausios iš trijų salelių, ras ten paukščio kiaušinį ir pirmasis su juo įkops į Rano Kau šlaitą. Žūdavo gana daug – dėl šlaito statumos, nuo ryklių, tačiau daugiausia nuo konkurentų. Laimėtojas tapdavo tabu – turėdavo nusiskusti visus kūno plaukus, metus nesiprausti ir penkis mėnesius iš dvylikos neliesti moters; matyti jį galėdavo tik žyniai, kuriems jis, beje, pranešdavo, ką iš salos gyventojų reikėtų paaukoti dievams ir iškepti. Numatytos aukos ne visada pasiduodavo, kartais drauge su savaisiais šalininkais pradėdavo karą. Klausiu, ar po metų laimėtoją, įgijusį mistinių galių, irgi užmušdavo ir suvalgydavo – senameldžių ritualai, skirti šventajai gamtai atsinaujinti, dažniausiai baigiasi šitaip, tą nustatė dar seras Jamesas Frazeris. Ne, laimėtojas užleisdavo vietą naujam, o pats vėl virsdavo paprastu piliečiu, tik ypatingai gerbiamu, ir susilaukdavo iškilmingų laidotuvių. Buvo čia dar vaidilučių – net rodoma vieta, kur žyniai tikrindavo jų mergystę. Ar nusidėjusias nustumdavo nuo šlaito, nebesiaiškinu.
       Paskutinė šios dienos vieta – Ahu Akivi, paaukštinta aikštelė su septyniais stabais, išsiskiriančiais tuo, kad jie – ne pakrantėje ir žvelgia ne į sausumą kaip visi kiti, bet į vandenyną. Spėjama, jog tai – kalendorinės dievybės, o gal septynių pirmųjų į Rapa Nui atplaukusių polineziečių atvaizdai, gal ir viena, ir kita.
       Devintą vakaro žingsniuoju iš Hanga Roa į Tahai labai reklamuojamo saulėlydžio pasižiūrėti. Kelias ilgas ir vienodas. Saulė leidžiasi į debesis, bet juodi stabų siluetai suteikia scenai šį tą iš Čiurlionio, gal veikiau iš Boecklino. Dar romantiškiau tai, kad pakrante jodinėja kažkoks kaubojus, o jį vaikosi gauja didžiulių, aiškiai nepavojingų šunų.

       I. 30
       Antroji ekskursija po dar įspūdingesnes salos vietas. Šį kartą važiuoja ne tik Hetė, bet ir turistė iš Santjago – Barbara, neišvaizdi ir kukli mergužėlė. Pirmoji vietovė – Puna Pau, kurios vakar nepasiekėme, nes kelią buvo užtvenkusi kilometrinė bala. Dabar ji kiek pradžiūvo, taigi persižegnoję pūškuojame ir vargais negalais su visa mašina išsiiriame į krantą. Šičia gaminti stabų galvos apdangalai iš rausvo akmens. Iš tikrųjų Puna Pau – tik tapybiškas akmeninis chaosas. Greta ant kalnelio, beje, trys kryžiai, o pakelėmis pasitaiko beveik lietuviško stiliaus koplytėlių: katalikiška civilizacija daugmaž vienoda bet kuriame žemės rutulio taške.
       Bet, Viešpatie, kaip čia vis dėlto tuščia ir vieniša! Lavos laukai be jokio žmogaus pėdsako, Dievo užmiršta ir netgi atstumta erdvė. Laukiniai kultai joje dera daug labiau už katalikybę. Kaip tik privažiuojame Tongariki – visų didžiausiąjį ahu, tikrą pagonių katedrą. Užmoju ji gali lenktyniauti su Reimsu ar Kiolnu, energijos ir didybės irgi nė kiek ne mažiau, nors, pažvelgus į penkiolika negrabių juodų figūrų, kariškai išrikiuotų ant aukštos aikštelės, kūnas pagaugais eina. Kiekvienos figūros aukštis – mažiausiai dešimt metrų. Aplinkui titaniškas amfiteatras, jame būta pirmykščio kaimo. Toliau laukuose švyluoja išdžiūvę dagiai. Ahu Akivi ar Tahai dar galima išsitiesti tarp smilgų ir pasijusti namie; na bet čia – tikra demonų buveinė.
       Madingas filosofas Alphonso Lingis sieja Rapa Nui figūras su mantromis, nušvitimu ir panašiais dalykais. Visam šitam New Age dvasingumui esu kurčias – manau, kad ir pridera būti kurčiam, nes tai naujas pavojingas žmonijos gundymas po nacizmo ir komunizmo. Rapa Nui turbūt teikia kitonišką pamoką. Keli ar keliolika tūkstančių žmonių daug šimtmečių buvo visiškai vieni pasaulyje – gal neaiškiai atsiminė, kad esama kitų šalių, bet tikrai juto, kad nieko kito, išskyrus juos ir jų žemės lopinėlį, nėra. Ir gebėjo sukurti galingą, nors ne itin jaukią civilizaciją. Atgamino visą žmogaus galimybių skalę, nuo grandioziško meno iki žmogėdrystės. Vėliau irgi parodė neeilinio atsparumo: po deportacijų ir epidemijų atgimė ir anaiptol neatrodo nykstantys. Nori nenori, man jie sužadina keistą pasididžiavimą – tiksliau sakant, beveik religinį nusistebėjimą žmonija.
       Tiesa, Tongariki šventykla restauruota, ir palyginti neseniai. Kelis šimtus metų visi moai gulėjo ant žemės, sudaužyti per aną garsią revoliuciją, kuri dar vadinama „ilgaausių“ ir „trumpaausių“ karu (detales reikės pasitikslinti Heyerdahlo knygoje). Hetė bando aiškinti salos istorijos subtilybes, nors jo anglų kalba ne per geriausia. Be dviejų migracijų (antroji banga pavergė pirmąją?), reikią atsižvelgti į tris socialines grupes: prie jūros gyvenę žvejai, jie buvę turtingi, toliau skurdesnieji žemdirbiai, o salos centre – vargingiausieji miško žmonės. Dirvos etniniams ir klasiniams konfliktams buvę ne mažiau kaip Europoje.
       Nesunaikinti, bet ir nebaigti moai išliko tik Rano Raraku. Tai beveik statmena uola rytiniame salos pakraštyje: anapus tos uolos – krateris, užlietas vandens, kaip ir Rano Kau, tik nendrių mažiau. Papėdėje dešimtys, gal šimtai gigantiškų akmeninių galvų nusklembtais pakaušiais, išraiškingais antakiais ir nosimis. Galvos, sakytum, auga iš žemės. Yra ir gulsčių figūrų, viena jų – visai lyg besiilsintis Budha, nors tai, be abejo, sutapimas. Didžiausios figūros ilgis – dvidešimt vienas metras, svoris – trys šimtai tonų, bet pastarąjį skaičių galima nustatyti tik apytikriai. Be budistinių analogijų, lenda į smegenis paralelės su ką tik matytu Tivanaku. Panašumų yra, jie suviliojo ir Heyerdahlą. Bet, nepaisant vienovės archetipiniu lygmeniu, skirtingumų vis dėlto daugiau. Skiriasi, sakyčiau, emocinis tonas – ten civilizacija ramesnė, čia niūresnė, labiau linkusi į kraštutinumus. Tivanaku dievybių veidai lėkšti, o liemenys ornamentuoti; šičia labai pabrėžta veido architektūra, ornamentai, jeigu tokių esama – visada atsitiktinis, vėlesnio laiko darinys (mėgstamas motyvas – europiečių laivai). Dirstelėjame į keistą statulą, vaizduojančią tarsi gimdyvę, tarsi sėdintį dainių, paskui pro akmeninių veidų labirintą užkopiame ligi kraterio. Jo vidiniame šlaite irgi pilna stabų, juodi siluetai atsimuša nuo šviesios žolės. Kraterio žemė trečios spalvos, oranžinė. Čia vyksta festivaliai, senųjų ritualų aidas: per lenktynes reikia du kartus apibėgti centrinį tvenkinį, paskui jį perplaukti, pagaliau įveikti nendrių laivu.
       Po to jau antiklimaksas. Šiaurinėje salos pakrantėje Hetė rodo apvalų akmenį, kuris, kaip ir pati sala, vadinamas Pasaulio Bamba – tačiau nugludintas europietišku tikslumu ir, matyt, atgabentas jūreivių. Ryški La Pérouse užutėkio žydruma. Pagaliau Anakenos paplūdimys, banalus kaip visi subtropikų ir tropikų pliažai, su palmėmis, atvežtomis iš Taičio. Čia jis vienintelis toks: ačiū Dievui, nes jei jų būtų daug, visur stovėtų penkių žvaigždučių viešbučiai ir casino. Tačiau net Anakenoje jų nėra. Ką gi, išsimaudau.
       Grįžtame giraite, Rapa Nui ji tik viena ir neseniai pasodinta. Plačiau išsišneku su Hete. Jis – architektūros studentas, matęs šiek tiek pasaulio, gerbiąs Fellinį, skaitęs „Brolius Karamazovus“ ir „Šimtą metų vienatvės“ („Mūsų saloje tokių istorijų irgi pilna“). Sutemos, danguje debesys nelyginant balti drambliai.

       I. 31
       Pakeliui į Santjagą skaitau knygą apie Gombrowiczių Argentinoje. Netrukus pateksiu į Buenos Aires, taigi pasinersiu į jo „Dienoraščio“ kontekstą. Miłoszui sekėsi nepalyginti geriau: Gombrowiczius pačioje karo pradžioje įstrigo anapus Atlanto, pietiniame pusrutulyje, iš kur Europa ir JAV tais laikais buvo neapsakomai toli, o emigracinė veikla ir spauda praktiškai neegzistavo. Ištisus dešimtmečius jis lindėjo „gyvenimo dugne“ – rodos, tekdavo verstis net elgetyste ir homoseksualine prostitucija, o geriausiu atveju, parazituoti turtingesniųjų lenkų ir nelenkų šeimose. Vėliau „Laisvosios Europos radijas“ jam siuntė šimtą dolerių per mėnesį (tai atitiktų dabartinius penkis ar septynis šimtus, bet pabandyk Vakaruose iš tokios sumos pragyventi!). Atsirado beviltiška tarnyba lenkiškame bankelyje, išlaikomame komunistinio režimo. Literatūrinė aplinka buvo maždaug tokie autoriai kaip mūsiškis Algirdas Gustaitis, parašęs įžymų veikalą „Tikroji Lietuva“ Los Anželo lietuviams bei dar įžymesnę knygelę „Algis Trakys ir taksiukas Šleivys“ jų vaikams. Be to, visi aplinkiniai Gombrowiczių – kaip, beje, ir Miłoszą Prancūzijoje – įtarinėjo esant slaptą komunistą ir rašinėjo įskundimus, kur reikia. Vėl pažįstami reginiai, to paties prisižiūrėta ir lietuvių emigracijoje.

       II. 1
       Vykstu Santjago autobusų stotin pirkti bilieto į Argentiną (planuoju nakvoti Mendozos mieste, dar prie Andų gūbrio, o iš ten skersai pampą prisikasti ligi Buenos Airių). Še tau: rytojaus ankstyvajam autobusui bilietų nebėra (čia nesama papročio tokiu atveju parūpinti papildomos mašinos), išvyksiu tik ketvirtą popiet. Gal buvo galima rūpintis bilietu per turistinę agentūrą, bet nelabai žinau, kaip tai Čilėje daroma – agentūrų nematyti, taigi nepadariau. Mendozoje būsiu vidurnaktį. Kas toliau, irgi neaišku. Bet mėgstu tokias situacijas, taigi bastausi po miestą, kiek apsiperku kelionei, sėdžiu elegantiškose ir, beje, pašėlusiai brangiose kavinėse. Pinigai tirpte tirpsta.
       Universiteto knygynėlyje, visai greta Domeikos biusto, randu pasaulio lyrikos antologiją, verstą Čilės poetų. Yra Brodskis (taip pat Blokas, Pasternakas ir Jeseninas), bet nė vieno lenko ir, žinoma, nė vieno lietuvio. Šiaip lentynose daugiausia du autoriai – Isabella Allende ir garsus komunistas Volodia Teitelboimas.

       II. 2
       Autobusą palydi mojuojanti minia, kaip tolimos distancijos traukinį ar išplaukiantį laivą. Vargingi Santjago priemiesčiai – maždaug Lotynų Amerikos Kišiniovas: lūšnos tarp akacijų, dulkėti takai ir labai mizeriški daugiabučiai. Išsikasame į greitkelį smagiu pavadinimu „autopista“. Jis netrukus siaurėja. Nepastebimai prasideda tarpeklis, dugnu vingiuoja gana galinga upė, eukaliptus keičia kaktusai ir, jei neklystu, araukarijos, tarp uolotų šlaitų įsiterpia tuneliai, vietomis elektrinės. Kelias pavojingas, esama kryžių tose vietose, kur kažkas nudardėjo nuo skardžio. Visai šalia plento – apleistas, akmenimis užbarstytas geležinkelis. Kriokliai ir kriokliukai. Bet šiaip jau Andai nuvilia: visai nematyti sniego, netgi tada, kai zigzagais imame kilti pasienio perėjos link. Reti jo lopinėliai atsiranda tik tarp žvirgždo ir sausų peleninių plokštumų. Ties perėja raudonos skardos statiniai ir cobertizos, atseit ilgi stogai, saugą nuo lavinų. Aukštis – trys kilometrai du šimtai metrų. Visai arti Akonkagva, bet nesu tikras, ar ją įžiūriu – negi tai ana kukloka balkšva ketera? Tiesa, viską persmelkia jos vėsuma, ir beveik viskas apylinkėje savinasi jos vardą.
       Po perėjos ir pasienio punkto leidžiamės į šešėlį, saulėlydžio atšvaitai ilgokai ir liūdnokai limpa prie viršūnių. Šlaitų spalva iš peleninės virsta ruda. Beveik androginiškai dailus patarnautojas dalija keleiviams šiokią tokią vakarienę. Kelias tiesus, bet vis dar nejaukus, matau cemeterio andinisto – andinistais vadinami čionykščiai alpinistai, nemažai jų žuvę ir šičia sulaidota. Štai ir didžioji Argentinos lyguma – Andų ruožas vis dėlto labai siauras. Tamsoje pasiekiame Mendozą.
       Kelias truko šešias valandas su puse.

       II. 3
       Mendoza lyg ir „virš programos“, yra proga susivokti, kaip atrodo Argentinos provincija. Lašas į lašą smetoniškas Kaunas. Šachmatinis gatvių tinklas, vietomis kvadratinės aikštės it mūsų Vienybės ar Nepriklausomybės (svarbiausioji taip ir vadinasi – Plaza Independencia), na ir architektūra tokio pat masto ir stiliaus: tai neoklasicistinė kaip Lietuvos bankas, tai konstruktyvistinė arba art deco kaip Karo Muziejus. Miestas priekalnėse, nors viršūnių pro debesis nematyti. Gatvės vadinasi prezidentų vardais – Mitre, Sarmiento. Apie šias dvi figūras esu girdėjęs, nes ankstyvoje jaunystėje „Vaga“ – tuomet dar ne „Vaga“ – buvo man užsakiusi Sarmiento biografiją kažkokiam UNESCO minimam jubiliejui. Rašiau atsidėjęs, bet visas projektas sužlugo.
       Vyno ir gaučų miestas. Bet kuriame restorane ištisos vyno butelių sienos – stiklinėmis jo niekas netgi neparduoda, tik buteliais. Gaučai – vietiniai kaubojai, apie kuriuos skaitydavau prieškariniuose sudriskusiuose nuotykių romanuose – seniai virtę gryniausia komercija, parduotuvės pilnos jų balnų, pakinktų, skrybėlių, diržų ir liemenių. Reklamuojamos bodegos – vyno ūkiai. Garsiausioji yra Bodega la Rural. Sėdus į taksi paaiškėja, kad ligi jos penkiolika kilometrų, ji netgi kitame mieste – Maipú, o ne Mendozoje. Bet pernelyg nesigailiu. Įdegusi mergužėlė, vardu Leticija, aprodo plantacijas ir rausvus senovinius pastatus, prigrūstus kolonijinių vynmaišių, amforų, gigantiškų statinių, paskui ir modernių metalinių vonių bei cilindrų, kuriuose vynuogės pavirsta visai įmanomu gėrimėliu. Argentina – penktoji pagal gamybos mastą vyndarė pasaulyje. Degustacijos salėje Leticija parūpina šio bei to raudono ir balto, gerokai trenkiančio į galvą. Grįžęs į Mendozą, iš to įsibėgėjimo pribaigiu dar butelį mallec, nes mažiau, kaip žinoma, neparduodama. Visa tai globoja čionykštė Madona, Virgen de la Carrodilla.
       Išvykstu aštuntą vakaro. Autobusų stotis grandioziška tarsi Tivanaku ir veikia kaip laikrodis: kas penkiolika minučių į Buenos Aires išvyksta dviaukščiai milžinai, viduje nė kiek ne blogesni už lėktuvus. Kelias truks trylika valandų. Parūpinama vakarienė ir surengiamas mažas žaidimėlis, kurį laimėjusi mergina gauna vyno butelį dovanų.

       II. 4
       Pampoje nieko nematau, išskyrus retų gyvenviečių žiburius ir vieną kitą medį. Buenos Airės irgi lygumoje. Didelis – Europoje tokio masto nelabai rasi – ir nuobodus miestas, bent jau šalia Retiro stoties, kur ponas Witoldas Gombrowiczius kadaise ieškojo įtartinų nuotykių. Apsigyvenu centre, netoli prekybinės pėsčiųjų gatvės. Toje Floridos vardu pavadintoje gatvėje įprastinis spektaklis turistams, kuris pagyvėja į vakarą: klounai, gitaristai, statulas vaizduojantys aktoriai, du maži, skrybėlėti, akordeonus virkdantys berniukai. Neišvengiama klasikinio tango porelė. Tango, žinoma, reikia žiūrėti ne čia, o San Telmo kvartalo kavinėse. Man tai visada atrodė lengviausias pasaulyje šokis – vienintelis, kurį šiaip taip sugebu atlikti – bet Buenos Airėse jo žingsniai painesni, kupini nepaprastai šalto seksualumo: dama nedviprasmiškai užkelia sulenktą koją ant džentelmeno klubų, prakiša tarp jo kojų, ir abiejų veido išraiška tokia, tarsi jie loštų pokerį. Abu šoka tarytum solo. Jokios dinamikos ir ekstazės, kuo garsėja kiti Lotynų Amerikos šokiai, atsiradę afrikiečių bei mulatų kvartaluose: Buenos Airėse juodaodžių – taip pat, beje, ir indėnų – niekada nebuvo ir nėra, čia viskas turi būti santūru ir europietiškai stilinga, net bordeliuose. Iš tų bordelių tango prasimušė į padorias scenas ir balius, pasiekė senąjį žemyną, pagaliau sales mūsų andainykštėse mokyklose bei rajonų kultūros namuose – tik jau labai, labai suprimityvintas ir sumenkęs.
       Šiaip jau nuotaika Floridos gatvėje vidutiniška, nestinga elgetų ir gulinčių žmogystų, klaidžioja luoši žilagalviai, prisimeną Evitos ar bent Falklando karo laikus. Savo paslaugas siūlo pinigų keitėjai. Senukas pardavinėja kvarkiančius burbulus, kažkas bruka parodijinį trijų pesų banknotą su Che Guevaros atvaizdu, bet labiausiai krinta į akis žemėlapiai – Italijos, Ispanijos, Europos, pačios Argentinos. Jokiame pasaulio mieste jų tiek nemačiau.
       Knygyne randu Gombrowicziaus „Dienoraštį“ ispaniškai – nota bene, greta Gorkio „Motinos“. Įvade pasakojama apie autoriaus extrema pobreza (visišką skurdą), toliau jis prilyginamas Joyce'ui ir Kafkai. Kertančioje Floridą Tucumáno gatvėje turėtų būti lenkiškas bankelis, kuriame jis tarnavo, tiksliau – to bankelio pastatas. Numeris 642. Po šimts pypkių! Yra 632, greta jo 644, o 642 prasmego į nebūtį. Arba mano turimas adresas klaidingas, arba čia viskas perstatyta, nes jokio panašaus namo – jis buvo palyginti elegantiškas, su sodeliu – nesimato. Ką gi, gana tipiška Gombrowicziaus situacija. Už keliolikos gatvių vis dėlto yra statinys su jo memorialine lenta – Venezuela 615. Netoli centro, bet neabejojama pobreza – beviltiškai pilkas apšepęs triaukštis, kur rašytojas nuomojosi vieną kambarį didokame bute, regėdamas iš lango duobėtą šaligatvį ir tuščius užkaborius su kriminaliniu prieskoniu. Buvęs lenkų klubas ir Gombrowicziaus mėgstamas restoranas Querandi, kur kaip tik vyksta tango šou, truputį elegantiškesni.
       Spėju šiek tiek pasižvalgyti ir po oficialias Buenos Aires. Miestas aiškiai turėjo vieną, bet aistringą svajonę – „perspjauti“ Paryžių. Architektūra beveik tokia pat, tik jeigu Paryžiuje namai penkių šešių aukštų, tai čia vienuolikos dvylikos. Esama plačiausios pasaulyje gatvės su neregėtu negirdėtu obelisku, esama ilgiausios, nors iš pažiūros apykuklės – Rivadavia. Bet Argentina jau seniai nebe pasaulio magistralinėje linijoje, ir visa tai tėra buvusios didybės likučiai. Čia būta socialinių konvulsijų, apie kurias ne per daugiausia žinome. Prieinu Kongreso rūmus, neką prastesnius kaip Vašingtone, fontane priešais juos maudosi vaikigaliai. Kitame ilgos gatvės gale – Plaza de Mayo, kur dar neseniai demonstruodavo dešiniosios chuntos nužudytų kairuolių motinos, bet jau nedemonstruoja. Chuntos laikais nuotaika šalyje buvo maždaug kaip Pinocheto Čilėje, tik Argentina prie tokių dalykų labiau pripratusi. Nepatinkantys valdžiai asmenys, komunistai ir nekomunistai, pradingdavo be žinios; mėgstamiausias būdas jų atsikratyti – įsodinti į lėktuvą ir išmesti į Atlanto vandenyną. Dabartinis prezidentas panaikino amnestiją, kuri buvo pritaikyta chuntos šalininkams, ir vėl pradėjo jų „liustracijos“ procesą; dešinieji su tuo, žinoma, nesutinka, priešingai, reikalauja, kad būtų „išliustruoti“ kairieji, kurie irgi nužudė ne vieną policininką ir kariškį. Sąskaitų suvedinėjimai nesibaigs, kol kas nors nesiryš pabrėžti brūkšnio po epocha, kurioje pridarė bėdų abi pusės: ją reikia atsiminti su visomis detalėmis, bet gromuliuoti kaltes ir kerštauti, atrodo, beprasmiška.
       Prezidento rūmai Plaza de Mayo pakraštyje vadinasi Casa Rosada. Dar devyniolikto amžiaus viduryje Sarmiento parinko jiems rausvą spalvą – tam, kad jie skirtųsi nuo Baltųjų Rūmų Vašingtone. Kita legenda sako, kad tai buvęs kompromisas tarp „baltųjų“ ir „raudonųjų“ partijų, trečioji – kad rausvumą lemianti bulių kraujo priemaiša kalkėse. Rūmai, beje, primena carinę gubernatūrą – daugiau negu mūsiškiai rūmai Daukanto aikštėje, nors gubernatūrai buvo statyti kaip tik jie, o ne Casa Rosada.
       Diena kaitri ir drėgna – savo pavadinimo Buenos Airės („geras oras“) nepateisina.

 
(Bus daugiau)