Accessibility Tools


 

Teksto tvėrimas

 

Šešias dienas kūriau eilėraštį.

Pradžioje buvo tyla, kurioje nejauku,

paskui buvo žodis, jo aidas.

 

Ir darės jaukiau ir šilčiau –

paskui sakinys – vienas... kitas...

Frazėmis ėmė pilt kaip iš kibiro.

 

Sutvėriau daug gramatinių centrų,

kurie suktųsi aplink vienas kitą ir spindėtų.

Parašiau veiksnį ir tarinį,

užveisiau žodžių gausybę, padangių sparnuočių

ir giliaminčių kaip žuvys,

kad daugintųsi ir veistųsi poromis.

 

Pamačiau, kad tai yra gera.

 

Tada atskyriau šalutinį sakinį nuo pagrindinio,

išskyriau aplinkybes – mano buvimo sąlygų ir priežasties,

be kurios niekas neatsiranda ir nedingsta.

Švelnios nuolaidos, skubančio laiko, vietos be vietos,

švelnaus būdo ir kitas.

 

Galop padariau vyriškąją giminę –

tatai buvo gera, bet vieniša.

 

Tuomet iš lieso savo kalbos šonkaulio

padariau moteriškąją giminę,

kad daugintųs ir užpildytų mano eilėraščio tuštumą.

 

Tiesa, vienas žodis, kuris turėjo nešti šviesą akims,

išsprūdęs nupuolė kažkur tarp eilučių,

vienas žodis toksai neklusnus tarp būrio klusniųjų...

 

Rašiau ir net negalvojau, kad teks kada nors

gėdytis prieš kritikus visų savo lyrinių aš,

nemokšiškai išlinksniuotų vietininkų žemėje.

 

Šešias dienas kūriau ir pavargo ranka,

septintąją dieną ilsinau

paskaudusį riešą, apraišiojęs savo eilėraiščiu.

 

Galvą pasukęs mąsčiau – kažkoks nepavykęs išėjo,

padėjau į stalčių ilgiau pagulėt.

Per tą laiką gal jam ir sukursiu

kokią stiprią, dramatišką pabaigą...

 

 

Ties tavo akių sietuva

 

Gretai

 

Budėjau palinkęs ties tavo akių sietuva,

gaudžiau mažas kibirkštėles žvilgesio, ilgesio,

auksažvynes vilties žuveles, traukiau po vieną,

pakliuvusią į akių tinklainę, dar spurdančią

paimdavau, pabučiuodavau ir vėl paleisdavau atgal į gelmes,

kurios man vis baugios ir nepažinios atrodė.

Toks buvo trumpas šis džiaugsmas, palytėjimas lūpom laimikio,

prieš pat atsisveikinant.

 

Budėjau palinkęs ties tavo akių sietuva,

ilgai žiūrėjau galvodamas, koks čia gali būt gylis,

tikriausiai paskęsčiau, ratilėliais nuraibuliuočiau

kaip koks žemės grumstas ir išnykčiau joje su visam.

 

Į tavo akių sietuvą nuogas bridau mėnesėtą naktį,

maudžiausi gyvam sidabre ir panėręs jaučiaus

aptakus kaip upėtakis, peleku glostantis apskritą mėnulio ratą,

atspindėtą paviršiaus gelmės, vos sujudintą ir švelniai raibuliuojantį.

 

Ties tavo akių sietuva atėjau kaip žvejys, o pasinėriau jau taip,

tarsi pats būčiau žuvis, pats savęs būčiau gaudyt atėjęs,

vilioti blizge, šokančia ryškioj mėnulio šviesoj gyvo sidabro viliotinį.

 

Tavo akių sietuvon grimzdinau po grumstelį man pažadėtosios žemės,

tikėjau, kad gelmės šios dugno neturi ir šis siekinys

mano kojoms basoms nepasiekiamas.

 

Kurgi daugiau, jei ne tavo akių sietuvoj, plačioj kaip laiko marios nemarios,

bet ramioj, išdidžioj vien savo gelme, tylėjimu savo iškalbioj,

kurgi daugiau aš maudžiausi nusimetęs šarvus pilkos kasdienybės,

nunešiotus šarvojimo marškinius, laiko iečių visai suvarpytą liemenę,

panėręs rankom plikom pagavau sapnuojančią žuvį atmerktomis akimis,

saldžialiežuvę miegalę, skraiduolę per pasapnių debesis, atspindžius

rugpjūčio dangaus smulkių žvaigždžių gvazdikėlių.

 

Nubudus žuvis meilikaudama lūpas pražiodė ir ėmė varvėti nuo jų

šviežias žvaigždynų medus – žodžiai, žadantys amžiną laimę ir sėkmę.

Klausiaus ir tylėjau pats kaip žuvis tavo akių sietuvoj, klausiaus ir nedrįsau prašyt

jokios didesnės laimės

už šitą.

 

 

Wille zur Macht

 

Devyniolikto amžiaus pabaiga,

mėlynoj prietemoj

pusnyje užklimpsta

tempiantis roges arklys –

ore garuoja

jo prakaituota gūnia.

 

Vežikas, iššokęs iš rogių,

bejėgiškai čaižo

arklio pavargusią nugarą.

 

O virš jo kirčių

tik žvaigždėtas dangus

ir spengianti laukų tuštuma.

 

Su kiekvienu rimbo smūgiu

vis giliau į pusnis

grimzta išklypusios rogės,

vežikas, arklys, aprūdiję rakandai,

suvynioti į skepetą,

kvepiančią avižomis.

 

Ir tik liesas

jaunas mėnulis,

žiūrintis pro pušų blakstienas,

ironiškai šypso

galvodamas –

 

jeigu juos kas ir gali ištempti

į priekį,

tai ne arklio galia,

 

bet

arklio valia

galiai.

 

 

Mokymasis vaikščiot

 

Mano vaike, klausykis dabar neskubrių ir mažyčių

vabzdžių žingsnelių, sustingusių gintaro inkliuzuose –

kokie tikslūs, preciziški, kokie subtilūs ir švelnūs

judesiai skorpiono, šokančio valsą su savo auka.

 

Sustingdyti laike atgyja žalio vabalo žingsniai,

aidintys plačioje gintaro menėje,

o vorai, kokie gi gražūs vorai,

bėgantys tarsi lietūs kaštonų laja,

laibomis kojomis šokantys tango savo voratinklių

plonybėje, jaučiantys kiekvieną krustelėjimą, vėjo šiurenimą.

Kokie kerinčiai žavūs rudieji tarantulai,

jaučiantys širdies būgnelio nuolat mušamą ritmą,

didumo sulig plaštakomis, kurių pirštai nervingai barbena į stalą,

vienodu ritmu, bėgiodami per ilgus palangių rojalius.

 

Klausykis įdėmiai, galbūt jau iš žingsnių gali atpažint mažą skruzdę?

Kokie smulkučiai ir greiti žingsniai tos, kuri skuba iš skruzdėlyno,

ir kokie sulėtėję ir sunkūs žingsniai skruzdės,

kuri grįžta į jį nešdama savo šapelį ant nugaros.

 

Šiam mieste juk kiekvienas neša po savąjį šapą,

o tie, kurie neneša, greitai prašampa smėlėtuose laiko

kauburiukuose, vėpūtiniuose ar aukštoje žolėje.

 

Ir tu šitaip mokykis vaikščiot, statyti pėdas, kad nė

vienos skruzdėlės neužmintum.

Klausyk, ar girdi, kaip traška ateinančiojo žingsniai?

 

Tai laikas.

 

Jis išmokys tave vaikščiot mėnulio pjautuvo briauna,

įtemptu lynu, kojas statyti atsargiai, priešintis žemės traukai,

kuri dar gyvą bando praryti, įsiurbt savo tylinčiom lūpom.

 

Mokykis vaikščiot iš laiko. Iš laiko mokykis bėgti.

Ilgų distancijų ruožus su kliūtimis, (k)liūčių ruožais.

 

Laikas – laše sakų įklimpęs vabzdys maldininkas.

Kartais taip nori, kad bėgtų greičiau, o jis sau nepajuda.

Rodos, amžiams įkliuvęs inkliuzo sakų lakume,

prabunda staiga ir vėl ima bėgt, greitesnis už skruzdę,

kaip kraujo ar prakaito lašas...

Ar girdi jų žingsnius?

 

Koks gražus ir amžinas jų bėgimas...

 

Šitaip kalbantį Tėvą regėjau, ištuštėjusioj žaidimų aikštelėj

giliomis akimis nekantriai stebintį, kaip jo vienatinis sūnus

ima žengti pirmuosius žingsnius

link ešafoto...